Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

… rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.
Evangelija pagal Matą 4, 8f.

Jėzus pasninkavo 40 dienų dykumoje. JIS buvo alkanas ir nusilpęs. Pasirodė velnias ir mėgino JĮ išvesti iš kelio. Pirmiausia jis pažadino norą. Ir pas mus taip būna: man būtinai reikia šito, be to aš negaliu gyventi! Turiu tai turėti!! – Tada atėjo išdidumas. Pas mus taip yra: „Noriu būti didžiausias, man reikia dėmesio, esu kažkas ypatingo“. – Ir tada išstojo valdžios troškimas. Velnias visa duos, jeigu jam priklausysim ir paklusim.
Visi turim savo silpnąsias vietas, kur velnias gali mus išbandyti ir kur jis dažnai laimi. Jis mus kažkuo vilioja, o mes palūžtame ties jo pažadais. Kaip daug dvasininkų tapo godūs pinigams! Kaip daug Jėzų iškeitė į seksą ir tarnauja visai kitam dievui! Tiek daug apleido Jėzų ir seka kitais dievais, kitais tikslais, kurie jiems esa svarbesni: – čia priklauso ir blogos tradicijos, klaidingas religingumas, klaidingas tikėjimas žmonėmis, gyvais ar mirusiais.
Jėzus būtų laimėjęs pasaulį ir galimybę valdyti be kryžiaus kančios. Koks stiprus išbandymas! Vis dėlto JIS žinojo, jog taip taptų šėtono tarnu ir pasaulis nebūtų atpirktas…
Pasirūpinkime viskuo, kas iškelia mūsų Aš. Saugokime save nuo visko, ką turime „būtinai ir staigiai“ turėti! Saugokime save nuo to, kad kiti daiktai ar žmonės netaptų mums svarbesni nei Jėzus.
JIS yra Gelbėtojas, Išganytojas ir Mesijas, tik JIS vienas. JIS nenorėtų su niekuo dalintis Savąja vieta; – tai visiška nesąmonė.
Esi priklausomas, nelaisvas, neturi taikos ir ramybės? Tada rimtai susiimk Jėzaus klausimu ir atsiskirk nuo to, prie ko prisirišusi tavoji širdis. JIS padės.

Dėkoju, Jėzau! Tu nenuėjai lengvuoju keliu, bet pasirinkai kryžių, ir taip tik dėl manęs, kad būčiau išganytas! Atidenk, prie ko prisirišusi mano širdis, ji turi priklausyti tik Tau! Noriu sekti tik Tavimi! Tu turi būti mano Viešpats ir visa persmelkti. Amen!!

Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų,
kad būtumėte nepeiktini ir nekalti,
nesutepti Dievo vaikai
sugedusioje ir iškrypusioje kartoje,
kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje.
Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio.
Laiškas filipiečiams 2, 14

Be murmėjimų ir abejonių …. taip, ar mes tikrai turime daryti viską, ką sako kiti ir priimti viską taip kaip yra? Ne, mes neturime būti nebrandūs ir gyventi šiame pasaulyje be kritinio mąstymo. Bet mes negalime niurzgėti prieš Dievą kaip kad Izraelio tauta dykumoje. Jie visada kaltino Dievą, kad Jis jiems neduoda nieko valgyti ir gerti, tad jie palikti mirti dykumoje. Tauta nepasitikėjo Dievu, nors Jis ją puikiai prižiūrėjo. Baimė ir abejonės didėjo. Šis niurzgėjimas – tai maištas prieš Dievą, Tėvą, kuris gausiai mus apdovanoja. Jeigu mes laikomės Dievo žodžio, turime neabejoti. Petras ėjo vandeniu, kai Jėzus jam tarė: Eik! Kiti vienuolika mokinių liko sėdėti valtyje; bet Petras buvo už valties, ant vandens. Galbūt mes jaučiame, kad Dievas kažko nori iš mūsų, bet mes abejojame. Išdrįskime! Dievas laikysis savo pažado.
Žmonės neturintys kritiškos dvasios, stipriai pasitikintys savo VIEŠPAČIU yra tarsi žiburiai iškrypusioje kartoje. Mes esame Dievo įrankiai! JIS apvalo mus, duoda Savo dvasią, kad mes būtume šventi bei nekalti Dievo vaikai ir kitiems rodytume gyvenimo kelią. Tvirčiau laikykimės Dievo ir gyvenimo žodžio!

