Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Aš ieškojau tarp jų žmogaus, kuris pastatytų sieną ir stotųsi spragoje tarp manęs ir mano tautos, kad jos nesunaikinčiau, bet nė vieno neradau.
Ezechielio 22, 30

Vakar skaitėme, kaip Dievas atiduoda žmones jų nuodėmei. Jie gauna tai, ko nori, ir sočiai. Taip sočiai, kad jiems pasidaro bloga. JIS pasiūlė jiems malonę ir Evangeliją, tačiau jie juokiasi iš Jo. Jei Dievas leidžia jiems vadovautis savo netikusiu išmanymu, tai jie pražuvę, jie krenta žemyn ir patenka į pragaro sūkurį. Dievui nereikia net teismo, jie patys save nuteisia. Jam nereikia siųsti bausmės, jie patys sau yra pakankama bausmė.
Dievas nori žmones gelbėti! Todėl JIS atkakliai ieško žmonių, kurie priešinasi teismui ir užstoja šalį ir žmones! Dievas nori gelbėti, bet kur yra žmonės, kurie Jo maldautų? Jo rankos surištos, JIS gali mažai padaryti, nes Jam reikia žmogaus pakvietimo ir prašymo! – juk žemę JIS atidavė žmogui (čia žemėje ir žmogaus žodis turi reikšmę. Dievas suteikė jo žodžiui reikšmę; todėl JIS tik tada aktyviai veikia, kai Jo prašo).
Kur yra besimeldžiantys, kurie ant kelių kovoja už savo šeimą? Kur yra tie, kurie kaip Abraomas kovotų už draugus ir giminaičius? Kur tie, kurie kovotų už savo tautą kaip Mozė? Anuomet, Ezechielio laikais, Dievas nerado nei vieno. O šiandien?
Mūsų šalyje yra tiek daug krikščionių; ką jie veikia? Kaip jie praleidžia savo laiką? O gal jie gyvena kaip pagonys: gera yra tai, kas man naudinga. – kiti, tai ne mano reikalas, tegul kiekvienas žiūri, kaip tapti laimingu. – Jie patys kalti, galėtų skaityti Bibliją. – Svarbiausia, kad man viskas gerai, ir aš turiu savo ramybę … pas mus yra tiek daug nebiblijinio mąstymo, tiek daug to, kas neteikia Jėzui garbės ir Jam visiškai prieštarauja, tiek daug dalykų, dėl kurių Jėzus galėtų verkti.
Kiekvieną dieną mes priartėjame prie laiko pabaigos ir Jėzaus sugrįžimo per 24 valandas. Ar mes ruošiamės? Ar tuščiai praleidžiame laiką? Mums nereikia tapti fanatiškais pamokslininkais; užteks, jei reikiamu laiku pasakysime tai, ką Jėzus uždeda ant širdies; – ir maldoje užtarsime savo šalį, savo draugus, giminaičius, kolegas ir tam tikras kenčiančias žmonių grupes. Jei melsimės už politikus (jiems tikrai to reikia, tai aišku, paskaičius žinias), jei melsimės už įvairias problemas pasaulyje, … yra tiek daug, už ką turėtume melstis!
„Reaktyvuokime“ savo maldos gyvenimą ir nugalėkime maldoje. Paruoškime Jėzui kelią. Siekime palaiminimo pilnatvės savo mylimiesiems. Ką reiškia 1000 eurų lyginant su išgelbėta siela? Kaip kartais stengiamės įsigyti daugiau pinigų, nors dažnai jau užtektinai turime … o maldai nebelieka daugiau energijos …
Anuomet Dievas nerado nei vieno, kuris norėtų užtarti šalį. Tačiau šiandien sakykime: aš čia, pripildyk mane prašau Tavąja maldos Dvasia!

