Temos Archyvai: Pamąstymas

Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega!
Psalmyno 121, 4
Kaip nuostabu!! JIS, mūsų VIEŠPATS, niekada nemiega ir neprigula pasnausti! JIS nuolat mus supa ir nė akimirkai nepalieka be priežiūros. JIS yra visada šalia ir neturi jokių pertraukėlių. Kaip mama, nepaleidžia savo vaiko iš akių, taip Jo akys nukreiptos į mus ir JIS nė akimirkai negalvoja apie ką nors kita. Psalmyno 125, 2 parašyta: Kaip kalnai supa Jeruzalę, taip VIEŠPATS saugo savo tautą dabar ir per amžius.
JIS yra VIEŠPATS, bet JIS apgaubia Savo tautą kaip stiprus Tėvas, kaip apsauginė siena, kaip skydas, JIS yra kaip uola, kaip kalnas ir saugi užuovėja.
Taip, mūsų Tėvas yra VIEŠPATS, kuris sukūrė dangų ir žemę! Mes esame Jo saugioje rankoje.
Kai dešimt baisių bausmių nusiaubė Egiptą, nuo to pirmiausia nukentėjo Egipto žmonės, taip pat ir izraelitai. Ištikus toms bausmėms, VIEŠPATS padarė skirtumą: ten, kur buvo izraelitai, nebuvo jokių bausmių. – Štai kaip VIEŠPATS rūpinasi Savo tauta! Taip pat ir mes šiandien turime daug ką iškęsti, lygiai taip pat, kaip ir kiti žmonės. Dievas leidžia tam įvykti. Tačiau tikrų, baisių bausmių mums neteks išgyventi; – tuomet VIEŠPATS padarys skirtumą tarp Savo tautos ir kitų žmonių.
Net ir tuomet, kai kažkas mums linki blogio, JIS yra šalia. Kiek kartų JIS sužlugdė piktojo planus! Žinoma, kartais JIS leidžia jiems įvykti ir mes patiriame žalą, bet nepaisant to, JIS vistiek yra šalia ir viską puikiai mato; JIS nubrėžė piktajam ribas.
Taip, kaip šis pažadas galioja Izraelio tautai, lygiai taip pat jis galioja ir Dievo tautai, kurią Jėzus išpirko ant kryžiaus. Tad jei Izraelio tauta atitolusi nuo Dievo apsaugos patiria žalą, tai taip pat įvykti gali ir mums, mes taip pat galime atitolti nuo Dievo apsaugos ir artumo. Nepaisant to: JIS, Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega! Niekas jų neišplėš iš mano rankos. – Jeigu mes esame neištikimi, JIS lieka ištikimas, nes Savęs JIS negali išsižadėti. JIS pabaigs su mumis pradėtą kelią. Nes JIS Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega.
Dėkoju, dangiškasis Tėve, kad esi mano globėjas ir apsauga! Tu niekada nemiegi ir nepriguli pasnausti. Todėl naktimis galiu ramiai miegoti, o dienos metu galiu saugiai dirbti savo darbus. Kaip gerai, kad esi šalia!!

Mano pamokymai kris kaip lietus,
mano žodžiai kaip rasa,
kaip lietaus srovės ant žolės
ir kaip lašai ant želmenų.
5 Mozės, Pakartoto įstatymo 32, 2
Tai Mozės giesmės pradžia, tai kaip užbrauktas brūkšnys po jo gyvenimu, paskutinis balansas. Tačiau kalba eina ne apie Mozės mokymą, bet apie Dievą ir Jo Žodį.
Kokie geri šie žodžiai! Jie krenta ant sausos, išdžiūvusios žemės. Tokia yra mūsų siela be Dievo. Kokia gera tuomet yra rytmečio rasa ir šiltas, malonus pavasario lietus ar rudens, kuris viską sudrėkina. Kaip gražiai atrodo gėlė su rasos lašeliais; kaip gera yra matyti vaivorykštę lietuje! Dievo sumanymai mums yra geri.
