Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Kurie svetimus dievus sekioja, turi kentėti daug skausmų.
Aš kraujo aukų jiems neaukosiu.
mano lūpos neištars jų vardo.
Psalmių 16,  4

Yra žmonių, kurie anksčiau buvo degantys krikščionys. Jie patyrė Jėzų, patyrė atleidimą, išlaisvinimą. Jie patyrė stebuklą ir išgydymą. Jie patyrė ramybę, džiaugsmą, gyvenimo prasmę, viltį ir išlaisvinimą iš priklausomybių. Bet vėliau atsirado susvetimėjimas Jėzui. Ir jie dabar seka kitus dievus. Jie kalba apie Jėzų, bet yra praradę ryšį su Juo. O Jėzus stovi čia pat, žvelgia į juos, ir Jo akyse ašara: mano vaikai! – šaukia Jis, – kur jūs norit eiti?? Jūs gi žinote, kaip su jumis buvo anksčiau! Ar norit grįžti į seną gyvenimą??
Tačiau kažkaip jie vėl pakliuvo į seną gyvenimą. Gali būti, kad pinigai tapo perdaug svarbūs. Ar draugai plačiai šventė, su alkoholiu ir mergaitėmis ir viskuo, kas su tuo susiję. Ar jie kažkaip kitaip atkrito į savo įprotį ar nuodėmę ir neturi vilties, kad Jėzus juos ir vėl ištrauks, nes patys yra kalti. Velnias mus nori įtikinti beviltiškumu, parodo mums mūsų nesėkmę per padidinimo stiklą ir kalba taip, lyg būtų neįmanoma sugrįžti prie Dievo. – Koks melagis!!
Mes krikščionys turime būti tvirtai apsisprendę, labai glaudžiai įsikibti į Jėzų. Ir mes turime išnaudoti kiekvieną galimybę šį santykį su Juo pagilinti; – per Biblijos skaitymą, Evangelijų skaitymą, tai yra Jėzaus gyvenimo aprašymus, per maldą, meditaciją apie Jėzų, bendravimą su broliais ir seserimis, video ir pamokslais apie Jėzų …. Yra daug pagalbinių priemonių, kaip palaikyti kontaktą su Jėzumi!
Velnias yra labai gudrus, jis žino, kaip gali krikščionis pastumti į atkritimą. Ir jeigu tu kritai, tai jis nori pašalinti iš tavęs bet kokią viltį, kad Dievas gali dar kartą tau atleisti. Bet Jėzus tai daro!  JIS pažadėjo atleisti tavo nuodėmę, neįveikimą ir atkritimą vakar dienos, šiandien ir net rytojaus dienos. JIS laukia tavęs, kada tu pagaliau pasiryši šauktis Jo vardo ir Juo vėl pasitikėsi. JIS mato, kaip tu kenti skausmą su šiais svetimais dievais, kuriais seki. Jam pačiam skauda, nes Jis taip tave myli! Dabar grįžk greičiau prie Jo širdies, Jis laukia!!

Ačiū Jėzau, Tavo atleidimas tikrai neturi ribų! Ačiū, kad mano neįveikimas nesudaro Tau problemos! Ačiū, kad galiu vėl ateiti prie Tavo širdies, kiekvieną dieną naujai, lyg nieko nebūtų!  Tu esi ypatingas! Ačiū!!

Paskutinė psalmės 16, 11 eilutė yra apreiškimas mums šiai dienai:

“Tu parodysi man gyvenimo kelią,
Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė,
Tavo dešinėje – malonumai per amžius.”

Bičiulis visados yra bičiulis,
o brolis – gimęs vargu dalytis.
Patarlių knyga 17, 17

