Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,
laikau tavo dešinę.
Aš Tas, kuris tau sako:
„Nebijok, aš tau padėsiu!“
Izaijo 41, 13

Vakar vos nepatekau į nelaimingą atsitikimą. Važiuodamas užsisvajojau ir tik vėliau pamačiau, kad priešais važiuoja automobilis, kuris nori pasukti į kairę. Jei būčiau važiavęs ir nepristabdęs… mašina būtų sudaužyta! Bet Viešpaties ranka įsiterpė ir aš galėjau drąsiai aplenkti tą automobilį – stabdyti buvo per vėlu. Visas mano kūnas ėjo pagaugais.
Taigi mano gyvenimas yra visiškai priklausomas nuo Jo – to, kuris laiko mane savo stiprioje rankoje. Jau nuo vaikystės Viešpats laiko virš manęs savo stiprią, mylinčią ranką. Gyvenimas man norėjo kai ko kito, bet JIS neleido. JIS buvo Viešpats, kuris sakė: „Šis vaikas yra mano nuosavybė. Aš jį sukūriau, Aš jį myliu, noriu jo, jis mano!“ – ir niekas negali nieko padaryti prieš Dievo valią.
JIS yra tas, kuris yra paėmęs mano dešinę ranką, kuris man sako: „Nebijok, aš tau padėsiu!“ Kaip gera ir ramu tai žinoti: esu visiškai saugus Jo rankoje.
Jis apriboja visą blogį, visus gandus ir žodžius apie mane. Niekas negali peržengti šios ribos. Man galima padaryti daug žalos, bet JIS vis tiek yra šalia ir sako: „Štai čia yra riba!“ Galiu pasikliauti savo Dangiškuoju Tėvu. Jame esu saugus.
Daug blogio kiti žmonės yra padarė vienas kitam ir man. Kartais jaučiausi labai beviltiškai. Tačiau vėl ir vėl JIS buvo šalia, mane paguodė, suteikė naujos drąsos, atlygino nuostolius ir net davė netgi daugiau nei praradau. Koks nuostabus Viešpats yra mano Dievas!
Dažnai mąstau apie giesmę: „Jėzus – draugas amžinasis“… ir galvoju: JIS tikrai yra draugas – ištikimas ir tas, kuriuo galiu visiškai pasikliauti. Nuostabu su Juo, kuris paima mano dešinę ranką ir ištraukia mane iš visokio purvo sakydamas: „Nebijok, aš su tavimi!“

O Jėzau, kaip galiu pakankamai Tau padėkoti už visa gera, kurį man teiki? Kaip stipriai Tu mane myli! Koks ištikimas man esi, niekada nesupainioji ir elgiesi taip, tarsi nebūčiau padaręs jokių klaidų. Jėzau, Tu esi Dievas, kurį myliu visa širdimi; noriu būti Tau ištikimas!

Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys? Man įsakyta laiminti; Jis palaimino, ir aš negaliu to pakeisti.
Skaičių knyga 23, 19 – 20

