Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Apvalyk mane izopu, ir būsiu švarus,
Nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.
Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, –
Psalmė 51, 9–10

(Izopas yra retas vaistinis augalas).
Pažįstu dvi seseris, kurių vieną vadinu Morta, o kitą Marija. Jos yra labai skirtingos, bet turi tik vieną bendrą dalyką: abi mėgsta ilgas baltas sukneles.
Tačiau baltos suknelės pridaro daug vargo. Jei valgai kečupą ar geri kavą, kas nors gali užtikšti, ir štai tau „graži“ dėmė ant baltos suknelės, fui!
Mortai tai tikra pasaulio pabaiga, ji šaukia ir verkia: „Mano gražioji suknelė visiškai purvina!“ – ir beveik įkrenta į depresiją. Praeina daug laiko, kol ji nusiramina ir išplauna suknelę. Marija yra kitokia: „Nereikšminga dėmelė? Na ir kas?“ – ji tuoj pat griebiasi muilo ir šlakelio vandens, ir suknelė vėl balta. Anokia čia pasaulio pabaiga.
Panašiai nutinka mums, krikščionims. Yra tokių, kurie yra labai rimti ir niekada nenusideda. Bet jei tik kokį mažmožį padaro ne taip, juos visą dieną kankina depresija. Kaip jiems galėjo kažkas panašaus nutikti, jie jau taip seniai įtikėję!
Yra ir kiti, kuriems nuolat kažkas „nutinka“. Bet jie yra ir išlieka džiugūs. Nes dėl kiekvieno mažmožio, o juo labiau dėl didesnių dalykų jie nedelsdami skuba pas savo Viešpatį, kad Jis galėtų juos apvalyti. Jiems nesunku dešimt kartų per dieną paprašyti atleidimo – Jėzus suteikia atleidimą ir duoda jį džiugia širdimi.

Taip, Viešpatie, suteik man savo džiaugsmo dvasios, lengvumo tikėjime, pastovumo! Dėkoju, kad Tu kasdien man šimtą kartų atleidi! Ačiū, kad neribotai mane myli!!! Ačiū, kad esu švarus ir šventas! Viešpatie, aš Tave myliu!

Jeigu šiandien išgirsite jo balsą,
Neužkietinkite savo širdžių!
Laiškas žydams 4, 7

Izraelitai turėjo persikelti iš Egipto į Šventąją žemę ir ją užimti. Bet dėl netikėjimo ir murmėjimų jie to negalėjo. Jų širdis buvo užsikietinusi, jie negalėjo pasitikėti Dievu ir mirė dykumoje.
Šiandien, jeigu Tu girdi JO balsą, jeigu pastebi, kad JIS kalba tau, jeigu JIS stovi prie Tavo širdies durų ir beldžiasi, tuomet neužkietink savo širdies! Šiandien yra malonės laikas, šiandien Dievas nori Tau būti maloningas, šiandien yra šiandien, ir ne rytoj. Kas žino, kas bus rytoj? Galbūt įvyks nelaimingas atsitikimas ir baigta. Galbūt rytoj Dievas nekalbės su tavimi. Galbūt rytoj bus tiek daug kitokio streso, kad tu nebeturėsi JAM laiko.
Šiandien. Tik šiandien. Jeigu JIS tau šiandien nėra pakankamai svarbus, ką JIS turėtų apie Tave galvoti? Argi JO malonė tokia pigi? Argi JIS bėga paskui tave siūlydamas Savąją malonę?
Šiandien yra apsisprendimo laikas: klausykimės JO arba ir vėl viską atidėkime: – tokiu atveju mes JO nepriimame rimtai.
JIS stovi prie tavo širdies durų ir nori užeiti. Nori išmėžti tavo nuodėmes ir visą purvą, išvalyti, įnešti šviesos, pripildyti džiaugsmo ir atnešti ramybę. JIS nori būti Karaliumi šiandien, ne rytoj. Įsileisk JĮ, paprašyk JO būti Tavuoju Karaliumi! Melsk atleidimo už viską, kas ateina į galvą, viską, kas buvo negerai; – šiandien yra malonės laikas, šiandien Dievas atleidžia viską.
Šiandien. Gali būti, jog Dievas jau kurį laiką kažko nori iš tavęs, bet tu negali apsispręsti. Jeigu šiandien ir vėl išgirsi JO balsą, neužkietink savosios širdies, bet sek JUO. JIS tau turi daug ką gero pasiūlyti! Perleisk atsakomybę JAM. Eik ir pasitikėk. JIS viską sutvarkys.

