Tėve, esu Tavo vaikas!

Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį mano vardu, tas mane priima. …Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą.
Mato 18,3-5.10

Mano vaikai yra labai skirtingi, su kiekvienu reikia kitaip elgtis. Ir visi jau yra pridarę kvailysčių, didesni didesnių, o mažesni mažesnių. Su jais ne visada lengva! Tačiau jie yra mano vaikai, ir aš jiems padedu. Tegul tik pabando kažkas ateiti ir padaryti jiems pikta! Akimirka, ir būsiu čia! Jie labai pasitiki savo tėvu. Jis mane myli, padeda, kai toliau neįveikiu, jis juk mano tėtis!
Jei nori patekti į Dievo Karalystę, į dangų, turi pasidaryti kaip mažas vaikas. Ir nesvarbu, gal tau sunku skaityti ir rašyti, o gal esi profesorius, daktaras: be šio vaikiško ryšio su dangiškuoju Tėvu tu negalėsi ten patekti.
Maži vaikai pasitiki tėvo duotu žodžiu: tėti, vakar tu mums pažadėjai, kad mes … ir tėtis turi ištesėti duotą žodį. Taip ir dangiškasis Tėvas mūsų neapvils, jei ateisime pas Jį pilni pasitikėjimo ir pasakysime, ką perskaitėme Biblijoje, Dievo Žodyje. JIS ištesi duotą žodį! Tėvui sunku tuomet, kai Jo vaikai ginčijasi. Ir ginčijasi apie tai, koks JIS ir ką JIS nori daryti, kaip reikia suprasti Jo Žodį ir kuris vaikas Jam yra mieliausias. Visa tai apsunkina Jo širdį. Tai reiškia, kad jie Jo visiškai nesuprato!! Bet Jam patinka, kai vieni kitais rūpinasi, ir silpnieji yra aprūpinti ir saugūs.
Mūsų dangiškasis Tėvas yra daug geresnis, švelnesnis, stipresnis, kantresnis, supratingesnis, malonesnis ir labiau vertas pasitikėjimo nei žemiškasis tėvas. Pasitikėkime Juo ir Jo Žodžiu!

Ačiū, Tėve, kad esu Tavo vaikas! Tu rūpiniesi manimi ir mane saugai. Tu laikai savo ranką virš manęs. Tu visada pasiruošęs man padėti! Kadangi Tu esi mano Tėvas, tai galiu rūpintis savo broliais ir seserimis. Kadangi Tu man turi tiek daug atlaidumo ir kantrybės, tai galiu ir aš toks būti su broliais ir seserimis. Kadangi maži vaikai Tau yra tokie brangūs, tai ir aš juos myliu. Tu esi Tėvas, mylintis visus!

Tyras ir ne  –  2021.06.12

Jėzus sako:
Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų.
Evangelija pagal Matą 15, 11

Fariziejai skundžiasi, kad mokiniai nesilaiko kiekvieno įsakymo. Vis dėlto Jėzus kaltina juos, kad jie patys pažeidė Dievo įsakymą dėl savo senojo religinio papročio. Ir JIS kalba pranašo Izaijo žodžiais: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“. Taip yra ir iki šių dienų: Bandome laikytis smulkių tradicijų bei ritualų tam, kad priartėtume prie Dievo arba būtume patrauklūs Dievui. Tačiau nepastebime didelių dalykų. Širdis nutolusi nuo Dievo, JĮ garbiname tik išoriškai, pamaldžiais žodžiais, ritualais arba tradicijomis. Mūsų širdyse negyvena gyvasis Dievas, o tik mūsų didelis, storas aš arba Dievo imitacija.

Čia yra kaip su šaltiniu. Jeigu šaltinis nuodingas, tai ir vanduo, kuris iš jo trykšta, yra nuodingas. Jeigu šaltinis yra skaidrus ir tyras, tai ir vanduo, trykštantis iš jo, bus teikiantis gyvybę. – Mūsų širdis yra toks šaltinis: ar pikti žodžiai ir mintys kyla iš mūsų širdies? Ar iš mūsų širdies kyla gyvenimo žodžiai, geros mintys bei veiksmai? Kas pripildo mūsų širdį: mūsų pačių aš? Ideologija? religinė tradicija? Ar Šventoji Dievo Dvasia? Ar Jėzus yra mūsų širdžių karalius?

