Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė.
Luko 7, 39

Jėzus buvo svečiuose pas fariziejų Simoną. Jie valgė pietus, kuomet užėjo viena moteris ir prisiartino prie Jėzaus iš nugaros. Ji patepė Jo kojas brangiu aliejumi, suvilgė jas savo ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Simonas pažino šią moterį, ji buvo visame mieste žinoma prostitutė. Todėl jis ir buvo nustebęs, kaip gali toks pranašas kaip Jėzus leistis liečiamas tokios nešvarios moters; – pats jis to niekada neprileistų.
Simonas mato taip, kaip mato žmonės: tik paviršių ir dar šiek tiek, kiek mes apie kitus žmones žinome. Bet Jėzus žvelgia giliau.
Patys savęs mes negalime matyti objektyviai, pernelyg gailimės dėl savo klaidų, pernelyg išdidiname savo gerumą. Panašiai kaip Facebook ’o paskyroje, pasinaudodami Photoshop ’u, pagražinam savo išvaizdą, retušuojam tai, kas negražu.
Regėdami kitus žmones, pirmiausiai įvertiname jų išorę: ar plaukai prižiūrėti? Ar nusiskutęs? Ar kojinės skylėtos? Galbūt jau dienų dienas nematęs dušo? Tada susirenkam informaciją apie tą kitą žmogų, kokia profesija, kokia šeima ir pan. Bet niekada nepažvelgiame į savąją širdį, o juo labiau – į kito žmogaus širdį.
Simonas teisingai įvertino moterį. Tik jis negalėjo įžvelgti daugiau. Jis nematė moters širdies.
Jėzus regi giliau, daug,  daug kartų giliau. JIS žvelgia iki širdies gelmių. JIS regi daug sužeidimų, baimių, silpnumų, atmetimų…  JIS viską regi.
JIS neteisina ir nesumenkina nuodėmių. JIS žino, kad  nuodėmės sužlugdo žmogų.
Tačiau JIS žmogų mato neaprėpiamos, beribės meilės akimis. JO „Taip”, tariamas žmogui, mums būna nesuprantamas, bet toks jau yra Dievas: JIS tave myli.
JIS mato ir tai kas tave valdo, ir taip pat  JIS  yra numatęs tau gerą ir šviesią ateitį. Jeigu tu tik visiškai JO klausytumei! Jeigu tik tu galėtum visiškai JUO pasitikėti!
Simonui JIS pasakė: Ši moteris man parodė daug meilės, nes jai jos buvo daug duota. O tu? Ką gero man padarei tu?
Jeigu nori mylėti Jėzų, atverk savo nuodėmes. Kuo jos didesnės, tuo labiau džiaugsiesi JO atleidimu ir JO meile.
Jeigu tavoji širdis Jėzaus atžvilgiu šalta arba tik vos šilta, galbūt tu dar niekada iš tikrųjų nematei pats savęs.

Dėkoju, Jėzau. Tu atleidi visas mano kaltes! Tu jas paprasčiausiai užmiršti ir myli mane taip pat, kaip ir kiekvieną žmogų savo nuostabia ir beribe meile! Viešpatie, stebiuosi Tavąja meile ir noriu Tave mylėti. Noriu viską žinoti apie Tave, dažnai kalbėtis su Tavimi ir visa daryti dėl  tavęs – nes Tu iš tikrųjų myli mane.

Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.
Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi.
Mato 2, 2.10