Dievas labai gerai pažįsta mus, žmones! Ir vis dėlto JIS nusprendė mus laiminti, ir JIS to negali pakeisti. JIS nori būti mums maloningas, ir šito negali atšaukti.
Būna sunku suvokti šią beribę Dievo meilę. Nes mes vienas su kitu elgiamės visiškai kitaip. Dievo meilę galima matyti ir patirti, bet nesuprasti. Tai tiesiog nesuvokiama mums.
Dievas atleidžia ir pamiršta; – mes ne. Kaip dažnai mes prisimename, kaip kažkada kažkas mus sužeidė arba neteisingai su mumis pasielgė! Kaip dažnai mes šiek tiek iškreipiame tiesą tam, kad tai neatrodytų taip blogai arba kad mums atneštų naudos. Jei kažkam įvyksta nelaimė, kaip dažnai mes galvojame: tai teisinga bausmė už tai, ką blogo jis padarė. Ne, mes nesame tokie, kaip Dievas. Jeigu JIS elgtųsi su mumis taip, kaip žmonės elgiasi vieni su kitais, jau seniai žmonijos nebebūtų.
Dievas nori laiminti, JIS nori mums daryti gera, JIS nenori mūsų bausti arba smerkti, JAM nėra jokių beviltiškų atvejų, JIS laikosi Savo Žodžio, net jei mes būname prieš. Tik pora kartų JIS pakeitė savo nuomonę. Ir tai buvo tada, kai JIS kažką norėjo nuteisti ir nubausti, bet šis atgailavo ir pakeitė savo gyvenimą. Kai JIS norėjo sunaikinti Ninevę dėl jos blogų darbų, visi žmonės pasninkavo ir šaukėsi Dievo. Ir pasigailėjo Dievas Ninevės miesto. Dievas norėjo sunaikinti Izraelio tautą, kai jie vėl pasidarė sau keistą dievą. Mozė užtarė savo tautą ir Dievas nusprendė nesunaikinti jos. Atgaila ir užtarimas gali permaldauti Dievą! JIS tada atleidžia ir viską užmiršta.
Šiandien mes norime gyventi laiminami Viešpaties. Mes norime tuo naudotis! Mes nenorime iš Jo tikėtis nieko blogo, tik gera. Panagrinėkime savo mąstymą, ko mes tikimės iš Dievo!Galbūt mes galvojame apie JĮ taip, kaip galvojame apie žmones? Tada mums reikėtų pakeisti mąstymą ir iš mūsų Dangiškojo Tėvo tikėtis tik gero. JIS manęs nebaus. JIS manęs nepasmerks. JIS mane saugos. Aš esu JAM brangus. JIS atleidžia ir pamiršta mano kaltes. JIS mėgsta būti su manimi. JIS išlaiko Savo Žodį, kurį asmeniškai man davė. JIS rūpinasi manimi. JIS apgaubia mane meile, gailestingumu ir malone. JIS manimi tiki ir turi kantrybės… Yra tiek daug gėrio, kurio aš galiu iš JO tikėtis!

Dėkoju, Tėve, Tu esi Dievas, kuris mane myli! Tu turi kantrybės ir tiki manimi. Tu esi man malonus ir gailestingas. Tu atleidi man mano kaltes. Tu esi šiandien su manim, kad mane laimintum!

Tačiau Jis (Jėzus) atleido jį ir paliepė: „Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas“. Tuomet jis nuėjo ir skelbė po visą miestą, ką Jėzus jam buvo padaręs.
Evangelija pagal Luką 8, 38

Visame pasaulyje veikia misionieriškos ir krikščioniškos organizacijos. Taip pat ir tėvynėje tiek daug dirbama dėl Jėzaus! Kai kuriems ateina kaltės jausmas, kad jie vis dar sėdi namuose…
Tačiau Jėzus turi kiekvienam žmogui specialų, asmeninį planą, kuris yra tik tam konkrečiam žmogui sukurtas ir jam pritaikytas. Žmogus, kuris buvo išlaisvintas nuo demonų, su džiaugsmu norėjo sekti paskui Jėzų, nesvarbu, kur tik Jis beeitų. Galiausiai jis surado Viešpatį! Tačiau Jėzus turėjo kitų planų: Eik namo! Ten daugelis laukia Dievo Žodžio, Evangelijos!
Aš galvoju, kad yra gerai, kai žmonės yra pasišventę savo šeimoms, rūpinasi savo vaikais ir lanko bažnyčią. Net tada, kai siurbiamos dulkės, galima šlovinti Dievą! Plaunant indus galima gerai pasimelsti. Tai tylieji, beveik nepastebimi krikščionys, kuriuos Dievas labai brangina. Jie jam labai svarbūs. Kiek daug maldų pakyla iš jų iki Dievo sosto! Jų ištikimybė ir pastovumas yra bendruomenių ramstis.
Vienas draugas negali gerai skleisti Evangelijos žinios. Kalbėdamas jis pradeda mikčioti ir suglumsta. Tačiau jis uždirba daug pinigų. Daug daugiau, nei reikia jam ir jo šeimai. Ir jis aukoja juos Dievo karalystei. Jis remia misionierius, kurie skelbia Gerąją Naujieną. Jis galvoja, kad tai yra geras darbo pasidalijimas – kiekvienas daro tai, ką sugeba ir moka.
Dievas laimina motinas, kurioms visų svarbiausia yra santuoka ir šeima, ir vyrus, kurie ištikimai rūpinasi savo šeimomis.
Galbūt šiandien Dievas sako tau: liaukis, sustok, nelakstyk visur lyg akis išdegęs. Eik namo, ten skelbk Evangelijos žinią! Tada po truputį ieškok bendruomenėje savo vietos. Bet prašau, be jokios įtampos! Ilgainiui galima daug ką išmėginti, stebint ar tai tinka ir ar Dievas tai laimina. Šitokiu būdu daug geriau galima susirasti savo vietą bendruomenėje. Būk Dievo pasiuntinys savo namuose, šeimoje, su kaimynais ir draugais!