Visa, kas yra kūrinijoje, tai Dievo meilės, dosnumo ir gailestingumo atvaizdas, Jo meilės grožiui ir muzikai atvaizdas, menui ir spalvoms; – tokia yra ir gaivinanti rasa bei lietus.
Mūsų širdžiai reikia Dievo Žodžio atgaivos. Prisiminkime kūriniją: Dievas kalbėjo ir akimirksniu viskas vyko. JIS šaukia į niekur, į tuštumą, ir tai, ką JIS pašaukė, atsiranda. Taip vyko kūrinijoje ir taip vyksta šiandien: JIS pašaukia tai, ko dar nėra, ir tai atsiranda. Taigi JIS gali įdėti į mūsų širdis kažką visiškai Nauja arba leidžia atsirasti. Mes tampame visiškai naujais žmonėmis pagal Jo atvaizdą. Jo palaiminimas, Jo Žodis tai padaro, taip kaip lietus pavasarį kuria naują gyvenimą.
Augalai atsiveria saulei, dangus duoda lietaus ir rasą, žemė duoda trąšų. O mes atsiveriame Dievo Žodžiui, Biblijai, priimame Jo palaiminimą mums, o trąšos yra Dievo Dvasia. Taip mes stiebiamės į saulę, Dievo Sūnų: Jėzų Kristų. Jame randame išgydymą savo sieloms ir savo sudaužytai širdžiai. Ten yra džiaugsmas ir ramybė, atleidimas ir išgydymas.
Nebūtina nuolat lankyti visas konferencijas ir sensacingus renginius. Bet būtina atsiverti Žodžiui ir Sutvėrėjui, Dievui. Tik tokiu būdu mes galime augti, nešti vaisių ir tapti naujais žmonėmis. Jo Žodis, ištartas tyloje, mus keičia. Kad ir kiek žymių asmenybių melstųsi su mumis, be tylumos ir Dievo Žodžio – tai bus tik trumpalaikis užsidegimas.
Ačiū, Jėzau! Dar kartą: Ačiū! Už Tavo ankstyvąjį lietų mano išdžiūvusiai sielai, dėkoju už gaivią rasą mano širdyje! Ačiū, kad visada teiki naujos drąsos! Ačiū, kad dovanoji naują gyvenimą!!

Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – IR ESAME!
1 Jono 3, 1
Aš įsivaizduoju, kažkas suranda savo gimimo liudijimą, o ten visiškai kiti motinos ir tėvo vardai, kurių jis niekada nepažinojo. Pasirodo, jis yra kažkieno vaikas, kurio jis visiškai nepažįsta. Būtent taip liudija šis dokumentas. Bet tai neturi jokio poveikio, nes vieni kitų nepažįsta ir nėra jokio tarpusavio kontakto! Panašiai atsitinka ir daugeliui krikščionių: Jie žino iš pamokslų ar iš Biblijos, kad Dievas yra jų Tėvas. Bet jie Jo asmeniškai nepažįsta ir neturi jokio tiesioginio, asmeninio kontakto su Tėvu. – Pakeiskime tai šiandien!
Aš įsivaizduoju kitą situaciją: štai atsidaro durys, ir svetimas žmogus pasirodo bute ir sako: aš esu tavo Tėvas. Tu pradingai, bet aš tavęs ieškojau ir pagaliau suradau! Čia, gimimo liudijime, juodu ant balto parašyta, su dideliu antspaudu. Ir vaikas labai nustebęs ir pasimetęs, na, taip, aišku. Bet kartu kažkaip ir džiaugiasi, nes šiuo metu esantis tėvas nėra geras žmogus.
Panašiai vyksta daugeliui žmonių: jie turi tėvą, kurio bute gyvena. Bet šis tėvas blogas, jis „žudo” vaiką. Šis tėvas yra velnias, melo tėvas, kuris tik vagia, apgaudinėja, meluoja, žadina klaidingas iliuzijas ir galiausiai žudo. Ir štai ateina dangiškasis Tėvas ir džiaugiasi savo vaiku! Kaip jis dabar nuspręs? Ar pasiliks nuodėmėje? Ar kupinas džiaugsmo priims tikrąjį Tėvą ir gyvens su Juo? Tai norime šiandien pasiekti!
