Raktas į palaiminimą  –  2021.04.19

Jėzus sako:
Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių.
Evangelija pagal Joną 15, 5

Žinote, pakartoto įstatymo knygos 28 skyrius apie palaiminimus prasideda taip: “Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir vykdysi bei laikysi visus Jo įsakymus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, Viešpats, tavo Dievas ……” – Ir taip gyvena daugelis žmonių: jei yra geri, niekam nedaro nieko blogo, atseikėja bažnyčios mokestį arba savo dešimtinę ir lieka savimi patenkinti. Jie stengiasi būti gerais.
Tačiau tas, kas iš Dievo nori daugiau, greitai pastebi: dar kažko trūksta, nėra ryšio su Viešpačiu! Trūksta palaiminimų! Ir dar ta kaltė! Kaip su mano kalte ir nesėkme? Kaip man su tuo susidoroti??
Senieji žydai labai stengėsi laikytis visų įsakymų bei dar keleto papildomų įsakymų ir labai gyrėsi, kad jiems tai pavyksta. Tačiau Jėzus regi jų teisumą ir mano: Jeigu jūsų teisumas nėra didesnis už fariziejų, jūs nepateksit į dangų. – Oho……. Dar labiau stengtis, dar šventesniais būti? Ne, sako Jėzus, tu tik kitaip turi tapti teisus, ne per pamaldžius darbus. Ne per nuodėmių vengimą tu tapsi teisus, tau reikia naujos širdies. Visiškai naujos, be polinkio į nuodėmes. O visas senas nuodėmes, tu gi žinai, aš paprasčiausiai tau atleidžiu; už jas aš netgi buvau ant kryžiaus. Aš myliu tave, dėl to viską padariau dėl tavęs. Ir štai pasilik manyje, kaip kad aš tavyje pasilieku. Tikėk manimi, pasitikėk manimi! Tavasis teisumas kyla iš manęs, ne iš įsakymų laikymosi. Aš esu tas, kuris tave išteisina, tiesiog iš malonės ir meilės, be jokio tavo nuopelno. Pasitikėk manimi! Noriu būti tavo širdies karalius. Ištark man taip, pakviesk mane į savo širdį! Aš padarysiu ją nauja. Pripildysiu ją šilumos ir meilės, draugiškumo, ramybės ir džiaugsmo. Ateik pas mane, mano vaike! Padarysiu tave Dievo vaiku!
Taip, tik šitaip tai vyksta: kuomet nebelieka nuodėmių tarp manęs ir Dievo, nes Jėzus jas atleidžia, tuomet įsivyrauja ramybė, bendrystė ir harmonija su Dievu, kūrėju. Tuomet Dievas yra mano Tėvas ir aš esu JO vaikas. Tuomet gyvenu dieviškoj pilnatvėj; visi palaiminimai yra su manimi, nes JIS yra su manimi.

Dėkoju, Jėzau, Tu padarai mane Dievo vaiku! Kaip gerai, kad esi mano širdies Karalius! Kaip gerai, kad Tu atleidi ir užmiršti visas nuodėmes! Kaip gerai, kad Tu esi šalia, o kartu su Tavimi ir visa Dievo pilnatvė ir palaiminimai! Tikrai, noriu likti artimai susijęs su Tavimi, gyventi su Tavimi, būti Tavyje, kartu su Tavimi ranka rankon eiti per gyvenimą. Dėkoju, kad esi šalia!!

Dosnus iš širdies

„… Atėjo visi tie, kurių širdis buvo dosni ir kuriuos skatino jų dvasia, atnešdami VIEŠPAČIUI auką Susitikimo Palapinės statybai, visai jos tarnybai…“
Išėjimo knyga 35, 21

