Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Jėzus jiems atsakė: „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų. Daug kas ateis su mano vardu ir sakys: ‘Aš Mesijas!’, ir daugelį suklaidins.
Evangelija pagal Matą 24, 4–5

Mes labai trokštame ramybės žemėje! Kad kiekvienas būtų laimingas, turėtų pakankamai maisto ir daugiau nealktų, kad nebebūtų karų… Ir kai kas nors visa tai pažada, mes krykštaujame.
Niekaip kitaip negaliu paaiškinti reiškinio, kai tiek daug krikščionių krykštauja matydami „stiprius“ vyrus. Šie padaro kokį nors krikščionišką gestą, leidžia už juos pasimelsti ir štai tampa krikščionių superžvaigždėmis. Jie priima įstatymus, kurie mums, krikščionims, patinka, ir mes juos vėl renkame. Hitleris buvo panašiai pavergęs krikščionis ir šie mielai už jį meldėsi ir juo tikėjo.
Biblija apie valdžią ir valdovus paprastai atsiliepia nelabai teigiamai. Jie praturtėja, apiplėšia savo tarnus, valdo savavališkai, mėgsta valdžią… Tik karalius Dovydas ir keletas kitų žmonių buvo išimtis  – jie iš tikrųjų klausėsi Dievo ir gausiai palaimino savo tautą. Žaviuosi krikščionimis, kurie eina į politiką ir prisiima atsakomybę! Mes turime už juos melstis!
Su dideliu susirūpinimu stebiu, kaip krikščionys politikoje skyla į dvi stovyklas. Be to, tarp mūsų, krikščionių, yra ir sąmokslo teorijų atstovų, kurie visur įžvelgia slaptas pasaulio vyriausybes. Visa tai Vokietija išgyveno 3-ajame Reiche, valdant Hitleriui.
Nekantriai laukiau vieno žymaus Vokietijos pastoriaus pamokslo internete. Pamokslo pradžia buvo įdomi ir gera, bet po mažiau nei penkių minučių jis pasakė, kad 2 vyrai (jis pasakė konkrečias pavardes) yra didžiausi visų laikų blogiukai ir pakomentavo išsamiau. Nieko nelaukdamas išjungiau – man to nereikia.
Turėtume melstis už savo valdžią, kad galėtume ramiai gyventi. Turėtume juos gerbti. Bet nesitikėkime iš jų stebuklų. Turėtume tikėti Kristumi, mūsų Gelbėtoju ir Mesiju, o ne išrinktu stipriu vyru.
Neturėtume nieko bijoti ir būkštauti, verčiau palikime tai netikintiesiems. Mes pasitikime Jėzumi.
Mūsų užduotis yra šlovinti Jėzaus vardą, tarnauti Jam žodžiais ir darbais. Tačiau neturėtume vieno žmogaus laikyti Dievo įrankiu, Mesiju ir besąlygiškai juo tikėti.
Nesiskaldykime! Krikščionys turėtų susivienyti užtarimo maldoje, o ne krykštaudami dėl žmogaus! Išganymas ateina iš Jėzaus!
Prašau, nesileiskite suklaidinami. Pasinaudokite savo tikėjimu ir protu, nesusitapatinkite su minia! Tai veda tik į nesantaiką ir susiskaldymą, bet ne į „atpirkimą“.
Mesijas ateina. Bet jis ne žmogus ir ne programa. Tai yra Jėzus, tik Jėzus.

Jėzau, mes tikime Tavimi! Tu vienas esi Atpirkėjas, kuris mus išlaisvina ir suteikia gyvenimą. Tu dovanoji mums dangų, nugali negandas ir chaosą, atneši ramybę! Taip, viską, ko trokštame, randame tik Tavyje. Ačiū, kad esi su manimi!!!

„Jūs –­ žemės druska.…
Jūs –­ pasaulio šviesa.“
Evangelija pagal Matą 5,13.14

„Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui. Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. Nebūkite jų bendrai! Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti. Bet visa, kas atskleista, šviesa padaro regima, o kas padaryta regima, yra šviesa. Todėl sakoma:„Pabusk, kuris miegi,kelkis iš numirusių,ir apšvies tave Kristus.“ Laiškas efeziečiams 5, 1–14

Ačiū, Jėzau, kad Tavo šviesa spindi manyje! Tu panaikinai visą tamsą, nes gyveni manyje. Ačiū, kad atleidai mano kaltę; ačiū už Tavo duotą viltį; ačiū už Tavo Dvasią, padedančią man gyventi taip, kaip patinka Tau. Tu esi mano Dievas, mano Šviesa, mano Teisumas, mano Atpirkėjas, mano Išvaduotojas ir mano Padėjėjas!

