Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

” … savo Tėvui, esančiam slaptoje.”
Evangelija pagal Matą 6, 4eil. 6eil. 18eil.

Šiuos žodžius kalno pamokslo metu Jėzus pasako tris kartus, kalbėdamas apie išmaldą, maldą ir pasninką. Šie dalykai yra labai intymūs tarp Dievo ir manęs, jie neliečia kitų, dėl to neturėtume jų išdidinti bei garsiai skelbti. Mūsų dangiškasis Tėvas norėtų, jog visa tai liktų tik tarp mūsų.
Tai, jog mūsų dangiškasis Tėvas regi slaptoje, yra didžiulis pažadas. Kaip dažnai mes stengiamės dėl ko nors, o anas to net nepastebi ir nepadėkoja. Tuomet jaučiamės kiek nusivylę. Bet būk sąžiningas: mūsų dangiškasis Tėvas žino kiekvieno tavo judesio priežastį, JIS regi tavo meilės kupinas mintis bei veiksmus. Tik JIS vienintelis žino, kiek daug ašarų tu išliejai maldoje už pasiklydusius. JIS viską žino; – net ir slaptoje.
Kartą sirgdamas tiesiog gulėjau lovoje ir jau net nebežinojau, ko man tuo metu trūksta… Tada man ir iškilo žodžiai: JIS regi slaptoje. Kaip stipriai tai mane paguodė! Ir kupinas pasitikėjimo galėjau melstis, jog JIS įsikištų; – ir JIS įsikišo.
Aš nežinau, kas vyksta mano kūne. Man jau 70 metų, taigi gali kažkur išsivystyti vėžys arba ištikti infarktas, arba insultas. Ką aš galiu žinoti, kas vyksta mano kūne? Bet aš žinau, jog Dievas regi slaptoje bei kontroliuoja visus šiuos dalykus. Kaip tai ramina!
JIS žino, ką jaučia mano siela. Aš pats kartais nežinau, kas mane neramina ar slegia. Bet kai atsiduriu tokioje padėtyje, galiu melstis ir JAM visus tuos dalykus patikėti. Kartais tai mano kaltė, mano įžeistas pasididžiavimas, arba susierzinimas, kad yra užkertamas kelias Evangelijai, ar tiesiog mano nesugebėjimas, mano silpnumas, mano storasis aš ar kažkas kitas. – JIS regi slaptoje ir JIS visa gali išnešti į šviesą.
Kartais mes nežinome, kaip turėtume melstis už kurį nors žmogų. Tuomet gerai yra klausytis Dievo, o JIS atskleidžia mums problemos priežastis; – JIS regi slaptoje, tai, kas mums nėra žinoma. Tokiu būdu gali „sėkmingai” pasimelsti už tą žmogų, o Dievas gali padaryti stebuklus.
Man yra stipri paguoda tai, jog mano dangiškasis Tėvas, esantis slaptoje, gali mane regėti. JIS žino viską. Tikrai, esu mylinčiose, stipriose JO rankose ir gerai apsaugotas!

Dėkoju, Jėzau, ir dar kartą Dėkoju! Juk tai taip gražu, taip stipriai ramina ir taip guodžia jog Tu viską žinai ir viskuo pasirūpini! Tikrai, manasis Tėve danguje, Tavyje esu užtikrintas bei saugus! Tu esi toks geras man!!

