Tik Jėzaus vardu – 2019 10 22 

Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
Romiečiams 10, 13

Kartais mes, krikščionys, abejojame, ar tikrai esame išgelbėti, ar mūsų nuodėmės atleistos ir ar pateksime į dangų. Kartais jaučiame, kad Dievas mus atstūmė, mes nesame to verti, Jis mus apleido. Štai kodėl Biblijoje yra ši eilutė: Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. O ką darai tu? Ar šaukiesi jo? Nors ir labai abejodamas, bet taip.
Žinai, jei Dievas būtų tave palikęs, daugiau Jo nebesišautum. JIS tau visiškai nerūpėtų, net neprisimintum Jo. Tuomet būtum pasimetęs, bet tik tada. Bet Šventoji Dvasia vis dar veikia tavyje ir kelia šį klausimą apie Dievą. Pasinaudok proga, kurią Ji tau suteikia!
Priešas yra brolių kaltintojas, sakoma Biblijoje, Apreiškime Jonui. Jis kaltina tave, suleidžia beviltiškumo nuodus, paguldo tave ant žemės.
Štai kodėl laiške romiečiams anksčiau parašytos kelios eilutės: Jei iš visos širdies tikėsi… Taip, tai yra sprendimas tau: iš visos širdies, visa širdimi glauskis prie Jo, nes Jis pažadėjo atleisti ir per Jį mes esame Dievo vaikai! Neleisk, kad iš tavęs atimtų šį įsitikinimą, neklausyk kitų balsų! Šventoji Dvasia labai giliai širdyje įtikina, kad esi Dievo vaikas. Tai tarsi subtilus augalas, kuriam reikia daug priežiūros. Kovok su piktomis velnio mintimis ir atsimink Bibliją. Joje štai taip parašyta: JIS atleido mano nuodėmes, aš esu Dievo vaikas.
Dievas yra žodis ir visos tautos turi kokį nors dievą. Vienos vieną, kitos kitą. Budą, Krišną, Manitą, Odiną… yra tiek daug dievų!
Kad nebūtų kalbinės painiavos, mūsų Dievas turi vardą: Jėzus Kristus. Tik JIS vienintelis gelbsti, JIS padaro mus Dievo vaikais, JIS mums atveria dangų, JIS atleidžia mūsų kaltes. Tik Jo šventame varde slypi išgelbėjimas: Jėzus Kristus. Kas Jo šaukiasi, yra išgelbėtas; tie, kas Jį tiki, yra išgelbėti. Pasitikėk Juo!

Ačiū, Jėzau, Tu esi mano išsigelbėjimas! Kaip kitaip galėčiau stoti prieš visagalį Teisėją? Kaip turėčiau išgyventi priešo išpuolius? Kaip turėčiau tikėti, pasitikėti ir būti saugus, jei nebūtų Tavęs? Viešpatie, tikiu tik Tavimi, tik Tu esi mano išgelbėjimas.

Daug vargų  –  2019.10.21

Daugel vargų ištinka teisųjį,
bet Viešpats išgelbsti iš jų visų.
Psalmė 34, 20

Šaukiasi teisieji pagalbos, Viešpats klausosi ir išgelbsti juos iš visų vargų.
Viešpats yra arti tų, kurie sielojasi,
ir gelbsti nevilties apimtuosius.  (Eil.18f.)

