Muzika – 2019.08.11

Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį!
Laiškas Efeziečiams 5, 19

Muzika yra dieviškas išradimas, kurį JIS įdėjo į Savo kūrinius bei į mus, žmones. Dangus ir žemė yra pilni muzikos! Mūsų širdys suminkštėja klausantis geros muzikos, mes ištirpstame joje, o grojant džiugiai muzikai mes plojame ir mielai norėtume šokti. Visa tai, ką Dievas įdėjo į mus, tikrai nėra blogis.
Velnias kažkada buvo Liuciferis, šviesos angelas ir garbinimo vadovas danguje. Bet jis norėjo užimti Dievo vietą ir buvo išvarytas iš dangaus. Dabar žemėje jis krečia savo pokštus, o Dievas tai leidžia, kol įvyks teismas.
Velnias imituoja Dievą, tai reiškia, kad ir jis naudoja muziką savo tamsybių karalystėje. Pasinaudodamas muzika jis kontroliuoja žmones. Jis imituoja Dievo muziką.
Tai ne visuomet bloga, agresyvi muzika, pilna šauksmų bei verčiančių tonų, kuriais jis sujungia žmones. Tai paprasčiausiai kiekviena muzikos rūšis, kurios turinys nusigręžia nuo Dievo. Yra ir labai gražios muzikos, kuriamos ateistų.
Vien tik pagal stilių negalime skirstyti muzikos į dieviškąją ir satanistinę. Bet viršuje esančioje eilutėje yra nurodymas: … savo širdyse.
Dieviškoji muzika yra grynas džiaugsmas, visai kaip paukščių čiulbėjimas, kurie juo nesąmoningai garbina Dievą. Yra dvasinė muzika, giesmė, ir muzika, kuri buvo kuriama Dievo garbei (Bachas apie kiekvieną kūrinį rašė: Dievo garbei!)
Mes, krikščionys, dėl tiek daug ko ginčijamės. Meldžiu, palikime vienas kitą ramybėje! Kiekvienas turi savitą skonį ir savąją istoriją. Niekas nevaikščiojo kito batais. Prašau, tiesiog palikime ramybėje, kuomet kažkas dainuoja pro šalį arba pasirenka nenormalų muzikos stilių! Turime svarbesnių reikalų!
Geriau leiskimės pripildomi Dievo Dvasios ir giedokime iš visos širdies (ir iš visos gerklės) mūsų Viešpaties garbei! Tyliai ar garsiai, pavieniui ar bendruomenėje, Dievui patiks mūsų muzika. Mūsų Dievo šlovinimas giesmėmis grįžta mums atgal, nes tai daro mus džiaugsmingais, nerūpestingais, tikinčiais, dėkingais….. Tikrai, giesmėje Dvasia veikia mumyse.
Kiek daug stebuklų, išlaisvinimų, išgydymų įvyksta šlovinimo metu! Nes ten, kur šlovinamas Dievas, išgelbėjimas yra šalia. AMEN!

Dėkoju, Jėzau!! Tu padovanojai mums muziką, Tu mėgsti muziką, Tu esi šalia šlovinimo metu! O aš tampu džiaugsmingas ir laisvas, kuomet Tave šlovinu, garbinu, giedu Tau, ar tiesiog dainuoju. Amen!!

Mano dangiškasis tėvas – 2019.08.10

Tavo akys matė mane dar negimusį.
Į tavo knygą buvo įrašytos
visos man skirtos dienos.
Psalmė 139, 16