Meilė ir dėkingumas daro mus pajėgius aukoti. Dievas aukojo Savo Sūnų, Tėvai aukojasi dėl vaikų. Taip, meilė tai daro įmanoma! Ir jei kas nors mums sudėtingoje situacijoje padeda, mes esame dėkingi tai išreikšdami didelėmis dovanomis. Tik žmonės, kurie yra patys viską užsidirbę, arba jaučiasi viskam turintys teisę, be savanaudiško tikslo negali laisvai ir linksmai duoti. Jie per daug užsiėmę savimi. Žmogus, kuris nepasitiki Dievu ir netiki, jog Dievas Juo rūpinasi, negali dovanoti linksmai. Nes juk negali žinoti, kada galbūt pačiam prireiks! Rūpinimasis yra šių žmonių prioritetas.
Kaip gerai, kad tikėjimas išlaisvina! Mes galime tikėti, kad JIS mumis rūpinasi! Mes galime parodyti savo dėkingumą!! Mes galime mylėti Dievą, save pačius ir kitus bei rodyti jiems meilingą rūpestį!!! Nuostabu, kai siela yra laisva nuo šio sukimosi apie save, ir kai randa save tikėjimo laisvėje, dėkingume, džiaugsme ir meilėje! Dievas yra taip arti mūsų širdžių ir traukia Savo vaikus prie Savo širdies taip, kad jie taptų laisvi duoti. Tuo metu, Mozės laikais, izraelitai tiek daug visko sunešdavo, kad Mozė turėjo juos stabdyti. To buvo tiesiog per daug! (eil.36, 5)

Malda: Taip, Tėve, Tu esi apstumo Dievas! Tu visko turi užtektinai ir nuolat mane apdovanoji. Tavimi galiu pasitikėti, man nereikia pačiam viskuo pasirūpinti. Taip mano siela tampa laisva. Suteik man dėkingą, linksmą ir mylinčią širdį! Tebūna ji kaip Tavo.

Dievo žodis  –  2021.04.17

Parašyta:
Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.
Evangelija pagal Matą 4, 4

Po krikšto Jėzus buvo Dievo Dvasios nuvestas į dykumą, ten pasninkavo 40 dienų ir naktų. – Taip Dvasia kiekvieną iš mūsų, kuris rimtai trokšta tikėti Jėzumi, veda į dykumą, kad ten susipažintume su Jėzumi.
Jėzus buvo alkanas, ir velnias JĮ gundė: Na, jei Tu Dievo Sūnus, gali paversti šituos akmenis duona! – Tačiau Jėzus nenori, JIS nori tik to, ką JAM yra paruošęs Dievas.
Taip pat ir mes vėl ir vėl turime nuspręsti, ar imame tai, ko norime, ar pagalvojame, ar turime tam teisę, ar mes visko laukiame iš Dievo rankų. Anuomet, kai Izraelio tauta buvo dykumoje, jie nebeturėjo duonos valgyti. Vis dėlto Dievas kas rytą jiems siuntė dangaus duonos, manos. JIS ištikimai aprūpino Savo tautą. Per 40 keliavimo dykuma metų batai nenudilo, o rūbai nesuplyšo. Viskas atlaikė 40 metų!
Mes turime žinoti, kad visa, ką turime, ateina tiesiai iš Dievo. Arba kas leidžia kviečiams augti? Kas leidžia žuvims plaukti? Kas viskuo rūpinasi?
Ir kuomet mes skaitome Bibliją arba girdime JO Žodį, tai JIS kalba mums gyvenimo žodžius. Kuomet mes esame atviri klausytis JO balso, JIS kalba į mūsų širdis. JIS atidengia tai, kas JAM nepatinka, ir grąžina mus į gyvenimo kelią. JIS turi vilties žodžius. JIS atnaujina mūsų širdį, suteikia drąsos, vilties, paguodos ir jėgų. Visa telpa JO Žodyje. Turėtume daugiau Jo skaityti!!

Dėkoju už Tavo žodį, už Tavo pažadus, kurie suteikia man vilties ir drąsos! Dėkoju už Tavąjį Žodį Biblijoje; – ten juoda ant balto parašyta tai, ką Tu man pažadi ir tai, kaip aš turėčiau gyventi. Dėkoju, Tu taip gerai manimi rūpiniesi!!

