Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

„Kovok gerąją tikėjimo kovą..!“
Pirmas laiškas Timotiejui 6, 12

„…Kurie tikėdami užkariavo karalystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus…“
Laiškas hebrajams [žydams] 11, 33

Tikėjimas yra daugiau nei nuomonė apie ką nors. Mano nuomonė ir mano mąstymas apie Dievą nėra tikėjimas! Tik tuomet, kai aš pasitikiu ir kažką rizikuoju, pasirodo, ar aš turiu tikėjimą, ir ar mano tikėjimas yra teisingas ir „išlaiko“ mane. Todėl gyvenime esama daugelio iššūkių, kuriuos mes vadiname problemomis. Kai iššūkius įveikiame sėkmingai, auga mūsų tikėjimas ir mes turime pasitikėjimą ryžtis didesniems dalykams. Todėl Dievas ugdo mūsų tikėjimą!
Mes, kurie tikime Jėzumi ir Juo pasitikime, neturėtume susikoncentruoti į problemas, ir tuo labiau – į neišsprendžiamus sunkumus. Mes galime juos matyti kaip „iššūkius“, ir su tikėjimu Jėzumi įveikti! Pakeiskime šioje vietoje mūsų mąstymą! Tikėjimas yra dovana Šventosios Dvasios, Kurią JIS įdėjo į mūsų širdis. Tuomet mes turėsime tikėjimą, jog Dievas vienose ar kitose situacijose nori veikti tam tikru būdu. Tad pilnai pasitikint galime melstis už tai, juk mes žinome, ką Dievas nori daryti. Prašykime Jo šios tikėjimo dovanos; mes negalime ją sukurti patys. Ir neleiskime mūsų patirčiai ir žinojimui, kurie pasisako prieš ją, mus suklaidinti. Galų gale JIS yra Viešpats.
Neleiskime sunkumams mūsų įbauginti, bet įveikime šiuos iššūkius. Su JUO, mūsų Viešpačiu, mes būsime laimėtojais!

Dėkoju Jėzau, kad esi mano tikėjimo pagrindas. Nes Tu niekuomet manęs nepalieki bėdoje. Net kuomet „testavau“ Tave, Tu reagavai kantriai ir atlaidžiai, švelniai ir „su meile“. Tu esi mano gerasis Mokytojas, Kuris mane teisingai veda. Taip, aš noriu matyti sunkumus kaip iššūkius ir su Tavo pagalba juos įveikti. Tu esi mano Gelbėtojas ir Padėjėjas!

„Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą;
Jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu“.
Psalmyno 16, 8

Viešpats yra arti manęs, arčiau už orą, kuriuo kvėpuoju. Bet ne visada kreipiu į Jį dėmesį. Kartais mano žvilgsnis nukrypsta į kitus dalykus. Tuomet galiu greit susvyruoti – pradėti abejoti. Nerimas ir neryžtingumas apima mane ir kartais įkrentu net į nuodėmę. Visa tai vyksta tik dėl to, kad nukreipiu nuo Jo savo žvilgsnį. To Viešpats visai nenori. Tai kaip lempa praradusi ryšį su energijos šaltiniu. Nors ji yra dar lempa, bet be energijos šaltinio negali šviesti. Todėl kiekvieną rytą ieškau savo energijos ir šviesos šaltinio – Jėzaus! Stengiuosi visą dieną būti pastoviame ryšyje su Juo. Nes JIS tikrai mane palaiko, tad aš nesvyruoju ir nedrebu. Net jei kas nors nepasiseka, sulūžta ar praūžia kokia kita „audra“, JIS yra mano dešinėje ir palaiko mane, kad nesvyruočiau.

Ačiū Tėve, kad nepaleidi savo vaiko iš akių. Tu nuolat esi šalia ir manimi rūpiniesi. Tad ir aš noriu nepaleisti Tavęs iš akių. Tu palaikai mane ir esi ištikimas, galiu Tau viską patikėti. Ačiū, Tėve, kad esi šalia.

