Temos Archyvai: Allgemein

Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“
Evangelija pagal Matą 9, 36–38

Taip yra ir šiandien – žmonės yra pavargę ir išsekę. Jie neturi gerojo piemens, kuris jais rūpintųsi; kuris neštų ėriukus ant rankų, rūpestingai glaustų silpnuosius ir saugotų aptvare stipriuosius. Yra piemenų, kurie „išsunkia“ bandą ar nuvilioja nuo gyvos Evangelijos link negyvos doktrinos, arba, dar blogiau, padaro juos priklausomus nuo savęs.
Tiek daug žmonių nuklydo! Jie visaip kaip ieško laimės, bet neranda jokios ramybės. Jie ieško gyvenimo prasmės, bet yra apkvailinami. Jūs nerasite Išganytojo, prarastųjų Gelbėtojo!
Kiek daug gyvenimų sugriūva, kiek daug liūdnai vegetuoja, kiek jų sunkiai neša slaptas naštas! Gelbėtojas yra, bet niekas jiems nepapasakoja.
Jėzus prašo mus melsti Dievo siųsti darbininkų į pjūtį. Laukai boluoja, bet darbininkų maža.
Bet kodėl mes turėtume prašyti Dievo darbuotojų, jei patys sėdime namuose? Dievas negirdės tokios maldos.
Yra žmonių, kurie svarsto, ar Jėzus gali juos naudoti. Galbūt dirbant su vaikais arba pamokslaujant, gal kaip misionierių ar senelių slaugytoją. Visur reikia mylinčių rankų, visur žmonės mėgsta išgirsti malonų žodį! Jeigu ir tu kažkiek svarstai, lai šis žodis tave galutai paskatins ir įgalins. Mes norime, kad mūsų gyvenimas būtų gyva auka VIEŠPAČIUI. JIS turi per mus dirbti.
Yra kliūčių? Ar tai baimė suklysti? Jėzus yra tavo pusėje ir niekada tavęs nepaliks. JIS tavimi rūpinasi. Ar tai nuodėmė, kuri kliudo? Apsivalyk nuo jos! Anksčiau ar vėliau, turėsi tai padaryti – nejaugi nori su savo mėgstamom nuodėmėm vieną dieną stoti prieš Viešpatį? Ar tai gera tavo reputacija? Tada atgailauk. Jėzus nesigėdijo tavosios reputacijos, tad dabar nesigėdyk savosios.
Ar tai tavo gyvenimo aplinkybės, kurios trukdo? Pavesk jas Dievui; pabandyk jas išsiaiškinti, bet tegul Dievas veikia ir išsprendžia!
Mes turime daugiau klausytis Dievo ir labiau Juo pasitikėti! Jis mus įgalina. Jis padaro mus švarius ir šventus. Jei norime, Jis išpainioja aplinkybes. Jis rūpinasi žmonėmis, kuriuos mes galbūt sužeistume. Taip, JIS yra Viešpats, kuris tave šaukia! Ateik, stok į derlių, vesk pavargusias ir išnaudojamas avis pas Gerąjį Ganytoją!

Ačiū, Jėzau, Tu išgelbėjai mane ir nori išgelbėti kitus. Buvau išnaudojamas, pavargęs, netekęs jėgų, bet Tu man suteikei naują gyvenimą ir naują viltį. Taip, aš noriu nusimesti visas naštas ir sekti paskui Tave! Pavedu save Tau. Tu esi mano Gerasis Ganytojas.

