Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

„Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, ­ sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“
Laiškas romiečiams 12, 17-21

Pasididžiavimas, savanaudiškumas ir nerami, pykčio kupina širdis, priveda prie konfliktų. Tokie žmonės gyvena beatodairiškai ir skaudina kitus. Jėzus nori, kad ginčo metu elgtumėmės taip, kaip Jis. Jis meldėsi už Savo priešus ir kankintojus, net ir tuomet, kai Jį nekaltą prikalė prie kryžiaus. Jeigu mes nekerštaujame, tai jau yra didelė pažanga! Keršto metu sąmoningai siekiama blogio kitam. O Jėzus, dėl mūsų pačių sąžinės tyrumo, visiškai nenori kad tokie ginčai tęstųsi. Tik atleidimas gali nutraukti visus ginčus. O tuomet reikėtų žengti ir pirmąjį žingsnį susitaikymo link, bei linkėti kitam viso ko geriausio. Net tokių situacijų, kuriose buvome neteisingai kažkuo apkaltinti ar įskaudinti, geriau nepriminti ir susitaikant neprikišti. Tai vadinama „mirtimi sau“. Žinoma, toks kelias mums iš prigimties atrodo sudėtingas. Bet mūsų senoji prigimtis turėtų būti palaidota ir mumyse turėtų pradėti vyrauti Jėzaus prigimtis!
Dievui yra labai svarbu, kaip kiti žmonės elgiasi su mumis ir kaip mes elgiamės su kitais. JIS nuolat laiko Savo ranką virš mūsų, kad mums niekas nepakenktų. Jis leidžia daug kam įvykti; galbūt, norėdamas mus išauklėtų, galbūt, kad per tai įtikėtų kiti žmonės. Bet Jis pažadėjo, kad atlygins kiekvieną mūsų patirtą skriaudą.
Kiekvieno ginčo metu svarbiausia, kiek mes sugebame pasitikėti Jėzumi. Ar iš tiesų visos vadelės yra Jo rankose ar mums reikia mūsų pačių pagalbos?
JIS pažadėjo: “Aš esu su Tavimi! Aš remsiu Tave savo teisumo dešine ir išgelbėsiu Tave iš bet kokios bėdos!”

Dėkoju, Jėzau, kad Tu esi šalia! Tu nepalieki ir nepamiršti manęs. Net ir ginčo metu man nereikia kerštauti, nes visus rūpesčius galiu atnešti Tau. Tu rūpiniesi manimi. Aš noriu atleisti savo priešui ir linkėti bei daryti jam tik gera. Padėk man tai įgyvendinti! Dėkoju už tą giliai širdyje esančią taiką, kurią dovanoji man net didžiausio ginčo metu.

„Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna.“
Izaijo 1, 18

Gaila, bet mūsų šalis yra paskendusi begalėje nuodėmių, kurios yra raudonos it kraujas. Atrodo, kad yra vertybių, kurios tampa svarbesnės, nei žmogaus gyvybė. Anksčiau egzistavo tautos, kurios aukodavo savo vaikus dievams, pavyzdžiui, Indijos Majai, Actekai ir Inkai, o taip pat senovės tautos, gyvenusios Kanaane. Šias tautas Dievas pasmerkė žlugimui. O kas gi laukia mūsų šalies? Nuodėmė yra raudona it kraujas!
Dauguma motinų nutraukia savo vaiko gyvybę dar iki jo gimimo. Sakoma, jog tai nėra blogai. Bet yra motinų, kurios jaučiasi blogai ir jaučia milžinišką kaltę. Dirbantys ligoninėje ir prisidedantys prie šio darbo taip pat dažnai jaučiasi nekaip. Todėl, kad Dievas davė mums kaltės jausmą!
Daug senų žmonių yra apgyvendinami senelių namuose; vaikai neturi jiems nei laiko, nei vietos. Ar tai patinka VIEŠPAČIUI?
Daugelyje trečiojo pasaulio šalių vaikai turi sunkiai dirbti, arba net būna parduodami, kad šeima galėtų išgyventi. Panašu, kad trūksta politinės valios, ką nors pakeisti šioje situacijoje. Bet ar tai nepaveikia VIEŠPATIES?
Nepaisant to, VIEŠPATS sako: “Aš atleisiu tau tavo kaltes! Net jei jos raudonos kaip purpuras, tu tapsi tyras kaip sniegas ir baltas kaip vilna.” Jei atneši VIEŠPAČIUI savo nuodėmes ir jas pripažinsi, tuomet JIS tau jas atleis ir pamirš. Jei tave kankina kaltė, atnešk ją pagaliau VIEŠPAČIUI! JIS tau atleis ir širdis vėl nurims. Tu esi Jam labai svarbus!

