Jo artumas​ ​ ​​- ​ ​2019.08.2​1​

Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš, kad jie pamatytų mano šlovę <…>.
Evangelija pagal Joną 17, 24

Visą dieną galvoju apie šią eilutę. Niekaip negaliu išmesti jos iš galvos. Kaip tai svarbu Jėzui! Kiek daug Jis ja pasako! Jis trokšta mūsų, Dievo vaikų.
Mes visą dieną dirbame. Tuomet turime rūpintis šeima, susitinkame su kitais klube arba dalyvaujame bažnyčios užsiėmimuose. Vakare esame pavargę, o ryte neišsimiegoję. Kada turime laiko savo Viešpačiui?
Šiandien Jis labai aiškiai man kalbėjo. Senovėje žmonės skirdavo laiko Dievui, studijuodavo Bibliją, bendraudavo su Juo, melsdavosi, pasninkaudavo ir ieškodavo Dievo artumo. O šiandien mes patiriame stresą ir niekam nebeturime laiko. Velnias yra laiko plėšikas arba stresorius – jis nori mums sutrukdyti skirti laiko Jėzui ir šeimai.
Įsivaizduok, kad atsikeli ryte 15 minučių anksčiau, atsisėdi ant lovos ir padėkoji už dieną ir viską. Tada pavedi šią dieną ir savo žmones Viešpačiui. Virtuvėje gerdamas kavą perskaitai psalmę. Tuomet palaimini vaikus ir važiuoji į darbą. Važiuodamas aptari visus reikalus su Viešpačiu.
Per pietų pertrauką vėl turi keletą ramių minučių su Juo. Taip pat pakeliui namo. O vakare pasiimi Bibliją, paskaitai ir pasimeldi. Tu kalbiesi su Juo apie viską, kas tau svarbu: vaikus, sutuoktinį, kaimynus ir kolegas – viską. Prieš užmigdamas taip pat su Juo kalbiesi, Jam dėkoji ir Jį šlovini.
Kartais, kai turi priimti išskirtinius sprendimus, tu pasninkauji, kad sužinotum Dievo valią. Aktyviai dalyvauji Dievo bažnyčioje, kad ir tavo vaikai turėtų namus.
Naktį pabudęs supranti, kad Jį šlovini, galbūt net kalbi kalbomis.
Taip Kristus persmelkia tave visose tavo srityse. JIS to nori. Tu turėtum būti Jo atspindys. Kad ir kur bebūtum, Jis yra šalia. Nuostabu, tiesa?
Jėzus nori, kad Jį jaustume. Tai neįmanoma kasdieniame lėkime, tam reikia priimti kelis aiškius sprendimus. Bet atlygis yra didelis: Jo artumas!

Ačiū tau, Jėzau, su Tavimi man gera gyventi!!! Net jei tampa sunku, Tu esi šalia. Tu apgaubi mane savo ramybe, apdengi meile, pripildai džiaugsmo, ir aš suprantu: Tu esi šalia. Taip, Viešpatie, aš myliu Tavo artumą!!!

Artimo meilė ​ ​- ​ ​2019.08.​20​

Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.
Evangelija pagal Luką 10, 27

