Temos Archyvai: Allgemein

Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.
Mato 16,19

Aš įsivaizdavau, kad mano širdyje yra vieta, kur saugoma kaltė. Viename kampe maža krūvelė – tai mano kaltė. O kitame kampe labai didelė krūva, tai yra kaltė, kuria kiti man nusikalto. Toks vaizdas buvo iki tol, kol Jėzus man parodė, kokiomis gailestingomis akimis žvelgiau į save, ir kokiu kritišku, aštriu žvilgsniu vertinau kitus. JIS mokė mane rodyti kitiems daugiau gailestingumo, ir tokiu būdu jų kaltės kalnas subliuško ir išnyko. Bet tokiu pat kritišku žvilgsniu aš ėmiau žvelgti į save, ir mano kaltės kalnas vis augo ir augo, kol aš vos ne vos galėjau jį pakelti. Jis užpildė visą širdį ir mane taip prislėgė, kad nebegalėjau būti geros nuotaikos, buvau labai nusiminęs; – našta buvo per didelė. Tuomet Jėzus paklausė, ar aš nenorėčiau šių naštų nusimesti. Žinoma, aš to norėjau. JIS atleido mano kaltę, ir aš ją nusimečiau. Pajutau tokį didelį palengvėjimą! Tačiau kaip kvaila, kad savo kaltę aš dažnai vėl įnešdavau į vidų. Visada, kai tik kažką prisimindavau ir sau priekaištaudavau, sugrąžindavau kaltę atgal. O kai prašydavau atleidimo, ją vėl išmesdavau. Tai vyko gana ilgai, kol pagaliau aš nutariau patikėti Jo Žodžiu: atleista, reiškia, pamiršta!
Su kitu kalnu, kur kiti man nusikalto, vyko panašiai. Visada, kai jiems atleisdavau, jų kaltės kalnas mažėdavo, ir man būdavo lengviau. Bet kai tik prisimindavau ir imdavau savęs gailėtis bei priekaištauti kitiems, šis kalnas augo ir apsunkindavo mano širdį, kol galiausiai nutariau, kad mano apsisprendimas atleisti turi būti tvirtas ir visam laikui. Tik tuomet kaltė daugiau nebegrįžo. Tokiu būdu pradingo abu kalnai, ir aš esu laisvas. Taip, aš galiu linksmai giedoti ir dėkoti VIEŠPAČIUI Jėzui, nes JIS užnešė šiuos kaltės kalnus ant kryžiaus.
Jeigu aš kažką išlaisvinu iš kaltės, atrišu, atleidžiu, tai Dievas kitaip negali, JIS taip pat atleidžia. Kai aš už savo kaltę prašau atleidimo, Dievas kitaip negali, JIS atleidžia dėl Jėzaus, kuris už viską užmokėjo ant kryžiaus. Jeigu aš kažką savo širdyje surišiu, tai suriš ir Dievas; – bet tai mane apsunkins! – ir Dievas tuo taip pat nesidžiaugs. Mes turime teisę atleisti, atrišti! Pasinaudokime šia galimybe!

Ačiū, Jėzau, Tu mane išlaisvini! Mano kaltė panaikinta, o Tu nuimi ir kitų kaltės naštą. Tokiu būdu mano širdis yra laisva ir neapsunkinta. Aš atsisakau keršto ir teisingumo vykdymo, noriu tik Tavo malonės sau ir kitiems. Ačiū, Tu turi man gerą planą ir gerų minčių!!

Juk tu mano širdį sukūrei,
užmezgei mane motinos įsčiose.
Šlovinu tave,
nes esu nuostabiai padarytas.
Tavo visi darbai nuostabūs, –
tai žinau labai gerai.
Psalmė 139, 13-14.