Dėkoju, Viešpatie, už malonę šiandien! Tikrai, Tu turi būti mano Karaliumi, Tu turi apvalyti mano širdį ir ten valdyti. O aš noriu eiti Tavuoju keliu. Atleisk, aš nepasitikėjau, bet priklausiau savo prisiminimams. Vis dėlto šiandien aš eisiu ir tikėsiu Tavimi. Tu esi Viešpats!

Kur yra toks Dievas kaip Tu,
kuris atleidžia kaltę savo išrinktosios tautos likučiui?
Jis nerūstauja per amžius,
nes Jam patinka gailestingumas.
Jis pasigailės mūsų, sunaikins nusikaltimus
ir paskandins jūros gelmėse visas mūsų nuodėmes.
Michėjo knyga 7, 19

Kokį nuostabų Dievą mes turime! JIS maloningas, net jei turi pakankamai pagrindo pykti. JIS sunaikina mūsų kaltes, skandina jas jūroje, ten, kur giliausia, ir net pamiršta viską. Koks Dievas! Kokia meilė!
Kokia didžiulė yra malonė, kurią Dievas turi mums. Malonė yra neužtarnauta auka ir meilė;- kaipgi galėtume jas uždirbti? Užsitarnaujame tik amžiną bausmę.
Tokie mes esame laimingi dėl atleidimo, kurį Jėzus už mus išpirko ant kryžiaus! Ir jeigu mums ši dovana yra per didelė ir jeigu ja mes paprasčiausiai negalime patikėti, tai JIS mums duos Savąją Dvasią, kuri padės mums tikėti.
Taip dažnai senos nuodėmės iškyla mums prieš akis, o priešas mosuoja jomis priešais nosį. Bet aš žinau: JIS atleido ir užmiršo, JIS mane išlaisvina. Aš pats turiu savas kaltes ir visus dalykus, kurie man buvo skausmingi, užmiršti, dėl jų nebeturi skaudėti. Tam man padės Šventoji Dvasia, kurią Dievas išliejo į mūsų širdis. JIS padaro tai manyje tikra: man yra atleista, aš džiaugiuosi, man palengvėjo nuo šito jungo, aš turiu ramybę su Dievu!
JIS atlygina nuostolius. Kartais aš pats turiu ištaisyti žalą, bet dažnai tai nepavyksta. Prieš porą dienų kai kam buvau itin nedraugiškas; turiu atsiprašyti, o Jėzus išgydys padarytą žalą tam žmogui dėl mano aštrių žodžių. Niekada nepamiršk savo atstatymo dalies, jeigu tik tau tai yra įmanoma! Tuomet Jėzus padarys tai, kas mums nėra įmanoma. – taip per mus nebus patirta nuostolių.

Jėzau, kartais mane kamuoja seni prisiminimai, kurie man nemalonūs ir dėl kurių man skauda. Pagydyk mane! Padėk man suprasti atleidimą ir išgelbėjimą bei tikėti! Padėk man tikėti! Duok man Savo gerąją Dvasią, kuri ir vėl padarys mane džiaugsmingu! Dėkoju!!

