Temos Archyvai: Allgemein

Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.
Evangelija pagal Matą 22, 2

Tikrai, dangiškasis Tėvas ruošia Savo Sūnaus Jėzaus vestuves su nuotaka – bendruomene. JIS labai džiaugiasi tuo, kad Jėzus vėl susivienys su nuotaka! Dabar yra taip vadinamas „sužadėtuvių laikas“. Susipažįstama, ilgimasi vienas kito, kuriami planai, pasipasakojama viskas vienas kitam ir svajojama apie artėjantį buvimą kartu.
Tuoj Jėzus ateis ir pasiims Savo nuotaką su savimi. Tai bus didžiulė šventė!
Anuomet pakviestieji žmonės neturėjo laiko. Jiems atsirasdavo svarbesnių reikalų. Karaliaus pasiuntiniai tiek įkyrėdavo, kad juos be gailesčio žudydavo. – Taip buvo ir su daugeliu pranašų bei evangelistų.
Vis dėlto Dievas nukreipęs akis į Savo žmones neleis tokioms nuodėmėms likti nenubaustoms. Religija yra blogiausias gyvosios krikščionybės priešas!
Jeigu kviestieji svečiai nenorėdavo atvykti, karalius siųsdavo pasiuntinius pas visus, kuriuos tik buvo įmanoma surasti: gatvėse, smuklėse, teatruose, turguose, visur, kur tik būdavo žmonių. Ir tokie žmonės atvykdavo į šventę: geri ir pikti, elegantiški ir valkatos, būdavo margas mišinys. Bet visi jie gaudavo vestuvių aprėdą ir niekam nebuvo uždrausta prieiti.
Vaišėms karalius netaupydavo. Jis pildavo geriausią vyną, serviruodavo tik gardžiausius patiekalus. – Kartais mums būna kiek pavydu, kai žmonės iš gatvės valgo geriausius patiekalus… Dievas nepažįsta tokio taupumo ir dirglumo.
Matome didelį pasisotinimą žmonėse, kurie vaikšto į bažnyčią ar visą savo gyvenimą kreipia dėmesį pamaldžioms tradicijoms. Bet regime didžiulį Dievo alkį banketuose, rengiamuose benamiams arba kai lankome kalėjimus, liudydami Jėzų. Šie žmonės nori daugiau!!
Dievas sujungia ypatingą armiją: benamius, alkoholikus, priklausomus nuo narkotikų, vienišus, nevykėlius….. Tarp jų galbūt nebus daug aukštą socialinį statusą turinčių, pasižymėjusių žmonių. Bet juk Jėzus atėjo dėl nusidėjėlių, ne dėl teisiųjų. JIS myli juos!

Dėkoju, Jėzau, Tu priėmei mane! Tau esu vertingas ir mylimas, laukiamas ir nuoširdžiai priimtas! Dėkoju, kad Tu turi laiko, vilties ir kantrybės su manimi! Tavyje esu toks, koks turiu būti. Dėkoju!

Jėzus Kristus sako:
Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti.
Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, –
kad apsčiai jo turėtų.
Evangelija pagal Joną 10, 10