Mano mylimas vaikas  –  2021.04.16

Ir štai balsas iš dangaus prabilo:
„Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“.
Evangelija pagal Matą 3, 17

Po to, kai Jonas pakrikštijo Jėzų, Jėzus pamatė atsivėrusį dangų ir Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant JO. Ir Dievas tarė Jėzui: Šitas yra mano mylimas sūnus, kuriuo aš gėriuosi.
Ar esi nors kartą girdėjęs tokius žodžius iš savo tėvo ar motinos? “Mano mylimas vaike! Tu man taip patinki!”
Dievas taip sako apie tave ir mane. Vis tik mums kyla didžiulių sunkumų šią žinią iš tikrųjų priimant. Mes matome savo klaidas ir nesėkmes ir Dievo žinute tiesiog negalime patikėti. Tą patį Dievas sako ir apie mūsų kaimynus, mūsų sutuoktinius, kolegas darbe, ‘nurašytus’ alkoholikus, priklausomus nuo narkotikų, prostitutes: “Mano mylimas vaikas!” – tuo mes galim lengviau patikėti nei kad taip sakoma apie mus pačius.
Man padeda, jeigu į kitą žvelgiu kaip į vaiką. Juk suaugęs ir yra kaip vaikas, tik didesnis ir turintis daug geros bei blogos patirties. Tačiau jaučiasi jis vistiek taip pat. Tai, ko jam reikėjo anuomet kaip vaikui, mielų žodžių, vis dar to paties jam reikia ir šiandien.
Mums nesunku galvoti apie vaiką: mylimas Dievo vaikas! – taigi įsivaizduokime kitus ir save pačius kaip vaikus ir pastebėsime, Dievas juos myli! Ir myli mane bei mylėjo netgi tada, kai aš dar buvau vaikas. Nuodėmė mus deformavo, tačiau Jėzus nori ją paimti, ir tada mes ir vėl būsime kaip vaikai, naivūs, tyri, džiaugsmingi.
Dievas gėrisi vaikais, taip pat ir mumis. JAM patinka, kaip mes kalbam, dainuojam ir džiūgaujam. JAM patinka net ir mūsų pasipūtimas: Aš esu didžiausias! Tada JIS iš mūsų juokiasi. (Auklėjimui juk dar yra laiko.)
Tikrai, įsivaizduok, lyg būtum mažas vaikas ir tada pamatyk, kad Dievas tave myli, ir visada yra tau ištikimas, JIS eina paskui tave, ieško tavęs, kol tu ir vėl būsi prie JO širdies.
“Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse” taip rašo laiške romiečiams 5,5. Taigi, su Šventosios Dvasios pagalba, priimsime savo kalčių atleidimą, pajusime Dievo meilę ir galėsime ja patikėti, o tada tapsime ir vėl džiaugsmingi, dėkingi bei kupini troškimo veikti. JIS yra toks mylintis, toks rūpestingas mums!! Nuostabu!

Dėkoju, Jėzau, Tu atlaisvinai kelią. Tu atėjai pas mus kaip žmogus ir parodei, kaip labai mus, žmones, Dievas myli! Dėkoju! Padėk man kitus žmones matyti taip, kaip Tu juos matai, ir taip pat juos mylėti.

Blogas kalbėjimas

„Savo Artumo užuovėjoje paslepi juos
nuo žmonių kėslų,
apsaugai savo pastogėje
nuo priekabių liežuvių.“
Psalmyno 31, 21

