Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo.
Hebrajams 5, 14

Daugelis krikščionių yra kaip maži vaikai, kuriems visada reikia tik pieno. Juodos duonos jie negali suvirškinti. Tačiau Dievas nori padaryti mus stabiliais ir tvirtais, kad galėtume atlaikyti visus pasipriešinimus ir nemalonumus ir juose net galėtume augti. Priešas tegul galanda dantis, jis mūsų neįveiks!
Bet daugelis suklumpa pasirodžius pirmiesiems sunkumams ir aimanuoja. Visuose sunkumuose jie nori greitos Dievo reakcijos ir pagalbos, nesvarbu, ar tie sunkumai būtų dideli, ar maži. Jie „išūžia Dievui ausis“, o jeigu JIS neišklauso, tai dar ir bendruomenės. Ir visi turi už juos melstis ir juos guosti. Dievas nori, kad skubėtume tapti subrendusiais!
Dievui reikia tvirtų, nepalaužiamų žmonių, kurių neįveikia jokie sunkumai. Jie pažįsta Dievą ir žino, kad Juo galima pasitikėti. Ir savigailai jie neskiria jokio dėmesio. Jie šlovina Jį, kuris juos jau ne kartą išgelbėjo.
 Jėzus mus atpirko ir išgelbėjo. Čia mes Jam negalėjome padėti, nes šis dalykas mums buvo per didelis ir per sunkus. Jėzus turėjo dėl visų tai padaryti.
Bet dabar jau mūsų reikalas augti tikėjime. Mes turime nusitverti Jo ranką, pasiryžti Juo pasitikėti ir žingsnis po žingsnio eiti į priekį. JIS nepašalins nuo mūsų šio augimo proceso.
Mes turime ugdyti tvirtus įpročius, kad galėtume formuoti savąjį tikinčiojo gyvenimą. Daugelis keliasi rytais šiek tiek anksčiau, kad pasikalbėtų su Juo ir paskaitytų Bibliją. Kai kurie važiuoja į darbą traukiniu ir tą laiką išnaudoja Biblijos skaitymui. Kai kurie važiuoja į darbą automobiliu ir visą kelią meldžiasi. Kai kurie vakarais atsisako televizoriaus ar Facebook ir tą laiką panaudoja bendravimui su Dievu. Tokiu ar panašiu būdu galima išugdyti tvirtą įprotį kalbėtis su Juo.
Taip pat ir mūsų mąstymas bei kalbėjimas apie kitus žmones priklauso nuo suformuoto įpročio. Jei mūsų mąstymas apie kai kuriuos žmones yra labai negatyvus ir nuvertinantis, tai Jėzus nori tokį mąstymą pakeisti į meilę. Bet ir tam reikia “įpročio”! Tačiau tai nevyksta automatiškai, mes turime tai ugdyti ir nuolat nugalėti patys save.
Dėl Jėzaus mes mielai tai darome. Ir su Juo pasiseks. Per lavinimąsi ir senojo žmogaus įveikimą mes ugdome Naująjį žmogų, kuris vis labiau panešėja į Jėzaus paveikslą.
Rezultatas? Nauji žmonės, mieli, patrauklūs kitiems, pilni vidinės ramybės, paslaugūs, draugiški, kantrūs …beveik tokie, koks buvo ir Jėzus. O kaina? – Įveikti save ir ugdyti naujo gyvenimo įpročius.

Kaip gerai, Jėzau, kad Tu man padedi tame! Taip, aš noriu panešėti į Tave ir taip gyventi, kaip matau Tavyje. Kaip gerai, kad Tu atleidi man tai, ko aš neįveikiu, ir mane nuolat drąsini eiti į priekį.

”Kai jie pradėjo giedoti ir girti, Viešpats sukėlė paniką tarp amonitų, moabitų ir Seyro aukštumų gyventojų, kurie buvo išėję prieš Judą, ir jie vieni kitus sunaikino.”
2 Kronikų 20, 22