Dangiškasis Tėvas atskirai suformavo ir padarė kiekvieną žmogų. Kiekvienas yra unikalus, originalas. JIS įdėjo į tave visą savo meilę. JIS ilgisi bendravimo su savo vaiku. Jėzus nori apvalyti mūsų širdį nuo nuodėmės ir visokio purvo, kad ten galėtų gyventi Dievo Dvasia. JIS, Dvasia, liudija mūsų Dvasiai, kad esame Dievo vaikai. Tai taip paprasta! JIS daro viską, mums tereikia „tik” Taip pasakyti. Taip, Tėve, aš noriu būti Tavo vaiku! Prašau, duok man savo Dvasią, kuri man sakytų ir liudytų: Aš esu tavo! Prašau, Jėzaus auka apvalyk mane nuo kaltės ir purvo! Aš ilgiuosi Tavęs!
Tėve danguje, ačiū, kad nori, jog būčiau tavo vaikas! Taip, aš noriu būti Tavo vaikas, Tu turi gyventi mano širdyje ir būti Karaliumi. Viskas turi priklausyti Tau, ir aš noriu Tave sekti visą savo gyvenimą. Prašau, duok man savo Dvasią, kuri stiprintų mane tyloje tvirtindama, kad Tu mane myli, manęs trokšti ir mane kaip savo vaiką priimi! Ačiū!!

Ir jis laimino juos (vaikučius), apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.
Evangelija pagal Morkų 10, 16
Jėzus yra vaikų draugas. Kuomet visi tenorėjo nuvyti juos šalin, JIS paėmė juos ant rankų ir laimino.
Šiandien yra tiek daug žmonių, kurie itin rūpinasi vaikais, tai ir mokytojai, vaikų darželių auklėtojai, socialiniai darbuotojai, vaikų namų globėjai, pedagogai, vaikų psichologai, bendruomenių, dirbančių su vaikais, pagalbininkai ir daugelis kitų. Jie nešiojasi vaikus širdyse bei dirba dėl jų. Bet dažnai šis darbas tėra kova su vėjo malūnais.
Lemiamas veiksnys vaikų gyvenime yra tėvų namai. Kuomet jie tik dirba ir visai neturi laiko savo vaikams, kuomet jie vaikus myli ne visa širdimi, o viską kontroliuoti linkę vien pinigais bei gerbūviu, kuomet nesuteikia vaikams savivertės jausmo, kuomet auklėjime jie „teįjungia nuotolinę programą”… tikrai, ką tuomet gali padaryti visi šie specialistai? Gerai, jei močiutė ir senelis yra šalia, nes tuomet bent jie gali kompensuoti laiko ir meilės stygių.
Mūsų visuomenė neteisingai pasiskirsčiusi, vertinami tik verslas ir našumas. Valandos, praleidžiamos kartu su vaikais, neatneša jokios tiesioginės naudos. Jie pasilieka atstumty.
Artimoje mūsų aplinkoje vos berasime vaiką, augantį su abiem iš tėvų; – dauguma turi naują tėtį. Suaugusiųjų poreikiai ima viršų; – „į malonumus orientuotoje” visuomenėje (aš turiu teisę šiam ir kitam, man reikia to ir pan.) neatsižvelgiama į vaikų poreikius.
Jėzus yra vaikų draugas. JIS vienas gali atstatyti visus patirtus nuostolius, padarytą žalą. JIS vienas pats gali trūkstamą meilę bei stokojamą savivertę įdėti į vaiko širdį. JAM vaikai bet kokiu metu yra laukiami. JIS žino visus jų poreikius bei gali juos patenkinti.
