Tikėjimo tikrumas  –  2020.08.14

Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.
Laiškas romiečiams 8, 16

Stebina tai, kad daugelis žmonių, jau seniai esančių krikščionimis, nežino, ar jie iš tikrųjų yra išgelbėti. Ar atleistos visos jų nuodėmės, ar po mirties jie pateks į dangų, ar Dievas juos myli …. visa tai jiems dar kelia klausimų. Jiems nėra jokio tikrumo.
Pagal Bibliją ir Dievą, tai nėra gerai! Dievas žino šią problemą ir JIS sukūrė jai sprendimą. Kaip mums gerai! Tuomet mūsų tikėjimas tampa nebe tikėjimu protu, bet širdimi. Tada mes tampame užtikrinti ir saugūs, tada atsitraukia baimė, pranyksta beviltiškumas, liūdesys ir vienatvė praeina.
Dievo Dvasia mus užvaldys. Ji nori, kad sena praeitų, pražūtų, įskaitant mūsų senąjį Aš su jo norais. Tada JI gali išaugti mūsų kūne ir širdyje.
JI suteikia šį tvirtą tikrumą, kad mes esame Dievo vaikai, kad mūsų nuodėmės iš tikrųjų yra atleistos. Tik JI viena, Šventoji Dvasia, gali tai padaryti. Mes negalime savęs įtikinti ir tiesiog patekti į šį tikėjimą, realybėje mums patiems tai nepavyks. Ne, JI mums turi tai patvirtinti, ir beveik kas rytą iš naujo.
Tai taip nuostabu, kai mes tampame JOS. Tuomet visa Dievo meilė ir džiaugsmas yra šalia. Tada nebelieka vienatvės, tuomet norisi dainuoti ir šokti. Paskaitykite atsivertimų istorijas! Ten, kur jaučiamas Dievo buvimas, ten vyrauja džiaugsmas, išlaisvinimas, širdies, sielos ir kūno išgydymas, tuomet įvyksta susitaikymas, vienybė Dvasioje, gyrius ir šlovė!
Taigi prašykime Šventosios Dvasios, kad mus valdytų, kad per mus JI galėtų daryti savo darbus:

Viešpatie, ateinu pas Tave, nes nesu visiškai tikras, ar Tu mane myli, ar Tu iš tikrųjų atleidai mano nuodėmes, ar aš pateksiu į dangų. Meldžiu, pripildyk mane Savąja Dvasia, kuri suteiks man šį tikrumą, kaip kalba Biblija. Aš perduodu Tau savąją širdį ir savo gyvenimą, ir noriu, kad Tu visiškai ją priimtum ir valdytum. Mano senasis Aš turi mirti ir visa turi tapti nauja. Viešpatie, meldžiu Tave: Ateik ir pripildyk mane!!

PS: Dievas mano, kad vienatvė baigiasi, kuomet tu patampi visiškai JO. Šventoji Dvasia yra mumyse, JI mūsų draugas, padėjėjas ir guodėjas. JI nugali vienatvę, tu daugiau niekada nebebūsi vienas.

Netikras nuolankumas – 2020.08.13

Bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
Evangelija pagal Luką 18, 39

