Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

O dabar šitaip kalba VIEŠPATS, kuris tave sukūrė, Jokūbai,
kuris tave padarė, Izraeli:
„Nebijok, nes aš išpirkau tave;
pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.
Izaijo 43, 1

Ši eilutė man iš tiesų pati reikšmingiausia. Kiek kartų ji man vėl suteikė drąsos! Koks tvirtas šis pažadas! Viskas yra Dievo darbas, man nereikia nieko dėl to daryti.
Dievas yra visatos ir nematomo pasaulio Viešpats. Kas turėtų mane gąsdinti, kai Jis yra su manimi, kai Jis mane myli, kai stovi šalia? Nebijok!!! Dangus ir pragaras greičiau praeis nei Viešpats leis savo vaikui pražūti.
JIS mane atpirko. Ne aš pats. Negaliu būti toks geras ir stiprus, kad išgelbėčiau save. Bet Jis toks yra. JIS mane išgelbėjo.
JIS pašaukė mane vardu. Taip, Dievas žino mano vardą, jis visada Jam prieš akis, niekada, nei sekundę Jis manęs nepamiršta. JIS pažinojo mane ir manęs norėjo dar prieš žemės sukūrimą. JIS žinojo kiekvieną mano gyvenimo dieną; kai įpuoliau į nuodėmę ir gulėjau purve, mane palaikė ši tiesa: JIS žinojo, kokį žmogų išsirinko, žinojo, kad padarysiu šias nuodėmes, ir vis tiek mane pasirinko! Kaip tai guodžia mane, silpnatikį! Taip, iki šiol Jis man yra ištikimas, net jei aš ne visada buvau ištikimas. JIS yra dosnus, malonus, užjaučiantis ir kantrus Viešpats.
Aš esu Jo. Taip, aš nebepriklausau priešui. Aš pabėgau nuo jo, nes Jėzus sumokėjo už mane išpirkos kainą. Priešas gali mane išgąsdinti ir bandyti man meluoti ar kaip nors supančioti. Bet aš priklausau Viešpačiui. Ir Viešpats rūpinasi, kad niekas manęs neištrauktų iš Jo rankos. Aš esu Jo. Aš jau nebepriklausau žmonėms. Jie nebegali man daryti įtakos ir panaudoti mane savo tikslams. Aš priklausau Viešpačiui. Aš jau nebepriklausau sau. Turiu atsižadėti visko, kas mane nuo Jo skiria, ir kartais atnešti didelę auką, kuri mane pažemina. Aš priklausau Jam, mano nuostabiajam Viešpačiui. Amen.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu mane brangiai nupirkai! Aš Tavo!!! Kaip gerai, kad Tu stropiai manimi rūpiniesi – niekas negali manęs išplėšti iš Tavo rankos. Ačiū!

„Kovok gerąją tikėjimo kovą..!“
Pirmas laiškas Timotiejui 6, 12

„…Kurie tikėdami užkariavo karalystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus…“
Laiškas hebrajams [žydams] 11, 33

Tikėjimas yra daugiau nei nuomonė apie ką nors. Mano nuomonė ir mano mąstymas apie Dievą nėra tikėjimas! Tik tuomet, kai aš pasitikiu ir kažką rizikuoju, pasirodo, ar aš turiu tikėjimą, ir ar mano tikėjimas yra teisingas ir „išlaiko“ mane. Todėl gyvenime esama daugelio iššūkių, kuriuos mes vadiname problemomis. Kai iššūkius įveikiame sėkmingai, auga mūsų tikėjimas ir mes turime pasitikėjimą ryžtis didesniems dalykams. Todėl Dievas ugdo mūsų tikėjimą!
Mes, kurie tikime Jėzumi ir Juo pasitikime, neturėtume susikoncentruoti į problemas, ir tuo labiau – į neišsprendžiamus sunkumus. Mes galime juos matyti kaip „iššūkius“, ir su tikėjimu Jėzumi įveikti! Pakeiskime šioje vietoje mūsų mąstymą! Tikėjimas yra dovana Šventosios Dvasios, Kurią JIS įdėjo į mūsų širdis. Tuomet mes turėsime tikėjimą, jog Dievas vienose ar kitose situacijose nori veikti tam tikru būdu. Tad pilnai pasitikint galime melstis už tai, juk mes žinome, ką Dievas nori daryti. Prašykime Jo šios tikėjimo dovanos; mes negalime ją sukurti patys. Ir neleiskime mūsų patirčiai ir žinojimui, kurie pasisako prieš ją, mus suklaidinti. Galų gale JIS yra Viešpats.
Neleiskime sunkumams mūsų įbauginti, bet įveikime šiuos iššūkius. Su JUO, mūsų Viešpačiu, mes būsime laimėtojais!

