Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Luko evangelija 24, 32

Mirus Jėzui du mokiniai keliavo į Emausą, kaimą netoli Jeruzalės. Pakeliui prie jų priėjo Jėzus ir su jais kalbėjosi. Mokiniai jo nepažino. Jėzus paklausė, kas naujo, ir jie pranešė apie Jo mirtį. Tada Jėzus nustebo: „Argi nesuprantate?“ Ir Jis paaiškino jiems Raštus, visas Senojo Testamento pranašystes apie Mesiją. Vakarienės metu Jėzus paėmė duoną, padėkojo ir sulaužė. Tada mokiniai Jį atpažino, bet Jis dingo jų akivaizdoje. Jie ištarė aukščiau išvardintus žodžius ir tuoj pat grįžo į Jeruzalę, norėdami pasakyti kitiems mokiniams: Jis gyvas, Jis tikrai prisikėlė!
Viešpats kalba su mumis, žmonėmis. JIS paaiškino jiems Raštus ir jų širdys degė. JIS taip pat kalba su mumis, bet mes nepripažįstame, kad Jis yra. Kiek kartų Jis mums jau aiškino Raštą, bet mes jį geriau žinojome dėl visos jau girdėtos teologijos. Kartais JAM būna su mumis sunku.
Jei mano širdis dega skaitant Bibliją, klausant pamokslo ar kalbantis, aš žinau: dėmesio, budėk, kalba Viešpats! Ir visada nutinka nuostabių dalykų.
JIS mums paaiškina Raštus. Mes turime tiek daug klaidingos teologijos, kuri patraukia mus nuo Jėzaus asmens prie žmogiškosios išminties ar tradicijų. Blogai! Mūsų širdis nebedega, ne, ji atšąla. Grįžk prie pirmosios meilės – šaukia Jėzus! Ar prisimeni, kaip karštai ir artimai Jį mylėjai? Iš karto padarei viską, ko Jis norėjo, ir niekada neklausei, kiek tai kainuos, nes nuoširdžiai Jį mylėjai. O dabar? Kada dega tavo širdis?
JIS prisikėlė, JIS yra gyvas, JIS kalba! Ateik, tegul mūsų mylimasis Viešpats tave sugauna!!!

Ačiū Tau, Jėzau, Tu padarei viską, kad išgelbėtum mane nuo nuodėmės, tamsos ir mirties. Ačiū, Tu išpildei Raštus ir atnešei gyvenimą. Ačiū, Tu kalbi su manimi, aš esu Tau svarbus! Taip, Viešpatie, noriu nedelsdamas Tave sekti! Tu nesi koks nors miręs mokymas, bet gyvas Dievas!!!

Prisikėlęs Jėzus sako mokiniams:
Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite  ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones. … Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Mato 28, 18ff

Prieš Velykas mokiniai buvo paprasti žmonės. Bet po Velykų prisikėlęs Jėzus padėjo savo mokiniams, JIS davė jiems per Sekmines Šventąją Dvasią, Dievo jėgą. Tai pakeitė per kelerius metus visą pasaulį. Kai Paulius atvyko į Tesaloniką Graikijoje, žydai skundėsi: „Tie žmonės, kurie verčia visą pasaulį aukštyn kojom, atvyko ir čia” (Apd. 17,6). Jei mokiniai būtų buvę tik prasimanytojai, reiškiantys vien savo nuomonę, tai nebūtų nieko įvykę. Tačiau jie skelbė Dievo Žodį, Evangeliją. Ir pats Jėzus jiems padėjo. Mes skaitome Evangelijos pagal Morkų pabaigoje: „O jie ėjo ir visur pamokslavo, VIEŠPAČIUI drauge veikiant ir patvirtinant žodį lydinčiais stebuklais” (Mk. 16,20). Taip Evangelija plito po visą žemę, skelbiama silpnų žmonių silpnais žodžiais, tačiau su Dievo jėgos prieskoniais. Kai Paulius atvyko į Filipus, jam kalbant su kai kuriais žmonėmis, VIEŠPATS atvėrė Lidijos širdį, ir ji įtikėjo. Taip, VIEŠPATS pats veikia, tai ne mūsų žodžiai įtikina žmones. Kai Paulius atvyko į Romą, ten jau buvo įsikūrusi didelė Jėzaus bendruomenė. Prieš jam pasirodant, ten jau buvo paprastų žmonių, kurie kalbėjo apie Jėzų ir lenkė prie Jo žmonių širdis. Visa apaštalų darbų istorija pasakoja apie Jėzaus pergalės žygį, paprastus žmones ir dievišką jėgą. Kodėl šiandien mūsų šalyje turėtų būti kitaip? JIS prisikėlė, JIS gyvena, JIS turi visą valdžią danguje ir žemėje, JIS valdys iki pasaulio pabaigos (ir dar ilgiau …). Taip, tikėkime šiuo prisikėlusiu VIEŠPAČIU ir darykime tai, ką JIS mums paveda: Skelbkime Jį ir melskime, kad JIS patvirtintų savo Žodį. JIS toks pat vakar, šiandien ir rytoj. Ar JIS neturėtų patvirtinti savo vaikų skelbiamo žodžio? Ar neturėtų duoti jiems jėgos? Ar JIS nepatvirtintų Žodžio?
Mūsų tautai reikia Jėzaus! Nes viskas pakrikę. Tačiau JIS yra Gelbėtojas, Atpirkėjas, kuris žmones išlaisvina, gelbsti ir padaro juos Naujais žmonėmis. Ateik, Jėzau, padėk mums!