Galbūt mums trūksta pasitikėjimo Jėzumi. Mes JAM nepatikime savo, o ir kitų, vaikų. O vaikai gali tapti puikiu JO įrodymu, liudijimu. JAM patinka vaikiškos maldos! JIS jas išklauso! Kiek daug stebuklų Jėzus išpildo vien dėl to, kad vaikai JO paprašo!
Būkime drąsesni ir teisingai pristatykime vaikams Jėzų: kaip patikimą ir ištikimą draugą; kaip patarėją, gydytoją, padėjėją, guodėją. Kaip Tą, kuris sako: Nebijok, nes aš esu su tavimi! Kaip Tą, kuris griauna vienatvę.
Būkime drąsesni kuomet meldžiamės kartu su vaikais!
Mokykime juos melstis, rimtai ir su pasitikėjimu! Jokių frazių bei ritualų, bet tikro gyvenimo su Jėzumi. JIS nori pas vaikus.
Dėkoju, Jėzau! Tu esi vaikų draugas ir klausaisi jų maldų. Tu žinai, ko trūksta ir Tu gali tai duoti. Tikrai, Tu suteiksi tai! – jeigu tik mes tikėsime ir prašysime. Viešpatie, suteik mums daugiau tikėjimo!!

Jėzus tarė Petrui:
Kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.
Evangelija pagal Joną 21, 18
Ką bendro ši eilutė turi su „krize”? – taip jau yra, jog darome tai, ką norime, einame ten, kur norime, bent jau tol, kol esam stiprūs, jauni, pajėgūs. Dėl to mums ir reikia krizės! Dėl to Dievas kartais turi imtis drastiškų  priemonių tam, kad pasuktume eiti JO keliais, apsiginklavę JUO, pasilikdami JO esybėje, ir vien tik nuo JO priklausomi.
JIS paima mūsų galią ir saugumą. Viskas susvyruoja, regis, kilimas ištraukiamas mums iš po kojų. Sunaikinama viskas, kas mums buvo taip vertinga. Tikslai subyra; – veltui įdėtas darbas.
Ir kai galiausiai pargriūname ant žemės, išgirstame JO švelnų, bet jaudinantį balsą: ar nori? Ar nori priklausyti man? Ar nori sekti manimi? Ar atiduosi Man savo gyvenimą? Galiu pradėti su tuo kažką daryti! Noriu tavęs!
Koks bus atsakymas?
Kai kurie tokią krizę išgyvena dar jaunystėje. Kiti – vėliau. Dar kitiems reikia patirti daugelį krizių, kol jie ištars: Viešpatie, būk Tu ir mano Viešpats!
Būna ir taip, kad daugelis tarnauja Viešpačiui savo pačių jėgomis, idėjomis, norais bei tikslais. Tarnystės varomoji jėga dažnai esti užuojauta kitiems, bei matomas poreikis. Ir tuomet stengiamasi kovoti dėl šio poreikio, melsti, kad Dievas visa laimintų.
Vis dėlto Dievas kiekvienam darbui paruošė tam tikrus žmones; ir tavoje vietoje gali būti tik tu. Tiek daug užduočių yra skirtų kitiems žmonėms, ir tik viena yra tavoji užduotis, kurią vykdant Viešpats tave laimina labiausiai, suteikia jėgų, meilės ir gailestingumo, džiaugsmo bei kantrybės. Tik tu gali atlikti šį darbą, kartu su Viešpačiu.
Dėl to krizės yra gerai. Taip JIS gali pagaliau tave apjuosti ir apginkluoti, ir vesti tave ten, kur tu dar nenori eiti. JIS sieks Savojo tikslo, net jei mes dar to nenorime. Kaip gerai, kad JIS turi kantrybės, jėgos ir išminties, leisti įvykti Savajai valiai, taip pat ir mumyse.
Dėkoju, Jėzau už šią krizę. Tu leidai jai įvykti, nes sieki Savojo tikslo: nuvesti mane į man skirtą vietą. Viešpatie, atiduodu Tau savo saugumą ir savo galėjimą. Apginkluok ir vesk mane! – aš pasiruošęs.

Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių.
Evangelija pagal Morkų 2, 17
Jėzus svečiavosi pas Levį, muitininką, namuose, o prie pietų stalo sėdėjo daug Levio kolegų ir kitų nusidėjėlių. (Muitininkai buvo itin korumpuoti žmonės, reketuojantys pinigus iš kitų, visai panašiai kaip mafija). Fariziejai negalėjo suvokti, kaip Jėzus sėdi kartu su nusidėjėliais ir valgo. Be to, vyravo tokia džiugi atmosfera, o tai fariziejus dar labiau jaudino.
Visi pažįstam tą jausmą. Kažkam kyla puiki idėja arba staiga užplūsta džiaugsmas ir tada kažkas nesusilaiko nuo religingo komentaro. „Taip, bet…“ dažniausiai pradedama. Tokie yra žaidimo griovėjai. Jie žino viską, o ypač – blogus pavyzdžius ir patirtis. Jie akivaizdžiai nepažįsta tikrojo Dievo džiaugsmo, tam ir leidžiami įstatymai.
Kuomet mes neatleidžiame, kitiems bei sau pačiam, greitai prarandame santykį su Jėzumi, o mūsų tikėjimas lieka dalykiškas, paremtas įstatymais, tiesiog teologija, nuomonė, kurią turime. Ne tik mes patys, o ir kiti negali vien tik įstatymų laikytis. Dėl to ir smerkiame save pačius, o taip pat ir kitus. Blogai! Tuomet pats tampi kupinas kartėlio bei savęs pasmerkimo.
Grįžk pas Jėzų! Pagalvok apie pirmosios meilės JAM ugnį! JIS jau laukia tavęs plačiai išskėtęs rankas! JIS atleido tau visus pasmerkimus, visas klaidas, visas nesėkmes! Ateik pas JĮ ir būk saugus!
Įstatyminiai krikščionys beveik niekuomet nebūna džiaugsmingi. Įstatymas jiems kerta per kelius. Ar dar bepažįsti Jėzaus džiaugsmą savo širdyje?
Jėzus žino apie mus bei mūsų ligas. JIS ateina pas mus nusidėjėlius ir neteisiuosius. JIS ateina pas muitininkus, pas laisvo elgesio mergeles, pas girtuoklius, vagis ir svetimautojus. JIS žino apie nužudymus, lygiai taip pat, kaip apie palaidus liežuvius, kurie tiek daug neramumų įneša. JAM kiekvienas nusidėjėlis yra laukiamas, nes JIS kiekvieną besąlygiškai myli. JIS yra vienintelis, galintis nuplauti visą nuodėmių purvą. JIS yra vienintelis, galintis pripildyti džiaugsmo prislėgtą sielą. Lengvo elgesio merginas ir vaikinus JIS ir vėl gali padaryti švariais, nekaltais. JIS atleidžia nuodėmes, sunaikina jų pėdsakus mumyse, atnaujina mus iš pagrindų. O, nusidėjėliai, pulkite į Jėzaus glėbį!!!
O, Jėzau, kaip Tu mus myli! Kaip regi Tu mumyse gerus dalykus, kurių daugiau niekas kitas nemato! Tu gali gydyti, atleisti, atnaujinti… Tu esi puikus, nuostabus, besąlygiškas! Kadangi Tu pirmas mane pamilai, kai aš dar buvau nusidėjėlis, dėl to myliu Tave iš visos širdies.

Žaliose pievose mane paguldo,
Prie ramių tvenkinių gano.
Psalmė 23, 2
Kuo vyresnis tampi, tuo gausiau likimo smūgių esi patyręs. Taip pat ir mes, krikščionys, gyvename šiame pasaulyje, ir esame tiek pat paveikiami, kaip ir kiti žmonės.
Vis dėlto Jėzus, mūsų Gerasis Ganytojas, yra šalia ir rūpinasi mumis.
Kaip gerai, kad JIS taip arti!
