Broliai gyvena vienybėje

„Žiūrėk, kaip gera ir malonu,
kur broliai gyvena vienybėje!“
Psalmyno 133, 1

Vienybė stiprina! Ir ne tik statant Babelio bokštą, kai žmonės buvo susivieniję šiam tikslui. Bet ir bendruomenėje: vienybės stiprina. Kuomet sesės ir broliai Kristuje drauge šlovina ir garbina Dievą, JIS yra šalia. Tuomet liejasi Jo palaimos, kaip šiltas pavasarinis lietus. Kiek dalykų vyksta intensyvaus šlovinimo metu! – Dievas veikia ir pripildo širdis savo džiaugsmu ir gilia ramybe. Dievas dovanoja kūno ir sielos išgydymą. JIS yra beveik apčiuopiamai arti. Todėl ieškokime Jo ir bendrystės su savo sesėmis ir broliais Kristuje. Drauge, santarvėje, šlovinkime Jį ir prašykime plėsti Savo karalystę. Drauge melskime prabudimo Jo bažnyčiai ir mūsų tautai. JIS išgirs mūsų maldas!

Ačiū, Jėzau, kad esi toks nuostabus! Tavo bendrystėje praeina skausmas ir liūdesys. Noriu šlovinti Tave šventųjų bendruomenėje ir harmonijoje bei santarvėje su sesėmis ir broliais Kristuje. Mes visi esame Tavo vaikai, kuriuos Tu myli!

Atsakymai į maldą

„Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus. Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus.“
Evangelija pagal Morkų 11, 24-26

Kodėl mūsų maldos neišklausomos? Galbūt tai yra dėl to, kad mes neatleidžiame savo artimiesiems? Galbūt mes pastatome save aukščiau ir smerkiame jų mokymą ir pažinimą, – mes juk daug daug geriau tai žinome! Galbūt kartėlis graužia mus, ir mes vis galvojame apie neteisybes, padarytas mums praeityje.
Jėzus kartą sakė, jog kam daug atleista, tas daug myli. Tačiau, jei mūsų kaltė tokia visai visai maža, tai Viešpačiui nereikia mums “daug” atleisti. O kitų kaltės yra juk daug daug didesnės! Bet atsižvelk į tai, jog Jėzus ir už Tave turėjo mirti ant kryžiaus, tad Tavo kaltė nėra tokia jau nereikšminga!! JIS žvelgia labai labai atidžiai. Tavo išdidumas Tau gali kainuoti amžinąjį gyvenimą – jei kiti yra tokie dideli nusidėjėliai, o Tu – toks mažas… Ar nežinai, kad Dievas išpuikėliams labai energingai priešinasi?
Jei kartėlis griaužia Tavo širdį ir Tu norėtum atleisti, tačiau negali: tuomet leisk Jėzui Tau padėti. Pasakyk Jam savo sprendimą, kad nori atleisti, tačiau negali, ir prašyk Jo pagalbos. Žinoma, neigiamos mintys apie Tau padarytą skriaudą dings ne tuojau pat. Gilios žaizdos gyja pamažu, tačiau kasdien taps vis geriau. Ir gali būti tikras: Viešpaties gailestingumas yra už viską didesnis!
Jei iš tikro gyvename atleidime, tuomet patirsime stebuklus. Taip sako Jo Žodis, – o JIS niekada nemeluoja.

Ačiū, Jėzau, kad Tu man padedi atleisti. Tu atleidi man mano kaltes ir mano išdidumą žinoti viską geriau už kitus. Tu atleidi mano asmeninio teisingumo siekimą – keršto troškimą ir smulkmenišką teisuoliškumą. Tu esi Viešpats, Kuris vedi mane teisingu keliu! AČIŪ!!