Tai yra svarbiausias įsakymas ir šie dalykai neatskiriami: mylėti Dievą, artimą ir save. Vienas be kito neįmanoma.
Nuvažiavome prie ežero išsikepti šašlykų. Ten gulėjo šuo prie dubenėlio vandens, vienui vienas. Iškart supratome, kad jį žmonės paleido tikėdamiesi, jog jį suras kažkas kitas. Ir tada mus apėmė užuojauta. Kiekvienas pažinojo žmogų, kuriam būtinai reikėjo šito šuns. Bet visi skambučiai baigdavosi neigiamai, niekas nenorėjo šuns. Koks vargas… beveik puolėm į ašaras: vargšas šuo!
Nutiko taip, kaip dažnai nutinka: niekas negalėjo padėti, bet kiekvienas pažinojo žmogų, kuris turėtų padėti. Ar Jėzus tai turėjo omenyje?
Prieš kelias dienas gavau el. laišką. Turėčiau protestuoti prieš tai, kad žmonės iš Irano, kurie įtikėjo Vokietijoje, yra deportuojami atgal į Iraną. Ten jiems gresia prievarta, kankinimai ir mirtis. Kai kurių jau neturėtų būti.
Šiek tiek supykau, nes krikščionys vėlgi nieko nedaro, tik prašo valstybės pagalbos. Ji turėtų užstoti brolius ir seseris. O krikščionys? Jie apsiriboja rašydami laiškus.
Kai naciai persekiojo ir žudė žydus, daugelis olandų ir danų žydus slėpė, net jei tai ir kėlė pavojų jų pačių gyvybei. Kodėl šiandien negalime priimti, paslėpti ir pamaitinti šių brolių ir seserų iš Irano? Mieliau ištremiame juos į Iraną, į mirtį, ir dėl to kalta Vokietija.
Kiek iš mūsų turi daugiau nei vieną kambarį, kai kurie netgi gyvena vieni dideliame name. Tačiau mums nekyla mintis priimti persekiojamus brolis ir seseris. Jei paskambintumėt į socialinės rūpybos tarnybą, viskas liktų tik popieriuje ir greitai būtų atmesta.
Prieš skųsdamiesi ir vėl protestuodami (beje, protestuoti prieš nesąžiningą politiką yra teisinga, bet to neužtenka), ateityje turėtume apsvarstyti, kur mūsų pačių prašoma veikti. Ar turime tam galimybių ir kaip tai padaryti. Mes tapome tingūs gerovės valstybėje, kuri neva viskuo rūpinasi. Meilė Dievui ir artimui yra energingas veiksmas, o ne pamaldūs jausmai!!!
(P. S.: šuo galiausiai apsigyveno mano ūkyje.)

Jėzau, atleisk! Taip dažnai man nekyla mintis, kad esu įpareigotas ir turiu galimybių padėti. Tu nepagailėjai savęs, bet atidavei savo gyvenimą, kad galėčiau gyventi. Padėk man, kad tapčiau panašesnis į Tave!!!

Dievas myli bloguosius! – 2019.08.19

Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
Evangelija pagal Matą 5, 45

Kas Dievui mieliau: tu ar tavo pikti kaimynai? Kas Jam vertingesnis: tu ar tavo užsispyrusi žmona? Ką Dievas nori apdovanoti palaima: tave ar tavo netikinčius, kietaširdžius tėvus?
Dievas pažįsta mūsų širdis. Mes esame Jo mylimi, tad JIS ir mus ragina mylėti visus vienodai, nes mes esame Jo vaikai. Dievas supranta, kokie mes būname pavydūs, kai mūsų kaimynas turi kažką geresnio arba draugas laimingesnis nei mes patys. Dažnai galvojame: kiti yra palaiminti, bet kodėl ne aš?
Dievas nori mums parodyti kitą kelią. Mūsų jausmų, mąstymo, veiklos centre turi būti ne manasis aš, bet JIS. Dievas yra mano ir visų kitų žmonių Tėvas. Tad JIS myli juos! Dievas nori laiminti visus žmones, gelbėti juos nuo nedorų veiksmų. VIEŠPATS jau sumokėjo už juos didelę kainą: paaukojo Savo Sūnaus Jėzaus gyvenimą.
Prieš savo mirtį Jėzus sėdėjo ant kalvos ir žiūrėjo į Jeruzalę. JIS verkė, nes žinojo, kad už kelių metų ateis priešai ir sugriaus miestą bei išžudys gyventojus. JIS verkė, nes norėjo juos išgelbėti, tačiau patys žmonės to nenorėjo. JIS padarė viską, kas tik įmanoma. Dėl jų net buvo nukryžiuotas, bet žmonės vistiek nenorėjo išsigelbėti. Kaip stipriai Jėzus mylėjo žmones, net tuos, kurie apie jį nieko nenorėjo žinoti, jį persekiojo ir šmeižė! JIS tikrai nėra baudžiantis, teisiantis, piktas Dievas, kaip kai kurie Jį įsivaizduoja. JIS nori laiminti, paguosti, padėti, padrąsinti ir draugiškai mus pasitikti.
Mąstykime ir elkimės su kitais žmonėmis taip kaip Jėzus. Juk JIS yra mūsų VIEŠPATS! Mylėkime juos stipriai, nuolatos atleiskime, su Dievo meile kovokime dėl jų. Galbūt jie pripažins Dievą ir bus išgelbėti nuo nedorybių.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu mus myli! Mes šito nenusipelnėme, tai tikra malonė. Tu myli mane, nuolat man atleidi ir laimini mane. Padėk man, kad žmonės pajustų Tavo begalinę meilę. Padėk man matyti ne tik save, suprasti, kad ne vien tik aš svarbiausias. Tu esi VIEŠPATS ir aš noriu sekti Tavo pėdomis.

