Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo.
Evangelija pagal Luką 2, 25

Nuostabus Dievo žmogaus aprašymas! Jis daug laiko praleido būdamas bei kalbėdamasis su Dievu. Taigi Dievas galėjo jį panaudoti, kuomet Jėzus buvo atneštas į šventyklą apipjaustyti. Jis pranašiškai kalbėjo apie Jėzų, taip, kaip Šventoji Dvasia jį paragino.
Yra daug Dievo žmonių. Daugelis kasdien eina į darbą, turi savo šeimas ir yra šeimos vyrai. Vis dėlto jie yra giliai įsišakniję Dievo žodyje, laikosi savo „pamaldžių įpročių“, ramybės laiko, maldos ir bendrystės, yra patikimi bei ištikimi. Šventoji Dvasia yra su jais, tai galima tiesiog matyti. Nors daugelis iš jų nenori naudoti Dvasios dovanų, nepaisant to Dievo Dvasia veikia per juos. Nes JI veikia ir per gailestingumo, mokymo, evangelizavimo, svetingumo, muzikos ir daugelį kitų, galbūt ne tokių įspūdingų kaip pranašavimas ar kalbėjimas kalbomis, ar stebuklingi išgydymai, dovanas. Šie žmonės yra Dievo žmonės. Charismatikai ir sekmininkai nėra geresni krikščionys ar žmonės. Aš nenoriu atsisakyti Dvasios dovanų, bet dėl to aš nesu geresnis žmogus ar krikščionis.
Šventoji Dvasia nenori šlovės sau, JI tik nori pašlovinti Jėzų. Ir šiuose žmonėse JI tai daro. JI yra su jais. Jų sprendimai yra išmintingi, pasižymintys meile ir gailestingumu. Jų šeimos gali jais pasitikėti, o bendruomenės patiki jiems svarbias tarnystes.
Dvasia yra su jais! Atrodo, JI gerai su jais jaučiasi. Dėl to jie yra džiaugsmingi, taikūs, tvirti, gailestingi, tokie tikri Dievo atspindžiai. Dvasiai tai patinka ir JI gyvena, taip sakant, virš jų, lyg koks paukštelis susisuka lizdą ant jų galvų ir sėdi ten, ir gerai jaučiasi, gieda ir peri.
Žinoma, tai galioja ir Dievo moterims! Juk tai suprantama, ar ne? Juk buvo tokia Hana šventykloje ir kalbėjo apie Jėzų, ji buvo ištikima Dievo tarnaitė.

Jėzau, trokštu Tavo Šventosios Dvasios! Tegu JI būna su manimi, dalinasi su manimi Savo ramybe ir brandina manyje nuostabius dalykus. Dėkoju, kad Tu taip teigiamai keiti mano gyvenimą! Tu esi nuostabus!

Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.
Evangelija pagal Matą 6, 32-33.