„Tad per Jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra Jo vardą garbinančių lūpų vaisių.“
Laiškas hebrajams [žydams] 13, 15

Kadangi Jėzus yra mūsų Gelbėtojas, Padėjėjas ir Draugas, mes galime gyventi pagal naują stilių. Mums nereikia nuolat rūpintis savimi ir kovoti, bet galime leisti Jam mumis rūpintis. Taip mes tampame laisvi daryti gailestingumo darbus. Mums daugiau nereikia įsigyti kažką, kad būtume patenkinti, ne, mes turime JĮ, savo ramybės valdovą. Godumas ir geismai daugiau neturi mums vadovauti! Mes galime būti patenkinti tuo, ką Dievas mums duoda. Nes JIS mums pažadėjo: „Neleisiu Tau parklupti ir neapleisiu Tavęs.“ Todėl mes galime užtikrintai ištarti: Viešpats yra mano Padėjėjas, nebijosiu; ką gali man padaryti žmogus? Taip, nepamirškime daryti gera ir dalintis su kitais; nes tokios aukos patinka Dievui.
Sąlyga naujam gyvenimo stiliui su Jėzumi yra kitoks mąstymas. Aš vis pastebiu, kaip dažnai įkrentu į senąjį mąstymą, kai užpuola sunkumai: skauda dantį ar susiginčiju su kaimynais, arba automobilis „nori laisvos dienos“. Tuomet nepastebimai pradedu bartis arba supykstu. Bet Dievo Žodis sako: visuomet atnašaukite Jam šlovinimo auką! Tik tuomet turiu savo mąstymą pakritikuoti: Ar iš tikro tikiu, kad Jėzus ir šioje situacijoje yra Viešpats? Ar leidžiu šioms nesėkmėms mane nutempti žemyn? Ne, aš noriu pasitikėti! Tad galiu pradėti šlovinti Jį, Kuris vis dar yra Viešpats ir manimi rūpinasi. Šie nuolatiniai šlovinimas ir padėka Dievui yra geras naujo gyvenimo stiliaus ženklas.
Auka ne visuomet yra lengva; ji nėra smulkmena. Taip yra ir su šlovinimo auka. Tik aš apsisprendžiu tikėti, priešingai nei mano jausmai, kad JIS yra Viešpats, ir Jam dėkoti. Dievui patinka tokia auka ir Jis laimins žmogų.

Dėkoju, dangiškasis Tėve, kad esi Dievas, Kuris visus dalykus laiko savo rankose! Todėl noriu dėkoti Tau ir Tave šlovinti. Nes TU esi mano Padėjėjas ir Gelbėtojas.

„Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam…“
Laiškas romiečiams 1, 16

Evangelija yra galinga Dievo jėga! Ji gelbsti kiekvieną, Paulius tai pats labai gerai žinojo. Nes iš pradžių jis buvo Dievo priešas, persekiojo krikščionis, mėtė juos į kalėjimą ar leido juos užmėtyti akmenimis, kaip pvz., Steponą. Paulius žinojo, kokia yra Evangelijos galybė! Kai pradėjo tikėti Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Šis tikėjimas jį skatino veikti ir skelbti Evangeliją visame pasaulyje: „Teisusis gyvens tikėjimu! Kas tiki, tas bus išgelbėtas!“ – Nesvarbu, kiek toli jautiesi nuo Dievo atskirtas; nesvarbu, kas buvo vakar: Jei tiki, Dievas Tave išgelbės.
Jėzus sako: Įvyks pagal Tavo tikėjimą. Mūsų tikėjimas nulemia mūsų gyvenimą, mąstymą, elgesį ir jausmus. Kuomet rytais atsikeliu ir galvoju tik tai, kas neigiama, ir laukiu įvyksiant tik blogus dalykus, diena tikrai nebus lengva. Jei esu įsitikinęs, jog viskas yra prieš mane, taip ir bus. Jei tikiu horoskopais ir sapnais, tuomet jie kažkokiu būdu mano gyvenime išsipildys; dažniausiai tai bus neigiami dalykai. Bet jei aš laukiu iš Dievo Tėvo tik gero, man tai ir įvyks. Jei pasikliauju Jėzumi, JIS manęs niekuomet nepaliks. Jei laukiu Jėzaus išgelbėjimo, JIS tikrai mane išgelbės. Taip, įvyks tai, kuo tikiu. Tikėjimas yra Dievo galybė: aš tampu aktyvus, nes tikiu, ir Dievas veikia, nes Juo kažkas tiki ir Juo pasikliauja. Taip, aš n o r i u tikėti Dievo jėga, meile ir gailestingumu! Aš n o r i u matyti, kaip Dievas gelbėja, ir n o r i u šlovinti JĮ, savo Viešpatį!

Dėkoju, Tėve, kad mane išgelbėjai ir nuolat iš kiekvienos bėdos mane gelbėsi. N o r i u pasitikėti Tavimi ir pasikliauti, kad esi šalia, ir kad esi Viešpats kiekvienoje situacijoje. Atleisk man, kartais mano tikėjimas labai svyruoja. Prašau, sustiprink jį ir sustiprink mano pasitikėjimą! Šiandien noriu laukti iš Tavęs didžių dalykų!

