Temos Archyvai: Allgemein

„Atnašauk Dievui bendravimo auką
ir vykdyk savo įžadus Aukščiausiajam.
Šaukis manęs vargo dieną;
išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi.“
Psalmyno 50, 14-15

Ką mes galime atnešti Dievui kaip auką?! Juk JAM ir taip viskas priklauso! Galbūt savo laiką?! Savo pinigus?! Energiją ir jėgas?! Kasdieninį Biblijos skaitymą ir pamąstymus?! Ne, JIS nori daug daug daugiau. Jam – papiktinimas, kai mes norime sudaryti savo „sandėrius“ su Juo. „JIS gauna mano dešimtinę ir už tai – laimina mane. JIS gauna mano Biblijos skaitymo ir pamąstymų „auką“ ir už tai daro mane geru žmogumi“. JIS nenori aukos, t.y., ko nors, kas mums sunku, ar už ką mes laukiame atlygio. Taip buvo nuviltas jau ne vienas žmogus…
JIS nenori Tavo aukos, bet nori Tavęs viso, su oda ir plaukais! Su pinigine ir laiko paskirstymu! JIS nori būti Viešpats! Jei Tu leidi Jam Tave tobulai užpildyti, Tavo širdis iš džiaugsmo gieda Jam šlovės „auką”! Jei priklausai Jam, Tavo visos aukos yra Tau džiaugsmas, o ne kažkas sunkaus.
Įvykdyk Aukščiausiajam savo įžadus: nepažadėk lengvabūdiškai. Tesėk savo pažadus! Jei duodi Dievui pažadą, tuomet tai yra šventas reikalas. Geriau nieko nepažadėti, nei pažadėjus papulti į pavojingą netesėjimo situaciją.
Jei šiandiena yra Tavo „vargo diena“, tuomet džiaukis; JIS pažadėjo: „Šaukis manęs vargo dieną;išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi!“ Taip, Dievas nori mus išlaisvinti iš vargo ir kiekvienoje bėdoje būti šalia, kad viską galėtume pakelti ir panešti, – kartu su Juo.

Ačiū, Tėve, kad esi arti manęs! Tavo kantrumas man dar ilgai nesibaigs! Šiandien ryte yra Tau vėl iš naujo skirta Malonė! Noriu iš naujo „aukoti“ save Tau – būk šiandieną mano Viešpats. Trokštu Tave girti ir šlovinti, o jei papulsiu šiandien į bėdą, noriu šauktis Tavęs, ir Tu man padėsi. Tu esi mano nuostabusis stiprusis Dievas!!!

„… Kai buvai jaunas, pats susijuosdavai
ir vaikščiojai, kur norėjai.
O pasenęs tu ištiesi rankas;
kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“
Evangelija pagal Joną 21, 18

Kai buvau dar jaunas…. Taip, tuomet dar ieškojau gyvenime savo vietos. Kėliau tikslus pats ir stengiausi juos pasiekti. Dirbau 12 valandų per dieną, ir tai buvo normalu. Ir vis tik mano širdis nenurimdavo. Aš nuolat tarnaudavau bažnyčioje ir stengiausi kiek galėjau. Nepaisant to, nesulaukiau didelių palaimų. Tad dar labiau stengiausi. Bet Dievas vienas paskui kitą daug ką sugriovė. Tuo pačiu Jis mane drąsino vis labiau Juo pasitikėti. Ir šis kelias vedė į vis didesnį atsipalaidavimą, gyvenimo lengvumą, ramumą, didelį pasitenkinimą ir linksmumą… JIS „perjuos ir ves“ mane, t.y. – paruoš kažkam. Nuo šiol JIS kelia tikslus ir aš Juo seku. JIS veda mane, man nebereikia daugiau pačiam ieškotis kelio gyvenimo labirintuose. Taip įdomu, kur Jis mane veda! Dažnai pats to nežinau, tik viena žinau: JIS yra Gerasis Ganytojas! Tad ištiesiu savo rankas ir leidžiu Jam mane paimti už rankos ir einu pasitikėdamas savo galinguoju Viešpačiu. Ne kiekvienas darbas yra skirtas man, ne kiekviena bėda – iššūkis man. Dažnai suvokiu, jog šis darbas – ne man skirtas, tai turi atlikti kitas. Ir dažnai yra mano rankos „surištos“, kai matau kokią bėdą. Kartais Dievas duoda suprasti: „Tai atliks kitas. Tai ne tavo rūpestis“. Aišku, tingėti aš nenoriu. Dievas nenušes mūsų į darbą ir nepadarys jo už mus. Tačiau svarbu savo atsakomybes vykdyti linksmai, su ramybe ir tikėjimu, atsipalaidavus ir linksmai. Tuomet gal nepapulsime į karštligišką skubėjimą, stresą ir galų gale – išsekimą. Gyvenk Jo garbei!!