O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties.
Romiečiams 15, 4

Dievas kalba per Bibliją, savo Šventąjį žodį. Štai kodėl tai vadinama Šventuoju Raštu. Iš pradžių juo buvo tik Senasis Testamentas, bet dabar ir Naujasis. Tai irgi yra Dievo Žodis, Dievas tai patvirtino.
Turiu įvairių būdų, kaip skaityti Bibliją. Kartais vienu ypu perskaitau daugelį skyrių. Taip gaunu gerą apžvalgą ir pamatau tarpusavio ryšius. Kartais mano žvilgsnis užkliūva už vienos eilutės, apie kurią ilgai galvoju. Tai yra deimantai, kuriuos randi kasdamas. Kartais aš perskaitau Bibliją ir perskaitau tai, kas, atrodo, kaip tik man – negaliu tinkamai apibūdinti, kaip tai veikia. Bet tekstas man tuomet svarbiausias ir atsako į mano klausimus. Kartais skaitau pagal planą, kartais be. Kartais dieną praleidžiu neskaitydamas. Bet aš visada galvoju apie Jį ir Jo Žodį; jis yra mano mintyse ir širdyje. Gera pasidalinti su kitais apie eilutę, tada galima gauti naują požiūrį.
Dievas dažnai primena man tam tikras eilutes, kurias jau kažkada esu skaitęs. Kai ateina laikas, JIS jas panaudoja. Jei niekada nebūčiau jų skaitęs, Jis negalėtų man priminti.
Kai skaitau Bibliją, Dievas beveik visada pradeda kalbėti. Kai kuriuos dalykus JIS vėl naujai paaiškina. Kai kurie dalykai mane paguodžia. Kai kuriuos pažadus galiu priimti asmeniškai. JIS padrąsina ir paguodžia per savo žodį. JIS pateikia nurodymus, atsakymus į skubius klausimus, paaiškina savo veiksmus ir mintis.
Jo žodis yra kaip platūs rėmai, kuriuose gali veikti pamokslavimas, evangelizacija ir misija, pranašystės ir mūsų veiksmai. Taip esame apsaugoti nuo piktnaudžiavimo ir patys netampame sektantais. Dievas gali įspėti mus! Jis taip pat gali mums per savo Žodį atskleisti klaidingas kai kurių bažnyčių doktrinas.
Biblija man yra pati mėgstamiausia knyga, nes ji duoda man atsakymus, kurių niekur kitur nerasi. Dievas kalba su manimi per savo žodį, Bibliją. Aš asmeniškai pažįstu Jį, mano Tėvą ir Kūrėją, mano Gelbėtoją Jėzų Kristų ir mano Padėjėją bei draugą, Šventąją Dvasią.

Ačiū, Tėve, už Tavo žodį! Jis man labai svarbus ir vertingas. Kiek kartų Tu mane paguodei ir padrąsinai per savo Žodį! Ačiū, kad kalbi su manimi!!!

Ir dar {Jėzus} pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.”
Evangelija pagal Luką 12, 15

Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip nutinka tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius! Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?! Jei tad jūs neįstengiate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurie nenuvertėja, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“.

Dėkoju, Tėve, kad Tu manimi rūpiniesi! Aš noriu dirbti ir atlikti man patikėtas užduotis, bet aš nenoriu turėti nereikalingų, paralyžiuojančių rūpesčių. Tu manimi nuostabiai rūpiniesi! Aš tikrai galiu Tavimi pasitikėti.

„… tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie jį prašo.”
Evangelija pagal Matą 7,11

Prieš kurį laiką turėjau sunkumų ir man trūko tikėjimo, kad Dievas iš tų sunkumų mane ištrauks. Aš meldžiausi ir skaičiau Bibliją, bet neradau jokios paguodos, neradau žodžio, kuris būtų skirtas asmeniškai man, šiai situacijai.
Tada ėjau į mišką ir kalbėjau su savo VIEŠPAČIU, savo kalba, vokiškai ir taip pat slaptoje su VIEŠPAČIU. Po kurio laiko aš pastebėjau, kad manyje kažkas vyksta. O dar šiek tiek vėliau atėjo užtikrinimas: JIS čia, JIS visada yra VIEŠPATS, Jo Žodis yra paskutinis! Koks aš buvau laimingas!
Per maldą ir mano atvirą širdį Dievas galėjo veikti. JIS įdėjo tikėjimą į mano širdį. Tai buvo dovana, pats aš negalėjau jo susikurti. Dabar turėjau šį užtikrinimą išlaikyti. Nes kai grįžau į namus, vėl sugrįžo tos pačios nerimo kupinos mintys ir ramybė pradingo.
Ši kova yra dėl mano tikėjimo užtikrinimo, ramybės. Ji vyksta prieš rūpesčius, prieš nerimą, prieš įvairias stresą keliančias mintis. Tačiau Dievas suteikia tikėjimą. Priešas nekenčia tikėjimo! Ir mano senasis aš tikėjimo taip pat nemėgsta.
Kai Jėzus kalba apie tikėjimą, tai yra tikėjimas, kurį JIS pats įdeda į širdį. Tuomet visi dalykai yra įmanomi tam, kuris tiki. Kalnus galima perkelti, kai yra šis tikėjimas. Stebuklus daryti, net mirusiuosius prikelti. Galima eiti vandeniu, kas ir įvyko, kai Indonezijoje buvo dvasinis atgimimas, – o kiti turėjo plaukti. … Visiškai taip, tikėjimas padaro visa tai įmanoma!
Pabandyk kuo nors patikėti. Pasistenk! Įtikink pats save! Stenkis iš visų jėgų…. Nieko kitaip nebus. Visada iškils kažkokios tai abejonės. Arba mes užmerkiame akis ir nusistatę prieš viską norime įgyvendinti savo valią ir tokiu būdu užkietiname save arba mes darome tikėjimo žingsnius ir rizikuojame. Bet mes nesame vieni, nes šis tikėjimas ateina ne iš Jo.
Tyloje, abipusiame pokalbyje su VIEŠPAČIU auga tikėjimas tam tikrais dalykais. JIS įdeda juos mums į širdį. Ne mūsų užuojauta ar mūsų valia, ar protas yra varomoji jėga, bet tik JIS vienas. Jei mes tokį tikėjimą išlaikysime ir išsaugosime, įvyks dideli dalykai. Tada įvyks Jo valia, kaip danguje, taip vyks ir žemėje.

