Temos Archyvai: Pamąstymas

Aš tau tariau: „Tu esi mano tarnas, –
aš išsirinkau tave, neatmesiu tavęs!“
Nebijok, nes aš su tavimi esu,
nebūgštauk, nes aš esu tavo Dievas!
Tave stiprinsiu, – padėsiu tau,
remsiu tave savo teisumo dešine. …
Nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,
laikau tavo dešinę.
Aš Tas, kuris tau sako:
„Nebijok, aš tau padėsiu!“
Nebijok tu, kirmine Jokūbai!
Tu, kirminėli Izraeli, „Aš tau padėsiu!“ – sako VIEŠPATS.
Tavo atpirkėjas yra Izraelio Šventasis. …
O tu džiaugsies VIEŠPAČIU,
šlovinsi Izraelio Šventąjį.
Izaijo pranašystė 41, 9 – 11.13.14.16

Koks nuostabus Dievo Žodis mums, tau ir man! Kiek paguodos ir jėgos slypi tame! Kiekvienas žodis atskirai tiesiog tirpsta burnoje.
Dievas pasakė: “tu esi mano tarnas”. Ir JIS niekada neatsižada Savo Žodžio. Yra taip ir lieka taip: tu esi JO!
JIS tave išsirinko ir nepaniekino. Kiek daug nieko nebenori apie mus girdėti, bet Dievas mūsų nepaniekins. Jam nėra per didelis mūsų vargas, JIS yra gailestingumas.
Jis yra didis Dievas, kuris sutvėrė dangų ir žemę. Ir šis Dievas man sako: nebijok! Aš esu su tavimi! Aš esu tavo Dievas ir remsiu tave Savo teisumo dešine. Jis man padės, tuo aš esu įsitikinęs. Jis manęs niekada nepaliks su kitais. Jis, mano gelbėtojas, yra čia!
Aš esu tik kirminas, kirminėlis. Kas vyksta pasaulyje, aš negaliu įtakoti. Aš negaliu išsigelbėti, jei sprogs bomba arba žmonės pradės aplink įnirtingai šaudyti. Aš esu veikiamas žemės drebėjimų, potvynių, sausrų. Bet JIS yra mano Viešpats. JIS paima mane ant rankų, padeda man, išlaisvina mane. Gali širsti visi: su mano Viešpačiu aš esu saugus; – JIS yra stipresnis!

Dėkoju, Jėzau, Tavyje aš esu saugiai pasislėpęs nuo visko, kas mane gąsdina. Tu paimi mane ant rankų ir eini kartu su manimi per mano dieną ir per visą mano gyvenimą. Tu esi mano stiprusis, nuostabusis Dievas!

Kantriai laukiau Viešpaties,
Jis pasilenkė ir išgirdo mano šauksmą.
Jis ištraukė mane iš baisios duobės,
iš klampaus purvo
ir pastatė ant uolos mano kojas,
sutvirtino mano žingsnius.
Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę –
gyrių mūsų Dievui.
Psalmių knyga 40, 1 – 3