Dieviškos šeimos narys

„Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir AŠ esu tarp jų.“
Evangelija pagal Matą 18, 20

Jėzus teikia didelę reikšmę seserų ir brolių Kristuje vienybei. JIS žino, kad mums reikia tokios bendrystės! Galbūt būna laikotarpis, kuomet mes turime eiti per gyvenimą vieni su Viešpačiu, tačiau Jo tikslas yra, kad mes būtume dalis kurios vienos tai bendrystės. Žmogus yra taip sukurtas, kad jam „negera“ būti vienam. Mes ilgimės nuoširdžios bendrystės. O kai tai patiriame, esame linksmi, atsipalaidavę ir mums yra gera. Jėzaus bendruomenė turėtų būti mūsų dvasiniai namai.
Mums reikia sesių ir brolių, nes Dievas nepadeda, kai tai padaryti gali kiti krikščionys. Tai yra lyg terapija mūsų išdidumui. Kuomet mums reikia patarimo, kai meldžiantis nieko nevyksta, kai nusidedame ir norime tai atnešti Dievui… mums reikalingas kitas žmogus. Mums reikia gilių pokalbių apie mus pačius; galimybės atsiverti ir leisti kitam žvilgtelėti į mus giliau, kad šis galėtų dvasiškai mums patarti ar ištarti atleidimo patvirtinimą. Mes turime melstis vienas už kitą, – kad Viešpats galėtų mus gausiai laiminti, nes JIS paliko dėl to daug pažadų. Kuomet mes supykstame ir negražiai apie kitus kalbame, Viešpats vargiai gali mus laiminti – JIS nemėgsta nesantaikos; ir tuomet mes tikrai nesame liudijimas apie Jį pasaulyje. Prašau, susitaikyk su sesėmis ir broliais Kristuje! Ieškok bendrystės su kitais tikinčiaisiais! Sunkiuose klausimuose ieškok jų patarimo! Prašyk kitų maldos už Tave ir melskis už kitus!

Ačiū, Jėzau, Tu ieškai bendrystės su manimi. Tu nori gyventi labai arti manęs. O aš – su Tavimi. Atleisk, kur apie savo seses ar brolius Kristuje, Tavo vaikus, blogai galvojau arba kalbėjau, arba net juos smerkiau. Padėk man juos taip pamatyti, kaip Tu į juos žvelgi! Šiandien noriu būti arti Tavęs ir mes galime drauge įveikti šios dienos iššūkius. – Ačiū Tau!!

„Mylėk“… ?!?

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
Evangelija pagal Luką 10, 27

„Mylėk“… – tai neskamba kaip šis: „Tu privalai mylėti“, – tai būtų įstatymas, kurį privaloma vykdyti. Nors greitai pastebime, jog mums neįmanoma jį įvykdyti – mums nepavyksta teisingai mylėti nei savęs, nei savo artimo, nei Dievo. Dažnai meilė sau tampa egoizmu, artimo meilėje jaučiamas koks nors slaptas siekis ar simpatija, o meilė Dievui tampa vien pastangos. Jėzus nori mus iš viso to išlaisvinti. „Mylėk“ – tai didžiausias išlaisvinimas, kurį mes tik galime patirti! Jei žinau, jog Dievas mane sukūrė ir besąlygiškai myli, gyvenu apsaugotas ir jaučiuosi saugus. Juk JIS – su manimi! Man nereikia nuolat galvoti apie savo gerovę, nereikia nuolat baimintis, kad kiti ką nors iš manęs atims, man nereikia lygintis su kitais. JIS yra mano uola, ant kurios stoviu! Visi rūpesčiai, pavydas, kartėlis, baimė ir nuogąstavimai traukiasi, kuomet ilsiuosi prie Jo širdies. JIS taria man „TAIP“! JIS rūpinasi manimi! JIS gyvena mano širdyje ir daro mane laisvu žvelgti nuo savęs į Jį ir į savo artimą. JIS, gyvendamas manyje, daro mane pajėgų laikytis Jo nurodymų: mylėti Dievą, save ir savo artimą.

Ačiū, Jėzau, kad išlaisvini mane iš visų baimių ir nuogąstavimų. Tu, gyvendamas manyje, išlaisvini mane ir darai pajėgiu mylėti. Prašau, ateik savo galia, kuri mane pilnai pripildo! Noriu žvelgti į Tave, o ne vien į save. Tu esi Dievas, Kuris besąlygiškai mane myli.