Mėgstu šią psalmę, mieliausiai norėčiau išmokti ją mintinai ir nuolat sau kartoti. Nes būtent joje yra Dievo meilės prisipažinimas man.
Psalmė aprašo, kaip su meile Dievas apgaubia mane iš visų pusių, kaip JIS pažįsta kiekvieną žodį ir mintį, kaip JIS žino manuosius motyvus, mano problemas, mano kelią, viską. Ir visa tai priima be jokio iškelto grūmojančio piršto, be grėsmės, be pasmerkimo, tiesiog su meile bei džiaugsmu man. Mano mąstymą tai apverčia aukštyn kojom!
JIS sukūrė mane, sukūrė su meile. Rezultatas JAM patinka, JIS džiaugiasi juo. Aš pats matau, ko trūksta ar kur kokia smulkmena prasilenkia. JIS regi viską bendrai, visumoje, ir viskas kartu dera. JIS turi kitokį žvilgsnį nei mano, meilės kupiną žvilgsnį, ne kritiškumo pilną žvilgsnį, kuris smerkia viską, kas yra ne taip.
JIS matė, kaip aš gimiau, ir tuomet JIS laikė Savąsias rankas virš manęs; – kitaip aš nebūčiau gimęs. JIS atrinko genus, sergėjo augimą, JIS gerai į mane investavo.
Vieniems tai padaryti sekasi geriau, kitiems – blogiau. Bet aš turiu savo specialiuosius gebėjimus, kurių niekas kitas neturi tokių kaip aš. Nuostabu! Aš esu unikalus!! Sudie, mieli nepilnavertiškumo kompleksai! Pasitraukite! Esu šio to vertas!
Tikrai, Dievui aš esu labai, labai daug vertas. Ne dėl savo gebėjimų, bet tiesiog todėl, kad esu JO pamiltas vaikas.
JO knygoje įrašytos visos man skirtos dienos, tik man kiekviena diena yra nauja. Kiekvieną dieną turiu iš naujo nuspręsti, ar turiu stengtis, dirbti, išlikti ištikimu JAM, sekti JO žodžiu… JIS jau žino rezultatą, bet elgiasi taip, lyg ir JAM visa būtų nauja. Taip, toks yra mano dangiškasis tėvas, JIS leidžia sau nusileisti iki mano lygio, nes aš į JO lygį pakilti negaliu.
Myliu savo dangiškąjį Tėvą, nes ir JIS mane myli. Unikalus esu JO akyse, vertingas ir nepalyginamas. Pamažu išmoksiu žvelgti į save Dievo akimis. Tai procesas, nemoku to, nes kritika, kurios mes išmokome, viską griauna. Žvelkime geriau Dievo akimis! Į save pačius ir, žinoma, į savo vaikus ar tėvus bei visus kitus žmones!

Dėkoju, mielas Tėve danguje, kad Tu mane sukūrei! Tu jau tada žinojai kiekvieną mano gyvenimo dieną, ir ištarei man Taip. Tu myli mane, Tu džiaugiesi manimi ir ištikimai stovi mano pusėje. Dėkoju!!!

Viešpats ir JO tauta – 2019.08.0​9​

Pranašas Samuelis sako Izraelio tautai:
Savo didžio vardo dėlei neatmes VIEŠPATS savo tautos, nes VIEŠPAČIUI patiko padaryti jus sau tauta.
1. Samuelio 12, 22

Samuelis šioje kalboje prisimena Dievo ištikimybę ir Izraelio tautos neištikimybę. Kaip greitai jie ir vėl pradėjo sekti kitais dalykais ir dievais bei pamiršo Viešpatį. Vis dėlto Dievas išsirinko Abraomą ir dėl jo tikėjimo pažadėjo iš jo palikuonių padaryti didžiulę, išrinktąją tautą: Izraelio.
Iki šiandien Dievas laikosi ištikimybės, nors tik keletas pažįsta JO kelius, nors ir daugelis eina pasaulietiniais keliais, o religingieji per įstatymus nemato Viešpaties. JIS davė jiems Savo žodį, kad Izraelio tauta niekuomet nepražus ir pataps JO, tada pažins Viešpatį, Mesiją. Būtent taip Dievas padarė Savo tautą iš mūsų, krikščionių. Net jeigu kartais tai yra naivi tauta, kartais tik „apyšilčiai“ mylinti Viešpatį, kartais einanti savais keliais, Viešpats vistiek myli Savo tautą. JIS ją sukūrė ir JIS nusprendė, niekada jos neįskaudinti, nei kartelio. Tai JO vaikai! JIS laikosi Savo duoto žodžio! JIS yra ištikimas, net kai mes nesame ištikimi!
JIS užbaigs Savo darbą su Izraeliu, JIS užbaigs Savo darbą ir su mumis. JIS galutinai surinks Savo bendruomenę, nepriekaištingai. JIS išpildys Savo žodį mums ir mus, kiekvieną atskirai, pasiims Savojon nuosavybėn. JIS pažadėjo, nei vieno, kuris tik ateis pas JĮ, neatstumti. JIS priėmė mus kaip Savo vaikus…..
Mes turime būti tikri, kad Dievas stovi už mus ir niekad neleis nukristi. O, Viešpatie, įdėk šį tikrumą man giliai giliai į širdį! (Tai vienas iš Šventosios Dvasios darbų, ir mes turime jo melsti, jeigu tokio tikrumo neturime).