Karalius Dovydas sukūrė šią psalmę ir ją giedojo. Dažnai jam nesisekė, daug žmonių linkėjo jam mirties ir jį slėgė kaltė. Bet nežiūrint nieko,
Viešpats jį išgelbėjo ir suteikė jam naują pradžią. Štai kodėl Dovydas džiaugėsi ir giedojo naują giesmę.
Yra gerai, kai mes kartais prisimename, iš kur mus VIEŠPATS išgelbėjo. Jei mes išvardijame visus Jo darbus mūsų gyvenimuose, jei mes galvojame apie Jo stebuklus ir jei mes pradedame Jį šlovinti dėl to, ką Jis mums padarė, tai tos problemos, su kuriomis mes dabar kovojame, tampa mažos. Mes žinome: Dievas taip dažnai mus išgelbėjo, JIS išgelbės mus ir šį kartą. Ir mes tapsime dėkingi ir laimingi, net jei mūsų sunkumai ir mus užgriuvusi naktis dar nesibaigė. JIS yra čia, mano Gelbėtojas ir mano Dievas!
JIS įdeda mums į lūpas naują giesmę. Mes neturime su kitais kartu skųstis ir pykti dėl politikos ar oro. Mes turime džiaugtis, nes JIS, VIEŠPATS, vis dar yra VIEŠPATS.
Mes neturime pastoviai kalbėti apie kitų klaidas, bet šlovinti Dievą, kuris keičia žmones, atleidžia kaltes ir suteikia naują pradžią. JIS mus pasiekė, JIS gali ir kitus žmones pasiekti.
Mes neturime gyventi pastovioje baimėje. Nelaimingi atsitikimai, bombos, blogas oras… viskas mums kelia grėsmę. Ir vis dėlto, mes stovime ant saugios uolos: Jėzaus. Jis mus laiko, kad mes nenukristumėm. Ir jei mes krentame, krentame į Jo gailestingas rankas.
Dievo buvimas dovanoja mums naują giesmę, kuri yra tarsi mūsų gyvenimo šūkis. Giesmė džiaugsmo, vilties ir drąsos. Jis dovanoja mums uolą, ant kurios mes saugiai stovime: – Jėzų. Jis dovanoja mums išgelbėjimą ir išlaisvinimą. Taip, mes mieliau giedosime naują giesmę, o ne vėl grįšime prie negatyvaus mąstymo klampynės.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi mano uola, ant kurios aš saugiai stoviu! Dar ne visos mano problemos išspręstos, bet Tu esi čia, šalia manęs. Aš galiu džiaugsmingai giedoti, ir be rūpesčių gyventi kiekvieną dieną.

Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien.
Evangelija pagal Matą 6, 11

Savigaila ir pavydas yra blogiausi mūsų priešai.
Viešpatie, jau 6 savaitės valgau aš vien tik avižų košę, o štai kaimynas, kuris niekuomet nesimeldžia, šiandien kepa vištą. O, Viešpatie, kiek seilių man susikaupia burnoj! Gal galėtum kokį kartą gyvenime ir man kokį keptą viščiuką atsiųsti? … Savigaila, poroje su pavydu.
Viešpatie, kaimynas jau su ketvirtąja Audi A8 važinėja, o aš, Tavasis tarnas, važiuoju vis dar dviračiu! Ar tai teisinga? Viešpatie, daryk ką nors! ….. Pavydas ir savigaila drauge.
O kurgi tikėjimas, jog Tėvas danguje rūpinasi Savo vaikais? Vien tik verkšlenimai, o tai gali kiekvienas, ypač kai kurie krikščionys. Bet su džiaugsmu bei dėkingumu valgyti vien avižų košę ir važinėtis dviračiu, – tai geba tik vienetai.
Ką Dievas mums konkrečiai pasakė? Valgyti ir būti sotiems. Gerti. Apranga. Stogas virš galvos. Dirbti tam, kad išmaitintum save (ir kad kitų kišenėje nesėdėtum, net ir socialinėms tarnyboms).
Bet jeigu mums nepatinka tai, kaip Dievas mumis rūpinasi, tai apie ką kalba? Apie savigailą, pavydą ir nuolankumo stoką. Kuomet jau būsime praėję šią mokyklą, Dievas galės mus žingsneliu į priekį pavesti bei gausiai mus viskuo apdovanoti.
Pagalvoju apie Izraelio vaikus dykumoje. Kiek gi jie niurzgėjo! Kasdien vien tik mana, ir vien tik sausa mana, ir dar kartą mana… Ne, mes ilgimės Egipto mėsos puodų! – Tikrovėje tebuvo liesa sriuba ir plokščia duona tokia plona, kad galėjai ją perregėti. – Meldžiu, niekuomet nešlovink praeities!
Dėkingumas. Tai yra Jėzaus mokinių išskirtinumas. Jėzus ir pats negyveno prabangiai. Dažnai JIS ryte net nežinodavo, kur vakare teks galvą priglausti. Ir vis dėlto JO gyvenimas buvo kupinas dėkingumo. Bet kokioj padėty JIS žinojosi esąs Dievo rankose, net kai valtį kėsinosi pasiglemžti audra, JIS ramiai sau miegojo Dievo rankose. Tikėjimas sustiprina! Dėkingumas suteikia džiugesio! Ar esi itin alkanas? Ištroškęs? Vaikštai nuogas? Nakvojai gatvėje?
Geriau palygink save su krikščionimis Šiaurės Korėjoje ar su tais iš Sudano, ar pan. Vis tik gerai tau sekasi palyginus su jais! Būk dėkingas kasdieniu aprūpinimu.
O galbūt galvoji, jog sąžiningai užsidirbai? Palauk, kol susirgsi vėžiu, žmona pabėgs ar po autoįvykio liksi invalidu. Ir kur dabar tavasis išdidumas? Ką tu iš šių dalykų užsidirbai sąžiningai? – Dievas, mūsų Tėvas, yra mūsų aprūpintojas. Kaip gerai, kad JIS mus taip myli!

