Nepameskite savo pasitikėjimo

„Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didžią kentėjimų kovą, tiek patys išstatyti viešam pajuokimui ir smurtui, tiek būdami bendrininkai tų, kurie taip buvo skriaudžiami. Jūs kentėjote drauge su kaliniais ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite geresnį ir nenykstantį lobį. Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis!“
Laiškas hebrajams 10, 32

Viena šveicarė išėjo į pensiją ir išpildė savo didelį troškimą: keliauti aplink pasaulį. Bet ji pasiekė tik Manilą Filipinuose. Nes ten pamatė gatvės vaikus prie šiukšlių kalnų ir jos širdis ištirpo. Ji atnešė šį vargą Viešpačiui ir nusprendė pasilikti Maniloje. Nusipirko namą, paėmė vaikus ir jais rūpinosi. Jau greit ji turėjo įdarbinti žmones ir išsinuomoti daugiau namų. Pamažu tai išaugo. Ir viskas – Dievo garbei!
Šveicarė iškeitė kelionę aplink pasaulį ir ramų patogų pensininko gyvenimą į gyvenimą dėl kitų – vaikų. Viską, ką turėjo, ir pati save, ji investavo į tai. Ji suvokė, ką reiškia čia žemėje, viską atiduoti, kad viską turėtum amžinybėje. Jėzus dosniai laimina žmones, kurie dėl Jo aukojasi ir visko laukia iš JO. Nepamesk savo tikėjimo, bet eik, įsikibęs į Jėzaus ranką, pirmyn! Neiškeisk dangiškųjų turtų į patogumus ir gerovę! Gyvenimas dėl Kristaus – tai verta pagarbos!

Dėkoju, Jėzau, kad dėl manęs viską atidavei. Trokštu įsikibęs į Tavo ranką eiti gyvenimo keliu dėl Tavęs. Net jei kartais tampa labai sunku, noriu gyventi dėl Tavęs! Išlaisvink mane iš dalykų, kurie laiko mane pririštą ir apsunkina mano kelią. Tu esi vertas mano gyvenimo aukos. Tu esi Karalius, Kuris ištikimai manimi rūpinasi.

Dangiškasis Tėvas  –  2020.05.17

Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo.
Psalmė 103, 13

Galvoju apie tuos, kuriems reikia dangiškojo Tėvo gailestingumo. Mažus vaikus, kurie vakarais vieni guli lovoje ir bijosi tamsos. Kaip būtų gerai, jeigu mielas, stiprus tėtis ateitų, dar kartą įsuktų juos į antklodę, galėtų sukalbėti maldą su jais ir pasakytų: Aš prižiūriu tave! Miegok ramiai! – ir paliktų truputį pravertas duris, kad pro jas galėtų patekti šiek tiek šviesos.
Arba vienišas moteris, kurios turi atstoti „vyrą“, nes vyro nebėra. Kiek daug naštos užgriūva ant jų pečių! Ir jos neturi nieko, kuo galėtų pasitikėti ir į ką galėtų atsiremti. Kaip gerai būtų tėtis, kažkiek joms padedantis ir randantis joms tinkamus žodžius!
Arba jauni vaikinai ir merginos, kurie nežino, ką daryti su savo menkavertiškumo kompleksais, prasmės paieškomis, savo hormonais ir kylančia agresija. Kaip gerai būtų tėtis, suprantantis apie tai bei galintis duoti patarimų. Galintis parodyti jiems tikslus bei kelius bei stiprinti jų pasitikėjimą savimi.
Kam gi nereikia tokio tėčio? Aš jau senas, bet jo ilgiuos. Galbūt kiekvienam reikia tokio tėvo, į kurį jis galėtų kreiptis. Vieniems nors kartais, kitiems beveik nuolat.
Toks tėtis yra mūsų dangiškasis Tėvas. Visada šalia mūsų, visada atviras mūsų nusiskundimams bei poreikiams, visada palengvinimo bei pagalbos mums paieškose. Bet geriausia yra tai, kad JIS yra visai visai šalia mūsų. JO paguoda keičia kiekvieną situaciją. JO ramybė mus iš tikrųjų apgaubia. JIS pakeičia viską, visai kaip ryto šviesa pakeičia nakties siaubą. Per Jėzų JIS yra mums gailestingas. Kadangi Jėzus mus taip brangiai išpirko, esame JAM tiek daug verti. Kadangi Jėzus mus taip švariai nuplovė, prieš JĮ esame šventi. Per Jėzų esame mes Dievo vaikai, net jei mums jau 80. Kaip gerai!!