Mielasis Viešpatie Jėzau, meldžiu, įdėk tikrumą, jog Tu esi ištikimas, labai giliai i mano širdį! Tu myli mane, net jei aš ne visuomet teisingai elgiuosi. Tu priėmei mane kaip vaiką ir Tu atleidi. Tu turi kantrybės su manimi. Tu pasirinkai mane ir vesi mane iki pabaigos. Dėkoju, Tu laikaisi Savojo žodžio!!!

Kelionė ​ ​- ​ ​2019.08.0​8​

Teisieji žaliuoja lyg palmės
ir auga lyg kedrai Libano. …
Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių, –
visad jie sodrūs ir sultingi,
liudydami, koks teisus yra VIEŠPATS –
mano Uola, nes jame nėra ydos.
92 psalmė, 13. 15

Aš myliu šį pažadą, nes esu vyresnis. Taip, tai tiesa: Viešpats rūpinasi manimi ir aš esu sodrus ir sultingas net senatvėje. Žinoma, sveikata ir fizinės jėgos menksta ir nyksta, bet, kaip Paulius sako, būdamas silpnas esu galingas. Jo galia geriausiai atsiskleidžia silpnuose žmonėse, kurie Juo besąlygiškai tiki.
Nuostabu, tiesa? Kam laukti, kol pasensi ir nebemąstysi! Net ir būdamas jaunas turėtum žinoti: ten, kur esu silpnas, Viešpats gali galingai veikti. Ten, kur galiu parodyti savo jėgą ir talentą, Jam nėra ką veikti.
Gal toks nuolankumas yra senatvės vaisius? Nebegali tiek pat kaip anksčiau ir turi labiau pasikliauti Viešpačiu. Kai buvau jaunas ir stiprus, viską galėjau. Bet šiandien prašau Viešpaties…
Anksčiau buvo daug dalykų, kuriuos dariau, kaip norėjau. Šiandien klausiu Viešpaties, ar ir kaip turėtų būti. Net jei ieškau automobilio stovėjimo vietos, aš paprašau Jo ir Jis tuo pasirūpina. Kokia nuostabi yra tokia draugystė! Malonu turėti tokį gražų tėvą!
Kai buvau jaunas, pats išsikeldavau savo tikslus ir sugalvodavau, kaip juos pasiekti. Dabar mieliau klausiu Viešpaties, Jis geriau viską mato.
Net kai turiu perbristi upę, Jis yra kartu, mano Gelbėtojas, mano geriausias draugas. JIS mane perneša. Ir dar prieš pernešdamas Jis pradžiugina mane savo begaliniu artumu. Aš tai mačiau kituose. Kiekvieną dieną jie spinduliavo vis didesniu Dievo džiaugsmu. Kūnas nyko, bet siela pražydo.
Nuostabu kartu su Viešpačiu eiti per gyvenimą. Taip, aukščiau parašytas žodis yra tiesa: jame nėra ydos, Jis veda mane teisingu keliu, Jis nepadarė klaidų, Jis atvedė mane į tikslą. Nors kartais buvo sunku, Jis visada stovėjo šalia. Aleliuja!

Ačiū, Viešpatie, kad esi šalia!!!

