Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

„Auštant pasotink mus savo gerumu,
kad giedotume iš džiaugsmo per visas savo dienas.
Duok mums tiek laimės, kiek davei liūdesio
per visus mūsų nelaimių metus.“
Psalmyno 90, 14-15

Dievas nori mus pradžiuginti, kad mes galėtume džiaugtis! JIS labiausiai mėgsta tai daryti rytais, kol dar nėra daug įvairių trukdžių, kol mūsų galva dar nepripildyta kitais dalykais. Todėl rytais mes esame labiau pasiruošę išgirsti tai, ką Jis kalba. Žinoma, nėra taip lengva atsikelti pusvalandį anksčiau, tačiau JIS laukia manęs ir paruošia mane šiai dienai. JIS pradžiugina mano širdį!
Lygiai taip pat, kaip aš noriu pradžiuginti savo vaikus, ir džiaugiuosi kartu su jais, toks yra ir Dievas, mūsų Tėvas su savo vaikais – mumis. JIS džiaugiasi, kai mes džiaugiamės! Todėl JIS mielai dovanoja mums dovanas; ypač patinka Jam dovanoti džiaugsmo dvasią. Šis džiaugsmas nėra priklausomas nuo išorinių aplinkybių, bet vien tik nuo mūsų artumo su Juo.
Kartais mes patiriame laiką, kai Dievas mus pažemina, kuomet išgyvename nelaimę. Šis laikas nėra mums lengvas, tačiau mūsų dangiškasis Tėvas kenčia kartu su mumis, nes JIS mus myli ir mes Jam esame svarbūs. JIS turi mums numatęs tikslą, dėl kurio mato, jog verta kentėti. Galbūt JIS mus pažemina dėl to, kad mes buvome per išdidūs, arba patiriame nelaimę, kadangi nutolome nuo JO. JIS nori veikti per mūsų kančią – pasiekti gerą tikslą. Bet net šioje kančioje JIS gali pripildyti mus savo džiaugsmo Dvasia.

Taip, Tėve, pripildyk mane savo džiaugsmo Dvasia! Tu juk esi šalia, Tu esi visko Viešpats! Tu mane myli ir ištikimai manimi rūpiniesi– kodėl turėčiau nesidžiaugti?! Atnešk visus savo rūpesčius ir tai, kas slegia Tavo širdį, ir pripildyk ją savo Gerumu ir Tavo dangiškuoju džiaugsmu!

Pasigirsta balsas: „Skelbk!“
Atsakau: „O ką man skelbti?“ ­
„Visa žmonija ­ kaip žolė,
jos gražumas ­- kaip laukų gėlės.
Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta,
kai tik VIEŠPATS pasiunčia joms vėją.
Tikrai žmonės ­ tik žolė.
Izaijo knyga 40, 6-7

Kaip gera, kad tuo viskas nesibaigia! Bet mūsų viltis – Jėzuje, ir mes gyvensime su Juo! Mūsų tėvynė yra danguje, o mūsų Gerasis Ganytojas pasiims mus savo laiku pas save. Tačiau gera, jog Dievas mums primena, kad mūsų tikrieji namai – ne čia žemėje. Kai kurie „įsitaiso“ čia žemėje taip, lyg gyventų amžinai. Viskas sukasi tik apie šį gyvenimą; o Dievas turi padėti, kad mums čia būtų gerai. Bet Dievas turi mums numatęs daug daugiau: JIS žino: aštuoniasdešimt ar šimtas metų palyginus su amžinybe yra niekas. Žmogaus gyvenimas išsiskleidžia, pražysta, šviečia… Ir tuomet nuvysta kaip žolė ar vasarinė gėlė. Dievas nori, kad mes džiaugtumėmės gyvenimu čia, visais nuostabiais kūriniais, gėlėmis ir medžiais, dangumi ir debesimis, muzika ir spalvomis. Per sunkumus JIS nori mus pernešti. Ir atėjus laikui JIS mus pasiims, kad mes būtume amžinai drauge.
Dievas nori, kad mes prisimintume: šis gyvenimas – tai ne viskas! Priminkime tai ir kitiems, suteikime jiems viltį, – to JIS taip pat nori. Mūsų gyvenimo stilius turi būti kitoks, – persmelktas gyva viltimi!

Ačiū, Jėzau, kad niekuomet mūsų nepamirši! Net jei taip atrodo, kad mes esame „tik žolė“, Tu juk pažįsti kiekvieną mažiausią šiaudelį. TU pakviesi mus pas save laikui atėjus. Ačiū už viltį, kurią turime Tavo dėka. Tu esi Gerasis Ganytojas, Kuris savo kaimenę surenka ir ją saugo!