Ačiū, Jėzau, Tu turi visą valdžią! Mes priklausome Tau ir Tu atidžiai saugai mus. Mes norime savo tautai ir šaliai skelbti Tavo Evangeliją, nes Tu myli mūsų tautą. Tu patvirtinsi Žodį ženklais ir stebuklais, kurių mes patys negalime padaryti. Mes norime Tavo jėgą  patirti taip, kaip žmonės ją patyrė Apaštalų darbų istorijoje! Ateik, padėk mums!

JIS mirė už manas kaltes. Bet Velykų sekmadienį JIS prisikėlė. JIS gyvas! Taip, iš tikrųjų JIS gyvas! Ir JIS yra tas pats, vakar, šiandien ir visomis dienomis! Džiaugsmingų Velykų!!
—————————————–
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
1 laiškas Korintiečiams 13, 3

Taip yra su Jėzumi Kristumi. JIS mylėjo šia meile, kuri yra būtina, arba dar geriau pasakius: JIS pats buvo ši meilė. Tik dėl to JIS galėjo žengti ant kryžiaus, dėl tavęs ir dėl manęs, kadangi JIS mus myli!
Tuomet JIS regėjo visas dienas, net ir tas, kurios dar tik turėjo ateiti. JIS regėjo mane ir tave, ir JIS sakė: Šituos aš myliu! Be manęs jie eis į pražūtį. Aš noriu numirti dėl jų ant kryžiaus, noriu prisiimti jų kaltes ir bausmes sau, kad jie būtų laisvi. Tikrai, noriu numirti dėl jų! Nes aš myliu juos karštai ir nuoširdžiai.
Taip galvojo Jėzus, nes JIS buvo meilė asmenyje.
Dievas regėjo Jėzaus auką, kaip ir meilę, kuria Jėzus mylėjo. Dėl to Dievas prikėlė Jėzų gyvenimui ir karūnavo jį su visa šlove.
Štai Jėzus yra mūsų advokatas pas Dievą. Kai ateina brolių kaltintojai ir daro mums bloga, Jėzus sako: reikalai jau atlikti. Prieš 2000 metų už tai aš numiriau ant kryžiaus.- Ir kaltintojai turi pranykti, mes esam laisvi.
Iš meilės Jėzus visą kančią prisiėmė sau, kad tik Dievo vaikai būtų laisvi.
Kartais mes pagalvojame, juk Jėzus buvo Dievas, JAM tai nebuvo sunku. Galbūt JIS galėjo „išjungti” skausmą, visai nekentėjo nuo alkio, troškulio, karščio ir šalčio. Vis dėlto Biblija tai aprašo visai kitaip: 22 psalmėje galime perskaityti, kaip žmogiškai JAM ėjosi.
Kartais mes pagalvojame, juk JIS žinojo, kad Dievas JĮ prikels. Bet juk ir tu tai žinai, bet vis dėlto ar nori mirti? – Jėzus bijojo mirties, JIS bijojo patekti į velnio ir mirties rankas. JIS buvo žmogus, visai kaip tu ir aš.
Tik meilė JĮ įgalino atlaikyti kryžių ir pasitikėti Dievu. JIS myli tave ir mane nesibaigiančia meile. Aleliuja!

Dėkoju, Jėzau, kad visa tai Tu padarei dėl manęs! Tu iš tikrųjų mane myli! Kaip gerai, kad Dievas Tave prikėlė iš mirusiųjų ir kad Tu esi gyvas! Jėzau, Tavimi galiu pasitikėti, gyvenime ir mirtyje.