Tai didžiausios priešingybės, kokias tik galima įsivaizduoti! Vienoje pusėje apgavikai, melagiai, sukčiai, plėšikai ir žudikai, kitoje – šviesa, gyvenimo šaltinis, gyvojo Dievo Sūnus, Išganytojas: Jėzus.
Mūsų priešas nėra žmogus, net jei jis daro bloga, bet mūsų priešas yra pats blogis. Biblija jį taip vadina: šviesos angelas, melo tėvas, mat jis gali taip gerai užsimaskuoti ir pasislėpti; vilkas avies kailyje, kadangi jis atrodo toks nekenksmingas ir nekaltas; apgavikas, nes jis nori pagrobti mūsų dangiškuosius turtus, tokius kaip džiaugsmas ir ramybė; žudikas, nes jis kursto žmones vienus prieš kitus ir mėgaujasi žmogžudyste; apgavikas ir šviesos angelas, nes religija atitolina žmones nuo Jėzaus; brolių kaltintojas, nes tokiu būdu jis pasėja ginčus ir priešiškumą Dievo bendruomenėje. – Priešas žino visas gudrybes tam, kad atitrauktų mus nuo Jėzaus ir mūsų pašaukimo. Kova su juo yra tikra. Jėzus nori mums padėti bei suteikti mums pažinimą, kaip mes turėtume atsispirti ir saugotis. Ypatingai malda ir užtarimas yra tie šventųjų apsaugos skydai. Taip pat – tyras gyvenimas, nes nuodėmės ir netyrumas yra nuolatiniai priešo kviesliai.
Keletą mėnesių mane kankino nuovargis, kuris nuolat stiprėjo. Dažnai tiesiog sėdėdavau valandų valandas, neturėdamas energijos ką nors daryti. Tada pagalvojau, kad jeigu ir toliau taip, po keleto mėnesių būsiu miręs. Pradėjau melsti Jėzaus pagalbos, kartais pro ašaras. Kai kurie broliai ir seserys tikslingai meldėsi už mane; – Dėkoju!! Ir man į rankas pakliuvo sena knyga, parašyta Corrie ten Boom. Skaičiau ją ketvirtą kartą, ir kai priėjau tą vietą, kur pati rašytoja skundžiasi nuovargiu ir energijos stoka, tada suvokiau: Visai kaip ir ji, aš tapau priešo auka. Jis atėmė iš jos energiją, padarė silpną ir nuvargusią, mane taip pat. Tuoj pat liepiau Jėzaus vardu nuovargiui išnykti ir dėkojau Viešpačiui už išlaisvinimą. Žinoma, priešas dar keletą kartų mėgino įsikišti. Bet aš tvirtai žinojau ir buvau tikras, taigi variau nuovargį šalin, Jėzaus, mano Viešpaties, vardu. Ir pats sau sakiau: Aš nesu pavargęs, ne! Praėjo dar visai nedaug, ir turiu pasakyti, jog šis letargas, šis paralyžius, ši energijos stoka, šitas sėdėjimas, nuovargis tikrai pasišalino. JIS padėjo. Esu labai dėkingas. JIS atėjo, kad aš turėčiau gyvenimą, kad apsčiai ji turėčiau!!

Dėkoju Jėzau, Tu išlaisvini mane! Tu esi Viešpats visiems priešo išpuoliams. Tu laikai mane Savo stipriose rankose. Šventas ir kupinas jėgos yra Tavo vardas!! Dėkoju!!

Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms.
Apreiškimo 2, 11

Iš tiesų labai aišku: Biblija sako, kad mes galime girdėti Dievo balsą, jeigu esame JO vaikai ir JO kaimenės avys. Biblija tiesiog pareiškia: Taip jau yra, jūs klausotės Jėzaus balso, be jokių Kai ir Bet.
Bet mums kyla sunkumų JO klausytis! – tokia mūsų būsena ir tą būseną mes turime keisti.
Jeigu aš noriu išgirsti savo žmonos balsą, tai nevažiuoju pasivaikščioti po apylinkes, nesiklausau ypač garsiai muzikos ir nesislepiu už kompiuterio. Tokiu atveju aš ieškau jos buvimo šalia ir iš jos žodžių stengiuosi suprasti tikrąsias mintis. Ką ji galvoja? Ką ji jaučia? Ko ji trokšta?
Toks yra ir mūsų santykis su Dievu: Mes ieškome JO ten, kur JIS yra; – tyloje. Klausomės, ką JIS turi mums pasakyti; – paskaityti Biblijoje, patylėti maldoje, praleisti su JUO pasninko laiką, klausytis JO pasivaikščiojimo metu, atkreipti dėmesį į žodį, kurį kalba įkvėptas brolis. (Taip man nutiko šiandien. Aš tiksliai nežinojau, kaip turėtų eitis toliau. Ir štai vienas brolis visai šalia sako, kaip būtų paprasčiausia. Na ką gi, džiaugiuosi, kad Viešpats nusprendė per brolį.)
Tai Dievo noras turėti bendrystę su mumis bei su mumis kalbėtis. Dar Rojuje vėlyvą popietę Dievas atėjo pas Adomą ir norėjo su juo pasikalbėti. JIS ieškojo Adomo, bet šis buvo pasislėpęs. Šią tiesioginės komunikacijos būseną Dievas nori atstatyti, nes JIS myli šią bendrystę.
JIS visa veikia mumyse per Savo Šventąją Dvasią. Ji veikia mumyse tikėjimą, pasitikėjimą, leidžia mums jausti Dievo meilę, padeda atleisti, ypač ten, kur mes patys nebegalime, suteikia džiaugsmo ir ramybės. Šventoji Dvasia leidžia mums taip pat girdėti Dievo balsą, nes Ji gyvena mūsų kūne.
Akustine prasme Dievo balsą yra girdėję tik keletas žmonių. Bet vis dėlto daugelis krikščionių žino, kokia yra Dievo valia, nes jie pastebi ją, jaučia ją ir yra užtikrinti. Truputį reikia tai patreniruoti, ir jeigu išgirdai klaidingai, dažniausiai tai nėra blogai. Tam reikia drąsos! Nes tik tada pastebėsime, ar tai iš tikrųjų buvo Dievo balsas, kai darysime tai, ką JIS sako.

