Bendrija

„VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“
Pradžios knyga 2, 18

Dievas yra genialus! JIS turi išeitį kiekvienoje problemoje. JIS žino, kad mums reikalingas kažkas, su kuo mes galėtume giliai pabendrauti. Gyvūnas yra gerai, tačiau jis nėra geras pašnekovas giliuose pokalbiuose. Taip pat ir su vaikais galima gerai pabendrauti, tačiau mes nenorime per daug jų apkrauti savo rūpesčiais ir problemomis. Mums reikalingas žmogus, kuris būtų šalia, išklausytų mus, kartais ko paklausdamas ar perklausdamas. Mums reikalinga gilios draugystės paguoda, mylimo žmogaus artumas, patvirtinimas ir kito ištartas TAIP! Todėl Dievas sukūrė santuoką kaip giluminę bendrystės formą (o ne tam, kad erzintume vienas kitą). Todėl ir priešas ypatingai aršiai atakuoja sutuoktinius ir santuoką, nes taip jis geriausiai gali sugriauti Dievo gerus ketinimus. O mes kartais gana kvailai atsiduriame šiuose spąstuose!
JIS sukūrė mus kaip būtybes, kurioms negera būti vienoms. Todėl JIS sugalvojo tiems, kurie yra vieni, išeitį: bažnyčią – nusidėjėlių ir kitų netobulų žmonių bendrystę, kurie vieni kitiems tarnauja ir padeda. Dievas bažnyčią laimina! Ir tik danguje rasime tobulą bažnyčią, o čia, žemėje, mes tik ugdomės. Biblija yra pilna patarimų, kaip bendras gyvenimas gali būti sėkmingas. O jei Dievas yra mūsų Viešpats, jis gali būti iš tikro labai sėkmingas! Svarbiausias Dievo paliepimas yra nuolat vienas kitam atleisti, kad kartėlis nerastų mūsų širdyje vietos. JIS yra paliepęs būti dėkingais ir linksmais, nes JIS mumis rūpinasi. JIS nori teikti savo Dvasią, kad Jo bažnyčia būtų pripildyta gyvybe, o ne „negyvų kaulų“. Ištark TAIP Jo planui su Tavimi, ir ieškok bendrystės! Leisk išgydyti Tave nuo nepasitikėjimo, kartėlio ir žmonių baimės. Priimk Dievo terapiją! Tuomet vienatvė bus greit Tavo praeitis.
Dievo Artumas prieš užmiegant ir prabundant, ilsintis, vaikščiojant arba važiuojant automobiliu yra man kažkas nuostabaus ir brangaus. JIS yra šalia!!! – Net kai kartais esu visiškai vienas. Jo Dvasia mano širdyje.., taip, ji tiesiog kitaip negali kaip tik giedoti!

Malda: Dėkoju, Jėzau, kad esi šalia! Labai arti manęs. Tu visuomet esi šalia, net jei einu savais keliais arba nebesirūpinu Tavimi. Dėkoju už Tavo Dvasią, Kuri daro mano širdį lengvą ir linksmą! Dėkoju už Tavo Žodžius Biblijoje, kurie man gyvybiškai reikalingi. Dėkoju už Tavo gerus patarimus! Tu esi Dievas, Kuris gyvena su manimi!!

Pamąstymas

Ir jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu, gerbdami jas kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojas, kad jūsų maldos nebūtų trukdomos.
1 Petro 3,7

