Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Jėzus sako:
„Nepaliksiu jūsų našlaičiais.”
Evangelija pagal Joną 14, 18

Visas tekstas, kurį tąkart tarė Jėzus, skamba taip:
„Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.” (16-18 eilutės)
Jėzus itin susirūpinęs dėl Savo vaikų, kuriuos Tėvas patikėjo JAM. JIS niekada nenori palikti jų vienų! JIS nenori palikti jų čia, žemėje, be apsaugos, nes JIS žino, kad jei paliks juos vienus  – ateis vilkai. Taigi taip, kaip nekentė Jėzaus, taip nekęs ir JO mokinių. Dėl to JIS pažada: Aš atsiųsiu jums Globėją, Guodėją, Padėjėją, Draugą, Tiesos Dvasią, Dvasią, kuri primins jums manuosius žodžius, galingąją Dievo Dvasią, kuri veikė jau kuriant pasaulį (panašiai 2 Biblijos eilutėje skaitome apie Dievo Dvasią!).
Šią Dvasią JIS siunčia mums tam, kad JI galėtų gyventi mūsų širdyse. Mūsų kūnas turėtų būti JOS šventove. Šventove, kuri šlovintų Jėzų ženklais ir stebuklais, paguodos žodžiais, džiaugsmu ir ramybe … tiesiog visu tuo gėriu, kurį galima rasti pas Dievą. Šventoji Dvasia gyvena mumyse, nes Jėzus Ją atsiuntė mums! Mes turime ieškoti Jos stiprybės ir nuolat maldoje prašyti dar daugiau Šventosios Dvasios! Turime padaryti Jai vietos savyje ir jai duoti galią daryti su mumis ką tik nori. Norime būti naudojami Jos lygiai taip pat, kaip kad esame Dievo naudojami. Turime nagrinėti visa, ką Jėzus pasakė apie Ją, kaip labai JIS brangino Ją bei buvo priklausomas nuo Jos vedimo. Turime skaityti Apaštalų istorijas, Naujojo Testamento laiškus, studijuoti Šventosios Dvasios veikimą bei priimdami tai kelti sau reikalavimus. Norime kaip ir apaštalai patirti stebuklus, regėti ženklus, jausti Dievo buvimą ir Jėzaus Evangeliją nešti visam pasauliui su Jos pagalba!
Dievo Dvasia yra neatskiriama nuo Dievo, neatskiriama ir nuo Jėzaus. Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra viena ir vienu metu būna Dievas Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Mes negalime to suprasti; – prirašyta šimtai knygų, protingiausi teologai bergždžiai mėgino tai paaiškinti. Protu mes to nesuprasime, tik širdimi. Jeigu pažįstame JĮ, visi klausimai išsisprendžia.
Jėzus sako, jog JIS yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. JIS yra!
Tėvas yra su mumis, visai kaip yra su Jėzumi (Jn 16, 32).
Šventoji Dvasia gyvena mumyse.
Kiekvienas džiaugiasi, kuomet kiti jam šlovę ir garbę atiduoda. Tėvas džiaugiasi, kuomet mes Sūnui dėkojame, Dvasia džiaugiasi, kuomet mes Tėvu tikime, Sūnus džiaugiasi, kuomet mes Šventąją Dvasią mylime. Nėra jokio pavydo iš Dievo. Dėl to galime melstis Tėvui arba Sūnui, arba su Šventąja Dvasia kalbėtis ir nesuklysime. Tai ramina, tiesa?

Dėkoju, Jėzau, jog siunti Šventąją Dvasią! Mums taip reikia paguodos, išminties, globos, Dvasios pagalbos! Mums reikia gydančios rankos mūsų kūnui, kuomet mes sergam ar esam silpni. Mums reikia Jos jėgos, kuomet mes pasakojame apie Tave. Mums reikia ryžto ir pasitikėjimo, kurį suteikia Dvasia, kai mes meldžiamės, ypač kai meldžiamės už kitus žmones. Kaip gerai, jog nesam našlaičiai!!

