Temos Archyvai: Allgemein

Suteik savo tarnui imlią širdį.
1 Karalių 3, 9

Dievas paklausė, ko norėtų jaunas karalius Saliamonas. Žinoma, karalius ilgai svarstė, kas yra svarbiausia, ir nusprendė, kad tai imli širdis. Ne turtas, sėkmė, priešų mirtis, ne ilgas gyvenimas ar sveikata, o imli širdis. Saliamonas manė, kad tai yra vienintelis būdas teisingai valdyti šią didelę tautą. Dievas buvo patenkintas šiuo prašymu ir pasakė, kad duos Saliamonui visa kita: turtus, sėkmę, ilgą gyvenimą ir garbę.
Klausytojas yra nuolankus, jis atsitraukia ir suteikia garbę kalbančiajam. Jis nori žinoti, ką galvoja kiti, nes galbūt jis išmoks kažko naujo. Yra daug žmonių, kurie greiti kalbėti. Tau dar nebaigus kalbėti, jie jau tave pertraukia; jie viską žino, apie viską kalba…. tikra liga, kilusi iš išdidžios, arogantiškos širdies.
Jei norime vaikščioti Dievo keliais, jei norime, kad mūsų santuoka pasisektų, jei norime teisingai vadovauti šeimai ir nesuklysti darbe, jei norime rasti savo vietą Jėzaus bažnyčioje, turime būti klausytojai. Dievas kalba, bet kartais mes patys be perstojo kalbame ir negirdime Jo. Kaip tuomet teisingai eiti Jo keliu?
Jėzus anksti rytą ėjo pabūti tyloj, kad išgirstų Dievą. Mozė 40 metų praleido dykumoje, kol išgirdo Dievą. Jonas Krikštytojas gyveno dykumoje ir pažinojo Dievo balsą. Paulius Arabijos dykumoje taip pat išmoko klausytis Dievo. Kaip tu nori būti krikščioniu ir sekti Jėzumi, jei nesimokai klausytis?
Krašto tylieji, klausytojai, yra Dievo draugai. JIS juos gausiai palaimina. Jie turi begalinę įtaką prie Jo sosto; Viešpačiui sunku atmesti jų maldas.
Aš sutikau daug puikių Dievo karalystės žmonių ir jie visi buvo klausytojai. Nors ir buvo puikūs pamokslininkai, pokalbiuose jie klausėsi. Viešpats išaukština nuolankiuosius ir palaimina juos. Mums labai, labai sunku būti tik klausytojais.
Kiek daug nenaudingų, beprasmių kelių būčiau nepasirinkęs, jei tik būčiau Jo paklausęs! Bet neturėjau tam laiko…

Viešpatie, noriu Tavęs klausyti, todėl dabar paskirsiu tam laiko. Taip, Tavo nuomonė ir atsakymas man yra svarbūs! Kalbėk, Tavo tarnas klausosi!!!

Ar mano žodis nėra kaip ugnis? ­
tai VIEŠPATIES žodis. ­
Kaip trupinantis uolą kūjis?
Jeremijo 23, 29

