Dievo mylima tauta

Juk taip kalba Galybių VIEŠPATS
„Kas tik užgauna jus,
tas užgauna mano akies vyzdį”.
Zacharijo knyga  2,12

Dievas grasina tautoms, kurios apiplėšė ir sunaikino Izraelį. Jos turėjo šiek tiek nubausti Izraelį, bet norėjo jį kankinti ir sunaikinti. Tai buvo per daug! Dievas atsigręžė prieš „baudėjus” ir juos sunaikino. Iš tų, kurios pavergė Izraelį, nebeliko nė vienos tautos, jos visos išnyko.
Vakar „YouTube” žiūrėjau vaizdo įrašą apie Lvovo (Ukraina) žydus. Ten 1914 ir 1941 m. vyko baisios riaušės prieš žydus. Daugelis jų buvo mirtinai sumušti gatvėse. Atvykus vokiečių naciams, žydai mielai buvo jiems atiduoti ir dalyvavo jų naikinime. Teigiama, kad Lvove gyveno 160 000 žydų, iš kurių neišgyveno nė 1 %.
Ši kaltė, kraujo kaltė, niekada neišnyksta. Dievas ją prisimena. Ir formalus atsiprašymas negali jos ištrinti. Dabar galime suprasti, kodėl tiek daug tautų turi gyventi kančioje: Dievo palaiminimo trūksta, veikiau žemę slegia prakeiksmas.
Štai kodėl mes norime melstis, atgailauti už Ukrainą ir Rusiją, kad jos atsiverstų ir atiduotų Dievui garbę. Tik tada bus taika. Ginklai visada atneša tik mirtį ir sunaikinimą. Malda atneša išgydymą, atleidimą ir taiką. Tačiau tai turi būti labai intensyvi malda; truputis maldos duos tik tiek naudos. Jei mūsų ašaros liejasi dėl nusikaltimo, tuomet Dievas bus gailestingas.
Iš tikrųjų Dievas šioms tautoms yra suplanavęs didžių, nuostabių dalykų. Jis jas sukūrė ir pašaukė. Tačiau su šia kalte jos negali tapti palaiminimu.

VIEŠPATIE, atleisk nusikaltimus savo tautai, žydams! Tu pats buvai žydas ir myli savo tautą! Panaikink kaltę ir palaimink tautas, Ukrainą, taip pat Rusiją, Vokietiją, Lietuvą! Viešpatie, leisk žmonėms Tave atpažinti ir patirti išgydymą bei ramybę!

Viešpaties Dvasia

„Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia, ­ skelbia Galybių VIEŠPATS.”
Zacharijo knyga 4, 6

Dievas Izraeliui ir Jėzaus Bažnyčiai yra suplanavęs didžių dalykų! Įprastų jėgų nepakanka, reikia Dievo Dvasios. Pranašas Zacharijas turėjo reikšmingų regėjimų apie Izraelio tautą ir apie paskutines dienas, kuriomis, atrodo, dabar gyvename. Labai rekomenduojame studijuoti šį mažąjį pranašą ir rimtai atsižvelgti į jo teiginius apie paskutines dienas ir Jėzaus sugrįžimą. Įvyks didžių dalykų!
Pasaulio istorija artėja prie kulminacijos, siautėja antidieviškos jėgos, viešpatauja chaosas. Ir vis dėlto Dievas vis dar stebi situaciją ir tvirtai laiko savo bažnyčią, savo šeimą ir savo vaikus. Niekas negali jiems pakenkti, jei Viešpats neleidžia! Jis juos saugiai ves per visą sumaištį! Galiausiai Jis ateis ir paims juos į savo rankas. Kaip gera, kad mūsų tikslas yra Jėzus!
Kartais piktosios jėgos užvaldo ir mūsų gyvenimus, ir mums nepavyksta visko sutvarkyti ar vėl pradėti normalaus gyvenimo. Atrodo, kad viešpatauja chaosas. Tuomet mums reikia ne tik super jėgų, tuomet mums reikia Dievo Dvasios, kuri veda ir saugiai išveda savo vaiką. Su Juo esame saugūs audroje! Mūsų tikėjimo namai nesugrius!
Kai turkai norėjo išnaikinti armėnus, daugelis jų jau buvo išvykę. Dievo Dvasia juos įspėjo ir paskatino išvykti. Tas pats nutiko Jėzaus Bažnyčiai, kai 70-aisiais metais romėnai apgulė ir užėmė Jeruzalę ir viską išžudė: Krikščionys buvo iš anksto įspėti Dievo Dvasios ir pabėgo.
Taip, Dievo Dvasia yra stipriausia jėga čia, žemėje. Ji su meile mus supa ir gelbsti, kelia, guodžia, gydo, suteikia išminties ir pažinimo. Dievo Dvasia yra nuostabi!