Tiesą sakant, tai galioja visiems, kad mes turime vieni su kitais elgtis supratingai. Ir, kadangi Dievas žino, kokie mes jaučiamės esą stiprūs, mes turime gerbti ir tuos, kurie mums atrodo silpni. Bet Dievas žino, kad mums yra sunkoka išlaikyti gerą santuoką, todėl JIS dar kartą pasakė specialiai vyrams; – reiškia mums tai ypač svarbu žinoti.
Dievas nenori, kad vyrai sumoteriškėtų. JIS nori, kad vyrai būtų stiprūs, mokėtų vesti ir vadovauti. Bet tokie vyrai yra švelnūs, romūs, tokie kaip Jėzus žemėje buvo. Jie žino, ko jie nori ir eina į priekį, tačiau jie pasiekia savo ne prievarta. Jie gali nešti kitus, nes patys yra Jėzaus nešami. Tokie vyrai yra tikras mūsų dangiškojo Tėvo atvaizdas: stiprūs, mieli, supratingi, švelnūs, romūs, draugiški…
Santuoka ir šeima yra mūsų išbandymų laukas, ten įgyjame „išsilavinimą“ ir tai yra mūsų „treniravimosi centras“, lavinantis gyvenimui pasaulyje. Jeigu čia mums nepavyksta, kaip turėtų Dievas tuomet reaguoti į mūsų maldą? Bet jeigu mes esame vyrai pagal Dievo širdį, tuomet galime atvesti savo šeimą, savo žmoną ir vaikus Dievo akivaizdon ir melstis taip, kad JO palaiminimas nusileistų ant visų. Tai yra daugiausia, ką galima padaryti dėl savo vaikų!
Vaikai auga ir mato gerą pavyzdį, koks turėtų būti vyras; tokį pavyzdį jie mato kasdien. Ir geriausią įspūdį palieka tie tėčiai, kurie gali atsiprašyti. Mums yra sunku pripažinti savo klaidas. Bet jeigu esame saugūs Dieve, tuomet esame tvirti ir pakankamai stiprūs, kad galėtume tai padaryti. Mes tikrai neprarasime orumo, jeigu pripažinsime, kad suklydome ir atsiprašysime. O ar yra toks, kuris viską padaro teisingai? Žmona ir vaikai žino, kad vyras visuomet dėl jų stengiasi ir nori jiems paties geriausio; todėl jiems neturėtų būti sunku pakęsti klaidas ir priimti atsiprašymą.
Vyrai, būkite stiprūs VIEŠPATYJE! Sekite Jo pavyzdžiu ir būkite geru pavyzdžiu savo šeimai! Būkite draugiški, švelnūs, romūs, supratingi ir tuo pačiu metu stiprūs bei ryžtingi! Tuomet jūsų maldos nebus trukdomos!

(Mielos žmonos, prašau, stiprinkite savo vyrus! – ir nekiškite jiems nuolat po nosimi Dievo Žodži0. Ar Tavo vyras bus stiprus, labiausiai tai priklauso nuo Tavęs!)

Ačiū, Jėzau, kad Tu buvai čia, žemėje! Todėl galiu suprasti, kaip turėčiau gyventi, kokį Tu nori mane matyti. Aš noriu imti pavyzdį iš Tavęs ir sekti Tavo pavyzdžiu. Kartais aš darau klaidas, bet Tu atleidi man ir toliau man padedi. Taip, Jėzau, su Tavimi esu tvirtas ir saugus ir iš Tavęs pasisemiu ryžto ir drąsos kiekvienai dienai. Ačiū, kad Tu esi!

