Temos Archyvai: Allgemein

„Nebijok, nes AŠ išpirkau tave;
pašaukiau tave vardu, ir tu esi Mano“.
Izaijo knyga 43,1

Dievas Tave pasirinko, Tu esi Išrinktasis! Tu nesi kažkokio kvailo atsitiktinumo produktas, bet JIS sukūrė Tave. Iš visų galimybių, kaip sudėliojami genai, JIS išrinko būtent šį variantą, nes JAM jis patiko. „Atsitiktinumas“ ar „likimas“ – tai vardai netikinčiųjų dievo. Mes juk žinome, kad visame kame dalyvauja Dievas. Be JO viskas per labai trumpą laiką sugriūtų: ir visata, ir mikrokosmosas su molekulėmis ir atomais, tiesiog viskas. Kadangi mūsų galingasis Dievas viską laiko savo stipriose mylinčiose rankose, Tau nereikia baimintis! Nes JIS myli Tave ir yra visados šalia. Tau nereikia bijoti piktų žodžių, šiandien skriejančių lyg strėlės į Tave. JIS yra Tavo apsauga. Tau nereikia baimintis dėl kokių tai „atsitiktinumų“, nes JIS yra Viešpats. Tau nereikia bijoti jokių nelaimių. Psalmyne 23 rašoma: „..Nebijau jokio pavojaus, nes TU – su manimi…“. Nebijok! Nei šiandien, nei rytoj. Pasitikėk JUO.

Ačiū, mano dangiškasis Tėve. Tu niekuomet nepaleidi manęs iš Savo akių. Esu Tau labai vertingas, vertingesnis už brangiausius deimantus. Niekada Tu manęs neapleisi ir nepamirši, niekada manęs nepaliksi ir nenusisuksi. Tu esi mano Dievas ir aš priklausau TAU.

„Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai;
pirma jo ­- ryjanti ugnis,
aplink jį ­- smarki audra“.
Psalmyno 50,3

Kaip bus, kai Dievas ateis aplankyti savo tautą? Ar tai bus kaip Mozei išėjimo iš Egipto metu, kuomet Dievas ėjo savo tautos priešakyje ugnies stulpe? Ar kaip Elijui, – kai iš dangaus nužengė ugnis? Ar kaip per sekmines buvo, kuomet Dievo Dvasia kaip ugnis nužengė ant mokinių? Ar visai kitaip? Mes dar nežinome. Žinome tik viena: mūsų Dievas ateis, ir ne tyliai!! JĮ lydės ugnis ir smarki audra. Daugiau JIS nebetylės žvelgdamas į neteisybes žemėje. JIS teis savo tautą ir išlaisvins iš visų priespaudų. Avinėlis nuo kryžiaus taps Judos liūtu; Jėzus, mūsų karalius, ateis! Mes galime jau dabar Jo prašyti, kad ateitų. Ir Jis ateis savo ugnimi į mūsų gyvenimą. Visa, kas nebus šventa, bus sudeginta. Jo ugnis užpildys mūsų širdis, – mes degsime Jam, savo mylimajam Viešpačiui.
Mūsų bendruomenės taip pat gali tai patirti: Dievas ateis ir netylės; pirma Jo – ryjanti ugnis! Ko labiau reikia mūsų bendruomenėms, jei ne Dievo ugnies? Visa tai, kas žmogiška, tepasitraukia, ir Jėzaus deginanti meilė jas teužpildo.

Taip, Jėzau, ateik savo ugnimi į mano širdį!! Aš ilgiuosi Tavęs ir Tavo jėgos!!! Tu esi gyvas, ne koks muziejinis. Prašau, Viešpatie, uždek mano širdį savo meilės ugnimi ir savo jėga! Aš myliu Tave.