VIEŠPATS yra mano ganytojas, man nieko netrūksta.
Psalmė 23, 1

Šį rytą mąsčiau apie tai, kiek žalos esu patyręs. Kai ką iš manęs pavogė, keletą kartų pamelavo ir apgavo. Tai kainavo man daug, daug pinigų, laiko ir energijos!
Kai apie tai pagalvojau, supratau, kaip viduje apsiniaukiau. Visos mintys tapo neigiamos, o tada ir jausmai. Pala, ne! Aš to nenoriu!
Ėmiau klausti Dievo, kaip JIS tai mato, ir paprašiau paimti mano blogus jausmus ir mintis. Prašau, nenoriu jokių kerštingų minčių ir savigailos! Prašau, duok man naują širdį, nes iš širdies išeina visos blogybės! Ir Dievas atsakė per šią psalmę: „Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūksta.“
JIS paklausė: „Argi aš tavimi visąlaik nepasirūpinau? Argi nedaviau tau visko, ko reikėjo? Argi neatlyginau už visą žalą? Net tavo priešų akivaizdoje aš dosniai padengiau tau stalą. Tu gavai netgi poilsio vietą prie ramių vandenų. Aš vedžiau tave į žalias ganyklas, patenkinau tavo troškimus, vedžiau tave teisingu keliu ir buvau šalia tamsiame slėnyje. Tau nereikėjo bijoti pikto, nes aš tave saugojau. Aš tave paguodžiau, daviau tikėjimo ir drąsos. Gerumas ir ištikimybė lydi tave visą tavo gyvenimą ir tu gali amžinai gyventi mano namuose.“
„Taip, Viešpatie“, – turėjau atsakyti. „Tu esi šalia, Tu visada manimi rūpiniesi. Tu atlyginai kiekvieną žalą. Kaip gerai, kad turiu Tave!”

Ačiū, Jėzau, Tu esi mano gerasis Ganytojas! Tu tikrai ištikimai manimi rūpiniesi. Net jei lauke pučia vėjas ir siaučia audra, esu saugus su Tavimi. Tavimi aš pasitikiu, su Tavimi man nereikia bijoti jokio pavojaus. Kaip gerai, kad aš Tave pažįstu!

„Tu esi Viešpaties palaimintasis.”
Pradžios knyga 26, 29 

Izaokas gyveno Palestinoje kaip svetimšalis. Dievas jam pažadėjo visą žemę, bet jis vis dar buvo piemuo krašte, kuris priklausė kitiems. Bet jis pasitikėjo Dievu ir buvo gerbiama bei įspūdinga asmenybė. Dievas laimino kiekvieną darbą, kurio jis tik imdavosi, ir padaugino jo turtus bei bandas.
Kiti žmonės buvo pavydūs. Jie užvertė Izaoko šulinius ir jį patį išvarė. Jis jiems tapo per stiprus ir per daug galingas. Izaokas pasitraukė toliau ir atkasė senus šulinius, kuriuos jo tėvas Abraomas buvo iškasęs. Bet žmonės vėl ginčijosi su Izaoko piemenimis ir tvirtino, kad vanduo priklauso jiems. Tada Izaokas pasitraukė dar toliau ir iškasė naują šulinį. Ir dėl šio šulinio kilo ginčas, ir vėlgi jis pasitraukė toliau ir vėl iškasė naują šulinį. Ir tada jau nebekilo ginčų ir Izaokas pavadino šį šulinį Rehobotu ir pasakė: dabar mums Viešpats suteikė daug vietos. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą, nes jis žinojo, kad Viešpats jį saugo. Po kurio laiko pas Izaoką vėl atėjo žmonės ir norėjo su juo sudaryti taikos sandorą. Jie išsigando Izaoko, nes matė, kad Dievas laimino viską, prie ko jis tik prisiliesdavo. Jie galėjo aiškiai matyti, kaip Dievas buvo su Izaoku ir galvojo: „Tu esi Viešpaties palaimintasis.”
Nors Izaokas nebuvo silpnas žmogus, iškilus ginčui, jis ieškojo sprendimų. Jis nesilaikė įsikibęs savo teisumo. Jis nusileisdavo ir pasitraukdavo. Jis žinojo, Dievas jam net dykumoje parūpins vandens. Taip, jis visiškai pasitikėjo Dievu, o ne savo teisumu ar savo stiprybe. Todėl jis galėjo nusileisti ir užbaigti ginčą.
Yra tiek daug smulkmenų, dėl kurių mes ginčijamės. Lyg nuo to priklausytų mūsų gyvenimas! Bet mums to nereikia! Mums reikia ramybės, kurią mums suteikia Dievas. Ir mums reikia Jo palaiminimo, kad mūsų gyvenimas taptų vaisingas. Ginčai atneša kartėlį, šaltį ir išskaičiavimus. Ramybė suteikia stiprybės, drąsos, saugumo, gailestingumo.