Dėkoju, Tėve danguje, Tu esi visai visai arti manęs! Tavo stipri ranka meilingai globoja mano gyvenimą. Tu esi mano Tėvas o ne mano Teisėjas. Kaip tai yra gerai!!

Mano teisusis gyvens tikėjimu

„Mano teisusis gyvens tikėjimu,ir, jeigu jis bailiai pasitrauktų,mano siela juo nebesigėrės.
Tačiau mes nesame bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet laikomės tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas“
.
Laiškas Hebrajams 10, 38-39

Iš kiek daug bėdų Jėzus mus ištraukė ir išgelbėjo! Mes priėmėme tikėjimu faktą, kad vienatvė baigėsi, nes su mumis yra JIS. Mes priėmėme tikėjimu faktą, kad visos klaidos ir kaltės yra panaikintos.
Mes pradedame dieną pilni džiaugsmo ir užtikrintumo! Bet štai vieną rytą mes prabundame ir vėl jaučiamės vieniši, arba vakare einame miegoti ir mūsų nesėkmės vėl visu svoriu atsistoja prieš mūsų akis. Ir tai yra mūsų apsisprendimas, ar mes klausysimės šių jausmų ir šėtono melų, ar sąmoningai pasirinksime tikėti Dievo pažadais Šv. Rašte. Mes galime ryžtingai ištarti: „Noriu tikėti Viešpačiu
!”Mes galime pakovoti dėl savo tikėjimo. Bet kai kurie galbūt tiesiog pasiduoda šiems neigiamiems jausmams. Viešpats mus šiandien ragina grįžti prie savo gelbėjančio ir išvaduojančio tikėjimo. Tuomet JIS ateina ir pripildo mūsų širdį savo Dvasia, kad mes galėtume iš tikrųjų Juo pasitikėti. Tada išsilieja Jo ramybė ir džiaugsmas, ir mes vėl galime giedoti ir juoktis! Pasitikėkime Viešpačiu, o ne žlugdytojo melais.

Dėkoju, Jėzau, kad mane išvadavai! Esu toks vertingas!!! Esu ne vienas, bet Tu esi su manimi!!! Niekada to nepamiršiu, pasitikėsiu Tavimi. Tu esi mano Gerasis Ganytojas!

P.S. Gali būti, kad Jėzus pašaukė Tave kažkokiai užduočiai, bet atsirado abejonės ir sunkumai. Prašau, nepasiduok jiems. Tai Viešpats Tave pašaukė! JIS per visus sunkumus nuties kelią, juk JIS yra Viešpats! Nenusigręžk, neleisk Tavęs nugalėti, bet tvirtai atsitok tikėjime, pasitikėk ir būk kantrus. JIS padės!