„…Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“
Evangelija pagal Matą 5, 45

„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ (Evangelija pagal Matą 5, 43–48)
Kaip gerai, kad gyvename Dievo malonės laikais! Dabar Jis neteisia, o gelbsti, atperka, padeda ir išlaisvina. Dabar yra Dievo malonės laikas! JIS mato žmones kitaip, nei mes, nes visus juos myli. Kaip mylime savo artimą ir dovanojame jam visas klaidas, taip Dievas myli visus žmones – net ir tuos, kurie mums nemieli. Daugiau mąstykime, jauskime ir veikime kaip Dievas, ir kitus žmones priimkime taip pat draugiškai, kantriai ir viltingai, kaip Jis mus priima. Melskimės už mums darančius bloga ir matykime juos Dievo žvilgsniu. Argi tai mano nuopelnas, kad Dievas mane išsirinko ir išgelbėjo? Argi tai negalėjo būti ir mano „persekiotojai“? Kaip gerai, kad Dievo malonė mums, žmonėms, šviečia kaip saulė – nepriklausomai nuo mūsų darbų ar tikėjimo!

Ačiū, Viešpatie, kad man šviečia Tavo saulė! Neužsidirbau jos – tai tikrų tikriausia malonė ir gailestingumas. Ačiū, kad turiu teisę gyventi Tavo šviesoje ir esu pasotintas Tavo dangiškomis dovanomis. Bet yra tiek daug žmonių, kurie Tavęs nepažįsta! Vis dar daug neteisybės ir skurdo! Meldžiu, pasigailėk mūsų!!

Juk jis sužeidžia, bet ir aptvarsto,
jo rankos nuplaka, bet ir pagydo.
Jobo knyga 5, 18

Dažnai galvojame, jog JIS mus už kažką baudžia. Kai gauname smūgį iš JO, iškart galvojame, ką mes padarėm ne taip. Atrodo, kad toks jau refleksas mumyse.
Bet Dievas yra visiškai kitoks! JIS nežeidžia mūsų iš keršto ar bausdamas. JIS neleidžia mums patekti į kokius nors priešo spąstus ir džiaugiasi, kad mes pasirinkome savąjį kelią. JIS visada yra užjaučiantis, gailestingas Tėvas, kenčiantis kartu su Savo vaikais. Bet JIS žino, mes turime būti išauklėti, taip kaip auklėjami vaikai. Žinoma, ne pagal nuotaiką, bet tam, kad jie būtų pasirengę gyvenimui! Per pietus sūnui nuolat kas nors krito nuo šakutės ir lėkštės. Kol supratom: taigi mes nepasimeldėme ir nepadėkojome už maistą! Tada greitai susitvarkėme ir nelaimės liovėsi. Štai kaip mus auklėja Dievas.
Tiek daug žmonių praneša apie tai, kad jeigu ne šis nelaimingas nutikimas, kuris vos nekainavo man gyvybės, nebūtų įvykęs, niekada nebūčiau įtikėjęs. Arba: Jeigu nebūčiau susirgęs, jeigu nebūčiau patekęs į kalėjimą… tada nebūčiau ieškojęs Dievo ir niekada nebūčiau JO suradęs. Taip auklėja Dievas. Tuo JIS nori mums paties geriausio. JIS žino, kur yra mūsų ribos ir niekada jų neperžengia. JIS visada atsargus su mumis, net jeigu mums taip neatrodo.
Įdomi eilutė ir prieš mūsų cituojamą eilutę: “Laimingas žmogus, kurį Dievas pataiso. Neniekink Visagalio pamokos!” Laiške Hebrajams tai skamba taip: “Juk anie (mūsų tėvai) savo nuožiūra mus drausmino nedaugeliui dienų, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais. Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.” Hebr. 12, 10f.