Šlovinti ir džiaugtis tokiose sudėtingose situacijose mums labai sunku. Mes matome tik galingus priešus, kurie nori mums padaryti bloga. Baiminamės visokios pražūties, praradimų ir galbūt net mirties. Mums sunku nukreipti žvilgsnį į Tą, kuris yra dar galingesnis už mūsų priešus ir visas nelaimes.
Gera žinoti, kad esate visiškai Viešpaties rankose. Ten esate saugūs, apsaugoti, kupini džiaugsmo ir ramybės. Tegul siaučia audra, tegul pasaulį drebina, tegul siaučia mirtis ir maras: saugūs Dievo rankose. Niekas, net mirtis, negali mūsų iš jų išplėšti.
Turime išmokti susidoroti su sunkumais. Mums skubiai reikia išmokti sudėtingose situacijose žvelgti tik į Jėzų, Viešpačių Viešpatį. Turime ieškoti ir rasti Jame saugumą, nepaisant situacijos. Nepriklausomai nuo išorinio chaoso, vidinė ramybė viską ištveria. Saugūs Jame.
Šis saugumas, šis žinojimas iš patirties su Viešpačiu leidžia mums šaukti iš džiaugsmo ir šlovinti net tada, kai artėja neįveikiamas priešas. Priešingu atveju tai būtų gana menkas, bergždžias bandymas šlovinti, kuriam labiau būdinga baimė ir nerimas nei gyvas tikėjimas.
Dievo atsakas į garsų šlovinimą neužtruko: Jis sunaikino priešus. Jis pasėjo nesantaiką tarp puolančių priešų taip, kad jie visiškai suplėšė vienas kitą. Izraeliui beliko „tik“ susirinkti grobį. Rašau „tik“, nes jiems prireikė trijų (!) dienų!
Paskui jie vėl susirinko slėnyje, kuris dar ir šiandien vadinamas Šlovinimo slėniu. Ten jie karštai šlovino Viešpatį už Jo didįjį išgelbėjimo aktą.
Nežinau, kaip Viešpats išgelbės jus. Bet žinau, kad Jis tai padarys. Jūs esate tvirtai Jo rankose. Pagalvokite apie visus nuostabius Dievo įsikišimus jūsų labui, prisiminkite. Ir pakliūkite į Jo rankas ir po Jo sparnu. Tikėkite, būkite tikri ir pradėkite dėkoti.

Dėkoju Tau, Jėzau, kad Tu sukeli šį užtikrintą, tvirtą, džiaugsmingą tikėjimą, kai žvelgiu į Tave, atokiau nuo rūpesčių ir baimių. Tu esi didesnis už visa kita! Taip, noriu džiaugtis Tavimi. Tu esi mano padėties Viešpats! Jei pasitikėsi Tavimi, mes kartu įveiksime šią situaciją.

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu.”
Evangelija pagal Luką 10, 27

Kaip mylimas Dievas? Kartais esame puikiai nusiteikę ir garsiai sušunkame „Aleliuja“! Kartais esame tarsi pogrindyje ir tikrai netariame „Aleliuja“. Ir visa to nepaisant mylėti Dievą … kaip tai įmanoma?
Mes dažniausiai suprantame meilę kaip emocionalų, dvasinį, jausminį dalyką. Mylime tuos, kurie myli mus, o kitiems esame abejingi. Nemėgstame tų, kurie mus kritikuoja. Kai kokį nors žmogų matome pirmą kartą, vedami jausmų nusprendžiame ar jis simpatiškas. Jei nesimpatiškas, mes jam liekame abejingi. O Dievą mylime tada, kai JIS padeda mums, jaučiamės džiaugsmingi ir ramūs.
Dievui tai yra per mažai. JIS nori žymiai daugiau, nesvarbu, ar tai susiję su Juo, ar kitais dalykais. JIS nori meilės, nepriklausančios nuo jausmų, bet tuos jausmus apimančios. Tad ir sunkiomis dienomis meilė neturėtų dingti.
Dievas myli mus, nepaisant to, ar meldžiamės, ar atsukame nugarą, ar ieškome Jo artumo, ar vengiame. JIS myli mus, net jei darome nuodėmes. Dievo meilė nepriklauso nuo mūsų veiksmų ar nuo mūsų meilės. JIS yra meilė, gebantis mylėti be jokių problemų. (JIS nekenčia nuodėmių ir nori išlaisvinti mus iš jų, nes myli nusidėjelius).
Jei mumyse gyvas Dievas, JIS gali paversti ir mus mylinčiais. Mes turime nelinkti į simpatijas ar antipatijas. Jei Jėzus valdo mūsų širdis, tai mes privalome gebėti skirti nuodėmę ir nusidėjelį bei mylėti nusidėjelį, nes Jėzus mylį jį. Kai Jėzus mumyse, Dievas valdo mus neišsenkančia meile.
Jei mes viską turime daryti patys, meilė dingsta greitai, nes mes dažnai nusiviliame. Daug lengviau yra gyventi Jėzaus meilėje. O tam yra reikalinga tyra širdis, kurioje gyvena Jėzus.