Ar žinote Jericho neregio istoriją? Jis sėdėjo gatvėje elgetaudamas, nes negalėjo dirbti. Gatve žingsniavo šimtai, ne, tūkstančiai žmonių, kurie džiaugėsi Jėzaus įžengimu į miestą. Neregys paklausė, kas vyksta, ir jie atsakė: „Ateina Gelbėtojas!“ Tada jis pradėjo rėkti:  „Viešpatie, pasigailėk manęs!!!“ Neregys šaukė vis garsiau. Žmonės nenorėjo girdėti jo riksmo, tai visus labai trikdė. Žmonės netgi grasino neregiui. Bet jis dar garsiau sušuko: „Viešpatie, pasigailėk!!!“ Ir staiga Jėzus sustojo: „Kas tai? Pagalbos šauksmas? Kas čia rėkia? Atneškite jį čia!“ Iškilmės, gera atmosfera ir pamaldumo nuotaika baigėsi. Akląjį atnešė pas Jėzų ir šis paklausė: „Ko tu nori?“ – „Viešpatie, kad praregėčiau!!!“ – „Regėk! – tarė Jėzus. – Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“ – ir neregys iš tikrųjų praregėjo.
Šios istorijos Biblijoje nebūtų, jei aklas žmogus nebūtų pasielgęs kaip paprastas krikščionis – nuolankiai.  „Viešpatie, aš aklas, bet gerai girdžiu. Esu už tai be be galo dėkingas! Žiūrėk, galiu judinti visus pirštus, girdžiu, kalbu ir užuodžiu, aleliuja, ko aš daugiau noriu? Net jei esu truputį aklas, Tu gali manimi pasirūpinti. Ko dar galėčiau norėti? Aš esu laaabai dėkingas, Viešpatie!!!“
Jei aklas žmogus būtų buvęs toks „nuolankus“, jo istorijos Biblijoje nebūtų. Taip pat ir Zachiejaus, kuris įlipo į medį, kad pamatytų Jėzų. Arba moters, patepusios Jėzaus kojas aliejais, arba…
Jėzus kitaip supranta nuolankumą. Visų pirma, Tu Jam esi pats svarbiausias žmogus. Niekas kitas nėra svarbesnis už tave! Suprask tai prieš pasinerdamas į netikrą nuolankumą.
Mes galime būti išties nuolankūs tik todėl, kad esame Jam svarbiausi pasaulyje. Lygiai taip, kaip Jis minioje pamatė neregį, kaip medyje pamatė Zachiejų, taip ir Tu esi tas, kuriam skirta Jo meilė! Ir todėl, kai Jis ateis, pasakyk Jam savo poreikius! Jėzus nori, kad juos Jam pasakytum, kad Jis galėtų juos atsakyti. Nereikia melagingo nuolankumo, antraip niekada nepatirsi stebuklo!
Neseniai turėjome vieną mielą viešnią, kuri skundėsi nugaros skausmais. Aš pasakiau, kad galime už ją pasimelsti, tačiau moteris pasakė, kad ji nėra tokia svarbi, jau priprato prie skausmo ir gali jį ištverti. Pabandžiau dar kelis kartus užduoti įvairių klausimų. Bet ji nenorėjo dėmesio, nenorėjo ir maldos. Jei neregys būtų buvęs toks pat nuolankus kaip ši moteris, Biblijoje pasakojimo apie jį nebūtų. Manau, kad moteris praleido nuostabią galimybę pasveikti. Kaip gaila. Ir tai tikrai nebuvo skirta Kristaus šlovei. Labai gaila.
Saugokitės netikro nuolankumo. Tai paralyžiuoja gydančią Dievo ranką! JIS nori mus mylėti ir mums daryti gera!

Ačiū, Jėzau, Tu atėjai, nes mes tau labai svarbūs. Aš esu Tau svarbiausias žmogus! Ačiū, aš negaliu patikėti, kad mane suradai. Tu gerai manimi rūpiniesi, todėl kartais galiu būti tikrai nuolankus. Ačiū!!!

Garbink vien Dievą – 2018.08.12

Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“
Evangelija pagal Matą 4, 10