Ačiū, Jėzau, už Tavo Dvasią! Ačiū Tau už jėgą, kurios man dažnai trūksta! Ačiū Tau, kad rūpiniesi mano sveikata ir saugumu! Dėkoju Tau už Tavo dvasią!

Kieti žodžiai

Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.
Evangelija pagal Joną 12, 24

„… kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane; kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.”
Šie Jėzaus žodžiai skamba mums itin stipriai, tiesiog negailestingai, visai ne taip, kaip kad mes įsivaizduojam Jėzų. Ir vis dėlto šie žodžiai yra receptas prieš vienatvę ir apleistumą, prieš tą jausmą, jog niekas mūsų nesupranta, o ir prieš savęs gailestį bei depresiją.
Jėzus žino, kad mūsų problemos slypi pačiuose mumyse. Kodėl mes taip stipriai reaguojame, kodėl mus taip veikia, kodėl mus taip alergizuoja tai, jog kažkas kažką mums pasako? Ogi todėl, kad mes esam sužeisti ir neužtikrinti, nesaugūs. Kodėl mums taip sunku įveikti buvimą vienumoje, vienatvę bei buvimą nesuprastu? Nes mūsų Aš turi kitų norų. Kodėl savigaila ir depresija? Nes mūsų storajam Aš savęs taaaaaip gaila.
Dėl to Jėzus įneša radikalizmo: Mirk, senasis, storasis, riebusis Aš! Tu vienintelis mums užkerti kelią turėti bendrystę ir draugystę su kitais ir su Dievu! Viskas nuolat sukasi tik apie tave, ir niekada apie kitus! Tu visuomet nepatenkintas, tau niekad negana, tu nuolat niurzgi bei kovoji tik dėl savo paties gėrio! Tu nori visko, kas tik įmanoma, bet tik ne tarnauti, tik ne paklusti, ne būti nuolankiam, tik ne atsiprašyti! Tik tu vienas esi kaltas, kad aš neišpildau savo pašaukimo būti žmogumi!!
Taigi savo senąjį Aš turiu kiekvieną rytą vis iš naujo nešti prie kryžiaus.

Viešpatie, aš esu Tavo. Vadovauk man. Panaudok mane. Šalin išdidumą ir savigailą, šalin savimylą bei savęs maitinimą malonumais bei pakaitalais pavadinimu „kitaip vistiek manęs niekas juk nemyli”. Tu myli mane, Tu turi visus atsakymus bei visus vaistus manajai sielai! Viešpatie, Tu mirdamas atidavei save už mane, taip aš tapau laisvas nuo šito „savęs” prakeiksmo. Noriu gyventi Tau, o ne savo storajam Aš. Noriu tapti gebantis kurti bendrystę bei draugystę. Noriu būti indu Tavajam nuolankumui, meilei ir gailestingumui!! Nes Tu pirmas mane pamilai!

