Temos Archyvai: Allgemein

Izaoko tarnai, kasdami tame slėnyje, aptiko šaltinio vandens šulinį.
Pradžios knyga 26, 19

Ar galima sodinti augalus be vandens? Kaip galima auginti gyvulius, jei nėra vandens? Kaip galėtume išgyventi be vandens?
Gaivus vanduo yra tekantis, o ne užsistovėjęs. Kartais mes randamės slėnyje, labai labai žemai. Mūsų jausmai mums knibžda: viskas jau praeityje, daugiau jokių galimybių, mus užvaldo liūdesys, drąsos stygius, neviltis. Neturime jokių jėgų, drąsos ir pasitikėjimo … norime tik ramybės.
Tačiau Jėzus mums neduoda ramybės. JIS juk davė pažadą! Tad mes būdami giliausioje slėnio vietoje pradedame kasti ir ieškoti. Kur JIS yra? Kokia Jo valia? Jei yra vilties, kur JIS, gyvasis VIEŠPATS! Tad iš tiesų, po daugelio pastangų pasirodo šviežias, gaivinantis vanduo, nors mes vos nenumirėme iš troškulio. Jėzus nepamiršo mūsų ir suteikė mums šaltinį gaivaus vandens! Per Jį kalba gyvenimo išmintis! Jėzus suteikia viltį ir tikėjimą! Kaip greitai ir giliai žmogus gali pasikeisti, kai sutinka Jėzų. Taip, Jėzus suteikia ne tik atgaivą, bet ir naują gyvenimą!
Kai pradedame dėkoti ir šlovinti Dievą, iškart pastebime pasikeitimus savyje. Vairuodamas automobilį ir šlovinindamas vokiečių, lietuvių kalba arba kita kalba iškart pralinksmėju, nors prieš tai buvau nekaip nusiteikęs, irzlus. Tad taip veikia „gaivus vanduo“ mumyse!
Kodėl gi tai turi būti tik trumpos akimirkos? Juk tai nuolat tekantis vanduo! Tad turime būti su Dievu visada ir džiaugtis. Jei kada iškasei šaltinį, tai vandeniu gali džiaugtis nuolatos! Visada šlovinkime, dėkokime ir girkime Dievą, klauskime Jo ir prašykime, tuomet džiaugsmas ir lengvumas taps mūsų gyvenimo stiliumi. Jėzus, gaivaus vandens šaltinis, yra manyje!

Dėkoju, Jėzau! Man nebereikia ieškoti, nes aš radau Tave. Tu esi mano gaivaus gyvenimo vandens šaltinis! Kaip gera, kad gyveni manyje ir aš visada galiu kreiptis į Tave. Kaip gera, kad Tavo jėga veikia manyje ir kuria naują gyvenimą! Ačiū!!