Taigi, galiu JUO visiškai pasitikėti bei leisti JAM gydyti savas žaizdas. JIS davė man bendruomenę, kurioje galiu būti savimi, su visomis savo žaizdomis bei netobulumais. Visi mes esam „vis dar netobuli” žmonės; – to nelaukiama iš manęs, o ir aš nesitikiu to iš kitų brolių bei seserų nei iš vedančiųjų. Tik danguje esti tobulos bendruomenės.
Bendruomenėje atrandu gydymą savo žaizdoms, čia mano žaliosios pievos bei ramūs tvenkiniai. Taip galiu prisiimti atsakomybę, be jokio spaudimo ar streso, tiesiog savo noru, nuoširdžiai.
JIS yra šalia, bendruomenėje veikia JIS. Kur du ar trys susirinkę JO vardu, ten ir JIS yra tarp jų. JIS gydo sužeistas sielas, stiprina silpnus nervus, gydo kūną, suteikia drąsos, atgaivos, džiaugsmą, atleidimą, viltį. Kaip gerai tai veikia!
Tyloje Dievas gydo toliau. Pasivaikščiojimų vakarais metu, tylioje maldoje, skaitant Bibliją, visur atrandu JĮ, savo Gerąjį Ganytoją, kuris kalba man.
Senstant, kuomet jėgos apleidžia, yra taip gera pažinti Gerąjį Ganytoją. JIS turi poilsio vietą prie vandens, žino mūsų poreikius, bei pažįsta silpnąsias vietas. JIS rūpinasi mumis, rūpinasi taip, kaip tai yra teisingiausia.
Ir nors per tamsiausią slėnį aš einu, nebijau jokio pavojaus, nes JIS yra su manimi. JIS paruošia man stalą mano priešų akivaizdoje. Nešykštėdamas JIS mane apdovanoja džiaugsmo vynu. Ir aš pasilieku Viešpaties namuose amžiams.
Dėkoju, Jėzau! Tu esi mano Gerasis Ganytojas, besirūpinantis manimi. Tu pažįsti mane, visas mano gerąsias ir silpnąsias puses, visą mano istoriją bei mano kelią pas Tave. Tavyje randu viską, ko man reikia. Kaip gerai, jog Tu esi šalia, visai visai arti manęs!!

Dievo Angelas pranešė: „Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Todėl Dievas tau dovanoja visus, kurie su tavimi plaukia.“ Tad, vyrai, drąsiau! Aš tikiu Dievu, kad taip ir įvyks, kaip man pasakyta.
Apaštalų darbų 27, 24
Laivu keliaudamas į Romą Paulius pateko į siaubingą audrą. Laivui ir visiems jame esantiems kilo didžiulė grėsmė nuskęsti. Žinoma, jis meldėsi ir Dievas jam atsiuntė Angelą, kuris ištarė viršuje paminėtus žodžius. Įvyko iš tiesų taip, kaip buvo pasakyta: laivas sudužo, bet visi jame buvę vyrai išsigelbėjo; – Dievas atidavė juos visus į Pauliaus rankas.
Kitų žmonių užtarimas turi žymiai didesnę galią, nei mes dažniausiai įsivaizduojame. Į mūsų rankas Dievas atiduoda žmones, su kuriais mums tenka susidurti kasdien; tam tikra prasme, JIS dovanoja juos mums. Per mus Dievas nori laiminti mūsų šeimą ir draugus, darbo kolegas bei kaimynus; JIS patiki juos į mūsų rankas. Mes galime juos laiminti, keikti, arba jie gali mums visiškai nerūpėti; – tačiau Dievas trokšta laiminti!
JIS išklauso maldą, kuria siekiame užtarti kitus. Tokiu būdu JIS gali laiminti mus supančius žmones visomis dovanomis, ko patys tikrai nesugebėtume padaryti. JIS nori, kad mes taptume palaiminimu tiems žmonėms. Kartais tereikia būti draugiškai nusiteikusiems ir linksmai su šypsena ištarti: „Labas rytas! Malonu matyti Tave!“; taip pat galime padėti ir atleisti, iš tiesų mes galime būti aktyvia palaima! O dalykus, kurių patys nesugebame išspręsti, galime atiduoti Dievui: apsauga nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų; ramybė; Dievo atpažinimas… Yra tiek daug dalykų, kuriuos Dievas gali palaiminti!