Dėkoju, Jėzau, kad dėka Tavęs galiu mylėti! Tąkart, kai Tavęs dar nepažinojau, galėjau mylėti tik tuos, kuriems aš patikau. Tačiau aš nepajėgiau mylėti savęs. Kaip gera, kad pripildai mano širdį Dievo meilės! Kaip gera mylėti ir priimti meilę!

„Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“
Evangelija pagal Morkų 9, 7

Labai retai girdime tiesioginį Dievo balsą. Kai Jėzus su savo mėgstamiausiais mokiniais buvo ant Atsimainymo kalno, jie išgirdo Dievo balsą iš debesies – ir išsigando.
Tačiau mokiniams, o taip pat ir mums, labai retai pasitaiko išgirsti Dievo balsą tiesiogiai. Tai labai ypatingos akimirkos, kurių paprastai niekada nepamirštame.
Tiesiogiai girdėjau Viešpatį kalbant man tik keletą kartų. Tačiau, ir tai yra klausimas, kaip mes Jį išgirstame? Kaip Jis gali mums nurodyti kryptį? Mes meldžiamės Jam, o kaip Jis atsako?
Šioje mažoje aukščiau pateiktoje eilutėje matome atsakymą: turime klausytis Jėzaus!
Kad atpažintume Dievo valią, turime Bibliją. Turime tarpusavio bendravimą, kad vienas kitam galėtume papasakoti apie Dievą. Turime Evangelijas, kuriose užrašyti Jėzaus žodžiai. Ir turime Šventąją Dvasią, kuri mums atgaivina Dievo ir Jėzaus žodžius. Taip Dievas kalba mūsų širdims.
Kai kurie nuolat laukia galingo Dievo apreiškimo. Jie nenori nieko daryti iš anksto, nenori žengti nė vieno žingsnio. Tačiau Dievas sau to neleidžia; jie gali laukti dar šimtą metų. Net Mozė su Viešpačiu susitiko tik vieną kartą, kai turėjo įžengti į uolos plyšį ir jam buvo leista pamatyti Viešpatį tik iš nugaros. Viešpats yra toks šventas, teisus, šviesus ir tikras, kad mes negalime Jo buvimo lengvai išgyventi.
Kadangi mes, žmonės, esame tokie deformuoti nuodėmės, Dievas retai susitinka su mumis tiesiogiai. Jis mieliau renkasi kitus būdus, kad mūsų neužgožtų. Turėtume klausytis Jo Sūnaus Jėzaus!
Jėzuje Jis labai, labai priartėjo prie mūsų. Jis tapo žmogumi ir yra lygus su mumis. Štai kodėl norime klausytis ir skaityti, ką Jėzus sako ir ko nori. Štai kodėl skaitome Evangelijas, Apaštalų darbus ir laiškus, esančius Naujajame Biblijos Testamente. Ten Jis kalba mūsų širdims. Jis duoda mums nurodymus šiai dienai ir mūsų gyvenimui. Puiku, kad Dievas susitinka su mumis Jėzuje tokiu apčiuopiamu, realiu ir suprantamu būdu! Taip, per Jėzų mes girdime Dievo balsą. Norime Jo klausytis ir norime Juo sekti!

Ačiū, Jėzau! Tu labai, labai priartėjai prie mūsų. Tu nusižeminai ir tapai žmogumi. Tai leidžia Tau suprasti mus, o mes galime suprasti Tave. Taip, man reikia Tavo artumo, Tavo kalbėjimo, Tavo vedimo! Dėkoju Tau, kad kalbi man per Bibliją, per savo žodį, per brolius ir Šventąją Dvasią. Tu tikrai esi gyvas!

