Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

„Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!”
Evangelija pagal Morkų 1, 27

Jėzus pamokslavo Kafarnaume, sinagogoje. Žmonės buvo itin paliesti JO mokymo; nes JIS mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. Sinagogoje buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti. Jėzus liepė dvasiai išeiti iš to žmogaus. Ji pradėjo tąsyti jį, ir galiausiai stojo ramybė; jis tapo laisvas. Žmonės išsigando ir mąstė apie tai, kas parašyta eilutėje viršuje. Kas gi čia? …
Tikrai, naujas mokslas! Įrodomas galia, o ne žodžiais! Mokslas, kurio centre yra Jėzus, o ne tradicija ar griežtas Biblijos aiškinimas. Nesantis toks stagnatiškas ir neklystantis. Mokslas, nešantis gyvenimą ir viltį. Širdyje pažadinantis džiaugsmą o ne buką teisuoliškumą.
Jėzaus mokslo pagrindas – Senasis Testamentas, ir vis dėlto pastebi visi: tai kažkas nauja, kažkas su galia, autoritetu, gyvybe! Kam reikalingos tos visos teologinės knygos, jeigu Dievo Dvasia neįkvepia gyvybės? Kiek daug naudos slypi Jėzaus žodžiuose! Kiek daug paguodos ir vilties gimsta iš jų, kaip dažnai Jėzus per Savo žodį, Bibliją, kalba tiesiai į mūsų širdis! JIS atneša naują mokslą, naują gyvenimą, tokį, kokį žmogus vos begali įsivaizduoti.
Taigi mums visiškai nereikia šokinėti per eilutes. Mums reikia Jėzaus.
Vis dėlto: Kas tiki JUO? Kas visiškai Juo pasitiki? Kas bet kokiu atžvilgiu tiki išganymu? Kas turi tiek drąsos pasitikėti vien tik Jėzumi?
Kokie būtų mano atsakymai…

Dėkoju, Jėzau, kad Tu atėjai ir parodei mums Dievo meilę! Dėkoju, kad Tu ir vėl ateisi ir pasiimsi mus namo! Dėkoju, jog esi šalia ir padėsi mums kiekvienoje situacijoje bei problemoje! Tu nuostabus Draugas, Padėjėjas, Guodėjas ir Karalius! Tau vienam priklauso visos maldos!

„Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos.”
Laiškas Filipiečiams 1, 6

Kartais mus apima stiprios abejonės, ar mus apskritai Dievas priima ir ar apskritai mes esame teisingi krikščionys. Tai sunkūs laikai, pilni savigraužos, savikritikos ir sujauktų jausmų. Kartais viskas einasi blogai ir mes nebematome Dievo palaiminimo savo gyvenimuose. O kartais mes norime visą mūsų tikėjimą išmesti už borto ir leistis nešami masių.
Bet Dievas nesiliaus. „Jis pradėjo mumyse gerą darbą ir Jis jį pabaigs!” Mes turime nukreipti savo žvilgsnius nuo mūsų pačių nepilnavertiškumo į Dievo malonę. Mūsų abejonių priežastis dažnai yra mūsų pačių netinkamumas. Ir tai teisinga: prieš Dievą mes neturime nieko, ką galėtumėm  paversti į gera. Ir vis dėlto: JIS yra gailestingas Dievas!
Tol, kol Dievo Dvasia mumyse daro Savo darbą ir Ji mus nori priartinti prie Dievo, dar ne per vėlu. Nes Jis vis dar turi mums vilties! Gal geriau su savo abejonėmis, kaltinimais sau bei supratimo stoka patekti į Dievo rankas ir remtis Jo Žodžiu: „JIS yra ištikimas, net jei aš neištikimas. Jis pabaigs Savo darbą, net jei aš pilnas abejonių.” JIS yra didesnis už mane!
Jėzus pasakoja istoriją apie avį, kuri tapo savarankiška ir paliko bandą. Ji klajojo, kol neįsipainiojo į erškėčius. Ten ji buvo sugauta ir supančiota. Jokios vilties nebeliko! Bet Gerasis Ganytojas visada stebėjo savo avelę; – Jis žinojo, kur ji ir kaip jai sekasi. Taigi Jis pakilo ir ieškojo savo avelės, ją rado, išlaisvino, paėmė ant rankų ir parsinešė namo.
Taip, Jėzus nepalieka mūsų vienų. Jis sako: „niekas negali išplėšti jūsų iš mano rankų.” Jis neleidžia, kad priešas laimėtų, net vienos vienintelės sielos. Jei tu pradėjai eiti kartu su Viešpačiu, JIS pabaigs Savo darbą, tikrai taip.