„… Jūs gausite Šventosios Dvasios galybės ….“
Apaštalų darbų 1, 8

Jėzus pažadėjo tai mokiniams prieš pakildamas į dangų. Juos pripildys Šventosios Dvasios galia ir jie bus Jos liudytojai.
Šventoji Dvasia yra asmuo, JI nėra beasmenė jėga ar energija. JI pilna jėgos ir energijos, bet yra kai kas daugiau. Jūs galite Ją įžeisti. Galite nuliūdinti. Galite Ja sekti. JI yra Guodėja, Padėjėja, Priminėja. Ji tikrai yra asmuo kaip Jėzus ar Tėvas. Kartu su Jėzumi ir Dievu Tėvu Ji sudaro Trejybę. Daugeliui JI yra kažkas migloto ar neryškaus, mes neturime aiškaus Jos paveikslo, kaip turime Jėzaus. Taip yra todėl, kad JI neatkreipia daug dėmesio į save, o nori pašlovinti vien tik Jėzų. JI džiaugiasi, kai mes garbiname ir šloviname Jėzų. Todėl tai nėra nuodėmė, jei kartais „supainiojame“ Trejybės asmenis ir melsdamiesi padėkojame Jėzui už tai, ką daro Šventoji Dvasia. Jie viską teisingai supranta!
Jėzus neduos mums jėgos, kur priklausytų nuo mūsų pačių valios. Šventosios Dvasios galia nėra mums patikėta kaip nuosavybė, su kuria mes galime daryti tai, ką norime, bet mes priklausome nuo Dievo jėgos, kad JIS su mumis darytų tai, ką JIS nori. Mes esame tik Jo jėgos kanalai. (Atkreipkime dėmesį, kad be Šventosios Dvasios jėgos galima kalbėti apie Dievo jėgą, asmenišką Dievo jėgą).
Mokiniai ir apaštalai nieko negalėjo nuveikti be Dievo jėgos. Tai matome Petro gyvenime, kuris pats iš savęs iš tikrųjų vien kurstė blogį. Bet po to, kai jį apėmė Šventoji Dvasia, jis nešė taiką, darė stebuklus ir buvo ištikimas Jėzaus liudytojas. Mes galime taip pat veikti savarankiškai, bet geriau ir daug galingiau, jei patikime save Šventosios Dvasios nuosavybėn ir leidžiame veikti JAI. Kasdieniuose darbuose mums daug lengviau viską daryti su Ja ir Jos klausyti.
Dievo jėga neduodama tam, kad mes aptingtume, bet kad imtume veikti. Privalome daryti Jėzaus darbus, būti Jo atvaizdu ir liudytojais visam pasauliui. Dievo Dvasia veikia apsigyvendama mūsų širdyse ir palaipsniui patraukdama prie savęs visus žmones ir juos pakeisdama – jei tik mes Jai tai leidžiame!
Taigi, mes galime būti Dievo meilės liudytojai. Nesvarbu, ar esame evangelistai, ar misionieriai, namų šeimininkės ar biuro darbuotojai – mes dirbame taip, kad tai patiktų Jėzui. Tada JIS gali dirbti per mus.

Ačiū, Tėve, už Šventosios Dvasios jėgą, kuri gyvena manyje! Taip, noriu suteikti Jai savo savyje daug vietos, Jos klausyti ir Jai paklusti. Tu formuoji mane pagal savo Sūnaus atvaizdą. Vienas pats negaliu to padaryti, nes esu pernelyg nuodėmingas, kupinas netikėjimo, pernelyg stokoju meilės… Bet JI yra manyje – kaip gerai! – tuomet man gali pavykti. Ačiū, Tėve, kad Tau rūpiu!

Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!
Romiečiams 7, 18–19.24–25

Kai mes galiausiai tikrai pavargstame nuo nuodėmės, galime suprasti, ką Paulius turi omeny šiose eilutėse. Kodėl aš nedarau to, ko noriu, bet tai, ko nenoriu? Kas mane verčia? Tai kūnas, geismas, senasis, užkietėjęs „aš“.
Kiekvienas, kuris yra taip savimi nusivylęs, yra palaimintas, arba beveik palaimintas. Nes savo varge jis šaukiasi Jėzaus. Jėzus yra Gelbėtojas, Išganytojas, Padėjėjas varge!
Nėra taip, kad Jėzus atleidžia, o viskas lieka taip pat. Ir kiekvieną dieną kova su senuoju „aš“ prasideda nuo pradžios. Ne, Jėzus yra Gelbėtojas, kuris mus tikrai išlaisvina!
Štai kodėl Paulius rašo: „Ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ Paulius žinojo, į ką kreiptis pagalbos nuodėmės varguose – tai Jėzus.
Turime eiti ant kryžiaus taip, kaip Jėzus. Mūsų senas, užkietėjęs „aš“ turi būti prikaltas taip, kaip Jėzus. Ir turime pasirūpinti, kad jis ten ir liktų! Priešingai greitai ir vėl pradėsime tą pačią kovą. Jei mes mirėme sau ir mūsų „aš“ miręs, Jėzus gali gyventi mumyse. Tik tada gyvenimas tikrai prasideda!
JIS suteikia mums Šventąją Dvasią, kuri nori mus vesti. Jei kyla pavojus, Dievo Dvasia mus įspėja. JI pasako, kur veda kelias. JI ragina mus melstis ir yra tikras mūsų senojo „aš“ priešininkas bei atveda pas Tėvą. Ji Biblijos žodžius padaro gyvus. JI pažadina mumyse tikėjimą. JI pašalina baimę. JI sukuria mumyse gyvenimą, panašų į Jėzaus.
Taip, JIS turi mums didelių sumanymų! Mums gali pasisekti, jei mūsų senasis „aš“ lieka ant kryžiaus ir mūsų naujasis Jėzumi maitinamas „aš“ yra puoselėjamas.
Kaip gerai, jei mes gyvename gyvenimą Dvasioje! Tada esame pagaliau išlaisvinti iš nuodėmės tinklo! Tada mes turbūt vis dar nusidedame ir toli gražu nesame tokie tobuli, kokie norėtume būti, bet esame kelyje! Visuomet, kai nukrentame, galime eiti prie Jėzaus ir gauti atleidimą. Visada, kai tiesiamės į Dievą, veikia Šventoji Dvasia, kuri atveda mus prie Dievo. Taip gyvenimas tampa prasmingas, tikslingas, o ne nugyventas veltui.

Ačiū, Jėzau, Tu esi Kelias, Tiesa ir Gyvenimas! Tu turi man ne tik reikalavimų, bet taip pat atveri kelią. Taip gera Tavimi sekti ir Tavęs klausyti. Ačiū už Dvasią, kurią duodi. JI yra mano Pagalbininkė ir Guodėja.

„Aš išmokau būti patenkintas savo būkle. Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina. <…> O mano Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes.“
Filipiečiams 4, 11–13. 19

