Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

„Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.“
Evangelija pagal Matą 6, 7-8

Taip gera, kad mes turime Dievą, kuris yra taip arti, kaip tikras, geras, mylintis Tėvas!!
Mums nereikia Jo įkalbėti ar savo logika versti kažką daryti. JIS juk tiksliai žino, ko reikia Jo vaikams. Mums tereikia tik gyventi artimame ryšyje su Juo, nuolat bendrauti su savo Tėvu. Mes galime Jam pasakyti visus savo troškimus ir viską, ko bijome. Tiesiog su Juo galima kalbėtis apie viską. JIS trokšta, kad mes Juo pasitikėtume kaip maži vaikai savo tėvais. JIS trokšta, kad mes tvirtai žinodami, jog Dievas v i s k ą laiko savo rankose, gyventume saugiai! Neleiskime, kad mums šiandien vadovautų stresas, skubotumas ar nerimas, bet gyvenkime kartu su Juo, viską patikėdami Jam. JIS trokšta pasirūpinti mumis taip, kaip Tėvas rūpinasi savo vaikais.

Malda: Ačiū, Tėve, kad žinai visas mano bėdas ir rūpesčius. Aš galiu juos pavesti Tau ir Tu manimi pasirūpinsi. Noriu jau dabar Tau dėkoti, kad šiandien man visur padėsi ir laikysi savo saugančią ranką virš manęs. Juk esu Tavo mylimas vaikas.

Dievas kalba:
Šventose aukštybėse gyvenu,
ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais buvoju,
kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią
ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.
Aš nekaltinsiu amžinai,
nei visuomet pyksiu.
Izaijo 57, 15f.

Taip kalba Dievas, aukščiausiasis ir išaukštintas, amžinai sėdintis soste, kurio vardas tau šiandien yra „Šventasis“, kurio žodis tau yra šiandien ir per visą tavo gyvenimą.
Gali būti, kad Dievas daug mums paskyrė ir mes turėjome pereiti per daugelį tamsių slėnių. Mes vos tai ištvėrėme, vos nenumirėme. Tačiau JIS nenori amžinai mus kaltinti ir pykdyti. JIS yra Dievas, pasigailintis mūsų! Mūsų kaltės yra atleistos ir nuskandintos jūroje; pats Dievas, Šventasis, nori jas užmiršti. JAM nebėra jokio pagrindo ant mūsų pykti!
Štai ateina JIS, visagalis Dievas, JIS ateina kaip užjaučiantis žmogus – Jėzus, ir JIS paguodžia mus. JIS ir vėl pakelia mus bei šnabžda mums į ausį: Mano mylimas vaike! Kelkis! Pakelk aukščiau galvą! Ir vėl sustiprink kelius ir rankas maldai! Nes šiandien yra malonės laikas, šiandien nebėra teismo, tik malonė ir gailestingumas. Šiandien aš noriu išgydyti tavo žaizdas ir vėl tave pakelti. Nuo šiandien tu pradėsi sveikti tol, kol atgausi visas jėgas.
Tikrai, toks yra Dievo planas mums, atleidimo, meilės ir neužtarnautos malonės planas. JIS myli Savo vaikus bei nori juos nuo visko, kas tik juos slegia, išgydyti bei išlaisvinti!
Tam JAM reikia mūsų bendradarbiavimo. Vienas turi tarnauti kitam, kiekvienas su savo dovanomis. Ir mes patys turime klausyti JO ir daryti, ką JIS mums sako: Nebijok! – ir štai mes norime judėti į priekį net ir tada, kai sunku. Negalime patys sau būti svarbesniais už Dievą, nes jis mumis rūpinasi. Turime išlįsti iš savo klaidingo mąstymo ir jausmų, pakeisti juos į dievišką mąstymą bei dieviškus jausmus! Džiaugsmas, ramybė, draugiškumas ir pasigailėjimas turi vyrauti mumyse. Pozityvus mąstymas bei kalbėjimas apie vienas kitą bei apie save pačius turi tapti normaliu. Nebeturime tikėti priešu, teigiančiu, kad esame beviltiški. Sugriaukime šiuos mitus savo galvose! Ir kai jie vėl pasirodys, pasijuokime iš jų, nes mes žinome tiesą: Dievas, mūsų Tėvas, mus be galo myli!