Žvelgdami į mažus vaikus galvojame: kokie nuostabūs jie yra! Dievas nuostabiai juos sukūrė! Pažvelk į tuos mažus pirščiukus bei pėdutes, kokios mažytės ir vis dėlto kokios tobulos! Tikrai kaip lengva pasakyti: šis vaikas – nuostabus kūrinys.
Vėliau prisideda nuodėmė, o nuodėmė veda į melą bei apgaulę, į išdidumą bei egoizmą. Tada ir pastebime, kad šis kūrinys turi „klaidą“. O štai stebėdami jaunuolius aiškiai matome, kokius pėdsakus palieka nuodėmė. Žvelgdami į suaugusius jau nesame tokie tikri, ar jie – nuostabūs Dievo kūriniai, nes jie serga, dažnai yra blogos nuotaikos, bėga paskui pinigus ir turi daug ko, ko visai nepavadintum dievišku. O senoliai, ar jie – vis dar Dievo paveikslas? Ligoti, silpni, palūžę…
Nuodėmė, atitolimas nuo Dievo – tai yra tai, kas žmones naikina ir keičia. Kai kuriuose išoriškai tikrai nesimato nieko panašaus į Dievo atvaizdą.
Tačiau Jėzus mus nori atkurti. JIS nori nuplauti nuodėmes bei išgydyti širdį nuo visų sužeidimų bei gėdos. JIS yra paguoda, sustiprinantis mus bei suteikiantis naują viltį. Taip mes tampame tokiu žmogumi, kokį Dievas įsivaizdavo mums gimstant. Nuostabu!

Dėkoju, Jėzau, Tu nuplovei mano nuodėmes ir gydai mano sužeidimus, nugali kartėlį manyje ir darai iš manęs naują žmogų. Dėkoju!!

Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos! ……. Nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų.
Luko 12, 27

Aš myliu gėles! Jos toookios gražios ir taaaip puikiai kvepia! Gaila, kad jos žydi ne ištisus metus. Kiekvienas žiedas yra meno kūrinys, kiekviena gėlė žydi kitaip, tikrai, tai meno kūrinys! Taip, man tai sukelia nusistebėjimą ir dėkojimą! Mūsų VIEŠPATS iš tiesų tai nuostabiai padarė! Ir visa tai tik mums! Kad mes džiaugtumėmės šiomis gražiomis gėlėmis. Ačiū, VIEŠPATIE!!
Bet į daugelį gėlių nekreipiama dėmesio, jos auga kažkur, kur joks žmogus neįkelia kojos. Tačiau jas mato angelai, ir jie džiaugiasi gėlėmis. Taip, angelai mielai būna ten, kur yra žmonių, ir ypač mielai ten, kur žmonės linksmai susibūrę ir galbūt net gieda giesmes. Ten tada vyksta angelų susirinkimas. Jie myli gėles ir šlovina VIEŠPATĮ, kai mes to nedarome. O jei tai darome, tuomet jie džiaugiasi dar labiau ir šlovina Dievą dar daugiau.
Kartą atėjau su kitais tikinčiaisiais pagarbinti Dievo, bet šlovinimas buvo labai menkas. Ir aš tyliai niūniavau sau po nosim. Tačiau po to pajutau, kad viršuje ant lubų sijų buvo pilna angelų ir jie džiaugėsi mumis ir šlovino Dievą! Jie matė viską, kas vyksta, kitaip nei aš, jie džiaugėsi ir šiuo silpnu šlovinimu. Ir jų linksmumas užkrėtė mane. Tai buvo tikrai puikus išgyvenimas!
O kartą aš paėmiau peilį ir norėjau perpjauti sau venas. VIEŠPATS pamatė, kad aš rimtai nutariau tai padaryti ir pasigailėjo manęs. JIS parodė man žydintį aguonų lauką, pilną ryškiai raudonų aguonų. Ir paklausė manęs: ir tu nenori daugiau tai matyti? – mano ketinimas išgaravo. Dievo meilė ir rūpestis nugalėjo, ir aš padėjau peilį.
Gėlės, – per jas Dievui pavyko mane pasiekti.
Kai vėl pamatysi žydinčias gėles, tai pagalvok: šlovink Kūrėją, kuris taip nuostabiai viską sukūrė! – ir prisimink angelus, kurie tuo džiaugiasi ir pritaria šlovinimo giesmei!

Ačiū Jėzau, už gėles! Tu jas tokias nuostabias, tokias gražias padarei! Ir tik todėl, kad mes jomis pasidžiaugtume. Ačiū už Tavo rūpestį ir Tavo meilę kiekvienai smulkmenai! Tu esi didis, gerasis, nuostabusis Dievas!!