Ačiū, Jėzau, kad mirei už mano nuodėmes. Net jei mano kaltės yra didelės, atleidimas yra dar didesnis! Man kartais būna sunku patikėti, kad Tu iš tiesų man atleidai. Prašau, padėk man! Ateik, Dievo Dvasia, padėk man tikėti ir pasitikėti bei pripildyk mane Dangiškąja Ramybe.

„Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“
Laiško filipiečiams 4, 7

Dievas mus pašaukė ramybei! Jis numatė mums tokį tikslą, kad bendraujant su kitais ar su Dievu mūsų širdyje vyrautų ramybė. Patys mes negalime sukurti tos dangiškos ramybės, ją patalpinti mūsų širdyje gali tik Dievo Dvasia. Ramybė yra daug daugiau nei paliaubos. Tai prilygsta visiškai harmonijai, kuri aprašyta 23-oje psalmėje: Žalios pievos prie ramių vandenų, padengtas stalas priešų matomoje vietoje, sklidina taurė, apsauga ir vedimas einant per tamsiausią slėnį, ėjimas teisumo takais ir amžinas gyvenimas VIEŠPATIES Namuose. Niekas neišplėš iš mūsų šios ramybės, tik mes patys galime prarasti ją, pavyzdžiui, per daug dėmesio skirdami savo rūpesčiams. Mes turime pratintis, palaikyti pastovius santykius su Jėzumi, paisyti Biblijos patarimų ir gyventi pagal juos. Mąstyti tik apie gėrį, elgtis taip, kaip moko Biblija ir palaikyti artimus santykius su Jėzumi. Tuomet ramybės Dievas bus su mumis.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu sukūrei ramybę! Tavyje mano širdis randa ramybę ir net poilsį! Tu apgaubi mane Savo ramybe, džiaugsmu bei malone ir laikai virš manęs Savo švelnią ranką. Ko gi turėčiau bijoti, jei Tu esi šalia? Pripildyk mano širdį dar labiau Savo dangiška ramybe! Juk Tu esi Ramybės Kunigaikštis!

„Tada Abromas tarė Lotui: ´Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai. Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę.´”
Pradžios knygos 13, 8-9

„Dievas yra mus pašaukęs santaikai!!!“ (1 Kor. 7, 15) Bet kartais su tam tikrais žmonėmis, taip kaip Abromas su savo sūnėnu Lotu, patiriame labai daug įtampos ir streso. Nepaisant to, kad Dievas pažadėjo atiduoti visą šalį, Abromas dėl santaikos pasiryžo viso to atsisakyti, atiduodamas savo sūnėnui geresnę dalį. Dievas gerbdamas jo pasitikėjimą tarė (1 Kor. 15, 6): „Abromas patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu.“ Dievas teisumu įskaito ne tik darbus, bet ir tikėjimą! Tačiau mūsų tikėjimas atsiskleidžia per mūsų veiksmus; įdomu, kaip Abromas būtų pasielgęs, jei netikėtų Dievu?
Santaika Dievo akyse užima labai svarbų vaidmenį, todėl Jis įdėmiai klausosi, kai mes meldžiamės arba laiminame mus persekiojančius priešus. Štai kodėl Jis ragina mus dėti visas pastangas, kad gyventume santaikoje. Kartais užtenka tik atsiprašyti, kartais dėl to reikia kažką paaukoti, o galbūt net atsisakyti kažkokių savo teisių, bet šalia to visada reikia atleisti, atleisti, atleisti.
Bet būna ir taip, kad norint gyventi su tam tikru žmogumi santaikoje, viso to neužtenka. Tuomet, turėtume atsiskirti nuo tokio žmogaus, bet palikti jam ištiestą susitaikymo ranką. Net jei, kaip Abromas, už tai turėtume sumokėti daugiau, tai bus geriausias kelias. Nes kitu atveju, kaipgi tu susigrąžinsi santaiką, kuri per vaidus ir norą būti teisiu bus prarasta? Jūs esate pašaukti santaikai!