Kartais kyla klausimų, kam turėtume melstis. Atsakymas yra toks: turėtume garbinti Dievą, prieš Jį nusilenkti ir tik Jam tarnauti. O Jėzui Kristui taip pat?
Dievas yra Dievas Tėvas, Dievas Sūnus  ir Dievas Šventoji Dvasia, t. y. Trejybė. Senajame Testamente Jėzus apsireiškė netiesiogiai, žmonės Jo nepažinojo ir negarbino. Jie garbino tik Dievą Tėvą. Tačiau po prisikėlimo krikščionys pradėjo garbinti Jėzų. Jie nedarė skirtumo tarp Tėvo ar Sūnaus garbinimo. Priešingai, jie žinojo, kad Tėvas džiaugiasi, kai mylime Sūnų, Jį garbiname, Jam dėkojame ir atnešame Jam savo poreikius. O Sūnus džiaugiasi, kai pagerbiamas Tėvas. Jie nepavydi vienas kitam, bet yra tokie artimi, kad džiaugiasi vienas kitu.
Šventoji Dvasia taip pat priklauso Trejybei. Biblijoje nėra pavyzdžio, kad žmonės Jai melstųsi. Tačiau Jėzus paskelbė Ją esant asmeniu ir Dievu, o ne jėga ar beasmene energija.
Senajame Testamente Dvasia veikė tarsi antrame plane, o skaitydami Evangelijas matome, kad Ji buvo danguje, todėl žmonės Jos gerai nepažinojo. Bet per Sekmines Dvasia nužengė žemyn ir apsigyveno žmonėse. JI veikia čia, žemėje. Todėl nieko blogo, jei su Ja susipažįstame ir asmeniškai bendraujame. Tai nebūtina, tačiau neklaidinga.
Mes galime melstis Trejybei: Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Kita vertus, mums neleidžiama garbinti angelų, ko nors jų prašyti ar prieš juos lenktis. Taip pat neturėtume melstis mirusiesiems ar gyviesiems, jų garbinti, ko nors prašyti, daryti paveikslėlius ir nešti ant altoriaus. Ši garbė priklauso tik Dievui, priešingai tai yra stabmeldystė.
Trejybėje nėra vietos ketvirtam asmeniui, kad ir koks geras jis būtų. Nei kaip patarėjui, nei kaip užtarėjui ar padėkos subjektui. Kas daro tokį dalyką, užsitraukia Dievo rūstybę, nes Dievas pavydžiai budi, kad garbintume tik Jį vieną.

Ačiū Tau, Jėzau, kad parodei mums Dievą. Per Tave mes priartėjome prie Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Dėkoju, kad dabar žinome, kam turėtume melstis. Ačiū, kad galime sulaukti atsakymo. Dėkui, kad nori būti šalia, būti gailestingas, atleisti ir mylėti!!!

Penki nuolankumo žingsniai (II) – 2020.08.11

O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
Mato Evangelija 6, 17–18

Paskutiniame apmąstyme aptarėme keturis nusižeminimo žingsnius: vandens krikštą, nuodėmių išpažinimą, dvasinį palydėjimą ir Atminimo vakarienę. Dabar aptarsime dar vieną. Jiems visiems bendra tai, kad jie turi svarbią simbolinę reikšmę, prieš kurią turime nuolankiai nusižeminti, kaip ir prieš kitus žmones. Dievui patinka žmonės, kurie gali nusižeminti! JIS labai arti tokių žmonių.
Pasninkas yra taip pat palaiminimas, jei pasninkaujame Jo šlovei, nesididžiuodami. Kodėl kiti turėtų žinoti, kad pasninkaujame? Net jei sunku ir visai negalime susikaupti (bent jau pradžioje), Dievas mums padeda ir išklauso daugybę maldų. Mes priarėjame prie Jo nukryžiuodami savo norus. Ši praktika yra labai naudinga mūsų pašventinimui. Tačiau išdidieji negali to suvokti, o nuolankieji gauna palaiminimą.
Visi šie dalykai reikalauja tikinčios, pasitikinčios ir nuolankios širdies. Jėzus viską praktikavo ir, jo manymu, mes irgi turėtume tai daryti – ar Jis teisus?
Ilgą laiką vadovavau namų grupelei ir visada tą dieną pasninkaudavau, bet prieš namų grupelę truputį užkasdavau, kad turėčiau pakankamai jėgų. Kartą Saulius laimėjo mūšį prieš filistinus, tačiau jis įsakė pasninkauti, todėl filistinų kariuomenė buvo per silpna, kad galėtų persekioti priešą ir jį nugalėti. Dovydas rado medaus avilį, suvalgė jį ir jo akys vėl praregėjo. Jis vijosi priešą ir laimėjo. Štai kodėl aš niekada nedalyvavau grupelėje tuščiu pilvu…
Yra ir kitokių pasninko praktikos būdų. Kurį laiką galima atsisakyti telefono arba Facebooko. Atsisakyti kavos, apsieiti be alkoholio, filmų, laikraščių, naujienų ir visko, kas mus paprastai žavi ir užima daug laiko.
Yra pasninkas, kad intensyviai ką nors užtartume. Arba norėdami parodydami Dievui, kad mums rūpi tam tikras klausimas. Arba turime Dievui svarbų klausimą…
Jėzus pasninkui priskiria daug palaiminimų. Bet kas įsitikintum, turi jį pats išbandyti.