Izaijo knygoje 40, 9b-11 (tai mūsų teksto tęsinys)
„Skelbk, nebijok!
Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“
Štai Viešpats DIEVAS ateina su galybe,
o Jo ranka ­- valdinga.
Atlygį Jis turi su savimi,
o algą moka į priekį.
Kaip piemuo ganys Jis savo kaimenę,
savo [stipriomis] rankomis surinks ėriukus,
nešios juos prie krūtinės
ir švelniai vedžios vedekles [avis-mamas].”

Viešpats Elijai atsakė:
„Išeik laukan, ­ pašaukė Jis, ­ ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis.“ Pūtė didelis vėjas [audra] ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje [audroje]. Po vėjo ­- žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo ­- ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies ­- švelnus tylus dvelksmas. Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada į jį balsas kreipėsi: „Ką čia veiki, Elijau?“
Pirma karalių knyga 19, 11-13

Dažnai iš Dievo mes laukiame didelių dalykų: žaibo ir perkūnijos, audros ir žemės drebėjimo. Bet Viešpats reaguoja į savo vaikus kitaip! Nors Jis yra keliantis pagarbią baimę, artinasi prie mūsų švelniai ir tyliai. JIS yra Viešpačių Viešpats, bet ateina kaip nuolankus ir mažas. Galbūt todėl mums kartais trūksta atitinkamos pagarbos savo galingajam Dievui… JIS myli savo vaikus ir nori, kad ir mes Jį mylėtume. JIS nenori mūsų išgąsdinti, kad mes drebėdami iš baimės Jam tarnautume ir Jį šlovintume. JIS nori mūsų širdies! JIS geriausiai mus pažįsta, bet vis tik klausia: „Ko Tu nori?“ Jam galime išsakyti visus savo troškimus, rūpesčius ir nuogąstavimus. JIS yra didis Dievas. JIS gali viską pakelti, net jei ne viskas yra teisinga. JIS žino, kaip iš tikrųjų viskas yra, ir ką mes norime iš tikro Jam pasakyti. Šis galingas Dievas apsupa mus švelniu tyliu dvelksmu, labai meiliai. Pasilikime Jo stipriose rankose ir visame kame pasitikėkime Juo.

Ačiū, Tėve, kad galiu į Tave kreiptis: „Tėve!“ Nors esi galingas visatos Kūrėjas, vis tik esi švelnus ir meiliai arti. Kaip turiu tai suprasti?!Atsiduodu į Tavo stiprias, švelnias, mylinčias rankas. Tu esi man toks geras!

„Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.“
Laiškas žydams 4, 12

Dievas mus teisia. Tačiau ne ta prasme, kaip teisme, bet mus ištirdamas ir parodydamas, kas teisinga, o kas – ne, t.y. nukreipdamas. Dabar yra malonės laikas, teismas žmonių laukia po mirties. Dabar dar galioja kalčių atleidimas per Jėzaus auką už mus. Dabar mes galime dar leisti mus apvalyti nuo visų „šiukšlių“! Dievas nenori, kad mes kasdien valandų valandas graužtumėmės ir tyrinėtume, ar nenusidėjome. JIS pats nori tyloje mums parodyti, kur mumyse yra netvarka, kur mes turime leisti Jam mus apvalyti ir naujai „nukreipti“. JIS nori, kad mes būtume atsigręžę į JĮ!
Dievo Žodis yra gyvas! Tai nėra sąrašas „negyvų“ dalykų, kuriuos mes turime atlikti arba paleisti. JIS kalba man tyloje, skaitant Bibliją, bendraujant su kitais krikščionimis ir per kūriniją. Kartais JIS atskleidžia dalykus, kurie nėra tvarkoje. Kartais JIS mane padrąsina. Kartais JIS kalba labai tyliai, tačiau visada taip, kad galėčiau JĮ suprasti. Kartais JIS kalba labai garsiai, bet tai – retai. O kartais mes nesikalbame, tiesiog gera būti drauge. Dievas teisia širdies sumanymus bei mintis; ir aš tai leidžiu, nes žinau Jo motyvus – JIS linki man geriausio! JIS atneša į šviesą dalykus, kurių aš pats savyje nepamatyčiau. Ir JIS veda mane amžinuoju keliu, kuris kažkada pasibaigs Dievo Artume.

Ačiū, Tėve, Tu nuolat mane nukreipi į save! Tik Tavyje pasisotina mano širdis. Ilgiuosi Tavęs ir Tavo Žodžio!