Aleliuja, Tu esi Dievas, Šventasis, Stiprusis, Amžinasis, ir Tu esi mūsų Tėvas, mus labai mylintis! Kaip gera rasti prieglobstį, paguodą ir pasigailėjimą po Tavuoju sparnu! Kaip gera yra Tavęs klausytis, kuomet mus drąsini! Tikrai, Tavo mintys ir planai dėl manęs visada yra geri! Dėkoju!!

„Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“
Evangelija pagal Luką 19, 10

Zachiejus buvo Jericho muitinės šefas. Jis naudojosi savo padėtimi ir ėmė daug kyšių, tad tapo labai turtingu. Bet jis buvo labai žemas vyrukas, pilnas nepilnavertiškumo kompleksų. Jis nemėgo pats savęs ir buvo labai nepatenkintas. Jis klausėsi visų žmonių pasakojimų apie Jėzų ir susidarė teigiamą Jo paveikslą. O išgirdus, kad Jėzus keliaus per miestą, jame gimė ilgesys. Jis būtinai norėjo pats pamatyti Jėzų, šį nusidėjėlių ir muitininkų draugą! Žmonės buvo susigrūdę ant kelio ir mažą vyrą nepraleido. Kad pamatyti Jėzų, jam kilo mintis užbėgti priekin ir įlipti į šalikelėje stovintį medį. – Ar tikrai viskas, ką žmonės pasakojo, yra tiesa? Kuomet Jėzus ėjo pro jį apačioje, Zachiejus pamatė Jo akis – pilnas draugiškumo, romumo, meilės, gailestingumo… ir suprato, kad tai Dievo vyras, Gelbėtojas ir Išganytojas. Jėzui sustojus po medžiu ir pradėjus jo ieškoti, šis labai susijaudino. O kai Jėzus pašaukė jį vardu, jo širdis iš džiaugsmo beveik nustojo plakusi. -Iš kur JIS mane pažįsta??? Jis greit išlipo iš medžio ir nuskubėjo pas Jėzų. Šiuo vyru jis norėjo sekti! Pas Jėzų jo širdis rado pilnatvę! Jėzus jam tarė: -Šiandien į šiuos namus atėjo išganymas, nes Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę. Zachiejus norėjo šio išganymo, jo turtai jam nerūpėjo. Jis pažadėjo visus nusuktus pinigus grąžinti,ir paaukoti daug pinigų vargšams. Taip, jis iš tikro patyrė išganymą ir buvo giliai jo paliestas!

Malda: Dėkoju, Jėzau, kad Tavyje nurimsta mano širdis! Kad Tavyje mano siela randa pilnatvę! Į nieką pasaulyje aš Tavęs neiškeisčiau! Ne, tik Tavyje yra Išvadavimas ir Išgelbėjimas. Tu esi mano Išganytojas, draugiškas ir pilnas gailestingumo.