Nuostabus Viešpats – 2019.08.1​8​

Džiūgaukite, teisieji, Viešpatyje, –
dera, kad dorieji jį šlovintų.
Šlovinkite Viešpatį lyra,
skambinkite jam dešimtstyge arfa.
Giedokite jam naują giesmę,
šmaikščiai lieskite stygas džiugiai šūkaudami.
Psalmė 33, 1-3

Ir kodėl gi yra taip? Toliau psalmė tęsiama žodžiu “Nes…”. Nes JIS yra mūsų Viešpats, nes JIS mus stebi, nes JIS mumis rūpinasi, nes JIS nepaleidžia mūsų iš akių… Et, yra tiek daug dalykų, kuriuos Viešpats daro dėl mūsų! Dėl to turime džiūgauti, nes….
Nejau neturi jokio pagrindo šlovinti Dievą, JAM dėkoti? Tuomet iš tiesų esi vargšas.
Man neypatingai gerai sekasi, bet turiu tūkstantį priežasčių JAM dėkoti ir JĮ šlovinti. Kuo mažiau galiu aš, tuo daugiau padaro JIS. Tikrai nuostabus šis aprūpinimas, šitas maudymasis Dievo meilėje! JIS neįmanoma padaro įmanomu.
Jeigu mano gyvenime visada būtų buvę tik saulės spinduliai, argi man reikėtų Gelbėtojo, Padėjėjo ir Išganytojo? Pora eilučių toliau rašoma: Teisieji turi daug kentėti, bet Viešpats juos išlaisvina iš viso to. – Kaip gi galėtų JIS būti Gelbėtojas, jeigu teisieji neturėtų kentėti?
Kuo didesnis yra poreikis, tuo didesnis ir išgelbėjimas. Kuo stipresnis priešas, tuo stipresnis mano Padėjėjas.
Ir: kuo stipresnis išgelbėjimas, kuo stipresnis Padėjėjas, tuo stipresnis mano džiaugsmas ir gausesnis dėkojimas.
Dievas mane priveda prie dėkojimo ir džiūgavimo. O šis dėkojimas mane vis labiau priartina prie Dievo. Tikrai, kuo daugiau dėkoju, tuo labiau ir stipriau jaučiu Dievo buvimą šalia. Ir tai taip nuostabu! Nors iš pradžių dėkojimas gali kilti per kančią ir dirbtinumą, pamažu jis išsirutulios į nuoširdžią padėką, mums nuolat bepraktikuojant. Tokių pastangų reikia išties ilgą laiką, kol jos bus įsisavintos.
Dar kartelį: kuo stipresnė problema, tuo didesnis išgelbėjimas. Kuo stipresnis mano Gelbėtojas, tuo gausesnis mano dėkojimas. Kuo stipresnis mano gyrius, tuo arčiau yra Viešpats. Ir štai kas įdomu: Kuo arčiau Viešpats, tuo labiau aš ištirpstu JO buvime. Tuomet man jau nieko nebereikia, JO pakanka. JIS yra šalia, pasiekiamai arti. Žodžių nepakanka, ir malda užgęsta, yra tik JIS. JIS persmelkia mane, paima Savon nuosavybėn, o aš stebiuosi ir pasineriu į tylią laimę. Kaip nuostabu yra su JUO! Tokie momentai niekada neturėtų baigtis!

Dėkoju, Jėzau, Tu esi nuostabus Viešpats! Apsimoka gyventi su Tavimi ir būti kartu su Tavimi! Mėgaujuosi, kuomet mane persmelki ir iki pertekliaus apipili Savo meile. Tikrai, Viešpatie, Tu esi nuostabus, galingas, mylintis Dievas!