Kai buvom maži berniukai, mes krėsdavome išdaigas. Kartą įmetėme naujametinį fejerverką į šiukšlių dėžę gatvėje. Dangtis iškart buvo nuneštas sprogimo ir tada pasipylė iš jos kalėdinės anties plunksnos. Visur aplink jų buvo pilna ir vėjas nešiojo jas visoje gatvėje. Savininkė išėjo ir stipriai barėsi. O mes iš juoko raitėmės ant žemės. Kaip gi dabar visas šias plunksnas surinksi?! Lygiai taip pat neįmanoma „surinkti” žodžių srauto. Pikti žodžiai pasklinda visur lyg vėjo išnešioti. Nieko neįmanoma padaryti! Galbūt galima surinkti 10-20 plunksnų, tačiau šimtai lieka.
Jėzus nesigynė, kai apie Jį buvo piktai kalbama. Nes piktas liežuvis nemoka klausytis ar leisti jį pataisyti. Jis tik renka naują informaciją, iškreipia ją ir paleidžia į pasaulį naujus melus ir dalines tiesas. Žinoma, kai mes esame rimtai klausinėjami, turime atsakyti, o Dievo Dvasia duoda tam teisingus žodžius.
Dievas nori Savo užuovėjoje apsaugoti mus nuo liežuvio kirčių. Tinkamu metu JIS atskleis tiesą. O iki tol mes esame saugūs Jame. JIS juk viską žino ir mus palaiko. Kai yra skleidžiami melai, JIS nori mus guosti ir stiprinti. Tačiau JIS nenori, kad mes pasiklausę to, kas yra pasakojama, investuotume visą savo energiją tam, kad nuolatos viską taisytume. JIS nori mums dovanoti ramybę, ne kivirčus! JIS nenori, kad mūsų mintys nuolat suktųsi apie blogį. JIS nori, kad mes pas Jį rastume apsaugą ir užuovėją. Taip, Jo širdyje vėl nurimsta mano širdis. O tada aš galiu atleisti žmonėms, ir net juos laiminti. Nes mano Viešpats yra Tas, Kurio Žodis – paskutinis.

Malda: Dėkoju, Jėzau, kad Tavyje esu nuo visko apsaugotas ir saugus. Tu žinai tiesą, man nereikia gintis. Tu nuramini pykčio audrą manyje ir mane stiprini. Saugok mano liežuvį, kad jis neneštų į pasaulį neteisybės! Ir saugok mano ausis, kad jos netikėtų jokiais blogais žodžiais apie kitus! Tu esi ramybės Kunigaikštis ir vieną kartą įvesi Savo teisingumą.

Jonas,Krikštytojas  –  2021.04.14

Aš jus krikštiju vandeniu (kaip ženklas) atgailai. Bet Tas, kuris ateina po manęs, – galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.
Mato 3, 11

Koks galingas Jono pamokslas! Trumpai ir drūtai jis pasako tai, kas svarbiausia! Jis, Jonas, nėra svarbus. Lygiai tiek pat mažai kaip šiandien ir kiti Evangelijos tarnautojai, nors mes juos šiandien taip sudievinam. Jeigu Xy su manimi melstųsi, tai aš pasveikčiau! – taip galvoja kai kurie. Bet net ir didieji Evangelijos skelbėjai yra tik maži žiburiai, tik klystantys žmonės. Vienintelis Jėzus yra svarbus. JIS yra toks svarbus, toks visagalis, toks didis ir kilnus, kad net Jo sandalų nuavimas Jonui būtų per didelė garbė. Jonas žino teisingą eiliškumą. Tai ko gi mes laikome save tokiais svarbiais!
Jonas sako, kad Jėzus mus krikštys Šventąja Dvasia. Mes gauname Dvasią ne be Jėzaus pagalbos. Kai kurie  „sutrumpina kelią“ ir nori eiti per žmogų tarpininką. Arba jie prašo Dievo, kad Jis duotų Dvasią. Bet Dievas taip nustatė, kad tik vienintelis Jėzus duoda Šventąją Dvasią. Ten, kur Jėzaus nėra centre, ten galima ilgai laukti Dvasios.
Mums reikia Šventosios Dvasios. Jau kūrinijos pradžioje, parašyta, kad Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jį gyvybės kvapą, o tai yra Šventoji Dvasia. Be Dvasios mes negalime atpažinti Jėzaus kaip Karaliaus ir Mesijo, negalėtume su Juo bendrauti, nepavyktų mums malda, pokalbis su VIEŠPAČIU, mes nesuprastume Biblijos ir t.t. Beveik viskas, kas krikščioniška, be Dievo Dvasios nepasisektų. Mums Jos reikia viskam!
Ugnimi krikštyti: tai daugeliui iš mūsų dar tik įvyks. Ugnies krikštas. Kai priešas puola, ir mes kenčiame ir sužeidžiami. Kai dėl Jėzaus esame persekiojami ir niekinami. Kai mus plūsta ir šmeižia. Kai dėl Jėzaus patiriame nuostolius. Ir tuo pačiu, kai Jėzus teikia ugnį, uždega karšta meile Jam. Jis nori karštos meilės, ne pravėsusio nuoviro! Tuomet ištversime krikštą ugnimi ir tapsime vis stipresni tikėjime VIEŠPAČIU, kuris nugalėjo pragarą, mirtį ir velnią.