Dėkoju, Jėzau, Tavo dėka esu Dievo vaikas; Tu nuplauni mane ir leidi būti prieš Dievą be nuodėmės. Tvirtai laikausi Tavo žodžio, žodžio, kuris man teikia gyvenimą. VIEŠPATIE, žinau, galbūt nesu gražus žibintas, bet Tu nori, kad neščiau Tavo vilties ir gyvenimo šviesą per tamsumą. Suteik man tam daugiau drąsos!

Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties.
Pirmas laiškas tesaloniškiečiams 4, 13

Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, atsives per Jėzų ir su Juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų.O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje,paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu.Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais!(14-18 eil.)
Tai, kas šiuo metu mums atrodo nevisai aišku, tuo metu visiškai aiškiai pamatysime: Jėzus yra Kristus, Karalius ir VIEŠPATS! Mes būsime su Juo, nurimsime prigludę prie Jo krūtinės ir JIS nuvalys visas ašaras. JIS yra mūsų reali Viltis! JIS išpildys visus mūsų troškimus bei lūkesčius ir mes būsime be galo laimingi ir patenkinti. Tuomet mūsų širdys džiūgaus ir mus lydės niekad nesibaigiantis džiaugsmas! Mes tikime tuo ir žinome, kad tai, kuo mes viliamės nėra apgaulė, nes Jėzus laikosi Savo žodžio.
Visas mūsų gyvenimas turi būti pripildytas tos vilties, nes Jis, VIEŠPATS, nepaliks mūsų vienų nei gyvenime nei mirtyje! JIS niekada nepaliks ir nepamirš mūsų!

Dėkoju, Jėzau, kad mus taip brangiai išpirkai. Tu rūpiniesi Savo nuosavybe – mumis, nes Tu mus myli! Tavyje aš turiu viltį, kuri niekada nenuvils. Tu esi gyvenimo ir mirties, šiandienos ir rytojaus, sveikatos ir ligų, jėgos ir smurto VIEŠPATS, taip, Tu esi visagalis Išgelbėtojas!

Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo. O Izraeliui sako: Ištisą dieną aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą.
Laiškas romiečiams 10, 20-21

Ar mūsų tauta ieškojo Dievo ir apie Jį klausinėjo? Ne, bet misionieriai atnešė Evangeliją ir kai kurie noriai ją priėmė. Pats Dievas apsireiškė ir leidosi randamas. O mes, ar mes Jo ieškojom ir apie Jį klausinėjom? Daugelis to tikrai nedarė. Ir vis tik Dievas apsireiškė ir leidosi surandamas. Žinoma, mes džiaugiamės tuo!
O kaip dėl daugelio kitų žmonių, kurie gyvena be ryšio su Dievu ir iš esmės visai Dievo nepažįsta? JIS pažada: „AŠ noriu leisti jam mane surasti ir apsireikšti!”
Bet tai neįvyks, jei niekas jiems nepasakys, kas Dievas yra ir koks kelias veda pas Jį.
Dievas nori mus padrąsinti parodyti kitiems Evangeliją apie Jėzų Kristų. Kiekvienas turi savo būdus ir savybes su kitais apie tai dalintis. Morkaus Evangelijos pabaigoje Jėzus pažada: „O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“ (eil.20). Lidija, viena moteris iš Filipinų, išgirdo iš Pauliaus Evangeliją: Viešpats atvėrė jai širdį. Ji rado Viešpatį – JIS jai apsireiškė (Apd 16, 14).
Taigi, kuomet mes dalinamės Evangelija, daug daugiau priklauso nuo Dievo, ne nuo mūsų, kas iš to bus. JIS gali atverti širdis, JIS gali leisti Jį rasti ir Jis gali apsireikšti. Kaip gi mes galėtume apreikšti kitiems Dievą? Mes galime tik skelbti, o esminį darbą turi nuveikti Dievas. Tačiau mes galime Jam padėti, rūpindamiesi geru ryšiu su Jėzumi, ir apie Jį kalbėdami, – tai geras liudijimas. Ir mes galime tikėdamiesi melstis, nes JIS nori surasti kitus žmones ir mums juos parodyti. Drąsos!! Dievas nori būti surastas! JIS ištiesia savo ranką žmonėms, kurie Jo dar visai nepažįsta!
O mes patys? Ar mes esame Dievo rankoje, gerame ryšyje su Juo? O gal JIS veltui tiesia savo ranką link mūsų, – mes esame užsispyrę, atžagarūs ir nepaklusnūs? Kiek palaiminimų dingsta, kai mes nešiojamės Dievą tik lūpose, o iš tikro einame savo keliais!