Jėzau, mes ateiname pas Tave, nes Tu turi gyvenimo žodžius! Tu esi ir mano gyvenimo Viešpats. Aš negaliu niekuo pasigirti prieš Tave, tik šaukiuosi Tavo gailestingumo. Aš visiškai ir pilnai atsiduodu į Tavo mylinčias, stiprias rankas. Tu esi Gerasis Ganytojas!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/CmqKxsSFiHg?si=XrrNXEZqhQzWmodW

„Mano teisusis gyvens tikėjimu,
ir jeigu jis bailiai pasitrauktų,
mano siela juo nebesigėrės.”
Hebrajams 10, 38

Taip kalba Dievas tiems, kurie patikėjo Juo, priėmė Jėzų kaip Gelbėtoją ir yra kupini Šventosios Dvasios. JIS nori juos išgelbėjimo keliu nuvesti iki dangaus. Bet kartais mums atsiranda kliūčių.
Kliūtis tikėjime vadinama liga. O jei aš dažnai neturiu tikėjimo, kad Jėzus mane išgydys, atsiranda brolis, kuriam nesunku tuo patikėti. Kai jis su manimi meldžiasi, Jėzus gydo.
Bet kartais ligos priežastis pasislepia. Tada atsiranda kitas brolis, kuris gali matyti, kur slypi priešo teisė kankinti. Jis gali melstis už protėvių ar net tavo paties nuodėmes, ir ta kliūtis pašalinama – dabar Jėzus gali veikti.
Kartais reikia kito brolio, kuris gali pamatyti, ar siela sveika. Kai kurie vaikai vaikystėje patyrė sunkią traumą. Jie patys šią traumą išstūmė, bet priešas pradėjo kankinti, meluoti, apgaudinėti ir žudyti. Šis brolis gali melstis už dvasines žaizdas, ir Dievas daro stebuklus.
Kartais kliūtys skiriasi: paties žmogaus nuodėmė, kurios nenorime palikti, mus paverčia ligotais. Tada atsiranda kitas brolis, kuris gali tai suvokti, išsakyti ir melsti atleidimo bei išlaisvinimo. Taip žmogus gali pasveikti.
Kartais kiti žmonės mums yra padarę daug bloga. Mes turime atleisti, net jeigu ir sunku. Tuomet atsiranda ypatingas brolis, kuris mus padrąsina ir padeda atleisti, kad pagaliau siela ir kūnu pasveiktume.
Yra įvairių dovanų, niekada vienas žmogus neturi visų dovanų, tačiau nėra žmogaus be dovanos. Mes priklausome vienas nuo kito! Štai kodėl kartu melstis yra daug, daug geriau!
Mes nenorime grįžti atgal ir tikėti tik „maža liepsnele“. Mes norime visko, ką mums pasiruošęs Dievas! Šalin kliūtis ir pirmyn į pilnatvišką gyvenimą, į Dievo džiaugsmą!

Ačiū, Jėzau, Tu kiekvienai problemai turi sprendimą. Jei tik mes Tavęs paklausytume! Atleisk už tai, kuomet Tave pernelyg sumažiname, ir suteik drąsos tapti  stipriam tikėjime!

(Kai rašau „broliai“, turėtų būti aišku, kad turiu omeny „broliai ir seserys“. Vyrai ir moterys yra vienodai vertingi prieš Dievą.)