Net ir labai maža šviesa prasklaido tamsą. Mažytė vilties ugnelė sugriauna neviltį, baimę, abejones ir depresiją. Įsileisk Jėzaus šviesą į savo širdį!
Yra ne tik vienintelė maža šviesa. Ten danguje šviečia milijonai švieselių, visos jos rodo mūsų Dievo didybę ir meilę!
Gimė Jėzus, Pažadėtasis Atpirkėjas, išgelbstintis Savąją tautą nuo visų jos nuodėmių, Tas, kuris gali išvaduoti visus sėdinčius mirties šešėliuose. JIS, Viešpats ir Atpirkėjas, tik JIS vienintelis tam turi galią.
Jėzus – žvaigždė mūsų danguje. JIS žino kelią atgal į Tėvo namus. JIS mums atlaisvina kelią pas Dievą tam, kad mūsų širdis surastų ramybę. Jėzus yra romus ir nuolankios širdies, draugiškas ir mylintis, teisingas ir nepriekaištaujantis. Kur galėtum rasti tokią religiją? Kur dar galėtum rasti tokį Dievą?
JAM patinka būti šalia mūsų. Dėl to JIS gimė žmogumi. Kaip pažeidžiamas, kaip mažas žmogus atsidavė Dievas į žmonių rankas. Erodas mėgino nužudyti JĮ, JAM dar tebesant vaiku, vis tik Dievas patraukė JĮ iš Erodo kelio. Fariziejai, to meto pamaldieji, norėjo JĮ nužudyti, bet jiems nepavyko. Daugelis pasišalino, nes negalėjo ištverti JO žodžių galybės. Daugeliui Dievas per Jėzų buvo taip arti, kad šie išsigando. Nebijok, sako Dievas. Mano buvimas šalia yra bauginantis, stiprus, atskleidžiantis, bet vis dėlto tu niekur kitur nerasi ramybės savo kenčiančiai širdžiai. Tik prie kryžiaus, tik pas Jėzų tu atrasi tą gilų susitaikymo su Dievu džiaugsmą.
Jėzus yra mūsų Karalius!! JIS yra žvaigždė, apšviečianti mūsų gyvenimą, rodanti kelią, teikianti viltį bei vedanti mūsų širdis pas Dievą.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu gimei, kad atėjai tam, jog mane išgelbėtum! Tu esi toks geras man! Tu esi kelrodė žvaigždė mano gyvenime. Kas gi aš būčiau be tavęs?? Tu esi šviesa mano širdyje ir mano kelyje. Tu esi mano vilties ir mano paguodos šviesa. Tik Tu vienintelis…

Viešpaties angelas prabilo į Pilypą ir pasakė: „Kelkis ir vidurdienį nueik ant vieškelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias.”
Apaštalų darbai 8, 26

Pilypą įsivaizduoju kaip linksmą, stiprų tikėjime, dėkingą vyrą, itin gerai pažinojusį Viešpatį, JĮ mylėjusį ir kiekviena savo širdies ląstele į JĮ įsikibusį. Jis buvo patikimas ir ištikimas, taip kad jis priklausė septyniems Jeruzalės diakonams. Bet jo linksmumas ir džiaugsmas buvo jo charakterio bruožai; – tiek aš jį įsivaizduoju.
Jis pažinojo Viešpatį ir JO balsą. Visiškai tiksliai mes nežinome, kaip Dievas jam kalbėjo. Man regis, su kiekvienu žmogumi JIS turi savitą būdą kalbėtis. Su vienu per sapnus, su kitu girdimai, su trečiu – per vidinį ryšį, su ketvirtu – per staigiai atėjusį pažinimą, su penktu – per stiprų tikėjimą kokiu nors dalyku, galbūt net kieno nors kito žodžiu, mus taip galingai paliečiančiu… JIS turi daug, daugelį galimybių, kalbėti aiškiai. Taip, kad mes galėtume suprasti; – taip, jei tik nuolat neiškiltų tas svarstymas ir abejojimas. Pirmiausiai mes viską aiškiai ir tiksliai suprantame, o štai kitą dieną ateina tas GALBŪT. Taip mes niekad neišmoksime klausytis Dievo balso. Tai, ką Dievas pasakė, mes turėtume tuoj pat priimti ir niekada nebekvestionuoti.
Pilypas buvo artimame santykyje su Viešpačiu. Taigi jis galėjo sunkią atsakomybę savoje tarnystėje nešti su džiugesiu. Savo darbą JIS dirbo kartu su JUO. Jeigu dėl įtampos jis apleistų savo santykį su Jėzumi, neišgirstų JO balso. „Darbdavys” yra svarbesnis nei pats „darbas”! Kai kurie yra tiek užsiėmę savąja tarnyste, kad Viešpatį jie kažkur „pameta” ir tada kankinasi vienui vieni…
Pilypas turėjo išeiti į tuščią gatvę. Jis nežinojo, kas jo laukia, ir tikrai nežinojo, jog iš viso to iškils Etiopijos bažnyčia. Bet jis ėjo. (Priešingai nei Jona, kuris tuoj pat ieškojo kažko daugiau gavęs Dievo užduotį). Jis išėjo į tuščias apylinkes, nes Dievas ten buvo. Jis nebijojo nei dykumos, nei plėšikų; – jis tiesiog ėjo.