Nuo šiandien jus laiminsiu! (taip kalba Viešpats)
Hagėjo 2, 19

Nuostabu! Nuo šiandien jokių nelaimių, jokių bėdų, jokių nuostolių, daugiau nieko blogo! JIS yra Viešpats ir JIS sako: „Nuo šiandien jus laiminsiu!“ Na taip, tuomet viskas būtų gerai…
Tuo metu Izraeliui viskas nesisekė. Jie sėjo daug, bet pjovė mažai, piniginė turėjo skyles (bet kažkaip pinigai visada buvo ten, buvo galima taupyti kiek tik nori…). Daugelį žmonių puolė ligos ir negalios, išplito badas. Nepasitenkinimas, nors žmonės buvo pakankamai pasklidę. Visur ko nors trūko, visur per mažai…
Dievas paklausė tautos, kaip jie mano, kur tai veda? „Nes mano namai yra griuvėsiuose! Jūs dirbate tik dėl savęs ir pamirštate mane ir mano namus. Ir aš turėčiau jus palaiminti? Ne! Eikite į kalnus, atsineškite medienos, aptašykite akmenis ir imkitės darbo! Tada galėsiu vėl palaiminti.“
Izraelitai pakluso ir nuėjo dirbti savo Dievui. Tada atėjo Dievo atsakymas: „Žiūrėkite, kas šiandien prasideda, nuo šiandien, kai pastatytas kertinis šventyklos akmuo. Ar nelaimė vis dar apėmusi tave? Ar vis dar trūksta ir esi nepatenkintas? Ne, nes nuo šiandien aš laiminu!“
Jei gyvenime tikrai stokoji, jei vis trūksta, vis nepakanka ir nepakanka, tai gali būti dėl to: Viešpaties namai guli griuvėsiuose. Jo šventykla – tai yra tavo širdis ir Jėzaus bažnyčia. Išvalyk širdį ir pašventink ją Viešpačiui Jėzui! Tebūna Jis vėl Viešpats ir Karalius! Ir pašvęsk save šventyklai, bažnyčiai. Atnešk savo dovanas ir rūpinkis, kad bažnyčia klestėtų! Jei manai, kad tau nereikia bažnyčios, tai bažnyčiai reikia tavęs! Taip Dievas sukūrė ir JIS nori, kad taip būtų. Gali būti, kad sunkiai rasi savo vietą bažnyčioje. Bet Dievas turi tau ypatingą planą. Paklausk Jo! JIS jį parodys.
Gali būti, kad bendruomenėje esi stebėtojas, kritikas ar sarginis šuo; arba lankaisi tiesiog dėl savęs, kad pats pasisotintum, o ne kiti; galbūt tu visada sėdi gale, kad galėtum viską matyti. Prašau, pakilk! Palik savo vietą ir imk veikti savo brolių ir seserų labui! Esi už tai atsakingas ir Dievas taip į tave žvelgia. Užimk savo tikrąją vietą, kurią tau turi Dievas, prisiimk atsakomybę už savo brolius ir seseris ir Dievas palaimins.

Ačiū, Jėzau! Tu esi mano Viešpats ir esi savo bažnyčios Viešpats! Tu nusprendi, kaip turėtų būti, ir aš noriu Tavęs klausytis. Taip, aš pašvenčiu savo širdį Tau ir pasišvenčiu tarnauti savo broliams ir seserims. Nes Tu esi tas, kuris mane labai myli ir mane labai laimina – „darau tai dėl tavęs!“

…  jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
Evangelija pagal Matą 5, 45b

Lietus nesirūpina, ar jis lyja ant teisiųjų, ar neteisiųjų. Saulė nesirūpina, ar šviečia blogiesiems, ar geriesiems. Bet Dievas yra žmogus, jam rūpi, Jis nėra abejingas, neturintis nuomonės ir negalvojantis.
Mums, žmonėms, nėra nesvarbu, kas tampa mūsų auka ir susilaukia mūsų keršto. Mes labai atidžiai galvojame ir planuojame tai, ko norime pasiekti.
Dievui būtų gana paprasta leisti saulei šviesti tik teisiesiems. Bet JIS nusprendė: JIS myli visus žmones, nesvarbu, ar jis teisingas, ar ne, geras ar blogas. Jo palaiminimas tenka visiems, JIS siunčia lietų, gyvenimą, sveikatą ir tiek visko daug, kad eilinis žmogus apie tai nebegalvoja.
Bet be šio kasdienio palaiminimo Dievas nori daug, daug, daug daugiau palaiminti. JIS turi milžiniškų turtų tiems, kurie nori. Tai panašu į Kalėdas vaikystėje. Ateidavo Kalėdų senelis ir po  Kalėdų eglute palikdavo dovanas. Ir mes laukdavom šalia, virtuvėje. Pabaigęs jis pabelsdavo į langą ir mes galėdavome įeiti į kambarį ir pasiimti dovanas.
Tačiau tiek daug žmonių jaučiasi patogiai virtuvėje ir neina į kambarį! Viskas yra parengta, viskas paruošta, yra dovanos, bet jie jų neima! Ar galite įsivaizduoti?
Jau atleista, išpirkimas jau įvyko, Dvasios jėga gyventi su Dievu yra duota, bet mes elgiamės taip, tarsi viskas būtų nepasiekiamai toli ar neįveikiamai sunku. Sunku tuo patikėti!
Dievas pasakė tau „taip“ jau prieš tau gimstant. Tavo kaltės atleistos prieš 2000 metų ant kryžiaus. Esi visiškai ištrauktas iš visų pančių. Bilietas į Dievo karalystę jau apmokėtas. Vis dėlto mums vis neįtikėtinai sunku. Kada galiausiai patikėsime ir priimsime tai, ką mums paruošė Dievas?