Ačiū Jėzau, už tikėjimą! Aš galiu Tavimi tikėti, aš tikiu savo kaltės bei nuodėmių atleidimu ir užtikrintai tikiu dangumi po mirties. Tu įdėjai tą užtikrintumą į mano širdį. TAIP, VIEŠPATIE, aš tikiu Tavimi!!

Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui. Vienam Dvasia suteikia dovaną … kitam dvasių atpažinimo dovaną …
1-as  laiškas Korintiečiams 12,7 ir 10

Kristaus kūnas yra vienas, Jėzaus bažnyčia yra vienas kūnas. Jėzus yra VIEŠPATS, o mes esame kūno nariai. Jėzus rūpinasi savo žmonėmis, todėl JIS dovanoja Dvasios dovanas, kurias mes turime naudoti kitų labui. JIS gerai žino pagundymus, kurie užklumpa, todėl JIS pasirūpino iš anksto. JIS nenori, kad nors viena avelė pražūtų!
Viena iš šių dovanų yra dvasių atpažinimas. Atrodo ji turėtų tapti vis svarbesnė, tačiau iki šiol krikščionių bendruomenėje neturi daug reikšmės. Galbūt yra per mažai informacijos apie šią dovaną, kurią Jėzus suteikė mūsų apsaugai. Galbūt kai kurie turi šią dovaną, tačiau nedaug žino, kaip ją panaudoti.
Kiekviena dovana pasireiškia individualiai skirtingai, pagal asmenį, kuriam ji suteikta, ir pagal užduotį, kurią ji turi atlikti. Naudojant išgydymų dovaną, taip pat pasireiškia dideli skirtumai. Todėl aš noriu tik pranešti, kaip aš tai patiriu; – tai negali būti pritaikoma kiekvienu atveju.
Pas mane atsiranda didelė neramybė, kai kažkas dvasioje yra negerai. Aš tampu net suirzęs ir piktas. Vieną kartą man net plaukai pasišiaušė, kai vienas sekmininkų pastorius imitavo tikėjimą, kurio jis pats neturėjo; – jis galvojo tik apie pinigus ir aukas. Bet tokia savo tarnyste jis piktžodžiavo Dievui. Baisu!!
Kai ši neramybė ateina, aš iš pradžių nežinau, ką ji reiškia. Aš turiu viską nuodugniau ištirti ir Dievo klausti, kur yra problemos šaknis. Žinoma, aš turiu panaudoti ir protą, nes tam Dievas jį ir davė. Tokiu būdu mes dažniausiai ir surandame blogio šaltinį ir sužinome, kas yra ne taip. Tai ypač svarbu, nustatant „kitą mokymą”, sektas ar bažnyčios klaidinimą! Yra vienas pamokslininkas iš Ukrainos, kuris žmones „pririša” prie savęs. Kiekvieną kartą, kai jį matau ar girdžiu, mane supykina.
Vieną kartą gavau iš vienos sesers atviruką, kurį siuntė iš savo atostogų, ir iš karto supratau, kad viskas negerai! Aš ištyriau ir sužinojau, kad ji buvo tam tikros grupės krikščioniškoje stovykloje. Kai aš perskaičiau, ką ši grupė moko, supratau: tai labai gudriai užsimaskavusi sekta. Šiandien ši sesuo vėl lankosi normalioje bendruomenėje, daugybės maldų ir pokalbių dėka ją pavyko iš ten ištraukti.
Prašau, atkreipkit dėmesį į šią dvasinę neramybę! Dažnai Dvasia nori mus įspėti ar kažką pranešti. Ištirkite, galbūt tai yra tik žmogiška neramybė dėl kažkokių dalykų, kurie mums asmeniškai nepatinka, ar tai Jėzus mus iš tiesų įspėja.
Ši dovana Kristaus kūno sveikatai yra labai svarbi!!!

