Pamąstymas

„Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O Jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite.“ Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia „Kristų“) . Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsiesi Kefas“ (tai reiškia „Petras ­ Uola“) .
Evangelija pagal Joną 1, 32-45

Jonas Krikštytojas nukreipdavo žmones į Jėzų. Jis žinojo, kad Jėzus yra Viešpats, ir kad Jis yra didesnis už jį. Tai jis atliko be jokio pavydo; nes mylėjo Mesiją. Jis netapo pavydulingu, kai jo mokiniai sekė Jėzumi ir jį paliko. Taip pat ir Andriejus nebuvo išdidus ar „pasipūtęs“ dėl to, kad rado Mesiją. Jis tiesiog nukreipdavo visų žvilgsnius vien į Jėzų. Jis palydėjo link Jėzaus ir Simoną. Tada Jėzus tampa aktyviai veikiančiu: JIS prabyla į Petrą ir suteikia jam naują vardą. Vėliau, praėjus keletui dienų, tą patį padaro ir Pilypas: JIS susitinka su Natanaeliu ir sako: Ateik ir žiūrėk! Taip ir Natanaelis susižavi Jėzumi, nors iš pradžių buvo labai labai skeptiškas.
Mums taip pat nereikia nieko kito, kaip tik nukreipti žmonių žvilgsnius į Jėzų: Ateik ir žiūrėk! Mes negalime nė vieno priversti ar perkalbėti tikėti Jėzumi. Tai gali tik pats Jėzus.

Dėkoju, Jėzau, kad pats save įrodai ir pasitinki žmones. Iš tikrųjų aš nieko negaliu padaryti vienas pats; galiu tik nukreipti žmones į Tave, kad Tu juos „aplankytum“ ten, kur jie yra. Tu taip suradai ir mane bei laimėjai mano pasitikėjimą. Dėkoju už žmones, kurie mane nuvedė pas Tave! Tu esi mano gyvenimo šaltinis!

Naujasis žmogus – 2020.05.27

… atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievo paveikslą  ….
Efeziečiams 4, 23–24a

Dabar atėjo laikas mums imtis veiksmų. Turėtume atsinaujinti, apsivilkti nauju žmogumi, Dievas to nepadarys. JIS nenori mūsų naujai apvilkti, mes turime tai padaryti patys! Kai kurie labai stengiasi, bet tai daro be Dievo Dvasios. Žvelgiant iš žmogaus perspektyvos, jie gali nueiti ilgą kelią, tačiau bus atnaujinti ne pagal Dievo paveikslą, o pagal save ir vieno šventojo bažnyčios įsivaizdavimą. Kai žmogus atsinaujina Dvasios jėga, jis iš tikrųjų tampa Dievo paveikslu.
Įdomu, kad vokiškai Dievo paveikslas parašytas esamuoju, o ne būsimuoju laiku. Naujasis žmogus jau sutvertas pagal Dievo paveikslą; mums tereikia juo apsivilkti.
Prieš šią eilutę ir atnaujinimo pradžioje sakoma, kad mes turime atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus, žlugdančio apgaulingais geismais; mes turime pakeisti savo ankstesnį gyvenimą. Tai taip pat yra sąmoningas sprendimas, kuris turi būti kiekvieną dieną kartojamas. Aš nenoriu tenkinti savo geismų, nenoriu vaikytis senų gerovės ir karjeros tikslų! Aš noriu naujų tikslų, kurie atitiktų Dievo tikslus! Noriu nusimesti senąją prigimtį, godumą, pasitenkinimą savimi, savigailą, melą ir apgaulę, seksualinį netyrumą, valdžios siekimą… Aš noriu visa tai nusimesti ir Dvasiai padedant gyventi naują gyvenimą.
Mano mąstymas, protas, valia, jausmai… viskas turėtų būti pavaldu Dievui. Todėl atsiveriu Dievo Dvasios veikimui. Aš ieškau Jo Biblijoje ir maldoje. Kalbuosi su Juo apie viską ir Jis man parodo, kaip galėčiau pasikeisti. JIS man padeda atleisti. JIS padeda rūpesčius ir baimes mesti ant Jėzaus. JIS užpildo mano gyvenimą iš naujo. Taip, tai vienintelis būdas pasiekti sėkmę – Jam padedant. O JIS mielai tai daro!!!