Ačiū, Tėve, kad linki man viso, kas geriausia! Tu pats paruoši mane ir vedi savo keliais. Paimi mane už rankos ir eini su manimi per gyvenimą. Esu Tavo nuosavybė, Tavo vaikas, su kuriuo Tu jautriai elgiesi. Tad galiu Tavimi pasitikėti, nes Tu esi Gerasis Dievas.

„Dievas yra meilė,
ir kas pasilieka meilėje,
tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“.
Pirmas laiškas Jonui 4, 16b

Dievo visa esybė yra Meilė. Tai ne kokia ypatinga savybė ar viena charakterio dalis; ne, JIS pats yra Meilė. Mūsų, žmonių, vienas stipriausių poreikių yra mylėti ir būti mylimais. Tačiau mūsų charakteris, mūsų būdas yra kitoks. Per daug išdidumo, pavydo, godumo, tuščiagarbiškumo… Kai susiduriame su sunkumais, mūsų pačių meilė greitai pasiekia ribas. Esama daug žmonių, kurių nepajėgiame mylėti. Jie yra mums nesimpatiški, bjaurūs ir mus piktina. Ir jei mūsų meilė yra nuolat nuviliama, mūsų jėgos senka ir mes pamažu išsenkame.
Saulė yra šviesos šaltinis; mėnulis šviečia ne savo jėga, bet atspindi saulę. Taip ir mes galime skleisti Dievo Meilę leisdami Jam mus užpildyti. Tuomet netapsime išsisėmusiais žmonėmis. Mano telefoną reikia nuolat pakrauti įjungiant į elektros tinklą; kitaip baterija labai greitai bus tuščia. Taip pat aš turiu semtis Meilės šaltinyje, kad galėčiau mylėti kitus dieviška meile. Turiu likti Dieve, ir tuomet JIS liks manyje…
Kadangi JIS yra Meilė, JIS negali kitaip, kaip tik mylėti. Kiek meilės Dievas įdėjo į savo Kūriniją! Kaip nuostabiai yra viskas sudėliota, – pilna spalvų ir muzikos! Kaip karštai Jėzus myli žmones! Jam nebuvo sunku leistis Judo pabučiuojamam. Jam nebuvo sunku atleisti savo priešams, kurie prikalė Jį prie kryžiaus. Sunku buvo, kai užmėtė akmenimis Steponą, – tuo metu Jis negalėjo sėdėti Dievo dešinėje, – Jis stovėjo, nes Jis mylėjo Jo vaikus! Neįmanoma taip Jį nuvilti, kad Jis mus atstumtų. JIS juk žino viską, kas mumyse glūdi. Ir tik dėl to, kad JIS yra Meilė, gali viską matydamas mus vis tik mylėti. Kai Jis pakvietė Tave pas save, tikrai žinojo, kas Tu, ir ką Tu „sugebi“. Dėl savo esybės, kuri yra Meilė, JIS Tave pašaukė ir priėmė kaip savo vaiką. Todėl norime laikytis to, kad JIS mus myli, o ne klausytis priešo melų. Dievas yra Meilė, ir kas pasilieka Jame, ir Jis Tame pasilieka!!