Girdisi prieštaravimas: iš vienos pusės Viešpats klausosi, guodžia ir gelbsti, iš kitos pusės, daug vargų ištinka teisųjį…. Bet visa tai galima suprasti tik kartu.
Dievas iš mažų vaikų padarys suaugusius, stiprius tikėjimo vyrus ir moteris. JAM nepatinka, kai mes, krikščionys, nuolat tenorime valgyti pienišką košę. JIS turi mums stipresnio maisto!
Dievas nori tvirtų atstovų čia, žemėje, o ne gudrių pieno mėgėjų ar sugadintų princesių.
JIS turi metodų, kaip mus sustiprinti: tai treniruotės. Taip yra ir sporte: reikalavimai auga, kai tampi vis geresnis. Taip yra ir krikščionių tikėjime: Kuo toliau einu, tuo stipresni tampa išbandymai, reikalavimai, užduotys ir atsakomybė.
Kartais Dievas peržengia mūsų ribas; – tik tam, kad jas praplėstų. Žinoma, nėra smagu būti tokios kovos viduryje. Bet kai viskas praeina, būna nuostabu, ir mes džiūgaujam Viešpatyje! Taip Dievas kuria Savo armiją.
Kuomet mes esame kančioje, JIS būna ypatingai arti. JIS nenuleidžia nuo mūsų akių, ir švelniai laiko mus Savo tvirtose rankose. Mes to visai nepastebime, tik vėliau mums tai tampa pažinu. Bet mes nuolat galime išlieti JAM savo širdį, ir JIS paguos bei suteiks vilties. Be to, kas nustoja melstis, baigę verkšlenti, nebegauna Dievo dalies maldoje: paguodos, vilties, bendrystės. Tas, kas kriepia savo žvilgsnį maldoje į Jėzų ir žvelgia į JĮ, tas, kas gali patikėti Žodžiais, kuriuos JIS sako, tas bus paguostas, gaus drąsos ir vilties.
Dievo pažadas galioja: JIS išgelbės mus iš visko, iš visko ištrauks. Kartu su JUO mes visada esame nugalėtojų pusėje!
Net jei išeitis yra „kylant aukštyn“, kaip tai buvo Steponui, kurį užmėtė akmenimis, tai vis tiek yra išgelbėjimas. Nes Steponas buvo „užkluptas“ vidury situacijos, nepastebėjo savo kūno, nes regėjo atvirą dangų. Taip jis išvengė savo kankintojų; – Jėzus paėmė jį į dangų, o JO veidas spindėjo kaip angelo.

Dėkoju, Jėzau! Iki šiol Tu iš visur mane ištraukei ir išgelbėjai, nes Tu esi stiprus Viešpats. Tu ir toliau taip darysi, net ir sunkiausiomis valandomis. Aš pasitikiu Tavimi.

Slapta nuodėmė  –  2019.10.20

Natanas Dovydui sakė: Tu esi tas žmogus.
2. Samuelio knyga 12, 7

Dovydas paėmė Urijo žmoną, o jį patį leido nužudyti. Vienerius metus jis džiaugėsi savo naująja žmona. Dievas jo vengė, tik Dovydas to nei karto nepastebėjo! Tada atvyko pranašas Natanas ir papasakojo jam vieną istoriją: Du žmonės gyveno vienam mieste: vienas turtuolis, o kitas skurdžius. Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, o skurdžius – tik vieną mažą avelę, kurią kantriai ir sunkiai augino. Kai pas turtuolį atėjo pakeleivis, jam buvo gaila paimti vieną iš savo avių, taigi jis paėmė skurdžiaus avelę ir paruošė iš jos valgį atėjusiam svečiui. Kai Dovydas tai išklausė, labai įširdo ant to žmogaus ir šaukė: Žmogus, kuris tai padarė, turi mirti! – o Natanas atsakė jam: Tu esi tas žmogus. Tu turėjai viską, ir jei to būtų buvę per maža, būtų Viešpats dar daugiau davęs. Bet kodėl tu paėmei Urijo žmoną ir jį patį nužudei? Ir pažino Dovydas savąją nuodėmę visiškoje šviesoje, – nuodėmę, kurią jis metus slėpė ir menkino. Jis tapo atsparus nuodėmei, bet štai Dievas jam staiga atvėrė akis. Tikrai, tarė jis Natanui, aš nusidėjau Viešpačiui!
Taigi, ir mums gali taip nutikti, galim apakti prieš savo pačių nuodėmę! Tada kalbama mažai, atleidžiama, teisinamasi prieš Dievą… bet Dievo ramybė išlieka nutolusi nuo širdies. Kaip labai mes galime būti akli prieš save pačius! Stebėk, kada tu dažniausiai save gini ir kuriose srityse daugiausiai diskutuoji su Dievu, štai ten slypi tavo pūlinys. – Mes nesam geresni už Dovydą!
Dievas atleido Dovydui, nes jis visiškai rimtai pripažino esąs kaltas. JIS atleis ir mums. Dovydas nieko nebegalėjo pakeisti, jis nebegalėjo grįžti atgal ir pasirinkti iš naujo. Blogai! O mes? Jeigu galėtume grįžti, turėtume tai tučtuojau padaryti. Kaip kitaip mes ir vėl galėtume pažvelgti Viešpačiui į akis? Kaipgi kitaip mes galime stoti prieš teismą?
JAM patinka būti maloningu. JIS padės mums atitaisyti žalą arba pasitraukti iš nuodėmės.