Dėkoju, Jėzau, kad radau Tave! Tai tikrai ne mano nuopelnas. Ne, Tu mane taip mylėjai, kad panorai apsireikšti. O kai aš pažinau Tavo meilę, ištariau jai „Taip“. Suteik man vilties kitiems žmonėms, kurie Tavęs dar nepažįsta!

Jėzus sako:
„Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas.“
Evangelija pagal Joną 16, 32

Kai vyresnysis brolis arba tėtis yra šalia, mūsų mažieji jaučiasi saugiai ir drąsiai. Tuomet jie gali ir šiek tiek rizikuoti! Bet likę vieni tokia drąsa jie pasigirti negali. Lygiai taip pat yra ir su mumis – suaugusiais, nes likę vieni turime būti atsargūs. Kartą atvykus pas stomatologą patyriau tai, ką ir kiekvienas: prakaito išmušimas ir mirtina baimė. Tačiau tą akimirką savo širdyje išgirdau Jo balsą: Aš niekada tavęs nepaliksiu. Tuo metu mane tai labai paguodė ir padrąsino. Žinoma, dantų gydytojas man iki šiol kelia baimę, bet mano VIEŠPATS visuomet yra su manimi.
Jėzus žinojo, kad atėjus tai valandai, Jo mylimi mokiniai išsisklaidys kas sau, bet per tą teismą ir nukryžiavimą Jis eis ne vienas: Jo dangiškasis Tėvas yra su Juo. Visiškai arti Jo. JIS sustiprins ir palaikys Jį.
Lygiai tas pats galioja ir mums: Pats Dievas, mūsų dangiškasis Tėvas, yra visiškai arti mūsų; Jis nepaleidžia mūsų iš akių nė sekundei. Melskime Dievo, kad Jo Šventoji Dvasia mokytų mus jausti ir girdėti Jį. Tuomet ir šie giesmės žodžiai skambės mums: Pažvelk, aš Tau sakiau, kad būsi paguostas ir padrąsintas! Tad nesibaimink, Aš esu su Tavimi.

Dėkoju, Jėzau, kad esi su manimi. Tu laikai virš manęs Savo mylinčią ranką.Tu apsupi mane iš visų pusių. Ši diena yra Tavo rankoje, tad Tu mane lydėsi, apsaugosi ir padėsi. Ačiū!!!

Yra dar daug dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.
Evangelija pagal Joną 24

Stebina, kaip labai kai kurie žmonės nori susiaurinti Jėzų Kristų. Šita JIS turi padaryti, o šitą – ne. Jie remiasi Biblija. Vis dėlto iš esmės Jėzų jie nori apriboti tiek, kiek įmanomu JĮ mato jų protas.
Jėzus yra tas pats, vakar, šiandien ir visą amžinybę. Tai, ką JIS darė anuomet, būdamas žemėje, šiandien JAM nėra neįmanoma. JIS vis dar gydo aklus ir paralyžuotus, išvarinėja demonus ir gelbėja prarastuosius. JIS vis dar yra nusidėjėlių draugas ir apglėbia juos gailesčiu.
Kai žemė dar buvo tuščia dykynė, kas būtų turėjęs pakankamai fantazijos įsivaizduoti, ką Dievas sukursiąs? – Niekas nebūtų galėjęs įsivaizduoti rojaus.
Kuomet Jėzus buvo žemėje, ar būtų buvę žmonių, kurie būtų turėję pakankamai fantazijos žinoti viską, ką JIS galėtų padaryti? – Ne. Kaskart, vėl ir vėl žmonės buvo nustebę ir išsigandę dėl Jėzaus galios prieš audras, nuodėmes, ligas, demonus ir mirtį. Buvo taip, lyg būtų įsiveržę nauji laikai. O šitai irgi buvo tiesa: Su Jėzumi į pasaulį atėjo Dievas, o su JUO ir visa šlovė, išgydymas, džiaugsmas ir beribė meilė. Su Jėzumi atėjo išgelbėjimas nuo visko, kas mus kankina. Aleliuja! Naujas laikas, išganymo laikas jau čia!!
Dar ir šiandien teologai nori mums aiškinti, kad Jėzus gali ne viską. Vis dėlto jie klysta. Jie nepažįsta Rašto, kaip ir Dievo galios. Bet kokiu atveju neturėtume suvaržyti Dievo ir Jėzaus, priešingai – turėtume JAM viską patikėti. Aklieji turi matyti, paralyžuotieji – šokinėti, o suvaržyti turėtų būti laisvi, nuodėmės – atleistos ir užmirštos, o džiaugsmą teikianti Evangelija turi būti visur aplink skelbiama.
Mūsų pasaulio matymas yra klaidingas. Mes manome, kad mes esame čia, o Dievas yra kažkur kitur. JIS kažkur priešais, JIS nėra šio pasaulio dalis.
Vis dėlto Biblija sako, kad Dievas visa persmelkia. Nėra dviejų pasaulių, žemės ir dangaus. JIS visada yra čia, visai šalia mūsų, JIS dažnai ir nuolat įsikiša. JIS yra šalia, padėjėjas ir gelbėtojas, ir ne tik šalia mūsų, bet mumyse, arčiau negu oras, kuriuos mes kvėpuojame. Pasitikėkime JUO labiau!!