Iš širdies mylėti Dievą

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
Evangelija pagal Luką 10, 27

Vakar ieškojau savo plaktuko ir ištariau: „Viešpatie, jei mane myli, tuomet…“ Ir čia pats supratau savo klaidą: „Atleisk, Viešpatie, aš meldžiuosi neteisingai! Man reikia melstis taip: ´Viešpatie, KADANGI MYLI mane,…!´ Taip, Tu myli mane ir todėl man padėsi!“
Jei nelabai žinau, kad Jėzus mane myli, mano meilė Jam turės tuo apsiriboti, kad mylėsiu Jį „tik“visomis savo jėgomis… Tačiau mano jėgos yra ribotos, ir aš turiu stengtis ir dėl Dievo dirbti… Tai labai žmogiška meilė, labai siauriomis ribomis ir be tikro nuoširdumo. O jei gyvenu saugume, kad Dievas mane myli ir todėl žvelgia į mane mylinčiomis akimis bei visuomet yra šalia, tuomet tampu pajėgus mylėti Jį visa savo širdimi ir visu protu bei mintimis. Visų pirma JIS mane pamilo! Todėl galiu JĮ mylėti „atgal“. JIS gyvena mano širdyje ir daro mane pajėgų mylėti. Tik drauge su JUO galiu mylėti Jį, save ir savo artimą.

Ačiū, Jėzau, kad pirmas mane pamilai; dar prieš tai, kaip Tave apskritai pažinau! Ir dėl Tavo besąlygiškos meilės Tu mane išgelbėjai ir pripildei savo Dvasia. Tik Tavo Dvasia įgalina mane, mylėti Tave, save ir savo artimą. Leisk šiandien gyventi Tavo Meilėje.

Meilės akys

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
Evangelija pagal Luką 10, 27

Vienas jaunas vyras ėjo savo gyvenimo keliu ir turėjo didelių planų. Bet jį užpuolė plėšikai ir viską, ką turėjo, atėmė… O po to dar jis įpuolė į nuodėmę ir galų gale gulėjo vos gyvas nuošalėje. Kunigas eidamas pro šalį pamatė jį, bet sudrebintas pamatyto vaizdo nuėjo šalin. Taip pat religingas žmogus matė šią beviltišką situaciją, ištarė keletą religingų išsireiškimų, ir vėl greit nusigręžė.
Tada atėjo Viešpats. JAM pamačius sumuštą vyrą, JO širdis prisipildė užuojautos. JIS atsisėdo prie jo, pakėlė, nuprausė ir aprišo jo žaizdas. Palydėjęs jį iki nakvynės namų paprašė, kad jį slaugytų iki jis pasveiks, ir padavė čekį. – Jei to neužteks, tarė, dar pridėsiu.
Taip elgiasi Jėzus su nusidėjėliu. JIS vienas turi tiek meilės ir gailestingumo bei gali paguosti, išgydyti. Tik Jame sveiksta mano siela!

Ačiū, Jėzau, kad užjauti mane. TU žvelgi į mane meilės akimis, paimi mane į savo glėbį, guodi ir gydai mano širdį. Jokia bedugnė nėra Tau per gili, joks vargas – per didelis: Tavo meilė yra stipresnė! Šiandien noriu gyventi Tavo meilėje, viltis Tavimi ir su Tavimi drauge eiti savo keliu. Tu niekada manęs nenuvili!

Vėl kelkitės!

„Juk nors teisusis septynis kartus parpuola,
jis vėl atsikelia, o nedorėlį užklumpa nelaimė
.“
Patarlių 24, 16