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/KaxfyOsLrWw?si=OxaRu2na6XbQoD4T

„Dieve, mano širdis tvirta. Taip,
mano širdis tvirta.
Aš giedosiu ir girsiu.
Pabusk, mano siela!
Pabuskite, arfa ir psalteri!
Aš atsikelsiu anksti.
VIEŠPATIE, girsiu Tave tautose,
giedosiu Tau pagonių būry.
Tavo gailestingumas siekia dangų,
ir Tavo tiesa – debesis.”
Psalmių 57, 8 – 11

Rytais mes sudedame gaires visai dienai. Ar vėl bus apsiniaukusi diena su niūriomis mintimis, panašiomis į apniukusią, šaltą, ūkanotą dieną? Ne, aš to nenoriu! Aš noriu iš pat ryto dėkoti VIEŠPAČIUI už Jo išgelbėjimą ir Jo pergalę. Aš pažadinu savo sielą … taip, aš raginu save melstis Jam ir dėkoti ir kreipiu savo žvilgsnį į Jį, nors ir jaučiu dar nuovargį. Aš nepasiduosiu rūpesčiams ir nuogąstavimams, dejonėms ir skundams, savigailai ir kartėliui!
Ir pastebiu, kaip mano širdyje kyla šlovinimo giesmė. Šventoji Dvasia pati ją ten įdeda. JIS pakeičia mano jausmus ir mano mąstymą. Ir aš galiu VIEŠPAČIUI dėkoti visa širdimi ir giedoti Jam savo giesmę. Taip, startas šiai dienai pavyko!
Yra daug priežasčių, kodėl turėtume Jį garbinti. Nes JIS vis dar VIEŠPATS. JIS stipresnis už mirtį ir velnią, už karą ir žmogžudystes, už terorą ir badą. JIS laiko mane savo rankoje. JIS įvykdys teisingumą. JIS yra čia, stipriausia Jėga visoje visatoje! – o aš esu Jo vaikas.
Kiek debesys siekia, taigi per visą žemę, taip toli pasiekia Jo ranka. Taip toli viešpatauja Jo gerumas ir ištikimybė. Niekur nuo Jo nepasislėpsi, visur JIS yra toks pats Dievas.
JIS niekada nesikeičia. JIS yra ištikimas. Ką JIS vieną kartą pasakė, galioja visam laikui. Jei JIS vieną kartą mane priėmė, tai visam laikui. Jei aš esu Jo vaikas, tai JIS neatstums manęs niekada. Jei JIS mane myli, tai jau amžinai. Jo jausmai ir Jo meilė – nekintantys. Aleliuja, Jame esu tvirtas ir saugus, nors ir ateitų sunkūs laikai!

Ačiū, Jėzau, Tavyje aš radau išgelbėjimą. Išgelbėtas nuo visko, kas mane slegia! Dabar esu laisvas Tave šlovinti ir Tave liudyti. Aleliuja, už išgelbėjimą Jėzuje, už pergalę mūsų VIEŠPATIES vardu!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/ZqU-9AD53qM?si=SNjmfArnv_a4uAlt

„Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.”
Evangelija pagal Luką 5, 4

Daugybė žmonių stovėjo ant ežero kranto ir norėjo išgirsti Jėzų. JIS pasiprašė Petro valtyje vietos bei truputį atsiirti nuo kranto. Po pamokslo Jėzus Petrui ištarė šią eilutę. Šis buvo labai nustebęs – juk pažinojo savo ežerą; – per pietus čia niekuomet nebūdavo žuvų. Bet juk JIS taip pasakė ir Petras norėjo išmėginti. Ir iš tikrųjų tinklai buvo perpildyti, tokie, kad reikėjo kviestis pagalbos. Petras buvo paliestas: JIS, žvejys, sutiko savo valdovą, ir puolė ant kelių prieš Jėzų. Jis suprato, jog tėra nusidėjėlis, o Jėzus yra kur kas, daug daug daugiau! Visi ežerai ir žuvys priklauso Jam! Jėzus tarė Simonui Petrui: „Nebijok! (Petras baiminosi antgamtiškumo, Dievo, žmogaus pavidalu; tai buvo neįprasta, dėl to jis ir bijojo). Nuo šiol jau žmones žvejosi.” Petras ir jo žmonės viską paliko ir nusekė paskui JĮ.
Daugelis krikščionių iš visų jėgų stengiasi dėl Evangelijos, bet tai sunkus darbas, be didelių rezultatų ar sėkmės, ir žmonės pavargsta. Šių šansų Viešpats ir laukia. Visai kaip Petras – jie ilgai naktyje dirbo budėdami ir mėtydami tinklus. Jie nieko nesugavo. Ir štai ateina Jėzus ir duoda žodį: Irkis į ežero gilumą! Jėzus plaukė kartu. Ir tai buvo lemiama: JIS yra čia, JIS yra kapitonas. JIS sprendžia, kada ir kur išmetami tinklai. Dėl to paklusimas prieš gaudymą buvo toks svarbus: jis mokėsi pasitikėjimo Jėzumi. Be maldų mums taip pat nepavyksta niekas, išskyrus veiksmus, kurie neduoda daug, bet kainuoja daug energijos. Taigi, dar kartelį: pirmiausia tik pavienis, bergždžias bandymas. Tuomet įsiklausymas į Jėzų ir pasitikėjimas, tada JO komanda: dabar, pirmyn! Ir paklusnumas, kuriame vykdome tai, ką tyloje JIS mums kalba. Ir tada: JIS pripildo tinklus. Žinoma, tai ne mūsų galioms, patirčiai, nuopelnams ar mūsų talentui. Dėl to nusivylimas prieš tai yra toks svarbus, kad visa garbė priklausytų JAM, o ne mums.
Jeigu tu taip pat priklausai pavargusiems bei nusivylusiems Dievo darbuotojams, įkvėpk, prašau ir vėl drąsos: tai JO planas. Dabar pagaliau JIS galės veikti. Pasilik tyloje, kol JIS pradės kalbėti. JIS paaiškins viską, kas iki tol įvyko tavo gyvenime, ir tuomet ateis JO žodis: Išplauk ir užmesk tinklus! … ir tinklai bus pilni.