Argi ne aš tau įsakiau: Būk stiprus ir ryžtingas? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes Viešpats, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei!
Jozuės knyga 1, 9

Jozuė turėjo sunkią užduotį: jam reikėjo užkariauti Jericho miestą. Miestas turėjo aukštas, storas sienas, buvo smarkiai apginkluotas ir sutvirtintas. Ar pavyks klajoklių tautai jį užkariauti? Jis ėjo tyloje, apsupo miestą ir sutiko vyrą, Viešpaties kariuomenės vadovą. Šis pasiūlė jam gerą strategiją. Dievas pasakė: šešias dienas po kartą eikite aplink miestą, o septintą dieną – net septynis kartus, ir tada šaukite karą! – taigi kiekvieną dieną tauta keliavo aplink šį miestą. O septintą dieną – net septynis kartus.
O kas galėjo vykti žmonėse, kaip jie jautėsi, ar buvo drąsūs, o gal bijojo? Aš žinau savo elgesį susidūrus su didelėmis problemomis: Jei įmanoma, pasprukti, jei įmanoma, negalvoti apie tai, arba atidėti, galbūt problema išsispręs pati savaime… Kuo labiau mintys sukasi apie problemą ir į ją žvelgiu, tuo didesni man atrodo mano nesugebėjimas ir problema. – Dievas norėjo padaryti stebuklą, didžiulį stebuklą, dėl to taip aiškiai JIS išdėstė problemą izraelitams prieš akis: Vėl ir vėl jie turėjo sukti ratus aplink miestą ir žvelgti į savo pačių silpnybes.
Vis dėlto kai atėjo pasiūlymas: riaumoti! Šaukti kovą! Šturmuoti pirmyn!! – Čia jie pasitikėjo Viešpačiu, o ne jausmu: Jie šturmavo miestą.
Būtent taip ir mes turėtume elgtis su savo problemomis: jas apsupti ir spręsti su Dievo pagalba. Ši eilutė viršuje turėtų būti mūsų nuostata maldoje bei veikime.
Neturime perleisti kitiems, neturime atidėlioti. Turime dėkoti Viešpačiui iš anksto už tai, kad JIS mums sukuria sprendimą. Turime būti drąsūs ir ryžtingi su JUO. Jeigu patys gerai nežinome, kaip pavyks, turime pasitikėti JUO, o ne baimingai atsitraukti. JIS yra Viešpats, nusipelnęs mūsų pasitikėjimo.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi mano Užtarėjas! Su Tavimi aš išsprendžiu problemas, kurių bijau. Trokštu drąsiai ir tvirtai žengti pirmyn, o ne neryžtingai likti sėdėti. Kabinuos į Tave ir į Tavuosius pažadus, nes Tu esi ištikimas ir stovi mano pusėje. Dėkoju, mylimas Viešpatie!!

Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Mt 5, 7

Šį rytą aš prisimenu, kiek kartų buvau gailestingas ir nesulaukiau jokios padėkos, o buvau išnaudojamas. Kaip dažnai padėjau! Kiek kartų ką nors padovanojau! Kiek kartų prisiėmiau bausmę už svetimą! Kiek kartų buvau apgautas parduotuvėse! O, aš galiu atleisti.
Nes: kiek kartų aš suklydau ir Jėzus man atleido. Kiek kartų man reikėjo pagalbos ir Jėzus padėjo. Kaip dažnai jis sušvelnino arba panaikino mano bausmes. Kiek kartų!!! Taip, Jis yra gailestingas, kupinas gailestingumo, kantrybės ir užuojautos man. Ačiū, Jėzau!
Matau daug žmonių, kurie nedraugiški ir paniurę. Blogos nuotaikos, pasirengę meluoti ir apgaudinėti. Bet taip pat matau daugybę, kurie yra draugiški, kantrūs, pamiršta klaidas, kurie yra gailestingi… O, Viešpatie, aš nebūsiu vienas iš paniurėlių!
Kietas, negailestingas karalius ir viršininkas dažniausiai turi kietus, negailestingus tarnus ir pavaldinius. Kantraus, gailestingo, draugiško karaliaus arba viršininko tarnai ir pavaldiniai paprastai yra kantrūs, užjaučiantys ir draugiški. JIS žavi savo tautą! Ne visus iš jų uždega Viešpaties gerumas, bet daugybę! Ir aš taip pat jiems priklausysiu: mano Viešpats yra kantrus, draugiškas ir gailestingas ir aš irgi toks būsiu.
Aš nepaisysiu to, kiek kartų jau buvau išnaudotas ir apgautas, nes mano gerasis Viešpats man atlygino visą žalą. Aš noriu būti kaip Jis: kantrus, draugiškas, užjaučiantis.
Man reikia Jo malonės. Jei jis elgtųsi su manimi taip kietai, kaip aš kartais su kitais – visai nesuprasdamas situacijos, šaltai, paniurusiai ir savanaudiškai… kas man tuomet būtų? Negalėčiau taip gyventi. Tačiau JIS su manimi taip nesielgia. JIS atleidžia mano kietumą ir lėtai paverčia jį dieviškuoju minkštumo, švelnumu, stiprybe ir šiluma. O, taip, JIS yra geras Viešpats!