Teisieji žaliuoja lyg palmės,
ir auga lyg kedrai Libano.
Psalmė 92, 13

“Viešpatie, kaip gera šlovinti tave, giedoti šlovės giesmes tavo vardui, Aukščiausiasis, skelbti kas rytą tavo ištikimą meilę, tavo ištikimybę kas naktį…. . Juk tu, Viešpatie, pradžiuginai mane savo darbais, – su džiaugsmu apgiedu tavo rankų darbus. Kokie didingi tavo darbai, Viešpatie, kokios gilios tavo mintys!
Bukas žmogus jų nežino, kvailys to negali suprasti. Nors nedorėliai želia kaip žolė ir visi piktadariai klestėte klesti, jų laukia amžinoji žūtis. …
Bet tu man duodi stumbro jėgų, suteiki man palaimą. … Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano. Pasodinti Viešpaties Namuose, jie žaliuoja mūsų Dievo kiemuose. Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių, – visad jie sodrūs ir sultingi, liudydami, koks teisus yra Viešpats – mano Uola, nes jame nėra ydos.”

Ryte važiavau automobiliu ir stebėjau medžius. Visos eglės pakeliui lenkė galvas, pliki lapuočių medžiai taip pat lenkė savo viršūnes vėjui. Pagalvojau, kad net ir buki medžiai lenkiasi prieš Viešpatį, kai Jo galingas balsas pasigirsta vėtroje ir perkūnijoje. O kaip mes, žmonės? Nenorime lenkti savo galvų prieš Viešpatį; nuolankumas nėra madingas! Daugelis kris dėl išdidumo ir priešgyniavimo, maišto prieš Dievą, Kūrėją ir Teisėją.
Mes, krikščionys, turime atiduoti visą garbę JAM, JĮ šlovinti bei giesmes JAM vienam giedoti. Nes JIS yra ir lieka Viešpats! Kiekvienoje krizėje ir kiekviename saulės spindulyje! Tik tada gali JO galia tekėti, mus atgaivinti bei įžiebti mumyse naujų jėgų ir naujos drąsos. Pašlovintas būk, Viešpatie!

Dėkoju, Jėzau, su Tavimi aš galiu patekti prie gyvybės šaltinio. Dievas yra tas, kuris rūpinasi manimi! Aleliuja!!

„… ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes ramiai pasitikime Dievu.“
Pirmasis Jono laiškas 3, 19b – 21

Kaltės jausmas daugeliui žmonių yra tapęs didžiule problema. Jie labai dėl to kenčia. Tokie žmonės dažnai baiminasi dėl savo netinkamo poelgio, galvoja, kad kažką pamiršo bei jaučiasi gyvenantys neteisingai. Juos slegia nepilnavertiškumo jausmas ir jiems vis kažko trūksta. Tačiau Dievas viską pažįsta! JIS žino koks yra Jo vaikas, ir JIS jį vistiek myli! Mus smerkia mūsų širdis, o ne mūsų brangus VIEŠPATS! Jėzus jau numirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, jos visos iki paskutinės yra atleistos. Bet kartais mums yra labai sunku tuo patikėti. Todėl Dievas siunčia mums Savo Šventąją Dvasią, kuri mūsų širdyse nori uždegti tikėjimą, kad JO akivaizdoje mes galėtume nuraminti savo širdis. Šventoji Dvasia taip pat nori pakeisti mūsų nusistovėjusias vertybes. Juk kaltės jausmas smerkia mus ir mes tampame beverčiais. Tačiau Dievo akyse mes esame labai vertingi! JIS nupirko ant kryžiaus brangų Deimantą, o ne kažkokį bevertį šiukšlių gabalą. Per Jėzų mes tapome tokiais vertingais! Taigi, artinkis prie Dievo širdies ir būk mylimas! Tebūna nuplautos visos Tavo nuodėmės, palik savo senus įsitikinimus bei jausmus ir būk pripildytas Jo Dvasios bei Meilės!