Ačiū, Jėzui, kad esi šalia manęs ir palaiminkite, kad atsisakau ko nors dėl Tavęs. Tau patinka, kai mes kažko dėl Tavęs atsisakome. Ačiū, kad matai ir myli nuolankumą, kad sustiprini nuolankiuosius. Tu esi itin arti jų. Tu esi nuostabus Dievas! Mes mylime Tave!!!

Ši diena – 2020.08.10

„Ši diena VIEŠPATIES duota,
tad linksminkimės ir džiūgaukime.“
Psalmyno 118, 24

Ši diena yra Dievo duota. Tad pradėkime ją su džiaugsmu, o ne pilna širdimi rūpesčių ir baimės. Juk JIS yra šalia mūsų! JIS sukūrė mums šią dieną, todėl visos dienos metu JIS bus šalia ir lydės mus. Argi neturėtume dėl to džiaugtis?
Kaip mes norime pradėti šią dieną, reikėtų spręsti patiems. Galime pradėti nuo rūpesčių, bet taip pat turime galimybę remtis tikėjimo pagrindu: Jėzus yra šalia manęs! Žvelgiant į Jį, šios dienos Kūrėją, rūpesčiai išsisklaido ir užlieja džiaugsmas. Jei šiandien laukia svarbūs, bauginantys įvykiai, tuomet galime pilnai pasikliauti Jėzumi, mūsų VIEŠPAČIU. JIS, lygiai taip pat, kaip ir iki šiol, pasirengęs išgelbėti mus ir šiandien.
Jei mūsų gyvenimas pilnas nesklandumų, Jis suteiks išminties, kaip pradėti viską iš naujo. Jis atsiųs ir pagalbą, jei tik šiandien mums jos prireiks. Jis bus šiandien ir šalia tų, kurie jaučiasi vieniši.
Taigi mūsų sprendimas turėtų būti toks: aš noriu linksmintis ir džiūgauti. Nes tam mane Dievas ir pašaukė.

Dėkoju, Jėzau, kad šiandien galiu iš visos širdies džiaugtis, nes Tu, mano visagalis Padėjėjas, esi šalia manęs! Šiandien manęs ir vėl laukia begalė darbų, tačiau Tu suteiksi man jėgų ir išminties. Dėkoju, kad sukūrei šią naują dieną!

Raktas į palaiminimą  –  2020.08.09

Jėzus sako:
Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių.
Evangelija pagal Joną 15, 5