Ačiū, Jėzau, Tu apie viską pagalvojai. Tu žinai mano sunkumus ir turi išeitį. Duok man daugiau drąsos, daugiau tikėjimo, daugiau dėkingumo! Taip, galiu imti, imti ir imti. Sąskaita nesibaigia. Koks Tu didis ir kaip mane myli!

Tėvas atsakė: Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.
Evangelija pagal Luką 15, 31

Sūnus palaidūnas grįžo namo ir vyko didelis vakarėlis. Jis praūžė visus pinigus, bet tėvas buvo laimingas, kad sūnus sugrįžo gyvas. Antrasis sūnus tai palaikė neteisybe. Tiek daug metų jis tarnavo tėvui neniurnėdamas, niekada nieko neprašė šventei su draugais, visada tik dirbo, dirbo ir dirbo! Ir štai šitas grįžta ir surengiama didžiausia puota – ne, tai negali būti tiesa!
Antrasis sūnus tikriausiai buvo dar labiau paklydęs nei pirmasis. Jis nieko nežinojo apie malonę ir meilę. Jis tik žinojo, ką reiškia dirbti ir aukoti save. Jis nežinojo žodžio „šventė“… Todėl jis negalėjo suprasti tėvo meilės pirmam sūnui, kuris viską iššvaistė. Jis taip pat negalėjo suprasti tėvo atskleistos malonės ir atleidimo. Jis buvo saviteisuoliškas, paniuręs, apkartęs, piktas ir manė, kad tėvo palaiminimą ir meilę turi užsidirbti.
Iš tikrųjų šis sūnus buvo daug labiau paklydęs nei pirmasis! Pirmasis galėjo priimti meilę, atleidimą ir malonę, antrasis, deja, ne. Jis mieliau kankinosi turėdamas savo požiūrį į teisingumą ir atleidimą. Su tėvu jis elgėsis piktai ir nemaloniai.
Deja, daugelis krikščionių tai patiria – jie mano, kad užsiima tam tikra Dievo tarnyba. Viskas, kas priklauso Dievui, priklauso jiems, bet jie to neima. Jie turi viską užsidirbti. Jiems tikrai nereikia atleidimo, o jei ir reikia, tai jie turi daug stengtis. Koks siaubingas toks mylinčio Tėvo danguje supratimas!!!
Jei esi kaip šis nelaimėlis antrasis sūnus, darbinis arklys, tas, nuo kurio viskas priklauso, nuo kurio priklauso sėkmė, be kurio niekas iš tikrųjų neveikia, tai atsisėsk ir padėk tašką. Štai tau gera naujiena: atgailauk dėl savo teisuoliškumo! Ir dėl teisuoliškumo kitiems, taip pat ir Dievui. Ir dėl pasididžiavimo.
Jei tikrai atgailavai, dangus galiausiai tau atsivers ir išlies ant tavęs turtus. Viskas yra malonė, nieko tu neužsidirbi! Mano vaike, galiausiai imk ir naudokis malone, tada tau priklausys visos dangiškos prekės: džiaugsmas ir ramybė, atleidimas ir gailestingumas! Ko dar trokšta tavo širdis, jei ne šito!?!