Jėzus sako:
….nuodėmė, kad jie netiki manimi.
Jono 16, 9

Yra daug žmonių, o taip pat ir krikščionių, turinčių didelę baimę, kad jie eis į pragarą. Jie deda daug pastangų, kad dorai gyventų ir tikėtų Jėzumi. Tačiau abejonės ir netgi baimės yra labai didelės ir nuolat pasireiškia. Šie žmonės dažnai save smerkia dėl mažų nuodėmių ir klaidų, kurios kažkada buvo padarytos.
Jėzus to nenori! Todėl šiandien trumpai apie pragarą.
Pragaras, tiesą sakant, yra paskirtas velniui. Tam Dievas jį sukūrė. JIS visai nenori žmonių išmesti į pragarą, tai prieštarauja Dievo supratimui! Velniui jis yra sutvertas, o ne mums! Bet kas prisiriša prie velnio, patenka ten, kur yra velnias, – tai aišku. Taip pat aišku, kad melagis, vagis, svetimautojas ir žudikas negali patekti į Dievo karalystę. Kaip išstovės melagis prieš Dievo sostą? Neįmanoma.
Bet Jėzus ištrynė visą pasaulio ir visų žmonių kaltę, iškentėjęs  už tai bausmę ant kryžiaus. Todėl mes galime priimti atleidimą ir pasinaudoti atleidimu nuo bausmės. Bet jeigu tuo netikime? Tuomet šis netikėjimas yra priežastis nuodėmei. Nuodėmės pasekmė yra atskyrimas nuo Dievo. Be tikėjimo mes negalime ateiti prie Dievo, be Jėzaus mes einame į pražūtį.
Ir kad mes tikrai galėtume tikėti, Dievas toliau mums padeda: JIS siunčia Šventąją Dvasią į mūsų širdį, ir Ji mūsų širdyje išlieja Dievo meilę. Tik tuomet mes galime be pasmerkimo jausmų linksmai tikėti.
Romiečiams 5,5: „…Nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.“
1Jono 4,16f: Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame. Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą, kad galime turėti drąsų pasitikėjimą teismo dieną. ….Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę.“
Pabandyk pašalinti baimę ir pasmerkimo jausmą, ne klausantis velnio, bet kai tu garsiai ištarsi Tiesos žodžius iš Biblijos. Ir prašyk Jėzaus pripildyti Tave Šventąja Dvasia, kuri Tau rodo Dievo meilę.

Baime, išgastie ir prakeikime dink Jėzaus vardu! Aš tikiu Jėzumi, kuris už mano nuodėmę kabojo ant kryžiaus. JIS mane išlaisvino ir užstos mane teisme. Jėzau, siųsk savo Šventąją Dvasią, kuri išlies Tavo meilę mano širdyje ir duos man užtikrintumą. Ačiū!!

PS: Kas turi didelių problemų su prakeikimu, gali mums parašyti. Tada mes melsimės už jį.

Šviesa šviečia tamsoje,
ir tamsa jos neužgožė.  ….
JIS atėjo pas savuosius,
bet savieji Jo nepriėmė.
Visiems, kurie Jį priėmė,
Jis davė galią tapti Dievo vaikais…
Jono 1, 5.11.12

Ar žinote seną istoriją apie togelius? Tai mažytė tauta, gyvenanti toli šiaurėje. Prieš daugelį metų jie darė kvailystes ir nuo to laiko nebeturėjo nei šviesos, nei šilumos. Tarp medžių šaknų jie išsikasa olas. Kaip prisiminimas apie gerus, senus laikus, kai dar buvo ugnies, šviesos ir šilumos, kiekvienoje oloje iki šiandien išliko kaminas ir židinys. Dievas labai myli šiuos togelius! Todėl Jis nutarė nusiųsti pas juos Savo Sūnų, kad Jis jiems atneštų šviesą, ugnį ir šilumą. Jis atvyko pas juos sniego audroje ir jį įleido į urvą; nes Jis buvo pasivertęs togeliu ir kalbėjo kaip togelis. Togeliai nepažinojo šio svetimšalio, bet jis be abejonės buvo togelis. Svetimšalis ilgai kalbėjo su jais apie Tėvo meilę, apie nuodėmę ir viltį. O tada pasiėmė savo maišą ir išėmė iš jo  šviesą. Togeliai nustebo!
Jie išsižioję įsistebeilijo  į šviesą taip nepatikliai ir kartu su tokiu susižavėjimu, kad net pamiršo užčiaupti burną! Jie jau ketino džiaugsmingai sušukti, kai tuo tarpu motina pasakė: Ne, nieko nebus!
Pavojus, pavojus! Jūs tik pažiūrėkit, kiek šiukšlių oloje, dabar kiekvienas pamatys!! Baisu!!! – ir togeliai sumišo ir sutriko, pamatę šiukšlių krūvas. Tačiau Svetimasis juokėsi. Jūs galvojate, kad aš nieko nežinau? Dabar greičiau su šluotomis prie darbo ir viską išmeskime! – ir pirmas pradėjo dirbti, ir visi nuoširdžiai ėmėsi darbo. Kai ola jau buvo švari, Svetimasis nuėjo prie židinio ir įdėjo ten ugnį. Togeliai greitai atnešė malkų ir netrukus oloje buvo šilta. Ach, kaip buvo gražu!!!
– Jūs galite įsivaizduoti, tauta tamsoje, – tai mes, žmonės. Jėzus atėjo, kad mus išgelbėtų; – Dievo Sūnus priėmė žmogaus pavidalą. Purvas oloje, tai mūsų nuodėmė, kurią Jėzus mielai pašalina iš mūsų gyvenimo. Šviesa yra viltis, kurią mums atneša Jėzus. Ugnis, kuri mus šildo, yra Šventosios Dvasios meilė ir jėga, kuri pripildo mūsų gyvenimą ir padaro jį prasmingu.