Dėkoju, Jėzau, galiu Tavimi pasitikėti, net kai viskas nesiseka. Tu trokšti geriausio man, Tu nori, kad aš suaugčiau, tapčiau brandus, tvarus ir stiprus. Su Tavimi tai pavyks! Tikrai, noriu ir turiu praeiti šią mokyklą ir nesustoti mokytis. Formuok mane taip kaip Tu tai laikai teisinga!

Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius?! Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?
Laiškas romiečiams 2, 4

Jeigu Dievas su mumis kalbėtųsi visada tik rimtai, o nusidėjus ar suklydus iškart baustų, būtume patys geriausi žmonės. Bet tik iš bausmės baimės, ne iš meilės Dievui. Todėl Dievas nusprendė šiuo metu nebausti; – apskritai nebausti. Bet tuo mes negalime patikėti. Mums labai labai sunku patikėti, kad JIS iš tikrųjų atleidžia kiekvieną nuodėmę. Juokinga, tiesa?
JIS atleidžia tam, kuris mums daro bloga. JIS atleidžia tavo kaimynui, tavo sutuoktiniui, tavo tėvams ar vaikams, JIS atleidžia tironams bei samdomiems žudikams…. JIS atleidžia. Kartą Jėzus pasakė, jog prakeikimo priežastis yra tokia: jie netiki JUO. Vien tik tai yra lemiamai svarbu mūsų ateičiai po paskutiniojo teismo: tikiu Jėzumi ar ne.
JIS sako, jog JIS tau atleido. Prašau, patikėk JUO! Ar niekinsi JO gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius?
Dievas trokšta tavo atsivertimo, nusigręžimo nuo nuodėmės ir egoizmo, nuo godumo ir savigailos. Bet vienintelė priemonė, kurią JIS naudoja tam, yra JO gerumas. Būtent jis yra skirtas pavilioti tave palikti blogį bei sekti JUO.
Zachiejus pats norėjo atiduoti visus savo turtus, kuriuos jis buvo prisigrobęs dirbdamas muitinėje, – savo noru, be jokio Jėzaus spaudimo, vien tik iš meilės šiam nuostabiam Viešpačiui.
Laisvo elgesio merginos atsisakydavo savo „profesijos“, nes JIS priėmė jas tokias, kokios jos buvo. Jos liovėsi nusidėjusios ir tapo naujais žmonėmis. Vien tik per JO gerumą ir meilę jos tapo tam įgalintos. Grasinimais ir bausmėmis to nebūtų pavykę pasiekti.
Prašau, mieli broliai ir seserys, nežaiskime su Jėzaus meile. JAM visa tai tiek daug kainavo, Savo gyvybę JIS atidavė kančiose ant kryžiaus, tik už tave ir už mane! Ieškokime JO meilės, keiskimės iš meilės JAM, tapkime panašesni į JĮ, gyvenkime tyrą gyvenimą. JIS to vertas!

Tikrai Jėzau, aš myliu Tave, nes Tu pirmas mane pamilai. Tu viską atidavei dėl manęs, kad tik aš galėčiau būti išgelbėtas ir laisvas. Štai ir aš viską atiduosiu dėl Tavęs, nes aš myliu Tave. Tu esi nuostabus!!!

Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų​.​
Evangelija pagal Joną 3, 1–2