Dėkoju, Jėzau, už Tavąjį žodį man! Aš ir vėl pasidaviau, bet Tu mane sustiprinai, davei drąsos ir išsiuntei. Nieko daugiau nebenorėjau … bet Tavasis žodis mane padrąsino. Ir daugeliui tai tapo palaiminimu. Dėkoju, kad gali mane panaudoti! Tu esi nuostabus, Jėzau!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/p6VU65rCMFw?si=h2lUUh27SzU1xyEt

Aš tau tariau: „Tu esi mano tarnas, –
aš išsirinkau tave, neatmesiu tavęs!“
Nebijok, nes aš su tavimi esu,
nebūgštauk, nes aš esu tavo Dievas!
Tave stiprinsiu, – padėsiu tau,
remsiu tave savo teisumo dešine. …
Nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,
laikau tavo dešinę.
Aš Tas, kuris tau sako:
„Nebijok, aš tau padėsiu!“
Nebijok tu, kirmine Jokūbai!
Tu, kirminėli Izraeli, „Aš tau padėsiu!“ – sako VIEŠPATS.
Tavo atpirkėjas yra Izraelio Šventasis. …
O tu džiaugsies VIEŠPAČIU,
šlovinsi Izraelio Šventąjį.
Izaijo pranašystė 41, 9 – 11.13.14.16

Koks nuostabus Dievo Žodis mums, tau ir man! Kiek paguodos ir jėgos slypi tame! Kiekvienas žodis atskirai tiesiog tirpsta burnoje.
Dievas pasakė: “tu esi mano tarnas”. Ir JIS niekada neatsižada Savo Žodžio. Yra taip ir lieka taip: tu esi JO!
JIS tave išsirinko ir nepaniekino. Kiek daug nieko nebenori apie mus girdėti, bet Dievas mūsų nepaniekins. Jam nėra per didelis mūsų vargas, JIS yra gailestingumas.
Jis yra didis Dievas, kuris sutvėrė dangų ir žemę. Ir šis Dievas man sako: nebijok! Aš esu su tavimi! Aš esu tavo Dievas ir remsiu tave Savo teisumo dešine. Jis man padės, tuo aš esu įsitikinęs. Jis manęs niekada nepaliks su kitais. Jis, mano gelbėtojas, yra čia!
Aš esu tik kirminas, kirminėlis. Kas vyksta pasaulyje, aš negaliu daryti įtakos. Aš negaliu išsigelbėti, jei sprogs bomba arba žmonės pradės aplink įnirtingai šaudyti. Aš esu veikiamas žemės drebėjimų, potvynių, sausrų. Bet JIS yra mano Viešpats. JIS paima mane ant rankų, padeda man, išlaisvina mane. Gali širsti visi: su mano Viešpačiu aš esu saugus; – JIS yra stipresnis!

