Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

„Tu esi Viešpaties palaimintasis.”
Pradžios knyga 26, 29 

Izaokas gyveno Palestinoje kaip svetimšalis. Dievas jam pažadėjo visą žemę, bet jis vis dar buvo piemuo krašte, kuris priklausė kitiems. Bet jis pasitikėjo Dievu ir buvo gerbiama bei įspūdinga asmenybė. Dievas laimino kiekvieną darbą, kurio jis tik imdavosi, ir padaugino jo turtus bei bandas.
Kiti žmonės buvo pavydūs. Jie užvertė Izaoko šulinius ir jį patį išvarė. Jis jiems tapo per stiprus ir per daug galingas. Izaokas pasitraukė toliau ir atkasė senus šulinius, kuriuos jo tėvas Abraomas buvo iškasęs. Bet žmonės vėl ginčijosi su Izaoko piemenimis ir tvirtino, kad vanduo priklauso jiems. Tada Izaokas pasitraukė dar toliau ir iškasė naują šulinį. Ir dėl šio šulinio kilo ginčas, ir vėlgi jis pasitraukė toliau ir vėl iškasė naują šulinį. Ir tada jau nebekilo ginčų ir Izaokas pavadino šį šulinį Rehobotu ir pasakė: dabar mums Viešpats suteikė daug vietos. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą, nes jis žinojo, kad Viešpats jį saugo. Po kurio laiko pas Izaoką vėl atėjo žmonės ir norėjo su juo sudaryti taikos sandorą. Jie išsigando Izaoko, nes matė, kad Dievas laimino viską, prie ko jis tik prisiliesdavo. Jie galėjo aiškiai matyti, kaip Dievas buvo su Izaoku ir galvojo: „Tu esi Viešpaties palaimintasis.”
Nors Izaokas nebuvo silpnas žmogus, iškilus ginčui, jis ieškojo sprendimų. Jis nesilaikė įsikibęs savo teisumo. Jis nusileisdavo ir pasitraukdavo. Jis žinojo, Dievas jam net dykumoje parūpins vandens. Taip, jis visiškai pasitikėjo Dievu, o ne savo teisumu ar savo stiprybe. Todėl jis galėjo nusileisti ir užbaigti ginčą.
Yra tiek daug smulkmenų, dėl kurių mes ginčijamės. Lyg nuo to priklausytų mūsų gyvenimas! Bet mums to nereikia! Mums reikia ramybės, kurią mums suteikia Dievas. Ir mums reikia Jo palaiminimo, kad mūsų gyvenimas taptų vaisingas. Ginčai atneša kartėlį, šaltį ir išskaičiavimus. Ramybė suteikia stiprybės, drąsos, saugumo, gailestingumo.

Tėve, kuris esi danguje, kaip gerai, kad aš turiu Tave. Tu žiūri į mane ir tada, kai kiti nori pasinaudoti manimi arba blogai kalba apie mane. Jei aš stengiuosi išvengti ginčų, Tu kompensuoji man trūkumus. Tu nori, kad aš ieškočiau taikos, net jei tai man kažkiek kainuoja. Tavo taika yra verta to.

Tuomet Abraomas užtarė pas Dievą, ir Dievas išgydė Abimelechą. Jis pagydė ir Abimelecho žmoną, ir verges, idant vėl galėtų gimdyti.
Pradžios knyga 20, 17