VIEŠPATIE, padėk man taip organizuoti savo gyvenimą, kad turėčiau laiko maldai. Patrauk mane prie savęs, o VIEŠPATIE, kad ieškočiau bendravimo su Tavimi! Užpildyk mano širdį savąja meile mano artimiesiems, kad norėčiau juos gelbėti! Nenoriu būti abejingas ir drungnas, uždek mane Tavosios Dvasios ugnimi!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/ylWHPwtx_B0?si=iPx9unIRcZzt-HJr

Jūs esate žemės druska. …  Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma  nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno …
Mato 5, 13f.

Tai, ką Jėzus čia sako, yra paprastas patvirtinimas: taip yra ir ne kitaip. Jam čia nėra jokio klausimo. Ir tai ne joks įsakymas ar įstatymas, tai faktas, kurį JIS mums paaiškina.
Jei JIS mumyse gyvena, tai mes esame svetimkūniai šiam pasauliui. Tamsa, Dievo priešui pavaldi sritis, nenori šviesos! Bet JIS gyvena mumyse ir blogiui tai kelia baimę. Mus supantys žmonės laiko mus svetimais, svetimkūniais, keistuoliais, šventaisiais ir kitokiais. Jie ieško priežasčių savo antipatijai ir jas randa mūsų elgesyje, o kartais išgirdę keletą sakinių, juos iškraipo savaip ir nukreipia prieš mus. Jie visada mumyse kažką ras, kas būtų netinkama, šiam dalykui mums nereikia net stengtis.
Mes esame nuomonės, kuri turėtų prisiderinti prie Jėzaus. Mes ne su viskuo sutinkame, kas vyksta aplinkui. Mums nereikia būti moraliais apaštalais, dažniausiai užtenka to, kad „kitaip“ gyvename. Mes turime savo krikščionišką nuomonę ir apie lytinės – seksualinės orientacijos nuostatas. Galimybė kiekvienam su bet kuo nesvarbu kokios lyties, su vaikais ir gyvūnais, kad tik teiktų malonumą, nesvarbu vedęs ar nevedęs, vienas su kitu ar nebūtinai… viskas visai nesvarbu, svarbiausia malonumas! Reikia viską išgyventi ir išbandyti …. Na, tokių išsireiškimų negaliu daugiau klausyti! Bet kas tokioms pažiūroms priešinasi, susilaukia žmonių pykčio. Nes jie sukūrė melą, kuris juos traukia. „Mokslas“ pagrindė viską taip, kaip jie norėjo. Dabar jie gali nevaržomai gyventi … Laiške romiečiams, 1- ame skyriuje Paulius rašo: „Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui … Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai … Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.” (1, 24.26.28)
Seksualumas tegul būna toks, kokį Jėzus suformavo, ir mąstymas pagal Jėzų, ir tyrumas, kurį Jėzus duoda. Tai ugdykime ir neleiskime savo mintyse žaisti nešvarioms mintims, nežiūrėkime slapčiomis į „malonius“ paveikslėlius ar filmukus, nesvetimaukime iškraipydami kažkokias biblijines eilutes. Mes kaip bendruomenės, bažnyčios išlikime tyros, nepakęskime tokių dalykų ir nuo jų atsiribokime. Stovėkime kartu tvirtai už Jėzų.
JIS gyvena mumyse. Tik tokiu atveju mes esame pajėgūs, pasipriešinti pagundoms. JIS veda mus. Tik tuomet, kai girdime ir iš karto paklūstame, nepatenkame į sunkias situacijas. JIS padaro mus stipriais, kai įsikimbame į Jį. Juk yra gražu, kai rytais dar galima pažiūrėti į veidrodį, ir sąžinė yra rami. Stovėkime tiesiai už Jėzų! Tuomet būsime žemės druska, pasaulio šviesa, švyturys ant kalno! Tik neužrieskime nosies, netapkime išdidžiais, nes tada greitai krisime. Prisiriškime prie Jėzaus, gyvojo VIEŠPATIES ir gyvenkime su Juo kiekvieną dieną. Tik tada būsime tvirti, saugūs, būsime druska sriuboje.