Izraelio globėjas – 2019.08.1​7​

Keliu akis į kalnus –
iš kur ateis man pagalba?
Pagalba man ateina iš Viešpaties,
kuris padarė dangų ir žemę.
Tavo kojai suklupti jis neleis, –
tas, kuris tave globoja, budi.
Štai Izraelio globėjas
nei snaudžia, nei miega!
Viešpats tave saugo;
tavo dešinėje Viešpats yra tavo užuovėja.
Dieną saulė neužgaus tavęs
nei mėnulis naktį.
Viešpats saugos tave nuo viso, kas pikta, –
jis saugos tavo gyvastį.
Viešpats saugos tave išeinantį ir grįžtantį
ir dabar, ir amžinai.
Psalmė 121

Tikrai, tokios gražios yra psalmės! Taip gera kiekvieną rytą gabalėlį paskaityti, visą dieną nuteikia pozityviai.
Net jeigu rūpesčiai tokie dideli kaip kalnai, Viešpats yra dar didesnis. Mes žvelgiam į kalnus, – vis tik geriau, žiūrėti esant truputį aukščiau, tiesiai į Viešpatį! Nenuleisk galvos, nežiūrėk į purvą po savo kojom; pakelk galvą ir žvelk į JĮ, kuris taip tave myli!
JIS taip mielai norėtų palaiminti. Kartais mūsų netikėjimas ir mažatikystė, mūsų “galbūt-mąstymas”, mūsų bumbėjimas, mūsų nedėkingumas ir godumas mus sulaiko nuo to. Mes turime tai išbraukti, šitą “galbūt” (Jei Viešpats būtų pasakęs….- mūsų destruktyvus mąstymas įsitvirtina tol, kol nieko nebelieka iš tikėjimo), kančia, kartėlis, išdidumas, godumas daiktams. Mes trokštame JO; kad ir kiek tai kainuotų. – JIS yra toks nuostabus, mylintis, besirūpinantis Tėtis! Po JO sparnais aš esu visiškai saugus ir užtikrintas.

Dėkoju, Tėve danguje! Tu myli mane ir niekad nepaleidi iš akių. Priešas negali padaryti man ko tik nori. Tu nustatai jam ribas. Tu esi nugalėtojas ir kartu su Tavimi man gera eiti per gyvenimą! Tu visada geras man!!

Dėkingas tikėjimas – 2019.08.1​6​

Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą.
Evangelija pagal Luką 17, 15

Pakeliui į Jeruzalę Jėzus ėjo per vieną iš kaimų Samarijoje. Samariečiai ir žydai nemėgo vieni kitų, taigi žydai niekada neperžengdavo Samarijos ribų. Šiame kaime gyveno 10 raupsuotųjų. Raupsai yra baisi liga, tai mirties nuosprendis, liga, kuri lėtai, bet užtikrintai tave graužia, tiesiog supūvi gyvame kūne. Sergantieji turėjo gyventi izoliuotai, kad neužkrėstų kitų. Taigi jie sustojo iš tolo ir garsiai šaukė: Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų! – Tai iš tikrųjų buvo apgailėtina. Jėzus jų neignoravo, JIS nežadėjo jiems gražios amžinybės, JIS nedavė jiems gerų patarimų, kurie visada taip dvasiškai skamba. JIS tiesiog pasakė: Eikite, pasirodykite kunigams! – Taip buvo parašyta jau Senajame Testamente: Kai kas nors nori pasveikti, turi pasirodyti kunigams. Bet iš tikrųjų nei vienas nėra pasveikęs. Dievas jau tuomet galvojo apie Jėzų, leisdamas tokį nurodymą įtraukti į Senojo Testamento knygas. Ir beeidami pas kunigus šie dešimt vyrų, – jie buvo paklusnūs, juk tai nieko nekainuoja, – pakeliui pasveiko ir tapo švarūs. Vienas iš jų sustojo, peržvelgė save iki apačios ir buvo visiškai nustebęs: Visi simptomai išnyko, pirštai ir ausys savo vietose, jokių dėmių, visa išnyko!! Ir šis grįžo atgal pas Jėzų ir balsu šlovino Dievą. Jis puolė Jėzui po kojų ir dėkojo JAM. Jis žinojo, kad Jėzus padarė neįmanoma, JIS yra vertas būti šlovinamu! Jėzus paklausė apie kitus devynis, kurie neatėjo JAM padėkoti. Vis dėlto šiam žmogui JIS pasakė: Kelkis ir eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.
Likusieji devyni galbūt tikėjo atsitiktinumu, spontanišku išgijimu arba ypatinga energetine gydymo jėga, galbūt jie dėkojo daktarams, piliulėms, kunigams arba galvojo, jog jų valios jėga tai įtakojo. Jie nenorėjo pripažinti, jog tai susiję su Jėzumi. Man neramu, jog daugeliui krikščionių šiandien yra panašiai: jie negali patikėti, maldos išklausymo jie negali susieti su Jėzumi. „Galbūt“ įtakoja jų gyvenimą ir tikėjimą.
Tikėjimas labai konkrečiai padeda labai konkrečiose situacijose.
Taigi pamaldžios frazės nepaguodžia. Galime regėti tikėjimą, kuris pasirodo dėkingume. Manau, jog tikėjimas be dėkingumo yra neįmanomas, gal tik nebent maža silpnatikystė…
Paprastai neįmanoma tikėti Jėzumi ir visą dieną niurzgėti arba murkdytis problemose. Dėkingumas turi formuoti mūsų gyvenimą! Kaip dažnai Dievas jau padėjo!!