Tėve, aš pasitikiu Tavimi. Visais atvejais Tu rūpiniesi manimi, net ir tuomet, kai dėl santaikos aš išsižadu savo teisių. Tu laimini mane ir tai yra vertingiau už bet kokius turtus!

„Jei VIEŠPATS nestato namų,
veltui triūsia tie, kurie juos stato.
Jei VIEŠPATS nesaugo miesto,
veltui budi sargai.
Tuščia jums anksti keltis
ir vėlai eiti gulti,
jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną,
nes tais, kuriuos myli,
VIEŠPATS pasirūpina jiems tebemiegant.“
Psalmyno 127, 1-2

Mūsų gyvenimui Dievas yra nustatęs tam tikrą tvarką. Ramybė ir poilsis tame užima taip pat svarbią vietą. Kad rūpesčiai netaptų mūsų neramaus gyvenimo priežastimi, Dievas nori suteikti mums išminties ir laiminti mūsų rankų darbą. Mūsų darbui JIS nori iškelti tikslą; bet mes neturėtume siekti neįgyvendinamų svajonių. JIS nori, kad mes būtume dėkingi, kupini džiaugsmo bei patenkinti tuo, ką gauname iš Jo. JIS trokšta padėti mums įveikti dienos rūpesčius ir pasirūpinti tais dalykais, kurie net nuo mūsų nepriklauso.
Biblijoje dažnai skaitome, kad Jėzus anksti ryte atsitraukdavo nuo visų į nuošalę. Tie rytiniai pokalbiai su Tėvu, padėjo Jam, prieš užplūstant dienos įtampai, susitelkti į tai, kas svarbiausia. Biblija kalba apie Dievo apsaugotą ramybę ir miegą. Atėjus vakarui turėtume užbaigti darbus ir nusiraminti, su padėka žvelgdami į praėjusią dieną. Sekmadienį turėtume skirti savo laiką poilsiui. Laikydamiesi šios dieviškosios tvarkos, galėsime ilgai ir sėkmingai dirbti ir nepersidirbti.
Jis trokšta suteikti mums išminties, kad užsiimtume tik tais darbais, kuriuos mums yra numatęs JIS. Tačiau nežmoniškai įtampai darbe, kurią patiria už daugelį dalykų atsakingi asmenys, Jis nepritaria.
Jis nori matyti mus, kaip linksmus ir darbingus žmones, randančius Jame ramybę ir nepaisant aplinkybių sugebančius išlikti ramiais. Kaip žmones, kurie patiki savo darbus Jo palaiminimui. Jis nori, kad eitume per dieną kartu su Juo – spindintys džiaugsmu, draugiškumu, stiprybe ir kupinus padėkos.
Jis yra tas, kuris lemia sėkmę darbe!

Dėkoju, Tėve, kad šiandien esi šalia manęs! Tu suteiki man jėgų nudirbti savo darbus ir padedi, jei kas nesiseka. Suteik man teisingą požiūrį į darbą ir į kitas manęs laukiančias situacijas – aš labai dažnai pasimetu toje smulkmenų gausybėje. Pasitikiu Tavimi, nes Tu rūpiniesi mano gyvenimu ir mano šeima – aš nebenoriu būti prislėgtas visų rūpesčių. Suteik man šiandien saugumo jausmą, mano Gelbėtojau ir Padėjėjau!

„Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje. O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo. Jo valdžia per visus amžių amžius! Amen.“
Petro pirmas laiškas 5, 8-11

Stipriu balsu riaumojantis, rėkiantis ir bauginantis yra mūsų priešas. Bet iš tiesų, jis nieko negali mums padaryti, nes mes esame saugūs po Dievo sparnais. Tačiau jis vistiek bando mus išgąsdinti, kad mus išsekintų įvairūs rūpesčiai. Norėdamas sukelti mumyse pyktį, jis atkreipia mūsų dėmesį į kitų žmonių nuodėmes. Jis primena apie nemalonias situacijas, taip bandydamas mus sukiršinti. Mūsų priešas džiaugiasi ir didžiuojasi mūsų pasiekimais, taip skatindamas mus didžiuotis ir tapti savanaudžiais. Jis sugeba, pasitaikius progai, gudriai atplėšti mus nuo Dievo. Viso to išvengsime tik tuomet, jei būsime blaivūs ir budėsime, bei pasipriešinsime jam tvirtu tikėjimu ir artimu bendravimu su Jėzumi.
Priešas mielai pastūmės mus į nuodėmės pinkles, kad vėliau dėl tokio elgesio mums tektų gailėtis; jis bando mus įtikinti, kad mūsų susvyravusiam tikėjimui nebėra jokių šansų. Tačiau, nereikėtų pamiršti, kad kuo gilesnė nuodėmė, tuo didesnė yra tėviškoji Dievo meilė, atleidimas ir džiaugsmo kupinas susitaikymas!
Elkitės, kaip senieji tikėjimo tėvai laiške hebrajams 11,33: „Tikėdami jie užkariavo karalystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus.” Pats Dievas padrąsina mus (Psalmyno 91,13): „Tu sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną. Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.”
Dievas pažadėjo, kad JO žodis paskutinis! “Niekas neišplėš mūsų iš Jo rankos!”

Dėkoju, Jėzau, Tu esi daug stipresnis už priešą! Aš noriu įsikibti į Tave, kad kai priešas gąsdins, rasčiau po Tavo sparnais prieglobstį. Atleisk man, už mano silpną tikėjimą ir stiprink mane! Tu esi visą valdžią turintis VIEŠPATS; niekas negali išplėšti manęs iš Tavo stiprios rankos.

„Dovydas dar kalbėjo savo sūnui Saliamonui: `Būk stiprus ir ryžtingas! Imkis darbo! Nebijok ir nenusimink, nes VIEŠPATS Dievas, mano Dievas, su tavimi. Jis neatmes ir nepaliks tavęs, kol nebus užbaigti visi darbai VIEŠPATIES Namų tarnybai.`“
1 Metraščių knyga 28, 20

VIEŠPATS paruošė šiandien padrąsinantį Žodį visiems Savo tarnams, draugams ir darbuotojams, visiems, kuriuos Jis pašaukė tarnystei ir kurie, nesvarbu kur bebūtų, dirba VIEŠPAČIUI. Evangelijos skelbėjams, pastoriams, sielovadininkams, maldos grupelių nariams, sekmadieninių mokyklėlių tarnautojams, jaunimo vadovams, reabilitacijos centrų įkūrėjams ir darbuotojams, bei tiems, kurie bent šiek tiek tarnauja VIEŠPAČIUI. Mes, žmonės, esame Jam reikalingi ne kaip vergai, nežinantys ar nesuprantantys dėl ko dirbame, bet kaip darbuotojai ar bičiuliai. JIS nori pastatyti didelius maldos namus visoms tautoms, kuriuose tilptų visų tautybių žmonės. Tai bus Jo bendruomenė, Jo mylima nuotaka. Mes turime galimybę padėti pastatyti šiuos VIEŠPATIES namus – kiekvienas turėtų darbuotis Jo paskirtoje vietoje.
VIEŠPATS pažįsta mus ir žino, kad kartais mums pritrūksta drąsos. Jis žino, kad kartais vyksta dideli pasipriešinimai ir mus apima baimė. Jis žino, kad mums kartais pritrūksta jėgų, todėl būdamas visuomet šalia JIS padrąsina mus. JIS niekada nepaliks mūsų, bet suteiks drąsos ir naujų jėgų. Likime artimame ryšyje su Juo, kad niekada nenuklystume nuo tikslo, ir kad nuolatos palaikytume ryšį su mūsų stiprybės Šaltiniu.

Dėkoju Jėzau, kad ir aš galiu tarnauti Tau! Tu pažįsti mane ir žinai, kad esu labai ribotas ir toli gražu ne šventasis. Bet nepaisant to, aš esu Tau reikalingas! Dėkoju už Tavo pasitikėjimą manimi! Dėkoju, kad paruoši ir padrąsini mane!

