Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

„Sėkite sau teisumą, pjaukite ištikimos meilės derlių, plėškite sau dirvoną, nes jau metas ieškoti VIEŠPATIES, kad jis ateitų ir apšviestų juos teisumu.”
Ozėjo 10, 12

Sena jau baigėsi, vakar diena praėjo. Jėzus ištrynė iš mūsų gyvenimo knygos visus nusižengimus ir visą kaltę ir JIS pamiršta visa, kas bloga. Kaip mums gerai! Nebėra jokio pasmerkimo! Mes esame prieš Jį teisūs!
Nenorime likti kokie esame. Norime eiti nauju keliu – kartu su Juo, su mūsų širdies Karaliumi. Taip, mūsų gyvenimas turi tarnauti Jo šlovei, mes norime jį paaukoti Jam. Norime drąsiai eiti priekin ir „plėšti dirvoną“, nes JIS yra su mumis.
Mes norime Jo ieškoti. Norime į šią bendrystę investuoti savo laiką. JIS neturi būti kliūtis, jei kartais visko nespėjame, bet JAM turėtų atitekti pats geriausias laikas, kurį turim, – anksti ryte.
Kai į Jį kreipiamės ir ieškome Jo maldoje bei žodyje, bendraudami su broliais ir seserimis bei paklusdami Jam, tada JIS pasilenkia prie mūsų. JIS parodo savo veidą – kupiną meilės, malonės ir gailestingumo. JIS ištiesia savo ranką, kuri yra galinga, stipri, bet švelni ir mylinti. JIS turi paruošęs visus palaiminimus, kurių mums skubiai reikia. JIS nori, kad mūsų gyvenimas žydėtų.
JIS yra meilė. JIS niekaip nenustos tavęs mylėti, net ir tavo nuodėmėse ir nesėkmėse. JIS nori tave apkabinti ir paguosti, padrąsinti, suteikti naują gyvenimą, patraukti vienatvę… JIS viską daro nauja!
JIS turi tau viltį, nes JIS žino, ką gali iš tavęs padaryti. JIS žino, kaip tu jautiesi dabar, bet JIS taip pat žino ir galutinį tikslą. Kadangi JIS gali tavo gyvenime įgyvendinti savo planą, JIS turi paruošęs tau didelę viltį. JIS nuostabus!

Taip, Jėzau, aš galiu Tavimi pasitikėti! Tu esi tikrai nuostabus, kupinas meilės ir gailestingumo. Tu esi mano širdies Karalius! Ateik, Viešpatie, ir gyvenk mano širdyje, būk mano Karalius! Aš noriu priklausyti Tau.

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/aU2ul2Lty9A?si=Ayez-R30KqpU9mzt