Jėzus atsakė:
Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?
Evangelija pagal Luką 2, 49

Jėzus yra ten, kur yra Jo Tėvas. Dievo šventykla yra Jo bažnyčia. Ten JIS save įkūnija, ten JIS gyvena, ten JIS jaučiasi esąs namuose!
Mūsų bažnyčios ir sekmadieniniai susirinkimai yra pilni netobulų žmonių. Bet Dievas taip nori. Vienas turi papildyti kitą, kad visi kartu atspindėtų Dievo atvaizdą, taip kaip JIS kuriant norėjo. Nei vienas nėra genijus, kad viską galėtų padaryti vienas, kiekvienas yra priklausomas nuo kito. Kiekvienas turi panaudoti savo dovanas, kad visiems būtų patarnaujama ir visi laimingi sugrįžtų į namus.
Jėzus yra ten, kur susirenka Dievo vaikai. Ten JIS jaučiasi gerai. Ten JIS skleidžia džiaugsmą, ramybę, dėkingumą, atleidimą, priėmimą ir draugiškumą. Šiuos susirinkimus, kuriuose JIS yra centre, negalima lyginti su jokiais kitais susirinkimais. Niekas neturi savęs išstatyti aukštai. Visi tarnauja vieni kitiems. Plinta džiaugsmas, dieviškas džiaugsmas. Ir Jėzus veikia mūsų širdyse. JIS veda mus žingsnis po žingsnio į dievišką šlovę.
Iš brolių ir seserų veidų galima skaityti, kaip Jėzus veikia. Daugelis yra linksmi, dėkingi, atpirkti ir laisvi. Kiti dar užsidarę, nudelbia akis dėl savo nuodėmių arba demonstruoja savo pastangas. Čia mūsų VIEŠPAČIUI yra dar daug darbo. Bet JIS tikrai įveiks, ir šie žmonės bus linksmi ir laisvi! Taip, Jėzus yra VIEŠPATS šiuose susirinkimuose, jeigu Jam leidžiama Juo būti. Ir rezultatas yra geras! Atsiranda nauji žmonės!!
Aš buvau keletą metų be bendravimo, taip sakant dykumoje. Todėl labai vertinu bendravimą su broliais ir seserimis. Jie visi nėra ypatingai tobuli, bet visuose atsispindi Dievo malonė! Ko mums dar reikia? Čia Jėzus yra mūsų tarpe, čia JIS viešpatauja, čia JIS veikia ir laimina, ir keičia žmones. Ieškokime tokio bendravimo, kur JIS turi ką pasakyti, kur Jo ieško ir kur Jo klauso. Tai yra tikras palaiminimas mums.
Kaip gali vienas anglies gabalėlis įkaisti? Jis greitai atšąla. Bet kai yra daugiau anglies gabalėlių, kurie nebedega, bet dar žėruoja, tai būdami kartu, jie kursto vienas kitą, kol pradeda vėl degti. Taip, dekime dėl Jėzaus, mūsų Ganytojo, kurį mylime!

Ačiū, Jėzau! Tu esi mums labai, labai geras! Tu paimi mus į savo globą ir vykdai savo planus su mumis, kuriems Tu mus ir sukūrei. Tu mus pakeiti, išgydai sužeidimus, suteiki atleidimą ir apgaubi mus draugiškumu. Kaip puiku būti Tavo artumoje!

Daug bėdų patiria teisusis,
bet iš visų jį išgelbsti VIEŠPATS.
JIS sergsti visus jo kaulus,
kad nė vienas iš jų nesulūžtų.
Psalmių 34,20f