Jėzus sako:
O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.
Jono 12, 32

Tai labai svarbi eilutė, nes ji mums nuolat parodo, kad veikiantys asmenys yra Dievas ir Jėzus, o ne mūsų vaidmuo yra svarbiausias. Jėzus mus nori patraukti prie savęs! Tai svarbiausia. Mes turime per mažą Dievo troškimą, mūsų pastangos tapti šventais yra per silpnos. Mes patys negalim pasiekti Dievo, Jis turi mus patraukti!
Man tai stipri paguoda. Nes kartais aš esu tikrai silpnas, ir jeigu viskas tik nuo manęs priklausytų, tai tuomet aš mažai skaityčiau Bibliją, mažai melsčiausi ir mažai mąstyčiau apie Dievą. Tačiau Jėzus traukia mane. JIS suteikia savo palaiminimą, kai Jį seku, – ir tai man patinka! JIS nuteikia mane maldai, Biblijos skaitymui ir Dievo veido ieškojimui. JIS yra tas, kuris viską įkvepia mano viduje.  JIS teikia tikėjimą, džiaugsmą, ramybę ir net misiją, pašaukimą! JIS moko mane gailestingumo. Tai daro JIS!
Kartais galvoju, kad mūsų evangelizacija nėra labai patraukli. Bet yra Dievo Šventoji Dvasia, kuri kalba žmonėms. Ji traukia žmones prie Jėzaus! Man reikia tik skelbti Jėzaus žodį!
Kartais galvoju, kad mūsų vaikams yra sunkoka atrasti Jėzų ir visiškai Jam priklausyti. Bet Jėzus čia sako: Aš patrauksiu juos prie savęs! – tai stipri paguoda, tai žodis, teikiantis viltį!
Kaip gerai, nors aš galiu rodyti pastangas, bet sėkmė priklauso nuo Jėzaus. JIS traukia žmones prie savęs. JIS sužadina širdyje Dievo ilgesį. JIS kalba širdims, kad jos suprastų evangeliją ir įtikėtų.
O vieną kartą  Jis patrauks mane visiškai prie savęs. Tada aš būsiu pas Jį. Tada pailsėsiu prie Jo širdies.

Ačiū Jėzau, Tu mane patraukei prie savęs, ir aš galiu tikėtis ir tikėti, kad Tu taip pat ir kitus žmones patrauksi prie savęs! Man tai neįmanoma, ir kitiems taip pat, bet Tau neįmanomi dalykai yra įmanomi. Todėl nesiliauju melstis ir turėti vilties taip pat ir dėl kitų žmonių.

Kristaus vardu maldaujame:
Susitaikinkite su Dievu!
2 Korintiečiams 5, 20

Mes esame Dievo pasiuntiniai šiame pasaulyje. Nes iš kur jis sužinos, ko Dievas nori, kas Jis yra, ką Jis jaučia, ką galvoja? Visuomet buvo ir yra daugybė filosofų ir religingų žmonių, kurie daug mąsto apie Dievą. Bet jie asmeniškai Jo nepažįsta, tik kalba apie Jį. Todėl mūsų tarnystė, mūsų liudijimas apie didelius dalykus, kuriuos Dievas mums padarė, yra labai svarbūs!
Dievas nenori ginčų. JIS nenori mūsų teisti. JIS nenori, kad nutolę nuo Jo, pražūtume. JIS nori mus išgelbėti nuo pragaro, nuo mirties ir teismo. JIS nori, kad Dievas ir žmogus susivienytų, netrukdomai bendrautų ir džiaugtųsi vienas kitu.
Dievas žino, be šio santykio su Dievu mes esame kaip pliauska vandenyne; – bangos mėto ją tai šen, tai ten. Viskas tada be tikslo, be gilesnės prasmės. Mūsų gyvenimas turi suktis ne apie banalius dalykus, bet jis turi turėti prasmę! Jis turi būti kryptingas, nukreiptas į tikslą, o ne tik tam, kad “užmuštume” laiką!
Dievas žino, daugelis žmonių turi jautrią sąžinę ir jie suvokia, kad jų kaltė juos nuo Jo atskiria. Todėl ir kentėjo Jėzus ant kryžiaus, kad šią kaltę atpirktų. Dabar žmogus yra laisvas ir gali Dievui vėl žiūrėti į akis! Todėl Jėzus yra kelias pas Dievą, kuris nuima nuo mūsų kaltę ir nepasisekimą ir prieš Dievą mus padaro teisiais.
JIS nenori, kad mus kankintų praeities dalykai. JIS nori, kad mes turėtume ramybę! Todėl Jis nori gyventi mūsų širdyse ir jas iš vidaus gydyti. Prisiminimus, sužeidimus, gėdą, viską Jis nori išgydyti.
Susitaikink su Dievu! Tuomet Kristaus ramybė valdys tavo širdį. Tuomet ir Dievo džiaugsmas bus tavyje.