Jėzau, suteik man drąsos sekti Tavuoju balsu, jam paklusti! Noriu regėti Tavo stebuklus! Tikrai, noriu priklausyti Tau ir viską padaryti dėl Tavęs. Tik noriu girdėti, ką Tu asmeniškai sakai man. Dėkoju, kad Tu man padedi tame!! Dėkoju, kad Tu esi šalia!

Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!
Apreiškimo 2, 10

Gyvenimo tikslas… Tikrai, koks jis? Kam aš gyvenu, kur veda ši kelionė? Ar įsikūriau taip patogiai ir galvoju, kad ir amžinybė tokia bus? – Jėzus yra gyvenimo Viešpats, JIS gali duoti mums gyvenimo karūną arba ne, priklausomai nuo to, ar mes to norime.
Ko vertas mano gyvenimas? Kam aš jį naudoju? Dėl ko aš stengiuosi? Ar tik dėl pensijos ar dėl naujo automobilio? Dėl vaikų, sutuoktinio, tėvų ar kitų idealų? – Jėzus nori būti tas tikslas, harmonija su JUO ir nuoširdi bendrystė su visatos bei dangaus kūrėju; – tapti viena su JUO. Tai yra gyvenimas, kuriam mes esame užprogramuoti. Tik ten egzistuoja visiška pilnatvė.
Viešpačiui aš atidaviau savo gyvenimą, nes JIS paaukojo Savąjį už mane. JO meilė apgaubia mane kiekvieną dieną. Diena be JO yra prarasta diena. Kaip galėčiau sulaikyti ką nors iš JO? Visa priklauso JAM: mano materialūs dalykai, mano laikas, energija, mano sveikata ir net mano gyvenimas; – jis yra JO stipriose, švelniose rankose. Aš pasitikiu JUO, nes tik JIS vienintelis niekada nenuvylė manęs.
Noriu likti ištikimas JAM gyvenime ir mirtyje. Galvoju apie brolius ir seseris Šiaurės Korėjoje bei kitur, tuos, kurie yra lageriuose ir buvo nužudyti, apie krikščionis, kurie turėjo grįžti į islamiškas šalis ir ten pradingo… Ištikimai iki mirties. Ar man tai pavyks? Dievas užtikrina: Bus kaip Steponui, kurį dėl Jėzaus užmėtė akmenimis. Dievas tvirtai laikė jį savo rankose, ir Steponas matė atvertą dangų bei Jėzų, stovintį prie sosto. Jis galbūt net nejautė akmenų, bet palaimingai žvelgė į Viešpatį. (plg. Apd 7, 54ff.)
Galvoju apie brolius ir seseris, kuriuos regėjau išeinančius. Kokia ramybė buvo juose! Kokie palaiminti lūkesčiai slypėjo jų akyse! Tikrai, jeigu Viešpats yra taip arti manęs mirties akivaizdoje, tuomet galiu ramiai numirti, Jėzaus rankose, laikydamasis už JO rankos. JIS neša mane.

Tikrai, Viešpatie, būsiu Tau ištikimas visą savo gyvenimą. Ir kai ateis ta valanda, Tu būsi ištikimas man. Dėkoju už šį žinojimą bei šį saugumą, kurie nugali visas baimes. Dėkoju, kad Tu esi šalia!!! Dėkoju, Tu esi Viešpats!!!