Čia kalno pamokslo metu Jėzus kalba apie rūpesčius. Tikrai, tiek daug rūpesčių mes turime! O jeigu neturime jokių, patys jų prisidarome.
Tikriausiai pagrindiniai mūsų rūpesčiai tokie: mūsų gyvybė. Maistas ir gėrimas. Stogas virš galvos. Rūbai. Darbas.
Visu tuo rūpinasi Viešpats. Ir jeigu mums ko nors trūksta, galime JO paprašyti ir prisiminti JO žodį. Kartais mes klaidingai įsivaizduojame, pvz., stogą virš galvos. Milijono verta vila. Ir tikrai skaičiuojama ne eurais! Arba apie darbą: daugelis sako, kad tokio ar anokio darbo nenori. Tačiau Viešpats mažai skiria dėmesio mūsų jautrumams. Tam tikrus darbus priimti kartais yra svarbu mūsų nuolankumui.
Jeigu nebepraleistume tiek savo laiko su rūpesčiais, tuomet gyventume labai atsipalaidavę, beveik lengvabūdiškai. Daugiau jokios baimės , jokio išgąsčio ar panikos! Maldoje galime viską pasakyti Jėzui ir padėkoti už JO sprendimus. O ką mes darome su laimėtu laiku? Ar turėtume rūpintis savo hobiu ir rankdarbiais ar gerti arbatėlę? Jėzus norėtų, kad mes atiduotume JAM viską, kas tik mums priklauso: laiką, jėgas, viltį, pinigus, gebėjimus. Ir JIS šiuos dalykus priims, JIS panaudos juos Savo karalystei. JAM patinka dainininkai, kurie pradžiugina kitus. JAM patinka rūpestingi žmonės, kurie rūpinasi kitais. JAM patinka tie, kurie myli vaikus ir skiria jiems ypatingą vietą savo gyvenime. Su kiekvienu JIS gali kažką pradėti. JIS nori pastatyti Savo meilės ir ramybės karalystę. Apie tai mes turėtume galvoti. Visomis jėgomis, visomis mintimis, su visa siela ir širdimi turime būti su JUO, JAM ir statyti JO karalystę. Ir, žinoma, kitus pakviesti tapti dangaus karalystės piliečiais! Jeigu visiškai atsiduosi Viešpačiui, patirsi stebuklus ir tavo gyvenimas iš tiesų sužydės! Tai bus nuostabu!!

Dėkoju, Jėzau, Tau nei vienas nėra per jaunas ar per senas! Tu norėtum kiekvieną panaudoti Savo karalystei statyti. Tai bus nuostabu!!!

Jėzus kalno pamokslo metu sako:
Taigi būkite tokie tobuli,
kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas .
Evangelija pagal Matą 5, 48

Pastarosiomis dienomis daug kalbėjome apie konkrečias nuodėmes bei apie tai, kaip griežtai Jėzus į visa tai žvelgia. Čia mes pastebim, kad mums nesiseka. Niekas negali pasiekti šio griežto standarto! Mes esame ir liksime nevykėliai ir nusidėjėliai. Tai slypi tame, kad mes esame kilę iš Adomo, o mūsų širdis yra tokia, kaip Adomo širdis. Mes esame kūniški, nulemti instinktų ir savo aš. Mes prieštaraujame Dievo įsakymams, maištaujame ir reikalaujame laisvės. O tada pastebim, kad mums ir vėl nepasisekė. Mūsų senasis aš atneša tik kovą ir kliūtis! Ir mes stengiamės būti tokie geri kaip Jėzus, tačiau tai niekada nepavyks. Net dievobaimingiesiems, pamaldiesiems ir fariziejams tai nepavyks; – jų mintys nėra tokios tyros, kokių jie mielai norėtų. Tuomet ir vėl reikia imtis atgailos ir apsivalymo pratimų, o spiralė sukasi sau toliau.
Kalno pamokslo pradžioje Jėzus sako (Evangelija pagal Matą 5, 20): “Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę”. Ir tada Jėzui ateina mintis apie 10 įsakymų ir mūsų nesėkmes. O pabaigoje štai eilutė: “Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Man tai reiškia: man nebereikia stengtis, tai beprasmiška. Man tai niekada nepavyks!
Ir čia iškyla kita Jėzaus pusė: JIS tai parodė pirma: man tai nepavyks, man net nereikia stengtis. Ir štai čia išsiveržia malonė. Pirmiausiai tai buvo mano kova už teisingumą, mano siekimas tobulumo. Ir staiga tai tapo Jėzaus reikalu: iš malonės JIS duos man teisumą. Duos man naują širdį. Nužudys mano aš ir suteiks naują. Iš malonės, o ne todėl, kad aš esu toks geras.
Tik per Jėzaus visišką atleidimą aš galiu būti tobulas, kitaip tai nepavyks. Dėkoju, aš esu išpirktas nuo amžinos kovos prieš savo nuodėmes ir troškimus! Leidžiuosi apdovanojamas atleidimu, atpirkimu ir teisumu per Jėzų!