Jėzau, man reikia Tavęs! Paimk prašau mano kaltę ir nepasisekimą! Tai mane labai kankina! Duok man ramybę, pranokstančią visokį supratimą! Duok man savo Dvasią, liudijančią manyje Dievo tiesą! Padėk man, aš noriu susitaikyti su Dievu!!

Vieni dosniai dalina ir turtėja, kiti pasilaiko daugiau negu reikia, bet dar labiau nuskursta.Dosni siela bus pasotinta, kas girdo, pats bus pagirdytas.
Patarlės 11, 23-24

Taip jau yra pas Dievą: viskas atvirkščiai, viskas atrodo klaidinga. Nes mes taupome ir pasilaikome sau tam, kad mums kaip galima ilgiau pinigų užtektų. Mes galvojame, kad tai, ką mes atiduodame, mes prarandame ir nebegalime panaudoti tai sau. Tačiau Dievas yra visiška priešingybė: Jis atiduoda nesustodamas ir vis dar turi apsčiai. Jis yra tobulos meilės pavyzdys, kuris galvoja apie savo mylimuosius, bet ne apie save. Ir Jis nori “skiepyti” mums tokį gyvenimo būdą. Todėl JIS mums kompensuoja tai, ką mes kitiems atiduodame. Nesvarbu, ką mes dovanojame – ar pinigus, ar laiką ar dar ką nors – JIS tai kompensuoja. Jis turi visko apsčiai ir mes iš Jo galime paimti, nes Jis noriai mums dovanoja. Dievas nori su mumis šį gyvenimo būdą praktikuoti ir Jis laikysis savo žodžio ir aprūpins mus viskuo, ko mums reikia. Praktikuokime mes tokį gyvenimą: dėkingumas už Dievo aprūpinimą ir rūpestį; nesavanaudiškas atidavimas, matant poreikius; žvilgsnio nukreipimas nuo savęs į kitus. Tada Jis mus palaimins apsčiai.
Kartais aš šiek tiek pavydžiu tiems, kurie netiki Dievu, tačiau gauna daug pinigų. Tačiau labai dažnai būna, jog jiems pinigai tiesiog „išteka“, atrodo, lyg jų piniginėje būtų skylė. O kartais aš matau, kaip žmonės turi daug pinigų, tačiau jais nesinaudoja. Jie taupo. Tada aš prašau Dievo atleidimo dėl to, kad aš esu pavydus ir dėkoju Jam, kad Jis mane aprūpina ir manim rūpinasi taip, kaip yra teisinga.

Dėkoju Tau, Tėve, kad Tu rūpiniesi manim. Tu esi ištikimas Dievas, kuris manęs neapleidžia ir atsako į mano poreikius. Padėk man gyventi taip, kaip Tu esi numatęs. Ir atleisk man mano kartais pasitaikančias baimes, netikrumą ir neužtikrintumą dėl rytojaus. Aš noriu žiūrėti į Tave, o ne į problemas. Aš noriu paklusti Tavo Žodžiui. Tu niekada nenuvili!!

Aš pasilaikiau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį.
Laiškas romiečiams 11, 4

