Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Dangaus karalystė dar panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.
Evangelija pagal Matą 13, 45 – 46

Mes, žmonės, vis kažko ieškome. Mes norime geriausių baldų savo namams ir ieškome parduotuvėse, kol randame. Ieškome geriausio, gardžiausio maisto, geros darbo vietos, lyginame automobilių modelius ir išsirenkame geriausią. Mes ieškome Dievo, mūsų Kūrėjo ir gyvenimo prasmės. Tam skiriame daug energijos, laiko ir daug mąstome apie tai. Esame tokie, kaip tas pirklys, ieškantis gražių perlų. Radę kažką ypatingo, už tai daug atiduodame.Mes galime surasti Dievą, jei ieškome Jo intensyviai, nekeldami jokių sąlygų. Mes neklaidžiojame rūke, kaip daugelis kitų religijų ir teologų, protingai kalbančių apie Dievą, bet Jo nepažįstančių. Mums nereikalingi ypatingi atsipalaidavimo, pažinimo metodai kaip rytų religijoms. Atrodo, kad jie nepasiekia tikslo, nors yra sukaupę daug patirties.
Jėzus dėka kelias pas Tėvą yra laisvas. Pasitikėkime Juo, tuomet rasime dangiškąjį Tėvą.
Yra labai labai daug dangiškųjų dovanų: ramybė, užliejanti mus audroje; palaimingas džiaugsmas; viltis, esanti šviesa tamsoje; Dievo meilė mumyse; Jo palaima, kai mums pasiseka darbuose …. Apie tai, kiek mums duoda Dievas, galėtume rašyti knygas. Bet geriausia, ką galime rasti, yra perlas, Jėzus, mūsų Išganytojas. Jame visi turtai ir patyrimas. Norėdami pažinti Jėzų, ieškokime Jo patys, Jo atvaizdo, kalbėkime su Juo akis į akį! Tuomet mums atiteks visi kiti dangaus turtai!Jėzus taip pat buvo pirklys, kuris ieškojo gražių perlų ir rado. JIS ieškojo žmonių, kurie Jam pasiaukojo, kuriuos JIS myli ir prižiūri. Jėzaus širdis yra pilna meilės ir gailestingumo, tad mes Jam esame neįkainojami perlai. JIS taip puoselėja Savo perlus, kad jie nuostabiai spindi. Jėzus džiaugiasi jais, nes jie yra Jo turtas. Taip, vienas iš šių perlų esi Tu!

Dėkoju, Jėzau, kad Tu manęs ieškojai ir radai, mane brangiai išpirkai; – Tu man duodi viską, kad aš Tau priklausyčiau ir galėčiau gyventi! Kaip nuostabu, kad Tu mane šitaip vertini ir aš esu Tau neįkainojamas perlas.

Jeigu nori, eisime ir jas (rauges) išravėsime. Jis atsakė: Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikime abejus augti iki pjūties.
Evangelija pagal Matą 13, 28-30

Šeimininkas sėjo gerą sėklą savo lauke. Bet nakčia atėjo priešas ir pasėjo raugių tarp kviečių. Kai kviečiai dygo, kartu ir raugės išdygo. Tada paklausė tarnai šeimininko: Argi ne gerą sėklą pasėjai? Iš kur atsirado raugių? Jis atsakė: Tai padarė priešas. Tada paklausė tarnai: Ar mums jas išravėti? Bet to nenorėjo šeimininkas: Ne, kad kartais kartu su raugėmis ir kviečių neišrautumėte. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu darbininkams: Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną.
Dievas turi beribę kantrybę! Jis saugo ir rūpinasi mažiausiu augalėliu ir puoselėja jį, kol jis užauga didelis ir pradeda nešti vaisių. Tačiau priešas yra pavydus ir klastingas. Jis sėja rauges; – žmones, kurie nenori klausyti Dievo ir užsispyrusiai eina savo keliu; žmones, kurie patys nusprendžia, kas yra blogai ir kas yra gerai; žmones, kurie nepriklauso Dievui. Dažnai aš meldžiuosi Dievui ir prašau patraukti tokį žmogų. Aš matau, kiek blogo jis kitiems daro, kaip jis bando suvilioti Dievo bažnyčią, ar kitus žmones išnaudoti ir apgauti, ar netgi sukelti ginčus ir karą. Deja, Dievas nenori mano maldų klausyti. JIS visada man atsako, kad JIS myli ir tokį žmogų ir nori, kad jis išsigelbėtų. Ir vis aš gėdijuosi savo nekantrumo ir meldžiuosi už tokį „blogą“ žmogų. Dievas man parodo mano pačio trūkumus. Ir JIS sako: Na, ar tikrai aš turiu visas blogybes išrauti? Tada aš turiu pripažinti, kad ir aš turiu nemažai blogybių. Vis tik kaip gerai, kad Dievas turi tiek daug kantrybės!
Ateis ta diena, kai angelai bus pasiųsti surinkti visa blogį ir įmesti jį į ugnį. Ir jie surinks teisiuosius, tuos, kuriuos Jėzus padarė teisiais, ir jie džiaugsmingi ir be rūpesčiųspindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje (Mato 13, 43)