Dėkoju, Jėzau, Tu išlaisvinai mane nuo šitos kovos privalėti būti geram. Tu atpirkai mane ir išteisinai prieš Dievą, padarei mane tobulą ir šventą. Kuomet žvelgiu į savo nuodėmes, suprantu, ką reiškia atpirkimas. Dėkoju, manasis Dieve ir Viešpatie!!

Jėzus kalno pamokslo metu sako:
​​Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta:
Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.
Evangelija pagal Matą 5, 43

“….. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?!”
Ir vėl tokie stiprūs Jėzaus žodžiai! Ir JIS teisus, mums taip lengva mylėti mūsų draugus. O priešus? Žmogiškai mums tai neįmanoma. Jėzus mums parodė, kaip tai padaryti, ant kryžiaus JIS meldėsi už Savo kankintojus. JIS pažadėjo rojų JO pašonėje esančiam žudikui. JIS atleido. O Steponas, pirmasis kankinys, taip pat. Iš tikrųjų tai padarė visi, buvę toje pirmojoje bažnyčioje. Kaip tai įmanoma?
Jie turėjo Šventąją Dvasią. Jie žinojo esą Dievo mylimi ir globojami. Meilė, nes Dievas yra meilė, gyveno jų širdyse, o ne miręs įstatymas, ne teologija, frazės, ne moralė. Todėl jie galėjo. Žinai, kodėl mums tai taip sunku? Nes mūsų širdis pilna Aš, mano, man ir mane. Aš esu pasaulio centras. Mano jausmai nulemia viską: – tai, ką galvoju, ką darau, ko norėčiau, net ir mano tikėjimą. Šitas storas, riebus Aš turi būti pašalintas, kad Dievas turėtų vietos mūsų širdyse. Ir tuomet gyvenimas tikrai tęsiasi. Tuomet mes galime suvokti JO meilę, priimti atleidimą bei tikėti. Tuomet mes esam kupini vilties, energijos, šviesos, atsidavimo Dievui. Tuomet nebebūna sunku mylėti priešą.
Mes turime nuvaryti ir nekęsti priešo, t.y. velnio. Taip pat ir nuodėmės. Tačiau mūsų kaimynus, kolegas, vadovą, sutuoktinį ir visus kitus žmones turime mylėti. Ir kuris būna piktas mums, tą ypatingai apmąstome savo maldomis ir laiminam. Su Jėzumi tai įmanoma, be JO – ne.

Dėkoju, Jėzau, mane Tu mylėjai, kai aš dar buvau priešas. Todėl dar labiau Tave myliu. Meldžiu, gyvenk mano širdyje, ji turi priklausyti Tau ir Tavęs klausytis.

Jėzus sako kalno pamoksle:
Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta:
Akis už akį ir dantis už dantį.
Mato 5, 38