Tikras draugas, kas gi nenorėtų tokio turėti?
Draugas visada apie mane galvoja gerai. Jis visada mano pusėje. Jis atleidžia man mano klaidas, nepastebi jų, nuslepia jas. Jis niekuomet blogai apie mane negalvoja, yra man ištikimas. Viską jam galiu patikėti, kitiems jis nepapasakos. Galiu paprašyti jo patarimo. Jis visuomet padeda, kai tik man reikia. Sunkiu metu jis su manimi. Jis randa teisingus žodžius paguosti ir iš naujo padrąsinti. Tikras draugas. Tikrai, tokio man reikia!
Jėzus yra toks draugas. Gimęs mano vargu dalintis. JIS visada su meile apie mane galvoja, net kai pasiklystu ir einu neteisingu keliu. Manąsias klaidas JIS pridengia Savo rūbo kraštu. JIS neišstato manęs kitų akivaizdoje, JAM nepatinka piktos kalbos apie mane. JIS stoja į mano pusę net tada, kai pats būnu kaltas. JIS man ištikimas, nedelsdamas nei akimirkai. JIS yra nuostabus draugas, kuriam visa galiu patikėti, kuris niekuomet nesijuokia iš manęs, kuris priima mane rimtai, kuris visada žino patarimą, kuris mane puikiai pažįsta, kuris žino, kaip mane paguosti ir kaip padėti atsitiesti. JIS iš tikrųjų yra nuostabus draugas.
JIS yra šalia manęs. Man niekad nereikia JO ieškoti. JIS visada priima pokalbiui, niekada neblokuoja kaip kad tai galima daryti telefonu. JIS kantriai išklauso ir lygiai taip pat kantriai kalba su manimi. JIS nėra nebylys! – ir niekuomet nenutolsta. Tik kartais aš neturiu laiko JO klausytis; (- ir tai mano klaida.)
Apskritai, tai aš nesu nei puse tiek geras draugas kiek Jėzus yra man. Ir vis dėlto JIS man lieka ištikimas; – nuostabu!!
Todėl aš myliu Jėzų! JIS yra mano geriausias draugas!

Dėkoju, Jėzau, su Tavimi galiu kalnus kilnoti! Dėkoju už Tavo ištikimybę, Tavąjį atleidimą, Tavo draugiškumą, Tavo gerus žodžius, Tavo pagalbą, Tavo supratimą, Tavo kantrybę! Tu esi draugas, kokio aš sau visada troškau. AMEN!!

„O Mozė buvo labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą visoje žemėje.“
Skaičių knyga 12, 3

Mozė, užaugęs Egipte kaip princas, buvo labai karšto būdo ir žudė kitus žmones. Dievas pasiuntė šį jaunuolį į dykumą, kurioje jis daug metų ganė avis. Taip Dievas formavo jo charakterį, kol pagaliau šis vyras tapo tinkamu ir sugebėjo išvesti Izraelį iš Egipto. Dievui reikia daugiau tokių kuklių žmonių!!
Kuklumas – tai gyvenimo būdas, bet kartais tai yra tiesiog apsisprendimas. Tai gali būti pvz. sąmoningas savo teisių išsižadėjimas arba, įvykus ginčui, apsisprendimas žengti pirmam susitaikymo link. Taip pat tai gali būti apsisprendimas dirbti kitų žmonių nemėgstamus darbus arba rūpinimasis kitų „nurašytu“ žmogumi. Kuklumas yra pasididžiavimo, egoizmo ir geros reputacijos atsisakymas. Dievas nori, kad mes taptume kukliais!
Būdamas dykumoje, Mozė išmoko būti priklausomu nuo Dievo ir pastebėjo, kad Jo rankose jis yra saugus. Jam pačiam nebereikėjo savimi pasirūpinti, nes pats Dievas rūpinosi juo. Besididžiuojantis žmogus privalo nuolat rūpintis savimi, savo teisėmis, savo geru įvaizdžiu ir panašiai. Tikintis žmogus, kuris viską atiduoda į Dievo rankas, žino: Jėzus aprūpins mane viskuo! – ir tokiu būdu jis tampa kuklaus gyvenimo būdo savininku.
Dievas panaudoja kuklius žmones Savo Karalystei ir duoda jiems nuveiktididžius darbus. Jėzus yra visiškai šalia jų, apsaugo ir gerbia juos. Taip, kuklumas yra gyvenimo būdas, kurį Dievas ypatingai laimina.

Dėkoju, Jėzau, Tu pats buvai nuolankus mano valiai. Norėdamas mus išlaisvinti, žemai nusilenkei prieš visus žmones ir tapai mūsų tarnu, netgi mūsų auka. Todėl Dievas išaukštino Tave ir Tu sėdi dangaus Soste. VIEŠPATIE, padėk man sekti Tavimi ir tapti tokiu pat kukliu kaip Tu. Aš žinau, Tu esi šalia ir rūpiniesi manimi.