Dievo vaikai

Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame.
1Jono 3,1

Kadangi mes gyvename tokiame konflikte: mes žinome, kaip turėtume gyventi, tačiau neįveikiame, mums taip neišeina, – todėl dažnai suabejojame tuo, kad Dievas mus myli ir visą mūsų kaltę tikrai atleido. Priešas išnaudoja kiekvieną jam palankų momentą ir mums „kiša po nosimi“ kiekvieną mūsų nepasisekimą: koks nevykėlis! Koks netikėlis!! Dievas negali jo mylėti, juk jis vėl neįveikė, suklupo, daugiau nebus jokio atleidimo…. Taip, velnias yra gudrus ir žiaurus, tačiau jis yra melagis.
Dievas, mūsų Tėvas, žino mūsų problemą ir jau turi sprendimą. Jo Dvasia turi gyventi mūsų širdyje ir mums liudyti, kad tikrai esame Dievo mylimi vaikai! Mes neturime leisti užgniaužti ar nustelbti savyje šio Dvasios liudijimo. Dievas, mūsų Tėvas, nori mums šiandien parodyti, kad JIS tikrai mus myli. Didelių dalykų mes dažnai negalime suprasti, todėl Dievas parodo savo meilę mažuose dalykuose. Atverk šiandien plačiai akis, kad pamatytum Dievo veikimą! JIS mėgsta savo vaikams padaryti staigmeną mažomis dovanomis. Dažnai, kai apnikdavo abejonės, matydavau vaivorykštę debesyse, tuomet prisimindavau Jo pasakytus žodžius: šis lankas debesyse tebūna sandoros ženklu tarp manęs ir žemės; – ir Jo ramybė užliedavo mano širdį. Taip, Dievas yra su mumis! JIS mus myli!! Mes esame ir pasiliksime jo vaikais!!! Būk drąsus, prašyk VIEŠPATIES, kad JIS parodytų tau savo meilės ženklus; – tik paskui nepaneik jų.

Ačiū, Tėve, Tu nori šiandien man parodyti, kaip Tu mane myli. Aš noriu plačiai atverti akis ir nežiūrėti į viską, ką man dovanoji, kaip į atsitiktinumą. Aš nenoriu, kad mane valdytų abejonė, ši melo dvasia! Aš noriu priimti Tavo meilę, – ji iš tiesų yra viską keičianti. Ačiū, aš esu ir pasiliksiu Tavo mylimu vaiku, o Tu mano mylimu Tėvu!

 

Dievo palaiminimas  –  2020.11.30

Tau VIEŠPATS atidarys savo turtingą iždą, dangų, kad, laikui atėjus, parūpintų lietaus tavo kraštui, ir laimins visus tavo rankų darbus. Tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats nesiskolinsi.
Pakartoto įstatymo knyga 28, 12

Toks yra palaiminimas Viešpaties tautai, kuomet ji eina JO keliais ir klausosi JO balso. JIS nori ją laiminti visais įmanomais būdais! Jeigu taip nėra, jeigu tauta nesiklauso ir eina savais keliais, o dar ir pati prisigalvoja dievų, kokie jai tinka, tuomet ne tik palaiminimai dingsta, bet ir prakeiksmas karaliauja.
Taip, kaip yra su Izraelio tauta, lygiai taip yra ir su bendruomene. Šį palaiminimą galime perduoti bažnyčiai. Ir lygiai taip pat yra su kiekvienu iš mūsų atskirai: JIS laimins mus, jeigu eisime JO keliais ir klausysime JO balso. O jeigu turėsime kitus dievus, eisime kitais keliais, klausysimės kitų balsų, tai prakeiksmas lauks mūsų.
Todėl yra taip svarbu, kad atgailautume ir nusilenktume Dievui, kad JIS parodytų mums paslėptas nuodėmes. Turime nuolat pasitikrinti, ar mes gyvename pagal Kristų ir esame verti, ir ar atsisakome mirusių darbų. Kuo panašesni į Kristų tampame, tuo gausiau gali tekėti palaiminimai.
Lietus tikrai yra Šventosios Dvasios ir dvasinių palaiminimų simbolis. Ten, kur susirenkame JO vardu, ten „lyja“ palaiminimais, ir bendruomenę bei mūsų gyvenimą padaro vaisingais.
JO dangaus ižde randasi visi lobiai, kokių mums tik gali prireikti. Ne tik pinigai ir brangakmeniai, bet taip pat ir išmintis, kantrybė bei nuolankumas. Sveikata ir gerbūvis taip pat čia priklauso. Viso to yra be galo daug, ir visa tai laukia, kol bus mūsų panaudota! Kada gi mes būsime pasirengę priimti ir naudoti dangiškuosius lobius?
O kaip yra su tavo pinigais? Ar gula Viešpaties palaiminimas ant jų? Juk visai nereikia daug. Bet jeigu piniginė skylėta, niekada neužteks ….