„Tu lankai kraštą ir palaistai, padarai jį turtingą ir derlingą.
Tavo upė, Dieve, pilna vandens, tu įgalini žemę auginti pasėlius.
Juk tu ją parengi! ……
Apvainikuoji metus savo gerumo derliumi;
tavo vežimų provėžos trykšta aliejumi;
tyrų ganyklose jis sklydi ir kalvos gaubiasi džiūgavimu.
Pievose ­ avių knibždėlynas, slėniai kupini kviečių;
dainuojama ir giedama iš džiaugsmo.“
Psalmyno 65, 10-14

Mūsų Dievas yra turtingas Dievas; visko JIS turi apsčiai ir su pertekliumi! JIS nėra nei šykštus, nei taupus, bet priešingai – gausiai išliejantis Savo malonę. JIS trokšta, kad viskas spindėtų puošnumu! JIS su malonumu rūpinasi Savo vaikais, todėl sukūrė saulę ir lietų, vėją ir derlingą dirvą. Dievas mielai šią žemę puoselėtų kartu su mumis. Mes turėtume daryti tai, ką sugebame, o ko nesugebėsime – padarys JIS.
Kartą mūsų vietovėje per 18 mėnesių nelijo tik 21 dieną. Eidamas per pievas, aš bridau tarsi vandeniu. Viskas skendo purve. Tuomet dažnai prisimindavau šią eilutę: „Tavo upė, Dieve, pilna vandens.” Tačiau visuomet tai ištardavau su ironija ir tokiu būdu bandydavau skųstis Dievui. Po tokio šlapaus periodo, aš suvokiau, kad nors ir buvo sunku, mes tą laikotarpį išgyvenome! Ir nieko nestokojome. Visi gyvūnai buvo sotūs, nes atėjo laikas, kai 10 dienų nelijo ir galėjome nuimti derlių, kuris buvo skirtas žiemai, o gyvūnai nuo to nenukentėjo. Nepaisant šių prastų aplinkybių, Dievas vistiek mumis rūpinosi. O aš vėliau buvau Jam už tai be galo dėkingas.
Biblijoje yra paminėtas ne vienas dykumoje gyvenęs arba savo noru daug ko atsisakęs žmogus. Galbūt ir mes dabar išgyvename panašų laikotarpį. Tačiau Dievas pažadėjo, kad net ir dykumos periodu rūpinsis mumis. Mums nieko netrūks! Ar turime apsčiai ar tik skundžiamės – tai labiau mūsų įsitikinimo klausimas. Dievas nori mums duoti, bet ar mes imame? Ar prašome pasitikėdami Juo, o kai JIS duoda ar esame tuo patenkinti? O gal einame Jam nepriimtinu keliu? Galbūt JIS turi numatęs mums kažką geresnio! Nesvarbu kokios yra aplinkybės: mes tvirtai tikėsime, kad JIS yra mūsų Tėvas, apsčiai suteikiantis Savo vaikams visko, ko jiems reikia.

Dėkoju, Tėve, kad Tu turi visko su pertekliumi! Tu su malonumu suteiki visko, ko man reikia. Taip, aš pasitikiu Tavimi, nes Tu lydėsi ir vesi mane teisingu keliu. Dėkoju, už palaimą, kurią Tu jau išliejai ant manęs, o taip pat ir už viską, kas manęs dar laukia. Tu esi visko suteikiantis Dievas!