Mano teisumas  –  2020.05.15

Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje … tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai.
Evangelija pagal Matą 6, 1.4

Kuomet šitai skaičiau, iškart pasijutau mūsų Tėvo pagautas. Nes labai greitai pastebėjau: Man patinka, kad žmonės galvoja, jog esu geras, puikus, ypač šventas, neprilygstamas! Tikrai, toks esu aš: apsimetėlis. Nes tikrovėje taip nėra. Aš nesu geresnis už kitus žmones, nesu šventesnis, dosnesnis … ne, esu visiškai normalus. Tik kažkodėl mums taip nelabai patinka. Mieliau mes norėtume būti kažkuo labai ypatingi.
Gana greitai pastebiu kituose žmonėse, kai jie save išaukština. Ir greitai matau, kaip su šitais žmonėmis yra realybėje. Bet su manimi yra lygiai tas pat! Ech, blogos žinios!
Štai tada suprantu, kad yra ir gydymo priemonių: tai Jėzaus dėmesys. JAME esu saugus, JIS man suteikia prasmę bei tikslą gyvenime, JIS man dovanoja dėmesį, meilę ir pripažinimą, tuomet man nereikia būti didesniu nei esu. Tuomet netgi galiu nusilenkti prieš kitus.
Ir štai vėl pasidaro džiugu, netgi palengvėja, nes man nebereikia apsimetinėti. Nesu geresnis nei esu, nebesu aktorius, man nebereikia kaukės, pamaldaus fasado. Aš esu kas esu.
Ir kreipiu savo žvilgsnį į Jėzų ir klausiu: Na, o Tu? Ką Tu galvoji apie mane?
JO žvilgsnis yra atsakymas. JIS žvelgia į mane kupinu meilės žvilgsniu, ir aš pastebiu, jog esu JAM ypatingai svarbus, lyg nieko kito svarbaus JAM nebūtų. Esu JAM vertingas. Esu JO didžioji meilė.
JIS žino visas mano klaidas ir silpnybes. Bet taip pat JIS žino ir mano gabumus, mano stiprybes, mano atsidavimą bei meilę. JIS sako man TAIP. Esu JO atspindys, ne tarnas, ne pigus darbuotojas.
JIS myli mane, dėl to aš gyvenu. JIS myli mane, todėl aš esu kažkas. Tikrai, JAME pasibaigia mano dėmesio siekimas, viskas nurimsta. Pagaliau galiu būti tuo, kuo esu.
Dėkoju, Jėzau!!

Esu palaiminimas – 2020 05 14

… ir tu būsi palaiminimas.
Pradžios 12, 2

Tai Dievo pašaukimas ne tik Abraomui, bet ir visiems jo vaikams: mes turime būti palaiminimu!
Tai įmanoma, nes Jis mus išlaisvina nuo visų rūpesčių ir baimių. Kadangi Jis išgydo mūsų širdis nuo visų sužalojimų, įskaitant ir prisiminimus. Nes Jis išperka ir išlaisvina mus iš nuodėmės. Nes Jis vis dar neša nuodėmės pasekmes… Tad pasakyk, kas dar mums trukdo būti palaiminimu? Taip, tik savanaudiškumas ir nieko daugiau.
Kaip tampama palaiminimu? Kaip ir Jėzus: visiškai atiduodant save, tampant kitų tarnu. Jėzuje galime būti saugūs, JIS mumis rūpinasi, galime atsisakyti savęs be baimės. Laikas, pinigai, energija… Mes gauname iš Jo viską, kad dosniai tai išdalintume, o ne tam, kad sukrautume rūsyje ar kauptume lyg negyvas akcijas. Jei kaupi palaiminimus ir geradarystes, kurias Jis tau duoda, jos negali būti padaugintos. JIS mano, kad tau nereikia atsargų, nes Tu jau viską turi. Atiduok, ką turi – taip tavo rankos taps laisvos, ir Jis vėl galės jas užpildyti. Ir Jis tai padaro!
Savanaudiški žmonės yra tie, kurie visada sukasi tik aplink save. Šiandien jaučiuosi taip blogai… Kažkas manęs nekenčia… Jei tik kas nors man padėtų, aš tuoj pat važiuočiau į misiją… ir t. t. Šie žmonės apie daug ką galvoja, bet labiausiai apie savo pačių jausmus. Juo valdo emocijos. Šiandien jie elgiasi vienaip, rytoj kitaip, bet niekada taip, kad būtų naudojami Dievo karalystei… Tam reikia paaukoti savo jausmus ir nebesijaudinti. Juk tai Jėzaus reikalas, jei mes priklausome Jam, ar ne?
Šios dienos eilutės sąlyga yra tokia: aš palaiminu tave ir tu turi būti palaiminimu. Tai yra tarsi sutartis tarp Dievo ir manęs. JIS mane palaimina tam, kad galėčiau būti palaiminimu.
Didžiausias palaiminimas yra žmogus, kuris gali atleisti ir per tai įgauna didelę, plačią širdį. Su juo žmonės jaučiasi priimti ir kad į juos rimtai žiūrima. Jo širdyje yra vietos žmonių poreikiams ir patiems žmonėms. Tokių žmonių pasaulyje nedaug. Ateikit, būk Dievo palaiminimu šeimai, draugams, kolegoms, kaimynams ir visiems, su kuriais susitiksi!!!