… tasai, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje.
1 Jono 4, 4

Pasaulis priklauso priešui, todėl leidžiasi apgaunamas ir pats sau meluoja. Pasaulis plėšikauja, apgaudinėja ir pasiduoda impulsams bei malonumams. Jis nesupranta Dievo balso. Jį valdo piktasis. Ir šis priverčia pasaulį priešintis viskam, kas priklauso Dievui, net ir mums.
Todėl neturėtume stebėtis, kad žmonės mūsų nesupranta, laiko mus svetimkūniais ir savaime yra prieš mus nusiteikę. Net jei mes jiems padarome daug gero, tarp mūsų vis tiek išlieka tam tikra kliūtis ir riba. Jie mūsų nesupranta ir žiūrį į mus kaip į nepritapėlius.
Tai nutiko visiems pranašams, taip pat ir Jėzui – mums irgi nutinka. Tik tie, kurie nuolat daro kompromisus su pasauliu, nėra nepriimami kaip svetimkūniai ir nepatiria jokių sunkumų.
Jėzus gerai supranta mūsų situaciją, nes pats tokioje buvo. Todėl Jis mus paguodžia: JIS yra mumyse, Jis yra galingesnis, stipresnis, didesnis už bet ką pasaulyje.
Todėl mes galime kasdien džiaugsmingi eiti į darbą: JIS yra manyje!
Todėl galime dainuoti per lietų ir audrą: Viešpats padarė šią dieną man ir tau – Aleliuja! Norime džiaugtis ir linksmintis!
Taip, Viešpats yra manyje, todėl Viešpaties džiaugsmas yra mano stiprybė.
Net jei priešas sukyla prieš mane ir nori man rimtai pakenkti, galiu pasislėpti pas Viešpatį. Po jo sparnu esu saugus. Ir turėdamas Jo autoritetą galiu įsakyti priešui: Dink! Jėzaus vardu palik mane ramybėje! Aš sunaikinu viską, kas sukyla prieš Jėzų, Jėzaus vardu!
Taip priešas turi išnykti, nes Jėzus, esantis manyje, yra stipresnis.
Taip Jėzus dalyvauja kiekvienoje mano situacijoje. Taip Viešpats eina su manimi į kiekvienus namus, kiekvieną pokalbį, kiekvieną susitikimą, kiekvieną darbą, kai vairuoju, apsipirkinėju ar sportuoju. Kaip gera tai žinoti!!!

Ačiū, Jėzau, Tu esi šalia! Šiandien Tu esi su manimi, rytoj ir poryt – Tu niekada manęs nepaliksi vieno! Kad ir kur bebūčiau, Tu šalia. Kaip gera tai žinoti! Duok man daugiau savo Dvasios, kad galėčiau visu tuo tikėti ir gyventi!!!

Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.
Romiečiams 5, 5

Be Šventosios Dvasios, Dievo Dvasios, mes nieko nesuvoktume apie Dievą ir Jo darbus. Mes tiesiog nejaustume, kaip Jėzus nori su mumis kalbėtis. Mes nejaustume Dievo ilgesio. Būtume visiškai priešingi Dievui.
Mūsų Gabrielius po avarijos visiškai nejautė šalčio, dėl sunkių galvos sužeidimų jis buvo jam visiškai atsparus. Pamažu šalčio pojūtis vėl atsirado, bet taip, kaip jis nejautė šalčio, kai kurie žmonės nejaučia Dievo – jie yra Jam atsparūs.
Šis Dievo jutimas yra dovana, kurią turėtume toliau ugdyti. Pirmiausia mes jaučiame Jo ramybę, o kartu ir Jo džiaugsmą. Vėliau jo artumą ir šilumą. Geriausia yra maudytis Dievo meilėje – tiesiog tylėti ir mėgautis šiuo meilės jausmu, pastebėti, kaip Jo meilės srautas teka per mus. Nuostabu! Sunku grįžti į žemę, norėtųsi jame likti amžinai.
Smagu, kad tai ne kažkoks apgaulingas jausmas, o realybė. Dievas sukūrė mus jaučiančius ir mes galime juos priimti bei tinkama linkme ugdyti.
Šie teigiami jausmai mus įgalina ir skatina aktyviai veikti, palikti nuodėmes ir nebeliūdinti Viešpaties bei skelbti Gerąją Jėzaus Naujieną kitiems.
Mes turime tapti viena su Viešpačiu, viena širdimi ir siela.
Kaip žmogus Jėzus buvo labai pozityvi asmenybė, kupina džiaugsmo, užuojautos, kantrybės ir gerumo. JIS nori mus paversti savo įvaizdžiu. Toks mūsų savanaudiško, nerimastingo charakterio pasikeitimas reikalauja aktyvaus Dievo įsikišimo ir mūsų valios. Būtina paklusti Dvasios vadovavimui, kitaip neteksime Dievo artumo. Štai kodėl tiek daug krikščionių yra tokie bejėgiai ir stokoja džiaugsmo.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu suteiki Šventąją Dvasią, kuri man padeda būti krikščioniu! Tu darai manyje viską, kad panašėčiau į Tave. Aš pavedu save Tau, nes Tavo ketinimai dėl manęs geri. Atleisk, jei iškart Tavęs neklausau ir noriu eiti savo keliu!