Ačiū, Jėzau, kad Tu mane laikai! Ačiū, kad atleidai mano nuodėmę! Ačiū, kad darai mane nusižeminusiu ir aš negaliu daugiau teisti kitų. Bet aš žinau Tavo nuomonę, Tavo teisumą ir šventumą, ir nenoriu daugiau tylėti. Aš noriu būti švyturiu ant kalno, dėl Tavęs, dėl mano Jėzaus!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/dsA0HRZ9N_8?si=CQljEQAXruvyZZis

… ir taip mane išmėginkite. Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima.
Malachijo knyga 3, 10

Šis liudijimas galiojo seniesiems izraelitams, mokantiems dešimtinę nuo savo pajamų. Kartais tai buvo pamirštama, tad Dievo namai, šventykla, patirdavo skurdą. Pamaldininkai ir levitai privalėjo atsitraukti nuo savo pareigų ir patys sugalvoti kaip pragyventi. Tauta to nesuprato, todėl nebuvo laikomasi taisyklių. Kai tauta vėl pradėjo mokėti dešimtinę, grįžo tikėjimas Dievu ir JIS laimino šalį.
Stebėtina, kaip Dievas mums pritaria, sakydamas: „mane išmėginkite! … ar aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus.”
Šiandien jau tokio įsakymo nebėra, galioja tik vienas: meilė. Tačiau kaip yra su dešimtinės įstatymu?
Daugelis dar vis priima tai kaip įstatymą. Tačiau tada kyla klausimas: dešimtinė nuo neto ar bruto atlyginimo? Su ar be darbdavio dalies? Kaip yra su prekybininkais, kurie perka ir parduoda, ar jie nuo pardavimų privalo skirti 10 %, ar nuo pelno? Šiuos klausimus galime išsiaiškinti gyvendami pagal krikščionių įstatymus.
Tačiau vis dar yra keletas nesusipratimų dėl dešimtinės. Tai tikrai nebėra Dievo įsakymas. Tačiau kai kurie taip supranta. Jei jie neduoda dešimtinės, tikisi bausmės. Kai duoda dešimtinę, tikisi Dievo palaimos verslo reikaluose. Jie veikia taip, lyg tai būtų įsakymas. Aš darau tai ir Dievas turi taip daryti. Tačiau taip iš tiesų nėra.
Kai kurios bendruomenės labai pabrėžia dešimtinę. Jie nori planuoti savo biudžetą ir pastorius turi būti tikras, kad gaus atlygį. Vyresniajam labai paprasta, kai krikščionys yra įpareigoti mokėti dešimtinę. Bet Jėzus rodo naują kelią.
JIS yra tas, kuris nori mus aprūpinti maistu, gėrimais, apranga ir pastoge, darbu ir saugumu, tad mes turime priklausyti Jam visiškai, įskaitant ir mūsų pinigus.
Tad tie, kuriems nurodyta mokėti dešimtinę, gali būti tikėjime ramūs: Dievas jais rūpinasi. Tai yra nukreipta ne gavėjui, bet Dievui. Tas, kuris sąžiningai moka dešimtinę, gali atsipūsti. Jis ir jo pinigai 100 % priklauso Dievui. Jis turi sutarti su VIEŠPAČIU, kur turėtų nukeliauti jo pinigai. Jei žmogus davė žodį ir sutiko su įpareigojimais, jis privalo to laikytis taip, kaip žodžio laikosi Jėzus. Maldoje jis gali pasitikrinti, ar ir kam jis nori skirti pinigus.
Nuo tada, kai tai supratau, jaučiuosi laisviau. Nebejaučiu kaltės jausmo ir man daugiau nieko nereikia įrodynėti. Galiu šiek tiek pasitaupyti, nes senstu, reikia pasiremontuoti namą, automobilis taip pat senas … Galiu ramiai gyventi ir laukti, ką nurodys VIEŠPATS.