Ačiū, Jėzau!!! Tu pažįsti mane kiaurai, ir vis tik taip myli. Negaliu Tavęs nuvilti, nes Tu iš pradžių jau viską žinojai. Ir nepaisant to, vis tik manęs norėjai ir ištarei man „TAIP“! Tu lauki, kuomet galėsi paimti mane į savo glėbį. Tu gydai mano žaizdas ir atleidi mano kaltes. Tu gyveni manyje ir pripildai mane savo meile ir gyvenimu. Tu turi man tiek daug vilties!! Trokštu likti Tavyje, taip, kaip Tu esi manyje. Tu esi mano gyvenimas.

„Nebijok, nes aš išpirkau tave;
pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.
Izaijo knyga 43, 1

Aš nebepriklausau daugiau sau! Nors tai yra prieš mano išdidumą bei laisvę, bet labai labai gera tai žinoti. Nes man daugiau nebereikia vienam pačiam viskuo rūpintis! Tai nebėra vien mano reikalas. Tuo dabar užsiima mano savininkas. Kiek gi aš praleidau bemiegių naktų kuo nors besirūpindamas, kiek bergždžių minčių prasisuko mano galvoje…. mano širdis nebegalėdavo nurimti. Prie to dar visuomet įvykdavo kokia nelaimė, ir dar tokia, kurios visiškai nesitikėdavau…. Tad myliu gyvenimą, kai galiu atsipalaidavęs gyventi su savo Viešpačiu! Išbandžiau tai. Aš prisiimu atsakomybę, pvz., pavasarį perku malkas kurui; maisto produktus ateinančioms dienoms; suskirstau finansus, kad užtektų visam mėnesiui; pasidedu dalį senatvei ir sveikatos draudimui; žiūriu, kad man patikėtiems žmonėms būtų gerai. Tačiau atsakomybė, rūpinimasis ir paskendimas rūpesčiuose yra skirtingi dalykai. Jėzus įspėjo mus, kad turtai ir pasaulio rūpesčiai gali užgožti Jo Žodį. JIS nori, kad mes liktume linksmi ir pilni ramybės net „audros“ metu. – Kaip JIS: audrai siautėjant Jis ramiai gulėjo valtyje ir miegojo, nes Jo dangiškojo Tėvo ranka buvo virš Jo. Mokiniai alpo iš baimės manydami, kad tuojau nuskęs. Tačiau JIS jautėsi saugus stipriose Tėvo rankose. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: „Mano avys… niekas negali išplėšti jų iš mano rankų!” Tai stiprus mums šiandien pažadas. Ant jo galima statydintis.
Kai mano tėvas buvo arti mirties, lankydavau jį kiekvieną vakarą ir skaičiau eilutes iš Izaijo knygos bei meldžiausi su juo. Tame ligonio kambaryje tvyrojo dangiška ramybė. Mes visi žinojome, kad jis mirs ir labai stipriai jautėm Jėzaus artumą. Jėzus paėmė tėvą į savo rankas ir pernešė į savo karalystę. Mano tėvas visiškai nebijojo, nes buvo saugus Jėzaus rankose. – „Niekas negali išplėšti jų iš mano rankų, – sako Jėzus, – net pati mirtis”.