Dėkoju, Jėzau, aš nesu geresnis, nei kiti. Tik Tu mane padarei teisiu. Kažkada aš pateksiu į Tavo karalystę, kur be rūpesčių ir džiaugsmingai spindėsiu lyg saulė. Kaip gerai, kad Tu toks kantrus man!Kaip gerai, kad Tu rūpiniesi manimi ir mane, lyg mažą augalėlį prižiūri ir puoselėji. Tu pažadėjai, kad aš nešiu vaisių. Tu išlaikysi savo pažadą. Tu esi Dievas!!

Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.
Evangelija pagal Matą 13, 11

Dievas turi daug slėpinių! Išlieka paslaptimi, kaip JIS žemę valdo, kaip JIS viską sukūrė, kaip JIS mumyse veikia, kaip bus ten, danguje… Bet pats didžiausias slėpinys tai JIS pats. Kaip JIS atrodo? Koks JIS yra? Kaip yra JO akivaizdoje priešais JO sostą?
Jėzus mielai mums atsiskleidžia, jei tik mes to norime. Biblijoje užrašyta daug dalykų apie Dievą, su kuriais mes susipažįstame, jei skaitome Šventą Raštą. JIS nori mums atsiskleisti, jei tik mes randame laiko tylumoje pabendrauti su JUO ir pasimelsti. JIS yra šlovingoje Jėzaus bendruomenėje ir veikia. Su juo galima susipažinti ir daug apie JĮ sužinoti. Ir Dievo bei Jėzaus pažinime nebus galo. Mes galime visą gyvenimą stengtis JĮ suprasti, bet taip iki galo ir nesuvoksime. Tai nuostabi ir be galo įdomi kelionė!
Kai kurie žmonės yra nusistatę prieš Dievą. Jie nenori nieko apie Jį girdėti ir viskas, kas susiję su Dievu, jiems kelia juoką. Jiems visiškai pakanka to pasaulio, kurį jie mato. Jei ir įvyksta tikras stebuklas, jie aiškina tai atsitiktinumu. Šie žmonės turi užkietėjusias širdis. Jėzui, kuris atidavė savo gyvybę už juos, labai skaudu tai matyti. Bet Jo Dvasia gali šitas kietas širdis suminkštinti ir mūsų maldos gali daryti stebuklus.
Leiskimės giliau į Dievo slėpinius! Tada Dievo buvimas vis labiau bus matomas mūsų gyvenimuose. Kuo daugiau mes suprasime ir matysime, kuo giliau Dievo pasaulis į mus įsiskverbs, tuo labiau mes į viską žiūrėsime iš Dievo perspektyvos. Mūsų gyvenimai taps prasmingesni, nukreipti į Jį. Mes džiaugsimės labiau gyvenimu, nes visur matysime Viešpaties veikimą. Mes turėsime daugiau vilties ir drąsos; mes turėsime Jo paguodą; Jo džiaugsmas ir Jo ramybė viešpataus mumyse.

Jėzau, aš noriu daugiau Tave pažinti! Tu ne tas Dievas, kuris slėpiesi nuo manęs. Tu nori save apreikšti. Dėkoju, kad man atsiskleidi. Aš noriu vis daugiau Tave pažinti ir panašėti į Tave. Tu esi nuostabus Dievas!