„… O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.“

Jėzus yra labai radikalus. JIS pats taip gyveno ir apaštalai taip gyveno. Bet tai visiška priešingybė tam, kas pagal prigimtį yra mumyse. Jei mums kažkas daro pikta, tai tampame kerštingais ir to neužmirštame niekada. Piktais žodžiais ir mažyčiais adatos dūriais pykdome tą žmogų, o teisiami ginamės. Kad tik nesitaikstytume!
Jėzus nori pakeisti mūsų vidų, kad mes nebūtume kerštingi. JIS nori mums duoti kitą širdį, kuri myli net piktadarį. JIS tai parodė savo pavyzdžiu ir ant kryžiaus meldėsi už savo kankintojus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro!“ – tai nebuvo tušti, pamaldūs žodžiai, jie kilo giliai iš širdies. Jis tikrai mylėjo kankintojus.
Kaip galiu aš tam pikta linkėti, kurį myliu? Taip neišeina. Taigi aš turiu priimti neužtarnautą Jėzaus meilę, tą nepelnytą atleidimo ir valančią malonę ir leisti Jo Dvasiai pripildyti save. Jo Dvasia turi gyventi manyje, būti tikrai gyva manyje, kad galėčiau mylėti. Tik tada įstengsiu iš širdies atleisti ir net laikyti atsuktą kitą skruostą. Tada galėsiu vagiui dar duoti papildomai. Tada galėsiu ir tam paskolinti, kuris niekada negrąžina.
Bet apaštalai neleido, kad juos išnaudotų be jokio pagrindo ir padarytų durų kilimėliais. Jie žinojo savo teises. Ir kreipė dėmesį ne į kiekvieną neteisybę. Paskaityk, kaip Paulius Filipuose atkreipia dėmesį į tai, kad jie nuplakė tikrą Romos pilietį! Būtų kliuvę visiems tame dalyvavusiems. Ir Jėzus prieš nukryžiavimą ne su viskuo taikstėsi (Jn.18,22f.).
Mes turime būti artimame ryšyje su Jėzumi, kad žinotume, ką reikia daryti: gintis ar ne. Bet turime būti visada pasiruošę, viską dėl Jėzaus paaukoti ir net smūgius priimti. Kaip gerai, kad JIS mūsų neišleidžia iš akių!!

Ačiū Jėzau,Tu savo nukryžiavime viską pakentei. Kaip avis, vedama pjauti, neatvėrei savo burnos. Tu dėl manęs kentėjai! Ačiū!! Dabar noriu aš dėl Tavęs truputį pakentėti. Prašau, duok man naują širdį, kuri tave mylėtų ir net tuos, kurie man daro pikta! Vienas –a iš savęs aš negaliu!

Jėzus sako kalno pamoksle:
Verčiau jūs sakykite: ‚Taip‘, jei taip, ‚Ne‘, jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto.
Mato 5, 37

Jėzus mus gerai pažįsta! JIS žino, kaip mielai mes svaidomės stipriais žodžiais! Kaip labai kažką pabrėžiame, kaip labai giriamės, kaip labai pasitikime savimi, kokie esame ištikimi ….. Bet po trumpo laiko viskas jau pamiršta, ir mes nesilaikome žodžio. Kaip dažnai mes kažką pažadėjome ir savo žodžio nesilaikėme! Kaip dažnai mes kažką labai stipriai patvirtiname, galbūt net prisiekėme, bet po to atsitraukėme. Kaip dažnai buvo kaltas tingumas? Ar mums tikrai buvo neįmanoma laikytis žodžio?
Mūsų kaimynai, vaikai ir kolegos vertina mus pagal mūsų žodžius. Kas pažada ir to nesilaiko,  greitai tampa melagiu. Kaip jis tada dar gali kalbėti apie Jėzų? Tuos žodžius gali pasilaikyti sau, vistiek niekas nebetikės.
Nesielk lengvabūdiškai su savo žodžiais! Ką pažadi, turi būtinai ištesėti, nesvarbu kiek tau tai kainuos! Bet kuriuo atveju, jeigu nori būti teisingu ir tikru Jėzaus sekėju.
Ypač Dievui mes mielai pažadame. Jeigu Jis štai tą dėl mūsų padarys, tada padarysime ir mes Jam kažką tokio. Ir kaip dažnai mes nesilaikome savo pažado Dievui! Bet tai yra šventa! Su Dievu žaisti yra didelė nuodėmė ir tikrai tai turi pasekmes mums. Geriau yra nieko nežadėti ir neprisiekinėti. Dievo galime atsiprašyti ir tai, kas pažadėta, įvykdyti. O žmonių? Mes gi jau seniai pamiršome, nes paprasčiausiai to nelaikome svarbiu.
Todėl mums reikia naujo gyvenimo stiliaus teisingume, kokį Jėzus mums parodė. Mūsų Taip turi galioti ir Taip pasilikti. Ir su mūsų Ne lygiai taip pat. Prisiekti mums nereikia, mūsų žodžio turi užtekti. Bet klauskime Jėzaus, ką mes galime pažadėti, o kur turėtume būti atsargesni. JIS žino pasekmes, JIS žino, kas bus rytoj, JIS teisingai nuspręs, o kartais ir įspės elgtis atsargiai.