O, Jėzau, kaip gerai, kad esi taip arti manęs! Kaip gerai, kad persmelki manąjį mąstymą, jausmus ir kūną, ištiri mane ir viską pakreipi į gera. Viešpatie, pasitikiu Tavimi, viską patikiu Tau, trokštu regėti Tavąją šlovę!!!

Viešpats kalbėjo man:
Šiandien padariau tave
sutvirtintu miestu,
geležies stulpu ir vario siena,
kad stovėtum prieš visą kraštą…
Su tavimi jie kovos, bet neįveiks tavęs,
nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau.
Jeremijo knyga 1, 18f.

Jeremijas turėjo sunkią užduotį. O tuo metu jis buvo toks jaunas! Bet Dievas žinojo problemą ir užtikrino Jeremijui Savo pagalbą; – kas gi galėtų laimėti prieš Viešpatį?
Šiandien jauni žmonės taip pat patenka į sudėtingas situacijas. Tikėjimas padaromas pašaipos objektu, o tuo pat metu priešas vilioja blizgiais pasauliais, filmais, utopijomis, seksu ir malonumais, šokiu ir apsvaigimais… Kas gali išlikti tvirtas ir nesuklupti?
Tik tas, kuris yra išmokęs visiškai pasitikėti Viešpačiu. To turėtume mokytis nuo vaikystės ir to turėtume mokyti savo vaikus. Turime žengti pirmyn su pasitikėjimu Dievu, turėdami gerų pavyzdžių, visuomet pirmiausia atsiklausdami Viešpaties, neidami į kompromisus ir būdami tokiais, kokius jaunimas mus nori matyti. (O, matau, kad ir aš pats nuo viso to dar toli…). Mūsų jauniems žmonėms reikia tikėjimo pavyzdžių! Žmonių, kurie gyvena tikėjimu, o ne tik nuolat apie jį kalba.
Jiems reikia erdvės bendruomenėse, kad galėtų keistis patirtimi, giedoti naujas giesmes, išbandyti nauja ir remti vienas kitą. Jiems reikia pasidalijimų, liudijimų apie Dievo žodį be kažkokių mokymų. Jiems reikia mūsų paramos! Veskite juos ten, kur yra gera ir neleiskite jiems pasukti ten, kur nėra gerai!
Jeigu Jėzus kviečia tave JUO sekti, tai ir sek JUO. JIS žino tavąjį kelią jau iš anksto. Dėl to JIS kviečia: Būk stiprus! Būk siena prieš nuodėmes! Turėk kaktą, tvirtą kaip deimantas, prieš priešų antpuolius! Nesileisk įbauginamas! TAS, kuris taip nuostabiai saugojo Dovydą, saugos ir Tave. Nebijok suklysti. Dievas pakoreguos tave ir kompensuos tavo klaidas. Nebijok įžeisti kitus savo ištikimybe; – Dievas pasirūpina kitais. Būk ištikimas TAM, kuris taip tave myli! Nenuklysk nuo savo maldos laiko; jame tu gausi šarvus ir visą amuniciją šiai dienai. Būk ištikimas!