Jėzau, aš pavedu Tau savo mintis ir jausmus. Atnaujink viską pagal savo paveikslą, kad būčiau Dievo atvaizdas. Ačiū, kad duodi man savo Dvasią!!!

Galingesnis – 2020.05.26

Argi iš galingojo galima atimti grobį? Ar belaisvius galima išgelbėti iš galiūno?
Izaijo 49, 24

Taip, galima! Kadangi Jėzus nutiesė kelią į dangų, tu gali būti laisvas! Jis nutiesė kelią į laisvę – ir tau, ir man! Kaip gerai!!!
Jėzus yra galingesnis už galiūną, Jis stipresnis už stipruolį. Kartais mums atrodo, kad blogis triumfuoja, šaiposi iš gėrio ir tėškia jį į purvą. Kai skaitau naujienas, atrodo, iškart apsiniaukia. Beveik nėra gerų naujienų, jokių gerų tendencijų, jokios tikros vilties. Atrodo, viskas ritasi žemyn.
Mums svarbu išlaikyti tikėjimą. Mes turime tvirtai į jį įsikibti ir paskelbti Jėzaus pergalę, taip pat ir mūsų pačių gyvenime. JIS nėra kurčias, bet labai, labai arti. JIS nori padėti, paguosti, suteikti stiprybės ir mus apsaugoti.
Štai kodėl norime intensyviau melstis, rimčiau skaityti Jo žodį ir neleisti pavogti mūsų tikėjimo.
Šiandien pasirodė žinia, kad prieš 14 dienų pamaldose užsikrėtė daugiau nei šimtas žmonių. Mes, krikščionys, nesame apsaugoti nuo priešo išpuolių! Bet mes turime Jėzų, kuris mus per viską perveda. Jei priešas į mus šaudo, galime apsisaugoti po Jo krauju. JIS yra galiūnas, stipresnis už virusą, stipresnis už bet kokią priklausomybę ir mirtį.
Mūsų tikėjimas dabar yra išbandomas ir mes turime treniruotis, kad sustiprėtume. Greitai  (arba pamažu) viskas surimtės. Drungnas tikėjimas neatlaikys laiko išbandymų. Covid yra tik pradžia, mažos pratybos mums paruošti.
Dėl ko plaka mano širdis? Ar esu tvirtai Jame įsišaknijęs? Ar esu viena su Juo? JIS yra Gelbėtojas ir Atpirkėjas, kuris perveda mane per visus sunkumus. Aleliuja!

Ačiū, Jėzau, Tu esi čia! Tu stovi šalia manęs. Tavyje randu apsaugą, paguodą, naujos stiprybės, vilties ir ramybės. O Viešpatie, taip gera būti Tavyje saugiam!!!

Pamąstymas

„Mano vaike, pasitikėk manimi,
ir tavo akys džiaugsis mano keliais“.
Patarlių 26, 23

Mūsų širdyse yra tiek daug troškimų! Nelengva atsisakyti savo širdies, troškimų ir svajonių bei minčių. Nors ir ne viskas mūsų širdyse yra bloga; tačiau Dievas nemėgsta, kai einame savo keliais, nesitardami su Juo. Juk Jis vienas žino, kada ir kaip mes galime rasti pilnatvę ir pasitenkinimą, kur gyvenime yra mūsų tikroji vieta. Todėl Jis prašo pavesti Jam savo širdį, kad ši galėtų plakti drauge su Jo.
Aš taip pat esu nuėjęs daugelį savo kelių. Jie nebuvo blogi, tačiau iš tikro nebuvo ir patys geriausi. Teko patirti daug kovų ir savęs teigimo, daug nerimo ir nesantaikos. Kartais šie keliai vedė mane į nuodėmę, kartais pamiršdavau mane mylintį Viešpatį. Bet JIS mane išsaugojo ir parvedė prie mano gyvenimo versmės. Aš pavedžiau Jam savo širdį, kuri dabar plaka taip, kaip nori Jis, į ritmą su Jo valia. Ir JIS ją pripildo s a v o svajonėmis, troškimais ir mintimis! Nuostabu, kai mano širdis priklauso Jam, o Jo – man! Nors ilgai derėjausi su savo Dievu; man nepatiko Jo keliai. Bet dabar matau, kad tai buvo Jo meilės išraiška, kai Jis su visu švelnumu nukreipė mane į savo kelius, atvedė į man skirtą vietą. Ir ši vieta man patinka! Geriau sausa duona Jo Artume nei riebus kepsnys kovojant ir besirūpinant. Nenoriu daugiau pasiklysti ir vėl grįžti prie savo kelių.