Dėkoju, Jėzau, kad šis maloningas įstatymas nebegalioja. Esu laisvas, tik turiu laikytis Tavo įstatymo. Meilės įstatymas man nurodo, ką turiu daryti. Kaip gera, kad rūpiniesi manimi, o aš galiu rūpintis kitais! Tu esi širdingas, kantrus, laimini, atleidi visas kaltes … Tu gali valdyti mano gyvenimą!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/KGQ9DH20whE?si=YUHWsoJRP2lX_coZ

… ir jie prablaivės nuo velnio žabangų, kuriuose vergavo jo valiai.
Antras laiškas Timotiejui 2, 26

Kai kurie krikščionys galvoja, kad jie tikrai neįsivels į velnio žabangas. Jie žino nelabojo triukus ir priešnuodžius. Velnias tikrai jų nepaveiks. Tačiau tą jis ir turi mintyje, nes tokie žmonės pasitiki savimi, savo žiniomis ir Biblijos išmanymu. Jie išdidūs žodžiais ir mintimis, ir net nepastebi kaip tokia puikybė rezga tinklą. Greit jie melsis, bet tik su savimi ir buvimas krikščioniu taps fasadu.
Tad mums reikalingi broliai ir seserys, galintys laiku įspėti, nes patys mes nematome savo klaidų, tačiau į kitų klaidas badome pirštais. VIEŠPATIE, atsiųsk man žmogų, kuris mane pataisytų! Padėk būti nuolankiam priimti kritiką!
Rytų Europoje gyveno vyras, kuris gebėjo gerai sakyti pamokslus ir jo veiklą visada lydėjo stebuklai. Dievas per jį padarė daug gero tautai, tad jis traukė žmones. Po kurio laiko jis apsiskelbė apaštalu ir paliko savo šalį: jis manė, kad Dievas pašaukė jį didesniems tikslams, pasaulinei misijai. Vyras rinko pinigus, norėdamas parodyti, kad Dievas laimina. Jo darbo kambarys tapo didesniu nei mūsų butas, visi daiktai buvo skirti komfortui. Toks vyras paslys. Tačiau Dievas kantrus ir galbūt gali jį gražinti į normalų gyvenimą. Tačiau su laiku aiškėja, kad tai dar toli gražu. Visgi tarp jo bažnyčios ir jo brolių bei seserų kyla ginčas. Net jei jis ir tokioje situacijoje negrįš į savo vėžes, žlugs jo bažnyčia ir baigsis geri laikai. Puikybės visada laukia nuopuolis, net jei ir Dievas yra kantrus. Gaila šio Dievo žmogaus.
Mes galime taip pat patirti tą, ką patyrė vyras. Jis išpuiko ir nesileido būti valdomas, nors Dievo karalystėje buvo palaimintas žmogus.
Velnio žabangas sudaro tokios savybės kaip puikybė, malonumų tenkinimas, pavydas, kartėlis, savigrauža, jautrumas ir egoizmas.
Kaip galiu apsisaugoti, kad nepatekčiau į pinkles? Turiu daryti taip, kaip nurodyta 91 psalmėje. Nelabojo strėlės šaudo dieną ir naktį. Tačiau aš jungiuosi prie Jėzaus, mano Gelbėtojo:
„Nereikės tau bijoti nakties klaiko
nei strėlės, iššautos dieną,
Kas mane myli, tą gelbėsiu, –
saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.”
(psalmyno 91,5 ir psalmyno 91,14)

Dėkoju, Jėzau, su Tavimi esu apsaugotas nuo nelabojo pinklių. Noriu priimti Tavo patarimus ir leistis, kad broliai ir seserys man padėtų. Tavo geroji Dvasia turi mane vesti ir aš noriu Jos klausyti. Dėkoju, kad manimi rūpiniesi!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/RUMFLN4sUwc?si=hKNzUNNTdG92DnfN

Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela,
ir neužmiršk, koks jis geras …
jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės …
Psalmė 103, 2.4