Sparnai kaip erelio

Bet tie, kurie laukia Viešpaties,
įgaus naujų jėgų.
Jie pakils ant sparnų kaip ereliai,
bėgs ir nepavargs,
eis ir nepails.
Izaijo pranašystė 40, 31

Du keliautojai visą dieną ėjo per tankų mišką. Vienas didelis ir stiprus, kitas mažas, nešinas didžiule kuprine. Vakarop pasitaikė sunkus kelio ruožas ir stiprusis pradėjo bambėti. Bet mažasis tapo vis linksmesnis, gyvesnis, galų gale jis uždainavo. Kodėl? Nes mažasis žinojo, kad dar pusvalandis ir jie pasieks tikslą, o didysis šito nežinojo.
Taip yra ir su tikėjimu: mes žinome, mes turime tikslą; mes žinome, Jėzus yra čia; mes žinome, JIS padės ir suteiks poilsį reikiamu metu.
Vėl ir vėl, tam tikru laiku, Jėzus nori, kad mes sustotumėm, atsipūstumėm ir vėl iš naujo į JĮ pakeltumėm savo žvilgsnį. Ypač rytais, sudarydami dienos planą kartu su Juo. Jis nori, kad mes eitumėm ir dirbtumėm bei kitų naštas nešiotumėm, bet JIS padeda tame. JIS ne vergvaldys, kuris leidžia mums darbuotis be atokvėpio. Jis duoda mums užduotis ir pareigas, tačiau JIS prižiūri viską ir mes niekada nepervargsime.
Jis mums nuo kūdikystės davė talentus ir leidžia mums išmokti įvairių profesijų. Taip pat Jis suteikia mums dvasinių dovanų. Visa tai padeda atlikti tas užduotis, kurias Jis mums davė. Tik, jei mes pamištame JĮ, mus užvaldo stresas.
Jis nusprendė Dievo karalystę kurti kartu su mumis. Bendruomenėse, šeimose, net įmonėse ir mokyklose – visur Jis nori įkurti Savo karalystę. Kad tai įgyvendinti, Jis nori dirbti kartu su mumis. Jis nenori, kad tai mums įvarytų stresą, Jis teikia mums poilsį prie vandens. Bet Jis taip pat nenori, kad mes susikurtumėm sau komforto zoną, bijotumėm prisiimti atsakomybės ir niekaip nesugebėtumėm pakilti nuo savo „dvasinės sofkutės“. Eikimėm kartu su Juo ir pas JĮ! Tada mes įgausime sparnus kaip ereliai, vilties ir drąsos sparnus! Taip, tikėjimas Jėzumi leidžia mums „skristi“ džiugiai ir lengvai!

Dėkoju, Jėzau, aš ne vienas!Tu esi šalia, paimi mane už rankos ir mes abu kartu galime praeiti dienos kelią. Aš nieko nebijau, nes Tu esi šalia. Aš galiu kartais kažkiek rizikuoti, nes Tavo apsauganti ranka yra virš manęs. Aš džiaugiuosi, kad kartu su Tavimi galiu eiti ir per tamsą, ir per slėnius. Tu esi mano paguoda, mano viltis, mano stiprybė ir mano džiaugsmas.

Šventasis kasdienybėje

Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimą,
kas neina nusidėjėlių keliu
ir nebendrauja su pašaipūnais,
bet VIEŠPATIES įstatymu džiaugiasi
ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį.
Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens,
duodantis vaisių laikui atėjus,
tas kurio lapai nevysta.
Psalmė 1, 1-3