O Jėzau, Tu tiek daug esi paruošęs man, o aš paėmiau tik truputį! Viešpatie, padaryk mane nuolankesniu, šventesniu, kad kuo daugiau galėčiau priimti Tavo gyvybę teikiančių palaiminimų! Dėkoju, kad Tu esi šalia!! AMEN!!

Tevas ir jo vaikus

Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo.
Evangelija pagal Matą 7,11

Ne, aš nesu „blogas“! Tikrai nenoriu tokiu būti. Ir nepažįstu žmogaus, kuris būtų vien tik „blogas“. Visas mano vidus sukyla prieš tokį išsireiškimą. Tačiau Jėzus man paaiškina: ar manai, kad esi toks geras, kokį Dievas norėtų matyti? Ar jau esi šventas, tobulas ir panašus į Dievą? Ne, toks taip pat nesu, tikrai ne! Na,- sako JIS, tuomet esi “blogas”. Tačiau per Jėzaus auką tapau teisiu, šventu ir priimtinu Dievui.
Tiesa, kad vaikai kartais sunervina mane ir esu nekantrus. Kartais mano reikalai man yra daug svarbesni negu vaikų. Man kažko dar trūksta, kad galėčiau juos gerai auklėti. Tačiau stengiuosi duoti vaikams tai, kas yra geriausia. Aš noriu patenkinti jų poreikius. Aš džiaugiuosi, kai mažyliai yra laimingi.
Ar Dievas turėtų būti kitoks savo vaikams? JIS džiaugiasi, kai jiems gerai sekasi, ir jie yra laimingi! JIS saugo juos ir laiko virš jų savo ranką; kaip ir aš saugau savo vaikus, bet ne visus sunkumus pašalinu iš jų kelio. JAM patinka, kai Jo vaikai susirinkę linksmai švenčia. Man patinka, kai manieji sutaria tarpusavy ir kartu kažko imasi. Taip, JIS yra kaip geras Tėvas savo vaikams! Ir jeigu mes JO prašome, ar JIS užvers mums savo širdį ir sakys: dėl šios nesėkmės pats esi kaltas, dabar žiūrėk, kaip viską sutvarkysi?! Ne, kai JO prašome, JIS girdi mus ir skuba tuoj pat į pagalbą. JIS yra tėvas, kuris be galo myli savo vaikus.

Ačiū, Tėve, Tu esi geras man! Tu žvelgi į mane mylinčiomis akimis, o ne baudžiančiu žvilgsniu. Ir vis dėlto aš kartais per mažai Tavimi pasitikiu. Atleisk! – nes Tau skaudu. Augink mano pasitikėjimą, kad vis daugiau Tavimi pasitikėčiau. Juk Tu esi mano Tėvas, mylintis mane iš visos širdies.

 

Ekumenizmas  –  2020.11.28

Tegul visi bus viena: Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.
Evangelija pagal Joną 17, 21