Nedaug turi jėgų, bet išlaikei mano žodį ir neatsižadėjai mano vardo.
Apreiškimas Jonui 3, 8

Taip Jėzus rašo filadelfų bažnyčiai. JIS pažįsta visus Savo žmones, bendruomenes ir pavienius krikščionis. JIS sergi juos! JAM jie yra labai svarbūs!!
JIS visuomet ieško teigiamų, gerų dalykų Savo vaikuose ir tuos dalykus JIS sustiprins. Visas kaltes JIS panaikina ir užmiršta.
JIS žino, kad tu nesi stiprus. Mes, žmonės, retai kada dvasiniuose reikaluose būname stiprūs. O štai savanaudiškume, kartėlyje, savo teisume ir teologijoje galime būti tikrai geri. Tačiau nuolankume, savęs išsižadėjime, meilėje ir gailestingume, meilėje Dievui ir Jėzui – štai čia dažniausiai esame iš tiesų silpni. Kartais mūsų jausmai degte dega ir mes šloviname Jėzų iš visos širdies, kuomet papučia „šaltas vėjas“, jausmai nuslūgsta, mes „išsikvepiame“. Tačiau Jėzus mato mūsų širdį, mato, ar esame ištikimi JAM mažuose kasdieniuose dalykuose.
Neigiame JĮ? Ne, taip nedarome. Nors ir jaučiamės silpnučiai, laikomės įsikibę Jėzaus, JO žodžio ir JO bendruomenės. Esame ištikimi, nors tai darome drebėdami. Bijome žmonių, dvejojame savimi pačiais, turime labai silpną tikėjimą; – bet vis dėlto laikomės tvirtai įsikibę JO vardo. Tai ir yra tai, prie ko Jėzus prisiliečia. Ir dėl to JIS stovi mūsų pusėje.
JIS žino visus religingųjų ir bažnyčių, pasaulio ir netikinčiųjų, šėtono ir tamsybių susipriešinimus. Ir vis dėlto: JIS yra mūsų pusėje. JIS padeda, kad mes nekristume, bet kad taptume stipresniais. JIS padovanos mums pergalę.
JIS myli Savo vaikus, kurie kupini pasitikėjimo kreipiasi į JĮ:
Viešpatie, esu silpnas ir mano tikėjimas tėra mažas. Padėk man! Išbandymai labai dideli, pasipriešinimas galingas, tačiau, Viešpatie, padėk man! Aš trokštu laikytis Tavojo žodžio! Nes negaliu Tavęs paneigti, per daug jau dėl manęs Tu esi padaręs. Tikrai, Viešpatie, myliu Tave, taip kaip Tu mane visuomet mylėjai. Noriu likti ištikimas Tau visuose​ ​sunkumuose. Trokštu garbinti ir šlovinti Tave, nes Tu niekuomet manęs vieno nepaliksi! Dėkoju, mylimas Viešpatie!!

Vejuosi norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas.
Laiškas filipiečiams 3, 12

Neseniai buvau biblijos studijose, kur kaip tik buvo kalbama apie šią eilutę. Pastorius nuostabiai išdėstė mintis. Buvo galima pastebėti, kiek daug jis apie tai galvojo ir koks jis apsiskaitęs. Po to visi kiti diskutavo apie tai. Tačiau turiu prisipažinti, aš beveik viską pamiršau. Atmintyje išliko tik vienas dalykas. Pabaigoje pastorius papasakojo, kaip ši eilutė palietė būtent jį, kaip Dievas laikėsi žodžio ir apsireiškė jo gyvenime. Tai buvo viską vainikuojanti pabaiga!
Manau, kad Dievas nori mus apsaugoti nuo klystkelių. Todėl mes randame šias eilutes biblijoje. Anksčiau Paulius buvo intelektualas, labai gerai išmanantis mokslą. Tačiau šis mokslas nedavė vaisių, nes gyvenime iš jo buvo mažai naudos. Viso to pagrindas buvo dievas, bet ne VIEŠPATS. Šis mokslas nepripažino VIEŠPATIES Jėzaus. Viskas pasikeitė tada, kai Paulius buvo “pagautas“ Kristaus. Atkreipkite dėmesį į tai, kad biblijos žinios ir mokslas neatstoja tikrojo VIEŠPATS. Teikime garbę Dievui, bet negalvokime, kad patys išsiskiriame savo nuostabiomis mintimis!
Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti,kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių. Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą (Fil 3, 7 – 13).