Žinote, pakartoto įstatymo knygos 28 skyrius apie palaiminimus prasideda taip: “Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir vykdysi bei laikysi visus Jo įsakymus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, Viešpats, tavo Dievas ……” – Ir taip gyvena daugelis žmonių: jei yra geri, niekam nedaro nieko blogo, atseikėja bažnyčios mokestį arba savo dešimtinę ir lieka savimi patenkinti. Jie stengiasi būti gerais.
Tačiau tas, kas iš Dievo nori daugiau, greitai pastebi: dar kažko trūksta, nėra ryšio su Viešpačiu! Trūksta palaiminimų! Ir dar ta kaltė! Kaip su mano kalte ir nesėkme? Kaip man su tuo susidoroti??
Senieji žydai labai stengėsi laikytis visų įsakymų bei dar keleto papildomų įsakymų ir labai gyrėsi, kad jiems tai pavyksta. Tačiau Jėzus regi jų teisumą ir mano: Jeigu jūsų teisumas nėra didesnis už fariziejų, jūs nepateksit į dangų. – Oho……. Dar labiau stengtis, dar šventesniais būti? Ne, sako Jėzus, tu tik kitaip turi tapti teisus, ne per pamaldžius darbus. Ne per nuodėmių vengimą tu tapsi teisus, tau reikia naujos širdies. Visiškai naujos, be polinkio į nuodėmes. O visas senas nuodėmes, tu gi žinai, aš paprasčiausiai tau atleidžiu; už jas aš netgi buvau ant kryžiaus. Aš myliu tave, dėl to viską padariau dėl tavęs. Ir štai pasilik manyje, kaip kad aš tavyje pasilieku. Tikėk manimi, pasitikėk manimi! Tavasis teisumas kyla iš manęs, ne iš įsakymų laikymosi. Aš esu tas, kuris tave išteisina, tiesiog iš malonės ir meilės, be jokio tavo nuopelno. Pasitikėk manimi! Noriu būti tavo širdies karalius. Ištark man taip, pakviesk mane į savo širdį! Aš padarysiu ją nauja. Pripildysiu ją šilumos ir meilės, draugiškumo, ramybės ir džiaugsmo. Ateik pas mane, mano vaike! Padarysiu tave Dievo vaiku!
Taip, tik šitaip tai vyksta: kuomet nebelieka nuodėmių tarp manęs ir Dievo, nes Jėzus jas atleidžia, tuomet įsivyrauja ramybė, bendrystė ir harmonija su Dievu, kūrėju. Tuomet Dievas yra mano Tėvas ir aš esu JO vaikas. Tuomet gyvenu dieviškoj pilnatvėj; visi palaiminimai yra su manimi, nes JIS yra su manimi.

Dėkoju, Jėzau, Tu padarai mane Dievo vaiku! Kaip gerai, kad esi mano širdies Karalius! Kaip gerai, kad Tu atleidi ir užmiršti visas nuodėmes! Kaip gerai, kad Tu esi šalia, o kartu su Tavimi ir visa Dievo pilnatvė ir palaiminimai! Tikrai, noriu likti artimai susijęs su Tavimi, gyventi su Tavimi, būti Tavyje, kartu su Tavimi ranka rankon eiti per gyvenimą. Dėkoju, kad esi šalia!!