Vienas iš mūsų nuodėmės šaknų yra godumas, gobšumas arba geismas. Jis pražudė Adomą ir Ievą. Argi jie negalėjo valgyti nuo tūkstančių medžių? Bet juos traukė tik tasai, kuris buvo uždraustas, ir jiems knietėjo nuo jo valgyti. Gobšumas ir geismas juos paskatino nusidėti.
Noriu, trokštu, būtinai privalau ką nors turėti! Man to reikia, be to negaliu gyventi… Taip kalba geismai. Nesvarbu, ar tai maistas, ar daiktai, ar seksas. Reikia nedelsiant. Tai tiesiog privaloma. Geismai mus paverčia vergais. Biblijoje sakoma, kad godumas yra viena iš pagrindinių nuodėmių, iš kurios kyla kitos, pavyzdžiui, seksualinio pobūdžio nuodėmės.
Yra ir kitų pamatinių nuodėmių, pavyzdžiui, neapykanta, pavydas, tingumas ir pasididžiavimas. Visos jos yra nukreiptos prieš Dievą ir pražudo mūsų tikėjimą Jėzumi.
Kaip įveikti godumą? Taip, kaip Jėzus ir Paulius. Pasitenkinimas yra „stebuklingas vaistas“ prieš godumą. Jei esu patenkintas, man nebūtina turėti tą ar aną.
Paulius gyveno su Jėzumi ir per Jėzų. Jis leido Jėzui juo rūpintis. Jis pasitikėjo Jėzumi ir šis niekada jo nepaliko likimo valiai. Kartais tai reiškė gauti tik sausos duonos, bet Paulius buvo patenkintas. Kaip jis galėjo nusipelnyti daugiau? Jis buvo nusidėjėlis, radęs malonę. Dėl to jis buvo labai dėkingas ir taip džiaugėsi, kad visa kita nublanko. Jis žinojo, kad viskas yra malonė ir kad jis nieko, visiškai nieko, neužsidirbo.
Bet tuoj pat prakalba protas, sakantis, kad mes viską užsidirbome patys: skanų maistą, atostogas, naujausią automobilį, drabužius, galimybę išeiti į kavinę, laiką prabangiems pomėgiams… Dėl ko mes tuomet dirbame? Esame dėkingi patys sau, o ne Dievui. Kaip mes gyvensime iš Jo malonės?
Jei suprantame, kad neturime jokių teisių, esame labai patenkinti viskuo, ką suteikia Dievas – Dievas niekada nėra šykštus ar gobšus, Jis mielai duoda! (Plg. Mt 6, 24–34)
Jei dėl savo aprūpinimo turime kovoti su Dievu, vadinasi, nesupratome malonės. Jei turime į viską teisę, kam mums Dievas? Tik tam, jei kartais nepasisektų?
Pasitenkinimas skatina dėkingumą. Nes JIS tikrai mumis rūpinasi. Dėkingumas gimdo džiaugsmą. Nes Jo dovanos džiugina mūsų širdis! Viso to trūksta žmonėms, kurie galvoja, kad turi teisę.
Priemonė prieš tokius geismus yra pasitenkinimas, dėkingumas ir džiaugsmas! Jei tavo gyvenime šių dalykų apstu, geismas tavęs taip lengvai neapžavės. Džiaukis Viešpatyje, nes JIS žino, kas tau geriausia!

Ačiū, Tėve! Tu viskuo mane apsčiai aprūpini! Galiu Tavimi pasitikėti ir Tau dėkoti! Kaip gera, kai širdis gali pailsėti nuo visų „privalau, privalau, privalau“! Su Tavimi aš galiu pailsėti, mėgautis ir atgauti jėgas. Tu esi man geras.

„Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“.
Evangelija pagal Joną 21, 18

Būdamas jaunas judėjau į priekį Jėzaus vardu. Visur kalbėdavau ir diskutuodavau apie Jėzų. Retai kuris pajėgdavo atlaikyti mano argumentus ir pritarti mano logikai. Tačiau beveik niekas neatsigręžė į Jėzų, nors visus įtraukdavau į diskusijas.
Taip, aš pats susijuosiau ir ėjau ten, kur norėjau. Savo vardu skelbiau apie Jėzų, vadinau Jį VIEŠPAČIU, bet neteikiau Jam garbės, rinkau argumentus, bet nesiekiau bendrystės su Juo. Tai buvo tik savęs įprasminimas, o kitiems tai neatnešė nieko gero. Šiandien man dėl to labai gaila.
Vėliau prasidėjo klausinėjimo metas. Į ką ir kuo aš tikiu? Biblijoje skaičiau apie Jėzų ir Jo pasekėjus, tačiau mano gyvenimas atrodė kitaip. Mano mintis buvo užvaldžiusi nuodėmė ir aš negalėjau to išvengti.
Tačiau kaip gera, kad Dievas manęs pasigailėjo! JIS tyčia leido man klaidžioti, kad galiausiai galėčiau Jį surasti. Surasti Jo veidą, pajausti Jo buvimą, o ne pasikliauti vien sausa logika, Biblija ir teologija. Po ilgo ieškojimų ir abejonių laiko Dievas pasirodė man. Kaip gera!
Tuo metu nebereikėjo veiksmo, buvo tik ramybė. Nebuvo jokių argumentų ir logikos, tik džiaugsmas, nebuvo teisių ir įstatymų, tik išganymas, malonė ir gailestingumas. Kas gi nenorėtų vieno pakeisti kitu?
Taip aš atradau ramybę, kuri yra aukščiau už protą. Tad Dievas apjuosė mane, suteikė jėgų ir pasiuntė tuo keliu, kurio aš pats niekada neieškojau. Kiek daug nuotykių laukė manęs!
Mane apjuosusi jėga yra Šventoji Dvasia. Jos pasirodymą mūsų gyvenimuose galime prilyginti dinamitui. Tai yra jėga ir džiaugsmas! Tuomet kelias dienas net nemiegojau, tik džiaugiausi ir šlovinau! Kaip gera buvo po tiek metų paieškų, abejonių, savigraužos! Tai buvo lyg balzamas mano žaizdoms.
Dievas siunčia mus tuo keliu, kurio iš tiesų mes net neieškome. Jo idėjos puikios! Dievas suteikia mums jėgų eiti būtent tuo keliu ir Šventoji Dvasia užima vis daugiau vietos mūsų širdyse. Ji leidžia mums patirti Dievo džiaugsmą.
Šis džiugesys yra toks užkrečiantis, kad net geba pakviesti kitus atsigręžti į Dievą. Tokiu būdu, o ne per diskusijas, subrandinami vaisiai …