Dėkoju, Viešpatie, kad Tu nieko iš mūsų nereikalauji, ko mes negalime padaryti. Tu kiekvienam iš mūsų esi numatęs vietą. Galiu būti ten, kur esu ir skelbti Tavo Žodį bei gyventi Tau. Tu neturi man tokių planų, kurie man yra neįgyvendinami. Tau patinka būti su manim ir laiminti mano kasdieninius mažus darbus. Dėkoju, Tu esi labai geras man!

Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“
Izaijo 6, 8

Vienas mano draugas turi tikrą Dievo pašaukimą dirbti kalėjime. Tačiau susidaro toks įspūdis, kad visos durys yra uždarytos, tarsi tai ne jo kelias, nes vis nėra tinkamos progos ten įsidarbinti. Kai apie tai pagalvojau, VIEŠPATS man leido suprasti, kad tas draugas, norėdamas pradėti ten dirbti, turi dar daug ko išmokti. Jam pradėjus ten dirbti dabar būtų katastrofa.
Labai dažnai Dievas ruošia mus tam tikram darbui gana ilgą laiką. Nors ir turime Jo pašaukimą, atrodo, kad niekas nevyksta. Taigi, tuomet gyvename šia diena ir išnaudojame laiką bei gyvename pagal Jo žodį. Negerai, kai yra gyvenama ne pagal Jo žodį ir Dievas yra tarsi spaudžiamas į kampą, kad Jo žodis akimirksniu išsipildytų. Man teko keletą kartų matyti, kaip darbo vietą praradęs žmogus didelėmis savo pastangomis bandė atrasti savo pašaukimą. Bet Dievo žodis sako: Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip VIEŠPAČIUI. Tai yra mums didis pašaukimas!
Kartą mačiau, kaip vienas vyras palikęs savo šeimą susirado kitą moterį , nes su nauja žmona jam sekėsi žymiai geriau atrasti savo pašaukimą. Tačiau tai nebuvo Dievo palaimintas kelias …
Pagrindinė atvirų durų ir pašaukimo sąlyga yra tokia: Mylėk Viešpatį, savo Dievą visą širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį.
Šitoje vietoje kalba eina jau nebe apie mane, bet apie mano Dievą ir mano artimą. Palikęs visą savo komfortą bei išsisukinėjimą aš atsiduodu Dievui. Tuomet JIS gali pradėti veikti per mane. Man tereikia bendrauti, kalbėtis, palaikyti ryšį su Juo, bei klausytis Jo. Viską, kas yra svarbu, JIS padarys pats. JIS pats tinkamu metu leis mums atsidurti tinkamoje vietoje. Tik ar mes tuomet būsime pasiruošę eiti?

Dėkoju, Jėzau, Tu esi numatęs mano pašaukimą! Aš turiu būti Tavo pasiuntiniu. VIEŠPATIE, aš jaučiuosi toks nevertas ir negabus, bet Tu suteiksi man Savo Šventąją Dvasią, kuri sukurs manyje tai, ko man trūksta. Dėkoju, kad paėmęs už rankos eini kartu su manimi. Kaip gera, kad esi šalia manęs!