Penki nuolankumo žingsniai  –  2020.08.08

Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę.
1 Petro laiškas 5, 5

Tikėjimo gyvenime yra daug dalykų, kurių išdidieji niekada nepatiria. Tik nuolankusis patiria palaiminimus, slypinčius šiuose dalykuose.
Tai, pavyzdžiui, krikštas, nuodėmių išpažinimas, sielovada, paskutinė vakarienė ir badavimas. Visa tai simboliniai veiksmai, per kuriuos Dievas įdeda daug palaiminimų ir kurių išdidusis nemėgsta. Jis instinktyviai priešinasi krikštui ir ieško visų įmanomų priežasčių, kodėl jis nėra būtinas. Bet Dievo palaiminimai priklauso tiems, kurie yra paklusnūs ir leidžiasi krikštijami, visai kaip Jėzus buvo pakrikštytas. Kas gi tokio gali slypėti tame, kad įbrendi į vandenį ir leidiesi panardinamas? Negali to paaiškinti, bet palaiminimą gali matyti.
Taip kaip sirui Naamanui, kuris kentėdamas nuo raupsų atėjo pas Elišą ir turėjo triskart pasinerti į purviną Jordano upę. Jis taip pat buvo išdidus, kažkas tokio paprasto kaip tokiam sunkiam gydymui jam paprasčiausiai buvo per maža. Damaske jis galėjo daug geriau nusiprausti švaresnėse upėse. Vis dėlto, kai jis tapo paklusnus ir triskart paniro į Jordaną, buvo išgydytas. Tai yra Dievo veikimas per šiuos simbolinius veiksmus, per kuriuos ir įvyksta išgydymas, jis neįvyksta per šiuos veiksmus savaime.
Išdidus žmogus tikrai nedaro nieko blogo. Todėl jis ir neatliekia nuodėmių pripažinimo, nebent labai paviršutiniškai. Nuolankus žmogus gali matyti ir pripažinti savo nuodėmes, klaidas, nusižengimus ir nesėkmes. Jis gali prašyti atleidimo ir jį gauna; – ir tada ateina džiaugsmas! Sąžinės našta dingo, ir vėl esi laisvas! Kaip gerai tai veikia!! Kai aš pirmąkart išpažinau savo nuodėmes, tai buvo sąmoningas mano kalčių sąrašas. Ir mano namų grupės vadovo pažadas gauti atleidimą per Dievą taip pat buvo labai sąmoningas, bet ir kupinas tikėjimo. Tuomet aš palengvėjau mažiausiai 30 kilogramų ir dienų dienas galėjau dainuoti bei šokti.
Visada didelis palaiminimas buvo tame, kad turėdamas problemų galėdavau išsikalbėti su patikimu broliu, tada galėdavome kartu už tai melstis. Dievas daug judesio įnešdavo.
Taip pat ir šiame paprastame paskutinės vakarienės panaudojime slypi didžiulis palaiminimas. Kai tampame pilni tikėjimo, juntame prisikėlusiojo buvimą šalia. Ir kas JAM turėtų priešintis? Tai yra mūsų sielos ir kūno išgydymo šaltinis.

Dėkoju, Jėzau, už šiuos mažus pratimus, kurie man labai labai padeda. Dėkoju, kad Tu man visada padėjai ir mane laiminai. Tikrai, Viešpatie, noriu priartėti prie Tavęs, labiau Tave suvokti, labiau Tave jausti ir tapti labiau tokiu, koks Tu esi.

Atsivertimas  –  2020.08.07

Nes tokia Dievo valia – jūsų šventėjimas.
1 laiškas Tesalonikiečiams 4, 3

Pastaruoju metu tyrinėjau keletą atsivertimo, įvykusių paskutiniais metais ir šimtmečiais, istorijų. Visur panašus šablonas, ir jeigu lyginsime save su jais, vadinasi, esame toli nuo atsivertimo.
Pirmiausia, nuodėmių pripažinimas. Truputį: Kiekvienas turi nuodėmių – to prieš Dievą paprasčiausiai per maža. Atsivertimo metu žmonės verkia dėl savo pernelyg didelės kaltės. Jie neberanda ramybės tol, kol Dievas jiems neatleidžia ir jie negauna ramybės ant Golgotos kryžiaus. Tai prasideda nuo krikščionių ir tuomet plinta kituose. Tai kurgi mes, krikščionys, esame šiandien? Atgailos ašaros retai rieda. Nekalbant apie tai, kad norėtume atitaisyti savo kaltę. Ne, nuodėmių pripažinimas čia nėra plačiai paplitęs, norisi būti geru ir stipriu.
Antras labai svarbus dalykas yra tyrumo ir šventėjimo siekimas. Jei jau pripažinome savo nesėkmes ir kaltes, žinome, jog priežastis yra mūsų užsispyrusioje širdyje, mūsų senasis Aš yra gebantis daryti blogus dalykus, nepajėgus atsinaujinti, pagyti arba taisytis. Jis blogas, iš pagrindų. Mes stengiamės, bet mes nepriartėjame prie tikslo, senasis aš nepasiduoda. Mums reikia naujos širdies, kurią dovanoja Jėzus; aš vadinu ją Jėzaus širdimi. Mums reikia Dievo Dvasios mumyse, leidžiančios augti naujo gyvenimo vaisiams: kantrybei, draugiškumui, dosnumui, nuolankumui, meilei, džiaugsmui, ramybei, savęs disciplinai ir t.t. Kuo daugiau vietos JIS užima mumyse, tuo panašesni į Jėzų mes galime tapti.
O tada atsiduriame trečiame punkte: Savęs atsisakymas.
Pastebime, kad esame tik žmonės ir neprisiartinsime prie Dievo. Mums tai paprasčiausiai nepavyks.
Bet štai Dievo Dvasia mus priims į Savo mokyklą ir taip mus ves, kad savo senąjį aš atiduosime mirčiai, išsiskirsime su savo troškimais, norais ir tikslais. Galų gale mes net atsisakysime savo pačių valios, kad Dievo valia mus valdytų. Daugiau mums nieko nebereikia, nes Dievas rūpinasi mumis. Mes galime JAM visiškai atsiduoti ir JIS ne tik mus visiškai pripildys, bet ir galės per mus atlikti Savo darbus pasaulyje.
Gaila, bet dauguma per sunkumus pasiekia tik pirmąjį tašką. Tai nemalonu, skausminga. Pasaulyje juk būna linksmiau. Antras punktas, šventėjimas, apskritai sunkiai suvokiamas… Kur esame mes? Kur Dievo Dvasia veikia mus šiuo metu? Ar Ji pavargusi atsitraukė? Tuomet sugrįšk prie Jėzaus kryžiaus, priimk atleidimą, leiskis nuplaunamas ir ieškok JO iš naujo tam, kad tavo gyvenimas įgautų prasmę ir tikslą, kad sugrįžtų džiaugsmas ir tave persmelktų ramybė. Nebūk šaltas ir drungnas, dek Viešpačiui Jėzui Kristui!