Dėkoju, Jėzau, Tavyje aš esu saugiai pasislėpęs nuo visko, kas mane gąsdina. Tu paimi mane ant rankų ir eini kartu su manimi per mano dieną ir per visą mano gyvenimą. Tu esi mano stiprusis, nuostabusis Dievas!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/8V_hC7sebbY?si=PmP1Z9cM8oYmZWv5

„Kantriai laukiau Viešpaties,
Jis pasilenkė ir išgirdo mano šauksmą.
Jis ištraukė mane iš baisios duobės,
iš klampaus purvo
ir pastatė ant uolos mano kojas,
sutvirtino mano žingsnius.
Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę –
gyrių mūsų Dievui.”
Psalmių knyga 40, 1 – 3

Karalius Dovydas sukūrė šią psalmę ir ją giedojo. Dažnai jam nesisekė, daug žmonių linkėjo jam mirties ir jį slėgė kaltė. Bet nežiūrint nieko,
Viešpats jį išgelbėjo ir suteikė jam naują pradžią. Štai kodėl Dovydas džiaugėsi ir giedojo naują giesmę.
Yra gerai, kai mes kartais prisimename, iš kur mus VIEŠPATS išgelbėjo. Jei mes išvardijame visus Jo darbus mūsų gyvenimuose, jei mes galvojame apie Jo stebuklus ir jei mes pradedame Jį šlovinti dėl to, ką Jis mums padarė, tai tos problemos, su kuriomis mes dabar kovojame, tampa mažos. Mes žinome: Dievas taip dažnai mus išgelbėjo, JIS išgelbės mus ir šį kartą. Ir mes tapsime dėkingi ir laimingi, net jei mūsų sunkumai ir mus užgriuvusi naktis dar nesibaigė. JIS yra čia, mano Gelbėtojas ir mano Dievas!
JIS įdeda mums į lūpas naują giesmę. Mes neturime su kitais kartu skųstis ir pykti dėl politikos ar oro. Mes turime džiaugtis, nes JIS, VIEŠPATS, vis dar yra VIEŠPATS.
Mes neturime pastoviai kalbėti apie kitų klaidas, bet šlovinti Dievą, kuris keičia žmones, atleidžia kaltes ir suteikia naują pradžią. JIS mus pasiekė, JIS gali ir kitus žmones pasiekti.
Mes neturime gyventi pastovioje baimėje. Nelaimingi atsitikimai, bombos, blogas oras… viskas mums kelia grėsmę. Ir vis dėlto, mes stovime ant saugios uolos: Jėzaus. Jis mus laiko, kad mes nenukristumėm. Ir jei mes krentame, krentame į Jo gailestingas rankas.
Dievo buvimas dovanoja mums naują giesmę, kuri yra tarsi mūsų gyvenimo šūkis. Giesmė džiaugsmo, vilties ir drąsos. Jis dovanoja mums uolą, ant kurios mes saugiai stovime: – Jėzų. Jis dovanoja mums išgelbėjimą ir išlaisvinimą. Taip, mes mieliau giedosime naują giesmę, o ne vėl grįšime prie negatyvaus mąstymo klampynės.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi mano uola, ant kurios aš saugiai stoviu! Dar ne visos mano problemos išspręstos, bet Tu esi čia, šalia manęs. Aš galiu džiaugsmingai giedoti, ir be rūpesčių gyventi kiekvieną dieną.

„Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien.”
Evangelija pagal Matą 6, 11