Be apreiškimo žūsta (pasileidžia)  tauta. Palaimintas, kas laikosi įstatymo.
Patarlių 29, 18

Ne tik tauta pasileidžia, išdyksta, bet ir atskiras krikščionis, jeigu jis užmiršta savo viziją. Kokia yra tavo gyvenimo vizija, kurią gavai iš Dievo? Kokios yra tavo slaptos svajonės gyvenimui? Ką norėtumei pasiekti?
Kai žmogus įtiki į Jėzų, tai Dievas dažnai tuojau pat įdeda į širdį viziją, koks gali būti tolesnis gyvenimas. Dievas turi geras, nuostabias mintis mums! Kartais tai gali būti net svajonės, kurios atsirado dar būnant mažu berniuku. Dievo keliai yra labai skirtingi, bet kiekvienam išrinkti teisingai.
Taigi, kaip yra šiandien su tavo vizija? Ar tu jai ištikimas/a? Ar stengiesi viską padaryti, kad ji taptų realybe? Dievas tau ją davė, ir JIS padės ją įgyvendinti. JIS nededa į mūsų širdį neišsipildančių norų.
Ar tu pavargai? Ar tave „įvyniojo“ ir išsekino kasdieniniai rūpesčiai ar turtų apgaulė? Gal priešas taip apgavo tavo širdį, kad tu dabar vejiesi kitus tikslus ir tarnauji kitiems „dievams“? Kur yra Dievas tavo gyvenime, ar JIS toli ir daugiau nebekalba? Gal tave suviliojo patogumai, ir kieta lova tarnaujant misijoje buvo paprasčiausiai per kieta? Gal nematai jokios sėkmės? Gal Dievo vietą užėmė kiti žmonės? – yra tiek daug klausimų … bet mes turime duoti atsakymą. Nes priešingu atveju gali būti taip, kad mes savo gyvenimą pragyvenome tuščiai. Prieš pat tikslą pasiduoti, reiškia visiškai pralaimėti. Kažkiek ne į tą pusę, reiškia visai praplaukti pro šalį…
Dievas nenori, kad mes savo gyvenimą iššvaistytume. Todėl JIS davė mums viziją. Jeigu ji tau pradingo, tai leisk Jam šiandien su tavimi kalbėti: Šiandien, kai išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdies; nepradėkite vėl su Dievu diskutuoti, kas įmanoma ir kas ne. Geriau eik ir tylumoje su Juo išpažink Tėvui viską. JIS yra gailestingas. Eik, atiduok Jam savo gyvenimą ir savo viziją. O tada stokis ir eik; – nesvyruojant į tikslą. JIS padarys neįmanomą įmanomu.

O Jėzau, aš pagautas į velnio tinklą, aš tapau neištikimu savo vizijai! Kasdieniniai rūpesčiai ir turtų apgaulė, išdidumas, geismai, patogumai, viskas mane suviliojo ir pagavo. Atleisk man prašau ir padėk man ištrūkti! Taip, aš noriu atsistoti ir vytis savo viziją! Ačiū, Tu man padėsi ir neįmanomą padarysi įmanomu!!

“Tu būsi vadinama nauju vardu,
kurį tau suteiks pats VIEŠPATS.
Tu būsi puošni karūna VIEŠPATIES rankoje,
karališka diadema savo Dievo dešinėje.“
Izaijo 62, 2-3

Ne paslaptis, kad ginčo metu kitam žmogui pavadinti yra naudojami įvairiausi ir, dažnai, ne patys gražiausi vardai. Tuo tarpu įsimylėjimo stadijoje, priešingai -šnibždami mylimajam į ausį visokie mažybiniai žodeliai. Vardą, kuriuo vadiname kitą, mes suvokiame kaip „programą“, kaip kito žmogaus savybių įvardijimą. Tas vardas parodo, kuo mes tą kitą žmogų laikome. Savo mažylį aš dažnai vadinu „didysis“, nors jis mūsų šeimoje mažiausias. Bet, žinoma, kažkada jis bus didelis!
Simoną Jėzus pavadino Savo mokiniu ir davė jam Kefo, Petro, kuris reiškia Uola, vardą. Jėzus, dar prieš viskam įvykstant, žinojo, kad Simonas vieną dieną taps Uola.
Dievui nėra nežinomų dalykų. Kiekvienai žvaigždei JIS davė savo vardą ir kiekvieną gyvą sutvėrimą JIS šaukia savo vardu. JIS žino tuos milijonus žmonių vardų ir kiekvienam jų JIS turi sukūręs mažybinį vardą. Žmogų ir Dievą, iš tiesų, sieja labai intymus ryšys. Kartais melsdamasis už kokį žmogų pavadinu jį: Dievo numylėtinis! Arba: Princesė! Arba: Ištikimas ir stiprus didvyris! Maždaug taip skamba ir mūsų vardai, kuriuos sukūrė Dievas. Tame varde slypi tiek vilties ir švelnumo! Taip, Dievas, prieš sukurdamas, sudeda į jį visą Savo meilę.
Taip pat ir Tau JIS turi tam tikrą vardą, kurio niekas kitas nežino, bet tas vardas yra įrašytas Jo knygoje. Tavo vardas parodo, koks brangus tu Jam esi.