Dėkoju, Jėzau, Tu atleidi man mano slaptą skolą ir padedi man gyventi švarų gyvenimą. Tikrai, noriu baigti su nuodėmėmis ir šlovinti Tave savuoju gyvenimu!

Tiesa  –  2019.10.19

Jėzus sakė: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.
Evangelija pagal Joną 14, 6

Pilypas sako Jėzui: Viešpatie, parodyk Tėvą! – Jėzus taria: Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!
JIS yra atsakymas į klausimą apie Dievą!!
JIS yra Tiesa!
Mus, Vakaruose, labai įtakoja mokslas, loginis mąstymas, ir tai yra gerai. Bet to pasekmė tokia, jog ir Dievą mes norime suprasti logiškai; – o tai neįmanoma. JIS nėra kažkokia nusistovėjusi tiesa dogmų ir teoremų išraiškoje, JIS yra asmenyje gyvenanti tiesa.
Man kilo didelių sunkumų tai suprasti.
Mielai turėčiau viskam aiškias instrukcijas, kad yra taip ir taip, ir baigta. Pavyzdžiui, dėl dešimtinės. Bažnyčia iš to padarė labai stiprų mokslą (galbūt dėl naudos sau?) O Jėzus sako: Džiugų davėją Dievas myli. JIS griežtai nenustatinėja, bet visada mielai norėtų būti klausiamas. O tada jau maldoje, pokalbyje su JUO galima nuspręsti, kiek bus atiduodama bendruomenei, o galbūt kokia nors misija kažkiek gaus, o galbūt nieko nebus duodama, nes skolos spaudžia. Jėzus yra lankstus, o mūsų pamėgtos dogmos – ne.
Nėra taip, kad šiandien tiesa yra tokia, o rytoj – ji kitokia. Moralė patiria nuolatinius pokyčius. Tai, kas šiandien modernu ir normalu, prieš 50 metų buvo neįprasta bei ligota; – ir kas gi teisus? Kaip vaikai spręs apie mūsų moralę? Jie turės ją visiškai kitokią, nes mada žengia į priekį. (Moralė neturi nieko bendro su mokslu, tačiau norisi įrodyti tai, kas tau patinka).
Jėzus gyvas. Ir būtent JIS mums visada turi teisingą atsakymą, kadangi JIS gyvena mumyse. Štai kodėl mes neturėtume tiek daug įsipareigoti ir remtis kitais požiūriais. Neturėtume ginčytis ir lieti kraujo dėl nuomonių kaip kad tai buvo viduramžiais. Neturėtume leistis užkrečiami vyraujančių nuomonių absoliutizmo: Jeigu nenori sutikti su mano nuomone, tai duosiu tau į kaulus. – Ne, geriau jau pasilikti pokalbyje su Jėzumi, išdėstyti savo nuomonę ramiai ir dalykiškai, o kiti turėtų daryti tai, ką jie mano esant teisinga (net jeigu dėl to mums dvasiškai skauda). Kaip gerai, kad Jėzus yra gyvenimas!!!

Dėkoju Jėzau, Tu esi išlaisvinimas iš sunkaus, mirtį nešančio įstatymo, kurio vienaip ar kitaip niekada negalėjau laikytis. Tu esi gyvenimas, o su Tavimi ir aš gyvenu!