Viešpats Dievas sako:
„Tu esi mano!“
Izaijo 43, 1

„Nebijok, nes aš išpirkau tave, 
pašaukiau tave vardu – tu esi mano.”
Taip skamba visa eilutė. Joje neturima mintyje Dievo vienvaldystė, neturime tapti Dievo marionetėmis. Tai dangiškojo Tėvo meilės tau, man ir visiems Dievo vaikam paaiškinimas.
Šie žodžiai turėtų nešti ir atsakomybės įspaudą. Nes aš priklausau ne sau, o Dievui. JIS pasirūpina visais reikalais. Žodžiai turėtų nešti ir rūpesčių ženklą, nes JIS mano Tėvas, besirūpinantis savo vaiku. Jie persmelkti ir nuodėmių našta, nes JIS laiko Savo rankas virš manęs bei paslepia mano nuodėmes po Savosios meilės apsiaustu.
Kitose religijose randama pasiaukojimo sąvoka. Žmonės dėl tikėjimo miršta savo noru. Jėzus to visai nenori, JIS nori gyvos aukos, JIS nori mūsų gyvų! Mūsų mirtis JAM neturi jokios naudos, ją turi mūsų gyvenimas!
Kuomet priklausau JAM, klausausi JO. JIS geras man. Aš galiu JUO pasitikėti. JIS linki man geriausios kloties. Nuolat JIS drąsina mane, bet tam JIS turi priežasčių. Galbūt JIS nori prigriebti mano senąjį aš, galbūt mano kančia kitiems tampa palaiminimu. Aš nebepriklausau sau… sprendžia JIS.
Daugelis atiduoda savąją dešimtinę bendruomenei ir galvoja esa atpirkę savo kaltes. Bet dažnai tai verslo santykiai su Dievu: Mes atiduodame dešimtinę, o JIS mus gausiai laimina. Tikrai, jeigu tai geras sandoris mums, turėtume atiduoti ne tik 10 proc., bet 20 ar 30 proc. Kai kurie pasiekia 100 proc, kuriuos atiduoda Dievui. Bet svarbiausia: Dievas laimina ir laimina, ir laimina. Nes: jeigu aš priklausau Dievui, tai kam gi priklauso mano piniginė?? Jeigu atiduosiu Dievui ir savo pinigus, JIS man duos kur kas daugiau atgal. JIS yra gausos Dievas, JAM patinka dovanoti, JIS dosnus, o ne šykštus. Dar niekada neturėjau tiek laisvės santykyje su pinigais kaip dabar! Ten, kur yra poreikis, aš galiu padėti, įsipareigoju tiek, kiek galiu. Ir nepaisant to, pinigų yra pakankamai. Nuostabu! Laisvė! JIS rūpinasi manimi!! JIS gali skalbimo mašiną paleisti veikti be jokio remonto, JIS gali pataisyti automobilį… JAM nėra nieko, kame JIS negalėtų palaiminti; – JAM visuomet kyla puikių idėjų!
Taip, mielai JAM priklausau. JIS nori draugystės, bendradarbiavimo, meilės santykio, ir jokios vergystės. Et, kaip gerai!!

Dėkoju, Jėzau, Tu iš tiesų išlaisvinai mane iš baimės, rūpesčių ir nerimo. Tu taip dosniai mane apdovanoji. Tikrai, noriu priklausyti Tau ir tik Tau gyventi. Tu esi mano nuostabusis, gerasis, mylintis Viešpats!

Jėzus sako:
„Pasaulyje jūsų priespauda laukia;
Bet jūs būkite drąsus:
Aš nugalėjau pasaulį!”
Evangelija pagal Joną 16, 33

Mes, krikščionys, gyvename šiame pasaulyje, kurio nesuprantame; taip pat ir Dievo mes dažnai nesuprantame. Mums kyla klausimas po klausimo. Kodėl? Kaip? Kada?
Mūsų protas ir supratimas čia yra labai riboti, – mes nematome rytojaus. Mūsų tam tikrų dalykų matymas yra gana apribotas, visa, kas nematoma, mes ir nesuprantame. Mes esame krikščionys, bet mes nesam tokie kaip Kristus, kuris viską žino.
Taigi mums telieka kreiptis į Jėzų. Ar tamsu, ar saulė šviečia: mums reikia JO. Be JO mes pasimetame, mus ir vėl sučiumpa mūsų senasis Aš arba mes ir vėl patenkame į gundytojo melagingas pinkles.
Jėzus duoda mums Šventąją Dvasią tam, kad turėtume palydėjimą. Ne tik instrukcijas, bet tikrąjį palydėjimą ir vedimą. JIS nenori, jog mes kaip koks rąstigalis vandenyne be tikslo ir be orientacijos plūduriuotume. JIS nori mus vesti link tikslo. JIS nuolat mus stebi, o Savo saugančias rankas nuolat laiko virš mūsų. JIS žino, kaip labai esame nuo JO priklausomi.
Dėl to ieškome JO maldoje, šloviname ir garbiname JĮ, mūsų stiprųjį, mylintį Viešpatį, dėl to skaitome JO žodį, dėl to stipriname save brolių seserų tarpe.
Tikrai, kartais būname kaip paklydėliai, bet vis dėlto – vedami Dievo. Mes nežinome kelio, bet mes pasitikime Dievu, Viešpačiu.
Pasaulis mums yra priespauda. Niekas mūsų nesupranta. Čia esame kaip svetimkūniai. Pasaulis klausosi melagių ir gundytojų, tiki jų melais apie Kristų. Ir pasaulis nekenčia mūsų, nors mes jį mylime ir linkime vien tik gero.
Jėzus nugalėjo pasaulį. Ir jis jau nebegali pakenkti JO pasekėjams. Kuomet JIS mums bus svarbesnis už viską pasaulyje, tapsime laisvi nuo bet kokios priespaudos. Taip, kaip JIS apsaugojo Steponą, taip ir mus JIS pakels ant rankų. JIS yra mūsų viskas.