Tada JIS išvalo šaltinį ir mes kalbame gerus žodžius, tokius, kurie augina kitus žmones; mes galvojame geras mintis, tokias, kurios dėl mūsų tyrumo yra švarios; mes tiesiog darome gerus darbus, to net nepastebėdami. JIS įtakoja mus, perima mūsų mintis, veiksmus ir jausmus, ir mes atspindime Viešpatį.

Jėzus sako, kas patenka į mus, eina į pilvą ir išmetama lauk. Tačiau, kas išeina iš mūsų burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų prieš Dievą. Vagystės, pavydas, žmogžudystė, svetimavimas, ištvirkavimas ir šmeižtas. Visa tai suteršia mus, – tačiau neteisingai atliktas išorinis ritualas mūsų tikrai nesuteršia.

Meldžiu, Jėzau, ateik į mano širdį ir nuvalyk mane! Atleisk už mano piktas mintis ir pripildyk mane Savo Šventąja Dvasia! Tu turi gyventi mano širdyje ir valdyti, o ne manasis storas, tingus aš. Ateik, nuplauk mane!!

Paaiškinimas:
– Mokiniai prieš valgį nenusiplovė rankų, kaip kad parašyta Mozės įsakyme.
– Vaikai iš tikrųjų turėtų pasirūpinti savo tėvais senatvėje. Vis dėlto jeigu kas nori savo turtą po mirties paaukoti šventyklai, tam nebereikia rūpintis tėvais. Tas gali pats sau viskuo mėgautis iki mirties. Nebloga sistema egoistams bei religijai. Taip pat bažnyčia ir kai kurie pastoriai šiandien labai rūpinasi vienišais seneliais, o vėliau paveldėja jų turtą.

Jėzus yra nuostabus  –  2021.06.11

Tikrai tu Dievo Sūnus!
Evangelija pagal Matą 14, 33

Mokiniai valtimi pirma yrėsi į kitą krantą, o Jėzus nakties metu atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Jie, manydami, kad tai šmėkla, ėmė šaukti iš baimės. O JIS tarė: „Pasitikėkite, tai aš; nebijokite!” Petras buvo žvalus ir tarė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Ir Jėzus tarė: „Eik!“ Tada Petras išlipo iš valties, – ir vanduo jį laikė, nuėjo juo lyg per pievą! Jis švytėjo ir džiaugėsi. Tačiau pamatęs besiblaškančias bangas bei stiprų priešpriešinį vėją, jis pagalvojo: Tai neįmanoma! – išsigando ir pradėjo skęsti. Jis sušuko „Viešpatie, gelbėk mane!!“ Jėzus nepuolė mokyti tardamas religinius posakius, tačiau tučtuojau ištiesė ranką, sugriebė jį ir pasiėmė su savimi. JIS tarė „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Mokiniai pagarbino Jėzų sakydami „Tikrai tu Dievo Sūnus!“Aš seku šia istorija.
Kuomet Jėzus atėjo, mokiniai JO nepažino, jie bijojo. – Taip vis dar yra ir šiandien, kuomet JIS ateina. Ypač piemenys bijo dėl savo bendruomenių ir vengia prieiti prie Viešpaties, nes neatpažįsta JO, kuomet JIS ateina. Trūksta sąveikos tarp įvairių dovanų, tokių kaip pranašavimas, dvasių skyrimas ir gyvas mokymas. Pas mus viskas priklauso tik nuo piemenų bei raidei ištikimų mokytojų, visa gali tapti labai vienpusiška.
Petras laukia, ar Jėzus pakvies jį ateiti. Jis juk žino, kad vandeniu eiti neįmanoma. O Jėzus sako „Ateik!“, ir jis eina. O štai kiti 11, kurie neturėjo tiek daug pasitikėjimo, lieka valtyje. Kuriems priklausome mes? Ar kartais bent šiek tiek rizikuojame dėl Viešpaties? Ir ar iš tikrųjų laukiame, kol JIS ištars „Ateik!“?
Jėzus nekomentuoja ir nemoko religiniais posakiais, kuomet Petras pradeda skęsti. JIS iškart puola jam padėti. Lygiai taip pat turi būti ir pas mus: Be jokių sąlygų, be religinių posakių ir kaltinimų turime griebti ir padėti.
Jėzus yra toks nuostabus, toks neįprastas, toks stulbinantis! Jei jau kartą JĮ patyrėme, garbiname ir meldžiamės JAM, niekada to nepamirštame. Kiek daug žmonių jau Jėzus yra pagydęs ar kaip nors kitaip jiems padėjęs, o jie tai pamiršo. Ir, manau, deja, kad mes nesame geresni. Turėtume labiau JUO pasitikėti, ieškoti JO vedimo, pasitikėti JUO, kuomet JIS pradeda veikti, nebebijoti, ne visada klausytis tik savo logikos… Mums reikia JO, gyvojo Dievo Sūnaus! JAM vienam priklauso visa garbė ir šlovė, mano padėka, mano gyrius, mano giesmė! JIS yra nuostabus!!