Dievas pažįsta mus ir žino, kad mes kartais parklumpame, grįžtame į senąjį gyvenimo stilių. Mes esame vis tik žmonės, ne „šventieji“. Nors tai negerai ir mes turime būti budrūs, tačiau kartais vis tik tai atsitinka. Kaip gerai, kad mes galime kiek įmanoma greičiau kreiptis į Jėzų ir šauktis Jo atleidimo! JIS juk atleidžia v i s a s mūsų kaltes! JIS jau mus pažinojo, kai mus pašaukė. Tik mums patiems dažnai yra sunku prašyti atleidimo ir iš tikro tikėti, jog JIS atleidžia. Bet tik tada mes galime vėl atsistoti ir toliau eiti savo keliu su Dievu. Kaip gera, kad JIS pats mums padeda, pats kviečia mus atgal prie savo širdies, teikia naujos drąsos ir elgiasi su mumis, lyg nieko nebūtų įvykę. – JIS iš tikro ištrina visas nuodėmes. Niekada JIS nepriekaištauja: „Ir vėl tu tai padarei! Pagaliau pasistenk nors kiek!“ – Ne, JIS žino, kaip stipriai mes jau priekaištaujame patys sau, tad Jis mus drąsina vėl atsistoti ir eiti toliau. JIS yra Tėvas, Kuris myli savo vaikus! Tad nelik gulėti, greitai kibkis į Jo ranką, ir vėl ieškok Jo širdies!

Dėkoju Tau, Tėve, kad iš tikro ištrini visas mūsų nuodėmes. Tu pamiršti jas ir nori, kad mes taip pat jų amžinai nenarpliotume. Geriau džiaukimės Jo atleidimu! Padėk mums, kai mes suklystame, vėl greit atsistoti ir kreiptis į Tave. Tu esi pilnas vilties mums! Tu niekuomet mūsų neatsisakai, net jei mes septynis kart septyniasdešimt kartų parklumpame. Tu esi gailestingumo ir vilties Dievas!

Aba, Tėve!

„Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsųširdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Tad tu – jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas“.
Laiškas galatams 4, 6-7

Kristus gyvena mumyse, mes Juo apsirengiame kaip rūbu. Dievas mumyse mato ne žmogų, bet savo sūnų. Kristus buvo žydas, Abraomo ir Dovydo palikuonis, tad visi Senojo Testamento pažadai galioja ir mums! Jau esame nebe vergai, bet Dievo vaikai, Jo pažadų paveldėtojai! Jėzaus Dvasia gyvena mūsų širdyse; JI dovanoja mums tikėjimą, viltį ir meilę, kurių patys negalime susikurti. Kuo daugiau JIS turi erdvės mumyse veikti, tuo labiau mumyse ir atsispindi. Jėzui nebuvo sunku Dievą vadinti tėvu; taip ir mes galėsime džiaugtis tokiu giliu ryšiu su Dievu-Tėvu ir Juo vaikiškai pasitikėti, nes tai dovanoja Jėzaus Dvasia. Tik suteikime jai savo širdyse pakankamai erdvės! Aba iš tiesų reiškia „tėti“, – tai giliausio ryšio ir pasitikėjimo išraiška. Į tai JIS ir nori mus vesti!

Ačiū, Tėve, kad esi mums toks maloningas! Tu turi mums tokius didžius pažadus, daug didesnius nei mes galime įsivaizduoti tikėjime! Prašau, leisk savo Dvasiai veikti mūsų širdyse, kad mes galėtume pasitikėti Tavimi kaip vaikai ir visa širdimi Tave mylėti. Dėkoju, kad esi mano Tėvas, ir aš esu Tavo vaikas.

Mano stiprusis padėjėjas – 2022.01.​10​

Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau,
Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine.
Izaijo 41, 10