Jonas tris kartus savo evangelijoje rašo apie Nikodemą. Pirmą kartą Nikodemas naktį slapta atsliūkino pas Jėzų. Ir man atrodo, kad Jėzus jo jau laukė. Jėzus nesivargino daryti ilgos įžangos ir nesišvaistė mandagybėmis, bet tiesiai pasakė: Tu turi gimti iš naujo, kitaip neregėsi Dievo karalystės. Jėzus atsakė į visus Nikodemo širdyje kirbančius klausimus, net į tuos, kurių Nikodemas pats nežinojo turįs. Bet jis ieškojo išgelbėjimo, Izraelio paguodos, naujos širdies, Dievo malonės, o ne šalto įstatymo… Jėzus turėjo jam visus atsakymus. Ir atrodo, kad Jo atsakymai padarė Nikodemą krikščioniu, sekančiu tik Kristumi. Iš pradžių Nikodemas bijojo žydų, kunigų ir viršininkų dėl savo, kaip fariziejaus, reputacijos. Vėliau jis atsisakė planų nužudyti Jėzų. Ir kartu su Juozapu iš Arimatėjos patepė Jėzaus kūną laidotuvėms. Nikodemas nebuvo tik Jėzaus gerbėjas – jis Jį mylėjo. Jėzus nebuvo vienas iš daugelio, kurį reikia garbinti, bet jo tikėjimo šerdis.
Nikodemas suprato, kad įsakymų laikymasis nepadaro laimingo. Tas įstatymų griežtumas, šaltis, tie absoliutūs reikalavimai… tai jį neramino. Jis suprato, kad turi būti kitas kelias pas Dievą, kuriuo eina paprasti žmonės. Todėl Nikodemas atėjo su savo klausimais pas Jėzų. Jėzus davė jam atsakymą: Tu turi gimti iš Dvasios, iš aukšto, kitaip niekada neregėsi Dievo karalystės! Ir panašu, kad Nikodemas pradėjo tikėti Kristumi kaip savo asmeniniu Gelbėtoju. Malonė, o ne Įstatymas daro mus laimingus ir priartina prie Dievo. Fariziejai norėjo būti šventi, norėjo Dievui kažką įrodyti. Tačiau malonė yra dovana tiems, kurie negali Dievui atnešti nieko.
Nikodemas atėjo slapta, tamsią naktį, gal net su gobtuvu ant galvos. Nesigėdyk Jėzaus! JIS tavęs laukia. JIS turi atsakymus, kurių reikia tavo širdžiai: malonė, naujas gimimas, seno palikimas, nauja pradžia su Dievu, naujas gyvenimas malonėje…

Ačiū Tau, Jėzau, Tu buvai maloningas Nikodemui ir esi maloningas ir man. Tu lauki naktį, tamsoje. Kai nedega jokia šviesa, Tu kalbi. Tu kalbi gyvenimo ir meilės žodžius – žodžius, kurie pašalina vienatvę. Kaip gerai, kad Tu šalia!!!

Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų ….
Apreiškimo 2, 5

Šis laiškas skirtas Efeso bažnyčiai. Jėzui liūdna, kad bažnyčia paliko pirmąją meilę, tapo šalta arba drungna. JIS primena jai apie karštą meilę, kurią bažnyčia jautė Jėzui būdama jauna, ir sako, kad dabar ši meilė atlyžo, beveik visai užgeso. Nebūk drungnas, atsimink ir užsidek meile Jėzui!
Jėzus iš pelkės ištraukė keletą draugų. JIS jiems apsireiškė ir išgelbėjo juos nuo alkoholio, narkotikų ir kalėjimo. Šių draugų meilė Jėzui buvo karšta ir intymi. Bet po kelerių metų jie ėmė studijuoti teologiją ir puikuotis savo žiniomis. Dabar jie yra mokytojai, bet nebe Kristaus liudininkai. Jie žino viską, bet nebemyli Jėzaus. Jėzus sėdi knygų lentynoje kartu su daugybe šventųjų ir tradicijų. JIS nebėra pats geriausias, visa ko centras. O draugai, grįžkite prie pirmosios meilės!!!
Kai radau Jėzų, buvau laimingas. JIS mane myli!! Tai mane pribloškė. Galėjau Jį jausti ir mėgautis Jo meile. Bet tada pradėjau dirbti, sukūriau šeimą, prasidėjo problemos ir ginčai. Ir Kristų nustūmiau į savo gyvenimo pakraštį. Kaip gaila, kartu su Juo būčiau geriau įveikęs sunkumus. Bet aš noriu grįžti pas Jį, mano didžiąją meilę! Noriu mylėti Jį taip karštai, kaip Jis mane pamilo!
Vienas vyras Rusijoje mylėjo Jėzų ir norėjo viską dėl Jo padaryti. Taigi jam kilo tokia mintis: nuvažiuoti prie tam tikros šalies sankryžos ir apsiauti raudoną ir mėlyną kojines. Vyras norėjo paklusti, nors tokia mintis atrodė šiek tiek keista. Kai jis atvyko prie sankryžos, Dvasia jam liepė: pasileisk muziką, užlipk ant automobilio stogo ir pasiraitok kelnes, kad visi matytų tavo kojines! Ir tada šok pagal muziką! Jis pakluso sunkia širdimi, bet labai abejojo. Bet blogiau būti negalėjo, tad jis padarė taip, kaip jam liepė. Po kelių minučių privažiavo automobilis, staigiai sustojo, vairuotojas išlipo ir suklupęs ant kelių pagarbino Jėzų. Kai vyrai pasikalbėjo, vairuotojas sakė negalįs patikėti matąs žmogų su raudona ir mėlyna kojinėmis, šokantį ant automobilio stogo ir šlovinantį Jėzų. Tai iš tikrųjų išsipildė, bet jis niekada nesitikėjo, kad kas nors taip padarys – juk tai pernelyg beprotiška. Karšta meilė Jėzui mus priverčia paklusti ir taip mes patiriame nuostabių dalykų.
Sugrįžk prie savo pirmosios meilės, mylėk Jį karštai ir artimai. Leisk sau sugalvoti kažką beprotiško, kad parodytum Jam savo meilę. JAM tai patinka. JIS pirmas tave pamilo.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu mane be galo stipriai myli! Tu netgi kabojai dėl manęs ant kryžiaus! Aš noriu Tave irgi karštai ir giliai mylėti – Tu esi to vertas!!!