Vis dėlto tu išvedei mane iš įsčių,
saugojai mane prie motinos krūtinės.
Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo,
nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas.
Psalmė 22, 10–11 psalmė.

Ši psalmė pateikia Jėzaus mirties ant kryžiaus viziją. Daug kas išsamiai aprašyta jau šioje psalmėje, beveik 1000 metų prieš nukryžiavimą. Ir aukščiau esanti eilutė pirmiausia nurodo į Jėzų. Bet mes galime ją pritaikyti ir sau!
Kai klausausi daugelio krikščionių gyvenimo liudijimų, pastebiu, kad daugelis galvoja, jog Dievas veikė jau nuo pat gimimo. JIS jų norėjo, juos sukūrė ir suformavo. JIS juos stebėjo ir prireikus įsikišo. Panašiai gali būti ir su nekrikščionimis, tačiau jie už tai dėkoja ne Dievui, o kvailam atsitiktinumui. Deja, jie nemato šios sąsajos.
Aš žinau, kad Dievas pasirinko mane būti Jo vaiku dar prieš man gimstant. Nėštumo metu JIS laikė savo ranką virš manęs, kad man nieko blogo neatsitiktų. JIS padėjo ir aš išvydau pasaulio šviesą. Buvau 5-asis šeimos „automobilio“ ratas, bet JIS viską susitvarkė, nes pasakė man „taip“. Kai dar buvau vaikas, JIS man vieninteliam iš mūsų, kurie nieko nežinojo apie Jėzų, suteikė tvirtą žinojimą: Dievas yra. Būdamas jaunas radau Jį. JIS pervedė mane per chaotišką paauglystės periodą ir leido pajusti Jo meilę. Jo keliai iki šios dienos pažymėti dangiškojo Tėvo meile.
Taigi panašiai daugelis krikščionių gali pasakyti: JIS mane sukūrė, manęs norėjo. JIS Iki šiol ant manęs laiko tvirtą savo ranką. JIS vedė mane savo keliais, kartais griežtai, kartais kantriai, bet visada kreipdamas į Jėzų. JIS niekada manęs neatsisakė. Niekada nepamiršo.
Tam yra daug pavyzdžių ir įvykių, per kuriuos suprantu: JIS yra šalia, JIS mane myli.
Kaip gera tai žinoti: JIS yra šalia, Jis sako man  „taip “, Jis veda mane teisingu keliu, net ir per miglą.
Dėl to dėkoju savo Dievui iš visos širdies! Štai kodėl aš Juo vis labiau pasitikiu!!! Todėl džiaugiuosi Juo!!!

Ačiū ​T​au, Jėzau, Tu esi mano Dievas, kuris niekada manęs nepamiršta. Aš esu Tau labai labai vertingas. Tu rūpiniesi kiekvienu mažmožiu mano gyvenime ir padėsi man ir šiandien. Ačiū, Tu esi šalia!!!

Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė.
Evangelija pagal Matą 10, 7