Šiandien mano akys užkliuvo už šios eilutės: „jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės” … Taip, tai tiesa! JIS ne kartą mane apsaugojo nuo nuopolio. Mano didžiausias priešas yra nelabasis, melagis ir apgavikas, brolių skundikas, sena gyvatė.
Mano protėviai užsiėmė daugeliu negerų dalykų – spiritizmu, okultizmu bet kokia forma, šėtono garbinimu, burtais ir dar daug kuo, ką Dievas laiko negerais dalykais. Šetonas turi teisę kankinti tiek mano protėvius, tiek mane. Tad aš mąsčiau apie savižudybę. Buvo keli atvejai, kai norėjau išeiti iš gyvenimo. Tačiau kaskartą galvoje išgirsdavau Dievo balsą, JIS mane saugojo. Mirtis, žudynės ir naikinimas yra nelabojo ženklai. To man pakako, daugiau nebenoriu patekti į jo valdžią.
„Dievas yra tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės!” Taip, tai tiesa! JIS yra atpirkėjas! Jei tvirtai tikėsime Dievu, nelabajam nebus jokių galimybių. Jėzus yra stipresnis.
JIS ištraukė mane iš duobės dar keliais būdais. Kelis kartus pasitaikė pavojingos situacijos. Tačiau Dievas apsaugojo ir nelaimė neįvyko. Kartą Dievo balsą išgirdau greitai lėkdamas automobiliu per mišką. Balsas buvo toks stiprus, kad iš išgąsčio net nebespaudžiau greičio pedalo. Jis sakė: ant kelio gali iššokti stirna. Taip ir buvo: posūkyje pasukau ir kelio gale pamačiau stirną. Kaip gerai, kad važiavau lėtai.
Tai pasakoju, nes noriu, kad pamatytume, kaip Dievas rūpinasi mūsų gyvenimu. JIS tikrai nėra abejingas! Niekada JIS mums nepriekaištauja ir nesako: pačių kaltė. Ne, JIS linki mums tik gero.

Dėkoju, Jėzau, kad esi gerasis VIEŠPATS! Tu ištraukei mane iš duobės ir atpirkai. Pasitikiu Tavimi, nes Tu darai mano gyvenimą prasmingu.

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/-qw1Ogphyjc?si=mz8jMNOHbypx3hTN

Vaikeliai, tai paskutinė valanda.
Pirmasis Jono laiškas 2, 18

Įsivaizduok, išmušė tavo paskutinė valanda. Tada daug kas tampa nebesvarbu. Visiškai nebesvarbu, kokiais tapetais išklijuotas tavo kambarys, ar spalviškai tinka prie baldų; koks kilimas patiestas – geras, ar skylėtas… Tuo metu tai iš tikrųjų tampa nebesvarbu. Kai eina paskutinės valandos, mus jaudina visai kiti dalykai.
Ir jei dabar yra paskutinės valandos, iki mūsų Viešpats sugrįš, mūsų neturėtų jaudinti antraeiliai dalykai. Kiek laiko ir energijos mes atiduodame savo pomėgiams! Ne, tada mes kažką darytumėm dėl mūsų Viešpaties, nes jeigu Jis ateis, mes norime, kad Jis rastų mus dirbančius Jo darbą, o ne nieko neveikiančius.
Ar laukiame mes Viešpačių Viešpaties? Karalių Karaliaus? Ar gyvename mes sau? Jėzus pasiruošęs laimėti mūsų kraštą. Jis ruošia širdis, kad jos priimtų Evangelijos žinią. Šventoji Dvasia sukelia Dievo ilgesį mūsų tautoje. Tada įvyks didelė mūsų Viešpaties vestuvių puota!Mano širdis daužosi iš susijaudinimo, kai aš apie tai galvoju.
Kažkas paklausė Martyno Liuterio, ką jis darytų, jei žinotų, kai tai yra jo paskutinė diena. Liuteris atsakė: jis pasodintų obelį. Liuteris suprato, kad šio ir pomirtinio pasaulio negalima atskirti. Šie pasauliai tarpusavyje nedalomai susipynę. Pomirtinis pasaulis persmelkia mūsų pasaulį ir Dievo karalystės šviesa pamažu ryškėja. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas – tai ne pabaiga, tai tik perėjimas. Ateina kažkas naujo!
Taip, mes meldžiamės ir gyvename taip, lyg Jėzus bet kuriuo momentu sugrįš. Tada mūsų prioritetai tampa geresni ir mūsų gyvenimai prasmingesni. Jis yra mūsų gyvenimo Išpildytojas, Viltis ir mūsų Gelbėtojas. Jonas kalba apie antikristus, kurie jau pasirodė. Iš to jis nusprendė, kad paskutinė valanda atėjo. Pasipriešinimas Evangelijos žiniai auga, priešas niršta ir nori užgesinti šviesą. Todėl jis vietoje Kristaus naudoja kitus religinius simbolius. Antikristas – tai reiškia „kažkas vietoje Kristaus“. Tai yra religinė dvasia, turinti savo ritualus, įstatymus ir darbus. Bet ji trukdo mums asmeniškai pažinti Kristų. Ji remiasi mūsų išdidumu, mūsų pastangomis, įtikina mus, kad mes turime sunkiai dirbti, melstis, pasninkauti, būti geriems… Tačiau Jėzaus malonė visa tai nustelbia. Jo gailestingumas ir meilė išgelbsti mane. Taip, šį nuostabų Viešpatį aš myliu!