Taip, tai yra Dievo žodis. Jis gali sutriuškinti tvirtoves  – kaip Berlyno siena. Jis gali sukurti visą žemę. Jis gali iš nieko pašaukti daiktus, taip pat ir mūsų tarnystę. Tai JIS, gyvasis Žodis.
Jo žodis nėra bejėgis kaip mūsų žodžiai. Jo žodis yra gryna jėga.
Aš patyriau, kaip Jis aiškiai kalbėjo begalinėje sumaištyje; tai šiek tiek primena Saulių, kai pakeliui į Damaską  į jį kreipėsi Jėzus (tačiau toks asmeniškas Dievo pokalbis su žmogumi nėra įprastas).
Jo žodis taip pat yra švelnus ir tylus, toks, kaip Viešpatį patyrė Elijas. JO nebuvo audroje ir ugnyje, bet Jis apsireiškė tyloje.
Ar todėl mums tokia sunki tyla, nes Jis tada kalba? Bet jei norime Jį išgirsti, turime iškęsti tylą! Tyloje Jis mus formuoja, tyloje Jis apreiškia save, ten Jis kalba mūsų širdžiai.
JIS taip pat kalba per Šventąjį Raštą. Eilutės, kurias Jis nori man parodyti, man atrodo keistos, visai kitokios nei visos kitos eilutės. (Negaliu to kitaip apibūdinti). Kai pasižiūriu į jas iš arčiau, jos man prakalba ir Dievas man parodo daug dalykų.
Kitas būdas išgirsti Jo balsą – tai bendrauti su broliais ir seserimis. Pats vienas dažnai nematai to, kas nauja, nepažįstama. Ir brolis kartais gali atverti mano ausis naujoms mintims arba suteikti formą mano vis dar nesubrendusioms mintims; arba užduodamas trumpą klausimą atnaujinti mano mąstymą toje srityje, kurioje klaidingai mąstau.
Dievas turi tiek daug kalbėjimo būdų! JAM patinka su mumis kalbėtis!!! Pasinaudokime visomis galimybėmis, kad netaptume vienpusiški ir nuolat nesisuktume ratu! JIS nori sukurti kažką naujo ir eiti pirmyn – ar mes pasiruošę?

Viešpatie, duok man drąsos Tavęs ieškoti ir išgirsti Tavo žodį! Man tai dažnai nepatogu, taip, bet man tai būtina!!! Ačiū, kad kalbi iš meilės, o ne norėdamas nubausti. Ačiū, su Tavimi esu saugus. Tu nuvesi mane į tikslą.

Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.
Evangelija pagal Morkų 1, 11

Krikšto metu taip tarė Dievas Savo sūnui Jėzui. JAM reikėjo šių patvirtinimo, padrąsinimo ir Tėviškos meilės žodžių. Dievas gėrisi Jėzumi, JIS yra JO mylimas vaikas!
Šiuos žodžius galime priimti ir sau asmeniškai, nes tai yra tiesa: Dievas gėrisi mumis ir mes esame mylimi Dievo vaikai!
Visa tai priklauso vien tik nuo Jėzaus, kuris apvalė mus nuo visų mirtį nešančių darbų, nuo purvo ir nešvarių fantazijų, nuo nuodėmių bei kalčių. Štai Jėzus gyvena mūsų širdyse, ir Dievas mato Jėzų mumyse. Jėzus paaukojo save tam, kad mes gyventume; – štai kiek daug JAM esame verti! – argi Dievas neturėtų priimti Jėzaus aukos?
Tik per Jėzų tu esi mylimas Dievo vaikas. Jeigu tai turėtų būti per savus darbus, neturėtume daug šansų. Kuris gi yra toks tobulas, kad Dievas būtų patenkintas? Gali būti labai geras ir labai stengtis, bet tau nepavyks, to niekada visiškai nepakaks. Prašau, liaukis nerimauti dėl to, ar Dievas Tau palankiai nusiteikęs! Pasitikėk Jėzumi priimk ramybę!
Yra daug krikščionių, kurie šios eilutės negali priimti asmeniškai. Dažnai jie smerkia patys save, kadangi jie negali būti tokiais, kokiais būti mielai norėtų. Jie galvoja, jog Dievas juos baudžia lygiai taip pat, kaip ir jie patys save. Bet tai nėra tiesa, tai tėra velnio melas.
Prašau, apsispręsk Dievo meilei. Apsispręsk tikėti Jėzumi, kuris tave išteisino. Ir dėkok JAM už tai. Ir tuomet prašyk Jėzaus įdėti tau į širdį Šventąją Dvasią, kuri atgaivins tavyje visas šias tiesas. Klausyk JO, jau nebe dvejonių. JIS visa padarys nuostabiai!!!

Dėkoju, Tėve, kad esu Tavo mylimas vaikas! Nesu tobulas, bet Tu tai žinai. Nepaisant to, Tu ištarei man Taip ir priėmei mane. Dėkoju, nes tuo aš galiu remtis, kai atklysta abejonės!!