Dėkoju, Jėzau! Tu esi su manimi ir aš esu saugus. Visas pasaulis gali siusti, Tu mane laikysi. Kaip nuostabu ilsėtis Tavo stipriose rankose!

Jėzus klausia:
Kas lengviau ar pasakyti paralyžuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’?
Evangelija pagal Morkų 2, 9

Ištarti tiek viena, tiek ir kita galiu vienodai lengvai. Bet po mano žodžių nieko neįvyks, jie neturi jokios galios. Jie negali atleisti nuodėmių, kaip ir negali priversti paralyžuoto ir vėl bėgti. Manieji žodžiai tėra tik žodžiai.
Dievui yra kitaip. Ką JIS pasako, tas ir nutinka. Kai JIS ištarė: Tebūnie šviesa! – taip iškart ir nutiko: buvo sukurta šviesa; ji atsirado ten, kur prieš tai tebuvo tamsybės. Pas Jėzų taip pat yra taip: ką JIS pasako, tas ir įvyksta. Jeigu JIS atleidžia nuodėmes, jos dingsta, ištrinamos, sunaikinamos ir užmirštamos. Kai JIS pasakė paralyžiuotam: Kelkis! – jis tai galėjo padaryti. Jokių problemų visagaliui Dievui! JAM abu dalykai vienodai lengvi ir paprasti, o mums – vienodai neįmanomi.
Nuodėmė, kaltė, nešvarumai, neatleidimas, gėda dėl nesėkmės…. tai yra tie dalykai, apsunkinantys mums gyvenimą. Slaptos nuodėmės mus suvaržo. Turime išleisti daug energijos tam, kad niekas jų nesužinotų ir kad patys apie jas nuolat neturėtume galvoti. Bet psichiatrai žino, kaltė yra pagrindinė žmonių problema. Būtent dėl to žmonės praryja tiek daug tablečių miegui ir antidepresantų, arba panyra į alkoholį. Tik tikrasis kalčių atleidimas būtų išganymas ir išlaisvinimas!
Aš patyriau, kaip Jėzus atleidžia ir sunaikina kaltes. Koks aš buvau laimingas! Tris paras man beveik nereikėjo miego! Taip pat regėjau ir kituose, kokiais džiaugsmingais staiga tampa buvę ledo luitai. Jie buvo be gyvybės, be džiaugsmo, tiesiog vegetavo, buvo niūrūs, niekinantys save, – ir tada atėjo išganymas. Jie sprogo iš džiaugsmo! Taip ir yra, kaip Jėzus pasakė: nagi, kelkis, tu sveikas!, ir jie tiki, ir bėga. Ne, jie tiesiog šokinėja iš džiaugsmo! Tiek metų paralyžuoti kaltės ir nesėkmių, ir štai dabar, pagaliau – išlaisvinimas! Tikrai, Jėzui tai yra įmanoma, JIS turi galią atleisti nuodėmes ir jas sunaikinti!

O Jėzau, kaip gerai, kad Tu esi šalia! Tu atleidai man manąsias kaltes ir jas ištrynei. Štai aš esu laisvas!! Aš esu be naštos, galiu džiaugsmingai šokinėti ir šokti, strykčioti ir dainuoti! O, kaip gera su Tavimi, mano mylimas Viešpatie!!

Jėzus sako:
Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!
Evangelija pagal Luką 12, 49