Ačiū, Jėzau, Tau rūpi ne mano klaidos, bet tai, ką Tu iš jų gali padaryti. Prašau, keisk mane savo meile ir gailestingumu ir padaryk mane kantrų, švelnų, malonų, gailestingą ir ištikimą – tokį, koks pats esi!

… apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.
Efeziečiams 4, 24

Šiandien noriu rašyti apie naująjį maldos žmogų.
Kai meldžiuosi, mano malda sukasi aplink mane, mano poreikius, baimes, ligas, norus ar rūpesčius ir kaip labai kiti man pakenkė. Tai tokie „Aš-man-mane“ prašymai. Dėkojimo išties mažoka, o tikro dėkingumo jausmo išvis nėra. Visada tik aš, aš, aš. Jei labai pasistengčiau, galbūt mano malda atrodytų šiek tiek kitokia, bet mano egoizmas būtų tiesiog užmaskuotas. Gal meldžiuosi ir už kitus, bet tik to, ko pats jiems linkiu. Taigi kartais aš kovoju su Dievu, kad Jis padarytų gera, juos išgydytų ar išgelbėtų. Jis vykdo mano valią  – tai yra mano užtarimo pasekmė.
Tokia malda negali būti labai galinga. Tai tarsi tikros maldos karikatūra. Štai kodėl taip svarbu, kad apsivilktume nauju žmogumi, Jėzaus žmogumi – aš jį taip vadinu.
Aš atiduodu Jėzui savo seną, savanaudišką širdį, o JIS man suteikia minkštą, švarią, šventą, naują širdį – tai, kas yra naujo žmogaus esybė. Kol žiūriu į Jį ir matau netoliese, tol plaka mano į Jėzų panaši širdis. JIS gyvena joje ir vadovauja mano jausmams, žodžiams, mintims ir darbams. JIS gyvena manyje, tyrinėja mano kūną, sutvarko mano mintis ir jausmus, suteikia drąsos, idėjų ir dar daug kitų dalykų, kurie padaro Dievo šventuoju.
Melsdamasis mokausi nurimti, pažvelgti į Jėzų, Jį girti, išreikšti mano neaprėpiamą dėkingumo jausmą ir matyti kitus žmones Jo akimis, net ir sunkumus. Ypač užtarimo malda atneša labai teigiamų rezultatų, nes meldžiuosi taip, kaip nori Jis, o ne taip, kaip norėčiau aš. Dvasia kalba per mane tai, kas patinka Dievui ir kas yra JO širdyje. Kaip gerai!!!
Vien kalbėdami apie maldą suprantame, kaip svarbu apsivilkti nauju žmogumi, kurį JIS mums paruošė. Gali būti, kad dydis dar netinka ir kostiumas yra per didelis. Taip yra tam, kad mes dar galėtume augti… Taip, aukštyn nėra jokių ribų! Nesitenkink tuo, ką jau turi, nes yra daugiau ir daugiau, daug daugiau!

Ačiū, Jėzau, tu sukūrei mane pagal savo atvaizdą. Tu mane išteisini ir pašventini, net jei toks nesijaučiu. Tu girdi mano maldą ir kartais net padarai stebuklus. Taip, Viešpatie, aš myliu Tavo artumą, bendradarbiavimą su Tavimi, tylią ir garsią vienybę ir pokalbius. Su Tavim būti yra nuostabu!