Jėzau, padėk man, teisingai gyventi ir kalbėti! Jokių lengvabūdiškų žodžių ir pažadų! Padėk man būti rimtu žmogumi, kuriuo galima pasitikėti, tokiu, koks Tu buvai ir dabar dar esi. Aš noriu Tave sekti!

Nesvetimauk!
Mato  5, 27

Jėzus kalno pamoksle kalba ir apie santuoką. JIS dar labiau paaštrina pagrindinį Dievo įsakymą taip, kad nebelieka nei vieno be nuodėmės:
„jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: nesvetimauk! O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje“.
Žinote dar, kaip kartą pas Jėzų atvedė moterį, kurią sučiupo svetimaujant? Jėzus tuo metu sakė: „kas yra be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį“. Ir jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo, kol jie pasiliko vieni, Jėzus ir moteris. Ir Jis jai pasakė: „Jei tavęs niekas nepasmerkė, tai ir aš to nenoriu. Eik ir daugiau nebenusidėk!“
Apie šias eilutes galima daug ką pasakyti! Bet užteks keletą žodžių:
pirma: Jėzus žino, mes visi esame nuodėmingi ir turime tą pačią problemą su kita lytimi. Todėl tegul niekas kito nesmerkia! Nes tu nežinai, kaip kitą kartą tau gali atsitikti. Nerodyk niekada pirštu į kitą žmogų dėl jo nuodėmės! O gal yra garantija, kad tu niekada nenusidėsi? Geriau imk melstis: VIEŠPATIE, atleisk!!
Antra: kadangi mes visi gyvename iš malonės ir atleidimo, tai ir mes teikime malonę ir atleidimą, jei kažkas elgiasi klaidingai. Mes neturime versti žmogų gyventi blogiausioje santuokoje. Kai smurtaujama prieš vaikus, prievartaujamos dukros, kai prisigėrę muša ir žemina savo žmonas ….. O bendruomenė galvoja: didvyriškai elgiasi ši moteris, kuri laikosi santuokos, tikrai pavyzdys! – ne, ji nėra pavyzdys! Jūs pastatote įstatymą virš malonės! ( Aš nesu už skyrybas, bet aš girdėjau tokių baisių dalykų, kad kartais galvoju: jau ir pragare nebūtų blogiau; čia jau reikėtų būti gailestingiems ir pabaigti santuoką, nedaryti iš jos kankinimo rūsio.)
O jei kažkas veda antrą kartą? Tuomet taip pat galioja atleidimas ir malonė. O gal jūsų įstatymas stovi aukščiau? – Tik viskas turi vykti dvasioje, taigi abipusiame supratime ir klausiant Jėzaus. Jo valia tevyksta!
(Aš rašau čia savo nuomonę. Kiti turi kitą nuomonę. O kartu mes esame broliai. Ir yra svarbu, kad priimant savo sprendimus, mes turėtume Dievo ramybę.)

Ačiū Jėzau, kad galioja atleidimas! Ačiū, kad Tavo malonė stovi virš visų dalykų!! Ačiū, kad Tu užmiršai visą mano kaltę!!! Ačiū, kad Tu visada dovanoji naują pradžią!!!! Ačiū, Tu esi maloningas, mielas, romus, kantrus, nuostabus VIEŠPATS !!!!!