Tikrai, Jėzau, noriu būti dėkingas. Ne viskas tvarkoje, bet aš žinau, kad Tu tiek daug padarei ir viską sudėliojai į vietas. Dėl to būsiu dėkingas ir tikėsiu, kad ir visa kita Tu sutvarkysi. Tu esi toks geras man, dėkoju!!!!!

Krauti lobius – 2019​.08.15​

„Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje ….“
Jėzus Kristus, Evangelija pagal Matą 6, 19–20

Jei tik galėtume tai suprasti!!! Tiek daug laiko, darbo, energijos ir pastangų investuojame į prabangą, gerovę ir malonumus. Ir taip dažnai nusiviliame, nes mus apgavo arba už didelę kainą „įkišo“ nenaudingus daiktus. Tiek daug žmonių, net ir krikščionys, vaikosi pinigų dievo, ir galų gale turi ne daugiau nei kiti.
O koks yra tavo gyvenimo tikslas? Puikus svetainės komplektas? Ar tobulos atostogos? Didelė pensija? Kodėl tu dirbi, kodėl gyveni, į ką investuoji savo energiją?
Gyvenimo pabaigoj vis tiek nesvarbu. Negalime nieko pasiimti su savimi į dangų. Danguje ir taip visko gausu, tai kodėl turėtume taip plūktis?
Dėl ko tu gyveni???
Jėzus turi visiškai kitokį gyvenimo planą. Pensininkė iš Šveicarijos visą gyvenimą taupė, nes norėjo keliauti po pasaulį. Ji atvyko į Manilą Filipinuose. Ten jai sukrėtė širdį: ji pamatė gatvės vaikų skurdą, nupirko namą ir pasiėmė vaikus. Nuo tada ji yra laiminga. Senatvėje ji rado savo gyvenimo prasmę. Kam taip ilgai laukti?
Artėja laikų pabaiga. Neramumai pasaulyje, ypač Viduriniuose Rytuose, didėja beveik kasdien. Ką mes norime parodyti Jėzui, kai Jis sugrįš? Savo sofą? Puikų televizorių? Kokie puikūs sportininkai esame?
Jėzus nenori, kad iššvaistytume savo gyvenimą. Jis turėtų būti pripildytas dieviškos prasmės, tikslo, išsipildymo ir ramybės. Gilaus džiaugsmo Viešpačiu, kuris viską taip nuostabiai valdo. Kada mes tai suprasime?
Bet nepulkime iškart veikti! Pirmiausia reikia surasti Viešpatį. Todėl Jonas Krikštytojas ir Paulius ilgai praleido dykumoje, tyloje su savo Viešpačiu. Ir kai jie buvo pasirengę vykdyti Jo valią, Jis pakvietė juos į savo ypatingą darbą. Net ir šiandien žmonės apie juos kalba. Kaip ir apie Hudson’ą Taylor’ą, generolą Booth’ą, Muller’į. Kai kurie dirbo tik kelerius metus, bet nuveikė daugiau nei kiti per šimtą metų.
Atiduok Jam visą savo gyvenimą, atsisakyk visko, klausyk Jo ir tada leiskis siunčiamas. JIS žino, ką daro!

Štai aš, Viešpatie! Siųsk mane!!!