Dievas tikrai yra mano išganymas.
Aš juo pasitikiu ir esu be baimės,
nes jis yra mano tvirtybė ir mano giesmė, –
jis buvo gelbėtojas mano!
Izaijo 12, 2

Bijau, kad mes dažniau gyvename vadovaudamiesi jausmais nei tikėjimu. Jei kažkas nesiseka, mūsų pasaulis subyra į šipulius ir mes visiškai nusiviliame. Jei viskas gerai, jaučiamės tokie stiprūs, kad galėtume medžius rauti. Tačiau tikėjimas yra pastovus, jam svetimi šie dideli svyravimai.
Priklausomai nuo mūsų sielos būsenos, kartais išgyvename daugybę nesėkmių, o kartais visai jokių.
Kuo situacija blogyn, tuo gilyn tikėjimo žmogus pasineria į maldą. Joje jis randa paguodą ir tampa stabilus. Maldoje jis gauna naujos drąsos tęsti savo kelią.
Pažintis su Viešpačiu daro skirtumą. Jausmais besivadovaujantis žmogus nuolat nusivilia – tam būtų pakankamai priežasčių, jeigu nebūtų Dievo.
Bet mūsų Dievas yra šalia! Jėzus yra arti mūsų! Jis dalyvauja mūsų gyvenime, JIS niekada mūsų nepalieka ir neapleidžia! Todėl, kai nesiseka, mes einame melstis ir ieškome Jo valios klausdami, ką Jis mano, leidžiame būti paguosti ir padrąsinti.
Taip, malda yra stebuklingas ginklas prieš tamsias mintis ir neviltį. Nukreipkime savo žvilgsnį į Nugalėtoją, Viešpatį Jėzų, tada nusivylimas praeis ir kelias tęsis nepaisant nesėkmių.
Ne viskas vyksta pagal mūsų norus, bet Dievas nukreipia mūsų kelią. Aš žinau, kad JIS turi rankose siūlo galą ir viską nulemia! JIS visada taria paskutinį žodį! Bet kartais man sunku atsisveikinti su savo norais ir pasakyti: Teesie Tavo valia.
Yra tiek daug brolių ir seserų, kurie vadovaujasi tik jausmais. Bet Dievas yra uola, kuri nejuda. Mes negalime su Juo derėtis ir pajudinti per mūsų savigailą. JIS sako: Prisitaikykite prie manęs – nejaugi aš turėčiau prisitaikyti prie jūsų?
Ne, aš noriu Jo ieškoti maldoje ir tyloje, darbe ir bendruomenėje. JIS visada duos man atsakymą. JIS nukreips mano kelią. Jis tai pažadėjo ir JIS laikysis savo žodžio.

Ačiū, Jėzau, Tu esi mano Viešpats! Kartais kai kas nepasiseka ir tada aš nusiviliu. Bet Tu mane paguodi, paskatini ir iš naujo padrąsini. Taip, su Tavimi noriu išdrįsti ir toliau eiti savo keliu! Noriu Tavimi pasitikėti, net jei padėtis tampa sunki! Tu esi Viešpats, kuris viskam turi gerą sprendimą – Ačiū!

Jėzus atsakė Natanaeliui:
„Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave.“
Evangelija pagal Joną 1, 48