Gailestingumas  –  2019.10.18

Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Evangelija pagal Matą 5, 7

Gailestingas, man visada skamba kaip „geros širdies“. Tikrai, gera širdis tiems, kuriems reikia pagalbos ir turintiems įvairių poreikių. Daug yra žmonių, mielai išnaudojančių tokius padėjėjus, o štai kai kurie mielai leidžiasi išnaudojami ir per pasiruošimą padėti save įprasmina, kitaip sakant, tampa svarbiais. Bet dieviškasis gailestingumas yra kas kita. Per jį žmonės išmoksta atsiriboti nuo savęs. Jie žino, jog Jėzus jais pasirūpins ir juos toleruos, taigi jie saugūs ir jaučiasi tvirti. Ir dėl to jie pajėgia galvoti apie kitus žmones bei jais rūpintis.
Galvoju apie žmogų, kuris surado apiplėštą ir sužeistą vyrą, aprišo jo žaizdas, užsodino ant savo asilo, atnešė iki nakvynės vietos ir net sumokėjo už jo gydymą; – tai buvo gailestingasis samarietis. Jam nebuvo būtina galvoti vien tik apie save.
Galvoju apie Motiną Teresę, kuri buvo visiškai saugi Dieve ir todėl laisva rūpintis mirštančiais.
Nesaugūs žmonės to negali, jie tiesiog dvasiškai palūžtų. Tarnystei ir gailestingumui reikia stabilių žmonių. Jėzuje mes tampame stabilūs, mūsų tikėjimas mus stiprina. O JIS aprūpina mus tuo, ką mes turime atiduoti.
Galvoju apie Bernardą, kuris prieš keletą šimtmečių Anglijoje įvairiose slėptuvėse naktimis su žibintu ieškojo našlaičių bei pasiimdavo juos į namus; – tai vyras su žibintu.
Yra tiek daug pavyzdžių, kai stiprūs krikščionys susiduria su įvairiais sunkumais ir tada pasiekia didelių dalykų.
Jiems galioja tai, ką Jėzus pažadėjo Evangelijos pagal Matą 25 skyriuje: Aš buvau alkanas ir jūs mane pavalgydinote. Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių, tai man padarėte. – Argi Jėzus galėtų užmiršti tokius darbus? Argi JIS nelaimintų tokių žmonių asmeniškai? Tikrai! – JIS pats stoja už juos ir asmeniškai jais rūpinasi. Jie yra ypatingieji Dievo juvelyriniai dirbiniai.

Dėkoju, Jėzau, Tu gailestingas man, nes labai mane myli. Tu gailestingas man, – Tau ne visvien, kaip man sekasi. Dėkoju, kad Tu esi šalia ir Tavo paguoda mane atgaivina, kai man to reikia. Dėkoju, Tu padedi man su Savo tvirta, pergalinga tiesa!!

Kaip Jėzus – 2019 10 17

Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.
Filipiečiams 2, 5


Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.
Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“

Taip turėtų būti mūsų bendruomenėse. Tačiau dažnai esama pasididžiavimo, valdžios troškimo, viešpatavimo, savanaudiškumo, kartėlio, godumo pinigams ir apkalbų. Mes norime, kad būtų kitaip! Mes norime, kad bažnyčia būtų tokia, kokią ją parodo Jėzus!
Mes norime nukryžiuoti savo egoizmą, dogmatiškumą, smulkmeniškumą, ginčus dėl mokymo ir visko, kas mus skiria nuo brolio. Mes norime gyventi dėl Jėzaus. Mes norime gyventi dėl to, kas Jo širdyje, gyventi tik Jam, o ne sau patiems. Jam visa garbė, o ne mums.
Štai čia prasideda mūsų mirtis. Ir jei yra pakankamai brolių ir seserų, kurie taip gyvena, tada iš tiesų prasideda bažnyčia. Tikra broliška meilė, Jėzaus meilė. Tada Jis yra Bažnyčios Viešpats.
Kaip gaila, kai Kristus yra išjuokiamas dėl mūsų savanaudiškumo. Reikia labai daug atleidimo.
Aš noriu gyventi dėl Kristaus. Net jei ir sunku. Net jei aš pats vėl ir vėl atkrentu. Bet aš noriu nusilenkti ir eiti Jo keliu. Kaip sunku Jam mūsų bendruomenėse – nejaugi mums turėtų būti lengviau?