Jėzus sakė: ​M​ergaitė ne mirus, o miega.
Evangelija pagal Matą 9, 24

Kai mirė duktė, sinagogos vyresnysis pasielgė teisingai: jis iškart nubėgo pas Jėzų ir paprašė ją atgaivinti. Jis nenori priimti to, kas akivaizdu, nes žino TĄ, kuris yra virš visų dalykų. Jo netenkina normali normalių žmonių diagnozė, jis nori tiksliai žinoti: Jėzus yra Viešpats.
Tokį tikėjimą Viešpats turi įdėti į mūsų širdį, patys mes jo negalime išrutulioti. Galime tapti fanatikas ir kokiu nors dalyku save įtikinti. Bet tokio tikėjimo, kokio nori Viešpats, mes patys negalime sugeneruoti. Mergaitės tėtis tokį tikėjimą turėjo; – jis kaip koks trapus augalas, įsodinamas į mūsų širdį, ir kurį galime staiga išrauti arba kurį labai rūpestingai prižiūrime, kol jis tampa stipriu medžiu, tvirtu tikėjimu.
Jėzui prikelti ir pagydyti mirusįjį tikrai nėra problema. Kuomet Viešpats ir vėl ateis, tūkstančiai prisikels iš savo kapų. Juk JIS  v i s k ą  sukūrė, argi turėtų būti JAM sunku dar kartą teisingai sujungti molekules ir atomus?
Kai mergaitė mirė, ji buvo tarsi užmigusi. O kai Jėzus ją pašaukė, ji tarsi atsibudo. Kiek laiko praėjo nuo užmigimo iki atsibudimo, mes negalime žinoti. Visi mes vienu metu atsibusime ir būsime pas Jėzų, kai tik JIS vėl sugrįš. Pasiruoškime pasitikti savo Viešpatį! Nuplaukime savo širdis ir rankas! Gyvenkime JO šlovei, jau nebe dėl savęs! Palikime godumą, priklausomybę nuo prabangos ir garbės! Apribokime save vien tik Jėzumi, meskime šalin filosofiją ir bažnytinės tradicijas, jeigu jos apiplėšia Jėzaus garbę! Tik JIS vienas, – taip turėtų būti.
Susitvarkykime savo gyvenimą! Grąžinkime tai, ką pasiskolinome arba tai, ką esame prasikaltę! Kalbėkime tiesą net tuomet, kai ji yra nepatogi! Užsikimškime burną, kad liežuvis nepridarytų žalos! Per Jėzų apvalykime save nuo visų kalčių, nuodėmių, sutepimų ir purvo!
Kartą JIS mus pakvies; – ar mes pasiruošę?

Dėkoju Jėzau, Tu esi gyvybės ir mirties Viešpats. Tu stovi virš visų dalykų. Tu visada ir viskam turi paskutinį žodį. Pilnas stebuklų esi Tu!!!

Iš tos pačios žemės, kurią Viešpats prakeikė, šis atneš mums atgaivos nuo mūsų darbų ir mūsų rankų triūso.
Pradžios knyga 5, 29