Jėzus nuėjo pas Joną Krikštytoją. Ten buvo susirinkę daug, daug žmonių. Jėzus pašaukė pirmuosius mokinius, taip pat ir Pilypą. Pilypas nuėjo pas Natanaelį ir atvedė jį pas Jėzų. Jėzus jam tarė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave.“ Natanaelis neteko žado: iš kur Jėzus galėjo viską žinoti? Ir jis suprato: Jėzus nėra paprastas žmogus, Jis yra Dievo Sūnus! Jėzus jam atsakė: „Tu patikėjai dėl tokios smulkmenos? Tu pamatysi daug didesnių dalykų!“
Jėzui svarbūs visi maži dalykai. JIS mato po medžiu sėdintį Natanaelį. JIS taip pat mato tave, kai vienas sėdi namuose. JIS pažįsta „krašto tyliuosius“.
Yra tiek daug žmonių, kurie mano esą pamiršti arba nesvarbūs. Daugelis jų neranda vietos bendruomenėje, šeimoje ar visuomenėje. Daugelis jaučiasi atsiskyrę arba marginalizuoti, kitaip tariant, nustumti į visuomenės pakraščius.
Gal Natanaelis irgi išgyveno tokį etapą: niekas nebeturi prasmės. Kada ateis Mesijas? Ar Dievas mane pamiršo? Kam aš apskritai gyvenu? Galbūt jo galvoje sukosi tokios pilkos mintys, kai Pilypas norėjo jį atvesti pas Jėzų.
Bet matote, Natanaelis nebuvo užmirštas, Viešpats akylai jį stebėjo. Jėzus ištraukė jį iš melancholijos liūno: nuo šiol matysi didelių dalykų! Pamatysi angelus, nusileidžiančius iš dangaus! Pamatysi atvirą dangų!
Dievas turi tau daugiau. JIS šaukia tave iš tavo melancholijos ir liūdesio. JIS nori, kad visa tai paliktum, atsistotum ir užimtum savo vietą Jo karalystėje. Pradėk, pavyzdžiui, maldos tarnystę, garbink Dievą, melskis už visus, kurie ateina į galvą, stovėk prieš Dievą už juos ir niekada nunustok dėkoti – dėkojimas yra raktas į Dievo šlovę. Kelkis, palik viską ir eik į savo darbą! Jis tavęs nepamiršo ir nepaliko, JIS šaukia tave vardu!

Ačiū, Jėzau, su Tavimi turiu ateitį! Kartais mane slegia apleistumas. Bet Tu mane stebi ir paruošti kelią. Su Tavimi gyvenimas nesibaigia! Ačiū, Tu esi gyvenimo Viešpats!!!

Jo vardas bus:
Nuostabusis Patarėjas,
Galingasis Dievas,
Amžinasis Tėvas,
Ramybės Kunigaikštis.
Izaijo 9, 5

Man reikia patarėjo. Apie daugelį dalykų ne ką teišmanau, o mano reikaluose tėra nedaug taisyklių, kurios visada 100 procentų pasiteisina. Visada gali būti ir kitaip, kai pagalvoji, o apie tai reikia galvoti… Sudėtinga.
Dėl to patarėjas man yra nepakeičiamas. Jis turi mane įspėti, kai esu neteisus. Jis turi parodyti man naujus kelius. Jis turi suprasti mano problemas ir žinoti sprendimą. Jis turi būti pasiekiamas bet kuriuo metu ir būti tikras specialistas. Ne tik automobiliui reikia gero mechaniko ir elektriko, bet taip pat ir visiems gyvenimo sprendimams, vaikų auklėjimui, mokyklai, sodui, gyvūnams, namams… Tiesiog visur.
Turiu rūpintis šiuo santykiu su savo specialistu. Jeigu yra problema, jis pats nesipainioja, bet laukia, kol bus paklaustas. Bet jo patarimas visada teisingas, taigi aš randu laiko su juo pasikalbėti. Kartais greitai sulaukiu jo atsakymo, o kartais jis mane tikrina, stebi, ar aš pats vienas to atsakymo nesurasiu. Bet esant būtinybei, jis visada šalia, kaip tai ramina!
Visus dalykus jis regi ne taip siaurai kaip aš. Jis turi daug kantrybės ir pakantumo. Tikrai, jei kas nors nepasiseks, na ir? Nieko nepadarysi! Taip atsiranda spalvų nespalvotuose dalykuose, į kuriuos žiūrime… Tikrai, jis yra teisus, aš esu pernelyg smulkmeniškas.
O kaip su vaikais? Čia jis suteikia man ilgo kvėpavimo, švelnumo, pasitikėjimo, vilties ir kantrybės. Kam taip dėl visko jaudintis? Jie patys susipras! O kartais jiems reikia rimto pokalbio. Taip jie įgis pasitikėjimo, taps savarankiški ir mokysis atsakomybės.
Mano patarėjas nuostabus. Visai kaip skamba eilutėje: Nuostabusis Patarėjas. Tai mano Viešpats, mano Jėzus. JIS iš tikrųjų rūpinasi, nerimauja, žino visus sprendimus ir juos man pasako (net jeigu kartais tai šiek tiek užtrunka). JAME yra pasitikėjimas. JIS yra visų dalykų specialistas. Tokio patarėjo man reikia gyvenime!! Kitaip bus daug kovos, daug kančios ir daug energijos išeikvota veltui. Geriau iškart pasiklausti Viešpaties!