Ačiū Jėzau, Tu rūpiniesi savo bažnyčia, savo mažąja kaimene! Ačiū, kad  suteiki tokias dovanas, kurios mus apsaugo ir suteikia galimybę padėti kitiems. Prašau, duok mums dar daugiau pažinimo ir dvasių atpažinimo, prašau, duok mums maldos dvasią!

… kuris yra galva, – Kristuje. Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje.
Efeziečiams 4, 15–16

Yra spalvoti drugeliai, kurie plasnoja saulėje, ilsisi ant žiedų ir prisipildo šviežio nektaro. Mums jie patinka, nes jie yra tokie spalvoti ir gražūs, ir mes jais grožimės.
Ir yra bitės darbininkės. Joms patinka būti kartu ir kurti kažką didelio. Jos skrenda nuo žiedo prie žiedo ir didžiuojasi savo surinktu nektaru, o po to neša jį karalienei. Bitės kažką daro! Mums patinka jos ir jų medus.
Kai kurie krikščionys yra kaip drugeliai. Jie skraidžioja visur aplink ir juos gali sutikti visur, kur yra „šviežio nektaro“. Jie niekur ilgam nenutūpia, nes mėgsta plazdenti saulėje be jokių rūpesčių. Jiems nepatinka prisirišti prie kokios nors bendruomenės, bet mieliau gyventi savo gyvenimą. Žinoma, jie myli Viešpatį, bet remdamiesi savo pačių supratimu.
Daug krikščionių yra kaip bitės. Jie gyvena dėl avilio, kad jis klestėtų ir augtų. Viena bitė rūpinasi kita. Kartu mums geriau sekasi, kartu esame stipresni! Jos šlovina savo Viešpatį, savęs nesureikšmina, o JIS jomis rūpinasi, nes JIS jomis pasitiki.
Bažnyčia, Kristaus kūnas, auga. JIS, galva, rūpinasi Savo Kūnu. Viskas tarpusavyje sutvirtinama nervais, krauju, raumenimis ir raiščiais. Visiems gerai sekasi, nes JIS apie kiekvieną pagalvoja. Bendruomenėje kiekvienam yra vietos ir „šviežio nektaro“. Kaip gerai gyventi bendruomenės apsaugoje!
Mes norime gyventi Jėzui ir nebūti drugeliai, kurie išrenka tai, kas geriausia, ir nuskrenda tolyn.
Bet mes nenorime būti ir „bitės darbininkės“, kurios visada vien dirba ir neša nektarą, bet pačios stokoja – kai kurios bendruomenės leidžia savo „bitėms“ alkti. Jau tarsi normalu, kad žmonės ieško kitos bendruomenės, kuri atitinka Jėzaus įsivaizdavimą. Niekur ir niekada nebus tobulos bažnyčios, bet mes nenorime alkti! JIS turi mumis rūpintis bažnyčioje, kurios Galva JIS yra.

Ačiū, Jėzau! Tu rūpiniesi manimi. Tu duodi man brolius ir seseris, kurie myli Tave ir todėl man padeda. Tu viską nuostabiai sutvarkai, niekam nereikia alkti! Tu patenkini bendrystės troškimą, bendro džiaugsmo ir šlovinimo džiaugsmą, intymios draugystės ir dvasinio maisto. Tu esi geras!!!

„Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir teisumo, o visa tai bus jums pridėta.”
Evangelija pagal Matą 6, 33

Prieš pora dienų diskutavome, kas yra svarbiau: šeima ar tarnystė Dievo karalystėje. Buvo skirtingų nuomonių, kiekvienas įvardijo ir Biblijos vietą savo nuomonei pagrįsti bei turėjo kitų gerų argumentų.
Namuose galvojau apie tai. Yra tokia „vertybių lentelė”: pirmiausia Dievas, tada šeima, po to profesija, tuomet bažnyčia, tada pomėgiai… Bet kažkaip dėl to iškyla visokių nesusipratimų bei įtampos. Žinoma, Dievas turi būti pirmoje vietoje. Jėzus sako: Turi mylėti Dievą visomis jėgomis, mintimis, valia bei jausmais … savo artimą kaip save patį.
Šeimos tėvas tarnystę bažnyčioje iškėlė aukščiau šeimos ir vaikų, nuolat buvo pakeliui kažkur „Dievo reikalais”. Logiška, jog jo vaikai vėliau nieko nebenorėjo žinoti apie tikėjimą.
Viena miela moteris kiekvieną vakarą buvo įtraukta į tarnystę bažnyčioje, o štai vyras vienas sėdėdavo namuose. Tokia situacija ilgai nesitęsė, jie išsiskyrė; – kita moteris šiam vyrui turėjo daugiau laiko.
Vienas vyriškis užsiimdavo Biblijos skaitymu ar malda indų plovimo metu…
Vienas Viešpačiui tarnavo kol jį ištiko širdies infarktas…
Vienas pasirinko žmoną ir šeimą, niekada nepagalvodavo apie save. Bet jis niekuomet nesulaukė už tai padėkos.
Kažkaip viskas prasilenkia, kuomet mes turime tokią „Vertybių lentelę”. Turi būti visai, visai kitaip!
Čia kaip gyvenimo ratas: viduryje yra Dievas ir Jėzus, ašis, aplink kurią viskas sukasi. Stipinai formuoja plotelius, kurie atspindi ypatingas mūsų gyvenimo sritis: malda, bažnyčia, šeima, santuoka, vaikai, darbas, pomėgiai …  Taip viskas bus gausoje bei pusiausvyroje, visa ko atžvilgiu turi dominuoti viduriukas, tuo tarpu nei viena atskirų sričių neturėtų tapti nesvarbi. Klausydamiesi JO galime gyventi savo gyvenimą be įtampos bei be įvairių sričių konkuravimo. JO yra žodis ir JIS viską sutvarko tiesiog nuostabiai. Jeigu tik mes labiau JO klausytumesi!!

Dėkoju, Jėzau! Tu sutvarkysi mano gyvenimą teigiamu bei gyvybę tausojančia ritmu! Tu nesi prieš viena ar kita, tiesiog viskas turi turėti savo vietą ir laiką. Suteik man išminties bei drąsos, visa vykdyti pagal Tavąją valią! Tuomet nebus streso bei jokios amžinosios kovos. Tu linki gyvenimo, pilnatviško, laimingo, prasmingo gyvenimo.

„Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.”
Laiškas žydams 12, 12 – 13

Kartais pasilpsta mūsų tikėjimas ir mūsų viltis. Atrodo, kad viskas tęsiasi per ilgai, mes prarandame tikėjimą. Pavargę ir be vilties mes gulime ant žemės.
Bet Dievas to nenori! Jis nori, kad mes vėl pakiltumėm, pakeltumėm savo galvą ir pasakytumėm: vis tik aš Juo tikiu!
Tai mūsų sprendimas, ar mes pasiliekame gulėti ar pakylame. Tiesa, kartais priešas gali atimti iš mūsų drąsą ir viltį, bet ar mes leisime, kad taip su mumis nutiktų? Jei mes tai atpažįstame, galime mes tam pasipriešinti. Vėl pakilk!!
Jis yra mūsų gyva viltis. Paulius turėjo problemų, kurių Dievas nenorėjo išspręsti. Jis turėjo dyglį kūne, kad ir ką tai reikštų. Jis dažnai melsdavosi Dievui, kad Jis pašalintų šią problemą. Bet Dievui reikėjo tos problemos, kad Paulius Juo pasitikėtų, o ne savo jėgomis. Jis yra daug stipresnis, nei mūsų problemos.
Mes ne visada žinome Jo planus, bet mes suprantame: sunkumai mus užgrūdina. Kliūtys įkvepia mūsų tikėjimą.
Mes netikime, kad Dievas pašalins visas kliūtis, bet mes tikime, kad Jis mus palaiko. Mes tikime Juo, o ne mechanizmu, išsprendžiančiu problemas. Mes norime gyvo tikėjimo Juo, artimo ryšio su mūsų Viešpačiu, kuris pats kentėjo; mūsų širdyse mes norime surasti ramybę ir jas pripildyti drąsa, viltimi ir stiprybe. Jei mes pakylame, Jis duoda Savo ranką ir mes vėl galime toliau eiti. Išdrįsk! Mes niekada Juo nenusivilsime! Nepasilik gulėti, kaip žmonės, kurie visiškai neteko vilties; – kas jų laukia? Beviltiškumas, depresija, silpnumas…
Ne, mes esame šviesos vaikai ir mes einame su mūsų Viešpačiu koja kojon ir kai mums sunku, ir kai gerai. Mes einame su Juo per gyvenimą ir mūsų gyvenimo gale Jis mus nuneš prie Savo sosto.