Šiandien prisimename dieną, kai mirė Jėzus. Tačiau Dievo pažadas galiojo Jam: „iš visų kentėjimų VIEŠPATS Tave išgelbės!” Beveik 1000 metų prieš Jėzų Dievas tai pažadėjo per karalių Dovydą ir JIS savo Žodį ištesėjo! Jėzus mirė, tačiau „nė vienas Jo kaulas nesulūžo, ir ne mirtis ištarė paskutinį Žodį, bet prisikėlimas ir gyvenimas!”
Jėzus tobulai pasitikėjo Dievu. Todėl JIS leido, kad Jį suimtų, kankintų ir prikaltų ant kryžiaus. Bet kuriuo metu JIS galėjo pasišaukti legionus angelų į pagalbą. Tačiau JIS norėjo nueiti visą kelią: Jo tautos atpirkimo kelią. Dievas uždėjo ant Jo visą žmonijos kaltę ir nubaudė Jį vietoj mūsų, vienintelį teisų, už mūsų nuodėmes. Todėl Jėzus numirė. Tačiau Dievas pažadėjo: „Aš Tavęs niekada nepaliksiu! Iš visų kentėjimų Tave išgelbėsiu!!” – ir Jėzus prisikėlė, mirtis nenugalėjo. Taigi dabar yra išeitis iš nuodėmės ir kaltės ir yra kelias per mirtį į gyvenimą: Jėzus yra šis kelias mums.
„Teisusis Jėzus turėjo daug kentėti. Tačiau VIEŠPATS išgelbėjo Jį iš visų Jo vargų. JIS sergėjo visus Jo kaulus, kad nė vienas iš jų nesulūžtų.”
Tokiu būdu VIEŠPATS įvykdys savo pažadą ir mums, jeigu laikysimės Jėzaus: JIS išgelbės mus iš visų bėdų! Aišku, mes daug kentėsime. Bet visagalis Dievas yra čia ir niekada mūsų neužmirš. JIS palaiko mus ir mums padės. Taip, iš visų, tikrai iš visų kentėjimų JIS mus išgelbės!!!!!!!

Ačiū, Jėzau, kad man nutiesei kelią pas Dievą!! Dabar esu laisvas ir galiu be kaltės pasirodyti Dievo akivaizdoje. Tu nutiesei man kelią į gyvenimą: man nereikia daugiau bijoti, net mirtis negali man nieko padaryti. Taip, aš laikausi Tavęs, savo VIEŠPATIES, Ganytojo ir Gelbėtojo!!

Be paliovos melskitės!
1 Tesalonikiečiams 5, 17

Kodėl Dievas šitai „įsako“? Be paliovos melstis… Kaip tai įmanoma, jei turi vaikų ar dirbi
Viename vyrų susitikime pokalbis pasisuko apie maldą. Vienas po kito vyrai pasakojo apie savo patirtį. Išaiškėjo štai kas:

1. Jei ryte neturi ilgesnio ar trumpesnio maldos laiko su Viešpačiu, tada diena paprastai būna pilna streso. Ir vėliau dieną paprastai taip ir neatsiranda daugiau laiko ir ramybės tyliai maldai su Viešpačiu – tiesiog per daug darbų. Būtinai atsikelsiu pusvalandį anksčiau, bet šio laiko su Viešpačiu nė už ką neatsisakysiu.
2. Nuolatos dieną esame bendrystėje su Viešpačiu. Mes viską Jam pasakojame, dėl visko kreipiamės, nuolat Jam dėkojame už kiekvieną mažą ir didelį dalyką, ir klausomės, ką JIS nori pasakyti. Kartais mes gauname lemiamų įrodymų prieš atsitinkant kokiai nelaimei.
3. Malda yra pasitikėjimo klausimas. Kova su Dievu dėl kokių nors prašymų baigiasi ir lėtai pažadina pasitikėjimo maldą. Mums nebereikia Dievo užpulti darant ką nors ypatinga; mums nebereikia Jo įtikinti, kad viena ar kita įvyktų. Mes galime pasitikėti, kad JIS daro tai, kas teisinga. Į mūsų maldos gyvenimą ir širdį tai atneša daug ramybės.

Kaskart, kai pokalbis su Dievu nutrūksta, tada Jo dangišką ramybę pakeičia nepasitenkinimas. Vietoj džiaugsmo apima kovinga nuotaika, vietoj pasitikėjimo Dievu atsiranda neramybė, susikoncentravimas į save ir rezignacija. Kaip gėlė ant palangės, negaunanti vandens, mūsų lapai nuvysta, sudžiūva ir atrodo varganai.
Dievui nereikia mūsų maldos. Bet mums reikia!!! Kodėl? Nes Dievas „įsako“ be paliovos melstis ir turėti gilios maldos laiką. Ir toliau be paliovos melskis, melskis nesustodamas, ir visada už viską dėkok!

Ačiū, Jėzau, Tu linki man gera. Todėl visą dieną nori su manimi kalbėtis. Kaip gerai, kad Tu esi šalia, Jėzau! Kas būčiau be Tavęs???

Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.
Hebrajams 12, 14

Dievas trokšta mūsų šventumo, Jis nori, kad būtume šventi!
Jei pasirinkome Jėzų ir tapome Dievo vaikai, ėmėm trokšti šventumo. Mes nusimetame visas išorines nuodėmes: melus, išdavystes, vagystes ir svetimavimą. Mes nebenorime susitepti pasaulio dalykais ir išmetame purvinas knygas ir nuotraukas, prašluojame barą norėdami gyventi pamaldžiai. Po tam tikro laiko Dievas žengia dar vieną žingsnį ir parodo mūsų vidines nuodėmes: išdidumą, godumą, pavydą, nuosavą teisumą, kartėlį, negalėjimą atleisti ir kt. Kova tampa sunki, nes Dievas atskleidžia vis ką nors nauja, kas jam nepatinka. Mes esame tik žmonės, kurie iš pat šaknų yra sugedę ir nuodėmingi! Ši kova su vidinėmis nuodėmėmis užtrunka mažų mažiausiai visą gyvenimą, o jei būtų įmanoma, tai užtruktų ir tris… Tai niekaip nesibaigia – išdidumas ir pavydas įgauna tik kitas slaptas formas.
Tad kaip galime tapti šventi? Kai kurie pavargsta kovoti ir tampa abejingi. Bijau, kad jie kažką ne taip suprato. Dievas parodo mums mūsų nuodėmes tam, kad galėtų jas atleisti bei parodyti Jam patinkantį gyvenimo būdą. JIS atskleidžia nuodėmes tam, kad mes patirtume atleidimą. JAM visai nepatinka parodyti mums mūsų nuodėmes ir tada matyti, kaip sunkiai mes plušame. JIS pats yra mūsų pagalbininkas visose srityse.
Mes norime ieškoti Jo visose srityse – ir maldoje, ir Jo Žodyje, ir bendrystėje su kitais. Tada JIS pradeda keisti mūsų širdis, kad mes nuolat šventėtume.
Mes atveriame Jam savo širdis, kad JIS su jomis darytų tai, kas Jam patinka. Šventėjimas vyksta širdyje! Ten, kur JIS yra Viešpats, ten yra šventumas!
Nors šventumas ir reiškia gyventi be nuodėmės, bet ne tik – tai taip pat reiškia priklausyti Jam. Ir šito mes visomis jėgomis siekiame!

Viešpatie, siųsk savo Dvasią, kuri atnaujintų mano širdį! Atidenk viską, kas Tau nepatinka. Dėkoju, kad tai atleidi ir parodai man naują kelia ir naują gyvenimo būdą. Taip, aš noriu būti Tavo – karaliauk manyje!

Taigi, jeigu esama Kristuje kokio padrąsinimo, meilės paguodos, jei esama kokio Dvasios bendravimo, nuoširdumo ir gailestingumo, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, būdami vieningi ir to paties nusistatymo. Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.
Laiškas Filipiečiams 2, 1-5

Šis tekstas puikiai aprašo, kas turėtų vykti krikščionių susirinkimuose. Tai tikrai turėtų būti pirmasis dangaus įspūdis! Kai krikščionys tokiu būdu yra kartu, tai danguje yra šventė, o velnias ima drebėti.
Būdami kitų tarpe, greitai pastebime, ko tokiai būklei dar trūksta. Vienas kalba per garsiai, kitas įžūliai, trečio nuomonė visada turi būti paskutinė, ketvirtas turi diskutuoti dėl kiekvienos teologinės smulkmenos, penktas negali atsisėsti prie šešto, nes kažkoks keistas kvapas … Bet pas mus pačius viskas turi savo pagrindą. Mes nesam tokie tobuli, nes … na taip, mes visi gerai žinome pasiteisinimus, kodėl patys neatitinkam Biblijos kriterijų. Tačiau: Jėzus norėtų, kad mūsų susirinkimuose vyktų kaip parašyta šioje eilutėje! Tik, kaip tai turėtų vykti??? Juk mes esame tik žmonės!
Tai vyksta tik tada, kai Jėzus yra VIEŠPAČIU mūsų širdyje. Kai mes Jo klausome, įveikiame patys save, nekreipiame dėmesio į mūsų storąjį, riebųjį, tingųjį Aš ir norime Jėzui atiduoti garbę. Jo Dvasia turi mus valdyti, o ne mūsų senasis Aš! Tuomet aš tapsiu palaiminimu šventųjų susirinkime (tai tie, kurie tokiais dar taps, dabar dar nėra tokie). Tuomet ir aš gausiu Dievo palaiminimą, Jo džiaugsmą ir pasitikėjimą širdyje, ir Jo ramybė išsiplės manyje. Mano senasis Aš visada turi kovoti, bet mano naujasis Jėzus-Aš gali mėgautis!