Dėkoju, Tėve, Tu vis labiau ir labiau pažįsti ir myli mane! Kaip švelniai Tu ištari mano vardą. Tu žinai, kad ilgiuosi pripažinimo, meilės bei dėmesio, ir visa tai Tu nori man suteikti. Taip, Tu sukūrei mane dar negimusį. Ačiū, kad taip myli ir įvertini mane! Dėkoju, kad taip gerai galvoji apie mane, iš tikrųjų, Tu esi mano gerasis Tėvas!!

„Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.”
1-is laiškas Korintiečiams 6,11

Prieš kelias dienas vienas brolis padavė man storą sąsiuvinį ir pasakė: „Štai, Frankai tavo nuodėmių sąrašas. Viskas tvarkingai surašyta. Niekas nebuvo pamiršta.”
Vau, buvau šiek tiek nustebęs. Viskas šioje knygelėje? Viskas? Ir brolis ją perskaitė? Gal jau visa bendruomenė apie ją žino? O rytoj tai bus laikraštyje???? ahhhh, norėjau įsikasti į žemę. Taip ilgai sunkiai dirbau, kad visi suprastų, koks puikus žmogus esu, o tada tokia maža knygelė kaip ši. … Dabar visi sužinos, koks aš blogas žmogus!!!
Knygelę atsiverčiau tik tada, kai buvau vienas. Prieš tai dar kartą patikrinau, ar nieko nėra šalia. O tada, šiek tiek drebančiais pirštais, norėjau ją perskaityti.
Bet pirmasis puslapis buvo tuščias, tik baltas popierius. Ir antrasis puslapis buvo lygiai toks pat. Hm, pagalvojau, kas tai? Ar brolis bandė iš manęs pasityčioti? Bet paskutinio puslapio apačioje perskaičiau: Bet jūs buvote nuplauti, pašventinti, išteisinti…
Tada pagaliau supratau! – ir man ne tik palengvėjo, bet ir džiaugiausi iš visos širdies: Ačiū, Jėzau!!!!!.
Kartais mums labai reikia patvirtinimo. Jėzus atleido, bet mes kažkodėl nelabai Juo tikime. Mūsų nuodėmės tarsi šešėlis šmėkščioja už nugaros ir laukia, kol kas nors jas iškels į dienos šviesą. Visada turime būti šiek tiek atsargūs, kad niekas iš tikrųjų mūsų nepamatytų. Koks keblumas! Jėzus nori, kad būtume laisvi nuo šios nuodėmės naštos!
Ir jei kas nors iš tiesų primena mums senas ar vakarykštes nuodėmes, galime pasakyti: taip, bet tai buvo kažkada. Jėzus atleido ir pamiršo. Ar nori laikyti nuodėmę prieš mane? Ar norite susivienyti su brolių kaltintoju, šėtonu? Jėzus mane padarė teisų, netgi šventą. Kas vis dar nori mane pasmerkti? Kas nori mane kaltinti? Net aš pats neturiu teisės prieš mane laikyti savo senas nuodėmes ir dėl jų save smerkti. Ne, Jėzus atleido. Ir aš turėčiau tai priimti – tokia Jo valia.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu esi nuostabus! Tu iš tiesų viską nuplovei, padarei mane teisų prieš Dievą, netgi šventą! Kaip tuomet turėčiau vis dar kaltinti save ar klausytis kitų kaltinimų? Ne, verčiau norėčiau klausytis Tavęs. Tu mane myli, todėl sumokėjai mano skolą. Ačiū Tau, mano brangus Viešpatie!