Dėkoju, Jėzau! Tu esi čia, šalia! Net kai esu tuščiame kelyje. Net kai aš nesuprantu, ko nori Tu. Bet aš nesakysiu: tegu manoji valia įvyksta čia, žemėje, kaip tavoji – danguje, bet aš melsiuosi taip: Teesie Tavo valia! Viešpatie, aš ieškau Tavojo veido. Noriu Tavojo buvimo ir artumos. Tavęs vienintelio aš ieškau visa savo širdimi.

Išvedęs jį laukan, tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti”.
Pradžios knyga 15, 5

Abraomas nekantriai laukė palikuonio, sūnaus, kuriam galėtų skirti savo palikimą. Dievas jam tai seniai pažadėjo. Štai ir vėl Dievas prakalbo Abraomui ir išvedė jį laukan į naktį, į tamsą. Tu turėsi tiek palikuonių, kiek danguje matai žvaigždžių! – Toks buvo JO pažadas. Abraomas patikėjo Dievu ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu. Nuo tada tikėjimo vaikai ir vadinasi Abraomo vaikais, pažadėtaisiais vaikais.
Naktimis žvaigždės matosi, o dieną yra per daug šviesos, kad matytųsi žvaigždės.
Kiek kartų žiemos naktimis stovėjau stingdančiame šaltyje, lauke žvelgdamas į žvaigždes. Kokia begalybė jų ten matosi! O aš, šis mažas žmogutis, kas aš esu prieš šią begalybę? Mačiau daugybę žvaigždžių, dažna iš jų net turi savo vardą. Ir vis pagalvodavau: koks didis yra Dievas! Visas JIS pažįsta ir žino visų žvaigždžių vardus! JIS pažįsta taip pat ir mane. JAM rūpi žvaigždės,  taip pat JIS rūpinasi ir manimi.
Ar vasarą kas dega žvakutes ar puošia Kalėdų eglutę? Tam pernelyg šviesu, per daug saulės! Bet va gruodyje, pačiame tamsiausiame mėnesyje, žvakių šviesa šildo, suteikia jaukumo ir pradeda žmogus svajoti.
Galbūt ir gyvenime mums reikalingi tamsūs laikai, kad sugebėtume pamatyti mažas vilties žvaigždeles, kurias Dievas mums teikia per Savo Žodį. Jos parašytos būtent mums, tamsybių metui.
Galėtume pasielgti kaip ir Abraomas, kuris tikėjo Dievu ir Dievas jam tai įskaitė teisumu.
Dievas padovanojo mums žvaigždes; – mažas švieseles danguje, nurodančias mums kelią. JIS taip pat pateikė mums trumpas Biblijos eilutes – Dievo pažadus tamsiam metui, kad galėtume rasti kelią pas jį.
Koks geras yra mūsų Dievas! JIS tvirtai laikosi Savo duoto žodžio!! Norime tapti tikėjimo vaikais, o ne būti žvakutėmis, kurios pučiant vėjui užgęsta. Taip kaip abejonės ir dažnas analizavimas užpučia kiekvieną vilties švieselę. JIS laikosi Savo pažadų! Šituo  turėtume pasitikėti!

Dėkoju, Jėzau! Tu esi didžiausia šviesa, atėjusi į mūsų naktį. Tu esi manoji viltis! Tu rodai man kelią namo pas Dievą. Tikrai, net ir tamsioje naktyje regiu mažas vilties švieseles, kurias Tu įžiebei visur aplink. Tu esi nuostabus Dievas!

Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“
Izaijo 6, 8

Izaijas buvo žmogus, kuris daug bendravo su Dievu. Jis dažnai leisdavo laiką tyloje ir išmoko girdėti Dievo balsą tarp daugybės kitų balsų. Kartą jis pamatė Viešpatį soste ir šventus serafimus aplinkui. Jis manė, kad ištirps nuo karščio. Bet angelas paėmė degančią žariją, nuvalė jo lūpas ir tarė: „Tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta.“ Viešpats paklausė: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ Izaijas pažinojo Dievą ir negalėjo nieko kito, kaip tik nedelsdamas pasisiūlyti: „Štai aš, siųsk mane!“
Mes atkreipiame dėmesį į tai, kas mus domina  ir pastebime kiekvieną smulkmeną. Ūkininkas mato kitaip nei žvejys, ar kareivis kitaip nei dailidė.
Štai kodėl Izaijas galėjo iš karto atpažinti ir išgirsti Dievo balsą. Mes irgi taip galime, kai rūpinamės Dievo reikalais ir matome Jo takus be girdime Jo balsą. Kai nuolat Jam dėkojame ir su Juo apie viską kalbamės.
Jėzus sako: „Mano avys girdi mano balsą.“ Tai buvo ne Jo valia, bet blaivus pareiškimas.
Tik tie, kurie gyvena artimai bendraudami su Viešpačiu, gali išgirsti Jo pašaukimą. Tai buvo ne jo noras, bet tiesioginis aiškus teiginys.
Kas eis?
Šis klausimas yra skirtas kiekvienam žmogui, bet jį girdi tik tas, kuris yra arti Jo. Kuo arčiau Jo esi, tuo aiškesnis tampa atsakymas. Žinoma, mes galime sakyti „ne“, turime tokią laisvę.  Tačiau kaip gi tas, kuris myli Jėzų, gali sakyti „ne“ ir pabėgti kaip pranašas Jona? Kaip galime nuvilti Viešpatį, kuris mums tiek daug gero padarė?
Jėzus nori toliau su mumis dirbti, tai ką Jis pradėjo čia, žemėje. Mes turėtume tai tęsti. Taigi JIS ieško žmonių, kuriuos galėtų siųsti. Vienus čia, kitus ten, kiekvieną į paskirtą ir  vietą. JIS žino, kokie žmonės esame ir todėl JIS stovi mūsų pusėje. Dėl šitos priežasties JIS aprūpina mus Dvasios dovanomis. JIS niekada nepalieka savo pasiuntinių vienų!
Jo žodis daro tai, ką JIS nori – taip sako Izaijas. Mes padarysime tai, ko nori Viešpats, tol, kol pasiliekame arti Jo ir einame keliu, kuriuo JIS nori, kad eitume. Tada pamatysime stebuklus, nes JIS žino, kad Jo pasiuntiniams reikia antgamtinio patvirtinimo ir pagalbos.

Ačiū, Jėzau! Tu pašaukei mane ir aš noriu būti pasiųstas. Aš noriu būti Tavo pasiuntiniu! Atleisk man, jei kartais būnu tingus ir neatsargus, kai staiga myliu kažką kitą ir švaistau savo laiką! Viešpatie, pasirūpink manimi!

Buvo vieno fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų….
Evangelija pagal Joną 3, 1–2