Tėve, kuris esi danguje, kaip gerai, kad aš turiu Tave. Tu žiūri į mane ir tada, kai kiti nori pasinaudoti manimi arba blogai kalba apie mane. Jei aš stengiuosi išvengti ginčų, Tu kompensuoji man trūkumus. Tu nori, kad aš ieškočiau taikos, net jei tai man kažkiek kainuoja. Tavo taika yra verta to.

Tuomet Abraomas užtarė pas Dievą, ir Dievas išgydė Abimelechą. Jis pagydė ir Abimelecho žmoną, ir verges, idant vėl galėtų gimdyti.
Pradžios knyga 20, 17

Abraomo žmona Sara buvo labai graži, tad Abraomas baiminosi, jog jį kiti užmuštų vien tam, kad gautų jo žmoną Sarą. Taigi jis visiems kalbėjo, jog Sara yra jo sesuo. Karalius Abimelechas paėmė Sarą pas save, nes norėjo ją vesti. Bet Dievas pasirodė sapne ir jį perspėjo. Taigi jis atidavė Sarą. Jis išstojo su savo kalte ir nesislapstė po pasiteisinimais, nors ir turėjo tam pagrindo. Dievas pažadėjo jam, jog Abraomas jį užtars, ir Abraomas tai padarė. Dievas pagydė moterį ir verges nuo nevaisingumo. Tais laikais nevaisingumas tai buvo didelė bausmė.
Visas Abraomo, Mozės ir kitų pranašų gyvenimas buvo kupinas konkrečių maldų bei konkrečių atsakymų ir Dievo konkretaus veikimo. Paprastai mes meldžiamės gan abstrakčiai ir tokiu būdu negalime pamatyti, kaip Dievas išklauso mūsų maldas. Šitaip mūsų tikėjimas nebūna pastiprintas.
Dievas nori mus padrąsinti konkrečiai maldai.
Mano sūnaus Gabrieliaus pavyzdžiu mačiau, kaip konkreti malda skatino gijimą; – tai buvo nuostabu!!! Tai padrąsina mane daugiau melstis bei melstis konkrečiai!
Mums reikalingos matavimo priemonės maldos veikimui pamatyti. Sergančiųjų išgydyme tai iškart pastebime, o štai kitose srityse reikia pažvelgti atidžiau. Yra maldos grupelės, besimeldžiančios už jūsų miestą, net ir specialiai prieš kriminalinius nusikaltimus. Jie praneša, jog statistika maldų dėka sparčiai mažėja.
Kiti meldžiasi už kitokius konkrečius dalykus bei po kurio laiko pastebi skirtumus.
Pats ilgą laiką konkrečiai meldžiausi dėl posūkio kelyje važiuojant į darbą. Ten nuolat įvykdavo avarijos. Nuo to laiko, kai kasdien pro ten pravažiuodamas melsdavausi, pasitaikė tik lengvutė avarija. O štai po kurio laiko pastatė ir įspėjamąjį ženklą. Konkreti malda veikia konkrečiai!
Kai kurie užsibrėžia per didelius tikslus nesiklausydami Dievo, nepažindami JO valios. Lyg Alpes norėtų perkelti į Australiją. Tik gyvendami labai glaudžiai kartu su Jėzumi  galėtume spontaniškai žinoti, kokia yra JO valia bei galėtume pajusti, kaip Šventoji Dvasia mus veda. Tuomet galvotume, kalbėtume, veiktume ir melstumėmės vis labiau kaip kad Jėzus tai daro.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu gyveni manyje! Noriu atiduoti Tau visą savosios širdies bei savo gyvenimo erdvę, noriu tapti panašesnis į Tave! Noriu melstis taip, kaip Tu tai darytum. Dėkoju, jog kreipi dėmesį į mano maldas!