Ši eilutė yra iš Jėzaus užtarimo tiems, kurie JUO tikės.
Tegul visi bus viena: Visi, tikintys Jėzumi, tegul bus viena. Kalbama ne apie tai, kad jie nuolat bus vienos nuomonės, bet kad visi bus viena nepaisant skirtingų nuomonių; – visai kaip su tikrais broliais ir seserimis. Daug kovų ir ginčų, bet jeigu kas nors nori įsikišti iš išorės, tuomet broliai ir seserys laikosi kartu, jie yra viena. (Aš turėjau brolį, su kuriuo ginčijausi ir kovodavau. Bet mes buvom broliai ir išoriškai laikydavomės kartu.)
Nepažįstu krikščionio, su kuriuo būčiau 100 procentų vieningos nuomonės Biblijos klausimais. Eilučių aiškinimas ir taikymas visada turi mažesnių ar didesnių skirtumų. Bet vis dėlto jie yra mano broliai ir seserys, ir dėl tokių skirtumų vienas kitam akių nedraskom.
Yra tiek daug bažnyčių ir visos jos turi savą istoriją bei tradiciją. Visos jos turi kažkokį dalyką, kuris jas daro ypatingomis. Jos tuo didžiuojasi ir tai yra teisinga. Bet tai nereiškia, kad jie yra nuo velnio arba kad yra neišmanėliai, ar kad šiaip kvaili.
Kuomet atsisakiau karinės tarnybos bei pradėjau dirbti visuomeninius darbus, vieną vakarą sėdėjau šalia vieno brolio, kuris iš įsitikinimo išėjo į armiją; – mes puikiai sutarėme. Taip ir yra tarp brolių: Net jei turime skirtingą požiūrį, mes vis dar turime vienintelį Viešpatį. Kaip tai yra gerai, kuomet matai, kaip smarkiai žmonės ginčijasi dėl virusų ir prezidentų, su kokiu fanatišku užsidegimu jie gina savo nuomonę ir puola vienas kitą! Ne, mes esame broliai ir seserys, ir mes turime vieną vienintelį Viešpatį.
Ekumenizmas yra tokia patiriama, nuoširdi vienybė nepaisant skirtumų. Tam, kas turi Jėzų širdyje, priklauso būti kartu. Tokia yra Jėzaus bažnyčia, JO bendruomenė, kurią, pakviesdamas žmones iš visų bažnyčių, JIS suburia kartu.
Kas nėra ekumenizmas: tai, kad mes visi savaip tikime vienu Dievu, taigi esame Dievo vaikai ir broliai bei seserys. Tai pernelyg nekonkretu, pernelyg emocionalu, pernelyg netvaru. Jėzus labai tiksliai atskiria Savo pasekėjus ir žmones, kurie yra tiesiog religingi.

Dėkoju, Jėzau, kad visame pasaulyje turiu brolių ir seserų! Dėkoju, kad Tu sukūrei šią vienybę! Šioje vienybėje yra tiek daug jėgos. Padėk, kad mes vienas kitam atleistume ir vienas kitą brangintume labiau nei patys save! Dovanok nuolankumo! Dėkoju, Tau tai pavyks! Amen!!

Dievo šventykla  –  2020.11.27

Jėzus sako:
Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne.
Evangelija apie Luką 19, 46


Jėzus yra šventykloje ir mato prekiautojus, ir kaip gerai jiems sekasi verslas; ir pinigų keitėjus, kurie turi storas pinigines bei šūsnis pinigų. Staiga JIS supyksta, išmėto visus stalus su pinigais ir daiktais, paima rykštelę ir išvaro visus prekybininkus. Šventykla yra šventa, tai – maldos namai, o ne verslo sandorių. Blogai, kai kyla tokių nesusipratimų, net jei iš praktiškų ir suprantamų priežasčių!
Jėzus mielai apvalytų šventyklą nuo visų religinių niekučių, nuo tikėjimo įstatymu, nuo fanatiškų rašto aiškintojų ir išdidžių pamaldžiųjų. Tačiau tai nepavyko, nes su rykštele tikrai jokio žmogaus neįtikinsi Evangelija.
JIS turi kitą būdą: JIS ateina į mūsų širdį ir priima ją kaip Savo šventyklą. Ten turi vyrauti tyrumas bei šventumas. Visa, kas sena, visas šlamštas, visi nešvarumai turi būti pašalinti. Visos blogos mintys, tokios kaip pavydas ir kerštas, puikybė ir godumas turi prieš JĮ išnykti. Visos senos nuodėmės bus atleistos ir užmirštos. Visa bus padaryta naujai! Šviesa ir ramybė, meilė ir gailestingumas pripildys širdies šventyklą. Jėzaus buvimas šalia tampa juntamas. Atsiranda viltis, džiaugsmas prasiveržia, o ramybė tampa beribė.
Jeigu Jėzus yra mūsų širdies šventyklos Viešpats, nuolat stebėkime, kad ji niekuomet nesusiteptų! Verčiau jau gyvenkime Jėzaus šlovei užuot vaikęsi nereikalingų dalykų. Kaip gerai, kad JIS rūpinasi mumis, vadinasi baimei ir rūpesčiams nebėra ko ieškoti mūsų širdyse.
Garbė Viešpačiui, kuris ateina ir karaliauja galingai! Tik JAM aš noriu priklausyti, tik JIS turi būti mano Karalius! Nes JIS yra vertas, kad paskirčiau JAM savo gyvenimą.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu gyveni mano širdyje. Dėkoju, kad Tu atneši šviesą tamsoje, viltį naktyje, džiaugsmą pilkoje kasdienybėje, ramybę ten, kur vyksta ginčas. Dėkoju, Tu turi valdyti mano širdyje! Amen!!!