JIS greitai ateis!!! ​ ​-​ ​ 2019.08.07

Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe.
Evangelija pagal Luką 21, 27

Kai kurie bijo, kad bus pamiršti, kai Jėzus vėl ateis. Kai kurie bijo, kad, mirus ir išbarsčius jų kūną, Viešpats jo nebegalės rasti. Šias baimes sukelia daugybė klaidingų ir gąsdinančių mokymų.
Tiesą sakant, viskas labai paprasta: Jėzus ateis dar kartą, ir visas pasaulis Jį pamatys ir pažins. Kaip žaibas eina aplink žemę, toks bus ir antrasis Jo atėjimas. Nebus nei vieno, kuris jo nepastebėtų ar pramiegotų. Tada jis išsiųs savo angelus, kurie surinks visus, mirusius kartu su Kristumi. Jis surinks visus savo vaikus, nepamirš nei vieno!
Tada, prieš 2000 metų, Jis atėjo kaip mažas vaikas, nekaltas ir pažeidžiamas. Bet netrukus Jis ateis kaip galingas karalių Karalius ir angelų armijos atžygiuos kartu su Juo! Tada niekas negalės Jam atsispirti. JIS yra Kristus, Karalius!
Tada pagaliau įsiviešpataus ramybė. Karaliaus taika ir kova pasibaigs! Valdys teisingumas ir baigsis apgavystės! Tuomet žmogaus gyvenimas taps ir vėl vertingas! Joks žmogus nebevergaus ir neturės už centus siūti mums marškinių! Tada galėsime laisvai girti savo Viešpatį nebijodami kalėjimo! Tada niekam nenusuks galvos už tai, kad jis krikščionis! O, Viešpatie, ateik greičiau!
Antrasis Jo atėjimas yra galutinis mūsų atpirkimas. Jau dabar mes ragaujame amžinybę: vyksta išgydymai, apsivalymas, atleidimas, išsivadavimas, džiaugsmas ir ramybė. Jam atėjus tai įvyks pilnai. Išsivadavimas ir džiaugsmas bus užbaigti! O, Viešpatie, ateik greičiau!
Tuomet nebebus korupcijos, o teisme bus paskelbtas teisingumas. Tada chirurgas, prieš atlikdamas operaciją, nebeties rankos. Tuomet gatvėse bus skelbiama taika ir mandagumas, o pėstieji bus saugūs. O, Viešpatie, ateik greičiau!
Tada galėsiu gyventi taip, kaip nori Viešpats. Dabar mane vilioja pagundos ir kartais, deja, joms pasiduodu. Tuomet būsiu laisvas ir tyras Jam, mano mylimam Gelbėtojui. O, Viešpatie, ateik greičiau!!!

Ačiū, Jėzau, Tu greitai ateisi manęs pasiimti! Tada mes tapsime viena, Tu ir aš. Kol kas mus vis dar skiria nuodėmė. Bet Tu ateini manęs išpirkti! O, Viešpatie, ateik greičiau!!!

Rasti Dievą – 2019.08.06

Tačiau ieškosi ten VIEŠPATIES, savo Dievo, ir rasi jį, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela.
Pakartoto Įstatymo 4, 29

Visada buvo ir vis dar egzistuoja periodai, kuomet Dievas yra nereikalingas ir neieškomas. Tiesiog nėra antenos, kuri „pagautų“ Jo ryšį, nes visa kita atrodo žymiai svarbiau.
Bet tada ateina laikas, kai vienam tampa nepakeliamai sunku ir pradėję klausinėti bei mąstyti apie gyvenimo prasmę, to atsakymo ieškome Dieve. Pirmiausia tai pasireiškia tyliais pamąstymais, tačiau Dievo Dvasia taip lengvai nepalieka, todėl noras suvokti tikrą gyvenimo prasmę vis stiprėja. Mes randame Jį, kai visiškai nusivylę kreipiamės į Dievą bei visa širdimi ir visa siela ieškome Jo. Mūsų širdys tampa pripildytos begalinės JO ramybės ir mes suvokiame, kad esame arti tikslo,visiškai šalia Jo!
Dievą būtų įmanoma surasti žymiai lengviau ir greičiau. JIS galėtų apsireikšti debesyse arba padaryti kažką tokio, kad kiekvienas pradėtų tikėti Juo. Tačiau JIS nori kažko kito: JIS trokšta visos mūsų širdies. O ji priklauso JAM tik tuomet, jei ieškome JO visa širdimi, išsiilgę ir viskuo nusivylę. Tuomet mūsų Dievas prilygsta tikram Dievui, o ne kokiam nors ritualais apipintam stabui. Ne, Dievas trokšta visos mūsų esybės ir mes trokštame Jo lygiai taip pat!
JIS pažadėjo: Jūs rasite mane! JIS laikysis Savo žodžio ir, net neabejoju, kad Tu Jį rasi.
Visos Tavo paieškos ir ilgesys atsipirks: JIS yra ne tolimas, bet labai labai artimas Dievas.