Kaip galime įsivaizduoti šventąjį? Jėzus vakar paklausė manęs šio klausimo. Trumpam užmerkime akis ir spontaniškai apibūdinkime, kaip įsivaizduojame šventąjį, arba kokie kaip šventieji norėtume būti mes.
Prašau, negudrauk! Antraip nebus jokio smagumo!
Manau, kad taip, kaip aš spontaniškai įsivaizduodavau šventąjį, daugelis kitų irgi įsivaizduoja: jis sėdi palinkęs virš Biblijos ir valandas ją studijuoja. Jis nuolatos meldžiasi ir pasninkauja. Todėl yra plonas kaip asketas. Viskas, ką jis sako, yra prisotinta Dvasios ir pilna išminties. Nuodėmė ir malonumas jam svetimi. Jis tarsi Jonas Krikštytojas, kuris gyveno atsiskyręs dykumoje.
Daugelis siekia tokio idealo ir į savo kasdienį darbą žvelgia kaip į kliūtį ir nepatogumus, kurie sustabdo juos nuo jų tikro dvasinio pašaukimo. Egzistuoja įtampa tarp kasdienės monotonijos ir nepatogumų bei dvasinio darbo troškimo ar atskirties.
Kai supratau, kad taip mąstau, pagalvojau: o ką sako Biblija ir Jėzus? Ir tada prisiminiau tikėjimo didvyrius.
Jėzui buvo apie 30 metų, kai Dievas Jį pakvietė. Prieš tai jis 15–20 metų dirbo dailide savo tėvo Juozapo kompanijoje ir gyveno su tėvais. Visi mokiniai, kuriuos Jis pašaukė, buvo darbininkai – žvejai, muitinės pareigūnai ir t. t. Mozė 40 metų ganė dykumoje avis. Paulius misionieriaudamas visada gamino palapines, kad užsidirbtų pragyvenimui ir niekieno neapsunkintų.
Kasdieniame gyvenime Dievas šlifuoja mūsų charakterį. Jis leidžia visus nedidelius, erzinančius sunkumus, taip pat ir dideles problemas, kad mūsų charakteris ir tikėjimas augtų. JIS puikiai mato, ar kasdienybėje mums tikrai rūpi tiesa, ar mes grąžiname skolintus dalykus ir sumokame sąskaitas. JIS mato, ar mes keikiamės, jei kažkas negerai. JIS mato, ką mes darome vakarais po darbo.
Tik tada, kai charakteris yra subrandintas, Dievas gali pakviesti tarnauti Jam. Prieš tai viskas yra apmokymai. Po to reikia labai saugotis, ar gyvenime atiduodi šlovę Jėzui ar sau…
Jėzus stato savo bažnyčią panaudodamas kasdienius dirbančius žmones. Savo liudininkais JIS nori praktiškų žmonių, išbandytų kasdieniame gyvenime. JIS patvirtina jų liudijimą.

Ačiū, Jėzau! Tu iškentei šį kasdieninį trivialumą, nors turėjai didelį pašaukimą. Padėk man susidoroti su mano kasdiene monotonija taip, kad tai Tave pagarbintų! Ir suteik man džiaugsmo! Taip, noriu pagerbti tave kasdieniame gyvenime.

Asmuo, o ne principas

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.”
Evangelija pagal Joną 14, 6

Mūsų mąstymas dažnai yra visiškai apibrėžtas. Mes manome, kad kelias pas Dievą arba į laimę, kelias į sveikatą ir visa kita yra metodo klausimas. Kaip tai galiu geriausiai pasiekti? Ir mes negalime įsivaizduoti, kad šitas kelias – tai žmogus, o ne metodas.
Galbūt korumpuotose šalyse žmonėms sekasi geriau. Jie žino, kad be ryšių nieko nepasieksi.
Iš mokinių tai turbūt geriausiai suprato Jonas, nes per Paskutinę Vakarienę jis ilsėjosi ant Jėzaus peties. Biblijoje apie jį sakoma: „Jis yra mokinys, kurį VIEŠPATS myli.“ Visi kiti ieškojo principų, metodų, rūpinosi reikalais.
Jėzui rūpi žmonės, gyvenimas, santykiai.
Štai kodėl Dievas visada juokiasi iš tų, kurie ieško teisingų maldos formulių ir žodžių. Jei tik rado naują formuluotę, kaipmat išbandys. Tačiau svarbu tik viena: kaip Marijai sėdėti prie Jėzaus kojų.
Svarbiausia mūsų santykiai yra kaip vitaminas. Mūsų santykiai su Jėzumi yra raktas į „sėkmingą maldą“. Jei esame viena su Juo, tada galime prašyti ko norime, Jis duos. Kaip galėtų Viešpats mums, Jį mylintiesiems ir prisiglaudusiems prie Jo krūtinės, atsakyti? JIS negirdi mūsų įmantrių žodžių, nemato, kiek mes kamuojamės su ritualais, bet JIS negali atsakyti tam, kuris Jį myli.
Jei senelis pasisodina savo mylimąjį anūką ant kelių, jis nieko negali jam atsakyti. Seneliui dėl jo pernelyg skaudėtų širdį! Jo širdis suminkštėja ir jis pamiršta visus savo principus. Jei anūkas toli, senelis gali atmesti prašymą, bet jei mažasis glaudžiasi artyn, niekada.
Taip ir mes norime ieškoti Jėzaus kaip asmens, o ne kaip abstrakčios tiesos. Mes nenorime šaltų, užsispyrusių principų ir įstatymų, bet Jėzaus gailestingumo. Nenorime šabloniško gyvenimo, bet gyvenimo pilnatvės.
JIS atidaro mums duris į dangaus turtus: gijimą, globą, darbą, prasmingą gyvenimą, ramybę su Dievu ir harmoniją, džiaugsmą ir naują širdį. JIS yra Viešpats. JIS yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Ačiū, Jėzau, kad radau Tave! Dabar noriu būti labai labai arti Tavęs! Kadangi Tu mylėjai mane net ir tuomet, kai dar buvau nusidėjėlis. Tu atleidai man,, Tu duodi man gyvenimą, Tu mane saugai, Tu nutraukei prakeiksmą – Tu esi mano, o aš Tavo. Taip, aš Tave myliu.