Ačiū, Jėzau, Tu laikei ir vedei mane visą mano gyvenimą. Ne viską galiu suprasti, tačiau galiu Tavimi pasitikėti, nes žinau: Tu linki man paties geriausio!! Tu esi mano Gerasis Ganytojas. Tau priklauso mano širdis, nes Tavoji jau seniai plaka dėl manęs!

Ramybės Kunigaikštis  –  2020.05.24

Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.
Izaijo 9, 5

Toks yra pranašo Izaijo aprašymas apie Jėzų Kristų, Mesiją ir Atpirkėją, dar 600 metų prieš JO gimimą. Kaip gerai Izaijas JĮ aprašė! Šis regėtojas galėjo matyti Mesiją ir JUO džiaugėsi.
Šiandien daug yra tironų ir diktatorių, spaudžiančių savo tautas ir jų dėka praturtėjančių. Tiek neteisybės ir bado viešpatauja pasaulyje! Niekur nėra tokio žmogaus, kuris valdytų taip, kaip tai patiktų Jėzui. Visi nori nurodinėti, bet nei vienas nenori tarnauti kaip Jėzus. Visi nori tautos turtų, bet nei vienas nenori jai ką nors dovanoti ar duoti. Viskas apversta aukštyn kojom, nes šio pasaulio dievas aptemdė jiems protą ir visa, net ir geriausius požiūrius bei idėjas atsuko priešprieša. Melas ir apgaulė, neapykanta ir žmogžudystė, vagystė ir kyšininkavimas, seksas pagal nuotaiką ir dėl malonumo, visa tai yra pasaulyje. Kaip gerai, jeigu tauta galėtų gyventi pagal Dievo žodį! Tuomet būtų ramybė.
Bendruomenėje Jėzus turi būti Karalius. Ten turi viešpatauti ramybė, ten Viešpats turi būti nuostabusis patarėjas, galingasis Dievas, amžinasis Tėvas. Taip pat ir mūsų širdyse JIS turi būti Karalius. Tada bendruomenė bus sėkminga, tada galės būti Jėzaus karalystė. Deja, bendruomenėms vadovauja žmonės, o ir mes nesame neklystantys. Vis dėlto per nuolankumą ir atleidimą galime statyti Dievo karalystę, o ne per pinigus, galią ar jėgą. Jėzus turi būti mūsų širdies, o taip pat ir bendruomenės karalius; – tokia yra Dievo karalystė, ramybės karalystė, gabalėlis dangaus ant žemės.
Turime intensyviai kreiptis į JĮ, kad JIS performuotų mūsų širdis pagal Savo paveikslą ir taip savo bendruomenėje turime statyti Dievo karalystę. Tai bus Nojaus arka daugeliui žmonių, ieškančių ramybės ir išgelbėjino. Taip nori Jėzus.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi Ramybėss kunigaikštis! Mano širdyje Tu sukuri ramybę, – leisk man būti ramybės pasiuntiniu! Tavyje esu saugus; – kaip man tai gerai!!

Prasti mainai  – 2020.05.23

Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.
Evangelija pagal Matą 27, 26

Liūdna istorija. Pilotas tardė Jėzų, tačiau negalėjo nustatyti jokios JO kaltės. Netgi jo žmona jį įspėjo, nes ši sapnavo apie Jėzų blogą sapną. Bet Pashos šventės metu jis turėjo įprotį paleisti vieną iš suimtųjų. Kalėjime sėdėjo toks blogas vyras Barabas. Taigi Pilotas paklausė susirinkusios tautos, kurį iš jų jis turėtų paleisti. Kunigai įtikino tautą reikalauti paleisti Barabą ir nuteisti Jėzų. Taip ir atsitiko, jog Barabas buvo paleistas, o Jėzus buvo atiduotas kankintojams. Liūdna istorija.
Vis dėlto juk Dievas ir Jėzus buvo taip suplanavę: Jėzus turėjo mirti ant kryžiaus. O Barabas turėjo gyventi. Prasti mainai.
Kuomet šiandien aš apie tai mąsčiau, man atėjo gąsdinanti mintis: šis blogasis vaikinas, šitas Barabas, vietoj kurio mirė Jėzus, juk tai buvau aš! JIS juk užėmė mano vietą, ir aš esu laisvas! JIS juk prisiėmė mano kaltes sau ir aš esu išteisintas! JIS nugalėjo blogį dėl manęs ir išlaisvino mane iš tamsos! JIS nugalėjo mirtį dėl manęs, kad mano pabaiga nebūtų mirtyje! JIS viską padarė dėl manęs, – visiškai sąmoningai; JIS susikeitė vietomis! Prasti mainai Jėzui.
Užtat geri mainai man! Ir būtent taip norėjo Jėzus: Aš turėjau likti laisvas, o JIS norėjo viską pakelti. JIS žinojo, jog be JO aš neturiu jokių šansų kada nors patekti į dangų. Dėl to JIS užėmė mano vietą, iškentėjo mirties bausmę ir atpirko mane Savuoju krauju. Kokie geri mainai man!!