„Ši diena VIEŠPATIES duota,
tad linksminkimės ir džiūgaukime.“
Psalmyno 118, 24

Ši diena yra Dievo duota. Tad pradėkime ją su džiaugsmu, o ne pilna širdimi rūpesčių ir baimės. Juk JIS yra šalia mūsų! JIS sukūrė mums šią dieną, todėl visos dienos metu JIS bus šalia ir lydės mus. Argi neturėtume dėl to džiaugtis?
Kaip mes norime pradėti šią dieną, reikėtų spręsti patiems. Galime pradėti nuo rūpesčių, bet taip pat turime galimybę remtis tikėjimo pagrindu: Jėzus yra šalia manęs! Žvelgiant į Jį, šios dienos Kūrėją, rūpesčiai išsisklaido ir užlieja džiaugsmas. Jei šiandien laukia svarbūs, bauginantys įvykiai, tuomet galime pilnai pasikliauti Jėzumi, mūsų VIEŠPAČIU. JIS, lygiai taip pat, kaip ir iki šiol, pasirengęs išgelbėti mus ir šiandien.
Jei mūsų gyvenimas pilnas nesklandumų, Jis suteiks išminties, kaip pradėti viską iš naujo. Jis atsiųs ir pagalbą, jei tik šiandien mums jos prireiks. Jis bus šiandien ir šalia tų, kurie jaučiasi vieniši.
Taigi mūsų sprendimas turėtų būti toks: aš noriu linksmintis ir džiūgauti. Nes tam mane Dievas ir pašaukė.

Dėkoju, Jėzau, kad šiandien galiu iš visos širdies džiaugtis, nes Tu, mano visagalis Padėjėjas, esi šalia manęs! Šiandien manęs ir vėl laukia begalė darbų, tačiau Tu suteiksi man jėgų ir išminties. Dėkoju, kad sukūrei šią naują dieną!

„Tad žinok savo širdyje, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, baudžia tave, kaip žmogus baudžia savo sūnų.“
Pakartoto Įstatymo knyga 8, 5

Aš pats turiu vaikų ir auklėju juos tam, kad jie užaugtų dideli ir stiprūs. Pagrindinis mano tikslas yra rūpintis jų gerove, todėl iš visos širdies linkiu jiems vilties ir Dievo palaimos. Kai tik įžvelgiu jų elgsenoje kažką teigiamo, stengiuosi užakcentuoti tai ir stebėti, kokia galėtų būti iš to nauda. Jei pastebiu kažkokias klaidas, stengiuosi jas panaikinti, pirmiausia tai darau kiek nedrąsiai, bet vėliau – aktyviau. Kitais vaikais aš taip nesirūpinu, kaip saviškiais; svetimų vaikų bausti ir auklėti negalima.
Taip pat yra ir su mūsų Dangiškuoju Tėvu: JIS auklėja mus, kad taptume kuo geresniais! Kartais jo veiksmai gali tapti labai aktyvūs. Bet dažniausiai, būdamas kupinas švelnumo, Jis auklėja mus su meile, gailestingumu ir kantrybe. JIS valdo mūsų gyvenimą ramiai ir kantriai, lygiai taip pat, kaip didžiausias laivas yra valdomas nedidelio vairo pagalba. Jis norėjo išauklėti visą Izraelio tautą, taip, kaip tėvas auklėja savo sūnų. Kai ši tauta badavo, Jis davė jiems duonos iš dangaus. Kai jie troško, Jis leido vandeniui tekėti iš uolos. Kai jie norėjo mėsos, Jis siuntė jiems daugybę putpelių… Šitiek įvykių jiems teko išgyventi kartu su Dievu! Ir visa tai dėl to, kad Dievas buvo mylintis Tėvas, norintis apsaugoti juos ir turintis jiems didelių tikslų. Dievo auklėjimas yra nukreiptas į tikslą: JIS siekia gauti iš mūsų tai, ką sugebame geriausio! JIS yra numatęs mums didelių tikslų! JIS mato, koks yra mūsų potencialas ir ką mes sugebame! Į tą sritį JIS mus ir nukreips. Visa, kas trukdo, bus pašalinta (net ir tai, kas mums kartais kelia nepatogumų ir atrodo skausminga), o kas yra gera Jis sustiprins. JIS yra vilties ir kantrybės kupinas Dievas, numatęs mūsų gyvenimui tikslą!

Dėkoju, Tėve, kad Tu vedi mane į vis didesnę priklausomybę nuo Tavęs. Ir aš trokštu būti vis arčiau Tavo širdies, nes pastebiu, kaip gera yra būti kartu su Tavimi. Dėkoju, kad sunaikini visas mano priklausomybes, kad nenukrypčiau nuo kelio ir nepaklysčiau. Tu esi mano gyvenimo šaltinis!