Ačiū, Jėzau! Tu mirei ir už mane, kad mane išlaisvintum. Koks brangus Tau esu! Atleisk, kad visada galvoju apie darbą ir ką nors kita. Atleisk man, kad negalėjau tinkamai priimti Tavo meilės! Bet dabar noriu tai padaryti! Tu myli mane neišmatuojama meile!!!

Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.
Evangelija pagal Matą 3, 9

Ši eilutė yra prieš netinkamą pasitikėjimą savimi. Jonas Krikštytojas taip sakė, kuomet fariziejai ir kiti pamaldieji gyrėsi, kad jų protėviai kilę iš Abraomo. Ir štai tik todėl, kad jis jų protėvis, Dievas turintis išgelbėti ir juos. Ne, tikrai taip nėra!
Jie, asmeniškai jie patys, turi turėti tikėjimą, o ne rasti pasitenkinimą pamaldžiuose ritualuose. Jie patys turi turėti ryšį su Dievu, nešioti Jėzų savo širdyje, tapti apvalytais nuo savo nuodėmių. Bet jie mano, jog pakanka turėti pamaldų protėvį.
Jonas teisingai sako: Kaip jūs įsivaizduojate? Iš šitų akmenų Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų! Kai kurie galvoja, kad žydai ar izraelitai yra Dievo išrinktoji tauta, taigi jie gali daryti ką tik nori. Bet Dievas aiškiai sako: Iš akmenų galėčiau aš pažadinti savosios tautos narius, tai būtų paprasčiau negu šiuos užsispyrusius žmones atversti į tikėjimą Mesiju. Jie nepateks į mano karalystę tol, kol nepasikliaus kažkuo kitu nei tik savimi ir kol nepasikliaus Mesiju. Ir tol jie nebus mano išrinktoji tauta, net jei mielai juos laiminčiau, o savo pažadų nebūčiau pamiršęs. Bet šiai nepaklusniai tautai negaliu išpildyti savųjų pažadų; – deja.
Bažnyčioje prieš keletą šimtmečių buvo panašių žmonių į fariziejus ir rašto aiškintojus. Jie valdė Dievo karalystę. Jie mokėsi teologijos ir tariamai žinojo viską, taigi mokydavo ir žmones. Tačiau gyvos Evangelijos jie nemokė. Iki šių dienų bažnyčia yra paralyžiuota dėl tokių pamaldžių valdytojų.
Ir vis dėlto Dievas įgyvendins savo valią: iš akmenų gali JIS pažadinti tikėjimo vaikus! Taip pat ir iš aikštingų vaikų. Iš maurų, iš tamsiųjų pagonių, iš musulmonų, iš visų įmanomų grupių JIS kviečia žmones, kuriančius JO gyvąją bendruomenę; – tarp jų yra net profesorių bei akademikų. Tačiau iš išdidžių „rašto aiškintojų” tik keletas atsiverčia į gyvąjį tikėjimą, jie yra pernelyg išdidūs, pernelyg viską žino, bet nesileidžia būti vertinami Dievo.
JIS pažadina sau savo vaikus! Iš akmenų ir visko, vos įsivaizduojamo! Tiek aš, tiek tu priklausome jiems! Gyvi vaikai gyvojo Dievo! Ak, Viešpatie, koks Tu nuostabus!

Dėkoju, Viešpatie, kad mane Tu pasirinkai! Nežinau, kodėl. Neturiu jokių pranašumų prieš kitus žmones. Nesuvokiama man yra Tavoji malonė! Bet be Tavo malonės būčiau prarastasis … Dėkoju, Jėzau, ir dar kartą dėkoju!!