Atsimink savo pažadą man, savo tarnui,
kuriuo davei man vilties.
Psalmė 119, 49

Viltis mus neša į priekį ir džiugina. Visgi mes neturime jokių įrodymų, kad viskas vyksta taip, kaip mes tikimės. Ir vis dėlto viltis džiugina, nes iš patirties žinome, kad viskas pavyks! Tačiau jei mūsų patirtis ir visa kita eina prieš mūsų norus, tada mes netenkame vilties ir drąsos tam, ko šitaip trokštame. Kartais sulaukiame pažado iš Dievo. Tada JIS tikrina mus, ar mes tikime Juo ar savo patirtimi ir kitų žmonių šnekomis. Net jei visos aplinkybės mums teigia ką kitą, Dievas laikosi savo žodžio. Neleisk sau paklysti, bet pasitikėk Juo atkakliai, aklai ir be jokių kompromisų. Tai Tavo apsisprendimas.
Kartą Jėzus pasakė: jei Tu tikėsi manimi, aš Tau parodysiu Savo grožybes. Jeigu mums pavyks Juo tikėti, mes tikrai išvysime stebuklus! Tikėjimui negalime padaryti nieko, nes tai yra žinojimas, kad Dieviška Dvasia gyvena mūsų širdyje. Tikėkime, nes mus sieja bendrystė su Dievu ir mes kreipiamės į Jį. Jeigu klausomės kitų ir mums įtaką daro daugelis kitokių dalykų ir nuomonių, pamažu prarandamas šis tiesus tikėjimas . Bet jeigu netikėtume Dievu, JIS nebūtų tiek daug gero padaręs!
Dievas yra geras. Jei kartais nustoju tikėti ir prarandu viltį, JIS man primena Savo pažadą. JIS tai daro švelniai, nepriekaištaudamas. Dievas žino, kokioje būklėje esu. Kartais prieina prie manęs brolis ar sesuo ir pasako man būtent tą, ką man asmeniškai yra sakęs Dievas. Tai vėl atgaivina viltį ir aš vėl tikiu, ir mano širdis džiaugiasi. Dievo žodis ir Jo pranašystės suteikia gyvenimą, džiugina ir leidžia pamatyti šviesą tunelio gale.

Kaip gera, Jėzau, kad esi su mumis! Tu duodi Savo žodį ir aš noriu jo laikytis, nes Tu visada laikeisi Savo žodžio ir tai darysi mano atveju taip pat. Tu esi VIEŠPATS!

Aš sukūriau tave ir padariau tave Tautos sandora, Tautų šviesa.
Izaijo knyga 42,6

Taip Dievas sako Jėzui. JIS turi būti Tautos sandora, Tautų šviesa. Išganymas yra tik Jėzuje Kristuje! Dievas sukūrė tautas, kurioms skyrė tam tikrą charakterį, stiprybes ir silpnybes. JIS – kūrėjas, tad Jam tauta svarbi lyg vienas asmuo. Taip pat tautoms JIS  yra numatęs užduotis!
Kaip Jėzus yra tautos sandora ir tautų šviesa, taip ir mes turime būti Dievo pasiuntiniai ir šviesa savo tautai. Atstovaukime savo tautą Dievo akivaizdoje. Siekime, kad JIS atleistų nuodėmes ir atvertų tautiečių akis pažinti Jėzų. Be Jėzaus geroji ir stiprioji tautos pusė įgauna brutalių, naikinančių bruožų. Visa tauta iš geros virsta bloga. Yra nebeegzistuojančių tautų, tautų, keliaujančių per pasaulį ir griaunančių viską. Tad melskimės už savo tautą ir atstovaukime ją Dievo akivaizdoje! Dievas atleis kaltes ir išgydys! Juk šalyje tiek neramumų ….Kai gyveni svetimoje šalyje, nesunku pastebėti stipriąsias, gerąsias ir blogąsias šalies puses. Dievas pašaukė Tave šioje tautoje atstovauti Dievui. Sunku gyventi tarp svetimų žmonių, tačiau tai kartu skatina ieškoti Dievo ir prašyti Jo pagalbos. Džiaukitės Jo gailestingumo dvasia su šia tauta!
Dievas Tavo tautai paskyręs misiją. Ji turi tapti palaima kitoms tautoms. Dievas myli Tavo tautą ir nėra jai abejingas. JIS nori įkvėpti gyvastį ten, kur viešpatauja neviltis. Tie, kurie yra mirties šešėlyje, turi išvysti šviesą. Ir vieną kartą visų genčių, tautų žmonės stovės priešais Dievo sostą ir šlovins Jį! Tada Tavo tauta irgi turi būti Dievo akivaizdoje!

Dėkoju, Tėve, kad sukūrei šią tautą ir ją myli! Tu suteikei jai tiek daug gerų bruožų, bet ji naudoja savo stiprybes neteisingai. Prašau, atleisk ir išgydyk mano tautą bei padėk jai atmerkti akis, kad ji išvystų Tave! Prašau, padaryk, kad mano tauta teiktų palaimą kitoms tautoms! Tai priklauso Tau. Aš meldžiu to.