„Dėlei man suteiktos malonės, …”
Laiškas romiečiams 12, 3

„… aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal duotąjį tikėjimo laipsnį. Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai. Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo; kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, kas paraginti – tegul ragina; kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbėja kitiems su džiaugsmu.” (3-8 eil.)
Kuomet pagal antraštę paieškoje tris kartus skaičiaus šį tekstą, akys nuolat krypdavo prie pradžios: dėlei man suteiktos malonės… tikrai, visa yra malonė, net ir charizmos srityje! Visas dovanas mes gauname per malonę, dėl to niekas negali girtis. Pats mažiausias dažniausiai gauna didžiausias dovanas, tam, kad kiti pavydėtų. Bet dovanoja Dievas, JIS viską sprendžia; – ar norime maištauti prieš JĮ ir JAM nurodinėti, kas teisinga, o kas – ne?
Vadovas, pranašas, pamokslininkas, apaštalas ir visi kiti turėtų tarnauti. Tik tuomet, kai gerai išmoksi šveisti tualetus, būsi geras vadovas; – turi būti sąmoningas!
Man nepatinka vadovai ir pamokslininkai, kurie save laiko visa ko centre, kurie vis nurodo į savas dovanas bei galvoja, jog būtent jiems priklauso visas pažinimas. Ne, Dievo karalystėje nebėra didelio ir mažo, čia vienas turi tarnauti kitam; – būtent tam yra skirtos dovanos.
Dievas suteikė mums įvairių dovanų tam, jog kiti jas panaudotų. Tikslas – ne savanaudiškas šių dovanų panaudojimas, bet kitų, aplinkui esančių, gerbūvis.
JIS mums suteikė labai įvairių dovanų, ir net prie skirtingų dovanų yra šimtai asmeninių variacijų. JIS toks kūrybingas Dievas! Tokio kaip tu kito tiesiog nėra! Todėl naudok, mokyk, išbandyk savas dovanas. Tai yra Dievo mokykla ir kiekvienam mokiniui leidžiama daryti klaidas. Tik drąsos! Bandyk ir po pirmos nesėkmės nemesk visko šalin. Kiekvienas atskirai turime savas dovanas, taip pat ir tu. Atrask, išsiaiškink jas su Dievo pagalba ir išgyvensi stebuklą.

Viešpatie, su Tavimi taip įdomu! Dėkoju Tau už Tavas dovanas patikėtas man. Tu nepalieki mūsų vienų, Tu duodi mums dvasią, kuri visur ir visada mums padeda. Dėkoju!!

Keliu akis į kalnus –
Iš kur ateis man pagalba?
Pagalba man ateina iš Viešpaties,
Kuris padarė dangų ir žemę.
Psalmė 121, 1-2.