Dėkoju, Tėve, kad manimi pasirūpini. Neturiu rūmų ir ne dažnai maitinuosi gurmaniškai. Bet esu toks laimingas, kad Tu manimi pasirūpini! Dėkoju už maistą, už rūbus, namus ir darbą! Kaip gera yra gyventi su Tavimi!!

Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią.
Efeziečiams 5, 32

Tai reiškia santuokos paslaptį. Daugelis yra vedę, bet nelaimingi. Be partnerio, jie tai žino, jie būtų nelaimingi, bet su partneriu irgi. Tik nedaugelis turi tikrai laimingą santuoką.
Jėzus nori kažko panašaus į laimingą santuoką su savo Bažnyčia. JIS yra mylimasis, sužadėtinis, jaunikis, besiilgintis savo Bažnyčios, mylintis ją visa savo širdimi ir trokštantis jos kuo arčiau savęs. Bažnyčia yra mergelė, nuotaka, mergina ir mylimoji. Ji trokšta Viešpaties, savo jaunikio, nes tik su Juo ji yra laiminga, pergalinga, tvirta ir džiugi.
Jėzus turi savo pulkus, kuriuos surenka iš visų denominacijų ir bažnyčių. Jie yra Jo mylimi žmonės. Jis žino kiekvieną pagal vardą, netgi turi kiekvienam slapyvardį. Jis nori su kiekvienu taip bendrauti, kaip jaunikis su nuotaka: kiekvienu džiaugtis, mylėti, nešti. Jis atiduoda savo gyvenimą už nuotaką – taip stipriai JIS ją myli.
Štai kodėl vienatvė ir apleistumas nebekankina tų, kurie myli Jėzų. JIS yra kartu su jais! JIS yra draugas, mylimasis, išsiilgtasis, padėjėjas, paguodėjas ir kompanionas! Prašau, priimkite Jėzaus žodžius tiesiogiai: aš esu su jumis kiekvieną dieną iki pasaulio pabaigos.
Tiems, kuriems gyvenime nepasisekė, Jėzaus žodis yra išgelbėjimas: jie yra Jam labai labai vertingi. JIS jiems yra kaip jaunikis, kaip draugas. Mes galime Jam patikėti bet kokį rūpestį, Jis paguodžia ir padeda. Jei esame džiaugsmingi, jis džiaugiasi kartu. Jei neužmiegame, JIS yra šalia ir laiko mūsų ranką, švelniai glostydamas galvą. Kai liūdime, Jis mus vėl pakelia. Jei esame varge, JIS padeda.
Jis tiesiog nuostabus!!!

Ačiū, Jėzau! Tu ieškai mūsų artumo ir mūsų lauki. Taip, mes taip pat norime Tave mylėti, Tavęs ieškoti ir turėti Tau laiko. Tai esi tas, kuris pradžiugina mano širdį! Tu nutraukei mano vienatvę. Tu esi šalia, mano mylimasis, mano draugas, mano padėjėjas!

„Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“
1 Korintiečiams 11, 25

Viešpaties vakarienė yra šventas simbolis, pilnas jėgos ir gyvenimo. JIS pats joje dalyvauja, kai mes ją švenčiame.
Krikštas yra šventas simbolis, teikiantis jėgų nematomam ir matomam pasauliui bei mums.
Kryžius yra šventas simbolis.
Santuoka yra šventas simbolis, parodantis, kokia turi būti vidinė intymi bendrystė tarp nuotakos (Bažnyčios) ir jaunikio (Jėzaus).
Vaivorykštė yra Dievo malonės simbolis po potvynio.
Velykų ėriukas yra šventas simbolis, nurodantis į pavaduojančią Jėzaus mirtį ant kryžiaus.
Petro drabužio skiautė, per kurią žmonės buvo išgydyti, yra šventas simbolis.
Rankos, kurias uždedame ant ligonių, yra šventas simbolis, pilnas Dvasios jėgos.
Kai kurios bažnyčios galbūt turi per daug savo sukurtų simbolių ir ritualų ir mano, kad vien tik ritualų pakanka, jos jais tiki ir pasitiki. Todėl kitos bažnyčios griežtai atmetė visą šventą simboliką ir nenori su ja turėti nieko bendra. Jie nededa rankų ant ligonių, nes Dievas gali išgydyti ir be jų. Visi Biblijos simboliai kritikuojami ir pašalinami. Svarbiausia tampa vien širdies įsitikinimai.
Tačiau Dievas pats davė šiuos šventus simbolius. Per Viešpaties Vakarienę Jėzus tikrai yra kartu. JIS tada veikia mumyse. Krikšte Jis atidžiai žvelgia į mus ir džiaugdamasis siunčia savo Dvasią. Kryžius yra labai galingas, kai susiejame šį ženklą su Jėzumi ir užpildome jį Jo gyvenimu ir galybe. Rankos, kurias kupini tikėjimo uždedame ant ligonių, tampa gijimo kanalu. Kartais galime to nesuprasti. Bet Dievas sukūrė šventus simbolius ir ženklus, ir yra gerai, kai mes jų laikomės. Tai Jo tikėjimas, kurį Jis nori sustiprinti per ženklus. JIS duoda save mums į rankas, padaro save „prieinamą“. JIS padeda mūsų tikėjimui per Biblijoje aprašytus ženklus. Ar norime juos giliai gerbti ir juose susitikti su Dievu?
Jei ženklai ir ritualai tau padeda suprasti Jėzų, per daug nesijaudink. Bet jei jie yra tik bažnytinė tradicija, jie dažnai propaguoja „krikščioniškus prietarus“, prieštaraujančius Kristaus pažinimui.
Mes juk norime susitikti su Kristumi ir Jį atpažinti!

Ačiū, Jėzau, už šiuos malonės ženklus! Jie labai padeda man Tavimi tikėti! Taip aš turiu kažką apčiuopiamo, ką galiu suprasti. Ir tu pripildai šiuos simbolius savo galios. Kaip gerai Tu mus supranti! Tu žinai, kartais mums reikia šių malonės ženklų.

Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.
Evangelija pagal Luką 9, 58

Atėjo vienas žmogus ir norėjo sekti Jėzų ten, kur Jis ėjo. Bet Jėzus įspėjo jį aukščiau užrašytais žodžiais.
Kaip galima matyti, žmogus išėjo namo prablaivėjęs, nes kitose eilutėse Lukas rašo, kad Jėzus išsiuntė dar 72 mokinius.
Jėzus mielai norėtų turėti tokią vietą, kurioje galėtų priglausti savo galvą. Jis taip norėtų minkštos pagalvės, šiltos antklodės ir saugių, patogių namų.
JIS vis dar klausia: o kur eiti šiandien?
JIS labai norėtų gyventi mūsų širdyje; joje jis norėtų rasti sau poilsio vietą. Jis trokšta gražių, papuoštų namų!
Ar norime jį priimti? Ar norime būti jo namais? Ar jis gali jaustis pas mus patogiai? JIS nenori miegoti kažkokiam kampe, bet nori gyventi pas mus. JIS nenori būti tik interjero detale, bet Karaliumi. JIS nenori savo vieta dalintis su kitais ar gyventi netvarkoje. JIS yra karalių Karalius ir Visagalio Dievo Sūnus.

Viešpatie Jėzau, aš ateinu pas Tave toks, koks esu. Žinau, aš esu nusidėjėlis. Viešpatie, aš tikiu, kad Tu prieš 2000 metų mirei už mane ir išliejai savo šventą kraują už mano kaltes ir nuodėmes. Aš tikiu, kad trečią dieną prisikėlei iš numirusių ir gyveni šiandien. Atleisk man visas mano kaltes ir nuodėmes. Tavo šventas kraujas turi nuplauti mane nuo visko, kas mane užteršė ir susaistė. Šventoji Dvasia, ateik į mano širdį ir į mano gyvenimą. Padaryk mane Dievo vaiku ir duok man amžinąjį gyvenimą. Mano Viešpatie Jėzau, aš priimu Tave dabar ir, visa širdimi tikėdamas, išpažįstu savo lūpomis: Tu esi mano sielos Gelbėtojas ir mano gyvenimo Viešpats. Amen!

Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera,-
gyvensi krašte ir būsi saugus.
Džiaukis iš širdies Viešpačiu,
ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis.
Pavesk Viešpačiui savo kelią,
pasitikėk juo, ir jis padės.
Psalmė 37, 3-5

Čia, Lietuvoje, yra daug žmonių, kurie išvyksta dirbti į užsienį. Ten uždirba iš esmės daugiau nei čia. Trūkumas Lietuvai yra tas, jog išvyksta daug krikščionių, palikdami daugelį spragų.
Šeimos galva, žinoma, atsakinga už šeimos aprūpinimą, – niekas neturėtų alkti!
Bet jeigu gali šalyje išgyventi, ar turėtum vien dėl pinigų išvykti į užsienį?
Visuose reikaluose klausiame Viešpaties. Ir neklausiame vien, ar JIS yra prieš, bet ketiname sužinoti aiškią JO nuomonę. Juk mes priklausome Viešpačiui, taigi į tokį svarbų klausimą JIS tikrai turės atsakymą. Norime elgtis taip, kaip JAM atrodo geriausia, norime būti nuolankūs JAM.
Žinau kai kurių žmonių poreikius. Viena mama iš Ukrainos paliko savo vaikus prižiūrėti seneliams, o pati Hamburge rūpinasi svetimų, dirbančių tėvų, vaikais. Kasdien ji pabendrauja su savo vaikais per skype. Bet ar tai nėra kiek iškreiptas santykis? Ji palieka savo vaikus ir vietoj to prižiūri karjeristų tėvų vaikus; – taip gaunasi, jog nei vienas iš vaikų neturi savo tėvų! – Ir viskas tik dėl pinigų! Argi vaikai nėra pakankamai svarbūs? Ar už to slepiasi dar koks nors mums nežinomas poreikis?
Šiomis eilutėmis Viešpats mums duoda didžius pažadus: Jeigu intensyviai JO klausinėsiu ir gyvensiu pagal JO valią, tuomet suteiks JIS man tai, kas man yra būtina ir dar daug daug daugiau. Net ir slapčiausius mano širdies troškimus JIS pažįsta bei dažnai juos išpildo. Tikrai, toks puikus yra mūsų Viešpats. Kita vertus, mes elgiamės taip, lyg mūsų Viešpats būtų taupus ir šykštus.
Kuomet aš atvykau į Lietuvą, dirbau kaip išprotėjęs. Ir vis dėlto praktiškai atsidūriau ant bankroto ribos. Tuomet viską atidaviau Viešpačiui ir nuo tada galiu gyventi be rūpesčių, be to man nebereikia dirbti po 12-14 valandų kasdien. Koks geras yra Viešpats!

Dėkoju, Jėzau, Tu pažįsti mane nuo galvos iki kojų! Tu žinai, klystkeliais ar aplinkkeliais aš einu. Padėk man, klausyti Tavęs; – arba dar geriau, nuolat atsiklausti Tavęs iš anksto! Noriu eiti Tavo keliais, nes man Tu esi Gerasis Ganytojas ir rūpiniesi manimi.