“Tu būsi vadinama nauju vardu,
kurį tau suteiks pats VIEŠPATS.
Tu būsi puošni karūna VIEŠPATIES rankoje,
karališka diadema savo Dievo dešinėje.“
Izaijo 62, 2-3

Ne paslaptis, kad ginčo metu kitam žmogui pavadinti yra naudojami įvairiausi ir, dažnai, ne patys gražiausi vardai. Tuo tarpu įsimylėjimo stadijoje, priešingai -šnibždami mylimajam į ausį visokie mažybiniai žodeliai. Vardą, kuriuo vadiname kitą, mes suvokiame kaip „programą“, kaip kito žmogaus savybių įvardijimą. Tas vardas parodo, kuo mes tą kitą žmogų laikome. Savo mažylį aš dažnai vadinu „didysis“, nors jis mūsų šeimoje mažiausias. Bet, žinoma, kažkada jis bus didelis!
Simoną Jėzus pavadino Savo mokiniu ir davė jam Kefo, Petro, kuris reiškia Uola, vardą. Jėzus, dar prieš viskam įvykstant, žinojo, kad Simonas vieną dieną taps Uola.
Dievui nėra nežinomų dalykų. Kiekvienai žvaigždei JIS davė savo vardą ir kiekvieną gyvą sutvėrimą JIS šaukia savo vardu. JIS žino tuos milijonus žmonių vardų ir kiekvienam jų JIS turi sukūręs mažybinį vardą. Žmogų ir Dievą, iš tiesų, sieja labai intymus ryšys. Kartais melsdamasis už kokį žmogų pavadinu jį: Dievo numylėtinis! Arba: Princesė! Arba: Ištikimas ir stiprus didvyris! Maždaug taip skamba ir mūsų vardai, kuriuos sukūrė Dievas. Tame varde slypi tiek vilties ir švelnumo! Taip, Dievas, prieš sukurdamas, sudeda į jį visą Savo meilę.
Taip pat ir Tau JIS turi tam tikrą vardą, kurio niekas kitas nežino, bet tas vardas yra įrašytas Jo knygoje. Tavo vardas parodo, koks brangus tu Jam esi.

Dėkoju, Tėve, Tu vis labiau ir labiau pažįsti ir myli mane! Kaip švelniai Tu ištari mano vardą. Tu žinai, kad ilgiuosi pripažinimo, meilės bei dėmesio, ir visa tai Tu nori man suteikti. Taip, Tu sukūrei mane dar negimusį. Ačiū, kad taip myli ir įvertini mane! Dėkoju, kad taip gerai galvoji apie mane, iš tikrųjų, Tu esi mano gerasis Tėvas!!

Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.
Evangelija pagal Matą 20, 28

Pora jaunuolių norėjo danguje sėdėti Jėzui iš dešinės ir kairės. Jie norėjo būti didesni nei kiti mokiniai, jie troško kartu su Jėzumi valdyti ir danguje turėti ypatingą, didelį vaidmenį. Jie daug paaukojo, taigi norėjo savo apdovanojimo.
Kiti mokiniai, žinoma, pyko dėl to. Jėzus jiems paaiškino: “Jūs žinote, kad pagonių valdovai jiems viešpatauja ir didieji juos valdo. Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas, ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.”
Pažįstu keletą pastorių, kurie iš tikrųjų yra tarnai. Jie jaučiasi saugūs Jėzuje ir dėl to yra laisvi kad pasirūpintų kitais. Jiems nereikia naudotis savo pozicija, kovoti galios kovų, jiems nereikia kovoti priešakinėse linijose, šūkauti, įsitvirtinti, jiems nereikia savo pačių rūpesčiams teikti pernelyg daug vertės, pvz., atlygiui, pinigams, išlaidoms. Jie nesirūpina laiku, neatsižvelgia į darbo valandas. Jie yra mūsų Viešpaties pasekėjai ir atspindžiai. Jais galima pasitikėti.
JIS atėjo kaip tarnas ir dar šiandien JIS norėtų tarnauti žmonėms. JAM nereikia mūsų garbinimo. JAM nereikia, kad mes garbintume JĮ kaip šventąjį. JAM tereikia mūsų širdies. Ir jos JAM reikia tik tam, kad galėtų ją išgydyti. JIS atidavė Savo gyvybę kaip išpirką už tave ir mane, kad nebebūtume supančioti velnio tinklu. JIS yra Padėjėjas, Tarnas, Išganytojas ir Atpirkėjas. JIS vertas pasitikėjimo.

Jėzau, Tu atpirkai mane! Trokštu sekti Tavimi ir būti tarnu toks kaip Tu. Dėkoju, Tu rūpiniesi manimi, o aš galiu truputį pasirūpinti Tavimi. Tu toks geras man!! Jėzau, pagalvok apie tą daugelį žmonių, kurie nuėjo klystkeliais; – išgelbėk juos!! Dėl to norėčiau atiduoti savo gyvenimą.