Taip kalba Viešpats Dievas! Todėl turėtume tuo patikėti. Jeigu taip pasakytų žmogus, galėtume pagalvoti: palauk, ar jis tikrai tai padarys. Tačiau jeigu ką nors pažada Dievas, tuomet JIS to bet kokiu atveju laikosi! Tuo galime pasitikėti!
Nežinau, kokioje situacijoje esi tu. Aš pats dažnai buvau tokiose situacijose, kuriose man reikėjo Dievo pagalbos. Ir ji visada atsirasdavo. Dažniausiai ne taip, kaip aš tai įsivaizduodavau, su ugnimi iš dangaus ar panašiai. Tačiau ji visada ateidavo laiku, ir ji būdavo labai stipri. Iki šiol bet kokį sunkumą aš įveikdavau su JO pagalba. Taip pat įveiksiu ir paskutinį priešą, nes JIS ateina, įsikiša ir perneša mane per Jordano upę.
Dievas turi tiek daug galimybių padėti! JIS turi idėjų, kurios mums patiems nekyla. Kartą JIS padalino jūrą, kad tik JO mylimoji tauta būtų išgelbėta. O priešai jau buvo pradėję džiūgauti, nes manė esą tą tautą apsupę. Kartais patirdavau praradimų, tačiau JIS ir vėl viską atitaisydavo. Daug kas atrodė ir buvo prarasta, tačiau dabar man to visai nebetrūksta; – o JIS tiek daug man visko dovanojo, daug daugiau nei iš manęs buvo paimta.
JIS pridengia mane. Taip pat naktį, kuomet mintys nuolat sukasi ir mes patys esame bejėgiai, JIS yra mūsų ramybė. Kaip gerai tai veikia, užmigti ir pabusti su šlovinimo giesme lūpose!
Svarbu tik tai, kad ilsėčiausi ant JO paties, eičiau įsikibęs į JO ranką ir nesileisčiau į kompromisus su nuodėme. Kaip galėtų JIS padėti man, jeigu einu nuodėmės keliais? JIS nepaliks manęs bėdoje, nors kelias ir veda per daug daug kančių. Geriau jau ieškoti prieglobsčio pas Viešpatį ir JUO pasitikėti!

Dėkoju už Tavo pagalbas! Jėzau, Tu esi mano pagalbininkas, mano patarėjas, mano paguoda ir gelbėtojas. Kaip gerai, kad Tu visada šalia!!!

Patys geriausi!!!

„VIEŠPATIE, Tavo gerumas siekia dangų,
Tavo ištikimumas ­ debesis.
Tavo teisumas ­ kaip Dievo kalnai,
Tavo sprendimai ­ kaip jūros gelmės.
VIEŠPATIE, Tu rūpiniesi žmogumi ir gyvuliu!
Dieve, koks brangus Tavo gerumas!
Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją,
vaišinamės Tavo Namų maisto gausybe.
Tu girdai mus iš savo gėrybių upės.
Tu esi gyvenimo šaltinis,
ir Tavo šviesoje matome šviesą.“
Psalmyno 36, 6-10

Mano gyvenimo šaltinis – kur jis? Iš kur aš gaunu jėgų, drąsos ir džiaugsmo? Esama daug šaltinių, kurių vienas – aš pats, mano mąstymas, mano fizinės jėgos, mano viltys, tikslai, kurie mane įkvepia. Esama padrąsinimo ir iš kitų žmonių. Bet yra ir nuodingų šaltinių, kurie sujaukia mano mąstymą ir jausmus. Tai gali būti blogi filmai, bloga draugija arba žlugdantys žodžiai, kuriais patikiu.
Gera būti drauge su Viešpačiu, kuris sutvarko mano jausmų pasaulį ir mano mintis. Esant neramioms situacijoms, nurimsta Jame mano siela. JIS pripildo mane savo ramybe ir apšviečia savo džiaugsmu. JIS yra mano saugumas nesaugiose situacijose. JIS yra geriausias mano šaltinis. Jo vanduo išplauna viską, kas netyra ir neramu, – tai skaidrus gyvenimo vanduo.
Viešpaties namai yra ten, kur du ar trys susitinka Jo vardu, – ten JIS yra arti. Ten Viešpats pagirdo mane savo namų gausa, iš savo gėrybių upės. Džiaugiuosi galėdamas vėl susitikti su sesėmis ir broliais, ir vienas kitą drąsinti. Jo džiaugsmas viešpatauja ten, kur žmonės susivienija dėl Jo!

Ačiū, Jėzau, kad Tavyje taip gera!! Tu žinai, ko mums trūksta, ir mielai tai teiki. Ačiū už Tavo džiaugsmą mūsų širdyse, už saugumą Tavo sparnų pavėsyje, už ramybę Tavo artume. Dėkoju, kad esi gyvojo tyrojo vandens šaltinis, kuris teikia naują drąsą ir viltį!