Gimtinė

„Kelsiuos, eisiu pas tėvą.”
Evangelija pagal Luką 15, 18

Jaunuolis buvo labai nepatenkintas padėtimi tėvų namuose. Jis norėjo išsikovoti savo vietą pasaulyje ir iškeliauti. Tėvas davė jam viską, ko jam reikės. Tačiau didelis, platus pasaulis vyrą nuvylė ir jis atkrito. Jis nerado didžiojo laiko, nerado išsipildymo, nerado svajonių šalies. Jis gulėjo varge, purve, sutrikęs, be vilties, žlugęs. Viskas iš tiesų žlugo. Jis svarstė, ar nori likti šiame blizgančiame „fasadiniame pasaulyje“ ir apsimetinėti, ar yra išeitis. Jis svajojo apie ankstesnius laikus, kai sėdėjo tėvui ant kelių ir jie kartu kūrė svajones. Ir kai jie vaikščiojo ranka rankon per laukus ir kūrė didingus planus. Ir kai vakarais jie rengdavo darnias šeimos šventes su kepsniais ir šašlykais.
Mažiausiam darbininkui buvo geriau nei jam čia. Kiekvienas turėjo savo vietą, savo darbą ir užduotį. Visais buvo pasirūpinta, niekam nereikėjo rūpintis. Visi buvo laimingi ir geros nuotaikos. Koks idealus pasaulis! Ir jį apėmė ilgesys.
Jis išsiruošė ir keliavo namo. Tėvas jau laukė jo ir nekantravo apkabinti. Štai jis ir vėl čia! Tas, kuris buvo miręs, vėl gyvas!!!
Būtent taip Dievas, kaip tėvas  nori, kad tu grįžtum į Jo šeimą. Jis laukia tavęs!!! Kelias atgal atviras!
Su Dievu yra mūsų troškimo tikslas, yra mūsų tikrieji namai, mūsų gimtinė, mūsų saugumas, mūsų ramybė! Pasisemk drąsos ir atsigręžk, kol dar nevėlu!

Tėve danguje, čia aš esu! Mano gyvenimas užstrigo, noriu grįžti pas Tave! Prašau, atleisk mano nepaklusnumą, mano užsispyrimą, mano savanaudiškumą! Prašau, paimk mano gyvenimą į savo stiprias, mylinčias rankas, apvalyk mane nuo visų nešvarumų ir vėl priimk mane kaip savo vaiką! Dėkoju Tau, kad visada esi mano Tėvas!!!! AMEN!!!