„Nebijok, nes AŠ išpirkau tave;
pašaukiau tave vardu, ir tu esi Mano.
Kai brisi per gilius vandenis, AŠ būsiu su tavimi,
ir upėse tu nepaskęsi.
Kai eisi per ugnį, nesudegsi,
ir liepsnos tavęs neprarys,
nes AŠ esu VIEŠPATS, tavo Dievas,
Izraelio Šventasis, Kuris tave gelbsti.
Tavo išpirkai atiduodu Egiptą,
mainais už tave ­ Kušą ir Sebą.
Kadangi tu Man brangus, vertingas ir mylimas…“.
Izaijo knyga 43, 1-4

„…Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“.
Evangelija pagal Matą 5, 45b

Dievas yra nesibaigianti ir neribota Meilė. JIS yra pilnas vilties kiekvienam žmogui! JIS trokšta visiems vien tai, kas geriausia, ir nori kiekvieną matyti pas save dangaus karalystėje! Nepaisant to, kad tiek daug žmonių Jo meilę trypia arba šaltai ignoruoja, JIS myli toliau – Jis neleidžia Jo suklaidinti. Dabar yra malonės laikmetis ir Dievas neteisia, nors mes to kartais norėtume. JIS nėra kerštingas. Kaip kad saulė šviečia geriesiems ir blogiesiems, taip ir Jis nori visus žmones išgelbėti ir laiminti. Kaip Jis leidžia lietui lyti virš teisių ir neteisių, taip Jis nori visus žmones pasotinti savo džiaugsmu ir ramybe. Jau yra buvę daug tironų ir autoritarinių valdovų žemėje, kurie praliejo daug kraujo. Bet Dievas net juos mylėjo ir tikėjo jų atsivertimu! Nors Judas išdavė Jėzų, šis iki galo tikėjo, kad Judas ras kelią į atgailą ir atsivers. JIS nebuvo kerštingas! Steponas buvo užmėtytas akmenimis, bet prieš mirtį dar prašė atleisti jo priešams. Jėzus nori, kad Tu žinotum, kaip karštai Jis Tave myli. O gal Tu būsi dar blogesnis nei tironai ir Judas?! JIS – pilnas vilties – laukia Tavęs! Jėzus nori, kad mes taptume kaip Jis. Todėl sako: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus,kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų… Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“(eil. 44.45.48).

Ačiū, Jėzau, kad mane myli! Tavo viltis man niekuomet nemiršta! Tu lauki manęs ateinančio prie Tavo širdies, kad galėtum gydyti mano žaizdas. Taip nuostabu, kad mane taip karštai myli ir apsupi savo švelnumu bei gailestingumu. Tu iš tikro esi  M E I L Ė!

“O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.”
1 Jono laiškas 1:7

Šviesa yra būdinga Dievui. Jis yra šviesa!!! Ir priešingai: tamsa ir niūrumas yra velnio savybės. Kur mes gyvename?
Kai Jėzus atėjo, tarsi po ilgos, ilgos tamsios nakties pakilo saulė. Į tamsą įsiveržė šviesa! Atėjo viltis, gyvybė, šviesa, džiaugsmas! Tamsa turėjo pasitraukti ir atsirado laisvė! Jėzus sutriuškino tamsos galios darbus ir išlaisvino savo žmones!
Mes turime vis iš naujo apsispręsti, ar norime vaikščioti šviesoje, ar tamsoje. Kai kurie krikščionys nuolat gyvena sutemose, taigi šiek tiek šviesos ir daug šešėlių. Jie niekada netampa laimingi.
Kiekvienas žaidimas su nuodėme yra žaidimas su tamsa. Juk kai nusidedame, mes ją slepiame, dangstome, vaidiname prieš kitus ir dėl savo gyvenimo melo esame atskirti nuo Dievo. Mes tikrai nebegirdime Jo balso!
Viskas, ką slepiate ir darote paslapčia ir slėpdami, yra nuodėmė. Visa, kas yra šviesoje, yra Dievo palaiminta.
Ten galime greitai nuspręsti, kas mums yra nuodėmė, o kas patinka Dievui. Niekada daugiau nesileiskite įtraukiami į tamsą!!! Velnias nėra gailestingas Viešpats!
O jei padarėme ką nors bloga ir vėl pasidavėme velniui, yra atleidimas. Jėzus mielai atleidžia, jei iškeliame savo nuodėmę į šviesą ir prašome už ją atleidimo. Taip, greitai ateikite į šviesą, kad praeitų tamsa!!! Jis atleidžia, Jis ištrina kaltę, Jis vėl užgesina tamsą!
Ateikite į šviesą, ateikite į bendrystę su broliais ir seserimis! Jie taip pat yra tik žmonės, kurie kartkartėmis nusideda ir kuriems reikia atleidimo; jie taip pat yra tik žmonės, kuriems reikia atpirkimo.
Nuodėmė griauna bendrystę su Dievu, taip pat su broliais ir seserimis. Atleidimas yra kelias atgal į šviesą. Tačiau geriausia klausytis Dievo balso ir pirmiausia nenusidėti. Tada galėsime būti laisvi ir džiaugsmingi!