Dėkoju, Jėzau, kad pasirodei man! Dėkoju, kad Tu ir Šventoji Dvasia, teikianti jėgų ir džiaugsmo, gyvena manyje. Tu esi nuostabus ir su Tavimi nėra kada nuobodžiauti! Taip, aš tikiuosi iš Tavo dvasios, Tavo džiaugsmo ir gilios, viską įveikiančios ramybės, dar daugiau!

Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų.
Jokūbo laiškas 1, 17

Prisiminiau giesmę, kurią svečiuojantis Vokietijoje mielai giedojome namų grupelėje: Šviesos Tėve, Tu džiaugiesi savo vaikais! Mes mielai tai darėme ir tai buvo įspūdinga.
Dangaus Tėvas tikrai džiaugiasi savo vaikais!
Kartą vienas Tėvas turėjo du sūnus. Kai vienas sūnus ko nors norėdavo iš Tėvo, pateikdavo visus galimus argumentus, norėdavo perkalbėti, grasindavo, diskutavo ir laikėsi savo. Kai kitas sūnus ko nors įsigeisdavo, jis lyg tarp kitko išreikšdavo savo norą. Tėvas abiems sūnums suteikdavo, ko jie pageidavo. Tačiau vienas sūnus gaudavo tik tai, ko išsireikalaudavo, kitas sūnus – gaudavo šį tą daugiau. Vienam sūnui tėvas viską duodavo mielai, kitam šiek tiek nenoriai. Tėvas norėdavo būti teisingas ir kiekvienam suteikti vienodai, bet tai jam sekdavosi sunkiai.
Taip yra ir su mūsų maldomis. Tėvas taip mielai viską suteikia! JIS džiaugiasi Savo vaikais! Nuo ryto ligi vakaro Dievas nori daryti gera ir būti tarp mūsų.
JIS yra dangaus kūnų Tėvas, Visatos kūrėjas ir nepaisant to JIS myli mažuosius. Dievui patinka, kai išpasakojame Jam rūpesčius ir klausiame patarimo!
Smagu, kai mes nuoširdžiai, savotiškai vaikiškai, bendraujame su Dievu, net jei mums virš 60 metų. Jam rūpi visi mūsų pasakojimai, norai, kasdienės problemos. Kur yra tai? Kur yra kita? Ką man reikia apsirengti? Kaip ten nueisiu? Tai smulkmenos, kurios mažųjų ir suaugusiųjų kasdienybėje yra labai svarbios. Ir JIS nori su mumis ieškoti, surasti sprendimus. JIS džiaugiasi Savo vaikais!!
Dievui nelabai tai patinka, bet JIS turi labai daug kantrybės, jei kažkas nori Jį perkalbėti, kai tikintysis pasakoja, kokios jo teisės. Taip pat Jam nemiela, kai netinkamai elgiamasi su Jo Sūnaus Jėzaus vardu. Tačiau JIS yra kantrus ir myli visus Savo vaikus. Kartais Jam tenka išklausyti varginančias maldas, nes JIS myli Savo vaikus. Bet Dievas džiaugiasi tais, kurie tikrai yra Jo vaikai.