Šlovė ir garbė – 2020.11.26

Jėzus sako: Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!
Evangelija pagal Matą 16, 26

Jėzus yra teisus. Tiek daug žmonių aukoja savo gyvenimą dėl kokių nors tikslų. Pavyzdžiui, sportininkai, aukojantys savo sveikatą ir viską sportui, kad vieną dieną galėtų iškovoti aukso medalį. Tačiau po 10 ar 20 metų jų niekas nebepažins. Arba karjeros siekiantys žmonės. Jie viską aukoja dėl darbo, kad galėtų būti geriausi. O kam tai rūpi? Prieš kurį laiką skaičiau vardus pastorių, kurie tarnavo vienoje senoje bažnyčioje. Kas šiandien pažįsta šiuos ganytojus? Tai yra nieko nesakantys vardai, su kuriais mūsų niekas nesieja. Šiandien nesvarbu, ar tai buvo vienas, ar kitas žmogus.
Bet yra kitas sąrašas, iš tikrųjų visa knyga. Joje parašyti visi vardai tų, kuriems priklauso amžinasis gyvenimas. Tai Dievo Gyvenimo knyga. Joje įrašytas mano vardas. Ir tai tikrai svarbu. Kadangi Dievas mane pažįsta, aš Jam esu svarbus. Jis myli mane taip, kaip myli savo Sūnų Jėzų. Ir vieną dieną, pasigirdus trimitams, Jis perskaitys knygos vardus ir pakvies žmones. JIS taip pat pašauks mano vardą, ir aš atsikelsiu, atsistosiu prieš Jį ir galėsiu amžinai su Juo gyventi. Ką reiškia šis gyvenimas ir visa šlovė, palyginti su amžinybe, su amžinu gyvenimu? Čia viskas praeina, viskas pamiršta. O ten viskas išlieka, viskas. Nėra jokios pabaigos, niekas neužsimiršta. Amžina šviesa. Jokio šešėlio, nesėkmės ar klaidų. Viskas yra aišku, kiekvienas kiaurai mato kitą, bet geraja prasme, nes tai, kas bloga, atleista, užmiršta ir pasibaigę. Ten karaliaus džiaugsmas, tikras džiaugsmas. Kaip aš džiaugsiuosi savo broliais ir sesėmis, kurių šiandien nesuprantu arba kurie man kelia sunkumų. Viskas bus lengva, tyra, išgryninta ir kupina meilės.
Kodėl turėčiau taip sunkiai dirbti dėl žemiškos, trumpalaikės šlovės ir galbūt paaukoti savo gyvenimą? Ne, aš noriu susivienyti su Dievu, dėti savo viltį į Jėzų. JIS yra mano šviesa ir atrama, mano viltis ir gyvenimas. Ir man gera su Juo.

Ačiū, Jėzau, aš su Tavimi saugus. Tu atneši man garbę arba ne. Tačiau vienas dalykas yra aiškus: su Tavimi mano gyvenimas turi prasmę ir tikslą. Ačiū!!! Aš gyvenu ne veltui.