Dėkoju, Jėzau, kad Tu tai padarei! Tikrai, tikiu Tavimi, kad Tu pakėlei mano nuodėmes ir iškentėjai visą bausmę. Štai aš esu laisvas, atpirktas, išgelbėtas!! Dėkoju už šiuos mainus!!

Naujas kūrinys  – 2020.05.22

Taigi kas yra Kristuje,
tas yra naujas kūrinys.
Kas buvo sena – praėjo,
štai atsirado nauja.
2. Korintiečiams 5, 17

Mano senasis automobilis turėjo visiškai naujus ratus. Nuvažinėtas profilis buvo nupjautas ir ant viršaus užklijuotas naujas. Atrodė tai jie gražiai, tačiau viduje visvien liko seni.
Taip, deja, yra ir su daugeliu krikščionių: jie yra atnaujinti, bet viduje jie išliko senieji. Išorė yra kitokia, kalbėjimas ir mąstymas yra krikščioniški, jie skaito Bibliją ir meldžiasi; – vis dėlto viduje visa jiem pasiliko sena. Kaip gali taip būti??
Jie nėra Kristuje, jie niekada visiškai JAM neatsidavė. Jie patys vis dar savo gyvenimo šeimininkai, o ne Kristus. Jie gavo išgydymą ir paguodą, ir daug patyrė kartu su Jėzumi. Ir priklauso jie sau patiems, o ne Kristui. Taigi tik išorė yra nauja, atnaujinta, bet vidus nėra naujai atgimęs.
Naujam kūriniui svarbus tik vienas mažas žodelis „yra“: ar žmogus yra Kristuje… Tai yra būtinybė, sąlyga buvimui nauju kūriniu. Tai yra sąlyga Dievo vaikui: būti Kristuje.
Tai reiškia būti glaudžiame santykyje su JUO, viena širdimi bei viena siela su JUO. Artimai dalintis viskuo, kas mus jaudina. Jokios priešpriešos: ten Dievas, o aš – čia; – bet JIS mumyse, mūsų širdyse.
Buvimas JAME taip pat reiškia: JIS sėdi mūsų širdies soste, JIS valdo, JIS sprendžia, JIS yra Karalius manyje.
Galvoju apie seną vaikišką maldą, kurią mano mama vakarais melsdavosi su manimi (tiesiog ji kitos nežinojo): Aš esu mažytis, mano širdis tyra. Niekas kitas negali gyventi manyje, vien tik Jėzus. – Tai nuostabiai išreiškia mano ir Kristaus meilės santykį.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu gyveni manyje, mano širdyje! Tikrai, Tu turi būti jos Karalius. Tu turi vadovauti, o aš paklusiu, nes Tavo meilė man yra be ribų ir aš pasitikiu Tavimi. Dėkoju, Tu visa atnaujini; – ne tik išorę, bet ir mano sielą iki pačių giliausių gelmių. Dėkoju!!!