Ačiū Tau, Jėzau, Tu esi šviesa, kuri šviečia mumyse! Ačiū Tau, Tavo atleidimas daro mane tyrą! Ačiū Tau, Tu padedi man gyventi šviesoje! Ačiū Tau už bendrystę su Dievu ir broliais bei seserimis!!! AMEN!!!

“Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.”
Evangelija pagal Morkų 16:16

Jėzui, o taip pat ir pirmiesiems krikščionims krikštas yra labai svarbus dalykas. Mes nusprendžiame sekti Jėzumi ir to užtvirtinimas yra pasikrikštijimas po Jo vardu.
Tai aiškiai parodo, kad krikštas neveiksmingas ir beprasmis, jei žmogus neapsisprendžia sekti Jėzumi ir nepriima Jo į savo širdį. Jis turi prasmę tik tada, kai yra susijęs su Jėzumi.
Krikšto metu Jėzaus vardas tarsi užrašomas ant mūsų kaktos: Jis (ji) dabar priklauso Jėzui. Apreiškimo knygoje yra keletas eilučių, kuriose sakoma, kad Jėzaus vardas užrašytas ant mūsų kaktos, tarsi būtume Jo nuosavybė. Jėzus saugos ir gins savo nuosavybę, o piktasis nori ją užpulti.
Taigi krikštas yra ženklas nematomoje srityje, Jėzaus vardo skelbimas, Dievo karalystės pergalė prieš šėtoną. Matyt, dėl šio nematomo karo kyla tiek daug ginčų dėl krikšto.
Taigi, ar krikštu pateksi į dangų, o jei nebūsi pakrikštytas, pateksi į pragarą? Ne, krikštas to nelemia, lemiamą reikšmę turi jūsų tikėjimas. Jei tikite Jėzumi ir Jis gyvena jūsų širdyje, esate išgelbėtas, jei Juo netikite, esate pražuvęs.
Taigi krikštas neužtikrina, kad automatiškai pateksite į dangų. O jei dėl kokių nors priežasčių nesate pakrikštytas, dėl to nebūsite įmestas į pragarą.
Jėzui krikštas yra svarbus, todėl Jis ir įsakė jį priimti. Jis galvoja apie mus: mums reikia šio ženklo, kad mūsų apsisprendimas dėl Dangaus karalystės būtų tvirtas ir nebūtų kelio atgal.

Ačiū Jėzui, kad esi maloningas Viešpats!!! Tu mus myli ir galvoji tik apie mus. Taip, Viešpatie, mes norime Tavimi sekti, ir Tu gyvensi mūsų širdyse! Šlovinsime Tave savo žodžiais ir gyvenimu! Amen!