Jėzus siunčia Savo mokinius ir duoda jiems nurodymus, kaip reikėtų elgtis. JIS siunčia juos pas pasiklydusias Izraelio avis, ir sako jiems šią žinutę: Prisiartino dangaus karalystė! – ir tada suteikia JIS jiems galią prieš ligas, demonus ir netgi prieš mirtį. Jie turėjo veltui dalinti Dievo malonę ir neimti už tai pinigų. Taip pat jie neturėjo rūpintis bendravimu, maistu, gėrimu, drabužiais, pinigais ir stogu virš galvos. Tėvas danguje pasirūpina tais, kurie tarnauja JAM.
Dangaus karalystė susidaro ne vien tik iš žodžių ir protingos teologijos bei Biblijos žinių. Taip pat ne iš religinių tradicijų. Tai galia ir jėga. Tai įtakoja visą gyvenimą, sielą, dvasią ir kūną. Niekas nelieka neįtrauktas. Dangaus karalystė yra ten, kur Dievas yra Viešpats, o Jėzus yra Karalius, ten įvyksta Dievo valia.
Kartą Jėzus susipyko su fariziejais ir Rašto aiškintojais. JIS sakė, jog jie nepažįsta Rašto ir Dievo galios. – Nors ir žino Rašto raides bei žodžius mintinai. Jie paprasčiausiai jų nesuprato! Kartais mano tėvas sakydavo: Kai kurie žmonės per didelius medžius nemato miško…
Mokiniai neturėjo pakreipti žmonių link naujo mokymo, ir ne link teisingo tikėjimo. Jie turėjo tiesiog pakviesti žmones į Dievo karalystę, kad jų gyvenimas būtų Dievo valdžioje. O tam priklauso ir tai, jog baigiasi ir yra sužlugdoma priešo valdžia. Blogio jėgos, priklausomybės, nuodėmės, daugelis ligų ir kančių, kurios kyla iš blogio šaknų, išankstinė mirtis (kaip mūsų sūnui Gabrieliui, kuris po avarijos buvo miręs, bet ir vėl pradėjo kvėpuoti), viso šito Jėzus nenori, to neturi būti JO karalystėje! Kas nori tapti nariu dangaus karalystėje bei priklausyti Jėzui, tas turi atsidėti šiai laisvei nuo pikto ir įsijungti į brolių seserų maldą prašant tam užtarimo. Paprasčiausiai pasitikėkime savo Viešpačiu, kad JIS ir toliau darys tai, ką jau tuomet darė būdamas žemėje! Ir pakvieskime paklydusius žmones tapti Dievo karalystės piliečiais, su Jėzumi-Karaliumi priešakyje. JIS mus myli!!

Dėkoju, Jėzau, kad esu Tavosios karalystės pilietis! Tu brangiai išpirkai mane. Tu žinai, piktasis apsunkina mano gyvenimą, bet Tu laikai Savo ranką virš manęs. Dėkoju už Tavo rūpestį, Tavąją apsaugą, išlaisvinimą nuo pikto, už nuodėmių atleidimą, už ramybę ir džiaugsmą! Tu darai mano gyvenimą nauju!

Dievas yra pasakęs: Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu.
Laiškas Hebrajams 13, 5

Istorija, kurią aš labai vaizdingai įsivaizduoju:
Prieš pora dienų sėdėjo Dievas danguje Savo soste ir neturėjo ką veikti. Tuomet pasiėmė teleskopą ir pasižiūrėjo į žemę. Ji atrodė nuostabiai, ir JIS tuo labai džiaugėsi. Tada JIS pasuko ratuką ir rado mūsų šalį. Nuostabu! – tarė Viešpats, tokia graži šalis!! Tuomet paaštrino regos lauką ir surado mūsų miestą. Puiku!! – ir JIS džiaugėsi. Tada JIS dar padidino kokybę ir rado tave. JIS labai apsidžiaugė, kad surado tave. JIS nežvelgė į visas detales išdidintai, tik į geras, o tai JĮ iš tikrųjų džiugino. JIS prisiminė, kaip sukūrė tave ir tuo džiaugėsi. Toks mielas vaikas! Aš laiminsiu jį!! Džiaugiuosi šiuo vaiku! – taip JIS tąkart galvojo. Ir štai šį mažą, tyrą, nekaltą vaiką JIS pamatė suaugusiuoju. JIS myli jį visai taip, kaip tą mažą vaiką, vis dėlto JIS pamatė šešėlius, kuriuos paliko gyvenimas, nuodėmes bei nuodėmių pasekmes; – savo paties kaltes bei kitų skaudulius, padarytus šiam vaikui. Ir JIS tarė Jėzui: Noriu aplankyti savo vaiką. Einam!
Taip Jėzus išsiruošė į kelią pas šį vaiką. Pirmiausia JIS paėmė jį ant rankų ir nuoširdžiai juo pasidžiaugė. Tada nuprausė vaiką iš išorės ir vidaus, tyrai ir švariai. Muilas čia nepadėjo, reikėjo kraujo, kuris buvo pralietas ant kryžiaus. Tik taip gali žmogus ir vėl tapti grynas ir be kaltės.
Vaikas, kuris tapo suaugusiu, iš pradžių priešinosi. Bet Jėzaus meilei ir kantrybei tai netrukdė. Taigi jis priėmė Jėzų, susidraugavo su JUO, pradėjo JĮ mylėti. Ir vaikas pražydo, nors jis jau ir buvo suaugęs. Tada atsirado gyvybė nuobodžiam gyvenime! Džiaugsmo netrūko, vyravo ramybė ir skleidėsi viltis! Naujas gyvenimas iš senų nuolaužų, kaip gera!!! Tikrai, Jėzus vaiko niekada neužmiršo ir visada jo ieškojo.
Niekada JIS jo neapleis, nepamirš ar bėdoje nepaliks. Jis JAM yra labai vertingas. Net jei jis jau senas ir žilas, JIS vis dar mato jį kaip Savo vaiką.