Dėkoju, Jėzau, Tu esi mano Gelbėtojas!!


Vienatvėje –  2021.06.10

Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas.
Mato 14, 23

Tuo tarpu daug kas įvyko. Jėzus Nazarete, savo tėviškėje, buvo atstumtas. Erodas buvo liepęs Jonui, krikštytojui, nukirsti galvą. Ir kai Jėzus norėjo pabūti vienas, nes Jis dėl to liūdėjo, Jį sekė didelė minia. JIS ilgai jiems pamokslavo, o vakare jiems atnešė maisto pastiprinimui, nors jie teturėjo tik 5 kepalus duonos ir 2 žuvis. Pasisotino 5000 žmonių ! Po to Jis paleido žmones, pasiuntė mokinius plaukti su valtimi į kitą ežero krantą, o pats norėjo pabūti su savo Tėvu vienumoje. Visą naktį Jėzus kalbėjosi su Tėvu ir buvo Jo paguostas ir naujai atstatytas. Tarp 3 ir 6 valandos ryto Jėzus atėjo pas mokinius. Jiems pūtė priešingos krypties vėjas ir jie sunkiai yrėsi pirmyn. Jėzus atėjo vandeniu, o mokiniai galvojo, kad tai šmėkla ir šaukė iš baimės. Tačiau Jis pasakė: „Pasitikėkite, tai Aš; nebijokite!“
Tiek daug nepaprastų dalykų keliais sakiniais, tai net Biblijoje daug. Bet apsimoka apie tai pamąstyti. Jėzus buvo mirtinai nuliūdęs dėl savo draugo mirties ir ieškojo dangiškojo Tėvo artumo. Tik ten, Jis žinojo, kad ras paguodą, tik ten Jis galėjo išlieti savo širdį. Jėzus meldėsi vienumoje kiekvieną rytą, ilgai, kol kiti atsibusdavo. Jam reikėjo šio ryšio su savo Dangiškuoju Tėvu; – tik ten Jis įgaudavo jėgų, paguodos, drąsos ir džiaugsmo savo tarnystei čia. JIS gerai žinojo Šaltinį; – o mes?
Liuteris manė, kad jeigu jo laukė labai daug darbo, tai jis turi ryte dvigubai ilgiau melstis. Ir tada darbas vyksta tarsi savaime. Čia jis elgėsi lygiai taip pat kaip Jėzus; – o mes?
Jėzus ilgai buvo su Tėvu. O po to įvyko tai, kad Jis galėjo eiti vandeniu. Net stichija tarnavo Jam. Panašiai vyksta ir mums. Jeigu ilgai būname vienumoje su Jėzumi, vyksta ženklai ir stebuklai. Mozei ilgai pabuvus Dievo palapinėje, šventykloje, jo veidas spindėjo. Taip, štai kaip yra Dievo artume: atsiranda nauja drąsa, vyksta paguoda, sklinda ramybė ir džiaugsmas.
Aš taip pat turiu ilgai melstis, kai turiu problemų ar noriu užtarti kitus. Ir Dievas tuomet čia, atsako, guodžia ir klauso mūsų prašymų. Yra nuostabu būti gyvojo VIEŠPATIES artume.

Ačiū Jėzau, Tu atvėrei man kelią pas Dievą! Dabar galiu ateiti prie malonės sosto ir niekas manęs neatstumia. Aš galiu apie viską kalbėti ir visko prašyti. Aš tapau Dievo vaiku ir džiaugiuosi Tėvo artumu!