Pradėk melstis ir su pasitikėjimu laiminti kitus. Nustok būti nusistatęs kitų žmonių atžvilgiu. Atleisk tam, kuris nesąžiningai elgdamasis įžeidė tave. Negi žadi nelaimindamas jį „nubausti“? Tapk savo aplinkiniams Dievo Šviesa ir Palaiminimu!
Pasitikėk Juo! JIS tikrai palaimins. Atidžiai stebėk, koks bus Dievo veikimas. Atverk savo akis bei ausis ir džiaukis Dievo veikimu.
Dėkoju, Jėzau, kad suteiki man tiek daug galios! Meldžiu, išvalyk mano širdį, kad be jokių „nuosėdų“ džiaugsmingai galėčiau užtarti kitus! Aš asmeniškai noriu atsistoti į eilės galą; pirmiausia noriu, kad Tu laimintum kitus, o taip pat noriu tapti palaiminimu kitiems. Tikrai žinau, kad Tu rūpiniesi manimi, todėl save galiu padovanoti kitiems. Tu esi geras Dievas!

Taip kalba VIEŠPATS, jūsų atpirkėjas,
Izraelio Šventasis:
Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo,
nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo.
Štai aš kuriu naują dalyką!
Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?
Izaijo 43, 14.18–19
Taip, Dievas yra mūsų Atpirkėjas. JIS yra Izraelio ir Jėzaus bažnyčios Šventasis. JIS yra Globėjas, Atpirkėjas, Šventasis, visų Tėvas.
JIS pats nenori daugiau galvoti apie tai, kas buvo anksčiau. Jis užmiršta visus mūsų gėdingus veiksmus ir mintis – JIS nebenori daugiau apie tai galvoti ir to prisiminti. Argi tai ne gera žinia mums? Ar neturėtume dėl to džiaugtis? Visos mano nesėkmės, mano kaltė, mano nešvarumai – viskas jau praėjo, tiesiog praėjo. Jėzus vienu mostu viską nuvalė, bet jam tai buvo brangu, jam tai kainavo gyvybę. Bet dabar esu laisvas nuo praeities! Aleliuja!!!
Žmonėms, kurie padarė blogų dalykų, tai išgelbėjimas. Kiek kartų sapnavote savo kaltę? Kiek kartų kas nors nesąmoningai jums priminė jūsų kaltę? Kaip ji kankina! Ir tada ateina Dievas ir sako: „Mano vaike, dabar tai baigėsi. Jėzus atpirko ir sumokėjo visą kaltę. Tu esi laisvas. Aš apie ją nebegalvoju. Prašau, ir tu apie ją nebegalvok!“ O kai tave vėl apniuks mintys, apsigaubk Jėzaus krauju, atleidimu, atsistok prieš Jo kryžių. Įsikabink į kryžių ir nepaleisk jo tol, kol Dievas iš naujo širdyje neužtvirtins: tau atleista, tu esi laisvas.
Dievas Tėvas daro kažką naujo iš tavęs. Kažką nuostabaus! Kažką, ko dar niekada nebuvo! Tu tapai Jo vaiku ir JIS tave pertvarko. Ar nepastebi? Tavyje yra nauja gyvybė. Nauja viltis, nauja jėga, nauji tikslai. Jėzus yra šalia.
Taip pat atrodo ir Jėzaus bažnyčia. Sena buvo gerai, bet dabar atėjo laikas naujam. Viešpats išlieja savo Dvasią, ir tie, kurie girdi, bus ten. Viskas yra nauja. Dievo jėga (Šventoji Dvasia) veiks, ji valdys, atnaujins, užpildys jėga ir neapsakomu džiaugsmu. Vyksta ženklai ir stebuklai, o gyvenimo vanduo teka į sausą žemę.