Dėkoju, Jėzau, kad esi mano tikėjimo pagrindas. Nes Tu niekuomet manęs nepalieki bėdoje. Net kuomet „testavau“ Tave, Tu reagavai kantriai ir atlaidžiai, švelniai ir „su meile“. Tu esi mano gerasis Mokytojas, Kuris mane teisingai veda. Taip, aš noriu matyti sunkumus kaip iššūkius ir su Tavo pagalba juos įveikti. Tu esi mano Gelbėtojas ir Padėjėjas!

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei Žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.
Išėjimo 20, 12

Nedaugelis vaikų užauga be jokios įtampos su tėvu ir motina. Iš tėvų mes išmokstame daug gero, bet kartais esame ir sutraumuojami, o tos traumos turi ilgalaikį poveikį ir apsunkina mūsų gyvenimą. Pikti motinos žodžiai paveikia širdį ir formuoja mūsų mąstymą, savivoką ir pasitikėjimą savimi, o pikti tėvo veiksmai formuoja mūsų, kaip vyro ar sutuoktinio, savivaizdį. Tėvai formuoja mus tiek teigiama, tiek ir neigiama linkme.
Visų pirma reikia pasakyti, kad visi tėvai yra žmonės ir nusidėjėliai. Neįmanoma, kad jie viską darytų teisingai. Tačiau kyla klausimas: kaip mes elgiamės su jų klaidomis? Jos veikia mus labiau nei norėtume.
Ką daryti su „nereikalingu“ vaiku, kai vietoj jo norėjai automobilio? Kai jau turi vaiką, o dar vienas sukeltų tik dar daugiau problemų. Kaip tai mus veikia? Ką daryti, jei trūksta motinos meilės, jei ji yra bejausmė, jei tėvai labiau vertina kitus brolius ir seseris, svaiginasi alkoholiu, jei tėvas yra įniršęs, garsiai rėkia ir engia?
Vaikystėje daug kentėjau ir norėjau nusižudyti. Kiti, kiek žinau, dar labiau kentėjo. Ir daugelis pasveiko nuo šios blogos praeities. Aš išmokau viską atleisti motinai ir tėvui, tikrai viską – net ir blogiausia. Ir kaskart, kai vėl sugrįždavo priešiškos mintys ir jausmai, aš jiems vėl atleisdavau, kol pamažu pasidarė pakenčiama. Tada pastebėjau, kad juos nuoširdžiai myliu. Jie jau seniai mirę, bet aš juos dar labiau myliu ir džiaugiuosi, kad vėl pamatysiu danguje. Ilgiuosi jų čia, žemėje.
Geluonis yra kūniška, atminties jau nebeskauda. Taip įmanoma tik tuomet, kai atleidi. Dangiškasis Tėvas matė mano sprendimą ir Jis man padėjo. Mano širdyje JIS viską taip sutvarkė, kad atleidau. JIS yra nuostabus Tėvas!

Ačiū, dangiškas Tėve! Tu esi nuostabus! Viską, ko iš mūsų reikalauji, Tu pats mumyse padarai įmanoma, taip pat ir atleidimą. Tau užtenka, jei jo iš visos širdies noriu. Ačiū už Tavo pagalbą, ačiū už mano širdies išgydymą!!!

„Tad per Jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra Jo vardą garbinančių lūpų vaisių.“
Laiškas hebrajams [žydams] 13, 15