„Kokios mielos tavo buveinės,
Galybių VIEŠPATIE!
Trokštu ir ilgiuosi VIEŠPATIES Šventyklos kiemų;
mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui.
Net žvirblis randa namus
ir kregždė lizdą savo jaunikliams
prie tavo aukurų, Galybių VIEŠPATIE,
mano Karaliau ir mano Dieve.
Kokie laimingi, kurie gyvena tavo Namuose,
visada šlovindami tave giesme!”
Psalmyno 84, 2 – 5

Jokiu būdu negalėčiau teigti, kad esu pasenęs ar gyvenimo nualintas, bet jaučiuosi taip, kaip kad būčiau ne savo namuose. Kur yra mano namai? Kraustymosi iš vienos vietos į kitą dėka, teko matyti daugelį miestų ir kraštovaizdžių, bet aš gerai jaučiuosi ir dabartinėje savo gyvenamojoje vietoje. Tačiau, gyvenimas yra daugiau nei kelionė; – tai vis dėlto nėra tikri namai. Tas kelias veda per tamsius slėnius, kartais tenka įkopti ir į aukštą kalną, ar bristi srauniomis upėmis – Jėzus buvo man tuo tiltu -, o kartais tas kelias veda į ramias vietas, kur galima atsikvėpti. Tam tikrų užduočių įveikimas ar įnirtinga kova yra taip pat to kelio dalis. Bet nepaisant to, aš nepaleidžiu iš akių savo tikslo: pats VIEŠPATS laukia manęs! Žinoma, galime kaip įmanoma gražiau ir jaukiau įsikurti, bet nereikėtų prisirišti prie trumpalaikės perspektyvos. Ne dabartiniai namai yra mūsų tikslas!
Dievas negyvena rankų darbo šventykloje. Net jeigu ji būtų didžiulė ir neapsakomo grožio, ji vistiek neaprėptų Dievo. Vieta, kurioje JIS gyvena – yra dangus. Ten yra neapsakomai gražu! Ir mano kelionės tikslas yra būtent ten, kur JIS valdo. Todėl aš ilgiuosi Jo! Nes ten yra tikrieji mano namai. Šalia Jo širdies, Jo akivaizdoje, – ten aš jaučiuosi kaip namie.
Šaunu, kad dar būdami čia, žemėje, galime pajusti Jo artumą. JIS yra čia, visiškai šalia mūsų, ir tie, kurie nuoširdžiai ieško, iš tiesų Jį randa! Jo buvimas šalia kas kartą atgaivina mano širdį ir vis padrąsina ją. Kiek kartų Jis parodė man Savo veikimą, galią ir šlovę. Kiek kartų JIS parodė man, kaip mane myli ir kaip manęs laukia. Iš tiesų, koks JIS nuostabus!

Dėkoju, Tėve, kad lauki manęs. Šiuo metu aš esu čia, žemėje, ir einu savo keliu kartu su Tavimi. Bet būtent Tu esi mano tikslas, o vieną dieną būsiu šalia Tavęs. Tuomet galėsiu nuo visko pailsėti. Kaip nuostabu, kad lydi mane šiandien ir niekada nepaleidi manęs iš akių. Kaip gera žinoti, kad šalia Tavęs esu saugus.

„Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“
Laiškas efeziečiams 6, 12