Ačiū Jėzau, Tu esi Atpirkėjas! Tu atleidi ir kuri manyje naują gyvenimą! Tu pripildai mane Dievo Dvasia! Ir štai esu čia: aš noriu Tave sekti ir Tave karštai mylėti!!

VIEŠPATIES balsas  –  2021.04.13

Dykumoje šaukiančiojo balsas:
Paruoškite VIEŠPAČIUI kelią!
Ištiesinkite Jam takus!
Mato 3, 3

Tai pranašystė iš Izaijo knygos. Jonas, Krikštytojas,  ją išpildė. Jis buvo dykumoje, jis buvo VIEŠPATIES balsas. Jo žinia buvo be kompromisų ir be modernių nuolaidžiavimų: atgailaukite! Išpažinkite savo nuodėmes ir palikite jas! Eikite VIEŠPATIES keliais! – ir visa tauta atėjo pas jį, ir krikštydinosi, ir apsivalė nuo savo nuodėmių. Net ir fariziejai atėjo ir kiti pamaldūs, tačiau Jonas juos pažinojo ir reikalavo iš jų rodyti atgailos vaisius, o ne vien tik pamaldžiai kalbėti. Jonas buvo tas, kuris ruošė tautą Jėzui. Ir Jėzus buvo labai geros nuomonės apie jį.
Galbūt mes taip pat norime tokio „pasisekimo“ pamokslaujant ar liudijant. Tačiau ši sėkmė buvo brangiai gauta. Jonas gavo ją ne veltui, kaip padovanotą ar į lopšį įdėtą. Jis nuėjo sunkų kelią. Jis gyveno dykumoje, maitindamasis žiogais ir lauko medumi, vilkėjo kupranugarių kailiu, surištu virvele, nesiskutęs, niekada nebuvęs pas kirpėją …. tikrai baisiai jis atrodė. Bet dykumoje jis išmoko pažinti VIEŠPATĮ ir mokėsi išgirsti Jo balsą. Be tylos nėra dvasinės galios! Visas mūsų aktyvumas negali pakeisti šios tylos, tokio VIEŠPATIES klausymosi.
Jonas buvo Dievo balsas dykumoje; – o mes? Vienumoje su Jėzumi mes mokomės Jį pažinti, ir Jis suteikia mums įgaliojimą ir autoritetą. Norint atlikti dvasinį darbą, mūsų žmogiškų sugebėjimų neužtenka. Todėl mūsų bažnyčios dažnai yra tokios silpnos.
Mūsų pamokslo ir pokalbių tikslas visada yra nutiesti VIEŠPAČIUI kelią į širdis. Tai, kas trukdo, turi būti pašalinta. Ir JIS turi būti žmonėms taip pateiktas ir taip išaukštintas, kad jie suprastų. O VIEŠPATS šiems žodžiams turi suteikti gyvybę, nesvarbu, ar tu sakykloje stovi, ar tu artimai kalbiesi su žmogumi. Turi veikti Jo jėga, nes kitaip tavo žodžiai bus tik tuščias skambesys be jokio poveikio.

VIEŠPATIE, padėk Tavęs klausytis! Ach, pripildyk mane savo šlove ir jėga! Suteik man savo meilės žūstantiems! Ir suteik mano žodžiams jėgos, gyvybingumo!!