Dėkoju, Jėzau, Tu neužilgo sugrįši! Tada išsipildys mano troškimai ir mano norai. Tu esi Karalius, kuris tuoj sugrįš! Aš noriu Tau tarnauti ir savo laiką čia naudingai išnaudoti. Kartu su Tavimi aš noriu eiti!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/5U1eTLRL0Xw?si=B7Fq_k-3LauqfFj_

Tu pavertei mano liūdesį džiugesiu,
nuvilkai man ašutinę ir apjuosei mane džiaugsmu,
kad giedočiau tau be perstojo šlovės giesmę.
VIEŠPATIE, tu esi mano Dievas, –
tau dėkosiu per amžius!
Psalmė 30, 12–13

Kuo didesnis išlaisvinimas ir išgelbėjimas, tuo stipresnė mūsų padėka. Kiekvienas, kuris buvo agonijoje, meldėsi ir kurį Viešpats išgelbėjo, taip lengvai šito nepamirš – jis yra amžinai dėkingas.
Dievas neišgelbsti mūsų tik vieną dieną ar iš vienos situacijos, bet veikiau gelbsti mus nuolat, nes JIS myli ir uoliai mumyse darbuojasi. Tik jei mes patys nuolat greitai viską pamirštame ir išgelbėjimą priskiriame atsitiktinumui ir todėl nenorime atiduoti Dievui šlovės, tada Jam tampa sunku. Mes nebedėkojame Jam, nebeesame pavaldūs Jo viešpatystei. Vargas mums.
Kas seniai pradėjo savo kelią, kas ieškojo tiesos, Dievo, meilės ir kūrinijos harmonijos ir pagaliau tai rado Jėzuje, tas yra kupinas džiaugsmo. Jis gali stryksėti ir šokti, nes rado savo tikslą.
Ateinčio pas Jėzų Jis nepaniekins, neatmes ir neišvarys. JIS paima jį į rankas, aptvarsto skaudančias žaizdas ir širdį, paguodžia, padrąsina ir parodo naujus kelius ir tikslus. JIS taip nuostabiai veikia mūsų širdyse, kad pergalės džiaugsmas nugali. JIS pats mumyse sukuria šį džiaugsmą – leiskite lietis jo džiaugsmui laisvai ir netrukdykite!
Taip, JIS yra puikus Perkeitėjas. Liūdesį JIS paverčia džiaugsmu, vargą džiaugsmu, vienatvę ramybe, neapykantą sau į užuojautą kitiems. Jo gerumas neturi jokių ribų. JIS perkeis viską, kas bloga. Tegul Jis dirba mūsų širdyse, mes atiduodame Jam savo naštas ir per Jėzų einame tiesiai pas Tėvą!
Jei dabar jaučiamės vieniši ir nusivylę, mus slegia kaltė ar liūdesys, norime Jam išsakyti Jo pažadą: „Tu pavertei mano liūdesį džiugesiu ir apjuosei mane džiaugsmu.“ Prašau, Viešpatie, padaryk, kad tai būtų tiesa! Jei mes nelaikysime įsikibę savo naštų, Jis išpildys savo pažadą. Būk laisvas, laimingas, pilnas ramybės ir Jo išgelbėjimo džiaugsmo!