Ačiū Jėzau, kad Tu atėjai tam, kad mes galėtume gyventi! Ačiū, dabar vėl yra vilties šviesa ir Dievo meilės ugnis! Ach, Jėzau padėk mums suprasti Tavo meilės darbą​ ​ir Tavimi tikėti!!

Pamiršdamas, kas už manęs, siekiu to, kas priešakyje.
Filipiečiams 3,13

Yra dalykų, kurie tikinčiajam gali neduoti ramybės ištisus metus. Nuolat tai prisimenama, apie tai galvojama ir tai apsunkina gyvenimą. Anksčiau aš negalėdavau miegoti naktimis, kai kas nors su manimi neteisingai pasielgdavo. Aš labai supykdavau, buvau toks įtūžęs, kad nieko daugiau negalėdavau galvoti, vien tik apie tai. Iš tiesų tai buvo didelis apsunkinimas. Tačiau VIEŠPATS dirbo su manimi. JIS nuolat man primindavo, kad turiu atleisti. Pamažu aš išmokau pamiršti. Šiandien džiaugiuosi, kad daugelio dalykų aš tiesiog neprisimenu. Prisiminčiau tik tuomet, jei kas nors primintų!
Taip, tai tikrai didelis išsilaisvinimas ir palengvėjimas, kad gali užmiršti, kai kiti įskaudina.
Dievas mus veda tokiu keliu: JIS nori, kad mes atleistume. Kad panašius dalykus pavestume Jam tvarkyti, o patys nusiramintume. Toliau JIS nori, kad siektume to, kas priešakyje, dangiškojo gyvenimo – jau čia, žemėje. JIS yra paruošęs dar daug, daug palaiminimų, kuriuos turėtume pasiekti! Pats VIEŠPATS padeda mums atleisti, kai tai padaryti mums darosi per sunku; ir JIS pamažu užgydo mūsų širdies žaizdas. JIS gali paveikti taip, kad tam tikri dalykai nugrimztų užmarštin. Mes turime tiesą sakant tik „norėti“.

Ačiū, Tėve, kad dovanoji užmarštį, ir aš tuo galiu pasinaudoti. Aš nenoriu visą laiką raustis purve, bet noriu džiaugtis Tavo darbais! Ačiū, kad Tu manęs niekada neužmiršti, Tu pamiršti tik mano kaltę ir nuodėmę. Kaip gera turėti tokį Tėvą!

Viešpaties ranka nesutrumpėjo gelbėti ir Jo ausis neapkurto girdėti, bet jūsų nusikaltimai atskyrė jus nuo jūsų Dievo ir jūsų nuodėmės paslėpė Jo veidą, kad Jis nebegirdėtų.
Izaijo 59, 1-2.