Kadangi Jėzus yra mūsų Gelbėtojas, Padėjėjas ir Draugas, mes galime gyventi pagal naują stilių. Mums nereikia nuolat rūpintis savimi ir kovoti, bet galime leisti Jam mumis rūpintis. Taip mes tampame laisvi daryti gailestingumo darbus. Mums daugiau nereikia įsigyti kažką, kad būtume patenkinti, ne, mes turime JĮ, savo ramybės valdovą. Godumas ir geismai daugiau neturi mums vadovauti! Mes galime būti patenkinti tuo, ką Dievas mums duoda. Nes JIS mums pažadėjo: „Neleisiu Tau parklupti ir neapleisiu Tavęs.“ Todėl mes galime užtikrintai ištarti: Viešpats yra mano Padėjėjas, nebijosiu; ką gali man padaryti žmogus? Taip, nepamirškime daryti gera ir dalintis su kitais; nes tokios aukos patinka Dievui.
Sąlyga naujam gyvenimo stiliui su Jėzumi yra kitoks mąstymas. Aš vis pastebiu, kaip dažnai įkrentu į senąjį mąstymą, kai užpuola sunkumai: skauda dantį ar susiginčiju su kaimynais, arba automobilis „nori laisvos dienos“. Tuomet nepastebimai pradedu bartis arba supykstu. Bet Dievo Žodis sako: visuomet atnašaukite Jam šlovinimo auką! Tik tuomet turiu savo mąstymą pakritikuoti: Ar iš tikro tikiu, kad Jėzus ir šioje situacijoje yra Viešpats? Ar leidžiu šioms nesėkmėms mane nutempti žemyn? Ne, aš noriu pasitikėti! Tad galiu pradėti šlovinti Jį, Kuris vis dar yra Viešpats ir manimi rūpinasi. Šie nuolatiniai šlovinimas ir padėka Dievui yra geras naujo gyvenimo stiliaus ženklas.
Auka ne visuomet yra lengva; ji nėra smulkmena. Taip yra ir su šlovinimo auka. Tik aš apsisprendžiu tikėti, priešingai nei mano jausmai, kad JIS yra Viešpats, ir Jam dėkoti. Dievui patinka tokia auka ir Jis laimins žmogų.

Dėkoju, dangiškasis Tėve, kad esi Dievas, Kuris visus dalykus laiko savo rankose! Todėl noriu dėkoti Tau ir Tave šlovinti. Nes TU esi mano Padėjėjas ir Gelbėtojas.

… ir tiesa padarys jus laisvus.
Evangelija pagal Joną 8, 32

Nuodėmės visada yra konkrečios. Juk žinai, kada pameluoji. Vagystę taip pat gali tiksliai įvardinti. Bet kaltės jausmai yra tokie difuziniai, juos gana sunku apibūdinti. Juk tai tikrai labiau jausmas nei konkreti realybė. Žmonės negali apibūdinti jų taip konkrečiai, kaip jaučia. Bet prieš Dievą juos graužia sąžinė ir jie labai dėl to kenčia.
Pasakysiu pavyzdį: dukra rūpinasi sena, sergančia motina. Ir motina jai sukelia sąžinės priekaištus, nes dukra galėtų daryti kitus dalykus nei tik rūpintis motina. Juk pati dukra turi savo vaikus namuose, kuriais reikia pasirūpinti. Taigi kaltės jausmus šiuo atveju motina sukelia dukrai. Ir kyla klausimas: Kada gi dukra išties gerai pasirūpins motina, kada bus pakankamai, ir ar apskritai egzistuoja toks „gerai“… – Faktas, jog duktė prisiėmė šiuos kaltės jausmus ir dėl to kenčia. Ji negali pasiteisinti nei prieš motiną, nei prieš vaikus.
Kitas pavyzdys: Aš esu blogas. Dievas negali manęs mylėti. Aš turiu būti labai blogas. Dažnai tai kyla iš meilės trūkumo vaikystėje. Motina tik grasino, retai priglausdavo ar retai sakydavo, kad vaiką myli. Tada šis savivaizdis kyla tik iš vieno….
Taigi kenčiame nuo kaltės jausmų ir patys dažnai nerandame priežasčių. Mums reikia gerų draugų pagalbos, kad atskleistume šias mintis, šį tinklą, kuriuo suraizgęs mus laiko priešas. O tada mums reikia išlaisvinimo ir naujo mąstymo apie mus pačius bei apie kitus. Kaip gerai, kad Jėzus mums tame padės. Tiesa apie mus pačius ir apie Jėzaus meilę bei atpirkimą mus išlaisvina!
Šios eilutės kontekstas yra labai įdomus. Sąlyga tam, kad tiesa gali mus išlaisvinti, yra tokia: Pasilik manyje! – taip sako Jėzus. Pasilikti JAME ir JO Žodyje, tai reiškia turėti glaudų santykį su Jėzumi bei skaityti JO Žodį, arba būti pokalbyje su JUO ir JO klausytis.
Būtent taip mes pažinsime tiesą, tiesą apie tai, kaip labai Dievas mus myli, kaip giliai persmelkia Jėzaus atpirkimas, kaip JIS veikia visa per atleidimą, kaip JO Dvasia mus formuoja… Nuostabu yra tai, kad nelaisvas, prispaustas žmogus ir vėl pabunda gyvenimui bei tampa džiugus ir laisvas! Tai yra procesas, vykstantis žingsnis po žingsnio. Bet Jėzus jį pradėjo, JIS šį procesą ir užbaigs.