VIEŠPATIES ranka nesutrumpėjo gelbėti
ir Jo ausis neapkurto girdėti,
bet jūsų nusikaltimai
atskyrė jus nuo jūsų Dievo
ir jūsų nuodėmės paslėpė Jo veidą,
kad JIS nebegirdėtų.
Izaijo 59,1f

Kai kurie krikščionys jaučiasi esą toli nuo Dievo, nes jie iš tiesų gyvena baisioje nuodėmėje. Ir kaip jie gali būti Dievo artybėje, jeigu iškraipo Jo tiesą, pritaikydami ją taip, kaip jiems patinka.
Bet yra ir tokių krikščionių, kurie nuolat jaučia sąžinės graužatį. Tiesą sakant, jie nieko blogo nepadarė, bet jie taip jaučiasi. Jie visada suras kažką, ko nepadarė ar užmiršo, ar pasielgė ne pagal savo krikščionišką supratimą. Tokie krikščionys bus tik tuomet patenkinti, kai Dievo įsakymus vykdys 150 procentų; – o tai neįmanoma. Priežastis yra tame, kad jie nepriima visa apimančio Jėzaus atleidimo. Jiems sunku patikėti, kad jie kiekvieną rytą, taip, net kiekvieną valandą su Jėzumi viską gali pradėti iš naujo. Galbūt daug dalykų iš Dievo Žodžio jie suprato klaidingai, todėl ir atrodo, kad yra toli nuo Dievo. Gali būti ir taip, kad daugelis Biblijos tiesų jiems dar visai nežinomos, ir jie gyvena pagal savo susikurtą tikėjimo supratimą. Geriausias sprendimas būtų toks: mokykis gyventi iš atleidimo, kuris vyksta nuolat. Ir tikėk, kad Dievas tau iš visos širdies pasakė TAIP. Leisk Jam tave pripildyti jėgos, tikėjimo, kantrybės, ramybės ir džiaugsmo Dvasia! JIS ir tave atves prie tikslo!
Yra dalykų, kurie tikrai nepatinka Dievui. To neturime daryti, jei norime turėti Dievo artumą. Tokios nuodėmės yra seksualiniai iškrypimai, vagystės ir pasisavinimas, skolų negrąžinimas, žmogžudystės, melas ir tiesos iškraipymas, tėvų niekinimas, girtavimai, elgesys, kuris teršia šventą Dievo vardą. Taip pat pinigų godulys ir godumas gyventi kitų sąskaita. Greitas, piktas liežuvis ir kerštinga širdis. Čia padės tik viena: nusigręžimas nuo tokių klaidingų, iškreiptų kelių! Reikia priimti Jėzaus atleidimą ir daugiau niekada negrįžti prie tokio gyvenimo būdo! Jeigu ieškosi Dievo visa širdimi, JIS pats tau padės. Bet jeigu tu su JUO tik žaisi, tuomet patirsi didelių nuostolių.
Dievas sako ( Izaijo 1,18):
Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos,
taps baltos kaip sniegas;
nors būtų raudonos kaip purpuras,
taps kaip vilna.

Ačiū, Jėzau, už Tavo TAIP man! Tu mane priėmei ir atleidai visą mano kaltę. Tu esi mano Gelbėtojas! Ir dabar kiekvieną rytą man atleidi iš naujo, todėl kiekvieną naują dieną galiu pradėti tyrai ir nekaltai. Ačiū, kad ištraukei mane iš nuodėmės ir mano gyvenimą pastatei ant tvirto pagrindo. Tu esi tas, kuris mane myli!

Eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
Evangelija pagal Matą 5, 24