O Jėzau, aš dar taip nutolęs nuo to, kad būčiau geras Kristaus sekėjas! Aš taip toli nuo Tavęs! Viešpatie, uždek ir vėl tą seną ugnį, atleisk mano nusižengimus, mano neveiklumą, patogumą, malonumo principą. O, Viešpatie, man reikia naujos širdies!

Tinkama auka – 2020.08.06

Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.
Laiškas romiečiams 12, 1

Jėzus aukojo save kaip auką, patinkančią Dievui. Jis turėjo nešti bausmę už mūsų, žmonių, kaltę, nesėkmes ir nuodėmę. Ant kryžiaus įvyko didžiausi mainai žmonijos istorijoje: mainais už kaltę mes gavome Jo teisumą. Daugiau apie tai skaitykite 53-ame Izaijo skyriuje!
Tačiau Dievas nenori nereikšmingų aukų. Jam neužtenka 10 proc. mūsų pinigų, 1 valandos maldos kiekvieną dieną, dar 2 valandų Biblijos skaitymo, labdaros, aukų ir laiko. To jam per mažai. Taip mes norime nuraminti savo sąžinę ir manome, kad esame geri. Tačiau Dievas galvoja kitaip: to nepakanka. JIS nori mūsų visų, nuo galvos iki kojų galiukų. Jam nepakanka 10 ar 20%, netgi 99%. JIS nori viso tavęs, viso tavo Aš, viso tavo gyvenimo!
O mes būtent to nenorime. Dievas gali paimti mūsų nuodėmes ar dešimtinę. O aš, jei reikia, dar nueinu piligriminį kelią, kelias valandas pasimeldžiu, skaitau Bažnyčios Tėvų apmąstymus, viskuo tikiu, stengiuosi būti geras… Taip, aš daug dėl Jo darau, bet… noriu pats priimti sprendimus. Aš noriu pasirūpinti savimi, man reikia mano ramybės, mano pinigų ir karjeros… Ne, aš nenoriu Dievui atiduoti visko, kas man brangu, ypač savo valios.
Taip, mūsų viduje vyksta kova. JIS nori visko ir atidavė viską. O mes duodame tai, kas atlieka, bet savęs pačių nenorime atiduoti. Štai kodėl mūsų gyvenime taip trūksta jėgos, bendruomenės apmirusios, o šalis tokia „pagoniška“.
Apaštalai gyveno kitaip. Paulius ne šiaip sau rašo šią eilutę! Jis pats buvo visiškai atsidavęs Viešpačiui po to, kai sutiko jį pakeliui į Damaską.
Galų gale, kai mirsi, tavo gyvenimas vis tiek priklausys Dievui. Kodėl neatiduoti Jam savo gyvenimo šiek tiek anksčiau, kad jis būtų prasmingas? Kad Dievas galėtų per mus veikti? Kad Jis galėtų mus pripildyti savo šlovės, jėgos ir pilnatvės? Kam laukti mirties? Tu nieko negalėsi pasiimti, net prisiminimų.