Viešpats yra mano ganytojas
– aš nestokosiu.
Psalmių knyga 23, 1
Daug žmonių kenčia nuo egzistencinių baimių. Šiandien visko jie turi užtektinai, bet kaip bus rytoj? Šiandien yra pakankamai maisto, drabužių, pinigų. Bet rytoj?
Mumyse slypi nemažai neužtikrintumo. Ar mes vis dar rytoj turėsime darbą ir pajamų? Ar bus pensija? Ar išsilaikys santuoka? Kas bus su vaikais? Automobilyje girdisi keisti garsai, ar jis galutinai suges?
Šios baimės ir nerimas gali mus persekioti visą gyvenimą. Net jei mes turime patį saugiausią darbą… gal kažkas tokio atsitiks. Nueiname pas gydytoją, kuris neranda mumyse jokios ligos, mes tuoj galvojame: gal jis ne viską matė arba tuoj mane pakirs sunki liga. Net per atostogas mes negalime atsipalaiduoti, pastoviai galvojame, ar užsukome dujas, o gal šaldytuvas sugedo arba arba arba.
Šie nuogąstavimai sunkina mums gyvenimą. Jėzus nori, kad mūsų gyvenimas būtų šviesus, kad mes lengvai bėgtumėm per gyvenimą! Jis nori paimti mūsų jungą ir jį sunaikinti.
Kartais mes Jam atiduodame savo rūpesčius. Tada mes tikrai jaučiamės lengvai, be spaudimo. Bet po penkių minučių vėl grįžtame prie savo ligos: gal …
Rimtai, gal geriau padarykime tai! Jėzau, aš atiduodu Tau visus savo rūpesčius, susijusius su mano gyvenimu ir mano šeima. Aš darysiu viską, ką sugebu geriausiai ir pasitikiu, kad Tu laiminsi ir viską stebėsi! Aš nebenoriu nerimauti ir turėti įvairių baimių, ne, niekada! O jeigu aš vėl užsimiršiu, suteik man nedidelį šoką, kad prisiminčiau.
Tik turint daug kantrybės ir valios mes tai pasieksime. Jėzus yra kantrus Mokytojas, ir kartu su Juo mes to mokysimės.
Jėzus yra Gerasis Ganytojas, kuris ištikimai rūpinasi Savo avelėmis. JIS mielai duoda! Bet Jam surištos rankos, jei mes viskuo rūpinamės patys.
Dėkoju, Jėzau, Tu mane gerai pažįsti! Tu pažįsti visus mano rūpesčius ir būkštavimus, bet vis tiek Tu nori manimi rūpintis. Taip, Viešpatie, taip turi būti: aš atiduodu Tau savo rūpesčius, o Tu manimi rūpinsies. Tada aš nebeturiu jokių nereikalingų naštų, kurias aš turiu su savimi tampyti. Tada aš galiu laisvai mėgautis gyvenimu! Kaip gerai, kad Tu laikaisi Savo Žodžio:Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu.

O tuo tarpu jūs, kurie ištikimai laikėtės Viešpaties, savo Dievo, esate visi gyvi šiandien.
Pakartoto įstatymo knyga 4, 4
Izraelio tauta turėjo išlaikyti kai kuriuos išbandymus, vis dėlto daugelis nusigręžė nuo Viešpaties, pasekė kitais dievais bei norėjo grįžti į Egiptą, į nuodėmės vergiją. Tuo tarpu tie, kurie ištikimai laikėsi Viešpaties, liko gyvi, o visi kiti žuvo.
Nėra paprasta gyventi krikščionimi ir visuomet būti ištikimam Viešpačiui. Kol viskas tėra „Aleliuja”, tol Kristus turi daug pasekėjų. Bet vos tik tenka kentėti vardan JO vardo, ir net jei tik dėl pašaipų ir gandų, ima ir apleidžia dauguma gyvenimo Viešpatį. Kol pasaulis vilioja džiaugsmu ir malonumais, tol tikėjimas tėra šalutinis dalykas. Kol graži moteris mirkčioja blakstienom, Kristus pamirštamas… Kur mūsų silpnybės? Geriau jau pasitikėkime Viešpačiu ir ieškokime JO pagalbos, kai tik pajusime viliones!
Biblija daug rašo apie ištikimųjų sėkmę ir laimę. Bet taip pat daug rašoma ir apie kančią. Per kančią mes turėtume būti apvalomi bei priartinami prie Jėzaus. Bet vien tik kančia ir kančia, ir kančia – Dievas neleis to. JIS pažadėjo išlaisvinimą ir JIS laikosi duoto žodžio!
Skelbiantieji „Aleliuja – Evangeliją“, susilaukia didelio susidomėjimo. Žmonės keliauja gana toli, kad sudalyvautų konferencijose, grįžta atgal įsitikinę pergale. Vis dėlto šis sutrumpintas Evangelijos variantas tikrame gyvenime ilgai nefunkcionuoja.
Taip pat ir „Kančios Evangelija” bei dažni apsivalymai neįsitvirtina. Ilgą laiką kančia buvo pervertinama ir niekas nebenorėjo būti krikščionimi, o ir krikščionys atrodė visai nedžiaugsmingi, ne tokie patrauklūs kitiems.
Tiesa slypi kažkur per vidurį. Mes kenčiame kančią, tai tiesa, bet mūsų Dievas yra šalia ir suteikia mums Savo džiaugsmo Dvasią tiesiog kančioje. JIS veda mus prie ramių tvenkinių, kur žalios ganyklos, gausiai padengia mums stalą mūsų priešų akivaizdoje. JIS yra šalia, ir tai yra tikroji Evangelija! JIS, ramybės karalius, kurį Dievas patepė džiaugsmo aliejais, JIS, išmintis, JIS yra šalia! – ir JIS yra šališkas mums, nes Nelabajam užtvėrė sieną. Niekuomet išbandymas nebus toks stiprus, kaip mūsų Viešpats. Niekuomet tai tavęs neįveiks, jeigu tvirtai JO laikysies.
Dėkoju, Jėzau! Tu esi mano uola, šalia kurios man saugu. Kai viskas tėra kančia, šalia Tavęs esu dar saugesnis. Dėkoju už ramybę, už džiaugsmą, už Tavąjį buvimą! Tai kur kas vertingiau už viską, ką šiame pasaulyje galima nusipirkti. Tu esi mano gyvenimo Viešpats.