Elija skundžiasi Dievui Izraeliu:
Viešpatie, jie išžudė tavo pranašus, išgriovė tavo aukurus; aš vienas belikau …
Laiškas romiečiams 11, 3

„… ir jie tyko mano gyvybės. O kaip skamba Dievo atsakymas? Aš pasilaikiau dar septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį. Taip pat ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis. Bet jei malonės, tai ne dėl darbų, antraip malonė nebūtų malonė.” (Eilutės 3 – 6)
Elija galvojo, jog tik jis vienas liko gyvas ir štai tik jis stovi priešais Viešpatį. Bet Dievas dar turėjo daug kitų vyrų, buvusių Jam ištikimais. Dievas tiek daug turi kelių ir galimybių, tiek daug būdų save išreikšti, tiek daug galimybių suburti bendruomenes, tai nesuvokiama!
Kai tik pradėjome rašyti pamąstymus, aš galvojau, jog tai yra Dievo būdas išgelbėti pasaulį. Vis dėlto šiandien aš žinau – tai tik vienas būdų iš daugelio. Lygiai taip kaip audra susideda iš tūkstančio mažų lašelių, taip ir atgimimas įvyks ne dėl vieno lašelio, ne dėl vieno pamąstymo. Yra ir daugelis kitų, turinčių nuostabių internetinių puslapių, skelbiančių puikius dalykus Facebook’o paskyrose, o tai įneša daug judesio! Mes esame tik mažytė Dievo veikimo dalelytė. Džiaugiuosi, jog galime tokiais būti; – bet tai tik iš malonės, o ne todėl, kad esame tokie geri.
Kai tapau krikščionimi, pagalvojau, jog niekas visame pasaulyje šito nežino. Norėjau visiems miestams, visoms tautoms pasakyti, kad Jėzus gyvas! Tik po kurio laiko pastebėjau, jog visuose miestuose ir visose šalyse Dievas turi savo žmones.
Kuomet pasikalbame su broliais iš bendruomenės arba iš kitų bažnyčių, dažnai pastebiu, jog jie galvoja, kad jie vieni yra elitas, išrinktoji tauta. Jie turi tikrąją evangeliją, jie yra ypatingai pašaukti bei išrinkti. Visgi čia laukia nusivylimas. Dievas visur aplink turi savo vaikų. Tiek katalikiškose bažnyčiose, tiek tarp baptistų bei metodistų, taip pat adventistų bei liuteronų. Visi jie gana skirtingi bei turi skirtingus požiūrio akcentus. Bet jie yra Dievo vaikai, o mes iš šios Dievo įvairovės galime tik pasimokyti. Turime tapti nuolankiais ir stebėti, kaip Dievas veikia kitus žmones bei bažnyčias. Mes nesame vieni!!

Dėkoju, Jėzau, tu sukūrei tokią įvairovę, net jei mums vienatvė būtų kur kas paprastesnė. Suteik man nuolankumo leisti broliams veikti ir jų nekritikuoti! Nenoriu iš aukšto išdidžiai žvelgti į juos, tačiau noriu matyti Tavąją malonę juose. Dėkoju, Tu esi Išganytojas!!

Ir štai ežere pakilo tokia smarki vėtra, kad bangos sėmė valtį. O Jis miegojo.
Evangelija pagal Matą 8, 24