Anuomet, kai Ahabas buvo Izraelio karalius, tikintiesiems buvo sunkūs laikai. Tik Elijas stojo už Viešpatį. Tačiau kartą jį apėmė gili depresija ir baimė, nes karalius Ahabas grasino ir jam. Jis pasitraukė į dykumą. Elijas skundėsi Viešpačiui dėl savo gyvybės. Štai aš vienas belikau! O Dievas tarė: dar 7000 kitų vyrų nesulenkė kelių prieš stabą Baalį ir jo nepabučiavo.
Taip yra ir šiandien. Pasaulis švenčia orgijas, tačiau 7000 jose nedalyvauja. Jie nelenkia kelių prieš šių dienų dvasią. Jie tvirtai laikosi savo nuomonės ir tikėjimo Dievu bei JO žodžiu.
Dievas norėtų, kad šie 7000 atsistotų ir sudarytų JO kariuomenę, kad ši pastatytų Dievo karalystę. Jie nebeturėtų ilgiau tylėti! Jie turi lenkti kelius prieš Viešpatį, atsiklaupti prieš JĮ, kad išgelbėtų žmones. Jie turi išeiti ir visais įmanomais būdais liudyti Jėzų; – laikas, kuris mums liko, greitai senka.
Kas nori rikiuotis į Viešpaties armiją? Kas trokšta savo gyvenimą Viešpačiui atiduoti kaip auką? Kas nori kovoti dėl JO su dvasios ginklais? Kas nori skelbti Jėzaus Kristaus vardą?
Tuomet pradėk melstis ir prieš Dievą bei žmones išpažinti: Jėzus Kristus gyvas! JIS yra Viešpats! JIS yra Dievas! Mes esam JAM skolingi! Šiandien yra malonės diena, tačiau kas žino, kas bus rytoj?
Leiskis pašaukiamas iš savo gyvenimo naujai tarnystei, gyvenimui Viešpačiui.
JIS klausia: Ką, ką man pasiųsti? Kas bus mano pasiuntiniu?

Jėzau, štai aš čia. Nebenoriu gyventi dėl savęs, noriu gyventi dėl Tavęs. Tu toks geras man! Tu išgelbėjai mane ir aš priklausau Tau. Noriu sekti Tavimi ir skiriu savo gyvenimą tarnystei Tau. AMEN.

Mano akys žvelgia į krašto ištikimuosius,
kad jie gyventų su manimi.
Kas vaikščioja tobulu keliu,
tas tarnaus man.
Psalmė 101, 6

Ši eilutė man tikrai gera! Aš nepriklausau tiems ryškiems žmonėms, tiems, kurie visur buriasi, viską žino ir viską gali. Ne, pirmiausia turiu viską apgalvoti. Ir gali būti, kad vis dėl to tai nėra teisinga. Taigi, truputis atsargumo neprošal!
Net jei nesu toks ryškus, vis tiek esu ištikimas. Gal ir ne kiekvieną dieną, ne visada ir ne visuose reikaluose, bet nuo tada, kai Viešpats mane pašaukė, aš tikiu Juo ir laikausi JO. O JIS laiko mane. Yra daug žmonių, kurie metai iš metų yra ištikimi Viešpačiui. Jie nekelia šurmulio dėl savo asmenybės bei savo tikėjimo, jie tiesiog tuo gyvena. Viešpats myli šiuos krašto tyliuosius, nenuleidzlžia nuo jų akių, jų maldas JIS ypatingai išklauso. Dažniausiai jie eina teisingu keliu, yra nepriekaištingi, nes Dievo įsakymas jiems yra šventas; jie neina į kompromisus, neieško sau naudos, nemeluoja, neapgaudinėja. Tai – nuolankūs, stabilūs žmonės, tokie yra krašto ištikimieji. Viešpats juos labai myli!
Kuomet Elijas kartą pasiskundė, kad niekas nebetiki, Viešpats jam atsakė: palikau 7000 žmonių, kurie nepuolė ant kelių prieš Balį. Šie tylūs ir ištikimi tikintieji Viešpačiui yra svarbūs; JIS žino visų jų vardus! Jie laiko šį kraštą, atitraukia teismą, nuleidžia iš dangaus palaiminimą.
Džiūgauk jeigu priklausai šiems ištikimiesiems! Net jeigu kartais darosi sunku ar jautiesi atstumtas, Dievui tu esi pagrindinis veikėjas!

Dėkoju, Tėve danguje, kad žinai mano vardą! Nesu toks didis dangaus karalystėje, tačiau esu ištikimas Tau. Dėkoju, kad mane palaikai ir sergi mane!!

Jėzus sako Petrui:
Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų.
Evangelija pagal Luką 22, 32