Tačiau ieškosi ten VIEŠPATIES, savo Dievo, ir rasi jį, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela.
Įstatymo 4, 29

Mozė numatė, kad Izraelis vėl atsitrauks nuo Dievo ir tarnaus kitiems dievams. Bet Dievas siųs jiems daug kančių ir išsklaidys juos po visą žemę. Jie vėl ieškos Dievo  jei tai darys rimtai, nusisukę nuo savo kompromisų bei melagingų religijų, Jį suras.
Mums galioja tas pats. Jei atsukame Dievui nugarą, tampame religiški ir stengiamės patys tapti išmintingi (gilaus, logiško supratimo prasme), kai apsvaigstame nuo prabangos ir daiktų, mums trūksta Jo palaiminimo. Tada viskas tarsi pakrypsta netinkama linkme; arba viskas sekasi, tik prarandame ramybę, laimę, džiaugsmą, mus užvaldo nuobodulys, beprasmybė ir godumas.
Jei rimtai nusigręžiame, atsitraukiame nuo religiško pasitenkinimo, nuo nereikalingos prabangos, nuo savo teisės į atostogas, poilsį, šventes ir visokius dalykus, jei nepriimame savęs taip rimtai ir vėl kreipiamės į Dievą iš visos širdies Jo ieškodami, tada galime Jį rasti. Jei mūsų atgaila yra tikra, Jis tai matys ir vėl prie mūsų pasilenks. Tada Jis vėl pripildys mūsų širdį, laisvą nuo viso kito šlamšto.
Štai ką pažada Dievas: nusisuk nuo nenaudingų dalykų, rimtai ieškok Jo ir Jis ateis pas tave.
Dievas nori pasakyti dar vieną dalyką: Jam nepakanka, kad praleidi su Juo šiek tiek laiko, paskaitai Bibliją, retkarčiais nueini į bažnyčią. JIS nori viso tavęs. Tiek, kiek Jam skiri dabar, yra per mažai. Grįžk prie savo pirmosios, karštos meilės Jėzui! Tokio drungno tikėjimo kaip dabar Jam nepakanka! Atsigręžk į Viešpatį ir Jis padarys stebuklą.

Ačiū, Jėzau, kad esi šalia! Tu esi galingas Gelbėtojas, Viešpats, kuris kovoja, išlaisvina, gelbsti ir padeda! Viešpatie, noriu daugiau Tavęs!!!

„Kodėl niršta gentys, kodėl tautos veltui maištauja? Žemės karaliai rengiasi mūšiui, ir valdovai išvien tariasi prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį: „Veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių!“ Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; VIEŠPATS tyčiojasi iš jų.“
Psalmyno 2, 1-4