Tėviška Dievo meilė – 2020 05 21

Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!
1 Jono 3, 1

Dievas padovanojo mums savo meilę; tai reiškia, kad mes gauname ją nemokamai! Mums nereikia jos užsidirbti ar dar kažko padaryti, kad ją gautume, nes jau esame ją gavę. Nesvarbu, kaip atrodai, ką darai, kur esi, kas esi: Dievas tau besąlygiškai padovanojo savo meilę.
Juokinga, bet mums, krikščionims, sunku tuo patikėti: esame mylimi be jokių darbų. Mes turime stengtis būti geri ir visur laikytis pamaldžių taisyklių. Tai yra tarsi Dievo įžeidimas ir tai neturi nieko bendra su tikėjimu. Ypač, kai padarome kažką blogo, apima sąžinės graužimas ir verčia mus atsilyginti, bet tai neįmanoma. Tai yra velnio, įstatymo mazgas, bet ne Dievo ar meilės mazgas.
Mažas palyginimas: kai mano sūnui buvo maždaug vieneri metai ir jis gulėjo vežimėlyje, jis staiga labai griežtai ir rimtai į mane pažvelgė. Tada jis pasakė: tėve, ačiū, kad mane sukūrei. Aš be tavęs negyvenčiau. Kaip galiu tau atsilyginti? Ar turėčiau nuplauti mašiną, nupjauti veją ar dar ką nors? Imčiau garsiai juoktis, jei taip iš tikrųjų nutiktų. Bet mes taip kalbamės su Dievu. Vargas mums!
Dievas yra mano Tėvas taip, kaip aš esu savo vaikų tėvas. Jie neturi dirbti, kad juos mylėčiau. Net jei jie nuklysta, aš juos myliu ir jiems padedu. Jie visada yra mano mintyse. Aš visada galvoju, ko jie norėtų, ir parduotuvėje nuperku ką nors nedidelio, kuo jie džiaugiasi. Aš jais didžiavausi, kai jie išmoko vaikščioti ar vieni pavalgyti. Kai nebepridarydavo į sauskelnes, kai pradėjo eiti į mokyklą, kai mašina apsuko pirmąjį ratą… Taip, aš jais didžiuojuosi. Ir Dievas taip pat. JIS yra Tėvas, kuris džiaugiasi savo vaikais, didžiuojasi jais ir daro jiems gera. Savo vaikams JIS jaučia tą patį kaip ir aš.
Patikėk Juo pagaliau! Ir ieškok Jo, nes Tėvas mėgsta draugauti su savo vaikais, kartu džiaugtis ir apie viską kalbėtis. JIS tikrai tave myli ir nori, kad būtum arti Jo širdies.

Ačiū, Tu esi mano Tėvas, kuris mane myli!!!

Aleliuja! – 2020.05.20

Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę,
jo šlovės giesmę ištikimųjų sueigoje.
Ps 149, 1

Viešpaties šlovinimas man išeina į gera. Tada mano nuotaika pakyla ir naujai į viską pažvelgiu. Nusimetu tamsias ir nerimo pilnas mintis, nusisuku nuo tuštybės.
Man svarbu atpažinti kartėlį ir jo atsisakyti. Svarbu klausytis, ką galvoju ir sakau sau. Tačiau negaliu į tai žiūrėti pernelyg rimtai, turiu tvirtai stovėti ir savo mintis atremti Dievo žodžiais, kitaip grįšiu į purvą.
Turiu atleisti, kad būčiau laisvas nuo kartėlio ir manęs neužvaldytų pyktis. O tam man padeda šlovinimas.
Visas mano gyvenimas turėtų būti nauja giesmė, skirta Viešpačiui. Giesmė Jam, mano nuostabiajam Gelbėtojui ir Atpirkėjui.
Mano mintys ir jausmai turi išlaisvėti nuo rūpesčių, kartėlio, pykčio, depresijos ir kaltės. Štai kodėl sąmoningai šlovinu Viešpatį, kuris nori man visur padėti, kad galėčiau gyventi naują gyvenimą ir neužstrigti sename. Aš giriu Jo gerumą, nes Jis man atleidžia. Prašau Jo Šventosios Dvasios, kuri atskleidžia ir pašalina rūpesčius, kartėlį, pyktį, savigailą ir visa kita, kas mane atitolina nuo Dievo. Prieš Jėzaus kryžiaus aš apsivalau nuo visų kalčių ir dėkoju Jam, kad manęs neslegia kaltė. Aš giriu Jį, nes Jis yra Viešpats ir manęs nekamuoja rūpesčiai. Aš šlovinu Jį, nes Jis yra šalia ir manęs nekankina vienatvė.
Jis viską išsprendžia, kai Jį šlovinu. Tačiau aš turiu eiti Jo keliais ir daryti tai, ką Jis sako. Jei nenoriu girdėti, esu pats kaltas, kai įstringu purve. Ne, aš verčiau Jį girsiu, atiduosiu Jam savo rūpesčius ir mielai dirbsiu. Aleliuja!