Šėtonas trokšta būti visų žmonių ir žemės valdovu, todėl jį labai erzina Jėzaus Kristaus vardo šlovinimas. Visomis priemonėmis jis stengiasi pakenkti; jis meluoja, apgaudinėja, grasina, kursto žmones, ir jei įmanoma žudo arba sunaikina. Kaip gerai, kad mūsų VIEŠPATS Jėzus yra stipresnis!! Kaip nuostabu, kad mes galime už Jo pasislėpti!!Vieną vasarą mūsų name prisiveisė daugybė musių. Šimtai jų užplūdo mūsų virtuvę, pamenu tą vargą. Viso to priežastis buvo pienas, kurį perdirbinėjome, tačiau pakeitus darbo pobūdį vargas su musėmis liovėsi. Taigi dabar musės aplanko mus tik retkarčiais, tad vargu to nebepavadinsi.
Panašiai yra ir su nuodėmės „kvapais“, kurie pritraukia kenkėjus. Padėti gali tik išsivalymas per Jėzų! Tik gyvenimo būdo pakeitimas gali būti veiksmingas! Dievo Dvasia nori suteikti mums išminties ir padėti gyventi pagal Kristų. Taip pat Ji nori atskleisti paslėptą kaltę, galbūt kilusią iš protėvių, kad ji būtų atleista ir išpirkta. Tuomet priešas nebeturi jokios teisės siųsti savo kenkėjus.
Ir net jeigu užpuola spiečius musių ar uodų, visuomet yra priemonė, sunaikinanti visus piktus vabzdžius. Panašiai yra ir su Jėzaus krauju: būnant Jo apsaugoje, mums nebaisūs jokie kenkėjų spiečiai.
Šioje kovoje labai svarbus yra glaudus ryšys su Jėzumi. Tik tuomet priešas neturi jokių šansų. Jis nori sugniuždyti mus ir susilpninti, kad mūsų malda nebeturėtų jam jokio pavojaus. Ir tuomet jis palieka mus ramybėje, nes mes tampame nebeveiksmingi. Džiaukis, jei priešui tu dar esi įdomus, nes tau tai tik įrodymas, kad jis bijo tavęs ir tu gyveni Jėzaus valioje!
JIS, Jėzus, Visatos Karalius, pažadėjo: Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką! (Pagal Apr. 2, 10)

Dėkoju, Jėzau, kad Tu palaikai mane! Net jei priešas siautėja ir viskas nesiseka: bet, juk Tu esi VIEŠPATS, kurio žodis yra paskutinis. Tu esi šalia, žinai mano vargus ir išlaisvinsi mane. Kaip nuostabu, kad su Tavimi esu saugus!

Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis,
kurio vardas ­ Šventasis, sako taip:
„Šventose aukštybėse gyvenu
ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu,
kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią
ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.“
Izaijo knyga 57, 15

Tokia Dievo valia: JIS nori būti su tais, kurie nebeturi vilties. JIS nori guosti tuos, kurie nesulaukia jokios paguodos. JIS nori būti arti tų, kurie yra palikti; suteikti jėgų, kai dingsta drąsa. Jo širdis pilna meilės ir užuojautos prislėgtiesiems ir sugniuždytiesiems. Jam nesvarbu, ar tai dėl jų pačių ar dėl kitų kaltės atėjo kančia. Juk Jis yra Tėvas, kuris visų pirma guodžia ir tvarsto žaizdas. Tėvas, kuris atleidžia kiekvieną Jo vaikų kaltę. Jame, Jo širdyje mes esame iš tikro namuose. Todėl ieškokime Jo artumo, leiskime Jam mus guosti. Nenurimkime, bet vis iš naujo artinkimės prie Jo su savo poreikiais. Tol, kol JIS apglėbs mus savo rankomis ir paguos. Tai JIS pažadėjo, todėl ir ištesės. JIS yra su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais, kad atgaivintų jų dvasią ir jų širdis.

Tėve, kur daugiau rasčiau tokį Dievas kaip Tu?! Tu esi šventas, tačiau pilnas užuojautos mums! Tu matai kiekvieno nelaimę ir trokšti būti šalia, paguosti. Tu atleidi visas kaltes ir nuodėmes. Taip, kur daugiau yra toks Dievas, kaip Tu?! Tavo tėviška širdis yra pilna meilės savo vaikams. Ar galėtum mus kada nors pamiršti?!

„Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui!“
Laiškas efeziečiams 4, 26 – 27