Lamechas susilaukė sūnaus ir pavadino jį Nojumi, tai reiškia „ramybė“. Nes jis ilgėjosi ramybės nuo tų daugelio darbų žemėje, kurią Viešpats prakeikė. Vis dėlto Nojus nebuvo tas, kuris tą ramybę atneštų; juk pažadas susijęs su Jėzumi. JUO galime viltis ir pasitikėti.
Viešpats nori, kad mes dirbtume, ir kad patys, savo rankomis pasirūpintume darbu. JIS tikrai nenori, kad gyventume iš kito kišenės. Taip pat nenori, kad gėdingai išnaudotume socialines sistemas. JIS yra prieš „dykinėjimą“, sėdinėjimą bei gandų skleidimą apie kitus. JIS žino, jog mums reikia prasmės ir tikslo gyvenime, o ne tuščio laiko leidimo, kuris niekur neveda kaip tik į nepasitenkinimą.
Todėl tam, kad patiktume Viešpačiui, turime būti veiksnūs, ir išmaitintume save bei savo mylimuosius. Paulius taip pat nebuvo našta kažkam, bet dirbo savomis rankomis, kad užsidirbtų pragyvenimui. Pats pastebiu, kai nieko neveikiu, kerojasi blogos mintys ir prasta nuotaika. Hobis nėra darbo pakaitalas. Ir jeigu kuris kaip misionierius arba evangelistas nori gyventi iš aukų, tokiam keliui patvirtinti ypatingai reikia Dievo ‘Taip’.
O jeigu aš netekau darbo? Galbūt netgi dėl savo kaltės? Tada galiu ateiti pas Viešpatį, išsakyti JAM savo kančią ir problemas, ir tuo pat metu jau dėkoti, kad JIS man padeda. Palaidosiu bet kokį išdidumą ir turėsiu būti pasiruošęs bet kokiam darbui. Skelbiamas nuolankumas….
Jėzus nori mus aprūpinti darbu. Visai kaip su Juozapu, kuris pirmiausia pateko į kalėjimą, kur mokėsi tarnauti, o tada jau tapo Egipto viceprezidentu.
Jėzus visada mums turi darbo. Pasitikėkime JUO, kad JIS visada mus ves teisingu keliu! Prisiminkime apie didžius JO darbus, padarytus mums, išnaudokime laiką pokalbiui su JUO! Tuomet augs mūsų tikėjimas ir dėkingumas, o taip pat ir išankstinis džiaugsmas būsimu Dievo išklausymu maldoje. Aleliuja! – JIS viską teisingai ir galingai valdys.

Dėkoju, Jėzau, Tavimi aš galiu pasikliauti. Kartais sunku gyvenime ir rūpesčiai mane spaudžia. Vis dėlto iki šiol Tu visada mane gelbėjai ir rodei man kelią. Remiuosi Tavimi.

Plg.:   2. Tesalonikiečiams 3, 12;  Evangelija pagal Matą 6, 31ff;  1. Timotiejui 5, 18;  1. Petro 5, 6f.

Šlovinkite Viešpatį, visos tautos!
Aukštinkite jį, visos šalys!
Tikrai didis mums jo gerumas
ir Viešpaties ištikimybė amžina.
Aleliuja!
Psalmė 117

Akimirkos klausimas tėra tai, ar Dievą mes šloviname, ar, užvaldžius liūdesiui, tampame apatiški. Pakėlęs galvą galiu regėti dangų, bet matysiu dulkes po savo kojomis, jeigu galvą nuleisiu.
Ne tik nuo mano nuotaikos ir jausmų priklauso, kurlink pakreipsiu akis, bet ir nuo mano valios bei apsisprendimo. Ir tol, kol regėsiu kūrinijos šlovingumą ar žmogaus netobulumą, pakylės arba pablogės mano nuotaika; – aš pats apsprendžiu savo nuotaiką…
Žinoma, nėra lengva Dievą šlovinti, jeigu esi nusivylęs, arba visą dieną lydi bloga nuotaika. Sunku iš to išeiti. Todėl jau ryte turėtume pradėti Dievui dėkoti bei JO gerus darbus regėti. Juk kai jau nukrenti, tampa sunku vėl atsikelti.
Karts nuo karto turiu tiesiog žvelgti į tolį, į miškus, ežerą, ar naktimis į žvaigždes. Man tiesiog reikia to Dievo visagalybės, JO kūrinijos ir stebuklingų galių atspindžio, patvirtinimo. JIS yra nuostabus!!! Gyvenime mes apsupti nuodėmių bei jų pasekmių. Juk kodėl žmonės miršta kare? Kodėl fanatikai išsprogdina kitus žmones? Kodėl toks aplinkos užterštumas? Kodėl vieni turi mirti nuo persivalgymo, o kiti – nuo alkio? Tai yra nuodėmės ir jų pasekmės.
Man reikia laisvo, nevaržomo žvilgsnio į Viešpatį, mano Gelbėtoją. Man reikia žvilgsnio į viršų, kai įstringu šurmulyje, darbe, gatvės kamštyje, kai berniukai pridaro sunkumų, kai man norisi padaryti kažką bloga, kai artinasi gripas, kai… kai… kai. JIS yra šalia, mano Padėjėjas ir Išganytojas.
Dėkoju, Jėzau!!!