Abraomo žmona Sara buvo labai graži, tad Abraomas baiminosi, jog jį kiti užmuštų vien tam, kad gautų jo žmoną Sarą. Taigi jis visiems kalbėjo, jog Sara yra jo sesuo. Karalius Abimelechas paėmė Sarą pas save, nes norėjo ją vesti. Bet Dievas pasirodė sapne ir jį perspėjo. Taigi jis atidavė Sarą. Jis išstojo su savo kalte ir nesislapstė po pasiteisinimais, nors ir turėjo tam pagrindo. Dievas pažadėjo jam, jog Abraomas jį užtars, ir Abraomas tai padarė. Dievas pagydė moterį ir verges nuo nevaisingumo. Tais laikais nevaisingumas tai buvo didelė bausmė.
Visas Abraomo, Mozės ir kitų pranašų gyvenimas buvo kupinas konkrečių maldų bei konkrečių atsakymų ir Dievo konkretaus veikimo. Paprastai mes meldžiamės gan abstrakčiai ir tokiu būdu negalime pamatyti, kaip Dievas išklauso mūsų maldas. Šitaip mūsų tikėjimas nebūna pastiprintas.
Dievas nori mus padrąsinti konkrečiai maldai.
Mano sūnaus Gabrieliaus pavyzdžiu mačiau, kaip konkreti malda skatino gijimą; – tai buvo nuostabu!!! Tai padrąsina mane daugiau melstis bei melstis konkrečiai!
Mums reikalingos matavimo priemonės maldos veikimui pamatyti. Sergančiųjų išgydyme tai iškart pastebime, o štai kitose srityse reikia pažvelgti atidžiau. Yra maldos grupelės, besimeldžiančios už jūsų miestą, net ir specialiai prieš kriminalinius nusikaltimus. Jie praneša, jog statistika maldų dėka sparčiai mažėja.
Kiti meldžiasi už kitokius konkrečius dalykus bei po kurio laiko pastebi skirtumus.
Pats ilgą laiką konkrečiai meldžiausi dėl posūkio kelyje važiuojant į darbą. Ten nuolat įvykdavo avarijos. Nuo to laiko, kai kasdien pro ten pravažiuodamas melsdavausi, pasitaikė tik lengvutė avarija. O štai po kurio laiko pastatė ir įspėjamąjį ženklą. Konkreti malda veikia konkrečiai!
Kai kurie užsibrėžia per didelius tikslus nesiklausydami Dievo, nepažindami JO valios. Lyg Alpes norėtų perkelti į Australiją. Tik gyvendami labai glaudžiai kartu su Jėzumi  galėtume spontaniškai žinoti, kokia yra JO valia bei galėtume pajusti, kaip Šventoji Dvasia mus veda. Tuomet galvotume, kalbėtume, veiktume ir melstumėmės vis labiau kaip kad Jėzus tai daro.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu gyveni manyje! Noriu atiduoti Tau visą savosios širdies bei savo gyvenimo erdvę, noriu tapti panašesnis į Tave! Noriu melstis taip, kaip Tu tai darytum. Dėkoju, jog kreipi dėmesį į mano maldas!

„Dėlei man suteiktos malonės, …”
Laiškas romiečiams 12, 3

„… aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal duotąjį tikėjimo laipsnį. Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai. Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo; kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, kas paraginti – tegul ragina; kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbėja kitiems su džiaugsmu.” (3-8 eil.)
Kuomet pagal antraštę paieškoje tris kartus skaičiaus šį tekstą, akys nuolat krypdavo prie pradžios: dėlei man suteiktos malonės… tikrai, visa yra malonė, net ir charizmos srityje! Visas dovanas mes gauname per malonę, dėl to niekas negali girtis. Pats mažiausias dažniausiai gauna didžiausias dovanas, tam, kad kiti pavydėtų. Bet dovanoja Dievas, JIS viską sprendžia; – ar norime maištauti prieš JĮ ir JAM nurodinėti, kas teisinga, o kas – ne?
Vadovas, pranašas, pamokslininkas, apaštalas ir visi kiti turėtų tarnauti. Tik tuomet, kai gerai išmoksi šveisti tualetus, būsi geras vadovas; – turi būti sąmoningas!
Man nepatinka vadovai ir pamokslininkai, kurie save laiko visa ko centre, kurie vis nurodo į savas dovanas bei galvoja, jog būtent jiems priklauso visas pažinimas. Ne, Dievo karalystėje nebėra didelio ir mažo, čia vienas turi tarnauti kitam; – būtent tam yra skirtos dovanos.
Dievas suteikė mums įvairių dovanų tam, jog kiti jas panaudotų. Tikslas – ne savanaudiškas šių dovanų panaudojimas, bet kitų, aplinkui esančių, gerbūvis.
JIS mums suteikė labai įvairių dovanų, ir net prie skirtingų dovanų yra šimtai asmeninių variacijų. JIS toks kūrybingas Dievas! Tokio kaip tu kito tiesiog nėra! Todėl naudok, mokyk, išbandyk savas dovanas. Tai yra Dievo mokykla ir kiekvienam mokiniui leidžiama daryti klaidas. Tik drąsos! Bandyk ir po pirmos nesėkmės nemesk visko šalin. Kiekvienas atskirai turime savas dovanas, taip pat ir tu. Atrask, išsiaiškink jas su Dievo pagalba ir išgyvensi stebuklą.