Būk ten, kur veikia Dievo Dvasia! Tada tu taip pat būsi gyvybės versmės atšaka, tekanti per Jėzaus bažnyčią ir mūsų žemę.
Ar esi pasiruošęs? JIS ateina! JIS sukuria kažką visiškai naujo. Negi nematai?
O, Jėzau, ateik greičiau su savo galybe ir šlove! Tamsa valdo! Prašau, išliek savo Dvasią sausoje mūsų žemėje!

Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas,
kad įgytume išmintingą širdį.
Psalmyno 90, 12
Visų šventųjų diena praėjo. Daugelis žmonių kapinėse lankė mirusių artimųjų kapus. Tikriausiai ne vienas buvo priverstas susimąstyti apie tai, kaip vieną dieną išmuš ir jo paskutinė valanda.
Didžioji dalis žmonių neretai susimąsto, kaip jie mirs, kas yra mirtis ir kas laukia po jos. Tačiau tas įsivaizdavimas dažniausiai yra tik paviršutiniškas ir labai miglotas. Tik Jėzus, kuris iš dangaus buvo nužengęs į žemę, gali suteikti mums tikrą ir teisingą informaciją.
Jėzus moko, kad dangiškasis, neregimasis pasaulis yra pranašesnis ir nepalyginamai didesnis nei mūsų realusis pasaulis. JIS moko, kad tas nematomas pasaulis yra amžinas, kai tuo tarpu mūsų dabartinis yra labai ribotas. Dangiškoji realybė Jam yra žymiai svarbesnė nei mūsų dabartinė. Tai tik įrodymas, kaip svarbu yra tuo rūpintis ir atrasti atsakymus sau bei savo mylimiesiems.
JIS sukūrė mus ir be galo mus myli, todėl JIS nenori palikti mūsų nežinomybėje apie mirtį. Matyt, Jam šis klausimas yra daug svarbesnis, nei visi kiti dalykai.
Jėzus numirė už mus, kad mums nereikėtų kentėti. Mes būsime užmigdyti, o ne atiduoti mirčiai. Kai JIS ateis, mes būsime prikelti iš naujo. JIS pašauks mus ir išgirdę Jo balsą mes prisikelsime iš kapo. Tuomet įgavę naują kūną būsime paimti ir liksime kartu su Juo.
Žmonės, kurie nenori turėti su Juo nieko bendro ir kurie nenori priklausyti Jam, mirs ir išnyks. Jie mirs ir neliks nieko, taip, kaip nupjauta žolė yra išmetama ir niekas jos nebeprisimena. Įvyks teismas ir žmonės, kuriems Jėzus atleido visas kaltes, ateis pas Jį, o tie žmonės, prie kurių kaltė vis dar prilipusi, bus išmesti.
Biblijoje, Psalmyno 91, 14, sakoma: „Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino Mano vardą.“
Apie vaikus Jėzus sako: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane!“ – JIS yra visų vaikų draugas. Dangus bus pilnas vaikų! Jie nedejuos, kad taip anksti mirė, bet priešingai, jie džiaugsmingai šlovins Dievą, kuris juos taip nuostabiai mylėjo.
Jei mes priklausome Jėzui, esame priimti į Dievo šeimos gretas, mūsų kaltė yra nuplauta, tuomet į mirtį galime žvelgti ramia širdimi. Jėzus paims mus už rankos ir per viską perneš. Jo Dvasia pripildys mūsų širdis ramybe ir net džiaugsmu, todėl kad mes einame pas VIEŠPATĮ, o ne į tamsą.
Dėkoju, Jėzau, su Tavimi mirtis yra įmanoma! Tu nutiesei kelią per mirtį ir perneši mus pas dangiškąjį Tėvą. Meldžiu, įskiepyk mumyse šią išmintį, kad įgytume išmintingą širdį. Mirties baimė nebeturi valdyti mūsų, nes Tu esi mūsų VIEŠPATS.