Dėkoju Tėve, esantis danguje, kad esi mano Tėvas! Ieškojau ir ilgėjausi Tavęs, gyvenimo tikslo ir prasmės; – ir Tu tapai man atsakymu. Taigi dabar būnant šalia Tavęs mano siela gali nurimti. Dėkoju, kad esi ne tolimas, bet visiškai artimas Dievas, žymiai artimesnis, nei bet koks kitas žmogus! Tu esi mano troškimų, norų ir vilties Įgyvendintojas. Tik Tavyje esu visiškai saugus, patenkintas ir laimingas.

Raktas į dieviškąją pilnatvę – 2019.08.05

Vienas didikas kartą paklausė:
„Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
Evangelija pagal Luką 18, 18

Jėzus klausia vyro: Ar laikeisi visų įsakymų? – Taip, atsakė jis, nuo jaunumės. Ko gi dar man trūksta?? – Jėzus jam sako: vieno dalyko tau dar trūksta: parduok, ką turi. Tuomet ateik ir sek paskui mane! – Tai išgirdęs žmogus labai nusiminė, nes buvo labai turtingas. Matydamas jį tokį, Jėzus prabilo: kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę. – Girdėjusieji tai buvo labai nustebę. Kas tada galės būti išgelbėtas? Jėzus atsakė: Kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui. Petras pagalvojo ir tarė: Jėzau, mes, viską palikę, nuėjome paskui tave… mes viską palikome. – Ir Jėzus atsakė jam: Amen, sakau jums: nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.
Įdomi aplinkybė!! Žmogus klausia, ką jis turi daryti?? Ir Jėzus jam atsako: Visai nieko. Tau nereikia nieko daryti, tu tik turi kažką paleisti, palikti! Nereikia keliais nušliaužti iki Romos, Dievo geranoriškumo tau nereikia išpirkti gerais darbais, teturi paleisti tai, kas stovi tarp tavęs ir Dievo! – Turtingajam tai buvo turtai, kitiems tai yra hobiai ar karjera, arba sportas, o gal stingdantis netikėjimas. Visa, kas įmanoma – tiek gera, tiek bloga, gali įsiterpti tarp tavęs ir Dievo. Geriausi darbai Viešpačiui gali tave atskirti nuo Dievo! Taigi, visuomet pirmiausia ieškok Viešpaties, suteik JAM rytais 10 minučių, leisk JAM būti Viešpačiu, neik į kompromisus dėl poros pinigų, nepriimk tiesos iš dalies, gyvenk teisiai! Ieškok širdies santykio su Jėzumi! Vien tik tai yra kelias į dieviškąją pilnatvę tavyje: džiaugsmas, ramybė, meilė, viltis, atleidimas! Tikrai, JIS yra mūsų ramybė, o ne turtai, ir net ne koks mielas žmogus… tik JIS vienas.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi manasis kelias pas Dievą, manasis raktas į dangų, mano gyvenimas, manoji viltis! Tikrai, Viešpatie, myliu Tave ir mielai esu su Tavimi kartu! Ir jeigu kas nors man svarbesnis taps nei TU, įspėk mane, meldžiu, laiku!! Aš nepralošiu Tavosios malonės. Tu esi toks geras man, dėkoju!!