Dėkoju, Jėzau, kad išpirkai mane iš nuodėmės ir kaltininko. Tu visiškai išlaisvini mane nuo visų pasmerkimų! Aš esu Tau labai vertingas; suteik man, prašau, Savo Dvasią, kad galėčiau tuo patikėti! Ačiū, kad šiandien Tu esi šalia ir suteiki man išgelbėjimo džiaugsmą!

„Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“.
Evangelija pagal Matą

Jėzus atėjo atnešti taikos; taikos tarp Dievo ir žmogaus. Dėl Kristaus Dievas nebemato mūsų nusižengimų, užmiršta juos. Todėl JIS gali mums paspausti ranką ir susitaikyti.
JIS atėjo, kad kurtų mano širdyje santarvę! Kiek priekaištų sau, kaltės jausmų, nerimo ir įsiskaudinimų viešpatauja mūsų širdyse. JIS nori išgydyti jas ir suteikti savo ramybę. Jei tik JUO pasitikėtume! Tuomet niekas iš mūsų negalėtų atimtų Jo ramybės.
JIS atėjo, kad atneštų santarvę ir tarp žmonių. Bet tam Jam reikia mūsų kaip Jo pavaduotojų. Jam reikia žmonių, kurie yra pakankamai drąsūs pakęsti savo nuostolius; nepaisant, ar jie teisūs, ar ne – Viešpačiui svarbu, kad tarp mūsų vėl viešpatautų taika. Todėl JIS sako: „Siekite santaikos su visais...“ (Žyd 12, 14). Ši taika gali mums kartais nemažai kainuoti; tačiau Viešpats džiaugiasi mumis ir „padengia nuostolius“, taip, kaip Abraomo ir Loto ginčo atveju.
JAM mes esame reikalingi, kad kviestume žmones susitaikyti su Dievu. Dievo ranka jau ištiesta, žmogus turi tik tuo pačiu atsakyti, ir tuomet įvyks susitaikymas!

Ačiū, Jėzau, kad sutaikei mane su Dievu, savo Artuma Tu nuramini mano širdį ir padedi man nešti Tavo nuostabų susitaikymą kitiems. Leisk man šiandien likti Tavo ramybėje ir būti taikdariu. Ačiū, kad esi su manimi!

„Pasitikėk VIEŠPAČIU ir būk stiprus!
Turėk drąsos ir pasitikėk VIEŠPAČIU!“
Psalmyno 27, 14

Šiandien ryte Viešpats mus nori padrąsinti visai dienai, visai savaitei, ir iš tikrųjų – visam gyvenimui. JIS kviečia mus Juo pasitikėti, visko iš Jo tikėtis, nes JIS mus nori palaikyti ir būti šalia. Nepaisant to, kokios mus užgriūva problemos, vilkis Juo, lik stiprus šioje viltyje! Nenusimink ir neišsigąsk, neleisk apimti Tavęs nusivylimui. Nusivylimas reiškia suklydimo pabaigą. Nors šis procesas gali būti skausmingas, vis tik jis rodo, kad tai buvo suklaidinimas, apgaulė, į kurią buvome įsikabinę. Tad geriau kabintis į Dievą, ir visko laukti iš JO. JIS niekuomet nepaveda, nors tikrai ne visada veikia taip, kaip mes norėtume. Tačiau JIS visuomet veikia taip, kaip mums ir kitiems yra geriausia.

Ačiū, Jėzau, kad galiu Tavimi viltis. Tu tvirtai mane laikai ir vis suteiki naujos drąsos. Tu pats esi mano didžiulė viltis!! Tu niekada manęs nepalieki ir manęs neužmiršti.