Ačiū Tau Jėzau, Tu laimini mane ir aš galiu šį palaiminimą perduoti kitiems. Kaip tai gerai!! Ačiū už Tavo palaikymą. Tu tikrai mane myli!!!

P. S.: yra gera melstis už kitus ir taip būti palaiminimu. Tada gali tyliai džiaugtis, kad kitiems sekasi ir kad Dievas atsako į tavo maldą.

Jėzaus žvilgsnis – 2020 05 13

„Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“
Jn 21, 17

Petras yra tas mokinys, kuris visada buvo pirmas. Tas, kuris daug kalba. Drąsus, bebaimis, didvyriškas, tas, kuris norėjo apginti savo Viešpaties gyvybę kardu. O tada staigiai dingo. Tas, kuris nepastebėtas įsėlino į vyriausiojo kunigo rūmų kiemą ir tris kartus išsižadėjo Jėzaus.
Tada pragydo gaidys, kaip Jėzus buvo išpranašavęs, ir Petras apsižvalgė. Jėzus atsisuko ir pažvelgė į Petrą. To buvo per daug, jis greitai nusisuko ir pasislėpė. O štai jie prie Galilėjos ežero: Jėzus sėdi prie ugnies ir kepa žuvį, mokiniai žvejoja valtyje. Tada jie ateina ir atsisėda šalia Jo. JIS pažvelgia į Petrą ir šį visą nusmelkia. – Petrai, ar tu mane myli? – Taip, Viešpatie, aš tave myliu. Jėzus įkišo lazdą į ugnį; tada vėl pažvelgia į Petrą: – Petrai, ar tu mane myli? – Taip, Viešpatie, aš tave myliu! Tai skamba neįtikinamai. Bet Viešpats vėl paklausia: – Ar tikrai mane myli? – Taip, Viešpatie, tu žinai viską, tu žinai, kad aš tave myliu! Tuomet Jėzaus žvilgsnis pasikečia, ir Petrui nebereikia jo vengti. Jėzus mylėjo Petrą, o Petras tvirtai žinojo, kad Jis irgi Jį myli. Prakeikimas nutrūko, atėjo atleidimas ir atpirkimas.
Kartą, kai buvau jaunas, maždaug 16 metų, susitikau su Dievu. Kenčiau melancholiją, nes tikrai nebuvau toks, koks turėjau būti. Kartą apsiniaukusią, lietingą dieną vaikščiojau miške. Kai pažvelgiau į viršų, virš manęs pasirodė didžiulis, ryškiai baltas debesis. Aš žinojau, kad tai yra Dievas. Bet aš nusisukau nuo šios nuostabios, akinančios baltos šviesos. Parbėgau namo ir pasislėpiau nuo Jo. Vėliau Jo meilė pasiekė mano širdį. Bet jausmai man buvo per stiprūs. Ašaros nesiliovė, nes gyvenimas buvo sunkus! Aš neleidau Jam manęs mylėti.
Kai Jėzus į mus pažvelgia, mus nusmelkia. Kaip galime atlaikyti Jo žvilgsnį? JIS turi akis tarsi rentgeno, kurios mato mumyse viską! Jaučiausi kaip Petras kieme  – kaip niekad toli nuo Jo. Tik atleidimas ir atpirkimas man padeda ne tik atlaikyti į Jo žvilgsnį, bet ir juo mėgautis. JIS gyvena mano širdyje, JIS myli mane ir aš Jį taip pat.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu mane priėmei, išlaisvinai iš tamsybių ir tamsių minčių bei jausmų. Tu žvelgi į mane su meile. Taip, aš Tave myliu!!!