Dėkoju, Jėzau, su Tavimi kartu aš gali įveikti gyvenimą. Atleisk, kartais mano neviltis išsikeroja. Bet Tu esi čia ir mane drąsini. Tu esi mano tikslas. Tu esi mano viltis. Tavyje aš esu saugus.

Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda.
Jokūbo 5,16

Skaitant kai kurias Biblijos vietas ir klausant kai kurių pamokslininkų mokymo, galvojama, kad viskas yra įmanoma. Bet nusivylimai čia neišvengiami.
Žinoma, Dievui viskas yra įmanoma ir mes galime prašyti maldoje, ko tik norime, jeigu tikime. Bet čia ir prasideda: mes netikime tuo, ko prašome arba mes patys įtikiname save;- bet tai nėra tas tikėjimas, kurio tikisi Jėzus.
Dievui viskas yra įmanoma, bet JIS pats nustatė ribas: JIS negali meluoti ir JIS niekam neprimeta savo valios.
Kai Kainas norėjo nužudyti Abelį, Dievas neįsiterpė tarp jų. Galbūt jų tėvai, Adomas ir Ieva, meldėsi už savo vaikus, tačiau Kainas vis tik nužudė Abelį. Dievas gerbia žmogaus valią, nors dėl to dažnai atsiranda daug kančių ir blogio.
Tikėjimą į širdį įdeda Dievas. Tai mažytis augalas, kurį prižiūri ir puoselėja Šventoji Dvasia. Mes galime padėti arba slopinti šį procesą. Bet mes negalime savo nuomonės painioti su tikėjimu. Mūsų pojūčiai yra žmogiški ir ne visada tai yra Dievo valia ar Jo kelias. Mes negalime savo jausmų tapatinti su Dievo valia! Tokiu atveju mes galime labai nusivilti.
Jei mes maldoje prašome tik  gerbūvio sau, komforto ir patogumų, tai Dievas dažniausiai tokių maldų negirdi. Kartais JIS nori mus palepinti, bet JIS nėra mūsų norų išpildymo automatas. Jokūbas labai aiškiai tai pasakė, paskaityk 4-tame skyriuje, 1-10 eilutėse.
Mes galime daug melstis už kitus žmones ir net pasninkauti, kad jie atsiverstų į Jėzų. Dievas reaguoja į šias maldas, bet JIS niekada nepastūmės „priverstiniam atsivertimui”. Jam yra svarbi žmogaus valia.
Mūsų maldos negali būti naudojamos kaip magija: tam tikros maldos ir formuluotės atneša pageidaujamą sėkmę. Arba: mes kartojame savo prašymus tol, kol Dievą tai sunervina ir JIS padaro tai, ko norime. Tokiu atveju tai jau nebelieka beveik jokio skirtumo su magija.- Gerai, kad Dievas yra toks kantrus mums ir ne tuojau pat mums priekaištauja! Bet JIS norėtų, kad mes būtume truputį brandesni.
Jėzus turi būti mūsų širdies Karaliumi ir mes turime išmokti atskirti Jo balsą nuo visų kitų. Tuomet galėsime melstis pagal Jo valią ir patirsime stebuklus maldoje. JIS myli savo vaikus!!