Tie Rūpesčių kalnai, kurie pasiruošę mus prislėgti,  kurgi jūs dabar? –  Jų nebėra. Ar tu dar atsimeni, kokius rūpesčius turėjai prieš mėnesį, prieš metus ar prieš dešimt metų?
Štai jie praeina, mes užsimirštam, apsisukam ir dairomės naujo rūpesčių kalno. Kuo ilgiau į jį žiūrime, tuo didesnis jis darosi, kol ima mus ir prispaudžia. Bauginantis tokiais kalnais apsuptas gyvenimas yra! Žiūrėk, vienas iškyla po kito, grasina mums pačiu blogiausiu, tada kažkaip nutolsta, vietą užleisdamas naujam. O mes esam tokie kvaili ir kiekvienąkart su nerimu stebimės!
Mes nematome Jėzaus anapus kalnų, net jeigu JIS daug didesnis už rūpesčius. Vietoj kalnų mes turėtume matyti Jėzų. Net ir esančiam patyrusiu krikščionimi, būna sunku visus rūpesčius bei naštas patikėti tik JAM vienam. Patikėti taip lyg tai būtų tik JO reikalas. Ir štai pačiam nebereikia dėl to rūpintis… Manau, jog to išmokti yra kur kas sunkiau nei mokykla, išsilavinimas, vairuotojo pažymėjimas ir visi kiti egzaminai kartu sudėjus.
Kada gi išmoksiu aš pagaliau, visus reikalus patikėti tik JAM, JAM VIENAM?
Iki šiol JIS visuomet mane gelbėjo. Buvo tiek daug rūpesčių, tiek daug poreikių, visų jau ir prisiminti nebegaliu. Jie paprasčiausiai pasimiršo, nors buvo gerokai apsunkinę mano gyvenimą. Tačiau savo Viešpaties aš neužmiršau. Ir štai, kai tik pasirodo koks rūpesčio kalnas, aš vis dažniau ir vis greičiau pasineriu į maldą. Pradžioje jis būna gan mažas, bet jis linkęs augti, jei pakankamai ilgai į jį žiūri. Na jau ne, geriau jau aš pakankamai ilgai žiūrėsiu į Jėzų, žiūrėsiu į JĮ tol, kol mano tikėjimas taps toks tvirtas, kad kalnas jau nebebus problema, tiksliau tol, kol kalnas taps JO problema!
Iki šiol Viešpats man padėjo ir aš esu tikras – JIS gelbės mane ir toliau, tol, kol esu JO tiksluose.

Dėkoju, Jėzau! Tu esi ištikimas man, net jei aš vėl ir vėl patenku ant rūpesčių kalno. Atleisk, kad ne visuomet iš karto Tavimi pasikliauju! Atleisk, kad mano tikėjimas toks silpnas, nors Tu visada man padėdavai! Viešpatie, man reikia Tavo Šventosios Dvasios, kuri padėtų man stipriau tikėti!

Paguoskite mano tautą, ­ sako jūsų Dievas, ­ paguoskite ją! Pasigirsta balsas: Skelbk! Atsakau: O ką man skelbti? Štai jūsų Dievas!
Izaijo 40, 1. 6. 9

Dievo tautoje pilna didelių problemų. Todėl Dievas sako: paguoskite mano tautą! O aš klausiu: Ką man pasakyti? JIS atsako: Aš esu čia.
Daugeliui tikėjimas yra toks Dievo suvokimas. Dažnai tai yra tik tikėjimo pagrindai, kuriais tikima, pvz.: kad Dievas yra Kūrėjas. Bet dažniausiai mano gyvenimui tai neturi jokio konkretaus veikimo. Tuomet reikėtų žvelgti pirmyn: Jei Dievas yra meilės Dievas, tuomet iš meilės bei meilėje JIS sukūrė ir mane. Jei tuo tikiu, tuomet tai daro man didelį poveikį!
JIS norėjo manęs, aš nesu atsitiktinumas! JIS nuostabiai sukūrė mane, pagal Savo atvaizdą! Nepaisant to, kad mano gyvenimą JIS galėjo matyti nuo pradžios iki galo, JIS vis tiek pasakė man Taip! Jei JIS yra mano Kūrėjas, sukūręs mane motinos įsčiose, tuomet JIS yra čia ir dabar! Kartu su manimi, šalia manęs, virš manęs ir netgi manyje! Taip, JIS yra konkrečiai čia! Ir tai nėra paprasčiausias įsitikinimas, kad Dievas yra visur, tai yra daug, daug daugiau: JIS, visagalis Dievas, visur, kur esu aš. Taip, Dievas yra čia!
Aš manau, jei mūsų tikėjimas iš abstraktaus išauga į konkretų, tuomet išsisprendžia daugelis problemų. JIS yra čia! Jam nėra neišsprendžiamų problemų! JIS veikia iš meilės mums. JIS yra gailestingas. JIS nenori teisti, o tik atleisti. JIS yra Tėvas, o ne teisėjas. Egzistuoja tiek daug temų, kuriose kalba eina apie konkretų tikėjimą. Teorijos ir mintys apie Dievą nėra blogai, bet Dievo mintys yra geriau.