Savigaila ir pavydas yra blogiausi mūsų priešai.
Viešpatie, jau 6 savaitės valgau aš vien tik avižų košę, o štai kaimynas, kuris niekuomet nesimeldžia, šiandien kepa vištą. O, Viešpatie, kiek seilių man susikaupia burnoj! Gal galėtum kokį kartą gyvenime ir man kokį keptą viščiuką atsiųsti? … Savigaila, poroje su pavydu.
Viešpatie, kaimynas jau su ketvirtąja Audi A8 važinėja, o aš, Tavasis tarnas, važiuoju vis dar dviračiu! Ar tai teisinga? Viešpatie, daryk ką nors! ….. Pavydas ir savigaila drauge.
O kurgi tikėjimas, jog Tėvas danguje rūpinasi Savo vaikais? Vien tik verkšlenimai, o tai gali kiekvienas, ypač kai kurie krikščionys. Bet su džiaugsmu bei dėkingumu valgyti vien avižų košę ir važinėtis dviračiu, – tai geba tik vienetai.
Ką Dievas mums konkrečiai pasakė? Valgyti ir būti sotiems. Gerti. Apranga. Stogas virš galvos. Dirbti tam, kad išmaitintum save (ir kad kitų kišenėje neeėdėtum, net ir socialinėms tarnyboms).
Bet jeigu mums nepatinka tai, kaip Dievas mumis rūpinasi, tai apie ką kalba? Apie savigailą, pavydą ir nuolankumo stoką. Kuomet jau būsime praėję šią mokyklą, Dievas galės mus žingsneliu į priekį pavesti bei gausiai mus viskuo apdovanoti.
Pagalvoju apie Izraelio vaikus dykumoje. Kiek gi jie niurzgėjo! Kasdien vien tik mana, ir vien tik sausa mana, ir dar kartą mana… Ne, mes ilgimės Egipto mėsos puodų! – Tikrovėje tebuvo liesa sriuba ir plokščia duona tokia plona, kad galėjai ją perregėti. – Meldžiu, niekuomet nešlovink praeities!
Dėkingumas. Tai yra Jėzaus mokinių išskirtinumas. Jėzus ir pats negyveno prabangiai. Dažnai JIS ryte net nežinodavo, kur vakare teks galvą priglausti. Ir vis dėlto JO gyvenimas buvo kupinas dėkingumo. Bet kokioj padėty JIS žinojosi esąs Dievo rankose, net kai valtį kėsinosi pasiglemžti audra, JIS ramiai sau miegojo Dievo rankose. Tikėjimas sustiprina! Dėkingumas suteikia džiugesio! Ar esi itin alkanas? Ištroškęs? Vaikštai nuogas? Nakvojai gatvėje?
Geriau palygink save su krikščionimis Šiaurės Korėjoje ar su tais iš Sudano, ar pan. Vis tik gerai tau sekasi palyginus su jais! Būk dėkingas kasdieniu aprūpinimu.
O galbūt galvoji, jog sąžiningai užsidirbai? Palauk, kol susirgsi vėžiu, žmona pabėgs ar po autoįvykio liksi invalidu. Ir kur dabar tavasis išdidumas? Ką tu iš šių dalykų užsidirbai sąžiningai? – Dievas, mūsų Tėvas, yra mūsų aprūpintojas. Kaip gerai, kad JIS mus taip myli!

Dėkoju, Tėve, kad manimi pasirūpini. Neturiu rūmų ir ne dažnai maitinuosi gurmaniškai. Bet esu toks laimingas, kad Tu manimi pasirūpini! Dėkoju už maistą, už rūbus, namus ir darbą! Kaip gera yra gyventi su Tavimi!!

„Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią.”
Efeziečiams 5, 32

Tai reiškia santuokos paslaptį. Daugelis yra vedę, bet nelaimingi. Be partnerio, jie tai žino, jie būtų nelaimingi, bet su partneriu irgi. Tik nedaugelis turi tikrai laimingą santuoką.
Jėzus nori kažko panašaus į laimingą santuoką su savo Bažnyčia. JIS yra mylimasis, sužadėtinis, jaunikis, besiilgintis savo Bažnyčios, mylintis ją visa savo širdimi ir trokštantis jos kuo arčiau savęs. Bažnyčia yra mergelė, nuotaka, mergina ir mylimoji. Ji trokšta Viešpaties, savo jaunikio, nes tik su Juo ji yra laiminga, pergalinga, tvirta ir džiugi.
Jėzus turi savo pulkus, kuriuos surenka iš visų denominacijų ir bažnyčių. Jie yra Jo mylimi žmonės. Jis žino kiekvieną pagal vardą, netgi turi kiekvienam slapyvardį. Jis nori su kiekvienu taip bendrauti, kaip jaunikis su nuotaka: kiekvienu džiaugtis, mylėti, nešti. Jis atiduoda savo gyvenimą už nuotaką – taip stipriai JIS ją myli.
Štai kodėl vienatvė ir apleistumas nebekankina tų, kurie myli Jėzų. JIS yra kartu su jais! JIS yra draugas, mylimasis, išsiilgtasis, padėjėjas, paguodėjas ir kompanionas! Prašau, priimkite Jėzaus žodžius tiesiogiai: aš esu su jumis kiekvieną dieną iki pasaulio pabaigos.
Tiems, kuriems gyvenime nepasisekė, Jėzaus žodis yra išgelbėjimas: jie yra Jam labai labai vertingi. JIS jiems yra kaip jaunikis, kaip draugas. Mes galime Jam patikėti bet kokį rūpestį, Jis paguodžia ir padeda. Jei esame džiaugsmingi, jis džiaugiasi kartu. Jei neužmiegame, JIS yra šalia ir laiko mūsų ranką, švelniai glostydamas galvą. Kai liūdime, Jis mus vėl pakelia. Jei esame varge, JIS padeda.
Jis tiesiog nuostabus!!!