Varginantys klausimai – 2020.05.12

Jėzus pasakė:
„Gaila man minios …. ​ ​Aš nenoriu paleisti jų alkanų ….“
Mt 15, 32

Žmonės klausėsi Jėzaus tris dienas. Jiems reikėjo šių gyvenimo žodžių. Žmonėms niekas nerūpėjo, nes jie rado tai, ko reikėjo jų sielai. Jėzui pagailo šių žmonių ir Jis norėjo jiems įduoti maisto. Todėl padaugino duoną ir žuvį ir visi pasisotino.
Jėzus ir mūsų nenori paleisti alkanų. Kartais mus vargina daugybė klausimų: kodėl Dievas tai leido? Kaip tai galėjo įvykti? Kodėl buvau toks kvailas? Kodėl tai padariau? Tai varginantys klausimai, kurie neleidžia naktį užmigti. Jie vis grįžta ir mus nuliūdina, supykdo ar palieka nevilty.
Bet JIS yra šalia! JIS supranta šiuos klausimus, mato giliausias mūsų širdies gelmes ir žino visus ryšius. Tik JIS gali duoti atsakymą. JIS turi gyvenimo žodžius, o ne prakeikimą.
Jis suteikia atsakymą. Kartais Jis  tiksliai nepaaiškina, kodėl ir kaip nutiko tas ar anas. Bet Jis leidžia mums žinoti, kad visada viską laiko savo rankose. JIS taip nusprendė ir Jame galime rasti ramybę.
Kaip vargšę širdį kankina šie begaliniai klausimai: kodėl, kaip, kodėl būtent aš? Bet atsakymą galime rasti tik Jame, Jo akivaizdoje. Joks logiškas paaiškinimas nesuteikia mums paguodos. Laikas taip pat neišgydo atminties. Tik Jis vienas gali mus paguosti ir suteikti ateitį.
Kodėl? Kaip? Šie klausimai nurimsta, kai susivienijame su Juo. Tada širdį apima ramybė, poilsis. Pagaliau!
Ateik prie Jėzaus širdies ir leisk, kad Jis tave paguostų dėl visų tavo gyvenimo kančių. JIS yra geriausias Guodėjas, kuris paguodžia iki giliausių mūsų širdies gelmių ir kuriame randame ramybę.
Jis žino, ko mes trokštame, ir turi vaistų.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu nenori mūsų išsiųsti alkanų! Be abejo, kartais mums netinka Tavo atsakymas. Bet kai pažvelgiu į Tave, pajaučiu Tave širdyje, turiu pakankamai atsakymų. Tu esi Viešpats, kuris mane myli. Ačiū!!!