Ačiū, Tu mane myli! Tu esi labai arti manęs, padėk man visuose, net ir mažiausiuose, kasdieniuose dalykuose. Kaip gerai, kad esi mano pagalbininkas, gelbėtojas ir draugas!!!

Liudijimas apie Dievo meilę – 2020.05.19

Kaip tėvas gailisi vaikų, taip VIEŠPATS gailisi pagarbiai jo bijančiųjų.
Ps 103, 13

Vos tik parašiau pamąstymą apie dangiškojo Tėvo gailestingumą, gavau brangios draugės elektroninį laišką. Apsiašarojau jį skaitydamas. Taip, štai koks yra mūsų brangus Dangiškas Tėvas!
Nuostabu, kad ji susitaikė su tėvais ir dabar iš visos širdies juos myli. Tai įmanoma tik todėl, kad Jėzus mums padeda atleisti ir tai iš tiesų padaro. Tai nėra pamaldūs jausmai, o tikrovė: net ir su tokia praeitimi Jėzus atneša atleidimą ir meilę. Nuostabu, kaip veikia mūsų Viešpats ir kokia stipri atleidimo jėga.
Nepasiduok! Tu taip pat per Jėzų gali susitaikyti su savo tėvais! JIS to trokšta!!!

Sveikas, Frankai,
norėjau nuoširdžiai padėkoti už paskutinį pamąstymą (apie mūsų Tėvą).
Nuo tada, kai pradėjau lankytis pas krikščionį psichologą, supratau keletą dalykų.
Kai skaičiau tavo el. laišką, aš žinojau, kad Dievas man vėl sako: „Aš ten buvau!“ Tai supratau tik dabar.
Kai man buvo maždaug ketveri metai, tėvai pasistatė naują namą. Netrukus po to, kai persikėlėme, jie ėmė savaitgaliais išeidinėti su draugais gerti ir palikdavo mane vieną su mažąja sesute. Vis dar atsimenu, kaip naktimis ieškodavau jų dideliame, tamsiame name. Kartais verkdama eidavau jų ieškoti į gatvę. Kai tėvai sugrįždavo, tėvas mane visada mušdavo. Jis būdavo girtas. Kažkada jie pradėjo užrakinti duris, kad negalėčiau išeiti.
Priešas mėgsta meluoti vaikams! „Nesivargink!“ „Niekas tavęs negirdi!“ „Tu esi sunki našta!“
Vėliau, praėjus daugeliui metų ir ėmus manyje rėkti priešo balsams, vieną kartą užsitaisiau 9 milimetrų pistoletą ir prisigėriau. Išjungiau namuose šviesas ir norėjau nusižudyti. Aš viską sugadinau: savo santuoką, draugystes, darbą… Ir štai sutikau Jėzų.
Visada žinojau, kad tą tamsų vakarą, kai norėjau viską užbaigti, Jis buvo šalia. Bet tik neseniai man paaiškėjo, kad Viešpats buvo su manimi ir vaikystėje. Jis buvo šalia tamsoje, kai kenčiau baimę. Jis buvo su manimi, kai tėvas grįžęs namo mane mušdavo. Sumušimų sukeltas skausmas buvo geriau nei baimė vienumoj. Kartą jis taip man trenkė, kad sprogo ausies būgnelis. Kaip bebūtų keista, tai jaučiu kaskart sėdėdama lėktuve, kai skrendu namo…
Bet Viešpats tada buvo su manimi. Jis buvo šalia, mano gerasis, mylintis tėtis!!!! Jis viską matė ir viską – VISKĄ – panaudojo geram (ir vis dar naudoja!)… Savo tėvams nebejaučiu nieko bloga. Taip tiesiog buvo.
Ačiū, Frankai! Ačiū, kad klausaisi Viešpaties!!!!! Kad Jis yra taip arti tavęs ir kad tuo daliniesi su mumis
!!!!

O Jėzau, palaimink mano gerą draugę! Ir tegul ji tampa palaiminimu daugeliui! Padėk mums atleisti savo tėvams ir nuoširdžiai juos mylėti. Ačiū!!!