Mylėk Viešpatį, savo Dievą … o savo artimą kaip save patį.
Evangelija pagal Luką 10, 27

Pažįstu keletą žmonių, kurie save labai myli. Jie yra visažiniai ir gali kalbėti apie bet ką. Visose temose jie jaučiasi ekspertais. Kur bebūtų, jie nuolat pertraukinėja kitus. Prie stalo jie sėdi plačiai išsiskėtę ir net nepastebi, kad kitiems neliko vietos. Siaubas, kokie tie žmonės.
Taip pat pažįstu ir kitokių žmonių, kurie apie save negali pasakyti nieko teigiamo. Jie tokie nepasitikintys savimi, susikoncentravę į save ir į savo klaidas. Tokie žmonės jaučiasi nemylimi ir jiems reikia ilgai įrodinėti, kad yra priešingai; – jie tuo tiesiog netiki. Šie žmonės naikina save įvairiomis priklausomybėmis: kava, nikotinu, alkoholiu, darbu, saldumynais arba apsirijimu. Tokiu būdu jie bando patenkinti save arba ieško savęs išaukštinimo. Kai kurie yra tokie nusivylę, kad nori net nusižudyti. Tai taip pat yra labai sudėtingi žmonės.
Žmonių yra ir tokių, kurie žino, kad jie yra mylimi ir vertingi. Jiems nebereikia jokio savęs išaukštinimo. Jie sugeba atsiprašyti už padarytas klaidas. Jiems nebereikia didžiausio torto gabalėlio. Tokie žmonės moka pagirti kitus ir jiems padėkoti. Jie viduje jaučiasi ramūs ir laisvi. Tai stabilūs, saugūs žmonės, su kuriais gera būti kartu.
Viename pamąstyme skaitėme, kokie mes esame brangūs ir vertingi. Net žymiai vertesni nei žvirbliai, kurie VIEŠPAČIUI yra brangūs ir svarbūs. JIS taria mums neabejotiną TAIP. JIS gali mus pripildyti viskuo, ko mums dar trūksta. Mums nebereikia būti nesuvaldomais savanaudžiais, piktais ar skeptiškais žmonėmis. Stebuklingu būdu JIS gali pakeisti širdį! Mums sunku yra suvokti, kad Jo akyse esame tokie vertingi, nes mes patys negalime savęs pakęsti. JIS žino šią problemą, todėl siunčia Savo pagalbininkę Šventąją Dvasią, kuri gali pakeisti mumyse viską, ko nesugebame mes patys. Dvasia padeda man tikėti. Dvasia pakeičia mano regėjimo kryptį nuo manęs link Jo, mano dangiškojo Tėvo. Dvasia pripildo mane ir aiškiai parodo, koks aš esu vertingas. Ji išgydo mano sielą nuo visų sužeidimų ir meilės trūkumo! JI suteikia man gyvenimą.

Prašau, Jėzau, suteik man dar daugiau Savo Šventosios Dvasios! Man taip sunku patikėti, kad Tu myli mane ir priimi kaip Savo mylimą vaiką. Man sunku suvokti, kad aš, toks nusidėjėlis, bet vis tiek esu Tau toks brangus. Meldžiu, veik mano tikėjimą, kad būčiau išlaisvintas ir, kad Tavo džiaugsmas valdytų mano širdį!

„Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus.”
Evangelija pagal Luką 16, 26

Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis, ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’. Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus’.
Kai mąsčiau apie šią istoriją, įsivaizdavau didžiulį dulkių siurblį. Iš pradžių jis išsiurbė visus blogus dalykus, kuriuos turime: karus ir visus ginkluotus nužudymus, nuodus, dėl kurių mums sunku gyventi, sukčiavimus, melus ir vagystes, mirtį, žmogžudystes bei apkalbinėjimus . Jis susiurbė visą kaltę ir visas skolas. Jis susiurbė visus nešvarumus, kurie supa žemę ir mus. Ir kas liko? Tik geri dalykai, kuriuos sukūrė Dievas. Liko žemė ir dangus, viskas dangiška, džiaugsminga, jokio blogio!!! Po to vėl pamačiau didžiulį dulkių siurblį. Šį kartą jis pašalino visus gerus dalykas. Debesis, saulę, žvaigždes, muziką, spalvas, atleidimą, džiaugsmą, meilę ir visą užuojautą. Siaubinga, kas liko! Visur tamsa, jokios vilties, jokio džiaugsmo, nėra taikos ir meilės, tik vienatvė ir neviltis, motinos ir sūnūs nekenčia vienas kito, vien melas ir apgaulė! Būtent taip ir bus, jei nebus Dievo.
Šiandien mes galime nuspręsti, kaip norime gyventi: su Dievu ar be Jo.
Kaip nusprendžiame, taip ir yra: arba išnyks visas blogis, arba visa dieviška. Bus baisu, kai mūsų mintis apleis Dievas ir liksime vieni su savimi. Nebeliks nieko dieviško, jokios šviesos, jokios vilties, nieko! Viskas taps dangiška, kai mūsų viltis pasirodys esanti tikra ir būsime su Juo! Galiausiai nebeliks blogio! Galiausiai mes būsime užpildyti ir apimti meilės! Galiausiai kova baigsis ir būsime saugūs Abraomo prieglobstyje. Kaip bus gera!