Ach VIEŠPATIE, padaryk mane nors truputėlį panašesniu į save! Aš noriu įveikti savąjį senąjį, storąjį, riebųjį, tingųjį Aš ir nešioti savyje Tavąjį gyvenimą. Tavo draugiškumas, gailestingumas ir meilė turi mane valdyti! Noriu turėti Tave kaip savąjį širdies Karalių, iš Tavęs ateina džiaugsmas, ramybė, malonumas, ir nebebūna sunku nuolankiai patarnauti kitiems. VIEŠPATIE, Tu pripildyk mane!!

Bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES,
įgaus naujų jėgų.
Jie pakils ant sparnų kaip ereliai,
bėgs ir nepavargs,
eis ir nepails.
Izaijo 40, 31

Taip yra su žmonėmis, kurie visą savo pasitikėjimą sudeda į Jėzų: jie įgauna naujų jėgų, skrenda kaip ereliai, bėga ir nepavargsta… Kaip gerai, kai vaikščiojama Jėzaus keliais!
Kas nori įgyvendinti tik savo idėjas, greitai patiria daug streso, susierzina ir pavargsta. Bet kas leidžia, kad VIEŠPATS jį įkvėptų ir įgyvendina Jo idėjas, tas įgauna VIEŠPATIES jėgų.
Paslaptis tokia: pasilikti su Juo ryšyje. Tada vynuogienojo gaivinantys syvai teka į šakeles, ir visas nuovargis dingsta. Pamiegoti ir pailsėti reikia kartais, reikia dažnai pabūti su savo VIEŠPAČIU vienumoje ir kalbėtis su Juo, ir nebūkime išsekę, be vilties, nuliūdę ir silpni!
Kai siekiama savo tikslų ir idėjų, tai anksčiau ar vėliau pavargstama. Kai siekiama tikslo be kontakto su Jėzumi, tikslo, kurį JIS pats nubrėžė, tuomet pailstama. Tik kartu su Juo galima džiaugsmingai pasiekti tikslą, kurį VIEŠPATS pats mums iškėlė!
Jeigu tu pavargai ar pailsai, tai yra klausimas, ar tikslas, kurio sieki, yra ir Dievo tikslas? Ar aš visada esu ryšyje su Jėzumi? Ar JIS gali mane įkrauti, kaip akumuliatorių lizde? Jeigu kažkas netvarkoje, tai galima šiandien tuoj pat apsivalyti Jėzuje ir vėl naujai keliauti, Jo ir Jo Žodžio sustiprintam. Tuomet dykumoje ir vėl bus gera duona-mana!
„Taip, VIEŠPATIE, aš noriu vaikščioti Tavo keliais ir pasiekti tikslą, kurį man iškeli! Aš noriu vaikščioti Tavo jėgoje, o ne pulti bėgti pats. Prašau, leisk vynuogienojo syvams tekėti į šakeles! Leisk į mus tekėti Šventosios Dvasios jėgai! Suteik mums viltį ir tikėjimą, kuris pradžiugina! Suteik savąją ramybę, pranokstančią visokį supratimą! Taip, VIEŠPATIE, su Tavimi viskas yra įmanoma!”
O tiems, kurie randasi kasdieniniame monotoniškume: vaikai, virtuvė, bažnyčia arba kasdieninis darbas, o po to vėl pareigos ir darbas … VIEŠPATS jums davė šią vietą. JIS nori pasirūpinti, kad jūs nepailstumėte, todėl duoda jums Šventąją džiaugsmo Dvasią. Be vilties nėra džiaugsmo, todėl Ji veikia jumyse, kad viskas vyktų sklandžiai. Visą susirūpinimą meskite ant Jo ir dėkokite Jam už tai, kad JIS viskuo gerai rūpinasi. Net ir kasdieninio streso metu galima džiaugtis, nes JIS mums padeda, JIS turi tikslą su mumis, JIS neleidžia mums tuščiai kiekvieną dieną daryti tą patį … Ne, iš kasdieninių mūsų pareigų JIS nori padaryti linksmą dalyką.

Taip, VIEŠPATIE, Tu žinai, su kokiu nepasitenkinimu aš dažnai imuosi kasdieninių darbų. Tačiau Tu juos nori daryti kartu su manimi, ir Tu nori tą linksmai daryti! Taip, VIEŠPATIE, aš noriu užsikrėsti Tavo džiaugsmu net ir kasdieniame monotoniškume!