Dėkoju, Tu myli mane! Tu išlaisvini mane taip pat ir iš kvailų, melagingų jausmų! Atidenk melus ir gydyk mano mąstymą! Dėkoju, Jėzau!!

„Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą;
Jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu“.
Psalmyno 16, 8

Viešpats yra arti manęs, arčiau už orą, kuriuo kvėpuoju. Bet ne visada kreipiu į Jį dėmesį. Kartais mano žvilgsnis nukrypsta į kitus dalykus. Tuomet galiu greit susvyruoti – pradėti abejoti. Nerimas ir neryžtingumas apima mane ir kartais įkrentu net į nuodėmę. Visa tai vyksta tik dėl to, kad nukreipiu nuo Jo savo žvilgsnį. To Viešpats visai nenori. Tai kaip lempa praradusi ryšį su energijos šaltiniu. Nors ji yra dar lempa, bet be energijos šaltinio negali šviesti. Todėl kiekvieną rytą ieškau savo energijos ir šviesos šaltinio – Jėzaus! Stengiuosi visą dieną būti pastoviame ryšyje su Juo. Nes JIS tikrai mane palaiko, tad aš nesvyruoju ir nedrebu. Net jei kas nors nepasiseka, sulūžta ar praūžia kokia kita „audra“, JIS yra mano dešinėje ir palaiko mane, kad nesvyruočiau.

Ačiū, Tėve, kad nepaleidi savo vaiko iš akių. Tu nuolat esi šalia ir manimi rūpiniesi. Tad ir aš noriu nepaleisti Tavęs iš akių. Tu palaikai mane ir esi ištikimas, galiu Tau viską patikėti. Ačiū, Tėve, kad esi šalia.

Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą.
Jokūbo laiškas 5, 16

Jei kas nors padarė ką nors netinkamo, melavo ar apgavo, jis gali atgailauti ir prašyti atleidimo. Dievas suteikia tokią galimybę, nes JIS regi žmogaus širdį ir JIS priėmė Jėzaus auką ant kryžiaus. Jeigu tai sunkios nuodėmės, apie kurias mums nuolat primena priešas, tuomet labai gerai yra susirasti patikimą, ištikimą liudytoją ir jo akivaizdoje išpažinti nuodėmes. Liudytojas laiduoja atleidimą. Šitaip pasibaigia priešo galia ir išplinta gili ramybė, džiaugsmas ir atleidimo tikrumas. Tai vadinama išpažintimi ir tai yra labai veiksmingas įrankis prieš mūsų kaltintoją, o taip pat ir prieš mūsų išdidumą.
Deja, nėra daug diskretiškų krikščionių, į kuriuos būtų galima kreiptis. Bet Dievas mums juos parodys, jeigu nuoširdžiai to prašysim.
Eilutė viršuje kalba ne apie tai, kad mes savo nuodėmes turime išpažinti prieš susirinkusią bendruomenę, galbūt dar ir su visomis intymiomis detalėmis. Taip padaroma daug žalos, išdraskoma daugybė žaizdų, kurias labai sunku ir vėl apgydyti.
Atleidimas daro stebuklus esant konkrečioms nuodėmėms. Našta tada tikrai greitai išnyksta. Konkrečiai nuodėmei reikalinga konkreti malda, kurios metu nuodėmė konkrečiai įvardijama, pavadinama vardu. Bendras nuodėmių išpažinimas taip pat yra gerai, bet dažnai nepakankama. Mes tik mielai už to pasislepiame, nenorėdami būti konkretūs. Deja, mes turime nugalėti savo išdidumą ir nusilenkti. Kaip ir visi prieš mus buvę krikščionys, mes esame tik apgailėtini nusidėjėliai, viską galintys ir, deja, jau daug ką padarę. Tik Jėzaus malonė mus saugo! –  Tai mes pripažįstame būtent konkrečiu atleidimo prašymu.
Kaip gerai, kad mūsų Viešpats numirė už mus ant kryžiaus, nors ir žinojo, kad mes, žmonės, esam visa galintys ir daug kartų nusidėję! Nuostabą kelia tai, kad su amžiumi atleidimo man reikia vis skubiau. Paulius, didysis apaštalas, šitai jau žinojo, nes jis sakė: Aš esu didelis nusidėjėlis! Taip jis sakė ne apie praeitį, o apie dabartį. Taip jis rašė savo gyvenimo pabaigoje. Jis žinojo: Be atleidimo nieko nebus. Jis yra svarbiausias tam, kad tyrai gyventume su Dievu.