Ačiū, Jėzau! Tu ieškai mūsų artumo ir mūsų lauki. Taip, mes taip pat norime Tave mylėti, Tavęs ieškoti ir turėti Tau laiko. Tu esi tas, kuris pradžiugina mano širdį! Tu nutraukei mano vienatvę. Tu esi šalia, mano mylimasis, mano draugas, mano padėjėjas!

„Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“
1 Korintiečiams 11, 25

Viešpaties vakarienė yra šventas simbolis, pilnas jėgos ir gyvenimo. JIS pats joje dalyvauja, kai mes ją švenčiame.
Krikštas yra šventas simbolis, teikiantis jėgų nematomam ir matomam pasauliui bei mums.
Kryžius yra šventas simbolis.
Santuoka yra šventas simbolis, parodantis, kokia turi būti vidinė intymi bendrystė tarp nuotakos (Bažnyčios) ir jaunikio (Jėzaus).
Vaivorykštė yra Dievo malonės simbolis po potvynio.
Velykų ėriukas yra šventas simbolis, nurodantis į pavaduojančią Jėzaus mirtį ant kryžiaus.
Petro drabužio skiautė, per kurią žmonės buvo išgydyti, yra šventas simbolis.
Rankos, kurias uždedame ant ligonių, yra šventas simbolis, pilnas Dvasios jėgos.
Kai kurios bažnyčios galbūt turi per daug savo sukurtų simbolių ir ritualų ir mano, kad vien tik ritualų pakanka, jos jais tiki ir pasitiki. Todėl kitos bažnyčios griežtai atmetė visą šventą simboliką ir nenori su ja turėti nieko bendra. Jie nededa rankų ant ligonių, nes Dievas gali išgydyti ir be jų. Visi Biblijos simboliai kritikuojami ir pašalinami. Svarbiausia tampa vien širdies įsitikinimai.
Tačiau Dievas pats davė šiuos šventus simbolius. Per Viešpaties Vakarienę Jėzus tikrai yra kartu. JIS tada veikia mumyse. Krikšte Jis atidžiai žvelgia į mus ir džiaugdamasis siunčia savo Dvasią. Kryžius yra labai galingas, kai susiejame šį ženklą su Jėzumi ir užpildome jį Jo gyvenimu ir galybe. Rankos, kurias kupini tikėjimo uždedame ant ligonių, tampa gijimo kanalu. Kartais galime to nesuprasti. Bet Dievas sukūrė šventus simbolius ir ženklus, ir yra gerai, kai mes jų laikomės. Tai Jo tikėjimas, kurį Jis nori sustiprinti per ženklus. JIS duoda save mums į rankas, padaro save „prieinamą“. JIS padeda mūsų tikėjimui per Biblijoje aprašytus ženklus. Ar norime juos giliai gerbti ir juose susitikti su Dievu?
Jei ženklai ir ritualai tau padeda suprasti Jėzų, per daug nesijaudink. Bet jei jie yra tik bažnytinė tradicija, jie dažnai propaguoja „krikščioniškus prietarus“, prieštaraujančius Kristaus pažinimui.
Mes juk norime susitikti su Kristumi ir Jį atpažinti!

Ačiū, Jėzau, už šiuos malonės ženklus! Jie labai padeda man Tavimi tikėti! Taip aš turiu kažką apčiuopiamo, ką galiu suprasti. Ir tu pripildai šiuos simbolius savo galios. Kaip gerai Tu mus supranti! Tu žinai, kartais mums reikia šių malonės ženklų.

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/bkIJzmczqQI?si=KXstfecnPuv_htuP