Viešpatie, su Tavimi taip įdomu! Dėkoju Tau už Tavas dovanas patikėtas man. Tu nepalieki mūsų vienų, Tu duodi mums dvasią, kuri visur ir visada mums padeda. Dėkoju!!

Keliu akis į kalnus –
Iš kur ateis man pagalba?
Pagalba man ateina iš Viešpaties,
Kuris padarė dangų ir žemę.
Psalmė 121, 1-2.

Tie Rūpesčių kalnai, kurie pasiruošę mus prislėgti,  kurgi jūs dabar? –  Jų nebėra. Ar tu dar atsimeni, kokius rūpesčius turėjai prieš mėnesį, prieš metus ar prieš dešimt metų?
Štai jie praeina, mes užsimirštam, apsisukam ir dairomės naujo rūpesčių kalno. Kuo ilgiau į jį žiūrime, tuo didesnis jis darosi, kol ima mus ir prispaudžia. Bauginantis tokiais kalnais apsuptas gyvenimas yra! Žiūrėk, vienas iškyla po kito, grasina mums pačiu blogiausiu, tada kažkaip nutolsta, vietą užleisdamas naujam. O mes esam tokie kvaili ir kiekvienąkart su nerimu stebimės!
Mes nematome Jėzaus anapus kalnų, net jeigu JIS daug didesnis už rūpesčius. Vietoj kalnų mes turėtume matyti Jėzų. Net ir esančiam patyrusiu krikščionimi, būna sunku visus rūpesčius bei naštas patikėti tik JAM vienam. Patikėti taip lyg tai būtų tik JO reikalas. Ir štai pačiam nebereikia dėl to rūpintis… Manau, jog to išmokti yra kur kas sunkiau nei mokykla, išsilavinimas, vairuotojo pažymėjimas ir visi kiti egzaminai kartu sudėjus.
Kada gi išmoksiu aš pagaliau, visus reikalus patikėti tik JAM, JAM VIENAM?
Iki šiol JIS visuomet mane gelbėjo. Buvo tiek daug rūpesčių, tiek daug poreikių, visų jau ir prisiminti nebegaliu. Jie paprasčiausiai pasimiršo, nors buvo gerokai apsunkinę mano gyvenimą. Tačiau savo Viešpaties aš neužmiršau. Ir štai, kai tik pasirodo koks rūpesčio kalnas, aš vis dažniau ir vis greičiau pasineriu į maldą. Pradžioje jis būna gan mažas, bet jis linkęs augti, jei pakankamai ilgai į jį žiūri. Na jau ne, geriau jau aš pakankamai ilgai žiūrėsiu į Jėzų, žiūrėsiu į JĮ tol, kol mano tikėjimas taps toks tvirtas, kad kalnas jau nebebus problema, tiksliau tol, kol kalnas taps JO problema!
Iki šiol Viešpats man padėjo ir aš esu tikras – JIS gelbės mane ir toliau, tol, kol esu JO tiksluose.

Dėkoju, Jėzau! Tu esi ištikimas man, net jei aš vėl ir vėl patenku ant rūpesčių kalno. Atleisk, kad ne visuomet iš karto Tavimi pasikliauju! Atleisk, kad mano tikėjimas toks silpnas, nors Tu visada man padėdavai! Viešpatie, man reikia Tavo Šventosios Dvasios, kuri padėtų man stipriau tikėti!