Jėzus savo tėviškėje  –  2021.06.09

Jėzus sako:
Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose.
Mato 13, 57

Jėzus buvo Nazarete, mieste, kur Jis užaugo. Visi pažinojo Mariją, Jo motiną, ir Juozapą, Jo tėvą. Ir Jo broliai bei seserys buvo žinomi. Žmonės klausinėjo, iš kur Jėzus turi tokią išmintį ir jėgą daryti stebuklus? JIS juk tik paprastas žmogus! – taip norėjo jie išsireikšti. Ir jie pasipiktino Juo ir Jį atstūmė. Ir dėl jų netikėjimo Jis galėjo padaryti ten tik nedaugelį stebuklų.
Jėzus gali viską pakeisti, bet žmonių nuomonės Jis nekeičia. Jeigu jie nenori tikėti, tai Jis niekada nevers to daryti. Bet Jis liūdi ir verkia vienumoje, taip kaip Jis dėl Jeruzalės verkė. JIS žino, kokia pabaiga laukia šių vargšų žmonių, ir tai Jį taip liūdina, nes Jis myli ir šiuos žmones, jie Jam yra brangūs.
Taip, kaip su Juo įvyko, taip dažnai atsitinka ir mums: giminėje ir pažįstamų rate mūsų liudijimas nepriimamas. Mes juk galiausiai tik paprasti žmonės! Kaip mums gali ateiti į galvą tokia mintis? Ar mes jiems galime pasakyti, kaip iš tiesų yra, kuriuo keliu eiti?? – tokiu būdu jie mus atstuma, o kartu su mumis ir Evangeliją. Iki šiol taip atsitiko beveik visiems krikščionims.
Mums nereikia nuolat skelbti Evangelijos savo giminėms. Užtenka, jei mes einame savo keliu, paliudijame ir pasakome savo nuomonę; – bet pamokslauti mums nebūtina. Melstis ir laikytis tyliai, toks mūsų devizas, kai kova už sielas užtrunka ilgiau, o ne ištisai žmonėms pamokslauti. Skausminga, kad mūsų artimi žmonės nenori priimti Evangelijos, kuri mus taip pradžiugino. Tai veda mus į maldą už mūsų mylimuosius. Dievas veiks per mūsų maldą ir kai ką pakeis, kad žmonės gręžtųsi į Jį. Kiek daug sutuoktinių vyrų per savo žmonų ištikimybę tokiu būdu atgailavo, kiek daug tėvų dėka jų vaikų maldų ir kiek daug vaikų įtikėjo dėl savo tėčių ir mamų stiprybės bei gero pavyzdžio, kiek daug palaiminimų paskleidė seneliai, melsdamiesi už kitus! Neaprėpiamai daug.
Neliūdėk, jei šeima nepriima tavo liudijimo. Dievas turi ir kitų kelių! Patikėk Jam savo šeimą! JIS pasirūpins!

Ačiū Jėzau, Tavimi galiu pasitikėti. Tu žinai, kiek sielvarto man sukelia tai, kad mano šeima yra tokia bedievė. Kaip gerai, kad kai kurie jau atsigręžė į tave, ir aš meldžiuosi, kad ir kiti suspėtų! Ačiū, kad girdi mano maldą!

Tėvas  – 2021.06.08

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią VIEŠPATS Dievas tau duoda.
Išėjimo, 2 Mozės 20, 12