Psalmyno 90,12

„Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas,
kad įgytume išmintingą širdį.“
Psalmyno 90,12

Įsivaizduok, jei šiandien ryte, tik pabudus, Dievas Tau būtų pasakęs: „Šiandien yra Tavo paskutinė diena čia žemėje. Šįvakar pasiimsiu Tave į Savo namus.“ Tokioje situacijoje pirmiausia turbūt labai išsigąstume ir maldautume Dievo: Tik ne dabar! Dar laukia šitiek nenuveiktų darbų, be galo daug reikalų, ne, dar ne laikas! Ir tuomet pradedama galvoti, ką būtų galima nuveikti artimiausiomis valandomis, kas yra svarbiausia. Siekdami susitaikymo, bandome skambinti vaikams ar tėvams, nes susipykus į kapą, juk, nesinori eiti. Taip pat susiskambiname su draugais bei darbo kolegomis, kad būtų pamiršti visi smulkūs ginčai ir nugalėtų taika. Norint išvengti problemų tarp paveldėtojų, reikia sutvarkyti visus turto palikimo klausimus ir parašyti testamentą. Tačiau, man atrodo, kad svarbumo reikšmė yra dvejopa: susitaikymas su žmonėmis ir ramybės palydėtas „išėjimas namo“, bei Dievo Ramybė, patvirtinanti, kad tai iš tiesų yra „išėjimas Namo“.
Jei mūsų gyvenimo nuostata būtų tokia, kad ši diena yra paskutinė – taptume daug išmintingesniais. Tos nerimą keliančios smulkmenos taptų visiškai nereikšmingos. O dabar mes atiduodame visas savo jėgas ir energiją norėdami susitaikyti su mums brangiais žmonėmis; prašome atleidimo ir atleidžiame patys.
Taigi, gyvenkime šiandien taip, lyg tai būtų paskutinė diena! Tuomet, visų pirma tapsime išmintingais patys, o taip pat išmintingai elgsimės su šalia esančiais žmonėmis ir išmintingai planuosime savo laiką.
Susitaikykime su Dievu! Visokį nepasitenkinimą Jam: „Kodėl Tu taip padarei? Kodėl leidai vienai ar kitai situacijai įvykti?“ – stenkimės pamiršti ir sakyti „TAIP“ Jo numatytam keliui, net ir tuomet, jei mums jis atrodo nesuprantamas. Priimkime Jo sakomą „TAIP“, Meilę bei Susitaikymą. Nustokime maištauti prieš savo Kūrėją
.

Malda: Dėkoju, Tėve, kad Tavo mintys apie mane – tik geros!! Dėkoju, kad atleidai man ir padedi atleisti kitiems. Tu žinai mano kelią, todėl vesi mane teisinga linkme. Matai mane nuo gimimo iki mirties; – aš sugebu matyti tik nedidelę savo gyvenimo atkarpą. Bet galų gale, Tu lauksi manęs; pasiimsi mane į Savo Karalystę ir mano širdis nurims šalia Tavosios. Dėkoju Tau už suteiktą ramybę.