Dėkoju, Jėzau, Tavimi galiu pasitikėti. Tu esi toks stiprus, ir tuo pačiu toks švelnus bei mylintis! Tavyje esu saugus nepaisant šmeižto, persekiojimų ir priespaudos. Tu rūpiniesi manimi!

Žiūrėkite mūsų vaizdo įrašą apie Pamastyma:       https://youtu.be/fvs-kM4nrpg?si=66LuzZcDTAgvdit-

Jėzus sako:
„Aš neieškau sau šlovės; yra, kas ieško ir teisia.”
Evangelija pagal Joną 8, 50

Jėzaus asmenybė stipri, pritraukianti. JAME buvo poilsis, JIS buvo užtikrintas, taikus, pilnas džiaugsmo ir ramybės, kupinas pasitikėjimo kitais, pastebintis jų stiprybes, bet ne silpnybes, rasdavo laiko vienišiems, neatsižvelgdavo į save.
Kodėl? – JIS ilsėjosi Dievo rankose. JIS visiškai pasikliovė Savo dangiškuoju Tėvu.
Jėzus buvo žmogus, ir dėl to – toks ribotas kaip ir mes. Tačiau JO Tėvas buvo šalia. Ir JIS visiškai pasitikėjo Juo. JIS nuolat kalbėdavosi su Juo. Todėl JIS galėjo kreipti žvilgsnį nuo savęs į Dievą bei į kitus žmones. JIS žinojo – Dievas pasirūpins JUO, net ir JO garbe.
Pas mus yra kiek kitaip. Jeigu mes nepasirūpinsime savimi, niekas to už mus nepadarys. Jeigu mus kas įžeidžia ar kitaip atakuoja, kovojame už save visomis priemonėmis. Mūsų garbė mums yra šventa. Vargas, jei ji pažeista! Tada mes tampame itin jautrūs ir tai gali sužlugdyti mūsų pasaulį.
Kur mums labiausiai skauda, ką mums sopa labiausiai? Ogi kai kiti apie mus blogai kalba ir parodo mus ne tokiais gerais kitų akyse. Tada mūsų pasaulis griūva.
Jėzui nereikia jaudintis dėl Savo šlovės. Jo priešai lygiai taip pat galvojo bei kalbėjo apie JĮ blogai. JIS žinojo – Dievas rūpinasi JO šlove, ir to JAM pakako.
Pas Savo dangiškąjį Tėvą JIS buvo saugus. JIS žinojo, – Dievas pasirūpins JUO visuose dalykuose, pasirūpins net ir JO šlove.
Taip turėtų būti ir su mumis: Mūsų senasis, storasis, riebusis Aš turėtų gauti smūgį, mūsų pasididžiavimas turėtų griūti. Mūsų pačių garbė turėtų būti bevertė, vien tik Jėzaus šlovė turi būti svarbi. JIS yra Viešpats, o ne mes patys! JIS turėtų, ir JIS tikrai pasirūpins mūsų šlove, kai tik mes nusižeminsim. Visada vien tik aš, aš ir aš – tai Dievui nepatinka.

Dėkoju, Jėzau! Tavyje esu saugus, net jei kiti apie mane blogai kalba. Tu supranti visus dalykus, kurie mane jaudina. Taip, Viešpatie, aš nusižeminu, kaip tai padarei Tu, nebenoriu rūpintis tik savimi, juo labiau – savo garbe! Tave vienintelį šlovinsiu ir tikrai ne save!! Nes Tu esi nuostabus.

„Duokite jėgų pavargusioms rankoms,
Paremkite drebančius kelius,
Sakykite tiems, kurių širdis baiminasi:
Būkite stiprūs! Nebijokite!
Tai jūsų Dievas!”
Izaijo 35, 3-4.