Į šį įsakymą, ketvirtą iš dešimties Dievo įsakymų, dažnai nežiūrima pakankamai rimtai. O jis Dievui toks svarbus! JIS žino, kuo jis mums yra geras.
Sekmadienį čia Lietuvoje buvo tėvo diena, ir mano abu mažyliai mane pasveikino ir įteikė mažą dovanėlę. Aš labai apsidžiaugiau! Toks gražus ačiū už visas pastangas! Ir suprask: mes neužmiršome, kas tu mums esi. Taip, tai suteikia džiaugsmą! Įsivaizduok, jei tavo gimtadienį užmiršo, nes jis niekam nėra svarbus. Tuomet pasijuntama labai nereikalingu/a ….
Dievas nori, kad mes kreiptume į tėvus dėmesį ir juos gerbtume. JIS nenubrėžia jokių sąlygų. JIS žino, kad tėvai daro klaidas. Ir mes turime jas atleisti. JIS žino, tėvai kartais mums padarydavo pikta; – ir tai mes turime atleisti. Mes turime galvoti tik apie gera, nors to ir nebūtų daug. Nes taip, kaip elgiamės su tėvu ir motina, taip elgiamės ir su Dievu, Tėvu. Ar mums trūksta dėkingumo? Rūstaujame ant Dievo? Negalime atrasti jokio pasitikėjimo Juo? Ar mums sunku Jį mylėti? Galbūt matome Jame vien tik teisėją? Tuomet turime pasirūpinti savo santykiais su tėvais. Čia nėra tvarkoje. Atleiskime sąmoningai ir prašykime Dievo meilės savo tėvams, nors jie jau būtų ir mirę. Prašykime Dievo išgydymo dėl neteisingos mūsų reakcijos, kad mes ir toliau visą gyvenimą panašiai nereaguotume. Visų pirma nesielkime blogai su savo vaikais, bet mokykimės iš tėvų klaidų ir auklėkime juos meile, gerumu ir visu rimtumu, kad taptų atsakingais žmonėmis. Aš dažnai matau, kad vaikai su savo tėvais elgiasi panašiai, kaip tėvai su savo tėvais. Ir kai kuriems tai būtų visiškai nepageidaujama. Deja istorija pasikartoja.
Elkis prašau su dangiškuoju Tėvu taip, kaip tu norėtum, kad vaikai su tavimi elgtųsi. Ar norėtumei, kad jie tavimi pasitikėtų? Aišku, ir Dievas taip pat norėtų, kad tu Juo pasitikėtum! JIS taip pat norėtų, kad tu Jam būtum dėkingas/a už tai, ką Jis dėl tavęs daro. JIS norėtų nuoširdžių, gerų, artimų, draugiškų santykių su tavimi.

Ačiū, mano Tėve danguje! Kaip gerai, kad aš galėjau atleisti tėvams, su Tavo pagalba. O dabar aš juos myliu! Anksčiau tuo niekuomet nebūčiau patikėjęs, bet dabar taip yra. Ačiū, kad Tu visur padedi, kai mes norime vaikščioti Tavo keliais!

Ačiū visiems tėčiams, kurie aprūpina savo šeimą ir kuria jai namų židinį. Ačiū visiems tėčiams, kurie išplaukia į jūrą ar yra tolimųjų reisų vairuotojai ir todėl retai gali būti namuose, nors jie mielai ten būtų. Ačiū už visas aukas, kurias paaukoja tėčiai dėl savo vaikų ir šeimų! Ačiū už visą atjautą ir sunkumų kartu išgyvenimą, kai vaikai auga, suserga ar nueina klaidingais keliais. Tėčiai, jūs esate svarbūs! VIEŠPATS telaimina jus!

Dangaus karalystės kaina  –  2021.05.06

Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.
Evangelija pagal Matą 13, 44-45.

Taip pat yra ir su mano šunimi: jis turėjo seną kaulą. Kaipgi galėjau jį iš jo atimti? Aš ištiesiau jam dešrą, ir šuo paleido seną kaulą. Savaime suprantama, tiesa?
O kaipgi yra su mūsų gyvenimu? Kol laikysimės įsikibę ir visa, kas tik įmanoma laikysime nuostabiu, tol nenorėsime Dievo karalystės. Ir tik tada, kai pastebėsime, kad Dievo karalystė yra dar daugiau, dar didesnė, dar turtingesnė, įdomesnė, dar…., tada galėsime išsiskirti su šio pasaulio gėriu ir pasinaudoti geresniu.
Tačiau pagalvok apie tai, kad perlai ir lobis dirvoje žmonėms kainavo viską. Dievo karalystė taip pat neduodama dykai, ji kainuos mums gyvenimą.
Pas mus, krikščionis, pasiruošimas priimti kompromisus labai išreikštas: mes norime abiejų pilietybių, tiek Dievo karalystės, tiek pasaulio. Bet tai negalima: arba Jėzus, arba pasaulis. Negali sekti abejais vienu metu. Deja, daug krikščionių to nesupranta.
Kalba iš tikrųjų eina apie „viskas arba nieko“: Jėzus nori duoti tau viską, bet JIS nori viską iš tavęs ir paimti… Kaip tu apsispręsi? Taip pat tu, tas, kuris jau ilgai pažįsti Kristų, kaip apsispręsi? Ryt ar poryt? Juk iki šiol viskas buvo visai gerai? Ne, tu praėjai pro palaiminimą, įsikibai į pasaulį ir tegavai menkus palaiminimus. JIS turi daug, daug daugiau tau, o tu tiek praleidai iki šiol. Meldžiu, sek JUO visiškai atsidavęs! Atsisakyk visko, kas tau taip svarbu ir sek JUO. Tik tada tu gausi visavertį gyvenimą.