Ačiū, Tėve, kad Tu esi toks nuostabus Dievas, kuris taip rūpinasi savo vaikais! Dėkoju, kad paimi mano dejones ir nebeturiu dėl ko skųstis. Tu pripildai mano širdį džiaugsmo, kad turėčiau daugybę priežasčių džiaugtis! Tu esi šalia, mane apsupi ir aptveri, man padedi ir visuomet iš naujo padrąsini! Tu nugali Priešą ir visus dalykus, kurie apsunkina mano gyvenimą. Ačiū, ačiū ir dar kartą – Tau dėkosiu amžinai!

Mūsų vaizdo įrašas:   https://youtu.be/d65B5CpefZo?si=olRWpg5cQKZSX0Xk

Nors aš viso to neužmirštu,
visgi dar turiu vilties.
VIEŠPATIES malonė nepranyko,
Jo gailestingumas dar nepasibaigė.
Tai atsinaujina kas rytą,
ir didelė yra Jo ištikimybė.
Raudų 3, 21ff.

Kartais atsiranda toks jausmas, kad atrodo VIEŠPATS yra labai toli. JIS negirdi mano maldos. JIS nusuko į šalį savo ausis, kad negirdėtų. Galiu rėkti, pasninkauti, melstis, šaukti… JIS neatsako.
Jeremijui labai nesisekė. Žmonės tyčiojosi iš jo ir jis turėjo daug kentėti. Atrodė, tarsi Dievas negirdėtų jo maldos. Jis buvo nusiminęs. Ir tuomet jis prisimena: „VIEŠPATIES malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė.”
Jis nori tvirtai pasikliauti: Dievas yra ištikimas! Nors JIS šiandien pyksta dėl mano nuodėmių, rytoj yra nauja malonės diena! Nors šiandien viskas eina žemyn ir bus dar blogiau: ateis diena, kai VIEŠPATS vėl atsigręš į mane. O VIEŠPATIE, dėkoju už Tavo ištikimybę! Aš pasitikiu Tavimi. Kuo kitu galiu taip pasitikėti? Viskas griūva, nėra nieko, į ką galėčiau sudėti viltis. Bet Tavo malonė kiekvieną rytą vėl atsinaujina, nors Tu šiandien ant manęs ir pyksti. Ar galiu aš skųstis? Argi neteisinga už savo kaltę kentėti? Ar turiu teisę priekaištauti Dievui? JIS vienintelis yra teisus ir šventas.
Jeremijas rašo toliau (V. 31ff.): „nes VIEŠPATS neatstumia amžiams. JIS siunčia sielvartą, bet vėl pasigaili dėl savo malonės gausos. Jis nenori varginti žmonių ir sukelti jiems sielvarto.”
Ach kaip gerai, kad VIEŠPATS neatstumia amžiams! Nors šiandien JIS pyktų, rytoj vėl bus viskas gerai! VIEŠPATIE, jei pasielgiau blogai, parodyk man prašau ir atleisk man! O jei nori mane ištirti, tai noriu turėti kantrybės, nes Tu ir vėl atgręši į mane savo veidą.
Tik Tavyje aš gyvenu. Tu esi mano gyvenimo šaltinis, Tu esi mano gyvenimo tikslas ir esi dabar mano gyvenimo turinys. – Aš priklausau Tau.