Mesijas

„Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“
Evangelija pagal Joną 4, 29

Moteris kalbasi su Jėzumi prie šulinio, o mokiniai ieško maisto kaime. Jie kalbasi apie vandenį, o Jėzus moteriai pasako viską, ką ji norėtų nuslėpti. Ji nustemba, nes Jėzus jos nepasmerkė, bet pakvietė gerti gyvojo vandens, dėl kurio ji daugiau niekada nebetrokš.
Jėzui patinka atskleisti tai, ką mes norime nuslėpti, kad galėtume būti išgydyti. Dažnai tai būna mūsų pačių nuodėmės, kurias slepiame. Ir dažnai kiti mums yra padarę kažką, ką mes taip pat mėgstame slėpti, nes mums gėda arba tai yra labai baisu. Jėzus nori viską atidengti! Jis žino, kad tai trukdo mūsų išgydymui. Nes pasekmės dažnai būna tokios, kad mumyse viešpatauja baimė ir tam tikrose situacijose reaguojame keistai.
Viena moteris, maloni, draugiška ir šilta, visada labai, labai emocingai reaguodavo, kai kalbėdavo apie prievartą prieš vaikus. Ji nenorėjo to pripažinti, bet ankstyvoje vaikystėje jos šeimoje buvo smurtaujama. Kai ji pagaliau rado drąsos pažvelgti tiesai į akis, Jėzus sugebėjo ją išgydyti nuo patirto šoko, ir ji tapo laisva ir išsilaisvinusi.
Vyresnio amžiaus vyras perskaitė trumpą straipsnį apie abortus. Jame buvo rašoma, kad išgyvenusios aukos taip pat kentėjo nuo problemų. Tuomet jis suprato, kodėl jį taip stipriai palietė ši tema. Tuomet jis suprato savo pyktį ir dažną mirties baimę. Tai tapo ilgalaike kova, tačiau galiausiai jis sugebėjo įveikti mirties, smurto ir peilio dvasią ir tapo taikiu bendruomenės broliu.
Du pavyzdžiai, rodantys, kaip labai Jėzui rūpime ir koks išgydymas yra kelionės su Juo pabaigoje. Gali būti sunku iškelti praeitį į šviesą, bet verta! Kartais reikia pagalbos kalbantis ir meldžiantis, nes našta per sunki.
Patikrinkite save, jei jūsų reakcijos keistos, daug stipresnės nei įprastai, ir paklauskite Viešpaties, ar Jis gali parodyti, kas negerai. Jis nori jus išgydyti, nes Jis yra Mesijas.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu turi mums tik gerų minčių! Tu tikrai esi Gelbėtojas ir Mesijas, žmogus, pas kurį galime rasti išgydymą, išgelbėjimą ir atpirkimą! Ačiū Tau!

Fundamentalistas

Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.
Evangelija pagal Matą 7, 25

Fundamentalistas tapo krikščionims keiksmažodžiu. Tai reiškia bekompromisiškumą esminiais klausimais. Bet dažnai tai tiesiog reiškia priešiškumą kitokiai nuomonei. Daugelis kalba ir elgiasi štai taip: jei turi kitokią nuomonę nei aš, esi kairysis arba dešiniųjų ekstremistas, konservatorius, fundamentalistas ir t. t. Su šiais žmonėmis galima kalbėtis tik šiurkščiai, jie yra įsitikinę savo nuomone apie laisvę ir liberalumą. Toks jausmas, kad jei pasipainiosi jų kelyje, tai jie tave tiesiog perrėks.
Tačiau iš tikrųjų „fundamentalistas“ yra geras žodis. Tai reiškia, kad turime tvirtą pagrindą, Jėzų. Tai yra mūsų tikėjimo priežastis ir JIS yra mūsų tikslas.
Mes, krikščionys, linkę puoselėti savo požiūrį į įstatymą ir labiausiai norėtume, kad jis taptų universalus visiems žmonėms. Bet taip nevyksta.
Dievo Dvasia įrašo savo įstatymą į mūsų širdis, kad mes sunkiai jai pasipriešintume. Mums sunku meluoti, sukčiauti ir daryti viską, kas prieš Dievą. Šventoji Dvasia stebi mus. Ir jei mes nusidedame, Tiesos Dvasia iš karto mus apkaltina, ir mums einasi blogai tol, kol vėl nepriimame Jėzaus atleidimo. Mums reikia įstatymo ne knygose, bet širdyje!
Mes taip pat negalime primesti savo žinių kitiems, tegalime liudyti apie gerus Dievo įsakymus.
Perskaičiau straipsnį laikraštyje. Žurnalistai aplankė „fundamentalistę“ ir buvo nustebę, kokia šilta ir draugiška ši moteris. Jie parašė labai šiltą, geranorišką straipsnį apie susitikimą. Atsirado apie 1700 komentarų, taigi labai daug. Aš perskaičiau 50 ar 60. Beveik visi jie buvo vienodi. Tvyravo didžiulė alergija viskam, kas krikščioniška, žmonės jaudinosi dėl mažiausių dalykų, daug kas buvo neteisingai suprasta arba išbraukta iš konteksto. Iš kur kilo ši alergija? Tikriausiai komentatoriai turi ne kokios patirties su įstatymiškais krikščionim ir viską dabar išklojo. Kaip gali vaikai tikėti, jei tėvai tik ginčijasi ar netgi išduoda vienas kitą? Jei tėvai meluoja ir tikėjimas tėra vien fasadas? Vaikai tai greitai pastebi ir greitai atsisako tokio įstatymiško tikėjimo.
Džiaugiamės, kad turime gyvą pamatą, Jėzų Kristų. Ant Jo mes galime kurti savo gyvenimą. JIS atlaiko, kai siaučia audros. Mes norime perduoti šį gyvenimą kartu su Jėzumi, bet ne mirusį įstatymą. Mes meldžiamės už mūsų vaikus! Bet mes nenorime jiems grasinti tikėjimu, varyti baimę ir priversti.