„Žiūrėk, kaip gera ir malonu,
kur broliai gyvena vienybėje!“
Psalmyno 133, 1

Vienybė stiprina! Ir ne tik statant Babelio bokštą, kai žmonės buvo susivieniję šiam tikslui. Bet ir bendruomenėje: vienybės stiprina. Kuomet sesės ir broliai Kristuje drauge šlovina ir garbina Dievą, JIS yra šalia. Tuomet liejasi Jo palaimos, kaip šiltas pavasarinis lietus. Kiek dalykų vyksta intensyvaus šlovinimo metu! – Dievas veikia ir pripildo širdis savo džiaugsmu ir gilia ramybe. Dievas dovanoja kūno ir sielos išgydymą. JIS yra beveik apčiuopiamai arti. Todėl ieškokime Jo ir bendrystės su savo sesėmis ir broliais Kristuje. Drauge, santarvėje, šlovinkime Jį ir prašykime plėsti Savo karalystę. Drauge melskime prabudimo Jo bažnyčiai ir mūsų tautai. JIS išgirs mūsų maldas!

Ačiū, Jėzau, kad esi toks nuostabus! Tavo bendrystėje praeina skausmas ir liūdesys. Noriu šlovinti Tave šventųjų bendruomenėje ir harmonijoje bei santarvėje su sesėmis ir broliais Kristuje. Mes visi esame Tavo vaikai, kuriuos Tu myli!

„Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus. Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus.“
Evangelija pagal Morkų 11, 24-26

Kodėl mūsų maldos neišklausomos? Galbūt tai yra dėl to, kad mes neatleidžiame savo artimiesiems? Galbūt mes pastatome save aukščiau ir smerkiame jų mokymą ir pažinimą, – mes juk daug daug geriau tai žinome! Galbūt kartėlis graužia mus, ir mes vis galvojame apie neteisybes, padarytas mums praeityje.
Jėzus kartą sakė, jog kam daug atleista, tas daug myli. Tačiau, jei mūsų kaltė tokia visai visai maža, tai Viešpačiui nereikia mums “daug” atleisti. O kitų kaltės yra juk daug daug didesnės! Bet atsižvelk į tai, jog Jėzus ir už Tave turėjo mirti ant kryžiaus, tad Tavo kaltė nėra tokia jau nereikšminga!! JIS žvelgia labai labai atidžiai. Tavo išdidumas Tau gali kainuoti amžinąjį gyvenimą – jei kiti yra tokie dideli nusidėjėliai, o Tu – toks mažas… Ar nežinai, kad Dievas išpuikėliams labai energingai priešinasi?
Jei kartėlis griaužia Tavo širdį ir Tu norėtum atleisti, tačiau negali: tuomet leisk Jėzui Tau padėti. Pasakyk Jam savo sprendimą, kad nori atleisti, tačiau negali, ir prašyk Jo pagalbos. Žinoma, neigiamos mintys apie Tau padarytą skriaudą dings ne tuojau pat. Gilios žaizdos gyja pamažu, tačiau kasdien taps vis geriau. Ir gali būti tikras: Viešpaties gailestingumas yra už viską didesnis!
Jei iš tikro gyvename atleidime, tuomet patirsime stebuklus. Taip sako Jo Žodis, – o JIS niekada nemeluoja.

Ačiū, Jėzau, kad Tu man padedi atleisti. Tu atleidi man mano kaltes ir mano išdidumą žinoti viską geriau už kitus. Tu atleidi mano asmeninio teisingumo siekimą – keršto troškimą ir smulkmenišką teisuoliškumą. Tu esi Viešpats, Kuris vedi mane teisingu keliu! AČIŪ!!

„Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir AŠ esu tarp jų.“
Evangelija pagal Matą 18, 20

Jėzus teikia didelę reikšmę seserų ir brolių Kristuje vienybei. JIS žino, kad mums reikia tokios bendrystės! Galbūt būna laikotarpis, kuomet mes turime eiti per gyvenimą vieni su Viešpačiu, tačiau Jo tikslas yra, kad mes būtume dalis kurios vienos tai bendrystės. Žmogus yra taip sukurtas, kad jam „negera“ būti vienam. Mes ilgimės nuoširdžios bendrystės. O kai tai patiriame, esame linksmi, atsipalaidavę ir mums yra gera. Jėzaus bendruomenė turėtų būti mūsų dvasiniai namai.
Mums reikia sesių ir brolių, nes Dievas nepadeda, kai tai padaryti gali kiti krikščionys. Tai yra lyg terapija mūsų išdidumui. Kuomet mums reikia patarimo, kai meldžiantis nieko nevyksta, kai nusidedame ir norime tai atnešti Dievui… mums reikalingas kitas žmogus. Mums reikia gilių pokalbių apie mus pačius; galimybės atsiverti ir leisti kitam žvilgtelėti į mus giliau, kad šis galėtų dvasiškai mums patarti ar ištarti atleidimo patvirtinimą. Mes turime melstis vienas už kitą, – kad Viešpats galėtų mus gausiai laiminti, nes JIS paliko dėl to daug pažadų. Kuomet mes supykstame ir negražiai apie kitus kalbame, Viešpats vargiai gali mus laiminti – JIS nemėgsta nesantaikos; ir tuomet mes tikrai nesame liudijimas apie Jį pasaulyje. Prašau, susitaikyk su sesėmis ir broliais Kristuje! Ieškok bendrystės su kitais tikinčiaisiais! Sunkiuose klausimuose ieškok jų patarimo! Prašyk kitų maldos už Tave ir melskis už kitus!

Ačiū, Jėzau, Tu ieškai bendrystės su manimi. Tu nori gyventi labai arti manęs. O aš – su Tavimi. Atleisk, kur apie savo seses ar brolius Kristuje, Tavo vaikus, blogai galvojau arba kalbėjau, arba net juos smerkiau. Padėk man juos taip pamatyti, kaip Tu į juos žvelgi! Šiandien noriu būti arti Tavęs ir mes galime drauge įveikti šios dienos iššūkius. – Ačiū Tau!!

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
Evangelija pagal Luką 10, 27

„Mylėk“… – tai neskamba kaip šis: „Tu privalai mylėti“, – tai būtų įstatymas, kurį privaloma vykdyti. Nors greitai pastebime, jog mums neįmanoma jį įvykdyti – mums nepavyksta teisingai mylėti nei savęs, nei savo artimo, nei Dievo. Dažnai meilė sau tampa egoizmu, artimo meilėje jaučiamas koks nors slaptas siekis ar simpatija, o meilė Dievui tampa vien pastangos. Jėzus nori mus iš viso to išlaisvinti. „Mylėk“ – tai didžiausias išlaisvinimas, kurį mes tik galime patirti! Jei žinau, jog Dievas mane sukūrė ir besąlygiškai myli, gyvenu apsaugotas ir jaučiuosi saugus. Juk JIS – su manimi! Man nereikia nuolat galvoti apie savo gerovę, nereikia nuolat baimintis, kad kiti ką nors iš manęs atims, man nereikia lygintis su kitais. JIS yra mano uola, ant kurios stoviu! Visi rūpesčiai, pavydas, kartėlis, baimė ir nuogąstavimai traukiasi, kuomet ilsiuosi prie Jo širdies. JIS taria man „TAIP“! JIS rūpinasi manimi! JIS gyvena mano širdyje ir daro mane laisvu žvelgti nuo savęs į Jį ir į savo artimą. JIS, gyvendamas manyje, daro mane pajėgų laikytis Jo nurodymų: mylėti Dievą, save ir savo artimą.

Ačiū, Jėzau, kad išlaisvini mane iš visų baimių ir nuogąstavimų. Tu, gyvendamas manyje, išlaisvini mane ir darai pajėgiu mylėti. Prašau, ateik savo galia, kuri mane pilnai pripildo! Noriu žvelgti į Tave, o ne vien į save. Tu esi Dievas, Kuris besąlygiškai mane myli.