Krikščioniški įsakymai – 2019.08.1​4​

Jėzus pridūrė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui ….“
Evangelija pagal Morkų 2, 27

Dievas nori, kad gyventume laisvi, nevaržomi ir laimingi. JIS davė mums įsakymus, kad mums sektųsi. Bet Jis mūsų nepasmerkia, jei nesilaikome vieno įsakymo, nes turime svarbesnių dalykų, pavyzdžiui, sekmadienį gydome žmones, jiems padedame ar aplankome.
Jam nerūpi visi maisto apribojimai, palankios dienos sėjai paieškos ir kiti religiniai įsakymai. JIS šypsosi girdėdamas tas karštas diskusijas apie teisingą, pamaldų gyvenimo būdą. Bendruomenėse yra tiek daug reglamentų, nuo kurių gali apsisukti galva. Sėdėjimo tvarka, aprangos kodas, aukojimo tvarka, krikšto potvarkiai, kada stovėti ir kada sėdėti…
JIS nori mus išlaisvinti iš visų šių nustatytų taisyklių (net jei jos ir niekur neužrašytos). JIS nori padaryti mus laimingus – be spaudimo, kad privalu laikytis visų šių įsakymų. JIS nori, kad mes gyventume laisvi  –  be nuolatinės baimės padaryti ką nors blogo ir nuliūdinti Dievą bei kitus. Mes turėtume būti kaip vaikai!
Ne veltui Jėzus pasakė savo mokiniams: „Kai esate svečiuose, valgykite, kas jums padėta.“ O daugelis krikščionių pradeda diskutuoti: tai nesveika (nors nuomonė apie tai, kas sveika, o kas ne, nuolat keičiasi), ir šitą Dievas uždraudė, ir šito negaliu valgyt… Ką apie tokius svečius galvoja šeimininkai?
Dievo įsakymai (bet ne visi jų aiškinimai) yra skirti mums ir mūsų gerovei, jie padeda mums gyventi. Įsakymas vieną dieną per savaitę ilsėtis yra labai geras. Bet jei dega kaimyno turtas, mes, žinoma, nedelsdami pažeidžiame įstatymą ir padedame užgesinti gaisrą  – ir be jokios sąžinės graužaties!
Dievo žodis yra mums Įstatymas ir būtent tai, ką Jis dabar, šią akimirką, liepia. Įstatymas užmuša, bet dvasia teikia gyvybę. JIS turi manyje atgaivinti įstatymą, kad galėčiau elgtis kaip Jis nori, o ne taip, kaip reikalauja negyva raidė.
Mums reikia santykio su Jėzumi, kad galėtume tinkamai gyventi. Sveiki, pailsėję, atsipalaidavę, laimingi, džiugūs… Toks yra Jo tikslas.
Mes turime žinoti Jo žodį, Bibliją, ir visada jį teisingai taikyti, kaip mus moko Dievo Dvasia. Dievo žodis nėra kardas, su kuriuo žudom kitus.

Ačiū, Jėzau, Tu davei tiek daug gerų įsakymų! Tu nori duoti man gyvenimo, apsčiai gyvenimo. Ačiū už Tavo pagalbą!!!

Medis prie vandens – 2019.08.13

Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, tas kurio lapai nevysta.
Psalmė 1, 3

Taip, toks yra žmogus, besidžiaugiantis VIEŠPATIES įsakymais bei dieną naktį šnabždantis apie Jo mokymą. Dievas yra jo gyvenimo šaltinis: jis giliai tiki Kūrėju. Toks žmogus nėra plūduras, plaukiantis tai į vieną, tai į kitą pusę plačiame vandenyne. Jis nėra pelai lauke, kuriuos pūsto vėjas. Jis ne žiniasklaidos ir mados, sprendžiančios, ką mes turime galvoti ir kaip rengtis, auka. Šis žmogus stovi tvirtai, turi savo nuomonę ir žino, kaip jam elgtis. Taip, toks žmogus, giliai tikintis Dievu, yra palaima mums.
Aš ir noriu būti tokiu medžiu, giliai įsišaknijusiu, augančiu prie vandens, žiemą apsaugančiunuo vėjo, o vasarą suteikiančiu šešėlį. Jau iš toli jis yra matomas ir galima suprasti, kad ten yra vandens. Jo šakose gyvena paukščiai, suka lizdus ir čiulba iš džiaugsmo. Rudenį jis laikuduoda vaisių, kuriuos gali skinti kiekvienas ir pasistiprinti. Štai toks medis yra palaima!
Jeigu mes norime tapti tokiu medžiu, tada Dievo žodis turi gyventi mūsų širdyje. Mes visada galėsime su Juo bendrauti: gatvėje, mokykloje, užmiegant ir pabundant. Tuomet Dievo žodžiai tampa gyvybingi mūmyse ir įtakoja mus. Mes giliai tikime Juo, o JIS tvirtai laiko mus.
Dievas yra žemė, kurioje mes įleidę savo šaknis; vanduo, teikiantis gyvenimą; saulė, padedanti sunokti mūsų vaisiams; apsauga, kuri mūsų niekada neapleidžia. Laimingas žmogus, kuris atmeta nedorėlių patarimą, neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais, bet džiaugiasi VIEŠPATIES įsakymais ir dieną naktį šnabžda apie Jo mokymą (iš 1 psalmės).