Krikščioniška malda – 2019.08.04

Tada Viešpats tarė: Aš atleidžiu, kaip tu prašai.
Skaičių knyga 14, 20

Izraelio tauta keliavo iš Egipto iki Kanaano sienos, pažadėtosios žemės. Jie turėjo ją pasisavinti. Tačiau jie bijojo ir maištavo prieš Dievą. JĮ apėmė pyktis ir JIS norėjo visa sunaikinti. Bet Mozė stojo už juos. Čia Dievas ir ištarė šią eilutę, parašytą aukščiau: Aš atleidžiu, kaip tu prašai. – Vis dėlto nenubausti jie likti neturėtų. 40 metų jie turėjo vaikščioti dykumoje, kol paskutinysis maištautojas mirė. Tada jų vaikai turėjo užimti žemę.
Dievas buvo labai įtūžęs ant Izraelio, bet nepaisant to vistiek atleido, nes Mozė to prašė.
Būtent tokia turėtų būti ir mūsų malda už šalia esančius žmones. Juk matome, kaip jie pažeidžia Dievo įsakymus. Už visą savo tautą turėtume taip melstis, nes jie maištavo prieš Dievo įsakymus ir kūrė savus mokymus, įstatymus ir dievus. Jie tiki viskuo, bet tik ne Viespačiu.
Dievas myli žmones, esančius aplink tave, net jei jie daro bloga. JIS juos myli net jei jie nusideda prieš tave ir daro bloga tau. Dėl to Jėzus numirė ant kryžiaus.
Dažnai mes meldžiame tik teisingumo. Mes norime, kad Dievas įgyvendintų teisingumą žmonėms, nuo kurių mes patyrėme neteisybę. Vis dėlto JIS juos išgelbės.
Daugelis krikščionių šalyse, kuriose krikščionys buvo persekiojami, mato tai, o taip pat jie mato būsimus krikščionis savo kankintojuose. Toks požiūris visiškai skiriasi nuo į save orientuoto požiūrio. Čia mes galime išmokti, kokia yra tikroji krikščionybė: Kankintojas yra būsimasis krikščionis! – Tai mums labai palengvina melstis Jėzaus dvasia.
Mačiau, kaip smarkiai žmonės kenčia dėl nuodėmių. Daugumos, kurie padarė man skriaudos, melavo, apgaudinėjo ir vogė, jau nebėra. Kiti gydosi psichiatrinėje arba yra kalėjime. Vienas turintis proto negalią. Tokios yra bausmės, kurias skiria Dievas už kenkimą Savo vaikams.
Kai pagalvoju apie tai, apima gailestis šiems žmonėms. Čia, žemėje, jau pragaras, o po to dar ir tikrasis pragaras.
Tuomet pradedu už šiuos žmones melstis. Pradžioje nenoriai, nes jie man padarė bloga. Bet kuo labiau perimu Jėzaus požiūrį, tuo intensyviau užtariu juos, nes Kristaus meilė mane užvaldo.
Dievas pažadėjo jiems atleisti. Taigi jie laisvi priimti Kristų. Ir dėl to taip pat turėtume melstis!!

Dėkoju, Jėzau, Tu atleidi man, Tu atleidi ir kiekvienam kitam. Daug blogo aš patyriau, vis dėlto Tu visada manimi rūpinaisi ir atlygindavai man padarytą žalą. Tik dėl Tavęs aš vis dar gyvenu. Viešpatie, aš taip pat noriu atleisti ir melsti už savo priešus, kad jie susipažintų su Tavimi ir nepatektų į pragarą.

144 psalmė, Dovydo – 2019.08.0​3​

Tebūna šlovinamas Viešpats, mano uola!
Jis lavina mano rankas mūšiui
ir mano pirštus karybai.
144 psalmė, 1