Naktį, kai visur tyla kyla klausimų. Tuomet kreipiamasi į Dievą, kuris viską žino. Tyliai kalbamasi su Juo,  pačiu Kūrėju. Ateina atsakymai, bet paprastai kitokie, nei tikimės.
Nikodemas buvo fariziejų lyderis. Baimindamasis savo kolegų, jis atėjo pas Jėzų naktį, tamsoje. Jis turėjo daug klausimų ir buvo sąžiningas. Jis sakė: „Jėzau, mes žinome, kad Dievas yra su tavimi ir Jis tave atsiuntė.“ Tačiau Jėzus neatsakė į šias mandagybes. Jis pradėjo nuo esmės: Nikodemai, tu turi gimti iš naujo. Kitu atveju tu niekada nepažinsi Dievo ir neturėsi su Juo ramybės.
Jei naktį esame vieni ir mus apima kamuojantys klausimai, privalome kreiptis į Jėzų. JIS turi visus atsakymus, kurių mums reikia. Jis nekalba apie mūsų dejones ar liaupses. JIS visada taikosi tiesiai į klausimo esmę.
Bet ar mums patinka Jėzaus atsakymai?
Kai naktį esame vieni su Juo, galime atnešti visus sunkius savo klausimus. Mes gauname atsakymus. JIS yra gerasis ganytojas, Izraelio sargas, kuris nemiega ir nesnaudžia. JIS mėgsta su mumis būti ir kalbėtis.  Taip pat JIS gali mus naktį aprūpinti ir ateinančiai dienai. JIS yra mums geras!
Kai naktį esame vieni, galime Jį girti, šlovinti ir Jam dėkoti. Tokios bendrystės niekur kitur pasaulyje nėra. Tik čia, tarp Viešpaties ir manęs. Bet ar aš visada galiu tai pakelti? Noriu, bet kartais to išsigąstu. Ar ne per daug meilės?
Turiu tvirtai laikytis to, ką JIS man kalba naktimis. Aš galiu pasikliauti tuo, kad Jo žodis tvirtas.
Nekantriai laukiu nakties, kai po visų neaiškumų pasilieku vienas su Juo, mano mylimu Viešpačiu. Galiu Jo klausti bet kokio klausimo. Su juo nurimsta mano širdis – nes JIS tikrai yra Viešpats.
Karta tyla yra gąsdinanti. Daugelis baiminasi tuštumos, tylos. Tačiau tai ir yra tyla, kurioje Dievas nori su mumis susitikti. Atrodo, tarsi mes nesustodami plauktume per tamsią visatą. Dievas nori mus turėti šalia savęs, kad galiausiai Jam priklausytume. Tyloje Dievas formuoja savo vyrus ir moteris.

Ačiū, Jėzau! Su Tavimi aš niekada nebūsiu vienas. Ačiū, Tu kalbi su manimi! Ne apie pyragų receptus, bet apie tai, kas mane iš tiesų slegia. Tu teiki išgydymą, ramybę ir gilų džiaugsmą. Tu turi visų problemų sprendimus. Kaip gera būti vienumoje su mano mylimu Viešpačiu!

Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį,
išmėgink mane ir žinok mano mintis.
Psalmė 139, 23

Mano vyresnėliui sūnui buvo 13 metų. Jis nori būti sportininkas ir turi didelių planų. Tačiau aš, kaip tėvas, matau, kad yra keletas sunkumų tame kelyje. Kuo jis pasižymi nėra pakankamai, kad taptų profesionalus sportininkas. Nepaisant to, aš jį vis tiek paskatinu, nors ir  manau, kad kitoje srityje jis tikrai būtų geresnis! Bet jis tikrai pats sužinos tai. Aš galiu jam tik padėti, bet tikrai ne spausti jo.
Mes kalbėjome apie Dievą ir Jo planus, mintis ir kelius mums. Kas būtų, jei šiandien Dievas tau pasakytų viską, kas kiekvieną kartą atsitiks? Pagalvojau, kad tai būtų nuobodu. Taip, mes nesame marionetės, kurias Dievas naudoja, kur ir kaip nori. Tačiau JIS vienintelis, kuris mus kiaurai pažįsta, iki pačių gelmių ir Jis vienintelis žino teisingą kelią. JIS mums jo nepasakė. Jis privilioja mus ir paskatina, bet neįsako.
Taigi, iš Dievo valios ir numatymo, mūsų troškimų ir valios atsiranda sudėtingas tinklas. Mes patys visada turime nuspręsti, bet JIS žino kelią… Nėra išankstinio numatymo, tarsi būtume marionetės, bet neturime ir visiško savarankiškumo. Dievas pasiekia savo tikslą, kai mes pasitikime Juo.
Daugelis gyvenimų eina į pražūtį, žmonės siekia klaidingų tikslų. Bet kas klauso Dievo, tą Jis teisingai nukreipia. JIS vilioja, skatina, guodžia ir suteikia naujų jėgų. Su Juo mūsų gyvenimas yra prasmingas. Jis turi tikslą, kuris bus matomas amžinai. Jei mes priklausysime Jėzui, mūsų gyvenimas nenueis perniek.
Kai pradėjau rašyti pamąstymus, nežinojau, kas iš to išeis ir tiesą pasakius vis dar nežinau. Kai turėjome 40 skaitytojų jau švenčiau pergalę, kadangi aš to nesitikėjau. Šiandien turime tūkstančius skaitytojų. Kas galėjo tai pagalvoti? Tokie yra Dievo planai. Jis vadovauja ir veda, o mes savanoriškai einame su Juo. Tai yra nuostabu!