Dėkoju, Jėzau, Tu visko dėl manęs atsisakei, netgi numirei ant kryžiaus tam, kad aš galėčiau gyventi. Viešpatie, aš priklausau Tau. Labiausiai noriu atsiskirti nuo to, kas mane skiria nuo Tavęs. Tau vienam noriu aš priklausyti. Amen!

Ramybe

Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!
Jono 16,33

Kartais vienu metu užgriūva daugelis dalykų, kad vos yra laiko įkvėpti. Kartais sugenda vienu metu vos ne viskas iš eilės, kad vos spėjama remontuoti. O kartais dėl kažkokio mažmožio visi taip apninka vieną, kad nėra kada net pusryčiauti. Tuomet įsivyrauja chaosas. (Atleiskite, vakar nebuvo interneto ir tai truks iki pirmadienio, kol viskas bus pilnai sutvarkyta).
Šiame karštligiškame įkarštyje būtent ši eilutė atkreipia į save dėmesį, ir aš ją aiškiai matau prieš akis. Taip, JAME esu saugus. Gali vykti viskas ne taip, kaip reikia, bet, nepaisant to, JIS vis tiek lieka VIEŠPAČIU. JAME aš surandu ramybę, nors ir toliau vyrauja stresas. Bet juk JIS yra čia! JIS laiko mane už rankos. JIS gali viską tuoj pat sustabdyti, jei JAM tai atrodys reikalinga.
Jėzus čia, žemėje, taip pat patyrė daug „priespaudos“. Vieną kartą vidudienį JIS buvo prie šulinio, buvo pavargęs ir ištroškęs. Tačiau viena moteris norėjo su Juo pakalbėti. Kitą kartą JIS ilgai pamokslavo ir norėjo jau baigti, tačiau dar atėjo motinos su savo mažais vaikais, kurie, aišku, nebuvo tokie tylūs. Jos norėjo, kad JIS palaimintų jų mažuosius! Vieną kartą, kai Jo draugui Jonui buvo įvykdyta mirties bausmė, JIS norėjo pabūti vienas. Bet minia JĮ surado, ir JIS pamokslavo toliau, gydė ir drąsino. Tačiau Jo gyvenimas nebuvo įtakojamas aplinkybių, JIS buvo jų VIEŠPATS. Nes visame kame JIS matė dangiškojo Tėvo veikimą. Šiame pasitikėjime JIS buvo visiškai saugus ir tvirtas. Kai JIS norėjo atlikti svarbią misiją kitoje ežero pusėje, priešas pasiuntė galingą audrą. Atrodė, valtis tuoj apvirs, tačiau Jėzus toliau miegojo kitame valties gale. Kai mokiniai jį pažadino, JIS priekaištavo jiems: kodėl jūs tokie bailūs? Priešas negalėjo Jam nieko padaryti, nes pats Dievas JĮ saugojo.
Taip, čia mes turime daug priespaudos, bet viena yra aišku: JIS yra visada ir visur VIEŠPATS! JAME galiu visada išlikti saugus.

Ačiū, Jėzau, įsikibęs Tavo rankos esu saugus, nors aplinkui audra, žaibuoja ir griaudžia. Tu esi mano VIEŠPATS ir su Tavimi galiu eiti per ugnį ir vandenį! Tu paruošei man kelią!

Bendruomenė – 2021.06.05

Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą:
Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose.
Evangelija pagal Matą 13, 31-32.