“Džiaukitės viskuo, ką įsigysite jūs ir jūsų šeimos, kuo Viešpats, jūsų Dievas, jus palaimins.”
Pakartoto Įstatymo 12:7

Dažnai mąstome pagal principą arba tai/arba tai: arba Dievas tai padarė, arba mes tai padarėme. Arba Dievas gydo ligą, arba gydytojas ir vaistai. Arba padėjo žmogus, arba malda …. Taip dažnai būna: arba-arba. Tačiau pas mus yra kitaip, čia galioja abu/ir. Dievas padėjo, o žmogus taip pat atliko savo vaidmenį.
Tada mums nebėra sunku. Nekyla klausimas, ar turėtume visiškai pasitikėti Dievu, ARBA ką nors daryti patys. Turime visiškai pasikliauti Dievu ir stengtis taip, tarsi viskas priklausytų nuo mūsų. Dažnai Dievas padaro tik tiek, kiek mes patys padarome. Jei mes tingime, Jis taip pat. Jei mes nenorime vaistų, Jis taip pat nenori mums duoti dvasinių vaistų.
Jei darome, ką galime, Dievas mielai suteikia savo palaiminimą ir padaro tai, kas mums atrodo sunku.
Žemės ūkis priklauso nuo lietaus. Niekas neauga be vandens. Ūkininkas turi kruopščiai įdirbti žemę ir kruopščiai dirbti, o Dievas turi siųsti lietų ir saulę, kaip ir dera. Dažnai būdavo Dievo nuosprendis, užkertantis kelią lietui. Dėl to žemėje visada kildavo daug sunkumų. Šiandien šios priklausomybės tiek daug nematome, matome priklausomybę nuo kitų dalykų, pavyzdžiui, oro taršos. Ir problemų sprendimas atitinkamai skiriasi. Tačiau neatrodo, kad žmonija sėkmingai spręstų problemą.
Mes norime ieškoti Dievo veido ir kartu su Juo formuoti savo gyvenimą, o mūsų darbas taip pat turėtų būti atliekamas kartu su Juo. Norime pasikliauti Jo palaiminimu, nes Jis su mumis galvoja gerai! Jis turi bausti už nuodėmę, bet Jis mielai atleidžia savo vaikams ir laimina jų darbus.
O kai derlius bus surinktas į klėtį, džiaugsmingai švęskime šventę ir dėkokime savo Viešpačiui. Galvokime ne tiek apie savo darbą, kiek apie Jo dalį sėkmėje. Arba kas lengviau: arti ar leisti lietui lyti?

Ačiū Tau, Jėzau, kad laimini mano darbą! Tau patinka būti su manimi, kalbėtis su manimi ir padėti man visuose dalykuose. Ačiū, kad esi čia!!!!

„Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo išpažinimo. Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“
(Laiškas hebrajams 4, 14-16)

„Jėzus yra galingas Išganytojas, JIS perneša per visus sunkumus!“, – taip vadinosi sena giesmė, kuri įstrigo man dar tikėjimo pradžioje. JIS iš tikrųjų visuomet man teikė visokeriopą pagalbą, mano tikėjimas iš tiesų pasiteisino. Jėzus yra Visagalio Dievo Sūnus; Jis sėdi Dievo dešinėje ir nuolatos užstoja mane. JIS žino visus mano sunkumus, kurie mane vargina čia žemėje, nes Jis pats kentė alkį ir troškulį, karštį ir šaltį, persekiojimą ir pasityčiojimą, ligas ir mirtį. Todėl Dievas JĮ išaukštino, nes Jis buvo itin paklusnus. Taigi, JIS gali užjausti mane kančiose ir nelaimėse, taip siųsdamas man pagalbą deramu lauku. Aš jaučiu tokią malonę, galėdamas praleisti su Juo laiką, įsiklausydamas, ką Jis nori man pasakyti ir galėdamas pasidalinti su Juo savo rūpesčiais – Jis yra be galo kantrus. Mes turime nusistatę konkretų mūsų susitikimų laiką, kuomet esame arti vienas kito. Ir dienos bėgyje mes toliau bendraujame kaip geriausi draugai. Aš galiu Jam išsakyti ne tik savo vargus, bet ir atnešti kitų žmonių naštas. JAM be galo patinka, kai mes užtariame kitus, taip, kaip ir Jis – mus. Jis yra visuomet pasiruošęs išklausyti. Daugelis nesugeba melstis, neskiria laiko tam arba tiksliai nežino, kaip jie tai turėtų daryti. Todėl Viešpats nori, kad mes tokiems žmonėms būtume užtarėjai ir kunigai. Kadangi patys esame patyrę daug vargų, esame tinkami tam ir galime užjausti kitus. Mes artinamės prie malonės sosto, o ne prie teismo… Dabar yra laikas, kuomet reiškiasi Jo malonė. Teismo valanda dar išauš. Tad priimkime šį gailestingumą ir artinkimės prie malonės sosto laiku!