Ačiū, Jėzau, kad Tu esi Viešpats! Kiek aš save pažįstų? Aš negaliu nei suprasti savo gelmių, nei aš nepažįstu savęs, nei žinau savo stiprybių ir silpnybių! Nežinau, kodėl vienaip ar kitaip reaguoju, bet žinau, kad Tu žinai priežastį! Todėl Tu gali mane teisingai vesti ir aš noriu Tavęs klausyti. Tu esi man geras!

Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.
Evangelija pagal Joną 12, 24

„… kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane; kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.”
Šie Jėzaus žodžiai skamba mums itin stipriai, tiesiog negailestingai, visai ne taip, kaip kad mes įsivaizduojam Jėzų. Vis dėlto šie žodžiai yra receptas prieš vienatvę ir apleistumą, prieš tą jausmą, jog niekas mūsų nesupranta, o ir prieš savęs gailestį bei depresiją.
Jėzus žino, kad mūsų problemos slypi pačiuose mumyse. Kodėl mes taip stipriai reaguojame, kodėl mus taip veikia, kodėl mus taip alergizuoja tai, jog kažkas kažką mums pasako? Ogi todėl, kad mes esam sužeisti ir neužtikrinti, nesaugūs. Kodėl mums taip sunku įveikti buvimą vienumoje, vienatvę bei buvimą nesuprastu? Nes mūsų Aš turi kitų norų. Kodėl savigaila ir depresija? Nes mūsų storajam Aš savęs taaaaaip gaila.
Dėl to Jėzus įneša radikalizmo: Mirk, senasis, storasis, riebusis Aš! Tu vienintelis mums užkerti kelią turėti bendrystę ir draugystę su kitais ir su Dievu! Viskas nuolat sukasi tik apie tave ir niekada apie kitus! Tu visuomet nepatenkintas, tau niekad negana, tu nuolat niurzgi bei kovoji tik dėl savo paties gėrio! Tu nori visko, kas tik įmanoma, bet tik ne tarnauti, tik ne paklusti, ne būti nuolankiam, tik ne atsiprašyti! Tik tu vienas esi kaltas, kad aš neišpildau savo pašaukimo būti žmogumi!!
Taigi savo senąjį Aš turiu kiekvieną rytą vis iš naujo nešti prie kryžiaus.

Viešpatie, aš esu Tavo. Vadovauk man. Panaudok mane. Šalin išdidumą ir savigailą, šalin savimylą bei savęs maitinimą malonumais bei pakaitalais pavadinimu „ vis tiek manęs niekas juk nemyli”. Tu myli mane, Tu turi visus atsakymus bei visus vaistus manajai sielai! Viešpatie, Tu mirdamas atidavei save už mane, taip aš tapau laisvas nuo šito „savęs” prakeiksmo. Noriu gyventi Tau, o ne savo storajam Aš. Noriu tapti gebantis kurti bendrystę bei draugystę. Noriu būti indu Tavajam nuolankumui, meilei ir gailestingumui!! Nes Tu pirmas mane pamilai!