„Tik pažvelkite, broliai, kokie gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims žemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, kad joks žmogusDievo akyse negalėtų girtis.“
Pirmas laiškas korintiečiams 1, 26-29

Dievas išsirenka ne stipruolius, išminčius, kilmingus ar turtuolius. Šie žmonės didžiuojasi patys savimi, jiems Dievo nereikia. Dievas myli mažus, netobulus, silpnus. JIS myli nesėkmingus ir žlugusius. JIS juos ištraukia iš jų vargo, suteikia jiems garbę, „papuošia“ savo šlove. O jie myli savo Viešpatį, Kuris juos taip galingai išgelbėjo! Kol Tu galvoji, jog Dievas gali Tavimi didžiuotis ir Tu esi Dievo bažnyčiai tikras laimikis, Viešpats negali Tavęs naudoti. Tačiau jei Tu savo nesėkmes ir savo ribotą išmintį, netyrumą ir silpnumą pripažįsti, JIS gali pradėti veikti. Ir tai yra nuostabu! Asmeniniai pasiekimai, nuolatinis noras įrodyti savo pranašumą ar polinkis į įstatymiškumą tuomet praranda savo reikšmę… Mes esame Dievo numylėtiniai, apdovanoti Jo išminties, stiprybės, džiaugsmo ir ramybės Dvasia! Tai daug geriau nei pasitikėti vien savimi ir stengtis viską atlikti savo jėgomis.

Ačiū, Jėzau, už Tavo gilią ramybę! Ji man reiškia daugiau nei bet koks pasaulio blizgesys. Saugok mane šia savo ramybe, kad nepradėčiau vėl pasitikėti vien savo pasiekimais. Tu esi mano Gelbėtojas, mano Išmintis, mano Gyvenimas. Džiaugiuosi, kad Tave turiu!

Tu būsi vadinama nauju vardu,
kurį tau suteiks pats VIEŠPATS.
Tu būsi puošni karūna VIEŠPATIES rankoje,
karališka diadema savo Dievo dešinėje.
Tavęs daugiau nebevadins „Paliktąja“,
tavo šalies ­ „Nuniokotąja“,
bet būsi vadinama „Ji mano žavesys“,
o tavo šalis ­ “Ištekėjusia“,
nes VIEŠPATS žavisi tavimi,
už Jo yra ištekėjusi tavo šalis.
Izaijo knyga 62, 2a-4

Kartą girdėjau įspūdingą pamokslą apie Dievo bažnyčią. Mes esame gyvieji akmenys, iš kurių statoma Dievo šventykla! Taip, tokiu gyvuoju akmeniu aš taip pat noriu būti (pagal Ef 2, 20-22)! Bet po vienų pamaldų pamačiau mieste didelio pastato sieną. Ten nebuvo nė vieno lango, tik tūkstančiai vienodų akmeninių plytų. Tai man visai nepatiko. Tokiu akmeniu, vienu iš tūkstančio, kažkaip visai nesinorėjo būti. Vis tik, jei vieno tokio kaip aš akmens trūktų šioje sienoje, tai iškart kristų į akis…
Vėliau Viešpats man parodė šį tekstą iš Izaijo knygos. JIS kalbėjo: „Tu esi toks brangakmenis! Tu nesi paprasta akmeninė plyta, bet esi deimantas, mano deimantas, nėra daugiau tokio! Papuošiu Tave ir Tu spindėsi kaip brangakmenis!“

Ačiū, Tėve, kad esu Tau toks brangus! Tu žvelgi į mane meilės akimis ir mėgaujiesi buvimusu manimi. Kartais jaučiuosi labai vienišas, paliktas ir bevertis. Bet Tu mane ištrauki iš to ir suteiki savo vertę. Tu džiaugiesi manimi! Suteik daugiau savo Dvasios, Kuri mane keistų ir vis labiau artintų prie Tavęs! Tu esi mano Tėvas, mano Kūrėjas ir mano tikslas!

„…Jei kas neatgims iš aukštybės [iš
naujo], negalės regėti Dievo karalystės.“
Evangelija pagal Joną 3, 3

Dievas žino mūsų slaptus troškimus. JIS žino, kad kartais mes norime viską pradėti iš naujo; iš naujo gimti, būti nekaltais ir tyrais, kaip naujagimiai. JIS žino mūsų gyvenimo naštas ir kaltes bei sugedusią sąžinę. Todėl JIS mums siūlo: atgimti iš naujo, visa sena palikti, ir viską pradėti iš naujo kartu su Juo!! Būtent dėl to Jėzus ir atėjo: JIS paima visa, kas mus slegia, ir leidžia mums atsikvėpti. Ir šiandienos rytas yra vėl nauja pradžia. Viską, kas buvo vakar, mes padedame Jam prie kojų, prašome Jo atleidimo, atleidžiame patys ir priimame šiai dienai Jo viltį. JIS viską atnaujina!! Todėl ši diena gali pavykti, – su Jo džiaugsmu, Jo jėga bei viltimi!