Ačiū, Jėzau!! Tu iš tikrųjų esi Maloningas!!! Tu esi Galingasis Išganytojas ir Gelbėtojas!!! Būdamas toks Didingas, Tu vistiek rūpiniesi manimi ir trauki mane prie Savo gailestingumo Sosto. Man taip reikia Tavo Malonės ir Išgelbėjimo, Tavo Palaiminimo ir Tavo Artumo! Kaip gi aš gyvenčiau be Tavęs? Ačiū, kad išklausai mano maldas ir taip leidi man būti palaiminimu kitiems, – Tu esi mano Gerasis, Maloningasis Dievas!!

„O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano [ypatinga] nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta.“
Išėjimo knyga 19,5

Toks yra Dievo tikslas mums! Mes turėtume būti Jo ypatinga nuosavybė, kunigiška bei šventa tauta! Senieji izraelitai nesugebėjo išlaikyti sąjungos su Dievu, nes jų širdys nebuvo atnaujintos. Jie negalėjo girdėti Dievo balso, tam jiems reikėjo pranašų ir šventikų. Tokiu būdu jie negalėjo tapti „šventais“; jų troškimai vis dažniau krypo į pasaulietinę pusę. Tačiau Dievas tiesė kelius, norėdamas atgauti kurią nors tautą! JIS davė pažadą, kad mes gausime atnaujintą, minkštą širdį, kurioje JIS galės įrašyti savo žodžius. JIS atsiuntė Jėzų, kuris kentėdamas ant kryžiaus sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes. JIS siuntė Šventąją Dvasią, kuri gyvena mumyse ir suteikia Dievo Žodžiui gyvybės. Taip pat mes galime girdėti Jo balsą, tęsėti Jo pažadą, būti Jo ypatinga nuosavybe, kunigiška ir šventa tauta. Tai yra taip nuostabu – dalinai patirti dangų, – kuomet Jo tauta drauge iš visos širdies Jį šlovina ir garbina! Tuomet Jo Dvasia yra tarp mūsų ir mes jaučiame, kaip Jo Ramybė, Džiaugsmas ir Gailestingumas nuima visą mus slegiančią naštą. Iš Jo teka Gyvybės vanduo! Todėl mes galime būti kunigais ir tarpininkais tarp gailestingo Dievo ir kitų žmonių. Taip pat galime Dievui atstovauti kitus žmones karštai juos užtardami! Argi Dievas nepasigailės ir neatsakys į mūsų karštą maldą?! Tik ieškok Gailestingojo Dievo gilaus artumo, taip tapdamas Užtarėju, kuris patinka Dievui!!! Tavo užtarimai taps meilės veiksmais, nes Dievo Meilė ir Gailestingumas liejasi į Tave.

Ačiū, Tėve, kad esi mums numatęs didžių dalykų! Tu nori mane laiminti ir leidi man tapti palaiminimu kitiems! Tu nori išgirsti mano maldą, na, o aš turėčiau girdėti Tavo balsą! Pripildyk mane iš naujo Savo Šventąja Dvasia, kuri manyje kaskart viską atgaivina, pripildyk mane įtikinimo ir džiaugsmo Dvasia!! Nes Tu esi gyvojo vandens Šaltinis!

P.S. Tu gali šiuos pamąstymus siųsti savo draugams ir pažįstamiems, kuriems taip pat reikalinga paguoda ir padrąsinimas per Dievo Žodį.