„… Gera, kai širdis sustiprinta malonės, …..“
Laiškas hebrajams [žydams] 13, 9b

Dievas nori, kad mūsų širdis būtų tvirta ir dėl nieko per daug nesirūpintų. Priešas mums nuolat pakiša įvairius pavojus, kad mes būtume pilni baimių ir rūpesčių. Tačiau tuomet mes tikrai negalime būti linksmais Kristaus liudytojais! Tuomet yra sugriaunamas mūsų pasitikėjimas Kristumi. Kuo aš tikiu? Dievas davė man daug pažadų. Bet kiekvienakart priešas taip, kaip ir Adomo bei Ievos, klausia: „Bet ar tikrai Dievas galėjo taip pasakyti..? Ar JIS tikrai tai turėjo mintyje?.. Ir mes pradedame viskuo abejoti. Taip, priešas mus gerai pažįsta ir žino, kaip jis mus gali atitolinti nuo Jėzaus!
Gera turėti tvirtą širdį! Tuomet mūsų širdims nebevadovaja įvairios nuomonės ir balsai, jausmai ar geismai, bet JIS, Kuris niekada nesikeičia. Tai malonė, kuri mus keičia. Todėl Todėl eikime prie Jo malonės sosto ir leiskime mūsų širdims nurimti Jo artume. JIS yra stipresnis už visas jėgas! JO Žodis – paskutinis!!

Jėzau, aš noriu tvirtai laikytis Tavęs ir Tavo pažadų! Nenoriu būti lyg vandenyno nešiojamas medgalis, bet noriu tvirtai stovėti ant uolos. – Tu esi ši uola! Dėkoju, kad mano širdis gali nurimti Tavo artume ir Tu ją sustiprini savo malone. Tu esi Viešpats, Kuris mane myli ir visuomet laikosi savo Žodžio!

„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia…“
1 laiškas korintiečiams 13, 4-8

Dievas yra Meilė!!!

Kuomet žiūriu žinias, sunku kartais patikėti, jog Dievas yra Meilė. Tiek daug kančios, mirties, karo ir griūčių! Ir vis tik Dievo Meilė yra už viską didesnė. Taip, kaip po nakties išaušta rytas, o po ilgos niūrios žiemos vėl ateina pavasaris; taip, kaip mažos gėlės prasiskverbia iš po asfalto ir betono; taip, kaip mirtį nugalintis prisikėlimas; taip yra tikra: Dievas, mylintis Tėvas, yra stipriausia jėga! Tiek daug žmonių bėga nuo chaoso, beprasmybės ir šalto savanaudiško industrijos mąstymo, politikos ir religijų pas Jėzų. Visi kiti darbai ir kūriniai praeina, lieka vien Jėzus. Jame mes randame tai, ko ieškome ir ilgimės:ramybės atsvarą mūsų širdims, savo gyvenimo prasmę, džiaugsmą kančioje ir savo kelio tikslą. Jėzus yra Dievo Meilės matoma vizualizacija. Jėzus yra kantrus ir maloningas, JIS neišpuiksta ir nesididžiuoja, JIS neieško sau naudos, bet – mums, JIS nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga. JIS nesidžiaugia neteisybe, bet – tiesa. JIS viską pakelia, viskuo viliasi ir visa ištveria. Jo Meilė niekada nesibaigia.

Dėkoju Jėzau, kad Tu ir esi Meilė! Tu linki man pačio geriausio, Tu niekada neprikaičioji, bet pakeli mano klaidas, Tu tiki manimi ir pasitiki, – Tavo Meilės man niekas negali atimti ar jai sukludyti! Stebėdamasis stoviu Tavo akivaizdioje ir beveik negaliu patikėti, kokia stipri man yra Tavo Meilė. Taip, Tavyje esu tobulai saugus ir apsaugotas. Tavyje randu tai, ko ieškau.

„Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; AŠ jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš Manęs, AŠ romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, Mano našta lengva.“
Evangelija pagal Matą 11, 28-30