Ačiū, Jėzau! Jau dabar galiu tvirtai į Tave įsikibti. Blogis yra nugalėtas! Žinoma, vis dar yra mirtis ir nuodėmė, bet su Tavimi esu nugalėtojas. Viešpatie, Tu esi mano Atpirkėjas, mano Gelbėtojas, mano Draugas ir Guodėjas.

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria.
Išėjimo knyga 20, 12

Kol tu piktiniesi savo tėvais, tol negali priimti Pažadėtosios žemės. Žemės, kurią Dievas asmeniškai tau yra pažadėjęs. Visi pažadai susieti su tam tikromis sąlygomis ir viena jų yra apie tai, jog turi turėti aiškų santykį su savo tėvais Dievo akivaizdoje.
Kol vaikai maži, visi jie žavisi savo tėvais – juk šie viską žino ir viską gali. Vis dėlto, tapę 12-mečiais, 13-mečiais, vaikai tarsi pro mikroskopą  pradeda ieškoti tėvų klaidų, be jokio dangiškojo pasigailėjimo jų suklydimams.
Joks žmogus nėra laisvas nuo klaidų, net ir mūsų tėvai. Bet tai kodėl tada Dievas davė tokį įsakymą ir dar kaip vieną pagrindinių savo įsakymų? Kodėl JIS kažko tokio reikalauja iš manęs?
JIS žino, koks svarbus mums patiems yra santykis su mūsų tėvais. Mes negalime būti visiškai dvasiškai sveiki ir stabilūs, jeigu mes nepaisome savo tėvų, jeigu juos niekiname ar netgi jų nekenčiame.
JIS nori padėti mums sutvarkyti savo santykius. JIS taip pat trokšta, kad šie santykiai taptų tikrais meilės santykiais!
Kuomet aš nusprendžiau atleisti savo tėvams jų klaidas bei nesėkmes, vyko sunki vidinė kova. Viskas manyje tam priešinosi. Vis tik aš norėjau įvykdyti Tėvo danguje valią, taigi išlikau tvirtas ir dažnai kartojau savo apsisprendimą: aš atleidžiu šį, atleidžiu ir tą savo tėvams.
Užtruko keletą dienų, kol antpuolių sumažėjo, o iškylantys prisiminimai praretėjo. Iš tikrųjų net savaičių ir mėnesių reikėjo, kol pastebėjau, kad pradedu savo tėvus mylėti. Pradėjau pastebėti juose teigiamus dalykus, kurių anksčiau niekada nematydavau. Jų klaidas bei nesėkmes gebėdavau sau paaiškinti bei suprasti, kodėl jie yra būtent tokie ir kodėl jie būtent taip elgiasi.
Man yra didžiulis išlaisvinimas tai, kad galiu savo tėvus mylėti. Aš žinau, kad jie laukia manęs danguje ir vieną kartą įvyks didžiulė susitikimo šventė.
Jėzus tai padaro įmanoma. JIS atleidžia man ir taip aš tampu pajėgus atleisti kitiems. JIS veda mano mąstymą, mano jausmus, taigi aš galiu mylėti. JIS nuima nuo manęs manąją naštą!

Dėkoju, Jėzau, kad padedi man visuose dalykuose! Netgi dalykus, kurie man atrodo neįmanomi, Tu padarai įmanomais! Kaip gera, jog aš Tave radau! Kaip gerai, jog man Tu suteiki ramybę!