Aleliuja, pagaliau mūsų svetainė vėl veikia!!! Šešias dienas ji neveikė ir pamąstymai negalėjo  pasirodyti  svetainėje.  Šiuo metu viskas vėl veikia, ačiū Dievui!!
Ačiū už daugybę jūsų susirūpinusių laiškų ir klausimų. Jų buvo tiek daug, kad  dar net nespėjome atsakyti į visus 🙂

Aleliuja, pagaliau mūsų svetainė vėl veikia!!! Šešias dienas ji neveikė ir nebuvo pamaldų. Bet dabar viskas vėl veikia, ačiū Dievui!!
Ačiū už daugybę susirūpinusių laiškų ir klausimų. Mes negalėjome atsakyti į visus.
Pamaldas taip pat skelbiame „Facebook“. Ten viskas vyko kaip įprasta. Kitą kartą tiesiog pažiūrėkite „Facebook“ ir perskaitykite pamaldas ten!
„Facebook“:  „Rytiniai pamastymai is Dievo Zodzio”
Įklijuokite šiuos žodžius į „Facebook“ paieškos laukelį viršuje ir juos iš karto rasite.
Tebūnie jums palaima!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Siekite meilės ir trokškite dvasinių dovanų, ypač, kad pranašautumėte! … Bet kas pranašauja, tas kalba žmonių ugdymui, paraginimui ir paguodai.
1 Korintiečiams 14, 1.3

Paulius yra mūsų ekspertas dvasinių dovanų srityje. Mes turėtume į jį įsiklausyti, o ne į argumentus „už” ir „prieš”, kurie aprašyti tūkstančiuose knygų.
Aišku, kad yra ne vien tik teigiamų patyrimų, naudojant Dvasios dovanas, tačiau Dievas vis dėlto nusprendė mums, žmonėms su trūkumais, patikėti Savo dovanas. Patikėkime Juo ir atleiskime tiems, kurie daro klaidas.
Turėkime visapusišką krikščionišką tikėjimą, o ne tokį, kuris tik iš vienos pusės būtų labai šventas ir dvasingas arba toks, kai iš meilės atliekamas tik socialinis darbas arba tik meldžiamasi, o darbas pamirštamas. Gyvenkime taip, kaip Jėzus gyveno: dirbkime ir melskimės. Mūsų tikėjimas turi apimti visą gyvenimą ir jį užpildyti.
Dievas mums davė dovanas kaip pagalbą kasdieniniame gyvenime. Pranašas gali paguosti, kai jis tam tikrai gyvenimiškai situacijai pritaiko Dievo Žodį ir jį paskelbia. Tokiu būdu jis išreiškia Dievo mintis konkrečiai situacijai, jis gali išdėstyti Dievo požiūrį, išsakyti Jo jausmus. Jis įneša į tamsumą Dievo Šviesą. Jis ugdo, paragina, paguodžia. Pranašas turi būti užsigrūdinęs maldoje ir mokėti suprasti bei įsidėmėti Dievo mintis. Jis turi mokėti atskirti, kur yra jo paties mintys, o kur Dievo. Jis turi ilsėtis prie Dievo širdies, kad galėtų atlikti savo tarnystę. Man yra lengviau bendravime ugdyti šią dovaną. Ten, kur vyrauja bendros maldos apsauga, girdžiu Jį daug aiškiau. Ne visada, deja tik kartais. Bet Jo Žodis keičia kiekvieną situaciją. Jo Žodis turi jėgą!
Kartais staiga aiškiai žinau, kokia yra Dievo valia konkrečioje situacijoje. Ir kartais staiga žinau, kaip JIS nori išspręsti tam tikrą problemą. Tokia situacija: moteris išeina į priekį maldai ir skundžiasi depresija, savo viduje girdžiu: tai ne depresija, tai priešas tave spaudžia žemyn! Staiga sužinau dalykus, kurie ją vargina, ir mes galėjome prašyti atleidimo ir išlaisvinimo. Koks nuostabus po to šios moters juokas ir džiaugsmas!
Mokykimės klausyti Dievo balso ir atskirti jį nuo kitų balsų, ypač nuo savosios užuojautos. Drąsiai išreiškime Jo Žodį savo žodžiais. Kartais mes darome klaidas, besimokantiems tai pasitaiko. Bet Dievas turi kantrybės mums! Siekime šios Dvasios dovanos, leiskime broliams ir seserims tai patikrinti ir eikime drąsiai į priekį. JIS nori palaiminti savo bendruomenę šia tarnyste!