Taip jau yra: jei mūsų sąžinė rami, tuomet ir melstis mums nėra sunku, tuomet mes esam džiaugsmingi, dėkingi ir jaučiam lengvumą. Bet vargas, jeigu sąžinė nuolat primena apie save bei meta mums priekaištus. Tai mus greitai prislegia ir mums sunkiai sekasi melstis. Galbūt mušamės sau į krūtinę ir verkšlename: O, vargšas aš nusidėjėlis! – tačiau džiugesys tikėjime yra taip toli.
Kai kurie tiesiog jaučiasi nusidėjėliai. Kažkaip jie jaučiasi kaip nelaimėliai bei nusidėjėliai. Vargu ar begali jie konkrečiai pasakyti, kokią nuodėmę padarė, tačiau juos lydi toks bendras pasmerkimo jausmas. Ir tai stovi tarp jų ir Dievo. Nuodėmės visada atskiria nuo Dievo.
Kiti nusidėdami yra daug “nuoširdesni”. Jie nemoka savo skolų. Jie nesilaiko savo pažadų. Jie blogai kalba apie kitus. Jie meluoja ir apgaudinėja. Jie nužiūrinėja mergaites ir neatsispiria, kai tik pasitaiko galimybė. Tokių krikščionių mūsų bendruomenėse daug, net per daug. Jie tiesiog to nesureikšmina. Dievas juk atleis, taip juk kažkur parašyta. Tačiau kontakto su Dievu jie neturi, ryšys jau seniai nutrūkęs. Dievas negali pritarti tokiam dalykui! JIS atleidžia, tačiau nuodėmė vis dar stovi tarp žmogaus ir Dievo, kadangi žmogus nenori atlyginti padarytos žalos ir pats nenori pasikeisti. Tokių žmonių Dievas negali panaudoti savo darbe, jie tiesiog dirba savo darbdaviui.
Nuodėmė atskiria mus, žmones, nuo Dievo. Kaip gerai, kad atėjo Jėzus tam, kad jas paimtų nuo mūsų! Ant kryžiaus JIS atliko bausmę už visas nuodėmes, kurias mes esame padarę ir kurias dar padarysime. Kuomet mes išpažįstame savo nuodėmes ir nuoširdžiai atgailaujame, JIS pasilieka ištikimas ir išteisina, ir atleidžia. Tikrai, tuomet mes ir vėl tampame laisvi, tuomet niekas nebestovi tarp mūsų su Dievu!
Suprask prašau, žaidimas su nuodėme yra didžiulis pavojus! Mes vis labiau nutolstame nuo Dievo! Prašau, atitaisyk tą skriaudą, kurią esi kitiems padaręs! Dievas to nori ir JIS tame padės.
Prašau, nesileisk užvaldomas kaltės jausmų, tai tik jausmai! Remkis Dievo žodžiu: JIS tau atleido, kadangi tu nuoširdžiai, iš visos širdies to prašei. Tikėk JUO ir dėkok JAM už tai, tada ir tas jausmas praeis. Ieškok bendrystės su kitais buvusiais nusidėjėliais bendruomenėje, tave tai sustiprins.
Prašau, palik nešventą savo gyvenimo būdą. Jei nepriimsi to konkrečiai, niekada negalėsi ilsėtis arti Dievo širdies, o JO ramybė niekada neprasiskverbis ir nepripildys tavo širdies. Liaukis su savo nešventumais ir sek JUO, tuomet sugrįš džiaugsmas ir ramybė. Atsiskaityk už savo nuodėmes, atsiprašyk, laikykis savo žodžio, šitai yra šventa.

Jėzau, Tu nori gyventi kartu su mumis. Tačiau mes dažnai esam tokie lengvabūdiški, tokie nešventi, tokie pasiruošę kompromisams! Atleisk ir padėk mums tapti kiek šventesniais! Atleisk mums mūsų nuodėmes ir suteik mūsų širdims Savąją ramybę! Jėzau, mums reikia Tavęs!!! Dėkoju, kad Tu mus myli!!