Šėtonas reikalavo, kad mokinius jis galėtų atsijoti kaip miežius. Vis dėlto Jėzus meldėsi už Savo mokinius, ypatingai už Simoną Petrą, kad jų tikėjimas nesiliautų. Lygiai taip pat yra iki šių dienų: prie Savo Tėvo sosto Jėzus meldžia malonės Savo mokiniams. Nes šėtonas nesiliovė kankinęs mokinių, šmeižęs bei tikrinęs.
Grūdai sijojami arba valcuojami štai kaip: pripilama šiek tiek kviečių ant didelio, plokščio sieto su kraštu. Tuomet jie išmetami aukštai, kad vėjas išpūstų lengvutes šiaudų daleles, o su sietu ir vėl pagaunami kviečiai. Mažos ir sunkios piktžolių sėklelės taip pat sukrenta atgal į sietą bei per tinklelius patenka į žemę. Po kelių tokių metimų kviečiai tampa švarūs, paruošti malimui ar sėjai.
Dievas naudoja sijojimą tam, kad mus padarytų tyrais, šventais krikščionimis. Kartais būna tikrai sunku, tačiau šiaudai išpučiami, o piktžolės nukrenta žemyn. Taip JIS atskiria mus nuo visko, kas yra kenksminga kaip piktžolė arba kas yra per lengva dangui. JIS nori, kad būtume verti JO vaikai!
Šėtonas turi skirtingų būdų mums išbandyti. Kartais tai įvyksta gan staigiai bei stipriai. Vos gali tai išlaikyti. O kartais tai prasideda labai švelniai, taip, kad mes to visai nepastebime bei prie to priprantame. Jis užliūliuoja mus, kad mes nebesigintume.
Prieš priešą padeda tik Dievo žodžio laikymasis, kitaip mes neatsilaikytume; – priešas yra per gudrus mums, jis žino visus triukus. Dievo žodis sako: skaityk Bibliją, pasitikėk ja, išmok jos pažadus! – ir: bendrystė su kitais yra svarbi, vienas neatsilaikysi. Ir trečia: melskis. Biblija sako, kas meldžiasi kalbomis, pats save ugdo. Gaunasi visai kaip su Miunchauzenu, kuris save patį už savo plaukų iš pelkės ištraukė.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu už mane meldiesi! Tu tiki manimi, tiki, kad aš tai įveiksiu, – nes Tu pats padedi! Dėkoju už įspėjimus bei pagalbą, už išgelbėjimą ir išlaisvinimą!! Dėkoju už džiaugsmą, kuomet išbandymas praeina! Dėkoju, kad esi šalia manęs!

Dievas sako:
Pakanka tau mano malonės; nes mano stiprybė tampa tobula silpnume.
2 Korintiečiams 12, 9

Prieš kurį laiką aš pasijutau gana blogai. Mane kankino baisios mintys. Aš prisiminiau viską, ką kiti man buvo padarę blogo. Prisiminiau ir savo klaidas. Praradau net norą gyventi. Aš toks blogas, kad nėra daugiau jokios vilties! Kiek visko sujaukiau! Kokios blogos yra kartais mano mintys! Baisu!
Norėjau viską mesti. Bet sekmadienį nuvažiavau į bažnyčią garbinti Dievo. (Gaila, kad iki tos vietos yra 100 km, tai ne visada įmanoma ten nuvažiuoti.) Bažnyčia spinduliuoja Dievo džiaugsmu, ten tikrai yra gabalėlis dangaus! Ir kažkas kalbėjo apie šią eilutę, šiaip, iš kalbos. Bet ji mane palietė. Aš pagalvojau, šie žodžiai skirti man, taip aiškiai jie suskambėjo manyje. Ir aš suvokiau: Dievo malonė yra manyje, ji yra mano viltis. Nes aš tikrai esu silpnas. Tik su Šventąja Dvasia, kuri gyvena manyje ir gali veikti, galiu ir aš kažką nuveikti. Tik Ji yra mano viltis. Ir čia aš buvau paguostas, ir manyje prasiveržė džiaugsmas. Taip, Dievas yra Guodėjas! Kur sunkumai didžiausi, ten Jis arčiausiai!
Šėtonas visada bando mus pagauti. Prieš jį mes kartais esame tikrai silpni. Tai jis mums duoda tokias kvailas mintis, kurių niekaip negalima atsikratyti. Nesvarbu, kad aš atleidau, pyktis vistiek paima viršų. Tai išbandymai. Tačiau šiuose išbandymuose mes galime patirti malonę. Ji yra daug didesnė nei mano silpnumas!!

Ačiū Jėzau, kad Tu mane pervedei per šiuos išbandymus! Blogai buvo, tačiau Tavo malonė yra daug, daug didesnė! Ačiū, Tu rūpiniesi manimi! Ačiū, Tu turi tikrą, gyvą žodį man! Ačiū, Tavo malonė yra virš mano gyvenimo!!