Ačiū, Tu gyveni mano širdyje! Su Tavimi galiu kalbėti apie viską, apie mano norus ir poreikius, mano susirūpinimą ir problemas. Tu man visada padedi. Tu žinai, ką aš galvoju. Tu pataisai mane švelniai ir kantriai. Mano užtarimus maldoje už kitus Tu girdi ir imiesi veiksmų, ir taip pat laimini juos. Koks Tu geras esi ! Koks tu mylintis ir kantrus Dievas!

Jėzus sako:
„Nepaliksiu jūsų našlaičiais.”
Evangelija pagal Joną 14, 18

Visas tekstas, kurį tąkart tarė Jėzus, skamba taip:
„Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.” (16-18 eilutės)
Jėzus itin susirūpinęs dėl Savo vaikų, kuriuos Tėvas patikėjo JAM. JIS niekada nenori palikti jų vienų! JIS nenori palikti jų čia, žemėje, be apsaugos, nes JIS žino, kad jei paliks juos vienus  – ateis vilkai. Taigi taip, kaip nekentė Jėzaus, taip nekęs ir JO mokinių. Dėl to JIS pažada: Aš atsiųsiu jums Globėją, Guodėją, Padėjėją, Draugą, Tiesos Dvasią, Dvasią, kuri primins jums manuosius žodžius, galingąją Dievo Dvasią, kuri veikė jau kuriant pasaulį (panašiai 2 Biblijos eilutėje skaitome apie Dievo Dvasią!).
Šią Dvasią JIS siunčia mums tam, kad JI galėtų gyventi mūsų širdyse. Mūsų kūnas turėtų būti JOS šventove. Šventove, kuri šlovintų Jėzų ženklais ir stebuklais, paguodos žodžiais, džiaugsmu ir ramybe … tiesiog visu tuo gėriu, kurį galima rasti pas Dievą. Šventoji Dvasia gyvena mumyse, nes Jėzus Ją atsiuntė mums! Mes turime ieškoti Jos stiprybės ir nuolat maldoje prašyti dar daugiau Šventosios Dvasios! Turime padaryti Jai vietos savyje ir jai duoti galią daryti su mumis ką tik nori. Norime būti naudojami Jos lygiai taip pat, kaip kad esame Dievo naudojami. Turime nagrinėti visa, ką Jėzus pasakė apie Ją, kaip labai JIS brangino Ją bei buvo priklausomas nuo Jos vedimo. Turime skaityti Apaštalų istorijas, Naujojo Testamento laiškus, studijuoti Šventosios Dvasios veikimą bei priimdami tai kelti sau reikalavimus. Norime kaip ir apaštalai patirti stebuklus, regėti ženklus, jausti Dievo buvimą ir Jėzaus Evangeliją nešti visam pasauliui su Jos pagalba!
Dievo Dvasia yra neatskiriama nuo Dievo, neatskiriama ir nuo Jėzaus. Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra viena ir vienu metu būna Dievas Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Mes negalime to suprasti; – prirašyta šimtai knygų, protingiausi teologai bergždžiai mėgino tai paaiškinti. Protu mes to nesuprasime, tik širdimi. Jeigu pažįstame JĮ, visi klausimai išsisprendžia.
Jėzus sako, jog JIS yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. JIS yra!
Tėvas yra su mumis, visai kaip yra su Jėzumi (Jn 16, 32).
Šventoji Dvasia gyvena mumyse.
Kiekvienas džiaugiasi, kuomet kiti jam šlovę ir garbę atiduoda. Tėvas džiaugiasi, kuomet mes Sūnui dėkojame, Dvasia džiaugiasi, kuomet mes Tėvu tikime, Sūnus džiaugiasi, kuomet mes Šventąją Dvasią mylime. Nėra jokio pavydo iš Dievo. Dėl to galime melstis Tėvui arba Sūnui, arba su Šventąja Dvasia kalbėtis ir nesuklysime. Tai ramina, tiesa?

Dėkoju, Jėzau, jog siunti Šventąją Dvasią! Mums taip reikia paguodos, išminties, globos, Dvasios pagalbos! Mums reikia gydančios rankos mūsų kūnui, kuomet mes sergam ar esam silpni. Mums reikia Jos jėgos, kuomet mes pasakojame apie Tave. Mums reikia ryžto ir pasitikėjimo, kurį suteikia Dvasia, kai mes meldžiamės, ypač kai meldžiamės už kitus žmones. Kaip gerai, jog nesam našlaičiai!!