JIS, mūsų Dievas – yra Karalius!!! JIS yra tikrasis Visatos ir Žemės Valdovas. Kas nori tuo įsitikinti, gali pažvelgti į Jo sutvertą Kūriniją. Tačiau žmonija, trokšdama eiti savais keliais, nenori atiduoti visos garbės Jam. Todėl aplink mus šitiek neteisybės, žmogžudysčių, karų ir vargų. Kartais pagalvoju, kad dėl neteisybės VIEŠPATS galėtų bausti iš karto. Man taip liūdna matyti meluojančius ir apgaudinėjamus žmonės. Tokiais momentais Dievo rūstybė galėtų išsilieti iš karto, ypač jei blogis yra vykdomas mano atžvilgiu. Tačiau Dievas man tarė: Džiaukis, kad aš baudžiu ne iš karto! Nes tuomet iš karto būtum baudžiamas ir tu. Taigi, aš suvokiau: jei kaskart užklupus blogoms mintims, pavydui ar pasididžiavimui, Dievas mane baustų iš karto, aš visą dieną rėkčiau iš skausmo. Dievas iškenčia visa tai, nes Jis mane ir kitus žmones be galo myli. Jį lygiai taip pat kaip ir mane siutina aplink esanti neteisybė. Tačiau dėl meilės mums, žmonėms, Jis susilaiko nuo įniršio. Savuosius Jis apgaubia Savo Apsauga ir Palaima, kad jie būtų saugūs, tačiau kai kuriems įvykiams Jis leidžia įvykti. Netrukus JIS ateis ir pasiims Savuosius.

Malda: Ačiū, Jėzau, netrukus Tu ateisi!!! Jau dabar Tu išgelbėjai mane, o kai ateisi, pasiimsi mane iš šio neteisingo pasaulio. Tu esi visa ko VIEŠPATS ir Teisėjas; kaip gerai, kad dėl Kryžiaus esi mano Išgelbėtojas! Ačiū, Tu atleidai man už visas kaltes ir neteisybę. Aš galiu vadintis Tavo vaiku; o Tu esi mano Dievas.

… bet neturėčiau meilės.
1 laiškas Korintiečiams 13, 1

Tiesą sakant, šiandien taip norėjau rašyti pamąstymą apie visai naują patyrimą, Dievo stebuklą arba kažką tokio itin didžio. Bet net po valandų valandas trukusio galvojimo niekas neatėjo į galvą.
Tada po maldos man galvą persmelkė mintis: Dievo meilė juk yra didžiausia! Argi nėra geriausia tai, kad turiu Tėvą danguje? Kad JIS mane supranta, kad JAM niekuomet nekyla problemų man atleidžiant, kad JIS visada turi laiko, kad JIS visada randa man tinkamus žodžius, paguodą, pamokymą, išreiškia pasitikėjimą? Tai, kad JIS taip arti manęs, juntamas, kad JIS įtakoja pokyčius, džiaugsmą, ramybę, tikėjimą mano širdyje. Nejau tai nėra nuostabiau nei keli dideli stebuklai? Tikrai, jo buvimas šalia yra geriau nei 1000 stebuklų!
Yra tiek daug dievų… Bet egzistuoja tik vienas meilės Dievas ir tai matosi per Jėzų Kristų. Jeigu vyktų dievų varžybos, aš ir vėl rinkčiausi Kristų, nes Jis yra vienintelis Dievas, kuris myli.
Kam man reikalingas Dievas, kuris gali padaryti viską, bet manęs nemyli? Kuo man naudingas Dievas, kuriam turiu nuolat aukoti aukas ir paklusti, kuris man diriguoja ir komanduoja, kuris iš manęs tikisi visko ir griežtai baudžia už kiekvieną nusižengimą?
Būtent todėl ši Biblijos eilutė yra šios dienos eilutė, nes jei ji parašyta žmonėms, dar labiau, kur kas labiau ji galioja ir pačiam Dievui. JIS pats visiškai išpildė 1 laiško Korintiečiams 13 skyriuje aprašytą himną meilei. Ir dėl to aš myliu JĮ. Tai yra nuostabiausia, kas tik gali būti ir apie ką būtų galima rašyti bei kalbėti: begalinė, besąlyginė Dievo meilė.​​
Jeigu aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau kaip žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis, ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.”(1. Kor. 13, 1-2)

O Jėzau, kaip gera Tavyje atsigaivinti! Kaip gerai, kad galiu ramiomis minutėmis su Tavimi kalbėtis ir jaučiu: Tu esi šalia. Et, kaip tai gerai! Tai kaip vėsi vonia karštą dieną. Dėkoju, Tu esi Meilė asmenyje!!

P.S. Ieškome vasaros stovyklos berniukams, 13 ir 16 metų. Gal kas žino, ar ir kur tokia vyktų?
frank.lietuva@gmail.com