Dėkoju, Tėve, kad būdamas toks didis ir visagalis, pažįsti visus Savo vaikus! Tu mielai būni su mumis ir puikiai jautiesi su mumis. Taip, Tu rūpiniesi mūsų smulkmenomis ir mums nereikia Tavęs perkalbėti arba įrodynėti savo teises. Tu mielai dovanoji!!!

Nebijok, nes aš su tavimi,
nebūgštauk, nes aš tavo Dievas!
Stiprinsiu tave, padėsiu tau,
remsiu tave savo teisumo dešine.
Izaijo knyga 41, 10

Dievas palaiko mane. Nors retkarčiais vis tik paima iš manęs dalykus, į kuriuos esu per daug „įsikibęs“. Tai būna saugumo ieškojimas žmonėse, ar profesijoje. O Dievas nori, kad priklausyčiau visų pirma nuo Jo. Taip pamažu JIS „paėmė“ iš manęs viską, kuo per daug pasiklioviau, kad pasitikėčiau Juo. Ir iš tikro, dabar galiu ištarti: „JIS padeda, JIS remia mane savo teisumo dešine“. Nors tikrai nėra smagu, kuomet Dievas mus „apipjausto“. Bet rezultatas yra geras ir malonus. Tad priimkime, kad Dievas dirba mumyse ir paima dalykus, be kurių, atrodo, neišgyvensime. JIS yra šalia, net savo teismuose, ir mums sako: „Nebijok, nesibaimink, mano vaike. Aš – su Tavimi, padėsiu Tau, stiprinsiu Tave, remsiu Tave savo teisumo dešine!“

Ačiū, Tėve, kad palaikai mane. Net kai viskas kinta, Tu esi šalia. Ir pabaigoje Tu esi Tas, kuris laimi. Ačiū, kad galiu Tavimi net tamsiausią naktį pasitikėti; Tu matai jau rytą! Tu esi Dievas, kuris rūpinasi savo vaikais.

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“
Evangelija pagal Luką 12, 49