Jėzaus ramybė man atima kvapą. Kaip gi gali JIS miegoti, kuomet laivas skęsta?
Ši ramybė kyla iš visiško pasitikėjimo Dievu. Dievas JAM nėra kažkoks tolimas Dievas, esantis ten, kažkur aukštai už debesų, bet tai yra Dievas, esantis visai, visai šalia; – jie vienas su kitu dažnai kalbasi žodžiais arba mintimis.
Dėl to Jėzus ežere nepramogauja, tačiau turi konkrečią užduotį bei tikslą. JIS vyksta ten, kur Dievas JĮ siunčia, tam Jėzus neturi jokių abejonių! Ir visai nesvarbu, kaip vėjai pučia, kaip bangos plakasi į valtį ir kad mokiniai jau mato save beskęstančius … Dievas įvykdys savo valią! – šitai Jėzus žinojo, nes JIS pažinojo Savo dangiškąjį Tėvą.
Kitoje ežero pusėje gyveno vargšas, blogas žmogus, kuris buvo visiškai apimtas ir užvaldytas velnio. Dievas pasigailėjo ir norėjo jį išlaisvinti. Taigi Jėzų Jis nusiuntė vien tik dėl šio žmogaus. O velnias bijojo dėl šio savo „mylimiausio” tarno, be to jis jau nuspėjo, ką darys Jėzus. Ir štai pūstelėjo jis iš visų jėgų, kol bangos pasidarė aukščio sulig namu. Mokiniai buvo patyrę žvejai, jie puikiai pažinojo vėją, orą, debesis, žaibus ir audras. Bet nieko panašaus jie dar niekada nebuvo patyrę; tarsi būtų atvertas pragaras; – o Jėzus miegojo ramiai ir užtikrintai, tarsi JO tai visai neliestų.
Mokiniai nepakankamai pažinojo dangiškąjį tėvą, todėl jie išsigando. Jei tik jie būtų žinoję, kaip labai jų tėvas juos saugo, būtų pratrūkę juoku. Toks ir buvo skirtumas tarp Jėzaus ir Jo mokinių – Tėvo pažinimas. Vėliau, po Sekminių, mokiniai buvo panašūs į savo Viešpatį, jie jau nebebijojo. JIS yra Viešpats, niekas kitas!!
Būdami visiškai JO rankose, esame saugūs bei užtikrinti.
Visada, kai tik turime atlikti kai ką didelio arba kai Dievas yra numatęs mums kai ką ypatingo, velnias veikia kaip išprotėjęs. Visomis priemonėmis bando jis mus sustabdyti. Kuo labiau išprotėjęs jis tampa, tuo lengviau darosi jį permatyti. Tuomet plečiasi dieviškoji ramybė ir kyla juokas dėl velnio kvailumo. Tokias pagundas mes puikiai žinome! Be viso to man būna taip įdomu, ką darys Dievas, kuomet velnias ir vėl įsisuka …

Dėkoju, Jėzau! Tu esi Viešpats! Po Tavo sparnais esu aš saugus net ir kai velnias taip siautėja. Tu nugali audras bei bangas, Tu išlaisvini įkalintuosius, taip pat išlaisvini ir mane. Dėkoju Tau už džiaugsmą, kurį man dovanoji Tu!!

Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę …. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi.
Evangelija pagal Matą 2, 2.10

„Born under a bad sign“ – taip vadinasi daina, kurios mes anuomet mielai klausydavomės. Tai atspindėjo mūsų jausmus: mes negalime nieko pakeisti, nesvarbu, niekam nesame svarbūs, esame tik skaičiai, neturime ateities… – viskas negatyvu, beprasmiška, jokių galimybių.
Daugelis žmonių jaučia: nuo gimimo jokių šansų. Viskas atrodo nepasiekiama. Jei kažkas sekasi gerai, tai kažkas nutinka blogo ir vėl reikia pradėti nuo pradžių. Kai kuriems tai prakeiksmas, kitiems nesėkmė, tačiau rezultatas vienas: jokių galimybių; esame gimę po nelaiminga žvaigžde.
Kai kurie tiki likimu. Tad galima stengtis, galima ir nepasiekti tikslo.
Kai kurie yra tikrai prakeikti ir matosi, kaip priešas žaidžia su jais, kaip tokie žmonės yra pririšti ir neturi išeities.
Kiti negatyviai mąsto ir, deja, atsitinka taip, ką jie galvoja. Viskas blogai, vien pyktis aplink …
Tačiau Jėzus visą tai mato visiškai kitaip. Kai JIS gimė, švietė ypač ryški žvaigždė. Tolimuosiuose rytuose buvo matoma ta žvaigždė ir buvo ieškoma karaliaus ten, kur ta žvaigždė. Buvo rastas Jėzus.
Pasakose dažnai rašoma, kai gimsta žmogus, danguje sužimba maža žvaigždelė, kuri turi priminti Dievui apie to žmogaus gimimą. Gražus palyginimas!
Dėka Jėzaus mums nebereikia gyventi po nelaiminga žvaigžde. JIS nugalėjo, įveikė negandas! Jo rankose ateitis, priešas įveiktas. Atsitiktinumas netenka reikšmės, nes viską valdo Jėzus. Nuo tada, kai gimė Jėzus, turime visas galimybes ir viltį!
Pažvelkime į žvaigždes, kuriomis tikime, sekame, bet nesivadovaukime negatyvumu! Iš beviltiškumo spąstų veržkimės į Dievo džiaugsmą!
JIS nori iš naujo sutvarkyti mūsų gyvenimą, suteikti jam prasmę ir tikslą. Jėzus nori laiminti, o ne keikti. Mylėti, o ne griauti. JIS yra gyvoji viltis! Sekime Jėzumi, nes JIS yra gerasis Išganytojas!