Patarlių 31, 30

Žavumas  ­apgaulė, o grožis­  migla;
moteris turi būti giriama už pagarbią VIEŠPATIES baimę.
Patarlių 31,30

Dievobaimingą žmogų galima pastebėti ne pagal išorę, bet pagal širdį. Žinoma, grožis ir žavumas, stiprybė ir nuosavybė yra geri dalykai, tačiau tikras žmogaus turtas yra jo širdyje: ištikimybė, teisumas, nuolankumas, tyrumas, gailestingumas ir daug kitų dalykų. Dievas padaro žmogų tuo, kuo jis turėtų būti: žmogumi pagal Dievo širdį. Tada vyras galės pasakyti apie savo žmoną: Koks retas radinys ­ sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė! Vyras jai patiki savo širdį ir turi tikrą turtą. Ji atsilygina gerumu, o ne piktumu per visas savo gyvenimo dienas. Stiprybė ir orumas ­ jos drabužis; Jos vaikai ją giria, jos vyras irgi liaupsina ją, ji su šypsniu žiūri į ateitį (Patarlių 31:10-12,25,28).
Apie vyrą pagal Dievo širdį Biblija sako taip: Laimingas, kas VIEŠPATIES pagarbiai bijo, kas nuoširdžiai vykdo jo įsakymus… Gera žmogui, kuris dosnus ir skolina, kuris sąžiningai tvarko savo reikalus. Jis visada tvirtas; žmonės visada atmins teisų žmogų. Jis nebijos gauti blogos žinios; jo širdis tvirta, pasitikinti VIEŠPAČIU. Jo širdis patvari, jis nesibaimina, ir ilgainiui jo priešai bus nugalėti. Jis dosniai duoda beturčiams, niekada neišsenka jo dosnumas. Jis didis ir gerbiamas (Psalmė 112:1,5-9).

Jėzau, norėčiau būti vyras pagal Tavo širdį!! Prašau, pripildyk mane Savo Dvasia ir paimk viską, kas yra sena, iš mano širdies: rūpesčius, nepilnavertiškumo jausmą, baimes, vienatvę, išdidumą, kartumą, pavydą, šykštumą ir viską, kas Tau netinka. Leisk man būti vyru dėl kitų, kaip aprašyta 112 psalmėje. Ačiū, kad Tu taip myli mane! Tu esi mano stiprybė, mano Pagalbininkas ir Draugas; Tu esi pilnas gailestingumo, malonės, meilės ir draugiškumo. Ačiū, Jėzau!

Prarastasis sūnus  –  2020.05.10

Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! … Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.
Evangelija pagal Luką 15, 22.24

Sūnus tapo savarankiškas nuo tėvo ir, deja, praleido visus pinigus. Ir štai sugrįžo alkanas ir vedamas kaltės jausmo; – iš jo didingumo nieko nebeliko. Tėvas nuoširdžiai jį priėmė ir ruošėsi atšvęsti didžiulę šventę.
Tikrai, toks yra mūsų dangiškasis Tėvas. Jeigu pasidarome „savarankiški“ ir nueiname savais keliais, JIS laukia mūsų. JIS niekuomet nepaleidžia mūsų iš akių. Ir jeigu skęstame purve, JIS yra šalia ir mus gelbsti vėl ir vėl, JIS ištraukia mus iš bet kokių šiukšlių. JIS mus ir vėl naujai aprengia teisumo rūbais, kuriuos Jėzus mums laimėjo ant kryžiaus. JIS duoda mums nugalėtojo žiedą kaip Dievo įsūnystės ženklą, kaip valdžios prieš blogį ženklą, kaip ženklą, kad mes turime priėjimą prie malonės sosto. JIS duoda mums naujus batus. Ūkininkaujant labai svarbu guminiai batai, nes dažnai būna dumblina ir purvina. Tam, kad mes neišsipurvintume, mums reikia šitų guminių batų. Nuodėmės neturėtų prikibti prie mūsų ir mus išpurvinti!
Taip, pirmiausiai Dievo vaikas ateina į apvalymą, į prausyklą. Ten nuplaunamas visas pasaulio purvas bei nuodėmės. Tuomet duodami nauji, balti rūbai ir batai, o tuomet švenčiama dangiškoji šventė: sūnus, kuris buvo miręs, pasiklydęs, prarastas – ir vėl yra čia. Visi angelai gieda iš džiaugsmo, tėvas džiaugiasi, o Sūnus, Jėzus, didžiuojasi tuo, kuris sugrįžo. Dėl šio JIS buvo ant kryžiaus, kad jis galėtų gyventi danguje. Tikrai, mirtis ant kryžiaus pasiteisino, – šis žmogus laimėtas dangui!
Džiaukis, nes Tu priklausai dangui! Jeigu dar neturi leidimo į dangų, ateik greičiau pas Jėzų, leiskis apvalomas nuo viso purvo ir sek JUO. JIS laukia tavęs!