Kalno pamokslo metu Jėzus sako: “Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.”
Šis Jėzaus žodis yra būtinas, labai svarbus, nes šių dalykų mes patys nesureikšminame. Jeigu turime kitam skolų, jis gali palaukti. Kodėl turėtume jas apmokėti? Jeigu kas nors mums dirba, atlygio jis irgi gali palaukti… Kam mokėti iškart? Jeigu kalbėjome piktus žodžius, kam atsiprašyti? Juk tikrai kažkiek buvome tame teisūs. Egzistuoja tiek daug ko, kame mes, krikščionys, elgiamės lygiai taip pat, kaip pasaulio vaikai! Ir tai kelia siaubą. Mes juk turime būti šviesos vaikai, o ne įtakoti melo tėvo.
Jėzus į tai žiūri labai rimtai. JIS nenori mūsų aukos tol, kol mes turime skolų kam nors kitam. JIS nenori gražių mūsų žodžių, jeigu mes negalime net atsiprašyti. JIS nenori mūsų įsipareigojimo, jeigu mes nesilaikome savo pažadų. JIS nenori mūsų laiminti tol, kol mes JĮ tik išnaudojame ir su kitais elgiamės taip, kaip JIS su mumis niekuomet nepasielgtų. JIS yra maloningas, o mes – ne. JIS turi kantrybės su mumis, o mes – ne. JIS vertina mus, o mes kitą žeminame. Ne, taip nieko nebus! Tada Dievas atsitraukia, o mes galime ilgai laukti palaiminimo.
Susitvarkyk savo reikalus taip, kaip tai patinka Jėzui! O tada ateik ir paaukok JAM savo padėką. Tada tai bus maloni auka ir Viešpats laimins Savo vaiką! Apskritai, jeigu trūksta palaiminimų, reikėtų pagalvoti, kiek tai priklauso nuo mūsų. Atrodo, taip būna gana dažnai.
Dievas mielai norėtų laiminti, tačiau mes apiplėšiame patys save ir blokuojame palaiminimų tėkmę.
Šiandien atsisėsk, pasiimk lapą popieriaus ir rašiklį, pasižymėk, ką tau sako Viešpats. O tada tai sutvarkyk, net jeigu tai tau sunku ir kainuos šiek tiek išdidumo. Tačiau tuomet užlies Viešpaties ramybė.

Viešpatie, atleisk! Aš ne viską priimu taip rimtai kaip Tu! Padėk man atlyginti padarytą žalą! Primink man, jeigu kam nors esu ką nors skolingas, ar pinigų, ar padėkos, ar atsiprašymo.

Jėzus sako:
Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, …..
Evangelija pagal Matą 5, 21

“Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį.”
Oho, štai kai kurie tampa žudikais! Nes Jėzaus standartas apima daug plačiau nei griežtas įstatymas. Viskas, kas broliui kenkia, yra žmogžudystė. Iškart į galvą ateina posakis „žlugusi reputacija“, iš kurio iškart supranti, kaip blogomis kalbomis apie kitą tampi žudiku.
Kartais mes šiek tiek susipykstam, o tada mums išsprūsta pikti žodžiai. Idiotas, pusgalvis ir t.t. Tačiau tuomet mes turime nedelsdami prašyti Viešpaties atleidimo bei atsiprašyti savo artimo. Jėzus nori susitaikymo, o ne ginčo. Todėl atsiprašykime už savo pačių kaltę, net jeigu kito kaltės yra kur kas daugiau. Ir palikime tą kitą su savo nuomone; – juk norime atversti jį į Kristų, o ne į mūsų nuomonę. Tada atsitinka taip, lyg kareiviai vieningai sėdėtų prie stalo su vengiančiais karo tarnybos ir kartu džiaugtųsi dėl Jėzaus.
Čia pateiktas Jėzaus standartas mus visada palieka kaltais. Kaip dažnai mes pagalvojome ką nors bloga apie kitą, kaip dažnai jį vertinome neigiamai, kaip dažnai apie jį blogai kalbėjome! Jėzus tai vadina žmogžudyste. Todėl mieliau leiskimės pripildomi Dievo Dvasios, kad atsinaujintų mūsų mintys. Tegul mūsų gyvybę teikiančios mintys brolį pakelia, o ne pažemina! Mes turime savo nuomonę, tačiau niekam jos primesti nereikia!

Et, Viešpatie, kaip dažnai aš teisiau savo brolius ir seseris! Kaip dažnai aš buvau tas visažinis! Kaip dažnai aš kitus atidaviau teismui, vadinau idiotais arba pusgalviais. Meldžiu, atleisk man!! Ir padėk man, ramybėje bei pagarboje gyventi su savo broliais ir seserimis!!