Paguoskite mano tautą, ­ sako jūsų Dievas, ­ paguoskite ją! Pasigirsta balsas: Skelbk! Atsakau: O ką man skelbti? Štai jūsų Dievas!
Izaijo 40, 1. 6. 9

Dievo tautoje pilna didelių problemų. Todėl Dievas sako: paguoskite mano tautą! O aš klausiu: Ką man pasakyti? JIS atsako: Aš esu čia.
Daugeliui tikėjimas yra toks Dievo suvokimas. Dažnai tai yra tik tikėjimo pagrindai, kuriais tikima, pvz.: kad Dievas yra Kūrėjas. Bet dažniausiai mano gyvenimui tai neturi jokio konkretaus veikimo. Tuomet reikėtų žvelgti pirmyn: Jei Dievas yra meilės Dievas, tuomet iš meilės bei meilėje JIS sukūrė ir mane. Jei tuo tikiu, tuomet tai daro man didelį poveikį!
JIS norėjo manęs, aš nesu atsitiktinumas! JIS nuostabiai sukūrė mane, pagal Savo atvaizdą! Nepaisant to, kad mano gyvenimą JIS galėjo matyti nuo pradžios iki galo, JIS vis tiek pasakė man Taip! Jei JIS yra mano Kūrėjas, sukūręs mane motinos įsčiose, tuomet JIS yra čia ir dabar! Kartu su manimi, šalia manęs, virš manęs ir netgi manyje! Taip, JIS yra konkrečiai čia! Ir tai nėra paprasčiausias įsitikinimas, kad Dievas yra visur, tai yra daug, daug daugiau: JIS, visagalis Dievas, visur, kur esu aš. Taip, Dievas yra čia!
Aš manau, jei mūsų tikėjimas iš abstraktaus išauga į konkretų, tuomet išsisprendžia daugelis problemų. JIS yra čia! Jam nėra neišsprendžiamų problemų! JIS veikia iš meilės mums. JIS yra gailestingas. JIS nenori teisti, o tik atleisti. JIS yra Tėvas, o ne teisėjas. Egzistuoja tiek daug temų, kuriose kalba eina apie konkretų tikėjimą. Teorijos ir mintys apie Dievą nėra blogai, bet Dievo mintys yra geriau.

Dėkoju, Jėzau, kad esi apčiuopiamas Dievas! Tu esi realus čia, mano vietoje! Tu padedi man konkrečiai, visuomet ir visur. Tu leidi man prašyti visko ir išgirsti mano maldą. Kaip nuostabu, kad Tavyje radau savo geriausią draugą!

Nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,
laikau tavo dešinę.
Aš Tas, kuris tau sako:
„Nebijok, aš tau padėsiu!“
Izaijo 41, 13

Vakar vos nepatekau į nelaimingą atsitikimą. Važiuodamas užsisvajojau ir tik vėliau pamačiau, kad priešais važiuoja automobilis, kuris nori pasukti į kairę. Jei būčiau važiavęs ir nepristabdęs… mašina būtų sudaužyta! Bet Viešpaties ranka įsiterpė ir aš galėjau drąsiai aplenkti tą automobilį – stabdyti buvo per vėlu. Visas mano kūnas ėjo pagaugais.
Taigi mano gyvenimas yra visiškai priklausomas nuo Jo – to, kuris laiko mane savo stiprioje rankoje. Jau nuo vaikystės Viešpats laiko virš manęs savo stiprią, mylinčią ranką. Gyvenimas man norėjo kai ko kito, bet JIS neleido. JIS buvo Viešpats, kuris sakė: „Šis vaikas yra mano nuosavybė. Aš jį sukūriau, Aš jį myliu, noriu jo, jis mano!“ – ir niekas negali nieko padaryti prieš Dievo valią.
JIS yra tas, kuris yra paėmęs mano dešinę ranką, kuris man sako: „Nebijok, aš tau padėsiu!“ Kaip gera ir ramu tai žinoti: esu visiškai saugus Jo rankoje.
Jis apriboja visą blogį, visus gandus ir žodžius apie mane. Niekas negali peržengti šios ribos. Man galima padaryti daug žalos, bet JIS vis tiek yra šalia ir sako: „Štai čia yra riba!“ Galiu pasikliauti savo Dangiškuoju Tėvu. Jame esu saugus.
Daug blogio kiti žmonės yra padarė vienas kitam ir man. Kartais jaučiausi labai beviltiškai. Tačiau vėl ir vėl JIS buvo šalia, mane paguodė, suteikė naujos drąsos, atlygino nuostolius ir net davė netgi daugiau nei praradau. Koks nuostabus Viešpats yra mano Dievas!
Dažnai mąstau apie giesmę: „Jėzus – draugas amžinasis“… ir galvoju: JIS tikrai yra draugas – ištikimas ir tas, kuriuo galiu visiškai pasikliauti. Nuostabu su Juo, kuris paima mano dešinę ranką ir ištraukia mane iš visokio purvo sakydamas: „Nebijok, aš su tavimi!“