Ačiū, Jėzau, kad visą save atidavei. Tu atėjai, kad visiškai mane atpirktum ir išlaisvintum, o ne tik šiek tiek. Štai kodėl noriu visas Tau priklausyti, o ne tik šiek tiek. Oi, kaip sunku numarinti savo senąjį, surambėjusį Aš! Viešpatie, padėk!!!

Pamąstymas – rugpjūčio 5 d.

„Tad žinok savo širdyje, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, baudžia tave, kaip žmogus baudžia savo sūnų.“
Pakartoto Įstatymo knyga 8, 5

Aš pats turiu vaikų ir auklėju juos tam, kad jie užaugtų dideli ir stiprūs. Pagrindinis mano tikslas yra rūpintis jų gerove, todėl iš visos širdies linkiu jiems vilties ir Dievo palaimos. Kai tik įžvelgiu jų elgsenoje kažką teigiamo, stengiuosi užakcentuoti tai ir stebėti, kokia galėtų būti iš to nauda. Jei pastebiu kažkokias klaidas, stengiuosi jas panaikinti, pirmiausia tai darau kiek nedrąsiai, bet vėliau – aktyviau. Kitais vaikais aš taip nesirūpinu, kaip saviškiais; svetimų vaikų bausti ir auklėti negalima.
Taip pat yra ir su mūsų Dangiškuoju Tėvu: JIS auklėja mus, kad taptume kuo geresniais! Kartais jo veiksmai gali tapti labai aktyvūs. Bet dažniausiai, būdamas kupinas švelnumo, Jis auklėja mus su meile, gailestingumu ir kantrybe. JIS valdo mūsų gyvenimą ramiai ir kantriai, lygiai taip pat, kaip didžiausias laivas yra valdomas nedidelio vairo pagalba. Jis norėjo išauklėti visą Izraelio tautą, taip, kaip tėvas auklėja savo sūnų. Kai ši tauta badavo, Jis davė jiems duonos iš dangaus. Kai jie troško, Jis leido vandeniui tekėti iš uolos. Kai jie norėjo mėsos, Jis siuntė jiems daugybę putpelių… Šitiek įvykių jiems teko išgyventi kartu su Dievu! Ir visa tai dėl to, kad Dievas buvo mylintis Tėvas, norintis apsaugoti juos ir turintis jiems didelių tikslų. Dievo auklėjimas yra nukreiptas į tikslą: JIS siekia gauti iš mūsų tai, ką sugebame geriausio! JIS yra numatęs mums didelių tikslų! JIS mato, koks yra mūsų potencialas ir ką mes sugebame! Į tą sritį JIS mus ir nukreips. Visa, kas trukdo, bus pašalinta (net ir tai, kas mums kartais kelia nepatogumų ir atrodo skausminga), o kas yra gera Jis sustiprins. JIS yra vilties ir kantrybės kupinas Dievas, numatęs mūsų gyvenimui tikslą!

Dėkoju, Tėve, kad Tu vedi mane į vis didesnę priklausomybę nuo Tavęs. Ir aš trokštu būti vis arčiau Tavo širdies, nes pastebiu, kaip gera yra būti kartu su Tavimi. Dėkoju, kad sunaikini visas mano priklausomybes, kad nenukrypčiau nuo kelio ir nepaklysčiau. Tu esi mano gyvenimo šaltinis!