Dėkoju, Jėzau! Tu neleidai man gyventi po nelaiminga žvaigžde, išpirkai, išlaisvinai, neleidai vadovautis likimu. Tu esi mano VIEŠPATS, priklausau tau! Tu rūpiniesi Savo turtu, Savo vaikais. Tu suteiki viltį ten, kur tvyro tik tamsybės. Dėkoju, Tu esi mano gyvenimo Šviesa!

Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi! Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.
Kolosiečiams 3, 15–17

O, koks stiprus tekstas! Retai Biblijoje yra tiek daug įspėjamųjų ženklų. Jie parodo bažnyčios gyvybingumą ir tikrąjį krikščioniškąjį gyvenimą.
Kristaus ramybė turi valdyti, ir mes iš visų jėgų turėtume stengtis nepasiduoti nerimui. JIS stovi virš visko. Mes turime palaikyti su Juo ryšį, kad JIS galėtų veikti mūsų širdis savo ramybe; tokia yra Dievo valia mums! Tvirtai pasitikėti, tvirtai tikėti, būti visiškai ramiems!
Būk dėkingas. Toks yra kelias į ramybę. Tik dėkingas žmogus gali būti laimingas, nes jis nustojo kovoti ir gali būti apdovanotas. Jei ant žemės matai tik purvą ir dulkes, negali būti laimingas. Kas pakelia galva ir žvelgia į Dangiškąjį Tėvą, privalo dėkoti. Dėkingumas – tai gyvenimo būdas, kurio galima mokytis. Jis šiaip ar taip yra geresnis nei nuolatinis dejavimas ir nepasitenkinimas visais dalykais, žmonėmis ir savimi.
Dievo žodis turi būti mūsų gyvenimo kelrodis. Jame Dievas kalbasi su mumis. Geriausia jį skaityti anksti ryte, kad dienos kursas būtų tinkamai nustatytas.
Bendrystė yra svarbi. Kai esi vienas, meilė Kristui greitai atšala. Akmens anglys įkaista tik būdamos kartu, taip pat ir krikščionys!
Kadangi esame Dievo malonėje, mums leidžiama giedoti, džiaugtis ir būti laimingiems. Dėkingumas veda prie džiaugsmo. Kokie linksmi, laimingi ir laisvi žmonės galėtume būti, jei rimtai priimsime Dievo žodį!
Taip, visi mūsų veiksmai ir darbai turėtų būti skirti Jėzui, dėl Jo šlovės. Nesvarbu, ar vairuoji automobilį, plauni indus, dirbi prie linijos, banke, esi ūkininkas ar pastorius – tai yra Jėzaus šlovei. Jam turi patikti mūsų veiksmai! (Taip pat tai, ką mes darome, kai esame vieni).
Jei priimame šiuos dalykus tikėdami į Jėzų, tada niekas netrukdo nuoširdžiai dėkoti Jėzui. Tada mes galime džiugiai Jį švęsti, būti dėkingi, laimingi, laisvi ir džiugūs! Jis yra Viešpats, kuris mumis rūpinasi!