Kai mąsčiau apie šią eilutę, Dievas priminė man krūmą, kuris degė, bet nesudegė. Mozė išėjo pažiūrėti šio reiškinio. Ir VIEŠPATS kalbėjo iš šio degančio krūmo (Išėjimo 3).
Ugnis yra Viešpaties ugnis. Ji skiriasi nuo bet kokios ugnies, kurią žinome. Ugnis sudegina daiktus. Lėktuvai numeta ugnį ant žmonių. Ugnikalniai išsiveržia. Žaibas sukelia miškų gaisrus…
Viešpaties ugnis – kaip galime ją apibūdinti? Kodėl Jėzus norėjo, kad ji pagaliau degtų? Kodėl krūmas dega, bet nesudega?
Ugnis – tai šiluma, įkvėpimas, džiaugsmas, entuziazmas, Kalėdų žvakės ir jaukumas, šviesa tamsoje. Dievo ugnis pati savaime sukelia šilumą širdyje, nesibaigiantį džiaugsmą, entuziazmą Jam, ištveriantį net mirtį; tai priėmimas, meilė, gailestingumas ir Dievo teismas, žadantis, kad Dievas viską ištiesins („teismas“ Biblijoje yra labai teigiamas žodis, reiškiantis pataisymą ir pusiausvyros atkūrimą; kad teisingumas atstatomas, klaidos ir nuodėmės sustabdomos – ir viskas vyksta tik padedant Dievui. Teismas baisus tik atmetantiems Dievą ir maištininkams, o Jo vaikams tai yra išgelbėjimas).
Kai kurie ieško Dievo ugnies, bet neieško paties Dievo ugnyje. Štai kodėl ugnis vėl ir vėl užgęsta. Bet kai pagaliau ugnyje randame Viešpatį, ji lieka neužgesinama.
Paulius degė dėl Jėzaus. Jis prisiėmė visus pavojus ir vargus, kad tik būtų naudingas Viešpačiui. Jis mylėjo Jėzų, savo Gelbėtoją, labiau nei save. Jėzus mylėjo jį ir nuolat saugojo visuose pavojuose. Steponas degė dėl Jėzaus, todėl galėjo liudyti Jį ir buvo užmėtytas akmenimis. Bet Jėzus stovėjo šalia jo, JIS nebesėdėjo ilgiau soste, bet stovėjo šalia – Jėzus buvo taip sujaudintas Stepono atsidavimo ir meilės.
Jei mes degame dėl Jėzaus, nes Jo ugnis dega mumyse, tada mes nesudegame! Kai kurie bijo Dievo ugnies, nes ji yra baisi ar pernelyg galinga, nekontroliuojama ir pan. Jie mato šią ugnį kituose, bet dvejoja, ar nori patys degti. Bet Dievo ugnis mus apvalo, atneša nesuvaldomą džiaugsmą ir entuziazmą dėl Dievo bei gilią, tyrą meilę Jam. Taip yra ten, kur yra Dievas.
Kai nužengė Šventoji Dvasia, į žemę atėjo ugnis. Štai kodėl mes branginame Sekmines, nes tuomet atėjo jėga ir džiaugsmas, kurie mus įgalina sekti Jėzumi ir Jį mylėti. Ieškokime šios ugnies, kad mūsų meilė Jėzui vėl taptų karšta ir tyra!

Ačiū, Jėzau, kad atsiuntei į žemę ugnį. Noriu, kad ji degtų manyje. Taip, noriu nuoširdžiai Tave mylėti – visu savo protu, visomis jėgomis, visa valia, žodžiais, svajonėmis ir mintimis. Tu esi to vertas!

Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę.
1 Jono 5, 16

Kartais jūs aiškiai matote krikščionio nuodėmę ar nusižengimą. Arba staiga sužinote apie brolio nuodėmę, ar tai būtų išdidumas ar užsispyrimas, abortas ar kartėlis.
Ir tada kyla klausimas: ką su tuo daryti? Kai kurie ima garsiai skelbti: brolis XY daro tą ar aną! Ar brolis dėl to džiaugiasi? Ar Dievas su juo kalbasi?
Kai kurie nerimauja dėl savo brolio ir kalba jo sąžinei, kol jis pagaliau duoda jam ramybę.
Kai kurie susireikšmina dėl savo žinių.
Bet ar mes norime, kad  kiti taip su mumis elgtųsi? Ar tai yra būdas, kuriuo Dievas nori išlaisvinti mūsų brolį iš nuodėmės? Ar tai Dievo būdas?
Dievas paslepia mūsų nuodėmes po savo meilės apsiaustu. JIS nenori, kad kiekvienas žinotų, koks blogas Jo vaikas. JIS apsaugo.
Dievas parodo mums kitų nuodėmes, kad mes darytume taip, kaip sako Jonas: kai matome, kad brolis daro nuodėmę, turime už jį melstis („teprašo“); ir Dievas duos jam gyvybę.
Kitų nuodėmė ir taip pat savo paties turi gulėti kaip našta ant mūsų širdies. Mes privalome apie ją pasikalbėjti su Jėzumi. Mes klausiame, kaip ją išspręsti, išpirkti, iš jos išsivaduoti. Mes kalbame su Viešpačiu, kol JIS mums parodo, ką Jis galvoja apie šį žmogų. Tada mes galime laisvai ir užtikrintai už jį melstis. Tada mūsų užtarimo malda yra kitokia.
Dažniausiai mes meldžiamės, kad Dievas valdytų dalykus taip, kaip mes norime ir įsivaizduojame. Bet Dievas dažnai turi kitokių idėjų ir planų. Jei esame viena su Jėzumi, JIS gali duoti mums savo mintis į širdį ir į galvą. Ir kai melsimės, mes melsimės už žmones Jėzaus mintimis. Kaip gali Dievas tada mūsų neišklausyti?
Užtarimo malda tada tampa bendruomeniniu reikalu. Mes aptariame problemą ir ieškome sprendimo kartu su Jėzumi. Kartu su Juo atnešame prašymus Tėvui ir Jis negali nieko kita, kaip tik mus išklausyti. Tai yra dalykas, vykstantis tyloje ir nematomas viešumoje. Jeigu Dievas išgirdo maldą, kuri kartais gali užtrukti, mes džiaugiamės kaip vestuvių liudininkas dėl jaunikio – visa šlovė tik Jam!