Nuvargusiam JIS duoda jėgų,
bejėgiui atšviežina gyvastį.
Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta,
vaikinai klupte klumpa,
bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas,
pakils tarsi erelių sparnais,
ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.
Izaijo 40, 29–35

Turiu draugą, kuriam jau 70 metų. Jo gyvenimas ilgą laiką buvo baisus. Alkoholis jį sunaikino. Bet tada jis rado Viešpatį ir dabar seka paskui tą, kuris davė viską, kad jį išgelbėtų. Mano draugas myli Viešpatį Jėzų ir nori visą likusį gyvenimą Jį liudyti.
Taip jis prisijungė prie mūsų komandos ir dirba vertėju. Per Facebook Jis susidraugavo su daugybe žmonių iš jo senosios tėvynės ir visi jie skaitė jo vertimus, kuriuos jis skelbė savo „Facebook“ puslapyje. Jam sekasi puikiai ir jis gauna daug laiškų, klausimų ir komentarų. Jis yra tikras mūsų Viešpaties liudytojas. Mes juo labai didžiuojamės.
Mano draugas jau senas ir jį kankina ligos. Tačiau dvasia jis yra drąsus ir nenusimena. Kai skaičiau aukščiau esančią Biblijos eilutę, galvojau apie jį. Net jei kūnas yra senas ir trapus, jis įgyja naujos jėgos, naujos drąsos, vilties ir naują tikslą. Niekas nėra per senas, per jaunas, per silpnas ar per menkas, kad gyventų dėl Viešpaties, kuris viską atidavė už mus.
Paulius sako: Viešpaties galybė tampa tobula mano silpnume. Ten, kur aš silpnas, Jis yra stiprus.
Taip, tuo mes pasitikime: Jėzus gyvena manyje, o kai aš darau Jo darbą, Jis mane atgaivina, suteikia drąsos ir vilties bei visada naujų jėgų. Jei einu savo keliu ir darau tai, kas patinka man, ilgainiui mano jėgos išblėsta. Tada man reikia pertraukos ar atostogų. Bet Viešpaties kelyje mane nuolat atgaivina Jo Dvasia.

Ačiū tau, Jėzau, Tu nepalieki manęs vieno, kai gyvenu dėl Tavęs. Ačiū už naują jėgą, drąsą, viltį ir aiškų protą. Taip, aš noriu eiti tavo keliu, net jei mano jėgos yra menkos.

P. S. Šio brolio pavyzdys yra geras! Galbūt tai yra būdas, kuriuo tu irgi gali liudyti Viešptį. Susidraugauk „Facebook“ su daugybe žmonių ir skelbk pamąstymus savo puslapyje! Juk tavęs nenušaus! Nesijaudink! JIS padarė dėl mūsų viską ir mes taip pat norime padaryti ką nors dėl Jo. Būk palaimintas!!!

Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje.
Evangelija pagal Matą 6, 1