Ateina pokyčių metas. Per ilgai jau gulime pasliki ant žemės. Per ilgai valdo bejėgiškumas. Per ilgai valdo mus kvaili įpročiai. Per ilgai, – atėjo laikas visa tai keisti.
Dievas mums įteikė nuostabų ginklą – maldą. JIS sako: „Viskas įmanoma tam, kuris tiki.” Tikėjimas kyla iš maldos, iš bendrystės su JUO, su Tuo, kuriuo mes tikim, taip pat ir per bendruomenę, bendravimą su broliais, seserimis, kurie stiprina mus savo pavyzdžiu. Tikrai, mes ir vėl turime ieškoti Viešpaties, JO veido bei išeities iš kasdieninio tuščio laiko praleidimo!
Tiek daug pažadų slypi maldoje. Prašykite, ko norite, ir jums bus duota, – sako Jėzus. Tikrai, jeigu mūsų ir JO valia bus vieninga, JO žodis taps realybe: Įvyks tai, ko mes meldžiame.
Malda yra didžiausia jėga Žemėje. Kai kurie sako, jog atominė bomba turi didžiausią sprogstamąją jėgą. Bet ji tegali sugriauti, nesukurdama nieko naujo, ji visai nekūrybiška. Ji griauna, o malda – gydo.
Ten, kur susirenka bendruomenė, kuri ne tik kalbasi, bet ir kartu ieško Viešpaties, JAM meldžiasi, linksta prie JO, ten įvyksta stebuklai, ten pastebima daugelis ženklų. Tai dvasinė „Sprogstamoji jėga”, dvasinis dinamitas. JIS sako: „Argi mano žodis nėra kaip ugnis? Argi jis nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą?” Maldoje JO žodis išlaisvinamas!
Nebenorime likti bejėgystėje! Norime ištrinti mus užliūliavusias nuodėmes! Norime kupini pasitikėjimo klauptis ant kelių prieš JĮ ir melstis iš visos širdies, su jėga ir pasitikėjimu!
Ar neparodys JIS mums gailestingumo? Ar neišgirs JIS mūsų maldos ir veikimo? Tikrai išgirs.
Dėl to pavargusios rankos vėl turės jėgų, o virpantys keliai ir vėl sustiprės! JIS yra šalia, JIS girdi mus!

Dėkoju, Jėzau, Tu esi šalia! Atleisk, kad pasidaviau bejėgystei, kad leidausi užliūliuojamas nuodėmių bei nuodėmingų įpročių. Noriu keltis, nes Tu esi šalia, Tu, mano Gelbėtojau, mano Išganytojau ir mano Padėjėjau!

„Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.”
Evangelija pagal Matą 10, 16

Jeigu Jėzus žiūrėtų vien tik mūsų gerovės, pasiimtų JIS mus tuoj pat į dangų; – net jeigu mums tai ir nelabai patiktų, juk jau ir čia taip patogiai įsikūrėme, o kiek dar planų turime ateičiai.
Jėzus galvoja apie mus; – bet taip pat ir apie kitus žmones.
JIS myli ne tik mus, bet ir kitus, o ta meilė yra lygiai tokia pat stipri ir beribė.
Piemuo turėtų būti pamišęs, jeigu jau siunčia savo avis pas vilkus. Nebent jis žino „slaptą ginklą”. Jėzus yra Gerasis Ganytojas, JIS  tikrai nėra pamišęs. O JO „slaptasis ginklas” yra JO artuma. JIS yra itin arti mūsų kiekvieną dieną ir bet kurioje vietoje. Ypatingai jeigu mums pasidaro sunku: JIS yra šalia, JIS nepamiršta mūsų ir niekada nepalieka mūsų nelaimėje.
JIS norėtų pasaulį laimėti per mus, išgelbėti daugelį sielų, siųsti pasauliui gailestingumą, suteikti jam žmogiškąjį arba dieviškąjį veidą, JIS nori būti įvykių centre. JIS ir tik JIS vienas turi būti Viešpats! Ne JTO, ar kitos didžiosios jėgos, niekas kitas negali taip teisingai valdyti kaip tik mūsų Viešpats.
Taip pat ir mūsų šalyje matau įvairių neramumo ženklų. Vis daugiau žmonių ieško Jėzaus, nori JĮ šlovinti bei besąlygiškai JUO sekti. Ir aplink šalyje regiu, kaip pasipriešinimas Jėzui ir JO žmonėms auga; – vilkai bėga „apšilimą”.
Būtų priežastis bijoti, jeigu šalia nebūtų Jėzaus. JIS – mūsų apsauga, tvirtovė ir uola. JIS saugo mus net tada, kai esame apkalbami, persekiojami ir šmeižiami, JIS visada šalia. JĮ patį persekiojo ir šmeižė, netgi prikalė prie kryžiaus. Kodėl mums turėtų sektis geriau negu mūsų Viešpačiui?
Mes mylime JĮ, dėl to ir sekame JUO. Dėl to ir einame kaip avys tarp vilkų. Dėl to mes mylime šiuos „vilkus”, kuriems būtinai reikalingas išganymas. Dėl to vis mažiau kreipiame dėmesį į save, o vis daugiau – į JĮ. JIS juk yra to vertas.