O Jėzau, kaip galiu pakankamai Tau padėkoti už visa gera, kurį man teiki? Kaip stipriai Tu mane myli! Koks ištikimas man esi, niekada nesupainioji ir elgiesi taip, tarsi nebūčiau padaręs jokių klaidų. Jėzau, Tu esi Dievas, kurį myliu visa širdimi; noriu būti Tau ištikimas!

Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys? Man įsakyta laiminti; Jis palaimino, ir aš negaliu to pakeisti.
Skaičių knyga 23, 19 – 20

Dievas labai gerai pažįsta mus, žmones! Ir vis dėlto JIS nusprendė mus laiminti, ir JIS to negali pakeisti. JIS nori būti mums maloningas, ir šito negali atšaukti.
Būna sunku suvokti šią beribę Dievo meilę. Nes mes vienas su kitu elgiamės visiškai kitaip. Dievo meilę galima matyti ir patirti, bet nesuprasti. Tai tiesiog nesuvokiama mums.
Dievas atleidžia ir pamiršta; – mes ne. Kaip dažnai mes prisimename, kaip kažkada kažkas mus sužeidė arba neteisingai su mumis pasielgė! Kaip dažnai mes šiek tiek iškreipiame tiesą tam, kad tai neatrodytų taip blogai arba kad mums atneštų naudos. Jei kažkam įvyksta nelaimė, kaip dažnai mes galvojame: tai teisinga bausmė už tai, ką blogo jis padarė. Ne, mes nesame tokie, kaip Dievas. Jeigu JIS elgtųsi su mumis taip, kaip žmonės elgiasi vieni su kitais, jau seniai žmonijos nebebūtų.
Dievas nori laiminti, JIS nori mums daryti gera, JIS nenori mūsų bausti arba smerkti, JAM nėra jokių beviltiškų atvejų, JIS laikosi Savo Žodžio, net jei mes būname prieš. Tik pora kartų JIS pakeitė savo nuomonę. Ir tai buvo tada, kai JIS kažką norėjo nuteisti ir nubausti, bet šis atgailavo ir pakeitė savo gyvenimą. Kai JIS norėjo sunaikinti Ninevę dėl jos blogų darbų, visi žmonės pasninkavo ir šaukėsi Dievo. Ir pasigailėjo Dievas Ninevės miesto. Dievas norėjo sunaikinti Izraelio tautą, kai jie vėl pasidarė sau keistą dievą. Mozė užtarė savo tautą ir Dievas nusprendė nesunaikinti jos. Atgaila ir užtarimas gali permaldauti Dievą! JIS tada atleidžia ir viską užmiršta.
Šiandien mes norime gyventi laiminami Viešpaties. Mes norime tuo naudotis! Mes nenorime iš Jo tikėtis nieko blogo, tik gera. Panagrinėkime savo mąstymą, ko mes tikimės iš Dievo!Galbūt mes galvojame apie JĮ taip, kaip galvojame apie žmones? Tada mums reikėtų pakeisti mąstymą ir iš mūsų Dangiškojo Tėvo tikėtis tik gero. JIS manęs nebaus. JIS manęs nepasmerks. JIS mane saugos. Aš esu JAM brangus. JIS atleidžia ir pamiršta mano kaltes. JIS mėgsta būti su manimi. JIS išlaiko Savo Žodį, kurį asmeniškai man davė. JIS rūpinasi manimi. JIS apgaubia mane meile, gailestingumu ir malone. JIS manimi tiki ir turi kantrybės… Yra tiek daug gėrio, kurio aš galiu iš JO tikėtis!