O, Jėzau, aš Tave myliu! Štai kodėl noriu pamiršti save ir gyventi Tau. Tu esi mano tikslas, mano kelias, mano tiesa ir mano gyvenimas. Padėk man gyventi taip, kaip gyvenai Tu. Man reikia Tavo Šventosios Dvasios!

Senas puodas – 2019 10 16

Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.
Evangelija pagal Matą 5, 15

Kai neseniai nuėjau į sodą, vėl radau savo seną puodą. Jis buvo visiškai purvinas, aplipęs žemėmis, gerokai sulankstytas ir net skylėtas. Nuėmęs dangtį nustebau: puode buvo maža lemputė. Ji vos vos degė ir virpėjo vėjyje. Bet aš įpyliau šviežio aliejaus, užstojau vėją ir tada liepsnelė ėmė vėl laimingai degti. Apverčiau puodą ir pastačiau lempą ant jo. Ši mažutė švieselė tamsoje atrodė tiesio nuostabiai!
Kai kurie krikščionys yra panašūs į šį puodą. Oi, koks aš apgailėtinas, nevertingas, nuodėmingas ir nešvarus! Ir žmonės tikrai galvoja: jis tiesiog baisus! O dar, matai, nori būti krikščioniu…
Ką žmonės turėtų matyti? Puodą ar lempą? Kuo jie turėtų džiaugtis – šviesa ar puikiu, tauriojo metalo puodu? Jei nori, kad žmonės matytų tave, pasigražink! Bet jei gyvenimas tavęs nepagailėjo, tada puodas yra sulankstytas, įtrūkęs ir skylėtas ir gerai, kad žmonės mato šviesą, o ne puodą.
Nešvarumus gali nuplauti Jėzus. Bet sulankstymai ir skylės išlieka – tai priešnuodis mūsų egoizmui. JIS gali vėl uždegti šviesą, vilties ir gyvenimo šviesą, o paskui pastatyti ant seno puodo. Tuomet mūsų gyvenimas vėl įgauna prasmę ir mums nebereikia nuolat slėptis bei verkšlenti. Juk gražu, kai net ir senatvėje, sergant ar nusilpus, vis dar galima kreiptis į Viešpatį, į tą, kuris suteikia vilties, gyvybės, paguodos ir pastiprinimo; į tą, kuris nugalėjo nuodėmę, vergiją ir mirtį, kuris iš visko gali padaryti kažką visiškai naujo ir išradingo. JIS to vertas!!!

Ačiū Tau, Jėzau, Tu padarai iš manęs, tokio seno puodo, kažką naudingo. Dabar galiu spinduliuoti Tave, ir žmonės Tave mato (o ne mano įlenkimus ir įtrūkius). Ačiū, Tu esi su manimi ir vėl iš naujo uždegi gyvenimo šviesą.

Džiaugsmo šventė – 2019 10 15

Tada tu džiaugsies drauge su levitu ir ateiviu, gyvenančiu su tavimi, visu geru, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra davęs tau ir tavo namams.
Pakartoto Įstatymo 26, 11