Dėkoju, Jėzau, Tu myli mane ir dėl to Tu atleidai man mano kaltės ir nesėkmes! Vėl ir vėl turiu ateiti pas Tave ir išpažinti Tau savo paslydimus. O Tu esi ištikimas ir patikimas, ir man atleidi. Koks didis Tu esi, kokia neišsenkanti Tavoji meilė! Dėkoju, Viešpatie!!

„Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam…“
Laiškas romiečiams 1, 16

Evangelija yra galinga Dievo jėga! Ji gelbsti kiekvieną, Paulius tai pats labai gerai žinojo. Nes iš pradžių jis buvo Dievo priešas, persekiojo krikščionis, mėtė juos į kalėjimą ar leido juos užmėtyti akmenimis, kaip pvz., Steponą. Paulius žinojo, kokia yra Evangelijos galybė! Kai pradėjo tikėti Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Šis tikėjimas jį skatino veikti ir skelbti Evangeliją visame pasaulyje: „Teisusis gyvens tikėjimu! Kas tiki, tas bus išgelbėtas!“ – Nesvarbu, kiek toli jautiesi nuo Dievo atskirtas; nesvarbu, kas buvo vakar: Jei tiki, Dievas Tave išgelbės.
Jėzus sako: Įvyks pagal Tavo tikėjimą. Mūsų tikėjimas nulemia mūsų gyvenimą, mąstymą, elgesį ir jausmus. Kuomet rytais atsikeliu ir galvoju tik tai, kas neigiama, ir laukiu įvyksiant tik blogus dalykus, diena tikrai nebus lengva. Jei esu įsitikinęs, jog viskas yra prieš mane, taip ir bus. Jei tikiu horoskopais ir sapnais, tuomet jie kažkokiu būdu mano gyvenime išsipildys; dažniausiai tai bus neigiami dalykai. Bet jei aš laukiu iš Dievo Tėvo tik gero, man tai ir įvyks. Jei pasikliauju Jėzumi, JIS manęs niekuomet nepaliks. Jei laukiu Jėzaus išgelbėjimo, JIS tikrai mane išgelbės. Taip, įvyks tai, kuo tikiu. Tikėjimas yra Dievo galybė: aš tampu aktyvus, nes tikiu, ir Dievas veikia, nes Juo kažkas tiki ir Juo pasikliauja. Taip, aš n o r i u tikėti Dievo jėga, meile ir gailestingumu! Aš n o r i u matyti, kaip Dievas gelbėja, ir n o r i u šlovinti JĮ, savo Viešpatį!

Dėkoju, Tėve, kad mane išgelbėjai ir nuolat iš kiekvienos bėdos mane gelbėsi. N o r i u pasitikėti Tavimi ir pasikliauti, kad esi šalia, ir kad esi Viešpats kiekvienoje situacijoje. Atleisk man, kartais mano tikėjimas labai svyruoja. Prašau, sustiprink jį ir sustiprink mano pasitikėjimą! Šiandien noriu laukti iš Tavęs didžių dalykų!

Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais… Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos?
2 laiškas Korintiečiams 6, 14

Išties stiprūs žodžiai, jie mane patraukia! Kai šiandien buvau susirinkime, peržvelgiau visus žmones iš eilės ir pamačiau: Kai kuriuose, net ir krikščionyse, yra tamsos. O štai kiti visai abejingi, nieko nepastebi, turi tarsi imunitetą prieš Dievo Dvasios veikimą, – vienodai krikščionys ir nekrikščionys. Yra tik keletas tokių, iš kurių spinduliuoja šviesa.
Kaip tai atsitinka? Kodėl viskas taip tamsu? Kodėl atrodo, kad tamsa valdo net ir krikščionis? Kas čia turima omenyje kalbant apie tamsą? Ar Jėzus jos nenugalėjo??
Žinau, kad kai kurie yra užvaldyti priklausomybės. Jie nėra laisvi, bet jie tamsoje. Nesvarbu, ar alkoholio, sekso ar kitų priklausomybių įkalinti. – Jėzus atneš šviesą! JIS išlaisvina!
Kiti kenčia nuo depresijos, blogų, liūdnų, tamsių minčių. Viskas bloga, pikta, liūdna. Niekas neturi prasmės ir tikslo, pabaigoje vienaip ar kitaip belaukia tik šalta kapo duobė. Tai kam dar stengtis? Dėl ko džiaugtis? Dainuoti? Tam nėra jokio pagrindo. Geriausia būtų patiems nutraukti šią kančią. – Jėzus nugalės šią tamsą ir suteiks naują mąstymą!!
Kai kurie sapnuoja košmarus ar patiria įvairių perspėjimų. Iš to Jėzus taip pat nori išlaisvinti.
Aš pats esu niurzglys ir bambeklis. Kai atsikeliu ryte, pradedu arba bambėti, arba dėkoti. Čia jau mano apsisprendimas. Jeigu laikausi Dievo žodžio, gręžiuosi į Jėzų, taip gyrius ir padėka nulemia mano dieną. Turiu tai sąmoningai kiekvieną rytą nuspręsti, – automatiškai nepavyksta, tai visuomet tarsi maža kova.
Jeigu laikausi įsikibęs Jėzaus, tada būna šviesu. Jei pasiduodu niurzgėjimui ir blogoms mintims, diena tampa tamsi, nelabasis džiūgauja ir valdo. Bet ką gi aš turiu bendro su juo? Aš juk priklausau Jėzui, aš priklausau šviesai!!

Tikrai, Jėzau, Tavimi noriu aš sekti, nes Tu esi šviesa, viltis, džiaugsmas, ramybė! Nieko nenoriu turėti bendro su tamsa! Laikausi Tavęs, kabinuosi į Tave, nes Tu mane myli ir laikai mane Savo stipriose rankose. Kaip gerai, kad Tu esi!!!

Dar pora stiprių eilučių iš cituojamo skyriaus:
Mes esame gyvojo Dievo šventovė, nes Dievas pažadėjo: Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus manoji tauta. Todėl: išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys. – (Kokie nuostabūs pažadai!! Dėkoju, Jėzau!!)

… Gera, kai širdis sustiprinta malonės, …..
Laiškas hebrajams [žydams] 13, 9

Dievas nori, kad mūsų širdis būtų tvirta ir dėl nieko per daug nesirūpintų. Priešas mums nuolat pakiša įvairius pavojus, kad mes būtume pilni baimių ir rūpesčių. Tačiau tuomet mes tikrai negalime būti linksmais Kristaus liudytojais! Tuomet yra sugriaunamas mūsų pasitikėjimas Kristumi. Kuo aš tikiu? Dievas davė man daug pažadų. Bet kiekvienakart priešas taip, kaip ir Adomo bei Ievos, klausia: „Bet ar tikrai Dievas galėjo taip pasakyti..? Ar JIS tikrai tai turėjo mintyje?.. Ir mes pradedame viskuo abejoti. Taip, priešas mus gerai pažįsta ir žino, kaip jis mus gali atitolinti nuo Jėzaus!
Gera turėti tvirtą širdį! Tuomet mūsų širdims nebevadovaja įvairios nuomonės ir balsai, jausmai ar geismai, bet JIS, Kuris niekada nesikeičia. Tai malonė, kuri mus keičia. Todėl Todėl eikime prie Jo malonės sosto ir leiskime mūsų širdims nurimti Jo artume. JIS yra stipresnis už visas jėgas! JO Žodis – paskutinis!

Jėzau, aš noriu tvirtai laikytis Tavęs ir Tavo pažadų! Nenoriu būti lyg vandenyno nešiojamas medgalis, bet noriu tvirtai stovėti ant uolos. – Tu esi ši uola! Dėkoju, kad mano širdis gali nurimti Tavo artume ir Tu ją sustiprini savo malone. Tu esi Viešpats, Kuris mane myli ir visuomet laikosi savo Žodžio!