Jėzus mums siūlo subtilius mainus: JIS norėtų paimti iš mūsų visa tai, kas mus slegia! O už tai JIS mums siūlo savo jungą ir savo naštą. Kartais mums būna sunku atiduoti Jam savo naštas, sunkumus ir liūdesį. Mes konvulsiškai laikomės jų įsikibę. Viena sunkiausių naštų yra patirtos neteisybės. Kartais mes visą gyvenimą jų nepaleidžiame, ir vis jas prisimindami skęstame kartėlio, kerštingų minčių ir savigailos sukūryje. Ir kaip gi Jėzus turi juos paimti, jei mes tvirtai jų laikomės?! JIS nori, kad mes apsispręstume. Ar mes pavedame Jam savo naštas? Ar apsisprendžiame atleisti ir Jam pavesti kerštą ir teisingumą? O jei priešas vis mums primena senas nuoskaudas, ar liekame tvirti ir laikomės savo priimtų sprendimų? Tik tuomet skausmingi patyrimai pamažu blanksta ir Jėzus gydo mūsų širdį. Tik tuomet mūsų sunkumai yra JO rankose ir mes galime priimti Jo naštą. Jo našta yra meilė pražuvusiems. JIS nori mus pripildyti Savo gailestingumu ir užuojauta, kad mes galėtume taip, kaip JIS, jausti ir eiti Jo keliais, daryti gerus darbus einantiems į pražūtį. JIS nori mus išlaisvinti, kad mes drauge su Juo darytume meilės darbus. Tol, kol mes žvelgiame tik į save, nesame atviri JAM. Pažvelk į krikščionis, kurie išsilaisvino iš sukimosi aplink save, – kaip tvirtai ir saugiai jie žengia per gyvenimą! Nes JIS yra Aprūpintojas, jų Džiaugsmas ir Uola, ant kurios jie saugiai stovi.

Dėkoju Jėzau, Tu tikrai mus išlaisvini! Tu paimi mano sunkumus ir liūdesį, kai klausau Tavęs. Tu gydai mano širdį nuo kartėlio ir kerštingų minčių ir darai mane lengvą ir linksmą. Tu nukreipi mano žvilgsnį į Tėvą, Kuris manimi rūpinasi, ir į kitus žmones, kuriems reikia Tavęs. Tu išlaisvini mane gyventi Tau!

Trumpai valandėlei palikau tave, bet, didžiai gailėdamasis, surinksiu tavuosius.
Izaijo 54,7

Mano mažasis pabudo vieną rytą anksti ir labai išsigando: aplinkui visiškai tamsu, o tėčio nėra!!! Bet jis atėjo greitai pas mane į virtuvę, ir pasaulis vėl grįžo į savo vietą.
Kartais ir mes taip jaučiamės: Dievo tarsi nebėra. Mumyse visiška tuštuma, jokios ramybės, jokio džiaugsmo, jokios šviesos. Atrodo, kad Dievas mus paliko. Tuomet mintyse iškyla visos mažos ir didelės nuodėmės, ir mes pradedame save kaltinti. Tačiau po kurio laiko Dievo ilgėjimasis vis didėja, ir mes Jo šaukiamės, – bet niekas neatsako. Taip, nejaugi Dievas iš tikrųjų mus paliko? Nejaugi Jo gailestingumas jau pasibaigė?
Kartais sunkumai atrodo mums per dideli. Sunki liga ar skyrybos gali mus labai prislėgti. Atrodo, tarsi viskas atsisuko prieš mus, ir mes daugiau nepastebime nei Dievo meilės, nei Jo gailestingumo, nei ramybės. Ar JIS mus užmiršo?
Šiandien ryte Dievas Tau asmeniškai sako šį Žodį: “Palikau Tave tik trumpai valandėlei, bet didžiai gailėdamasis, parvesiu Tave namo! Rūstybės valandą paslėpiau savo veidą akimirkai, bet amžina malone pasigailėsiu Tavęs, – sako VIEŠPATS, Tavo Atpirkėjas. Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nuo Tavęs nebepasitrauks ir mano ramybės sandora Tavęs nepaliks, – sako VIEŠPATS, kuris gailisi Tavęs.” (V.7.8.10).

Ačiū Tėve, Tu tikrai manęs niekada neužmiršti! Mano vardą Tu įrašei į savo rankos delną, Tu manęs niekada nepalieki. Ačiū, kad, didžiai gailėdamasis, Tu vėl parvesi mane pas save! Tu esi mano Tėvas ir Išlaisvintojas, mano Gelbėtojas, kuris pasigaili.

Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!
Evangelija pagal Joną 16,33

Jėzus gerai žino mūsų situaciją. JIS žino, kad mums daug kas nori sukelti nerimą, ir kartais tikrai pradedame nerimastauti. Tuomet mūsų širdis yra nepastovi ir svyruojanti; mintys tik ir sukasi apie tai, kas gali nutikti, ir tikėjimas atsitraukia, jo nebelieka. Jėzus mus labai gerai pažįsta ir čia mums duoda išeitį: Jame mes galime turėti ramybę, nes JIS yra čia! JIS pasiruošęs padėti mums  k i e k v i en o j e  situacijoje. Nesvarbu, ar tam tikros situacijos kaltininkais esame patys, ar kiti, aišku viena: JIS yra čia ir mūsų nepaliks. Jis padeda neklausinėdamas, be ilgų šnekų. JIS turi valdžią įsikišti į kiekvieną situaciją, nes JIS yra VIEŠPATS, kuris nugalėjo pasaulį. Mirtis, liga, atsitiktinumas, nelaimė, viskas, iš tiesų viskas yra po JO kojomis; – JIS tai nugalėjo!
Mūsų tikėjimas auga, kai esame Jame; – kai žvelgiame į Jį ir turime su Juo bendravimą. Jo akivaizdoje galime nuraminti savo širdį. Prie Jo rankos galime melstis: Tėve, tevyksta Tavo valia, kaip danguje, taip ir čia žemėje man. – Mes žinome, kaip Jėzus meldėsi Getsemanėje: Tėve, tevyksta Tavo valia; bet, jeigu Tu nori, teaplenkia mane ši taurė. – Ir jeigu Dievas nusprendžia, kad turime eiti per išbandymą, tuomet JIS pats mus perneš. Taip, kartu su Juo galima įveikti išbandymą!
Mes norime būti tvirti tikėjime, ne kaip medžio pliauska okeane, vėjo varinėjama tai šen, tai ten. Tikėkime Jėzumi, Juo pasitikėkime, prie Jo prisišliekime, nežiūrėkime vien tik į aplinkybes. JIS nugalėjo pasaulį, todėl mes galime turėti ir ramybę, ir drąsą.

Ačiū Tėve, Tu esi su manimi! Tavimi galiu pasitikėti ir Tau savo situaciją patikėti. Tau priklauso paskutinis Žodis, nes Tu esi stipriausias! Nenoriu baimintis ir nerimauti, aš noriu žvelgti į Tave ir drąsą bei ramybę rasti audroje. Tu esi VIEŠPATS!!

Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.
Hebrajams 11,1

Žiūrėkime į Jėzų, nes JIS yra tikėjimo pradininkas ir atbaigėjas (Hebr. 12,2). JIS yra mums tikėjimo pavyzdys. JIS tvirtai tikėjo Dievu, savo Tėvu, ir niekas negalėjo paveikti Jo tikėjimo. JIS pasitikėjo Dievo Žodžiu, veikė pagal Jį, ir Dievas įvykdė savo Žodį. Šis tvirtas pasitikėjimas Dievu įtakojo visą Jėzaus gyvenimą. Jis suteikė Jam didelę ramybę ir saugumą.
Ir mes norime visuose dalykuose pasitikėti savo dangiškuoju Tėvu. JIS neapvils savo vaikų, kai jie kreipsis į Jį su pasitikėjimu! JIS nori mums būti Tėvu, išlieti mums savo meilę, gailestingumą, Jis nori pažerti mums gerų dovanų. Mes norime tvirtai išstovėti tikėjime, neleisime, kad jis svyruotų. Mes nenorime pasiduoti sumaiščiai, kai ne viską suprantame, būkime visiškai įsitikinę, kad JIS viską daro teisingai.
Toks tikėjimas suteiks mums didelį saugumą mūsų gyvenime. Jis neleis mums sugriūti po kasdieninių rūpesčių našta. Jis suteiks mums teisingą požiūrį į visas problemas visose gyvenimo srityse. Jo dėka stovėsime tvirtai kaip uolos jūros bangų mūšoje.
Jei Dievas tam tikruose dalykuose mus įtikina, kad JIS norėtų daryti viena ar kita, tuomet priimkime tai ir nesistenkime pašalinti iš savo minčių. Tai tikėjimo dovana, kurią Dievo Dvasia įdeda mums į širdį. Kaip Nojus iš anksto žinojo, kad bus tvanas, todėl dykumos vidury statė laivą. Jis niekam neleido savęs suklaidinti, bet tvirtai pasitikėjo tuo, kas jam buvo pasakyta. Todėl, dideliam tvanui užliejus žemę, išliko gyvas tik jis ir jo šeima.

Ačiū Tėve, kad galiu Tavimi pasitikėti! Tu paimi mane už rankos ir vedi per gyvenimą. Tu laikai savo Ranką virš manęs ir mane saugai. Tu prilaikai mane savo Ranka, kad aš nekrisčiau ir „nenuskęsčiau“. Tu įdedi tikėjimą į mano širdį, kad galėčiau Tavimi pasitikėti. Taip, Tu esi mano gerasis Dievas ir Tėvas!