Ačiū, Jėzau, Tu neatmeti mano aukos. Taip, aš Tau aukoju save ir savo gyvenimą, priimk tai, ir padaryk iš to kažką gero! Aš galiu Tau save patikėti beatodairiškai, besąlygiškai, neribotai, nes aš Tave pažįstu. Tu mane myli, Tavo malonė atsinaujina kiekvieną rytą!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/iVIG1zyeUqg?si=qHXxi4n-7GfWvntU

Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.
Morkaus 14, 38

Jėzus sakė šiuos žodžius mokiniams, kai Getsemanės sode JIS rungėsi maldoje su mirtimi, o Jo mokiniai tuo metu užmigo. Ir taip yra iš tiesų, mes norime daug ką padaryti ir esame tuo įsitikinę, tačiau kai jau reikia tai padaryti, atsiranda tūkstančiai priežasčių visai nepasijudinti; – juk ant sofos taaaip jauku!
Daugelis krikščionių nori savo sielos ir širdies pagydymo. Ji tokia pažeidžiama ir jautri. Kiekvienas trypia juos kojomis. Jie atrodo tikrai verti gailesčio.
Jėzus siūlo tikrai radikalią terapiją: numarink savo senąjį, storąjį, riebujį Aš! JIS jo visai nenori gydyti, nes jis turi mirti, kad naujasis Jėzus-Aš taptų dideliu.
Mes galime savo jautriajam, senajam, storajam, riebiajam Aš suduoti mirtiną smūgį, gyvendami pagal Jėzaus gyvenimo būdą: JIS buvo nusižeminęs.
JIS nesilaikė įsitvėręs savo patogumų, komforto, savo turtų danguje, bet viską paliko, kad ateitų pas mus į žemę ir mus išgelbėtų. JIS buvo nusižeminęs, neieškojo savo naudos, bet gyveno ir kentėjo dėl mūsų. JIS brangino žmones labiau nei save. JIS pagarbiai elgėsi su visais, ir su prostitutėmis bei muitininkais. JIS džiaugėsi gyvenimu, bet JIS žinojo, kaip reikia tyliai pakelti nepriteklių. JIS turi būti mums pavyzdžiu, o ne žvaigždės iš žurnalų ir ne krikščioniškojo pasaulio žvaigždės.
Jonas Krikštytojas gyveno labai kukliai. Tačiau Jėzus apie jį pasakė Mato 11, 11: „tarp gimusių iš moterų nepakilo didesnis už Joną Krikštytoją.” Žmones suvilioja šlovė, garbė, valdžia ir turtai. Tačiau tikri vadovai Dievo Karalystėje yra kuklūs ir nusižeminę. Jie moka iškęsti nepriteklių. Jie santūrūs, moka išklausyti ir apsvarsto savo žodžius. Jie gerbia Jėzų savo gyvenimu ir savo žodžiais. Jie nenori būti dėmesio centre. Jie leido savajam senajam Aš numirti.
Mes neturime pasiduoti kiekvienam mūsų senojo Aš poreikiui. Mes turime ieškoti to, kas svarbu naujajam Jėzus-Aš. Šį naująjį Aš turime maitinti malda, šlovinimu, pamąstymais, bendravimu, o senąjį marinti, netenkinant kūno geidulių. Tokiu būdu atsiranda Jėzus-žmonės.
Jėzus duoda mums savo Šventąją Dvasią, kuri mumyse sukuria viską, ko Dievas nori. JI turi būti mūsų vadovu. Jos klausykime, Jos tylaus, švelnaus balso.
Džiaukimės, kai mūsų senasis Aš su visu jausmingumu ir vėl yra įžeidžiamas. Išlikime linksmi, kai kažkas mus mina kojomis. Nes tuomet miršta senasis Aš. Ir tvirtai laikykimės Jėzaus, eikime kartu su Juo toliau per gyvenimą, bet jau kaip Jėzus-žmonės!

Ačiū, Jėzau, Tu nori iš manęs padaryti naują žmogų, žmogų pagal Tavo atvaizdą! Mano senasis Aš tapo riebus, jis turi tiek geidulių! Jis tapo tingus ir nerangus, ir ieško tik palaikymo. Ne, aš nenoriu to ilgiau daryti! Aš noriu leisti savajam Aš numirti, o Tau gyventi manyje! Nes Tu esi nusižeminęs, ieškai manyje tik paties geriausio ir kuri manyje tikrą gyvenimą. Ačiū, kad esi manyje!!!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/ZUWwunC3VEE?si=vDNgL-72IBVomaRc