Ačiū Jėzau, Tu mus gausiai apdovanoji! Pas Tave yra visi išminties ir pažinimo lobiai! Prašau, siųsk savo Dvasią, siųsk savo dovanas, kad mūsų bažnyčia būtų ugdoma, kad mes galėtume teisingai paguosti ir padrąsinti, kad vyktų Tavo valia! Daryk mus ryžtingais ir stipriais!

Jėzus tarė Zachiejui: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“.
Luko 19, 5

Zachiejus buvo muitininkas, dirbantis „į savo kišenę”. Jis buvo melagis, apgavikas ir vagis.
Tik jo širdis buvo tuščia. Jis buvo vienišas, pamirštas, mat žmonės jo vengdavo. Jis itin siekė būti panaudotas, ilgėjosi pritarimo savo asmeniui. Jis jau daug ką buvo girdėjęs apie Jėzų. kuomet jis išgirdo, kad Jėzus keliauja per miestą, Zachiejus troško būtinai JĮ pamatyti. Vis dėlto aukštesni žmonės jo nepraleido, savo plačiais pečiais užstojo jam vaizdą. Taigi Zachiejus iš anksto nubėgo į tokią vietą, pro kurią Jėzus tikrai praeisiantis. Ten Zachiejus užlipo į medį ir laukė. Ir štai jis ateina! Jis išvydo Jėzų, nusidėjėlių draugą, atpirkėją, gerąjį ganytoją, išlaisvintoją ir padėjėją. Jis pamatė JO akis. Po medžiu Jėzus sustojo ir kažko ieškodamas dairėsi aplink. Visur buvo pilna žmonių. Zachiejus jautė, kad Jėzus ieško būtent jo. Jis tapo dar mažesnis nei kad buvo ir taip. Jėzus pastebėjo jį medyje bei kvietė lipti žemyn: Ei tu, man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose! – Ką, pas mane?? – nudvelkė nuostaba. Vis tik vėliau džiaugsmas paėmė viršų ir Zachiejus nušoko žemyn. Jėzus, Jis galvoja apie mane! JIS nenurašė manęs! JIS nusidėjėlių ieško ir juos myli!
Jėzus pažvelgė į jį ir pagalvojo: Tu, Zachiejau, aš žinau tavo vardą. Aš noriu pas tave! – ir Zachiejus pakvietė Jėzų į savo namus.
Pamaldieji niurzga kaip įprastai. Juk tai muitininkas ir nusidėjėlis, sukčius ir vagis! Vis dėlto Jėzus mielai eina pas Zachiejų. JIS regi giliau, iki pačių Zachiejaus širdies gelmių. Kuomet Zachiejus suprato, jog Jėzus visa žinojo, jis tepasakė: Jėzau, atiduodu viską, žmonėms, kuriuos nuskriaudžiau, visa grąžinsiu dvigubai, gal net keturgubai! Jėzus tarė, jog į šiuos namus atėjo išganymas. Aš atėjau surasti ir gelbėti prarastuosius. Tu esi vienas iš jų. Myliu tave ir mielai priimu tave į savo kaimenę!
Jėzus šiandien stovi priešais mūsų širdies duris ir beldžia. Jeigu tau ko nors trūksta, jeigu ilgiesi Dievo, jeigu nežinai, ką daryti su sava našta, tuomet atidaryk savo širdies duris JAM. JIS nori būti tavo Draugu, tavuoju Atpirkėju.

Tikrai, Jėzau, man reikia Tavęs! Ilgiuosi Tavęs! Mano širdis trokšta pilnatvės! Be Tavęs esu kaip tuščias vamzdis vėjyje, kaip plūduriuojanti mediena vandenyne. Viešpatie, ateik į mano širdį, būk mano Karalius ir visiškai mane užpildyk!!