Kaip baisu, kai žmonės išlieja savo įtūžį ir iš jų lūpų veržiasi širdyje sukaupti pikti žodžiai. Koks yra šaltinis, toks ir iš jo tekantis vanduo. Kitaip tariant, ištarti žodžiai atspindi, ko yra pertekusi širdis. Iš tikrųjų, darosi šlykštu pagalvojus , kas slypi kai kurių žmonių širdyse! Kaip jie gali būti laimingi ir patenkinti? Todėl, ištirk savo širdį, kad ji nebūtų pritvinkusi pykčio!
Dievui yra labai svarbu, kad vakare mes palaidotume savo rūstybę. JIS žino, kad kartais atsiranda priežasčių būti piktam, bet JIS taip pat žino, kad šis pyktis gali mus užnuodyti. Todėl, vakare turime išsivalyti ir visiems atleisti. Tuomet ir JIS mums atleis, bei palaimins mus ramiu miegu, o kitą rytą pabusime išvaduoti nuo pykčio. O jei atsitinka taip, kad vakare įvyksta ginčas, tuomet mes privalome už savo dalį atsiprašyti kito; – net ir tuomet, jei mūsų dalis visai menka. Tai ugdo mumyse nuolankumą; – Dievas yra šalia nuolankiųjų ir visiškai toli nuo besididžiuojančiųjų ir nesugebančių atsiprašyti.
Velnias naudojasi proga ir nuolatos mums primena, kad mes ištisai būtume pilni pykčio, juk toks žmogus nesugeba šlovinti Dievo, melstis ar giedoti Jam. Ne, verčiau nesuteikime priešui šio šanso! Jis neturi teisės sugadinti mūsų gyvenimo!
Retai kada rūstybės ir pykčio pilni žmonės gerai sutaria su kitais. Jie dažnai kituose įžvelgia tik blogį ir nesugeba kitiems atleisti bei pamiršti. Tačiau švarią širdį turintys žmonės, kituose mato tik gėrį ir statydina santykius. Todėl, tokie žmonės yra kitų labai mėgstami! Argi galėtume su piktais žmonėmis statyti bendruomenę? Ne, nepalikime velniui vietos! Bet veikime, galvokime ir melskimės, taip, kaip Dievo Dvasia to nori ir kaip Jėzus mums yra parodęs. Tuomet, užimdamas vietą mūsų širdyse, JIS pats tampa mūsų ištartų žodžių šaltiniu. Iš mūsų širdžių turi lietis sveikas, tyras, gyvybę dovanojantis vanduo.

Jėzau, Tu esi mano gerasis VIEŠPATS! Prašau, išvalyk mane nuo viso pykčio. Aš trokštu atleisti, nuolat visiems atleisti, kad manyje vietos rastum Tu. Dėkoju už Tavo ramybę, kurią Tu pasėji mano širdyje. Ačiū, už Tavo gyvybę dovanojančius žodžius, kuriuos galiu ištarti. Dėkoju, kad Tu valdai!

Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos.
Paulius, laiškas Filipiečiams 1, 6

Ar tu taip pat priklausai tiems krikščionims, kurie karts nuo karto abejoja? Kurie karts nuo karto turi baimių ir nuogąstavimų? Kurie kartais turi rūpesčių? Kurie netgi kartais nusideda? Kurie paprasčiausiai nėra tokie šventi ir tobuli, kokiais mes, krikščionys, turėtume būti? Ar priklausai jiems? Tuomet viskas gerai. Pas mus, krikščionis, žemėje tai normalu. Todėl Paulius užrašė šiuos žodžius viršuje.
O gal tu priklausai tiems superkrikščionims, kurie gali viską? Kurie niekuomet nesuserga; o jeigu ir suserga, jiems pakanka maldos tam, kad pasveiktų. Kuriems niekada nekyla piniginių problemų, nes jie žino teisingas maldas ir turi tikėjimą. Taip, su savo tikėjimu jie išsprendžia visas problemas, todėl jokių neturi. Jie nuolat šypsosi. Nuolat džiugiai nusiteikę. Ar esi toks krikščionis, toks superkrikščionis? Tuomet priklausai didelei scenai ir turėtum kalbėti tūkstančiams žmonių bei juos įkvėpti.
Man neramu, kad jie gyvena iliuzijomis. Galbūt jie priklauso tiems, kuriems kartą Jėzus pasakys: aš niekada tavęs nepažinojau. Tikrai, atsakys jie, mes padarėme didelių stebuklų Tavo vardu ir kitų didžių dalykų … Vis dėlto Viešpaties nebuvo šalia. (Yra ir kitų gerų pavyzdžių, kaip, pvz., Billy Graham, Bonke, Daniel Kolenda!)
JIS yra su Savo vaikais, kurie nuo JO priklausomi, kuriems JO reikia, kuriems reikia atleidimo ir atpirkimo, kuriems reikia išlaisvinimo, nuo kurių reikia nuimti rūpesčių naštą. JIS yra šalia tų, kurie yra dvasiškai skurdūs. Kokia laimė man! Tikrai, Jėzus rūpinasi manimi, nes esu silpnas, mažas, nedrąsus ir nešventas. Ir aš priimu JO pažadą: JIS pradėjo manyje gerą darbą, ir JIS jį pabaigs!!

Dėkoju, Jėzau, už šį stiprų pažadą! Tu pats pasirūpinsi tuo, kad padarytum iš manęs šventąjį! Viešpatie, aš ilgai bandžiau, tačiau niekad nepavyksta, vėl ir vėl krentu ant nosies. Padėk, ir viskas pavyks!! Dėkoju!!