Be abejonės, mes žinome, kad neturėtume demonstruotis ir girtis. Ir vis dėlto tai nutinka visur, net ir krikščionių bendruomenėje. Štai kodėl Biblijoje tiek daug kalbama apie nuolankumą.
Žmonėms, kurie nuolat turi kalbėti krikščionių susirinkimuose ir viską žino, labai trūksta pasitikėjimo savimi. Jie viduje tušti, nes Jėzus juose nėra gyvas. Norėdami pateisinti išorę, jie turi garsiausiai melstis, būti dosniausi darydami gera ir patys ištvermingiausi pasninkaudami. Jiems nuolat vyksta stebuklai ir jie kiekvieną dieną tampa vis didesni. Vargšai žmonės, jie nebepažįsta Jėzaus.
Tačiau jei kas nors ką tik rado Jėzų ir prisipildė Šventosios Dvasios, tas nebegali ramiai sėdėti vietoje, jis turi garsiai apie tai pranešti! Burna kalba tai, ko pertekusi širdis – štai ką sako Biblija.
Matote, yra didelis skirtumas tarp entuziastingų krikščionių ir tų, kurie nori tik išsaugoti savo išorę. Kam tu priklausai? Gal tyliesiems? O vaike, tai dar blogiau! Kas ramiai sėdi ant patogios sofos ir viską stebi bei teisia, tas tėra drungnas ir jau užmigęs tikėjime…
Lai tave ir vėl įkvepia Jėzus! Leisk, kad tave vėl pripildytų Šventoji Dvasia! Ateik ir sek paskui Jį! Pasakyk Jam tyloje: „Aš priklausau tau. Prašau, apvalyk viską, kas man trukdo sekti Tave. Aš noriu gyventi dėl Tavęs!“
Daugelis sutiko Jėzų ir Jį patyrė. O tada nuslydo į tradicijas, saviteisumą, legalizmą, teologiją arba buvo apakinti sėkmės ir praryti godumo. Jie seka savo guru ir evangelistais, bet nebepriklauso Jėzui. Gaila prarastų metų!
Svarbiausia yra tavo santykiai su Jėzumi. Visa kita yra antraeiliai dalykai. Jei jautiesi tuščias, tada ieškok Jo iš naujo. JIS jau laukia tavęs. JIS nori atnaujinti savo meilę tau. Ar esi pasiruošęs?

Jėzau, aš vėl ateinu pas Tave. Tik Tu esi gyvybės šaltinis. Tik Tavyje mano siela soti. O, Viešpatie, aš Tavęs ilgiuosi!!!

Kaip nuotaka džiaugiasi jaunikis,
taip tavimi džiaugsis tavo Dievas.
Izaijo 62, 5

Nepasitikėjimas savimi yra opi daugelio problema. Jie mato daugybę savo klaidų ir mano, kad visi kiti irgi jas mato. Jie negali tinkamai priimti meilės, nes visai nemyli savęs.
Vienas mano sūnus nerimavo dėl savo išvaizdos ir manė, kad visi pastebi būtent tam tikrą dalyką. Ši objektyvi smulkmena jį taip prislėgė, kad jam dažnai kildavo suicidinių minčių. Jis darė viską įmanoma, kad tik jo problema išnyktų. O priešas, žinoma, pasinaudojo proga ir nuolatos jam prikaišiodavo: „Niekas tavęs nemėgsta. Tu negražus, tu likimo klaida.“ Ir jis vis labiau grimzdo į melancholiją.
Jokie pokalbiai nepadėjo, jis tiesiog žiūrėjo į šią mažą dėmę ir daugiau nieko nebematė. Reikėjo daug laiko, kol tai praėjo. Šiandien jis spinduliuoja pasitikėjimu savimi, nors „problema“ išliko. Bet jis gabus kitiems dalykams ir aplinkiniai jį dėl to vertina.
Jėzui lengva mus mylėti. JIS netgi mumyse gyvena, nes nori būti labai, labai arti mūsų. Bet tas, kuris pats save pasmerkia, negali tuo iš tikrųjų patikėti ir vien žinių nepakanka. Mums reikia Jo Šventosios Dvasios, kuri mums labai aiškiai parodo: aš esu kažko vertas, nes Jėzus mane myli. Šis pasitikėjimas Jėzumi yra geresnis už pasitikėjimą savimi, nes Jėzus yra uola, kuri niekada nesikeičia. Jei Jis mums sako „taip“, niekas negali pakeisti Jo nuomonės. Tai mes dažnai keičiame savo nuomonę.
Kas teisus: tu ar Jėzus? JIS, tiesa? Štai kodėl kiekvieną rytą ar kitu metu reikia sau pasakyti: JIS mane myli, aš Jam patinku, Jis gyvena manyje. Viena ar kita gali būti netobula, tačiau Jėzus vis tiek gyvena manyje. JIS turi šviesti per mane ir manyje. Aš noriu Juo tikėti: Aš esu gražus. Esu nepakartojamas. Aš esu kažkas!!!