Bet tespindi tavo bičiuliai
tarsi savo galybėje tekanti saulė!
Teisėjų 5, 31
Ši eilutė mane visada džiugina! Juk rytais taip gražu, kuomet blėsta tamsa, o horizonte šviesa pamažu vis ryškėja. Ir pakyla saulė virš horizonto ir viską sušildo savo spinduliais. Visai tokie esam ir mes! – Ar ne visai?
Kuomet savaičių savaites važinėdavau į ligoninę, aš tikrai skubėdavau. Galėjau važiuoti tikrai greitai, nes turiu itin greitą automobilį. Vis dėlto kartas nuo karto ėmiau pastebėti, jog važinėju išties neatsargiai. Taip tariant, pagal moto: stipresnysis turi teisę. Viešpats keletą kartų atkreipė mano dėmesį ir aš turėjau pripažinti: JIS teisus; – aš buvau neatsargus ir visai ne kaip JO malonės atspindys. Turėjau paprašyti JO atleidimo, ir kad JIS mane keistų, o dar kad ir aš pats stengčiausi.
Kartais žmonės džiaugiasi, kad mes negrįžtame. Mes juos nervuojame su savo mokymu ir geresniu žinojimu, su savo išmintimi ir posakiais. Ne, broliai, taip neturėtų būti!! Geriau jau nepastebėkime kitų klaidų, kantriai jas nešiokime ir laikykime. Rodykime Jėzaus meilę ir priimkime kitus. Būkime dėmesingi ir draugiški, pasiruošę ir užkrečiamai džiaugsmingi. Taip būsime kaip saulė, rytais tekanti savo galybėje. Žmonės turėtų džiaugtis mus matydami! Kadangi jie mumyse regi Dievo gailestingumą bei džiaugsmą!
Jėzus padarys mus Savo būties atspindžiu. Tai užtruks šiek tiek laiko ir JAM kainuos daug kantrybės su mumis.. Vis dėlto JIS tai padarys. Vėl ir vėl JIS atkreips mūsų dėmesį į dalykus, kuriuos neatliekame itin gerai, tokius kaip mano važiavimo būdas. JIS nesielgia taip tam, kad mus supykdytų, bet tam, kad tose srityse mes taptume geresniais, panašesniais į mūsų Viešpatį; – ir mes tikrai to norime.
Tikrai, Jėzus padarys mus naujais žmonėmis, žmonėmis, kurie spindi kaip saulė, rytais tekanti savo galybėje! Ir kiti džiaugsis mus regėdami. Mes esame palaiminimu šiems žmonėms! Taigi atlikime savo darbą taip, kaip tekanti saulė. Gyvenkime kaip saulė savo galybėje, Jėzaus galybėje. Norime būti panašūs į JĮ, nes JIS yra mūsų saulė ir skydas.
Dėkoju, Jėzau už Tavo malonę, šviečiančią mano gyvenime! Ji atgaivina mane kaip šiltas pavasario lietutis. Viešpatie, kai žvelgiu į Tave, mane užlieja džiaugsmas ir galiu būti kantrus, gailestingas bei draugiškas. Meldžiu, padėk tapti panašesniam į Tave!