Dėkoju, Tėve, Tu ilgai manęs laukei ir štai paimi mane į Savo rankas, aprengi mane naujais teisumo rūbais, vadini mane Savo vaiku! Kaip gerai man pas Tave, Dėkoju!!!

Leisk mano tautai eiti!  –  2020.05.09

Viešpats kalbėjo Mozei:
Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia.
Išėjimo knyga 3, 7

Dievas pašaukia Mozę, kai šis 40 metų dykumoje gano avis. JIS nori, kad Mozė Dievo tautą išvestų iš Egipto, nes ten ji labai kenčia. JIS aprūpino Mozę „stebuklinga lazdele“, su kuria jis galėjo daryti stebuklus ir pasiuntė jį pas faraoną. Ten Mozė prašė: Leisk mano tautai eiti! Tačiau faraonas nenorėjo atiduoti pigios darbo jėgos ir vergų. Dievas pasiuntė 10 baisių negandų. Pirmosios negandos užklupo visą šalį, net ir izraelitus. Vis dėlto iš tikrųjų baisios negandos ištiko tik egiptiečius, Dievas padarė skirtumą tarp tautų. O štai dešimtoji neganda, visų pirmagimių mirtis, užklupo tik egiptiečius bei netikinčiuosius izraelitus (Jėzus taip pat buvo pirmagimis). Nes kas Velykų ėriuko ženklu pažymėjo durų staktą, buvo išgelbėtas, visi kiti žuvo. (Išgelbėjimo per Jėzų ženklas: kas po JO krauju, tas apsaugotas).
Leisk mano tautai eiti! – dar ir šiandien taip prašo Dievas. Egiptas, toks yra pasaulis su vilionėmis, priklausomybėmis, prabanga, nuodėmėmis ir pagundomis. Melas ir apgaulė, vagystės ir svetimavimas, visa tai taip paprasta, taip normalu mūsų pasaulyje. Bet tvirtai laikykis Jėzaus ir tau teks nesusipratimai bei pašaipos.
Leisk mano tautai eiti! – taip prašo Dievas. Ji turi palikti šį pasaulietiškumą, šiuos kvailus kompromisus, šią meilę pasauliui. Ji turi būti pašvęsta šventajam Dievui. Ji turi tapti viena, be teologijos padalijimų. Ji turi būti vienos širdies ir vienos sielos, ištikimai besiremiančios viena kita. Ji nebeturi būti sutepta velnio išmėginimų.
Leisk mano tautai eiti! – to trokšta Dievas. JIS įvykdys Savo valią ir išlaisvins mus nuo visko, kas mus apsunkina, nuo rūpesčių ir baimių, nuo priespaudos ir neteisybės, nuo velnio pančių, nuo priklausomybės, ligų, mirties baimių … JIS turi galią!
Leisk mano tautai eiti! – taip liepia Dievas. JIS išlaisvins mus ir nuo šio viruso, sulaikančio Dievo tautą nuo maldos ir bendrystės. Dėkojame JAM už ypatingą malonę!

Dėkoju, Jėzau, Tu jau ant kryžiaus atlaisvinai kelią! Tu norėtum, kad mes skaistintume save ir būtume Tavoji tauta, kad nebesusiteptume kompromisais ir drungnumu. Vesk mus į Dievo vaikų laisvę! Mes seksime Tavimi! Nes Tu esi mūsų nuostabusis Viešpats.