Pamatęs jį (Joną), Petras tarė Jėzui: VIEŠPATIE, o kas bus šitam? Jėzus atsakė: …, o kas gi tau? Tu sek paskui mane!
Jono 21, 21

Petras buvo susirūpinęs dėl Jono. Tačiau Jėzus papriekaištauja jam šiurkščiai: o kas gi tau? Įprastai turėtume jaudintis vieni dėl kitų, melstis vieni už kitus ir rūpintis kitais. Kodėl Jėzus čia toks griežtas?
Kalba eina apie VIEŠPATIES reikalą. Kas turi nuspręsti? Čia sprendžia pats VIEŠPATS, o ne Petras. Mes žmonės mėgstame nurodinėti Dievui arba teikti Jam pasiūlymus, ką JIS turi daryti su kitais žmonėmis.
Tačiau Jėzus yra VIEŠPATS Petrui lygiai taip pat kaip ir Jonui. JIS nusprendžia, todėl nereikalingus rūpesčius mes galime mesti į šoną. Mums nereikia Dievo įtikinėti, kad JIS darytų tam tikrus dalykus. Mums nereikia melstis taip, tarsi Dievas jau būtų užmiršęs brolį, ir mes turime Jam apie jį priminti. Pats Dievas neša atsakomybę už brolį, – ir JIS rodo kantrybę jam, JIS myli jį, saugo jį, JIS eina savo keliu su juo.
Jei matome, kad brolis patiria sunkumus ar net nusideda, matome jo nesupratimą, nežinojimą, ką tuomet darome? Ar apie tai turi sužinoti visas pasaulis? Turime apie tai informuoti Jėzų? Mes turėtume tyliai melstis už brolį ir jam linkėti paties geriausio, ką Dievas gali jam suteikti. Bet mes neturime jo teisti, smerkti ar Dievui patarimus teikti, Jo skubinti, kad JIS kažką darytų pagal mūsų supratimą.
Mes turime sekti Jėzų, tai mūsų užduotis. Bet atsižvelgdami į kitus ir rūpindamiesi kitais žmonėmis, mes kartais einame į kompromisus. Tačiau Jėzus rūpinasi tuo kitu, jei šis dėl manęs turėjo patirti nuostolius. Mes būkime susirūpinę tik tuo, kaip visuose dalykuose sekti Jėzų.
Dėl mylimos žmonos, vaikų, draugų ar kolegų, o dažnai ir dėl krikščionių bendruomenės, to perdėto susirūpinimo, mes tiesą sakant nepadarome to, ko Jėzus iš mūsų nori. (Kartais šis rūpestis yra tik pasiteisinimas; o iš tiesų tai mums net visai patinka šiuo atžvilgiu ne visiškai sekti Jėzumi). Paveskime šiuos žmones Jėzui, atiduokime juos visiškai į jo rankas ir leiskime Jam rūpintis. Mes geriau sekime Juo. O čia jau reikia pasitikėjimo Geruoju Ganytoju; – JIS nėra tas, kuris mus ir kitus sąmoningai kankina ir gyvenimą dar labiau apsunkina, nei jis yra.
Tačiau saugokimės ir to, kad neapleistume savųjų, sakydami: neturiu Tau laiko! Aš turiu tarnauti VIEŠPAČIUI … Ne, tai nėra tarnystė VIEŠPAČIUI. VIEŠPATS neišlaisvina mūsų nuo to rūpinimosi, kurį JIS pats mums pavedė.

Ačiū Jėzau, Tu išlaisvini! Taip, aš noriu ir galiu Tave sekti, nes Tu turi numatęs man ir kitiems vien tik gera. Aš žinau, jie visi yra Tavo stipriose, mylinčiose rankose. Aš noriu žvelgti į Tave ir daryti tai, ką manai esant teisinga. Aš noriu rūpintis savaisiais, bet į kompromisus tikėjime aš daugiau neisiu. Tu laikai savo ranką virš manęs, todėl aš esu saugus, atsipalaidavęs ir linksmas!

Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines …“.
Evangelija pagal Matą 17, 4 

Jėzus nusivedė Petrą, Joną ir Jokūbą ant kalno. Ten Jėzus pasikeitė, Jo veidas švietė kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Tuomet pasirodė Elijas ir Mozė ir kalbėjo su Jėzumi.
Šią didingą akimirką Petras net nebežinojo, ką sakyti. Viskas buvo taip didinga, nuostabu, puiku ir nepakartojama! Jis norėjo pasilikti ant kalno.
Tuomet pats Dievas kreipėsi į Jėzų, o trys mokiniai išsigandę parklupo ant žemės. Jėzus juos visus palietė ir mokiniai matė tik Jėzų. Po to viskas buvo kaip įprasta. Jie nusileido nuo kalno ir pasinėrė į kasdieninius reikalus.
Daugelis krikščionių patiria vieną ar kelias Dievo didybės akimirkas. Tai yra taip žavu, kad neįmanoma pamiršti! Tad kiekvienas trokšta šią didybės akimirką užfiksuoti ir įamžinti, kad tai niekada nesibaigtų! Tačiau mes vis nusileidžiame ant žemės, kaip ir mokiniai, nulipę nuo kalno, pasineriame į kasdienybę.
Kai kurie krikščionys nori pasilikti toje didybėje kaip ant kalno ir nenori grįžti į realybę. Viešpatystės momentas jiems tampa atsvara, o visa kita netenka reikšmės. Jie imasi visokių triukų ir naudojasi visomis galimybėmis, kad tik vėl galėtų būti tokioje būsenoje. Jie važiuoja į pamaldas, galbūt pasninkauja, meldžiasi ir skaito per dienas Bibliją … Atrodo lyg jie spaudžia Dievą vėl dalyvauti su jais kartu perkeitimo ant kalno.
Tačiau Jėzus vėl nusileido nuo kalno į įprastą gyvenimą. Tad ir mes privalome grįžti į realybę. Ten galime nuspręsti, ar mes mylime Jėzų, ar mieliau statytume Jam ant kalno palapinę. Tie šventieji, kurie nebenori kasdienio gyvenimo, VIEŠPAČIUI tampa siaubūnais. Aplinka juokiasi iš tokių ir broliams bei seserims tokie šventieji tampa našta.
Kasdienybė tampa tikru išbandymu mūsų tikėjimui. Ar mes seksime Jėzumi, kai dirbsime „juodus“ darbus, kai lankysime ligonius, kalinius, kaip elgsimės su alkoholikais … Yra tiek visko daug, ko nori iš mūsų Jėzus! TIK mes esame Jo rankos žemėje. Ar esame pasiruošę? Ar mylime Jį taip, kad galime nulipti nuo perkeitimo kalno?

Jėzau, kaip malonu būti su Tavimi! Tačiau deja, tai neįmanoma kiekvieną dieną … Taip, aš suprantu, kad esu Tau reikalingas Žemėje kiekvieną dieną. Myliu Tave ir noriu daryti Tavo darbus. Nesvarbu, ar tai būtų plovimas, automobilio vairavimas, žolės pjovimas … viską noriu daryti Tavo garbei. Noriu parodyti žmonės Tavo palankumą. Dėkoju, kad Tu esi šalia ir padedi man.

… nes Dievas yra meilė.
1 Jono laiškas 4, 8

Aržįsti Dievo meilę asmeniškai?  Ar gali maudytis Jo meilėje? Ar ji apsėmusi tave labiau nei visi sunkumai?
Biblijoje puikiai aprašyta Jo besąlyginė meilė tau. Tu gali kiekvieną žodį, taip, netgi kiekvieną raidę priimti asmeniškai. Dievas myli tave labiau, nei gali mylėti tavo žmona ar vyras, ar mama. JIS yra Dievas ir Jo meilėje nėra nei pėdsako savanaudiškumo, nuosavo teisumo, melo ar atstūmimo. JIS yra tikras.
Jo meilė išties yra beribė, be jokių „kai“ ar „bet“, ji tveria visuomet ir amžinai. Jei esi Jo vaikas, JIS apipils tave savo meile. (Deja, ne visi Dievo vaikai priima Jo absoliučią meilę, bet pasislepia už įstatymų, religijos, pamaldžių žinių ir praktikų). Bet tikėdami Tėvu mes galime būti kaip tikri vaikai ir labai vaikiškai priimti Jo meilę ir artumą. Pasiklausyk šios dieviškosios meilės dainos:
„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“
(1 Korintiečiams 13)

Ačiū, Jėzau! Tu esi asmeniška Dievo meilė! Tavyje galiu matyti, kaip labai mane myli Tėvas! Lygiai taip, kaip JIS myli Tave, JIS myli ir mane. Kaip galėčiau kada nors tai suprasti? Nepajėgiu. Bet kiekvieną rytą aš galiu pradėti iš naujo dieną Tavo meilėje ir Tavo „taip“, pasakytam man. Tu esi man tooooks geras!