Dėkoju, Jėzau, kad esi apčiuopiamas Dievas! Tu esi realus čia, mano vietoje! Tu padedi man konkrečiai, visuomet ir visur. Tu leidi man prašyti visko ir išgirsti mano maldą. Kaip nuostabu, kad Tavyje radau savo geriausią draugą!

Nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,
laikau tavo dešinę.
Aš Tas, kuris tau sako:
„Nebijok, aš tau padėsiu!“
Izaijo 41, 13

Vakar vos nepatekau į nelaimingą atsitikimą. Važiuodamas užsisvajojau ir tik vėliau pamačiau, kad priešais važiuoja automobilis, kuris nori pasukti į kairę. Jei būčiau važiavęs ir nepristabdęs… mašina būtų sudaužyta! Bet Viešpaties ranka įsiterpė ir aš galėjau drąsiai aplenkti tą automobilį – stabdyti buvo per vėlu. Visas mano kūnas ėjo pagaugais.
Taigi mano gyvenimas yra visiškai priklausomas nuo Jo – to, kuris laiko mane savo stiprioje rankoje. Jau nuo vaikystės Viešpats laiko virš manęs savo stiprią, mylinčią ranką. Gyvenimas man norėjo kai ko kito, bet JIS neleido. JIS buvo Viešpats, kuris sakė: „Šis vaikas yra mano nuosavybė. Aš jį sukūriau, Aš jį myliu, noriu jo, jis mano!“ – ir niekas negali nieko padaryti prieš Dievo valią.
JIS yra tas, kuris yra paėmęs mano dešinę ranką, kuris man sako: „Nebijok, aš tau padėsiu!“ Kaip gera ir ramu tai žinoti: esu visiškai saugus Jo rankoje.
Jis apriboja visą blogį, visus gandus ir žodžius apie mane. Niekas negali peržengti šios ribos. Man galima padaryti daug žalos, bet JIS vis tiek yra šalia ir sako: „Štai čia yra riba!“ Galiu pasikliauti savo Dangiškuoju Tėvu. Jame esu saugus.
Daug blogio kiti žmonės yra padarė vienas kitam ir man. Kartais jaučiausi labai beviltiškai. Tačiau vėl ir vėl JIS buvo šalia, mane paguodė, suteikė naujos drąsos, atlygino nuostolius ir net davė netgi daugiau nei praradau. Koks nuostabus Viešpats yra mano Dievas!
Dažnai mąstau apie giesmę: „Jėzus – draugas amžinasis“… ir galvoju: JIS tikrai yra draugas – ištikimas ir tas, kuriuo galiu visiškai pasikliauti. Nuostabu su Juo, kuris paima mano dešinę ranką ir ištraukia mane iš visokio purvo sakydamas: „Nebijok, aš su tavimi!“

O Jėzau, kaip galiu pakankamai Tau padėkoti už visa gera, kurį man teiki? Kaip stipriai Tu mane myli! Koks ištikimas man esi, niekada nesupainioji ir elgiesi taip, tarsi nebūčiau padaręs jokių klaidų. Jėzau, Tu esi Dievas, kurį myliu visa širdimi; noriu būti Tau ištikimas!