Dėkoju, Jėzau, Tu myli mane, Tu mėgsti kalbėtis su manimi, Tau patinka padėti! Tu pažįsti mano rūpesčius, klausimus ir problemas, ir turi atsakymus. Tavimi galiu pasitikėti. Tu esi nuostabus, Tu esi mano Nuostabusis Patarėjas!

Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.
Laiškas romiečiams 14, 17

Valgis ir gėrimai, drabužiai ir būstas yra svarbu. Todėl Dievas nori mus viskuo aprūpinti, jei mes Jo klausome ir nesame dykinėtojai.
Tekste kalbama apie, kad viskam galioja įstatymai: tą galima valgyti, o to ne. Tuo galima mėgautis, o tuo ne. Biblijoje teigiama: viskas yra gerai, ką Dievas sukūrė ir kuo mes dėkodami mėgaujamės. Jei tave graužia sąžinė, geriau atsisakyk to! 
Ir neteisk kitų. Jei jie turi laisvę valgyti ir gerti, tai leisk jiems tai. Teisėjas yra Dievas, bet ne tu. Nenuversk Dievo karalystės dėl valgio! Nesudrumsk ramybės, kurią teikia Dievas, dėl ginčo apie menkniekius! Valgis, gėrimai, malonumas, drabužiai, namai – tai menkniekis, kuriuos išnaudoji ir jų nebėra. Bet Dievo karalystė, ramybė, teisingumas ir džiaugsmas yra amžinas! Tai yra žymiai žymiai vertingiau nei bet kas kitas. O gal galima valgyti tol, kol pajusime taiką ir teisingumą? Galima pasninkauti, kol užsitarnausime džiaugsmą?
Jei esu alkanas ir nueinu į prekybos centrą, tada tiek daug noriu nusipirkti! Man būtinai to reikia! Nesunku atspėti – duodamas kelias godumui, pasislėpusiam už egzistencijos grėsmės.
Kartą buvau pakviestas į iškylą gamtoje. Ryte skubėjau, tad pasiėmiau nedaug duonos ir dešrelių. Vieni mėgavosi salotomis ir sultingais šašlykais, o aš kramčiau sausą duoną. Ir kas mane apėmė? Žinoma, pavydas, pasislėpęs po teisingumo alkiu!
Tol, kol mumyse slypės ir mus valdys godumas ir pavydas, net jei tai apsireikš kartkartėmis, mes nebūsime Dievo karalystėje su Jo teikiamu teisingumu, ramybe ir džiaugsmu. Tik tada, kai įveikiame šiuos dalykus, mus gali apimti Dievo ramybė.
Prisijunkime prie Jėzaus ir tikėkime Juo dėl mūsų aprūpinimo. Jei aš turiu daug, esu dėkingas, jei aš turiu mažai, taip pat esu dėkingas. Daugiau nenoriu lyginti savęs su kitais! Nenoriu trokšti kažko! Noriu būti patenkintas tuo, ką duoda Dievas.
Tol, kol Dievo Dvasia veikia, godumas ir pavydas tyli. Dievo Dvasia į mano širdį įdeda teisingumą, ramybę ir džiaugsmą. Taip, aš noriu šito!
Aš noriu eiti savo keliu priklausomas nuo Jėzaus, su Šventąja Dvasia širdyje. Noriu būti dėkingas, džiugus, pasitikintis ir neapkrautas. Dėkoju, Jėzau, kad Tu gerai rūpiniesi manimi!!

Dėkoju, dangiškasis Tėve, kad Tu gerai mane aprūpini! Noriu Tavim tikėti ir pasitikėti, kad Tu man suteiksi viską, ko man reikia ir už tai noriu dėkoti. Nenoriu būti valdomas godumo ir pavydo bei sunaikinti savo ramybę!