Dėkoju, Jėzau, Tu niekada manęs neužmiršai, nors taip ilgai ėjau aš savais keliais. Bet štai Tu esi čia, Tu nori manęs, o aš tariu Taip! Meldžiu, ateik į mano širdį, gydyk mane, apvalyk mane ir pripildyk mane naujuoju gyvenimu, viltimi ir džiaugsmu!! Tu esi toks geras man!

(Mes buvome benamių prieglaudoje. Ten vienas draugas liudijo apie Dievo meilę. 14 metų jis sėdėjo kalėjime, vis dėlto buvo kupinas džiaugsmo, o jo veidas spindėjo džiaugsmu dėl Jėzaus. Ir viena pažįstama, kurios gyvenimas jau buvo beveik sugriautas narkotikų, pasakojo, kaip Jėzus ją pakvietė bei išlaisvino iš priklausomybės. Štai dabar ji princesė, ji tiesiog švyti. Jeigu Jėzus myli šiuos žmones, jų ieško ir juos išlaisvina, tai tau taip pat yra vilties. JIS yra šalia, laiko tave Savo rankose. Pasiduok! Tu niekada nebūsi pamirštas ar apleistas, Viešpats yra šalia!)

O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“
Apreiškimo 21, 5

Kai gimėme, buvome gryni ir balti, švarūs ir nekalti. Vis tik vėliau į mūsų mažą, jautrią širdį negailestingai įžengė kiti žmonės ir paliko mums gilių žaizdų. O ir mes patys žaidėme su nuodėmėmis, purvu, taip atverdami sau dar daugiau žaizdų. Nekaltumas, švarumas, baltumas dingo. Liko tik purvas, kaltė, sužeidimai ir skausmas.
Ir štai ateina Jėzus, kuris sako tau: Ateik, duok man savo širdį! Štai aš visa darau nauja. – JIS nori šio purvo, kaltės ir nešvarumo, nori duoti tau už tai gryną, nekaltą, švarią širdį, jautrią, sveiką širdį.
Prieš pora savaičių vaikų kambaryje už spintos aš radau seną oro balioną. Žinoma, ten nebebuvo jokio oro, ir jis buvo visiškai dulkėtas. Kažkada jis buvo baltas, bet dabar greičiau pilkas ir juodas. Gan šlykštu liesti tokį daiktą. Bet mes palaikėme jį po vandens kranu ir po to pabandėme pripūsti. O tada pamatėme, kad kažkas ant baliono nupiešė veiduką, šypsenėlę, kuri juokiasi.
Kai suradome šį seną daiktą, jis atrodė toks bjaurus, purvinas, sugedęs. Ir štai po plovimo ir pūtimo jis atrodė tikrai gerai. Taip Jėzus nori padaryti ir su mūsų gyvenimu: Nuvalyti bei pripildyti Savo Dvasia, gyvybe teikiančiu kvėpavimu. Ir štai tada gali ir vėl matyti šypseną!
Nuostabu, ar ne? – JIS turi tam galią.
Meldžiu, jei ir tu esi toks tuščias, purvinas, nenaudingas oro balionas, ateik pas Jėzų. Prašyk JO visa padaryti nauja. Jeigu tavo gyvenimas nebeturi prasmės, jeigu viskas sugriuvo, jeigu kiti žaidė su tavo jausmais ir stipriai sužeidė tave, jeigu nuodėmės apsupo tave ir pavergė, jeigu tu pats primetei sau daug kaltės, tada ateik! Prašyk JO atnaujinti tavo širdį ir neužsisklęsk, kol JIS neras buveinės tavo širdyje. JIS nuoširdžiai tave myli!!

Jėzau, mano gyvenimas yra beprasmis, išvaistytas, suterštas. Meldžiu, ateik į mano širdį ir padaryk mane naujai! Apvalyk ir gydyk mane! Man reikia tavęs, Viešpatie!