Mūsų tikėjimas turi būti toks didelis, kaip mažytis garstyčios grūdelis. Ir kuomet mes jį tvarkingai laistysim bei tręšim, jis augs, kol taps toks stiprus, kad galės išlaikyti kitus ir daug ištverti.
Šis medelis, užaugantis iš mažo grūdelio, man yra Jėzaus bendruomenės paveikslas. Ten, jo šakelėse, yra tiek daug vietos! Ten saulė ne taip ryškiai šviečia ir paukščiai ten randa prieglobstį. Jie jaučiasi gerai ir pradeda giedoti. Taip ir žmonės, kurie buvo pakviesti Jėzaus, turėtų giedoti bei jaustis gerai. Mes turime vietos visiems, kurie niekur kitur nebuvo priimti, kurie bijo, turi problemų, kurie turi suicidinių minčių, kurie yra sukrėsti, kurie nebeturi vilties… Jiems visiems mūsų medelyje yra vietos; – Jėzus mielai norėtų šiuos žmones turėti prie savęs.
Kaip kad paukščiai yra spalvingi, kai kurie netgi ryškūs, tokie turi būti ir žmonės: spalvingi, ryškūs, džiuginantys akį. Juk ne visi turi būti pilkais žvirbleliais!
Ir ne tik žmonės ateina. Dangaus sparnuočiai, jie taip pat atskrenda ir randa vietos medyje, jie yra dangaus angelai. Net ir jie gerai jaučiasi ten, kur suskamba Jėzaus vardas. Jie yra mūsų apsauga. Jie yra mūsų ryšys danguje.
Kartą buvau vienoje bendruomenėje ir maldos metu pastebėjau, kad sijos virš mūsų galvų pilnos nusėtos angelais. Aš negalėjau jų matyti, tačiau aš pastebėjau; aš žinojau, kad jie yra šalia. (Kaip sunku tai paaiškinti).

Dėkoju, Jėzau, kad Tu duodi šį medį – bendruomenę. Turime labai atsargiai elgtis su šia dovana ir daryti ką tik galim geriausio, kad šis medis augtų ir klestėtų, kad angelai bei žmonės gerai jaustųsi su mumis. Tu esi visko vidurys, centras, aplink kurį viskas sukasi!

Blogis pasaulyje  –  2021.06.04

Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą.
Evangelija pagal Matą 13, 24

Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės.  Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių? Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’ – Ne, atsakė šeimininkas – kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’.
Viešpats sukūrė nuostabią žemę, be jokios nuodėmės, be jokio blogio, be ligų ar mirties. Vis dėlto žmogus nenorėjo klausyti Dievo, o paklausė priešo. Tokiu būdu žemė gavo naują šeimininką, velnią. Jis visa, kas gera padarė priešingai ir nuo to laiko egzistuoja liga, mirtis ir nuodėmė, taigi blogis. Jeigu Dievas norėtų pašalinti visą blogį, tada pašalintų ir mus, nes mes irgi nesam 100 procentų geri. Jeigu kiekvieną JIS tuoj pat dėl kiekvienos nuodėmės nubaus, tuomet nebebus žmogiškojo gyvenimo žemėje. Jėzus turi vilties, kad blogas žmogus atsigręš į JĮ. Šiandien skaičiau, kad pasaulio ateistų aktyvistas atsistatydino, nes tapo krikščionimi. Viskas Dievui įmanoma, kaip gerai!! Nuolat į Jėzų atsigręžia didieji nusidėjėliai, nes JIS išgelbsti juos, padeda, išlaisvina ir atleidžia!
Dievas pasakė – dabar yra malonės metas, – teismas įvyks vėliau, po mirties. Taigi ir mes galime būti tikri, kad Jėzus visuomet atleis mums mūsų kaltes, kad ir kokios didelės jos būtų. Mums reikia šios malonės tol, kol mes gyvename! Ir turėtume perduoti malonę kitiems tol, kol gyvename! Dangus yra ir kitiems, ne tik mums!
Tų, kurie netiki Jėzumi, pabaiga yra ugnis. Iš tikrųjų ji sukurta velniui, bet tiek aktyvūs, tiek ir pasyvūs velnio pasekėjai ten atsiduria. Gaila dėl jų! Gaila, kad jie neišnaudojo malonės! Gaila, kad jie tiki melu ir gundymais!
Melskimės, nes Dievo malonė yra šalia. Melskimės už mus pačius ir už mūsų artimuosius bei draugus, kolegas bei pažįstamuosius: Jie neturėtų patekti į šią ugnį! Dievas išgelbės, tačiau JAM reikia mūsų maldų, kad JIS galėtų būti aktyvus!

Dėkoju, Jėzau, Tu tiek kantrybės turi su manimi ir kitais! Padėk, kad aš niekada nieko nesmerkčiau, kai man pačiam reikia Tavo atleidimo.