Dėkoju, Tėve, Tu esi Dievas, kuris mane myli! Tu turi kantrybės ir tiki manimi. Tu esi man malonus ir gailestingas. Tu atleidi man mano kaltes. Tu esi šiandien su manim, kad mane laimintum!

Tačiau Jis (Jėzus) atleido jį ir paliepė: „Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas“. Tuomet jis nuėjo ir skelbė po visą miestą, ką Jėzus jam buvo padaręs.
Evangelija pagal Luką 8, 38

Visame pasaulyje veikia misionieriškos ir krikščioniškos organizacijos. Taip pat ir tėvynėje tiek daug dirbama dėl Jėzaus! Kai kuriems ateina kaltės jausmas, kad jie vis dar sėdi namuose…
Tačiau Jėzus turi kiekvienam žmogui specialų, asmeninį planą, kuris yra tik tam konkrečiam žmogui sukurtas ir jam pritaikytas. Žmogus, kuris buvo išlaisvintas nuo demonų, su džiaugsmu norėjo sekti paskui Jėzų, nesvarbu, kur tik Jis beeitų. Galiausiai jis surado Viešpatį! Tačiau Jėzus turėjo kitų planų: Eik namo! Ten daugelis laukia Dievo Žodžio, Evangelijos!
Aš galvoju, kad yra gerai, kai žmonės yra pasišventę savo šeimoms, rūpinasi savo vaikais ir lanko bažnyčią. Net tada, kai siurbiamos dulkės, galima šlovinti Dievą! Plaunant indus galima gerai pasimelsti. Tai tylieji, beveik nepastebimi krikščionys, kuriuos Dievas labai brangina. Jie jam labai svarbūs. Kiek daug maldų pakyla iš jų iki Dievo sosto! Jų ištikimybė ir pastovumas yra bendruomenių ramstis.
Vienas draugas negali gerai skleisti Evangelijos žinios. Kalbėdamas jis pradeda mikčioti ir suglumsta. Tačiau jis uždirba daug pinigų. Daug daugiau, nei reikia jam ir jo šeimai. Ir jis aukoja juos Dievo karalystei. Jis remia misionierius, kurie skelbia Gerąją Naujieną. Jis galvoja, kad tai yra geras darbo pasidalijimas – kiekvienas daro tai, ką sugeba ir moka.
Dievas laimina motinas, kurioms visų svarbiausia yra santuoka ir šeima, ir vyrus, kurie ištikimai rūpinasi savo šeimomis.
Galbūt šiandien Dievas sako tau: liaukis, sustok, nelakstyk visur lyg akis išdegęs. Eik namo, ten skelbk Evangelijos žinią! Tada po truputį ieškok bendruomenėje savo vietos. Bet prašau, be jokios įtampos! Ilgainiui galima daug ką išmėginti, stebint ar tai tinka ir ar Dievas tai laimina. Šitokiu būdu daug geriau galima susirasti savo vietą bendruomenėje. Būk Dievo pasiuntinys savo namuose, šeimoje, su kaimynais ir draugais!

Dėkoju, Viešpatie, kad Tu nieko iš mūsų nereikalauji, ko mes negalime padaryti. Tu kiekvienam iš mūsų esi numatęs vietą. Galiu būti ten, kur esu ir skelbti Tavo Žodį bei gyventi Tau. Tu neturi man tokių planų, kurie man yra neįgyvendinami. Tau patinka būti su manim ir laiminti mano kasdieninius mažus darbus. Dėkoju, Tu esi labai geras man!