Ačiū, Jėzau, tikėjimas išlaisvina! Mums nebereikia įstatymų, nes Tu esi mūsų širdyse. Mes norime gyventi su Tavimi ir spinduliuoti Tavo gerumą. Mums nereikia ginčytis ar rėkti. Bet mums reikia Tavęs ir tik Tavęs!

Viešpaties buvimas

„Krykštauk ir džiaukis, Siono dukterie! Juk štai ateinu gyventi tarp jūsų, ­tai VIEŠPATIES žodis.”
Zacharijo knyga 2,14

Vienas laimingiausių žmonių, kokius man teko matyti, buvo sesuo E. Ji jau seniai mirė ir yra su savo Viešpačiu. Likus kelioms dienoms iki jos mirties gavau jos nuotrauką su sveikinimu. Negalėjai matyti, kad ji buvo visiškai išsekusi nuo vėžio ir nebeturėjo jėgų atsikelti. Tačiau galėjau įžvelgti spindintį veidą, kuriame visiškai atsispindėjo Viešpaties šviesa. Štai koks nuostabus mūsų žinios dalykas: Jėzus įveikė mirtį, skausmą, nelaimę, ligą, tiesiog viską! Jo vaikas nugalėjo!
Taip, net ir mirtyje atsiskleidžia Viešpaties galybė ir šlovė. Sesuo E. buvo tiesiog laiminga, ir tai be morfijaus. Ji tada, kaip ir dabar danguje, spindėjo džiaugsmu.
Mes irgi galime turėti tokį Viešpaties buvimą. Galime turėti šią meilę ir šlovę, džiaugsmą ir šviesą savo širdyse. Juos galime patirti nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių.
Todėl kasdien ir tyliai, ir garsiai nusiteikiu šlovinti Viešpatį, būti su Juo, priimti Jo meilę, gauti atleidimą bei apvalymą ir tarti žodį už kenčiančius. Tai gražūs, pilnatviški laikai, kurie kartais beveik nesibaigia.
Tikiu šiuo Viešpačiu. Ne į teisingą Biblijos aiškinimą (nors tai taip pat svarbu). Bet santykis su Jėzumi yra tai, kas daro krikščionį krikščioniu. Jis mane taip myli! Jis trokšta su manimi kalbėtis! JAM patinka man dovanoti dovanas! Ačiū Tau, Viešpatie!

Taip, Jėzau, Tu esi nuostabus! Kartu su Tavimi galiu viską įveikti, nes Tu esi stiprus ir stovi šalia manęs. Dėkoju Tau už džiaugsmą, kurį įdėjai į mano širdį. Dėkoju Tau už tikrumą, už meilę, už ramybę! Taip, Tu tikrai esi nuostabus!