Tikrai, Jėzau, Tu esi to vertas! Nejaugi ne viską Tu man davei? Savo gyvenimą paaukojai ant kryžiaus tam, kad mane išganytum ir sutaikintum su Tėvu. Ach, Viešpatie, kaip Tu mane myli!!

„Tada tu džiaugsies drauge su levitu ir ateiviu, gyvenančiu su tavimi, visu geru, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra davęs tau ir tavo namams“.
5 Mozės, Pakartoto įstatymo 26, 11

Mes niekada negalime pamiršti šaltinio! JIS mus palaimino, galbūt ne milijonais eurų, bet JIS mums suteikia viską, ko reikia, o kartais ir daugiau. Argi kada nors badavai ar troškai?
Biblija nesako, kad turėtume sudėti rankas ir svajoti, o Viešpats nuleis mums į burną keptus balandžius. Ji sako, kad turime dirbti ir niekam nebūti našta, įskaitant socialinę sistemą. Tačiau jis tęsia: „Kai tu stengiesi, Dievas laimina tavo rankų darbą.“
Kiek daug žmonių patiria vieną nelaimę po kitos! Nors jie yra darbštūs, jie visada kovoja. Dievas to nenori – JIS nori palaiminti, o ne sukelti nelaimę.
Jam saugant, darbas pavyksta, net jei ir būna nesėkmių. JIS yra Viešpats, kuris rūpinasi savo vaikais!
Tačiau mums dažnai trūksta tikėjimo. Taigi mes stengiamės kol nusikamuojam, kartais nueiname ne tais keliais, o kartais netgi pažeminame kitą. O taip būtų lengva leisti pasirūpinti Dievui.
JIS yra Dievas, kuris pašalina nereikalingus rūpesčius. Nes JIS mumis rūpinasi. JIS nepažadėjo vilos ar rūmų, bet kad mumis rūpinsis. Ar tuo tikime? Tada atsikratysime išgyvenimo kovos keliamo streso. Mes atiduosime rūpesčius Tam, kuris mumis rūpinasi.
Tada mes galime džiaugtis tuo, ką mums davė Dievas. Antraip visada gyvensime bijodami, kad atsitiks kažkas, kas atima mūsų nusipelnytą turtą. JIS yra Viešpats, niekas kitas! Į Jį mes norime įsikibti, Jam norime padėkoti, nes JIS yra mūsų šaltinis!

Ačiū, Jėzau! Tu rūpiniesi manimi!!! Noriu visada Tavimi pasitikėti, taip pat dėl darbo ir mano pragyvenimo šaltinio. Tu esi mano tėvas, aš esu tavo vaikas.

„Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“
Evangelija pagal Matą 8, 2–3