Ačiū, Jėzau, ir dar kartą ačiū! Tu esi man toks geras! Ačiū, kad galiu mesti savo rūpesčius ant Tavęs. Dėkoju, kad paimi mano nepasitenkinimą! Dėkoju, kad galiu būti laisvas, dėkingas ir laimingas! Taip, Tu mane išlaisvinai ir pašaukei ramybei. Tu tikrai esi nuostabus Viešpats!

VIEŠPATS, pabaigęs kalbėti Jobui, Elifazui Temaniečiui tarė: „Tegu meldžiasi mano tarnas Jobas už jus, nes atsižvelgsiu į jo maldą, kad nesielgčiau su jumis pagal jūsų kvailystę. …”      VIEŠPATS pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius.
Jobo 42, 7–8.10

Mane žavi užtarimo galia! Kai teisusis meldžiasi už kitą žmogų, Dievas girdi! Ir įvyksta stebuklai – tiek viduje, tiek išorėje.
Mūsų užtarimas dažnai būna gana vaikiškas. Mes matome bėdą arba žmogų bėdoje ir raginame Dievą padaryti tai ar tai. Gailestis yra mūsų pagrindinis variklis. Taip pat turime planą, kaip Dievas tai turėtų padaryti. Mes pateikiame Jam visus galimus pasiūlymus, kaip tai būtų geriausia! Tarsi Dievas būtų koks senukas, nebesuprantantis visumos. Mes būtinai Jam turime padėti!
Brandus užtarimas yra kitoks. Visų pirma ieškoma Dievo veido ir klausiama: „Kokia tavo valia? Kaip matai šį žmogų?“ Kai kartą norėjau pasimelsti už sulinkusią močiutę, JIS pasakė man grubius žodžius: „Jai manęs nereikia.“ Iš pradžių nutilau. Jai reikia išgyti, bet tik ne per Jėzų – gaila.
Man labai, labai padeda, jei žinau Dievo nuomonę ir Jo požiūrį į problemą ar žmones. Tada galiu visokeriopai pagal Jį melstis. Ir tada Dievas daug padaro.
Jėzus yra geriausias mūsų užtarėjas. JIS žino visus mūsų žemiškojo gyvenimo sunkumus, yra kupinas gailestingumo ir tiksliai žino, kas yra teisinga. JIS siunčia mums savo Dvasią, kad JIS galėtų per mus melsti teisingų dalykų. Galiu tuo pasikliauti, tai daug kartų išbandyta.
Dievas nori veikti, JIS nori daryti stebuklus, atnešti išgydymą, sušvelninti ir pasiekti širdis! JIS laukia mūsų užtarimo, kad galėtų veikti!
Kai Jėzus išgydė dešimt raupsuotųjų, devyni džiaugdamiesi išėjo namo ir Jį pamiršo – jie gavo viską, ko norėjo. Tik vienas norėjo daugiau: jis sugrįžo ir padėkojo Jėzui. Jo tikėjimas jį išgelbėjo. Toks turi būti mūsų tikslas: padėti žmonėms patikėti mūsų Viešpačiu. Išgydymai ir stebuklai turi tarnauti šiam tikslui – sužadinti pasitikėjimą Jėzumi ir atverti širdį Jėzui.
Kartais šiam tikslui tarnauja liga – žmonės turėtų ieškoti Jėzaus. Visų pirma jie privalo pažinti Jėzų ir tik tada išgydyti. Taigi malda už išgydymą ne visada yra tai, ko Jis nori; Jis turi didesnių planų.

Jėzau, Tu toks geras mums! Mes negalime to suprasti. Tu lauki mūsų maldos, kad galėtum veikti. Tu nori tai nuveikti kartu su mumis! Prašau, padėk man daugiau melstis ir neleisti, kad mane išblaškytų problemos. Noriu ieškoti Tavo veido, Viešpatie!