Ačiū, Jėzau, galiu su Tavimi kalbėtis apie viską. Tu suteiki atsakymus! Dėkoju, kad išgirsti visas mano maldas ir žinai visas mano mintis. Norėčiau galvoti, kalbėti ir veikti kaip Tu!

„Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“.
Apaštalų darbai 1, 11

Šlovės debesis Biblijoje vaidina svarbų vaidmenį. Kai Izraelis klajojo po dykumą, Viešpats ėjo pirma jų debesies stulpu. Šiame debesyje buvo Viešpats.
Jėzaus atsimainymas man itin įspūdingas. JIS užlipo su Petru, Jonu bei Jokūbu ant kalno, kur pasirodė Mozė ir Elijas ir kalbėjosi su Jėzumi. Juos apgaubė ryški šviesa. Jie kalbėjosi su Jėzumi. Tada pasirodė debesis ir iš debesies pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, jo klausykite.“ Mokiniai ir Jėzus pateko į šį debesį ir mokiniai išsigando. Kai debesis pasitraukė, jie buvo vieni su Jėzumi. (Žr. Lk 9., nuo 28 eilutės).
Jėzaus paėmimas į dangų turbūt atrodė panašiai. Atslinkęs debesis viską apgaubė. Kai debesis nuslinko, mokiniai buvo vieni – Jėzus buvo paimtas į dangų. Bet greta stovėjo du angelai ir pamokė juos, kaip parašyta aukščiau.
Kai Jėzus vėl greitai ateis, bus taip, kaip tada, kai JIS pakilo – JIS atsiras staiga. JAM nereikia keliauti per visatą, nebus jokių kitų pranešimų. Viskas įvyks staiga. Tada visas pasaulis tiksliai žinos, kas vyksta. Todėl Apreiškimo 1, 7–8 parašyta: „Štai JIS ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen! „Aš esu Alfa ir Omega“, – sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.“
JIS ateina debesimis, bet kai debesys dings, visiems taps iš karto aišku: Jėzus, viešpačių Viešpats, sugrįžo! Daugelis pakels akis – tai tikrai tiesa ir aš maištavau prieš šį Viešpatį, aš įžeidinėjau ir persekiojau Jo žmones. Aš įžeidžiau Jį patį ir visiškai ignoravau! O, varge, kas dabar bus! Daugelis taip verkšlens ir skųsis.
Tačiau daug bus besidžiaugiančių: pagaliau JIS atvyko! Mano mylimasis čia! Dabar atpirkimas užbaigtas – aš esu su Juo! Pagaliau įsivyraus taika, teisingumas ir begalinis džiaugsmas! Taip, atpirktieji dainuos ir šoks, nes JIS išpildė jų svajones.
Tai įvyks staiga, labai staiga, be jokio perspėjimo.

Jėzau, laukiu Tavęs. Tu esi mano širdies troškimas! Prašau, ateik greičiau! Taip, aš noriu būti tam pasirengęs. Tu esi visų mano troškimų išsipildymas, esi visų mano svajonių tikslas! Grįžk greičiau!!!