Dėkoju! Pas Tave, VIEŠPATIE, esu stipriai įsitvirtinęs. Tavo gyvybės vanduo prateka pro mane ir atveda į gyvenimą bei nuplauna. Tu esi uola, ant kurios aš stoviu tvirtai. Tik su Tavimi galiu gyventi pilnavertiškai bei brandinti vaisius, kuriuos skyrei man. Tu man suteikei vietą, kurioje dabar esu bei pasirūpini gyvybės vandeniu. Dėkoju, kad apgalvojai viską ir tinkamai sutvarkei!

JO auklėjimas – 2019.08.12

Jo įniršis tetrunka akimirką,
o jo gerumas tęsiasi visą gyvenimą.
Ašaros gali lūkuriuoti per naktį,
bet džiaugsmas ateina su aušra.
Psalmė 30, 6

Kuomet lauke siaučia audra, trankosi perkūnija, kuomet šėlsta gamtos jėgos ir purto namą, tuomet jautiesi esąs išties mažas. Kas yra žmogus prieš tokią jėgą? Prieš tokį pyktį, grėsmę ir naikinančią jėgą? Mes esame niekas.
Ir vis dėlto ryte po to vyrauja džiaugsmas! Susitvarkai ir džiugu, kad esi gyvas. Džiaugiesi saule, kuri juokiasi danguje ir audrą greit užmiršti.
Gyvenime yra labai panašiai. Dažnai atrodo taip, lyg Dievas patraukė Savo malonę nuo mūsų ir viskas skyla į šukes. Vis dėlto po JO teismo ir vėl nušvinta saulė. Kai išmokstame savo pamoką, įsivyrauja ir vėl ramybė su JUO. Kartais aš atsisakau vykdyti JO valią, – man tai per sunku arba per skausminga. Vis dėlto, kuomet JIS patraukia Savo malonę, tampu greitas ir sutvarkau reikalą, nes be JO malonės ir JO palaiminimo aš negaliu gyventi. Nebekyla džiaugsmas.
Dievas, mano dangiškasis Tėvas, auklėja mane dėl mano paties geriausio. JIS nesielgia pagal nuotaiką ir nepagrįstai neskriaudžia.
Pirmiausia, JIS man pasako, ką aš turiu daryti arba ką turiu paleisti. Tada JIS tampa rimtesnis, o galiausiai JIS mane atskiria nuo visko, kas man patinka, net ir nuo JO palaiminimų. Galiausiai aš pasiduodu ir įvykdau JO valią. Nes be JO aš negaliu gyventi.
Ir kai nepaisant mano nepaklusnumo pagaliau vėl sugrįžta ramybė, aš atsiprašau, o JIS užtikrina man Savąją meilę, tada džiaugsmas plečiasi. Šis džiaugsmas kviečia mano sielą šokinėti. Jis toks raminantis! Tuomet aš apgailestauju, kad ir vėl taip daug laiko man reikėjo, kol JAM paklusau; – JIS juk viską žino geriau negu aš!

Dėkoju, Tėve danguje, už Tavąją kantrybę su manimi! Tikrai, kartais esu labai užsispyręs ir nepaklusnus. Vis dėlto Tavo meilė ir kantrybė visada mane persmelkia. Tu esi tooooooks geras man!!! – Dėkoju!!!