Pamąstymas

Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.
Pradžios 1,1-2

Šiandien ryte, lėtai auštant, buvo ūkanota. Drėgnas oras leidosi ir drėkino viską aplinkui. Tai man labai priminė Šventąją Dvasią, Dievo Dvasią. Ji kaip gyvybę teikianti būtybė taip pat visur prasiskverbia. Ji sklando virš tamsos ir galvoja, kaip galėtų atsirasti kažkas puikaus. Nenuilstamai Ji kuria nauja. Ji sukuria tokius dalykus, kurių anksčiau nebuvo ir kurie mums buvo neįsivaizduojami. Tačiau tai yra kuriančioji Dievo Dvasia, kuri nuolat kuria kažką naujo!
Tokiu būdu Ji yra ir virš mūsų gyvenimo ir sukuria nuostabių dalykų. Ji nesustoja ties dabartine situacija, bet turi nuostabius planus, ką galėtų padaryti iš vieno ar kito gyvenimo! Mes turime leisti Jai veikti, tuomet bus gerai! Pirma, ką Dievas sukūrė, buvo šviesa. Taip, Dievas nori visų pirma mūsų gyvenime uždegti vilties šviesą, o tada kurti ir visa kita, kas yra gražu. JIS yra Visagalis, nėra nieko, kas būtų Jam per sunku!
Kaip visur yra oro drėgmės, net karštoje dykumoje, taip visur yra ir Dievo Dvasia. Ji perskrodžia viską. Kai būna lietus, mes galime visiškai sušlapti. Kai maudomės, tada pilnai pasineriame į vandenį. O paimkime kempinę, pilnai prisisunkusią vandens … Taip, yra skirtumai, kaip arti mūsų gali būti Dievo Dvasia. Ji pripildo mus skirtingai. Biblija sako: būkite pilni Dvasios!

Ačiū, dangiškasis Tėve, už Tavo Dvasią! Ir virš mano gyvenimo Ji yra ir nori iš jo padaryti kažką nuostabaus. Prašau, suteik man savo Dvasios pilnatvę! Nes ten, kur yra Tavo Dvasia, ten yra gyvenimas, džiaugsmas ir laisvė.

Dangaus karalystė  –  2021.04.11

Atsiverskite! Nes prisiartino dangaus karalystė!
Evangelija pagal Matą 3, 2

Tai buvo Jono pamokslas. Jėzus skelbė tą patį, skaitykite Mt 4, 17. Tai yra Evangelija!
Atsiverskite, ankstesniame Martyno Liuterio vertime tai skambėjo – atgailaukite! – Atgailavimas yra aktyvus procesas. Tai nėra bausmė ar kaltės apdirbimas. Atgaila yra daugiau nei gailėjimasis, tai yra posūkis link kitokio elgesio. Liaujamasi su senaisiais elgesio būdais ir einama naujais keliais. Be atgailos pasiliekama prie gailesčio. Kažkas nepasisekė ir kažkam dėl to labai gaila. Tačiau žmogus nepasikeičia ir toliau gyvena neteisingai.
Šventoji Dvasia mums parodo, kur mes elgiamės neteisingai ir tai, kas JAI nepatinka. Ir mes atgailaujame dėl to ir tada mieliau einame Dievo keliais. Be atgailos sunku gauti atleidimą; – juk nenorima pasikeisti.
Jonas galvoja, kad dangaus karalystė yra arti. Ir kuomet Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų, dangaus karalystė prisiartino. Dangaus karalystė yra tokia sritis, kurioje viešpatauja Dievas. Tai gali būti mūsų širdis, mūsų namas, mūsų šeima, mūsų įmonė, mūsų bažnyčios bendruomenė.
Dangaus karalystėje viskas vyksta lygiai taip pat kaip valstybėje. Mes esam dangaus karalystės piliečiai, Jėzus mus jais padarė. Viskame yra taisyklės ir įstatymai, pvz., turėtume vienas kitam patarnauti, džiaugtis, žvelgti į Viešpatį arba dėkoti. Yra ir dalykų, kurie nepriklauso dangaus karalystei. Šiais laikais diskutuojama apie seksualumą, o Dievo žodis šia tema turi aiškią nuomonę, aiškiai nusako, kas Dievui patinka, o kas – ne. Turėtų pastoriai laiminti tos pačios lyties poras – tegul, tačiau laimintojas tik juoksis iš to. Dangaus karalystėje galioja kitokie įstatymai nei pasaulyje. Abortai ir eutanazija taip pat nepriklauso dangaus karalystei. Pasaulis taip elgiasi su savo piliečiais, tačiau, laimei, danguje yra kiek kitaip.
Taigi, elkis ne kaip pasaulio, o kaip dangaus karalystės pilietis. Nedaryk JAM gėdos! Gyvenk taip, lyg priklausytum Jėzaus žmonėms ir nevadovauk savo “asmeniniam gyvenimui” taip, kaip tu to nori.
Mes patys turėtume tapti aktyvūs tam, kad taptume suaugusiais, brandžiais dangaus piliečiais. Eiti naujais keliais. Išmesti tai, kas sena. Pasikeisti tam, kad taptume panašiais į Jėzų. JO Dvasią nešti savyje.
Kaip gerai, kad šiame naujame gyvenime yra padėjėjas: Šventoji Dvasia!