Dėkoju, Jėzau, kad Tu laikai mane! Tu niekada manęs nepaleisi, neleisi ištrūkti iš Tavo rankų. Jei eičiau savo keliu, Tu stebėtumei mane. Jei pasiklysčiau, pakliūčiau į šetono pinkles, Tu išgirsi mano pagalbos šauksmą ir išgelbėsi mane. Iš ties Tu esi nuostabus, mielas, draugiškas visagalis Dievas! Dėl Tavęs verta gyventi!

… Jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu Jo vardą savo Tėvo ir Jo angelų akivaizdoje.
Apreiškimo 3, 5

Kalba eina apie laišką Sardų bažnyčiai. Ten daugelis žmonių pradėjo gyventi su Jėzumi. Bet po kelerių metų jie atrodė kaip dvasiniai mirę. Jie vadinosi krikščionimis, tačiau buvo užmigę arba ėjo į kompromisus su pasauliu ir kitomis religijomis. Jėzus įspėja juos: pabusk! Sugrįžk prie pirmųjų darbų! Pagalvok, kaip tu pradėjai tikėjime, kokia susižavėjusi buvai, pilna meilės man! O dabar tikėjimas vyksta tik protu, tavo atsidavimas tapo drungnas ir šaltas. Bet keletas žmonių Sarduose liko man ištikimi, jie nesutepė savo baltų drabužių. Aš jus apvaliau ir daviau baltus, šventus drabužius. Saugokite, kad  jie išliktų švarūs ir šventi! Tuomet išpažinsiu jus taip, kaip jūs mane išpažinote.
Jėzus niekada neištrins tavo vardo iš gyvenimo knygos, jeigu ištikimai Jo laikysiesi. Jeigu Jis yra tavo gyvenimo ir tavo širdies centras. Jei Jis tikrai turi teisę būti Karaliumi. Jei tu neatskiesi Evangelijos baime, rūpesčiais, pamaldžiais mokymais ir viskuo, kas Jėzų sumenkina. Tu negali padalinti savo širdies! JIS vienas turi būti tau viskas, vienintelis, kaip kad ir anksčiau visada buvo.
Valdyti turi meilė Jėzui, taip, kaip Jis mus iš pradžių pamilo, karšta ir nuoširdžia meile. Pirmiausia dėmesys turi būti sutelktas ne į teisingą mokymą, bet į meilę VIEŠPAČIUI.
Leisk Jam vėl tave apvalyti, atiduok Jam naujai savo širdį. Neik į jokius kompromisus su tradicijomis, mokymais, nuodėme ir žmonėmis. Nutrauk tokius ryšius ir sek VIEŠPAČIU. JIS to vertas.

Jėzau, Tu žinai, kartais aš nueinu klaidingais, nuosavais keliais; – atleisk! Patrauk mano širdį prie savęs, kad ji būtų labai arti!!  Užpildyk mano širdį Tėvo meile! Visiškai mane išvalyk nuo visokios nuodėmės ir kompromisų! Aš noriu Tave sekti, Tu turi būti mano tikslu, Tave noriu šlovinti ir girti!

Tiatyrų bažnyčios angelui rašyk:
Tai sako Dievo Sūnus, kurio akys tarytum ugnies liepsna ir kurio kojos panašios į skaistvarį.
Apreiškimo 2, 18

” … Žinau tavo darbus, tavo meilę ir tikėjimą, tavo tarnavimą ir ištvermę, ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius.”
Ar ne puiku, kad Jėzus viską žino? JIS niekada neužmiršta mūsų gerų darbų, mūsų meilės Jam, mūsų buvimo kartu ir visų dalykų, kuriuos mes padarėme dėl Jo! JIS žiūri į mus atsirinkdamas, tai yra Jis tuoj pat atskiria bloga, o tai, kas gera, Jis išlaiko savo atmintyje amžinai! – Geriau nei būtų atvirkščiai, ar ne tiesa?
Taigi Dievas žiūri į mūsų gyvenimą labai pozityviai ir mes turime teisę eiti į dangų, – ir visa tai dėka Jėzaus atleidimo ir atpirkimo! O atvirkščiai, be atleidimo, be Jėzaus, be atpirkimo, kas pranešama apie mūsų gyvenimą? Be Dievo? Na, tai eik ten, kur nėra Dievo, į pragarą! Daug kaltės ir nuodėmės, ir nepasisekimo? Tai eik ten, iš kur atsirado nuodėmė: į pragarą. Be Jėzaus, be atleidimo ir be atpirkimo mūsų tikrai laukia tik pragaras, ir jis prasideda jau čia, žemėje.
Jėzaus akys yra kaip ugnies liepsnos, jos sunaikina pikta ir pašalina tai, ko yra perdaug; pasilieka tik tai, kas amžina. Taip išvalo Jis mūsų gyvenimą ir mūsų širdį. Viską, kas yra iš šiaudų, kas tuščia, viską, kas mums taaaip būtina, Jis sudegina ir pakeičia savo buvimu. Ir tai taip nuostabu!! Ir mes jaučiamės kaip 7-ame danguje!
Ir ugnies liepsnos šviečia tamsumoje: mes niekada nesame tamsoje!! Kaip gerai!!
Jo kojos yra kaip skaistvaris: stiprios ir tvirtos! Taip, kas įsikimba į Jėzų, turi tvirtą atramą. Nors viskas judėtų, Jėzus stovi tvirtai ir laiko mus tvirtai už rankos. Kaip nuostabu! Kaip nuramina Jis mane, savo vaiką, stiprioje audroje!  Svarbiausia, laikausi už Jo tvirtai.