…..sako VIEŠPATS, kuris jaučia gailestį tau.
Izaijo 54,10

Kai Petras, eidamas vandeniu, išsigando ir pradėjo skęsti, jis sušuko: VIEŠPATIE, gelbėk mane! Ir Jėzus, tuojau ištiesęs ranką, ištraukė Petrą iš vandens. Kai mano vaikas verkdamas pribėga prie manęs, aš jį tuojau apkabinu ir paguodžiu.
Jėzus neketino iš pradžių pasakyti Petrui specialų pamokslą apie tikėjimą, JIS neieškojo jo kaltės ir nepriekaištavo, visų pirma Jam pagailo Petro ir JIS jam padėjo. Ir jie ėjo kartu, kol Petras, vedamas už rankos, saugiai pasiekė valtį.
Jėzus yra kupinas gailesčio! JIS negali ramiai žiūrėti, kai Jo vaikai patenka į bėdą. Kai jie šaukiasi Jo, JIS tučtuojau atskuba į pagalbą. JIS nedelsiant iškelia savo saugančią ranką virš mūsų, apkabina ir paguodžia mus. JIS niekada mums nepriekaištauja!
Mūsų dangiškasis Tėvas yra kupinas gailesčio. Galbūt tu susidarei kitokį vaizdą apie savo tėvą. Gal jis buvo girtuoklis ar agresyvus, mušantis, rėkiantis vyras. Galbūt jis buvo darbinis gyvulys, kuris niekuo daugiau nesirūpino, tik savo darbu ir buvo tau visiškai abejingas. Galbūt jis buvo dar kažkuo kitoks, tave išnaudojo ir labai įžeidė.
Bet mūsų dangiškasis Tėvas yra visiškai kitoks! JIS yra Tėvas, kupinas gailestingumo! JIS palankiai žvelgia į mus, pilnas meilės, gerumo, kantrybės, gailesčio ir paguodos.

Ačiū, Tėve, Tu man visiškai nepriekaištauji! Kai aš ko nors neįveikiu, galiu tuojau ateiti pas Tave, ir Tu vėl man padedi. Tu pažįsti mano vardą ir tyliai šauki mane maloniniu vardu. Kur yra toks Dievas kaip Tu?

“Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti,
ir mano ramybės sandora tavęs nepaliks,-
bet mano malonė nuo tavęs nebepasitrauks
sako VIEŠPATS, kuris jaučia gailestį tau.”

Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo.
1 Jono laiškas 4, 19

Mes nesame pajėgūs mylėti Dievą, taip iš tikrųjų iš visos širdies mylėti. Mums patinka turėti didžiulį Dievo ilgesį, tačiau nuoširdžios, intymios meilės išvystyti negalime. Tai pavyksta tik tada, kai mus Dievas pamilsta; – o JIS iš tikrųjų mus myli iš visos širdies!
JIS juk mus sukūrė! Ne todėl, kad norėjo mus pakankinti ar pats pasilinksminti, bet todėl, kad JIS norėjo mūsų. JIS žvelgia į mūsų akis ir myli mus. JIS regi mūsų ilgesį, JO ilgesį, ir myli mus. JIS žvelgia į mus kaip į mažus vaikus, žvelgia, kaip mes mokomės bėgioti, mėginame dainuoti bei šokinėti; – ir JIS myli mus. Ir kuomet mes pasukam neteisingais keliais, JAM skauda, nes JIS mus myli. Ir kai mes grįžtame pas JĮ, JIS džiaugiasi iš visos širdies, tikrai, visas dangus šventę švenčia! JIS papuošia mus deimantais, auksu bei sidabru (mums nematomais), JIS apginkluoja mus dovanomis, JAM patinka bendrystė su mumis, kalbėjimasis tarpusavyje. JIS mielai mums atleidžia mūsų kaltes. JIS padeda mums visuose sunkumuose ir kenčia kartu su mumis. JIS neapsakomai ir be ribų mus myli.
Jėzus pasirinko eiti ant kryžiaus už mus dar tada, kai mes buvome nusidėjėliai. JIS leidžiasi neribotai išnaudojamas, ir net kai mes tyčia nusidedame, JIS atleidžia ir turi kantrybės su mumis. Ir ar yra toks Tėvas, kuris nemyli savo vaikų? (Žemėje galbūt, bet ne danguje).
Tiek daug žmonių stokoja priėmimo. Tėvai niekada neturėdavo laiko, arba vaikas buvo nelaukiamas ir tapo našta. Vaikas turėjo gimti berniuku arba mergaite. Vaikas atrodo kitaip nei buvo tikėtasi ir laukta, jis turi ne tuos gabumus. Daug, labai daug vaikų niekada nesulaukia taip trokštamo dėmesio, priėmimo ir meilės. Ir tapę suaugę mes būname tiek įtakoti šio meilės trūkumo, kad sunkiai begalime priimti meilę ir priėmimą, tampame labai nepatiklūs.
Čia mums reikia Dievo Dvasios, visa įgalinančios mumyse. Aš pats vaikystėje bei paauglystėje jaučiausi visiškai atstumtas. Jau ankstyvame amžiuje pasitraukiau į savo pasaulį. Vis dėlto Dievas laiku mane “pagavo” ir per 139 psalmę man kalbėjo. Vėl ir vėl aš skaičiau šią psalmę. Ir pirmą kartą aš iš tikrųjų pasijutau pamiltas bei priimtas. Tikrai, tada galėjau sprogti iš džiaugsmo!
Tik Šventoji Dvasia gali taip veikti mūsų širdyse, kad mes patikėtume Dievo meile. Ir tik tada galime mes patys mylėti be galo. Save pačius, Dievą ir kitus žmones, net ir labai sudėtingus žmones. JI sąlygoja transformaciją mumyse, mūsų mąstyme, pojūčiuose, jausmuose, netgi prisiminimuose. Ir pagaliau mes tampame laisvi mylėti.