Ačiū Tau, Jėzau, Tu mane sukūrei, nors ir darau klaidų, esu dėmėtas ir netobulas. Tu mane myli. Tu gyveni manyje. Tu nori būti labai arti manęs. Atleisk, kad netikiu!!!! Aš noriu matyti save taip, kaip Tu mane matai. Padėk man!!!

O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą.
2. Korintiečiams 5, 18

Prieš pora savaičių padariau „klaidą“. Paėmiau mažą knygelę ir pradėjau ją skaityti. Ir Dievas mane perliejo. Nieko blogo nenutuokiau, bet ties kiekvienu sakiniu manyje užkaisdavo ir vis mažiau tegalėjau skaityti. – Kalbama buvo apie atleidimą. Turiu atleisti. Ir viskas manyje priešinosi, nes aš beveik visuomet esu teisus! Vis dėlto argumentas po argumento Dievas traukė mano teisumą man iš rankų; – kalba eina ne apie tai, kas teisus. Atleidimas visada yra būtinas. JIS priminė man tiek daug mažų ir didelių dalykų, kai aš piktinausi ir reikalavau teisybės. Piktinausi Dievo keliais man. Piktinausi savomis silpnybėmis. Piktinausi kiekvienu, kuris kažkaip mane nervindavo. Na ne, taip savęs aš niekad nemačiau! Prieš pora mėnesių dar būčiau tvirtinęs, kad niekieno atžvilgiu nebuvau iš tikrųjų supykęs, bet visiems nuoširdžiausiai linkėjau vien gero! Ir štai ši knyga, šis mano motyvų sugriovimas ir mano širdies atvėrimas. Vis dėlto turėjau sau įrodyti, kad Dievas teisus: metų metus kaupiau pyktį savo širdyje. Blogai!
Kaip mes turėtume vykdyti tą sutaikinimo tarnavimą ir kaip turėtume kitiems pamokslauti apie sutaikinimą su Dievu, jeigu patys nirštame? Būnant nepatenkintais Dievu, savimi ir kitais? Tai neįmanoma, tik tušti žodžiai.
Ir taip aš pradėjau apsivalyti nuo visko, ką Dievas man priminė. Vaikai. Žmona. Broliai ir seserys. Kaimynai. Visi buvo tame. Ir tada priėjau prie to, kur aš pats save smerkiau, nors Dievas mane ir išlaisvino. Tai kaipgi galiu tapti laimingas? Taip neišeis, esu pagautas savo tylaus apmaudo, savo neigiamu mąstymu apkraunu vaikus, šeimą, brolius ir seseris ir visus kitus.
Veiksminga atleisti kitiems, tiems, kurie mus nervina, už tai, kad jie yra tokie, kokie jie yra. Jų būdas mus erzina. O atleidimas tėra vienintelė galimybė su tuo gyventi.
Atleidimas nėra jausmas ar mintis. Atleidimas yra apsisprendimas, valios veiksmas. Jeigu pasilieki prie sprendimo, jį lydi meilės jausmai ir iš jų kylančios mintys, visai kaip vagonai, važiuojantys paskui lokomotyvą.

Dėkoju, Jėzau, su Tavimi įmanoma atleisti. Man sunkiai sekasi, bet aš taip noriu: Atleidžiu visiem, kurie mane sužeidė, visiem, kurie nebuvo teisingi mano atžvilgiu ir visiem, kurie mane nervino. Dėkoju, kad Tu man atleidai. Kiekvieną, tiek didelę, tiek mažą kaltę Tu man atleidai. Aš esu laisvas!! Dėkoju už sutaikinimą su Dievu!! Daugiau jokio pasmerkimo!! Aš taip pat nebenoriu teisti ir smerkti, o taip pat – reikalauti savo teisių. Tokia mano valia. Padėk!!