Ačiū, Jėzau, vakarykštė diena jau praėjo ir šiandien Tu esi vėl su manimi. Vėl galiu viską pradėti iš naujo, be jokios naštos. Tu viską, kas mane slegia, paimi ir pripildai mane vėl savo viltimi ir džiaugsmu. Tu esi su manimi! Tad diena bus sėkminga!

„Visiems, kurie Jį priėmė,
Jis davė galią tapti Dievo vaikais, tiems, kurie tiki Jo vardą.“
Evangelija pagal Joną 1, 12

Kartais man atrodo, kad Dievas turi mylimiausius vaikus. Kai kurie yra tokie palaiminti, o kai kurie – visai mažai. Vieni yra persipildę džiaugsmu, o kiti beveik jo nepatiria. Ar iš tikro Dievas kai kuriems savo vaikams teikia pirmenybę?! Gal aš esu tik tarpe tų „toliau esančių“?? Ne, tikrai taip nėra! JIS myli visus! Tačiau vis tik turi mylimiausią vaiką, ir šis vaikas dabar sėdi prie kompiuterio ir skaito šias eilutes 🙂 ! JIS yra Dievas ir turi sugebėjimą pilnai ir bet kuriuo momentu skirti dėmesį vieninteliam žmogui, juo pasirūpinti ir tik jį mylėti. Ir tai JIS daro su kiekvienu savo mylimiausiu vaiku! JIS yra Tėvas, kuriam patinka bendrauti atskirai su kiekvienu savo vaiku, ir kuris tuo pačiu džiaugiasi, kai Jo vaikai būna kartu. Nepaisant to, kad jie visi vienu metu ir vienas per kitą kalba, Jis visus supranta! JIS visuomet ypač daug dėmesio skiria tiems, kurie yra arti Jo, bet tuo pačiu ir tiems, kurie jaučiasi esantys kiek toliau. Mes Jį apribojame tik savo žmogiškuoju mąstymu…
Vis tik į dangų, Dievo karalystę, yra vienintelis „bilietas“: tikėjimas į Jėzų Kristų. Ne tikėjimas, kad su Jėzumi yra viskas tvarkoje, bet visapusiškas pasitikėjimas Jėzumi. Visus, kurie ateina pas Jį su tokiu tikėjimu, JIS paima į savo stiprias rankas ir jie tampa Jo vaikais. JAM nėra skirtumo, ar Tu gerai apsirengęs, ar nusitepęs ir nesiprausęs: JIS glaudžia Tave prie savo širdies! Tačiau tada Tu turi leisti Jam Tave nuprausti ir naujai aprengti, – neturi likti pilnas purvo ir nuodėmių. JIS nuplauna mūsų širdį nuo visų nuodėmių ir aprengia mus dangiškuoju baltu rūbu! Juk Tu esi karaliaus vaikas, princesė ar princas, mūsų dangiškojo Dievo vaikas! Ir visuomet juo liksi. Dievas niekuomet nepersigalvoja: Tu esi ir liksi Jo mylimiausiuoju; gali daryti, ką tik nori. JIS Tave išsirinko!

Ačiū, Tėve, kad esu Tavo vaikas! Ko gi turėčiau daugiau trokšti?! Tu esi dabar mano Tėvas ir mane myli, manimi rūpiniesi ir mane apdovanoji. Džiaugiuosi, kad mane suradai ir noriu Tave mylėti ir Tave garbinti visą savo gyvenimą. Tu esi nuostabus mylintis Tėvas!

„Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį. Kai jūs šauksitės Manęs, kai ateisite ir kreipsitės į Mane malda, AŠ jus išklausysiu. Kai Manęs ieškosite, rasite Mane. Taip, jeigu visa širdimi Manęs ieškosite, rasite Mane čia pat, su jumis…“
Jeremijo knyga 29, 11-14a

Izraeliui pasaulis sužlugo. Visos viltys buvo sunaikintos, nes tauta buvo ištremta į Babiloną, į vergystę; ji buvo nugalėta. Bet Dievo viltis nesibaigia! JIS sunaikina neteisingą tikėjimą, netikrą saugumą ir viltį, kad įgyvendintų savo išgelbėjimo-išgydymo planą. JIS nori dovanoti ateitį ir viltį net beviltiškose situacijose! Dievas yra daug didesnis ir stipresnis, Jo Meilė yra daug galingesnė nei mes galime įsivaizduoti! JIS nori, kad mes gręžtumės į Jį, Jo visa širdimi ieškotume, Jo šauktumės; ne tik Jo Išgelbėjimo, bet ir Jo asmeniškai. Mes neturime ieškoti dalykų, kuriuos, žinome, Jis gali dovanoti, bet Dievo, Tėvo, turime ieškoti. Tuomet mes Jį rasime, o pas Jį – ir tikrą viltį bei ateitį! JO mintys – vien Meilės mums, todėl Jis kai ką sunaikina ar atima ir nori tai pakeisti daug daug vertingesniais, ilgaamžiškesniais dalykais. JIS nori mūsų širdies; JIS nori jos visos. Truputį tikėjimo, truputį ieškojimo, – tai Jam per maža, tai neatitinka Jo vertės.

Tėve, aš ieškau Tavo veido! Nes Tavyje yra gyvenimo pilnatvė; Tu esi Gyvojo Vandens šaltinis! Tu esi mano viltis ir mano ateitis, net jei aš sėdžiu tamsoje ir nematau jokios šviesos. Pripildyk mano širdį Savo tvirtu įsitikinimu, kad Tu turi man gerus planus ir juos įgyvendinsi! Tu esi Dievas, Kuriam galiu patikėti savo gyvenimą!

„Esu sielvarto baisiai nukamuotas;
VIEŠPATIE, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.“
Psalmyno 119, 107

Ar teko Tau matyti, kaip auga žolė? Taip, neįmanoma to pastebėti, ji auga per lėtai. Galima tik palyginti: prieš dvi savaites ji buvo tokia, o dabar yra daug aukštesnė. Taip sunku pastebėti ir dvasinį augimą skaitant Dievo Žodį. Tačiau po kažkiek laiko visi mato, jog žmogus skaito Dievo Žodį, keičiasi ir auga. Paskaičius tik keletą kartų Biblijoje, to dar nesimato. Tačiau kuomet Biblijos skaitymas tampa įpročiu, jaučiasi didelis pokytis.
Biblija – Dievo Žodis,kuriame randame gyvenimo kriterijus. Joje aprašomi Dievo nuostatos ir įsitikinimai, kuriais mes norime sekti. Joje yra Dievo įsakymai, įstatai ir taisyklės, kurių mes laikomės. Pvz., Nežudyk, nesvetimauk ir pan. Skaitydami ją mes pažįstame, koks yra Dievas, ko Jis trokšta. Biblija mums yra šventa knyga.
Kartais vienas kuris Žodis iš Biblijos mus paliečia asmeniškai, stipriau. Jis tampa mūsų dienos ar net gyvenimo kelrodis. Tai Dievo Žodis, tinkantis į mūsų konkrečią gyvenimo situaciją. Tuomet Jis yra iš tikro „kaip trupinantis uolą kūjis“ (Jer 23, 29b). Šventoji Dvasia šį Žodį atgaivina ir įdeda į širdį bei dovanoja asmeninį Dievo pažadą. Yra skirtumas tarp Dievo Žodžio, skirto visiems bendrai, ir Dievo Žodžio, galiojančio tik Tau, „kalbančio“ į Tavo asmeninę situaciją. Jie abu yra vienodai svarbūs. Dievo Dvasia Bibliją įkvepia, atgaivina. Be Jos Dievo Žodis yra „negyvas“, t.y. nekeičiantis mūsų, nekalbantis į mūsų situaciją. O be Biblijos žinių Šventoji Dvasia negali konkrečiose situacijose priminti Dievo Žodžio. Taigi skaitykime Bibliją ir prašykime Dievo Dvasios ją atgaivinti.
Įprask kiekvieną dieną paskaityti iš Biblijos keletą eilučių ir paprašyti Šventosios Dvasios jas Tau atverti. Pamažu Tu tapsi kaip stiprus augantis prie vandens medis, kuriam nieko netrūksta (pagal Ps 1).

Ačiū, Tėve, už Tavo Žodį! Kai esu baisiai nukamuotas, Tu suteiki man savo Žodyje paguodą ir dovanoji pažadą, į kurį galiu tvirtai laikytis. Tu esi mano Dievas, Kuris su manimi kalba!