Žemėje darosi vis karščiau, tirpsta ledynai, aukščiau kyla potvyniai užliedami žemę.
Taip neturi būti!!! Bet dvasiniame lygmenyje taip būtinai turėtų būti!
Mūsų širdys neturėtų likti tokios šaltos kaip ledo luitai, jos turi degti mūsų mylimam Viešpačiui. Daugelyje širdžių meilė yra atšalusi; – per atgailą ir atsigręžimą į Viešpatį galėtų ši meilė atsinaujinti ir tapti tokia karšta kaip tąkart, pirmosios meilės dienomis. Karšta meilė, Jėzus tai mėgsta! Šalto mokymo, šaltų svarstymų ir šalto religingumo JIS nekenčia.
Kuo karštesni tampa krikščionys garbindami ir mylėdami Jėzų, tuo daugiau ledų ištirpsta.
Tai šaltų širdžių ledas. Tiek daug žmonių užsibarikaduoja nuo kitų tam, kad dar labiau nebūtų sužeisti. Tik Jėzaus meilė ir atleidimas gali juos pagydyti! Tiek daug žmonių yra atšalę galvodami tik apie naudą sau; – tik Jėzus gali juos pasiekti ir vėl padaryti gyvais žmonėmis. Meilė Jėzui gali ištirpdyti kiekvieną ledo luitą. O ir mūsų karštos maldos tam yra reikalingos. Leiskimės ir vėl paliečiami Jėzaus meilės ir tuomet atsakykime JAM su karšta meile ir garbinimu, o tada perimkime JO matymą, daiktų ir buvimo su žmonėmis matymą, ir tuomet Jėzus išgirs, ir ledas tirps, potvynis sukils, ir užlies žemę, Viešpaties pažinimo žemę. – Kokie nuostabūs laikai tai bus!
Jėzaus ugnis išdegina visą skausmą. Ji atšildo mūsų sielos ledą. Ji pažadina naujam gyvenimui. Ji išdegina kaltes ir purvą. Ji įgalina turėti su kitais vidinę bendrystę ir išlaisvina mus iš vienatvės. O, Dievo ugnie, ateik!!

Jėzau, manoji širdis turi degti Tau! Atleisk, kartais būnu per tingus ir mėgstantis patogumą, kartais slepiuosi už senų sužeidimų…. Viešpatie, aš trokštu gyventi! Noriu degti Tau!! Tu esi to vertas, nes Tu pirmas mane pamilai.

Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.
Evangelija pagal Matą 9, 12

Jėzus mielai buvo kartu su paprastais žmonėmis, su klystančiais, nuodėmingais, garsiais, grubiais žmonėmis. JAM patiko bendrystė su nusidėjėliais. Pamaldieji stovėjo nuošalyje ir raukė nosį. Jie galvojo, jog dangus priklauso jiems, kad Dievas turėtų būti labai patenkintas Savo asmens sargybiniais ir ruošti jiems garbingą vietą. Tik baiminuosi, jog teisme JIS jiems pasakys: Eikite šalin, aš jūsų nepažįstu!
Jie jaučiasi teisūs, pamaldūs ir šventi. Vis dėlto Jėzus regi jų širdį, pilną išdidumo, be gailestingumo, kupiną pavydo ir godumo, teisuoliškumo ir arogancijos. Jie nekenčia JO, nes patys neina Dievo keliais, o ir kitiems trukdo susipažinti su Jėzumi.
Nusidėjėliai yra sudėtingi žmonės. Kažkokie nemalonūs, nesimpatiški, padarę daug klaidų ir turintys blogų įpročių. Bet jie tai žino.
Kas nori ateiti pas Jėzų, turi žinoti: esu tik žmogus, visai mažas, nusidėjėlis, žmogus, kupinas neišspręstų problemų, žmogus, kuris negali susidoroti pats vienas. Man reikia Jėzaus! Man reikia Gelbėtojo!!
Jeigu tavo gyvenimas pilnas problemų, jeigu „priešininkas“ griauna tave ant menčių, jeigu negali įkvėpti oro, jeigu nebematai išeities, jeigu nuodėmės tau tapo pernelyg šlykščios, jeigu neberandi ramybės, tuomet tu esi tas, kurio reikia Jėzui. JIS ieško panašių žmonių. Už juos JIS buvo ant kryžiaus.
Išliek JAM savąją širdį ir melsk JO pagalbos. JIS ir tave išgelbės ir atpirks. Tik JIS turi jėgų ir galią sutraukyti grandines ir sugriauti kalėjimus. Tau JIS turi gerų planų ir minčių. Priimk JĮ į savąją širdį, leisk JAM būti savuoju Viešpačiu ir JIS padarys viską, kad tave išgelbėtų.

Tikrai, Jėzau, Tu esi gelbėtojas! Daug žmonių Tavimi pasitikėjo ir Tu juos išgelbėjai. Štai aš, netobulas ir pilnas nuodėmių. Viešpatie, aš pasitikiu Tavimi, gelbėk mane!!!