Dėkoju, Jėzau, Tu pirmas mane pamilai! Tąkart dar buvau įstrigęs tamsoje bei nuodėmėje. Vis dėlto Tu mane atpirkai, išlaisvinai, nuplovei, paruošei iš naujo bei pripildei gyvenimo. Dėkoju!!!!!!!

Jis bus vadinamas: Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.
Izaijo 9, 5

Nuostabūs vardai, skirti Jėzui, Mesijui, Kristui, Ganytojui! JIS yra nuostabus, geras Patarėjas, JIS yra Galingasis, JIS yra Dievas ir Amžinybės Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Taip, kur Jis yra, ten yra ramybė! Ko daugiau mums reikia?
Ramybė reiškia: jokios baimės, jokios neaiškios baimės dėl rytojaus, jokių rūpesčių, nebijoti būti išjuoktam ar kad kažkas nepasiseks. Ramybė yra saugumas visuose dalykuose ir reikmėse. To trūksta mums čia žemėje visada ir visur. Bet jeigu mes esame Jėzuje, Jo rankoje, jei Jis gyvena mūsų širdyje, tuomet yra ramybė; – jokios baimės, jokių rūpesčių, jokios neramybės ….
Todėl yra taip gera ilsėtis prie Jėzaus peties ar sėdėti prie Jo kojų. Kai mes meldžiamės ar skaitome Bibliją, leidžiame Jam mumyse veikti, leidžiame skleistis Jo jėgai. Šventosios Dvasios jėga performuoja mus, atstato sveikatą, įtakoja mūsų mąstymą ir jutimą, išlaisvina mus iš baimės ir panikos, stiprina ir padrąsina, suteikia linksmą širdį.
Taigi mums nereikia daugiau vyno, mes jau turime džiaugsmą! Mums nereikia daugiau primityvaus, nerimto bendravimo, mes turime Jį visada su mumis!
„Tauta, gyvenusi tamsybėje, išvydo didelę šviesą; Gyvenusiems mirties šešėlio krašte nušvito šviesa. Tu sukėlei garsų džiūgavimą ir dovanoji didelį džiaugsmą. Tavo akivaizdoje džiaugiamasi, kaip džiaugiamasi pjūties metu, kaip džiūgaujama, dalijantis grobį. Nes kaip Madiano dieną Tu sulaužei tautą slėgusį jungą, mus plakusią rykštę ir prispaudėjo lazdą. Visų karių apavas ir krauju sutepti rūbai sunaikinami ugnimi. Nes kūdikis mums gimė, Sūnus mums duotas. Ant Jo peties viešpatavimas; Jis bus vadinamas Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinybės Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.“

Ačiū Jėzau, prie Tavo širdies aš esu saugus. Aš neturiu daugiau baimės ir nerimasties. Aš esu saugus ir užtikrintas. Man nereikia daugiau bijoti jokio prakeikimo. Tu visapusiškai rūpiniesi manimi ir mano širdį panardini į savąją gilią ramybę. Ačiū!!!