Izraelitai žinojo, kodėl jie turi maisto, kodėl gali gyventi laisvėje ir kodėl yra ypatingi Dievui: JIS pats juos sukūrė kaip tautą, JIS juos prižiūrėjo, išvedė iš Egipto vergijos namų, vedė per dykumą ir parvedė į šalį, kur teka pienas ir medus. JIS, jų stiprus Dievas, apsaugojo juos savo ištiesta ranka, įsakė žemei būti vaisingai, tinkamu metu pasiuntė lietaus ir palaimino juos visame kame, ko tik jiems reikėjo. O dabar jie susirenka ir švenčia derliaus šventę. Jie visi švenčia kartu, o su jais net ir svetimšaliai, t. y. užsieniečiai. Jie yra įtraukti į šią džiaugsmo šventę, kuri peržengia visas sienas.
Nenorime kalbėti apie užsienio politiką, bet apie mūsų santykius su užsieniečiais. Jie taip pat yra žmonės, kuriuos sukūrė Dievas. Jie yra tarp mūsų ir mes norime pasidalinti su jais savo džiaugsmu. Žinoma, mes nerimaujame, kai kažkas yra svetima. Bet turime Dievą, kuris mums padeda peršokti sienas ir pertvaras.
Derliaus šventė turėtų mums priminti, kad visa esame gavę iš Dievo: vaisingumą ir darbą, duoną, pieną ir vyną. Automobilius, lėktuvus ir daug prabangos, kurios kiti žmonės neturi. Geri keliai, geležinkelis, telefonas, kompiuteris… kaip mums gerai!!! Nors mūsų žmonės ne visada ėjo Dievo keliu ir netgi atitolo nuo Izraelio žmonių, Dievas juos vis tiek gausiai palaimino – kiek metų nebuvo karo!!!
O kas, jei Dievas būtų patraukęs savo stiprią ranką?
Stichinės nelaimės. Ginčai. Karai. Alkis. Chaosas. Baimė. Pilietinis karas. Nesibaigiančios nuodėmės. Melas, sukčiavimas, vagystės, seksualiniai iškrypimai ir nelaisvė, priklausomybės. Jaunimas palūžtų nebeturėtų paramos. Būtų baisu, jei Dievas neturėtų daugiau ką pasakyti. Melskimės ir toliau už savo šalį!!! Ir dėkokime už gerus laikus, kuriais gyvenime, už šį nepelnytą palaiminimą.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu esi visatos valdovas. Ačiū už taiką, džiaugsmą, kad aprūpini viskuo, ko reikia! Viešpatie, mes norime priimti nepažįstamus žmones kaip Tavo kūrinius ir kartu su jais džiaugtis! Tu mums geras!!!

Atitaisymas  –  2019.10.14

Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai. Jėzus tarė: Į šiuos namus atėjo išganymas.
Evangelija pagal Luką 19, 8f.

Tai ištrauka iš Zachiejaus kalbos, mat jis, būdamas muitininku, apgavo daug žmonių, taip tapdamas turtingu. Muitininkai tais laikais buvo sukčiai ir Romos valdžios pakalikai. Iš esmės jie dirbo tik į savo kišenę.
Zachiejus norėjo pamatyti Jėzų, o kadangi jis buvo mažo ūgio, o žmonės jo nepraleido, jis įsilipo į medį. Vis dėlto Jėzus jo ten ieškojo bei norėjo ateiti pas jį namo į svečius. (Jėzus juk nusidėjėlių ir muitininkų draugas). Zachiejus Jėzaus akyse matė Dievo meilę ir atleidimą, taip pat – kvietimą grįžti namo, į dangiškojo tėvo glėbį. Zachiejus buvo toks laimingas, kad surado Dievą, jog už visa, ką buvo padaręs, norėjo atsilyginti.
Kaltės visuomet turėtų būti apvalytos. Mūsų kaltes Jėzus nešė ant kryžiaus, savo artimųjų kaltes mes turime atleisti, mums metamus kaltinimus turime sunaikinti tiesos šviesoje, sau metamus kaltinimus ir savęs prakeikimus dėl kaltės ir nesėkmių turime ištirpinti meilės tiesoje. Biblijoje yra toks užtvirtintas dalykas, kad mes turime prašyti atleidimo už kaltes, padarytas kitiems žmonėms, ir, kiek tai yra įmanoma, jas atitaisyti. Kitaip turėsime problemų su amžinuoju teisėju, kuris mums turi atleisti mūsų kaltes.
Mes nepajusime dangiškojo džiaugsmo ir JO ramybės savo širdyse tol, kol vengsime mokėti už savo kaltes. Ir net jei tam yra tūkstantis gerų priežasčių; – Dievas visiškai jų nesiklauso. JIS taip ilgai primena mums apie mūsų kaltes, kiek ilgai mes galime JĮ girdėti. JIS nenori pažeminti mus prieš kitus žmones, tačiau JIS siekia nugalėti mūsų išdidumą. Mes tik tuomet būsime laisvi, kai atitaisysime tą žalą, kurią mes padarėme. Tuomet danguje ir mūsų širdyse bus šventė švenčiama!!