Ačiū Jėzau, Tu neužmiršti net mažiausių smulkmenų! Nė visų mažų dalykų, kuriuos padariau dėl Tavęs, nes Tave myliu! Didelių dalykų neatlikau, tik keletą mažų. Ačiū, kad jie Tau yra labai vertingi. Taip, Tu mane myli!!

Pergamo bendrijos angelui rašyk:
Tai sako tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją.
Apreiškimas Jonui 2, 12

Jėzus yra prisikėlęs ir išaukštintas Dievo Sūnus, JIS nebėra kenčiantis, prislėgtas skausmo žmogus. Kartais mes regime tik kryžių. Tačiau juk vėliau Jėzus prisikėlė iš mirties ir sėdi Dievo dešinėje! Savuoju žodžiu JIS laiko ir palaiko visatą! (JIS palaiko Savo galingu žodžiu visatą, Laiškas žydams 1, 3). JIS yra galia Nr. 1 visoje erdvėje! Regimajame ir neregimajame pasaulyje yra tik vienas valdovas ir karalius: Jėzus! JIS taip išaukštintas kaip niekas kitas. Pats Dievas JĮ šitaip išaukštino, JĮ tokiu padarė ir suteikė autoritetą viskam.
Jėzus turi liežuvį kaip aštrų dviašmenį kalaviją. Tai, ką JIS sako, nutinka. Vien tik JO žodis turi tokią galią! Taip jau buvo pasaulio sukūrimo metu, taip vis dar yra. JO žodis gyvena ir kuria gyvenimą. – Jeigu mes ką nors pasakom, dar ilgai nieko nenutinka, tačiau kuomet pasako JIS, kažkas įvyksta.
Dažnai mes net neįsivaizduojame, koks šiandien yra Jėzus!
Pergame stovėjo šėtono sostas. Ši šventykla buvo nugabenta į Berlyną ir šiandien stovi muziejuje (ar tai turi pasekmių Berlynui?) Trečiojo Reicho metu naciams ji turėjo didelę reikšmę, – bent kiek aš pamenu. Jeigu šiame mieste, priešais šėtono sostą iškils Jėzaus bažnyčia, tai šis miestas bus paveiktas išpuolių. Taip ir nutiko: Buvo kankinių, nes šėtonas kurstė žmones. Jis įsiskverbė į bažnyčią su savo erezija. Taigi bendruomenė turėjo su tuo kovoti. Kitaip tai būtų padaręs pats Jėzus.
Jėzus yra su savaisiais. JIS nesileidžia stebinamas šėtono. JIS palaiko Savo žmones, stiprina juos, yra šalia jų ir visada patiria pergalę. Tik drungnų, šaltų, prigesusių krikščionių atvejų pergalės negali būti. Pasitikėkime Viešpačiu, gyvuoju Viešpačiu!!

Dėkoju, Jėzau, kad prie Tavęs mes esame saugūs. Nes Tu esi išaukštintas Viešpats, turintis visą galią. Mums nereikia nuogąstauti! Tik vieno turime bijoti: prarasti tikėjimą. Padėk ir palaikyk mus!!

Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai.
Patarlių knyga 4, 23

Kodėl mes taip retai būname nerūpestingi, džiaugsmingi? Todėl, kad mūsų širdis prislėgta. Kokiomis šiukšlėmis užpildome savo širdį? Tai ne tik žiaurūs filmai, animacija vaikams, naktinės laidos, bet ir kaltė, rūpesčiai, traumos, pavydas, gobšumas ir dar daug kitų dalykų.
Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis; – taip sako Jėzus (Mat 12, 34). Ar tu esi niurzga, bambeklis? Ar visada ieškai smulkiausių klaidų ir plauko sriuboje? Ar niurzgi, nes manai, kad galbūt kažkas nepavyks? Ar tave erzina, kai kitas džiaugiasi kažkuo geresniu? Ar gėdyjiesi dalykų, kuriuos seniai turėtumei pamiršti? Ar prisiminimai veda tave į depresiją? Gera, kai yra žmogus, kuriuo galime pasitikėti, kuris mus stebi ir duoda patarimų. Jis gali paklausti, kodėl mūsų reakcija tokia arba kitokia. Gera, kai kartu išsiaiškiname priežastis, kodėl mes tokie prislėgti.
Tuomet galima viską išsakyti VIEŠPAČIUI, – paprašyti, suteikti atleidimą; išgydyti tai, ką skauda; paguodos, jeigu patyrėme beširdiškumą. Dievui galime patikėti visus mus slegiančius reikalus. Jo švelnios rankos išgydys. Perduokime rūpesčius Jam ir padėkokime, kad JIS mums padeda.
Tada ženkime toliau. Kai mūsų širdis pagaliau yra švari, pripildykime ją dieviškosios Dvasios, pasitelkdami draugiškumą, gailestingumą, džiaugsmą ir ramybę. Tuomet gyvenimas taps nerūpestingas ir džiaugsmingas! Juk Dievas linki mums gero!
„Mano vaike, duok man savo širdį, tesilaiko tavo akys mano kelių“ – taip sako Dievas (Pat. 23, 26).

Dėkoju, Jėzau, kad periimi iš mano širdies viską, kas slegia mane. Tu gydai mano širdį nuo skausmo ir vienatvės. Duodu Tau savo širdį. Apvalyk, gydyk ir pripildyk ją Savo dvasios!

Jei būtumėte supratę, ką reiškia aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos,nebūtumėte pasmerkę nekaltų.
Evangelija pagal Matą 12, 7

Gailestingumas man asocijuojasi su „šilta širdimi“. Į sutiktą žmogų mes kartais reaguojame šiltai arba šaltai. Nuo to priklauso, ar mes matome klaidas ir nuopuolius, ar galimybes, gerą bei tvirtą žmogaus būdą. Fariziejai nesidomėjo žmonėmis, jie tik atkreipdavo dėmesį į tai, ar laikomasi taisyklių.
Jei paklausytume savęs, ką mes sakome ar galvojame apie kitus, pastebėtume, kaip dažnai mes jaudinamės dėl išorinių dalykų ir nepastebime galimų klaidų. Tad Dievas trokšta, kad mes būtume kitokie! JIS žiūri į mus pilnomis meilės akimis. Dievas pamiršta mūsų nuodėmes ir leidžia mums pradėti viską iš pradžių. JIS mato mumyse tiek daug teigiamo ir galimybių! Taip, JIS yra geras ir žiūri į mus karštai alsuojančia širdimi. Tad ir mes žiūrėkime į savo artimuosius Jėzaus akimis, galvokime bei kalbėkime apie juos taip, kaip to nori Jėzus.
Dievas prašo mūsų gailestingumo. O juk JIS pats ir yra gailestingumas. Paskaityk evangeliją apie Jėzaus gyvenimą ir ten rasi tik gailestingus darbus, mintis, žodžius. Lygiai taip pat, būdamas gailestingas, maloningas, JIS elgiasi su Tavimi. JIS myli Tave be jokių jeigu ir arba, pamiršta tavo nuopuolius, ilgisi Tavęs. JIS yra meilės ir gailestingumo įsikūnijimas.
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Mintys iš laiško romiečiams 8,31-39).

Dėkoju, Jėzau, kad Tu esi pilnas gailestingumo man! Aš noriu priimti tai ir tegu tai viešpatauja manyje. Noriu Tau perduoti savo rūpesčius bei negandas, nes Tu linki man gero. Tu esi mano nuostabiausias VIEŠPATS, mano Išganytojas ir Gelbėtojas!