Štai pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir paprašė malonės. Ir Jėzus pasakė: „Noriu.“ Kaip gerai žmogui! Jis tapo švarus ir sveikas.
Ką Jėzus padarė raupsuotajam, JIS nori padaryti kiekvienam – apvalyti.
Raupsai yra baisūs. Raupsuotieji izoliuojami nuo sveikųjų, kad jų neužkrėstų. Kūnas ima trūnyti: iš pradžių rankų ir kojų pirštai, tada nosis, burna, akys, ausys ir galiausiai visas kūnas.
Jėzus nenori tokios ligos! Ir tikrai ne asmeniniame gyvenime. Jame irgi yra raupsų. Kai kurie žmonės yra pašalinami iš bendruomenės. Galbūt jie skleidžia stiprų kvapą, galbūt yra albinosai, gal per daug geria ar rūko, vartoja narkotikus ar tiesiog skiriasi nuo kitų. Galbūt jie padarė nuodėmę, kuri matoma visiems, ir dėl to jų vengiama. Jėzus kviečia tokius: „Ateik pas mane! Aš noriu, kad tu vėl būtum švarus!“
Kaip mums gerai, kad ant kryžiaus JIS paėmė visas mūsų nuodėmes. Nebėra jokios priežasties pykti ant savęs ir kitų! Nebėra priežasties pašalinti kitus iš bendruomenės!
Jėzus yra tas, kuris gali vėl apvalyti. Kai Juo pasitikime, turime tapti švarūs ir nekalti kaip naujagimiai. Taip, mums to reikia! To negali joks ploviklis, jokia kita religija, misticizmas ar išmintis. Tik Jėzus gali vėl apvalyti žmogų. Kaip gerai, kad Jis yra! Kaip gerai, kad JIS nori! Bet ar Juo tikime? Ar galime asmeniškai patikėti, kad esame nešvarūs ir kad JIS turi, nori ir gali mus apvalyti?

Jėzau, man reikia Tavo apvalymo kiekvieną dieną! Ačiū, kad Tu nepavargsti, bet esi kantrus ir kiekvieną dieną man atleidi! Tu man toks kantrus ir draugiškas, o man to trūksta. Padėk man Tavimi patikėti! Nenoriu savęs prakeikti, bet pasitikėti, kad Tu mane apvalysi!

Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. (…) o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
Evangelija pagal Matą 6, 1.4

Yra tiek daug žmonių – net Dievo bažnyčioje, – kurie stovi pirmame plane, mielai vadovauja, stovi ant scenos ir susireikšmina. Tačiau dauguma sėdi tyliai ir savęs nesureikšmina. Jie sąžiningai ir ištikimai vykdo savo pareigas, jais galima pasitikėti. Bet kartais jie pavydžiai žiūri į tuos, kurie stovi priekyje ir yra dideli.
Šiandien mūsų žodis yra tyliesiems. Dievas mato slaptoje! JIS yra Tas, kuriam esame ištikimi, kurį sekame, mylime ir dėl kurio dirbame.
JIS sako, kad JIS neatsižvelgia į didelius kai kurių žmonių darbus, bet į širdį. JIS mėgsta, kai tylieji bažnyčioje Jam ištikimai tarnauja, meldžiasi ir vienas kitu rūpinasi. JIS labai vertina tyliuosius.
Didieji gauna savo atlygį. Jie nori pripažinimo ir jį gauna. Tačiau mažieji  ir tylieji gauna savo atlygį iš paties Dievo. JIS girdi kiekvieną mažiausią maldą už neturtinguosius. JIS mato kiekvieną, kuris aplankė ligonį. Taip, Jis pastebi net mažiausią vandens stiklinę, paduotą ištroškusiam. JIS yra Gailestingumo Tėvas, todėl JAM taip rūpi šie mažieji svečiai. Nei vienas nebus pamirštas!
Kai vyks teismas, bus perskaityta mūsų Knyga: stiklinė vandens ištroškusiam; aplankytas ligonis, kai niekas nenorėjo; tarnystė kalėjime; trumpa, bet nuoširdi malda už močiutę… Viskas užrašyta, niekas nebus pamiršta!
Taip pat daugybė situacijų, kai kažkas tave išjuokė. Taip pat ir daugybė akimirkų, kai patyrei mažą neteisybę dėl to, kad nori atspindėti Kristaus meilę. Net keli centai vargšams, tavo užuojauta, tavo aistringa malda už kitus, viskas – išties viskas – yra surašyta Gyvenimo knygoje. Štai kodėl Dievas sako: „Aš didžiuojuosi tavimi, savo vaiku. Visos tavo nuodėmės yra atleistos ir pamirštos, bet šie maži dalykai išliks.“ Argi ne nuostabu?

Taip, Jėzau! Nuostabu, kaip labai Tu mane myli, kaip labai Tau rūpi tokie mažmožiai, kurie yra savaime suprantami! Taip, Tu esi teisingumo Dievas, kuris manęs niekada nepamiršta! Kaip gera jaustis saugiai su Tavimi!