Dėkoju Jėzau, kad Tu atleidai mano kaltes ir sumokėjai už jas didelę kainą. Aš noriu atitaisyti padarytą žalą. Tu nori sutvarkyti mano gyvenimą, nes jis priklauso Tau. Dėkoju, Tu padedi man tame.

Plg. Evangelija pagal Matą 6, 23 – 26

Ryto niurzgesiai  –  2010.10.13

Ši diena yra Viešpaties duota, –
linksminkitės ir džiūgaukime.
Psalmė 118, 24

Šią eilutę turėčiau užsirašyti virš lovos, kad kiekvieną rytą ją pamatyčiau pirmiausiai. Nes būnu lyg murmantis meškinas, ypač rytais. Man nuolat per anksti keltis… o per dieną tiek daug visko reikia nuveikti, o dar ir oras ne visuomet būna teisingas, ir vaikai nervina, jiems reikia šio ir ano, ir dar, ir taip toliau. Tiek daug visko sukrenta į krūvą, kad praeina bet koks džiaugsmas, jei kažkoks jis apskritai buvo atsiradęs. Ne, gyvenimas yra sunkus, ypač šiandien… galbūt reikėtų šią dieną praleisti ir iš karto eiti prie kitos dienos? Ar ir ji bus visai tokia pat?
Kartais, bet ne visada, man pavyksta pirmiausia pagalvoti apie Jėzų, o tik tada apie reikalavimus ir rūpesčius, orą, darbą ir vaikus. Tikrai, tada einasi gerai! Tada matau JO meilę, JO didybę ir gėrį, tada aš pradedu dėkoti! Vis dėlto nuostabu, kaip Viešpats nepaisant visko, mane atvedė iki čia, kur dabar esu! JAM tikrai tai nebuvo paprasta.
Jeigu ryte pirmiausia pamatau JĮ ir galiu dėkoti, diena bus nuostabi. Tada jau niekas negali manęs išmušti iš vėžių. Tuomet JIS yra mano pusėje. Tada jokia problema man nėra per didelė. Tada JIS iš pat ryto gali apvalyti mane nuo bet kokios kaltės ar nuodėmės, ir štai tampu aš naujai gimęs, nekaltas ir tyras kaip po gaivinančio dušo. Atvirai tariant, su JUO yra nuostabu!
Tada mano gera nuotaika tiesiog užkrečiama, vaikams taip pat gerai sekasi, ir jie yra laimingi. Ir su pardavėja galiu papokštauti, pagirti ją už jos gebėjimus, galiu rasti mielų žodžių policininkams, pakeliui dar pagirti mokytoją, taip pat ir kaimyną draugiškai pasveikinti… Tuomet galiu rašyti žmonėms motyvuojančius elektroninius laiškus. Ech, tada būni tikrai „naudingas“ Dievui! Taip pasireiškia draugiškumas, viešpataujantis Dievo karalysje. Kaip gerai tai veikia!!
Kartą, esant tokiam blogam paniurusiam rytui, mane užklupo: Aš buvau toks irzlus, o telefone girdėjosi toks mielas, draugiškas balsas, kurio nebuvo įmanoma ignoruoti. Draugišką juoką beveik galėjai matyti. Na, aš pasidaviau ir leidausi užkrečiamas. Tai, ką gali kiti, galiu ir aš!!

O, Jėzau, Tu esi manojo džiaugsmo ir linksmumo, kantrybės ir draugiškumo priežastis. Be Tavęs aš būčiau paniuręs, irzlus, nekantrus ir nedraugiškas. Kaip gerai, kad Tu esi mano Viešpats!!!