Zachiejus, pasakojimas – 2020.11.24

Jėzus sako: „Zachiejau, greit lipk žemyn!“
Evangelija pagal Luką 19, 5

Jėzus keliavo į Jeruzalę. Tik Jis žinojo, kas Jo laukia. JIS kelis kartus tai buvo sakęs mokiniams, bet nepanašu, kad jie išgirdo. Pakeliui į Jeruzalę Jėzus užsuko į Jerichą. Jį sekė daugybė žmonių, o išmaldos prašantis neregys sušuko: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus pašaukė jį pas save ir išgydė jo akis. Visi, kas tai matė, garbino Dievą. Galima tik įsivaizduoti, kaip garsas apie Jėzų pasklido po visą miestą. Visur skambėjo: „Ateina Jėzus!“, ir žmonės susirinko pamatyti Jo, kuris pagydė akląjį. Jėzus ėjo lėtai, nes buvo per daug žmonių.
Jeriche gyveno vyras, muitininkų viršininkas, praturtėjęs dėl korupcijos. Jo vardas buvo Zachiejus. Jis taip pat norėjo pamatyti, kas yra šis Jėzus. Tačiau minia užstojo Zachiejui, nes jis buvo labai žemas. Zachiejus visaip bandė įsiveržti į tarpą, bet negalėjo – žmonių buvo per daug. Tada jam kilo mintis: jis nubėgo priekin keliu, kuriuo turėjo ateiti Jėzus, ir įlipo į nedidelį šilkmedį. Zachiejus atsisėdo ant šakos ir žiūrėjo į apačią. Ir tada jis pamatė Jėzų, einantį per minią. „O, štai tas vyras!“ – pagalvojo Zachiejus. Jį sužavėjo Jėzus, Jo gerumas, kantrybė ir orumas. „Koks tai malonus, stiprus karalius!“ – pamanė Zachiejus. Jis žavėjosi šiuo Jėzumi, apie kurį jau buvo tiek daug girdėjęs, ir džiaugėsi, kad pagaliau jį sutiko. Staiga minia sustojo. Jėzus apsižvalgė, o tada Jėzus pažvelgė į medį taip, lyg kažkas būtų pasakęs, kad ten yra Zachiejus. Jėzus pažvelgė į Zachiejaus akis, ir šiose akyse Zachiejus pamatė visą dievišką meilę, visišką jo priėmimą, kurio visą gyvenimą trūko, Dievo gerumą, visą Dievo gilybę. Ir Zachiejus pamatė, kad Jėzus jį gerai pažinojo, bet jo neteisė. Jėzus geranoriškai pažvelgė į Zachiejų sakydamas: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ Zachiejus nebesistebėjo, kad Jėzus žino jo vardą – juk Dievas žino kiekvieno žmogaus vardą. Zachiejus nulipo, o iš tikrųjų skubėdamas nuslydo medžiu ir džiaugsmingai sutiko Jėzų. Zachiejus taip didžiavosi, kad buvo žemaūgis…
Jėzus nematė visų kitų, bet norėjo pasisvečiuoti pas Zachiejų. Ne pas išdidžius fariziejus, ne pas vyriausiuosius kunigus ar mokslininkus, bet pas jį, mokesčių rinkėją. Tačiau žmonės supyko, sukilo ir greitai ėmė blogai kalbėti apie Jėzų. Jei Jėzus būtų pranašas, Jis žinotų, kas yra Zachiejus, ir neitų pas jį! Taigi žmonės pyko ant Jėzaus, užuot džiaugęsi Juo ir Zachiejumi.
Zachiejus paruošė labai linksmą vakarienę. Jis buvo gerai nusiteikęs, nes susirado tikrą draugą. Jėzus išgydė jį nuo nepilnavertiškumo ir kompleksų dėl žemo ūgio. JIS išgydė didžiulį meilės stygių, kurį jautė Zachiejus, ir jo širdin įpylė begalinės meilės. JĖZUS atleido viską, ką Zachiejus padarė ir apgavo. Jis padarė Zachiejų tikru žmogumi: maloniu, laimingu ir mielu. Zachiejus buvo be galo laimingas! Pažvelgęs į Jėzų, jis tarė: „Viešpatie, man nebereikia pinigų. Pusę atiduosiu vargšams. O jei ką nors apgavau, atlyginsiu keturgubai.“ Taip Zachiejaus praeitis buvo apvalyta, ir Jėzus juo didžiavosi. Buvusiam mafijos bosui, sukčiui, paklydusiai aviai, Jis pasakė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.

Ačiū, Jėzau, už išganymą! Mane Tu taip pat priėmei ir vadini savo vaiku. Kaip tai gerai! Ačiū, kad pasirinkai mane, nes be Tavęs būčiau pasimetęs. Ačiū!!!