Dėkoju, Jėzau, kad Tu priimi mane kaip dangaus karalystės pilietį. Aš nesu kažkas ypatingo, tačiau Tu pasirinkai mane! Dėkoju!! Padėk man, kad aš galėčiau gyventi pagal Tavąjį įsivaizdavimą!

Mesijas  –  2021.04.10

Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.
Evangelija pagal Matą 1, 21

Jėzaus vardas kilęs iš vardo Jošua, ir tai reiškia: gelbėtojas, atpirkėjas. Emanuelis (eil. 23) reiškia: Dievas yra su mumis; – tai kitas pranašiškas Jėzaus vardas.
Problema, dėl kurios Jėzus turėtų išpirkti Dievo tautą yra nuodėmė, atsiskyrimas nuo Dievo. Izraelitai labai griežtai laikėsi Dievo įsakymų, tačiau jiems trūko dieviško gyvenimo, gailestingumo, atjautos, kantrybės, ramybės ir džiaugsmo. Religija buvo tvirta ir mirusi, ji buvo grynai vien grįsta įstatymu. Netgi žmonės, kurie iš tikrųjų mylėjo Dievą, buvo šaltai atstumti įstatymo. Įstatymas apėmė viską, net ir Dievą. Šitaip anuomet buvo Izraelyje, taip šiandien yra kai kuriose bendruomenėse.
Jėzus išpirks Savo tautą iš nuodėmių. Šiandien tam tiek daug priklauso! Tačiau mūsų nuodėmės šaknis visada yra savanaudiškumas. Man turėtų būti gerai. Dievas turi manimi rūpintis. Aš noriu sveikatos, pinigų, karjeros. Dievas ir tikėjimas turi viskam tarnauti. Tačiau ko nori Dievas, retas paklausia. Net ir diskusijoje apie tos pačios lyties asmenų meilę dominuoja teisinė pusė. Jau ir taip aišku, kad šventasis Dievas jau seniai šioje srityje yra nurodęs gaires. Kai kurie dvejoja, kai kurie yra per griežti. Žmonės paprasčiausiai pasimeta, nes nepažįsta Dievo! O mes, krikščionys, puoselėjam egoistinį gyvenimo būdą užuot darydami tai, ko Dievas norėtų, darydami tai, kas JAM prie širdies!
Turėtume mylėti savo artimus žmones ir dėl to skelbti jiems Evangeliją, nedarydami jokių kompromisų su nuodėme. Tačiau mes patys priėmėme daug kompromisų! Tai kaip tokiu atveju galėtume būti galingas ginklas Dievo rankose?
Turime vėl pradėti viską iš naujo: JIS atleido mūsų nuodėmes, ir JIS išpirko mus iš nuodėmių; – mums nebereikia gyventi nuodėmėje!
Dėl to mes esame laisvi vykdyti Dievo valią: nešti Dievo žinutę šalia esantiems – išlaisvinimas, atpirkimas, draugystė su Dievu.
Nuodėmė yra pirmykštė žmogaus problema. Tai kodėl gi mes, krikščionys, darome tiek daug kompromisų ir patys gyvename nuodėmėje?

Dėkoju, Jėzau, Tu esi Gelbėtojas ir Atpirkėjas! Tikrai, Tu išlaisvinai mane, kad tik man nebereikėtų gyventi nuodėmėje, o galėčiau gyventi Tavojoje šviesoje. Dėkoju už viltį, už Tavo artumą, už Tavo gailestingumą!