Dovydas buvo didis karys ir karalius. Jis iškovojo daug pergalių, nes Dievas jam padėjo. Jis buvo Dievo numylėtinis, kadangi labai JUO pasitikėjo bei JO klausėsi. Taip galėjo Dievas padaryti JĮ didžiu. – Dievui nereikia vadovų, kurie nėra nuolankūs, kurie negali būti tarnais, kurie patys nori būti dideli ir visame kame skleisti tik savo nuomonę…
Dovydas turėjo išmokti kovoti su lanku ir kardu ir „savo amato“ jis akivaidžiai išmoko gerai. – (Jis gi buvo maldos žmogus.)
Šiandien Dievo tautai reikia kitokių ginklų, bet lygiai taip pat veiksmingų: Maldų. Veiksmingų maldų mes mokomės Dievo mokykloje. Šventoji Dvasia mus įveda į maldos meną: širdimi ir siela būti su dangiškuoju tėvu.
Vėl ir vėl JIS išbando mūsų požiūrį, visai kaip muzikantas savo instrumentus. Vis darnesnis tampa skambesys, kol galiausiai tampame vienu su Viešpačiu. JIS veda mus per gyvenimo mokyklą, taip mes mokomės melstis, būti pokalbyje su Dievu. Gyvendami turime užduotį: melstis ir užtarti žmones!!
Arba kodėl gyvename ir neiname tiesiai į dangų?
Dievas yra mano užuovėja ir mano pilis, mano tvirtovė ir mano gelbėtojas, mano skydas, kuriuo pasitikiu… taip kalba 2 eilutė. Toks mūsų saugumas Jėzuje: JIS yra mūsų pilis! Ten esu aš saugus. Ir dėl šio saugumo aš galiu melstis ir kovoti už žmones. Galiu būti aktyvus ir parodyti Dievo gailestingumą. Man nebereikia rūpintis savimi, bet esu laisvas vykdyti Jėzaus valią.
Tą pat girdžiu ir iš mielų savo brolių. Štai anūkas atvyko pasisvečiuoti ir staiga jam pradėjo stipriai skaudėti ausį. Ir senelis pradėjo melstis. Mažasis klasosi ir galvoja: Nagi, juk skausmas dingo! – Oi, kaip apsidžiaugė senelis!! Tikrai, Viešpats mus moko kovos, moko, kaip pirštus panaudoti karo galiai. Štai senelis tikrai nuolat melsis, kai tik anūkas susirgs… o galbūt ir už kitus žmones, kurie dar nepažįsta Jėzaus. JIS yra nuostabus!!!

Dėkoju, Jėzau! Tu nesi kurčias mūsų maldoms, Tu jas girdi, esi kupinas gailestingumo ir veiki. Kur dar yra toks nuostabus Dievas kaip Tu?? Dėkoju, Jėzau!!

Dievo vaikai – 2019.08.02

Visiems, kurie jį priėmė,
jis davė galią tapti Dievo vaikais –
tiems, kurie tiki jo vardą.
Evangelija pagal Joną 1, 12

Būti vaiku, kaip gera. Esi neapsunkintas atsakomybės. Turi kažką, kame gali rasti paguodą ir saugumą. Nereikia rūpintis maistu, gėrimu, gyvenamąja vieta, miegu … visa tai daro tėvai. Ir karts nuo karto yra ledų, torto, šokolado bei kitų nuostabių dalykų.
Po to pradedi būti suaugusiuoju ir perimi atsakomybę. Mama nebepaguodžia dėl kiekvienos mažos „popos“. Pats gali visa pakelti ir išgyventi.
Ir vis dėlto, kuo vyresnis tampu, tuo labiau ilgiuosi savo tėvo. Ko nors, pas ką galėčiau gauti patarimą ir su kuriuo galėčiau aptarti problemas.
Ir štai aš džiaugiuosi turėdamas dangiškąjį tėvą. JIS yra toks, kokiu aš įsivaizduoju patį geriausią tėtį. JIS saugo, guodžia, padeda, išklauso, suteikia patarimą ….. JIS paprasčiausiai yra geras man. Man nereikia nepasitikėti galvojant, kad JIS išnaudos mane Saviems planams. Galiu ateiti pas JĮ toks, koks esu ir man visai nereikia apsimetinėti. JIS yra kaip tėtis, kaip draugas ir kaip mama ar draugė. Savo esybe JIS toks visa apimantis, kad vien tik „tėviškas“ JAM apibūdinti nepakanka. – Bet aš esu JO vaikas, ir tai yra svarbiausia.
Taip yra dėl to, kad Jėzus gyvena manyje. Aš tikiu JUO, savuoju Viešpačiu. Aš pasikviečiau JĮ į savo širdį, kad JIS būtų mano karalius, mano ramybės kunigaikštis. JIS apvalė mane nuo visų nuodėmių ir purvo. JIS atlaisvino man kelią pas tėvą. JIS priėmė mane kaip brolį, nes mes turime tą patį tėtį.
Karalienės Elžbietos vaikai visada buvo labai šilti savo mamai. Jie nesivadovavo kitų naudojamais kreipiniais: Jūsų didenybe, jūsų aukštenybe ar pan. Jiems to neprireikė, nes ji juk jų mama.
Taip yra ir su mumis: Mums nereikia pamaldžių žodžių rinkinių, nes Dievas tapo mūsų Tėvu. Žinoma, mes vis dar kupini pagarbos JO atžvilgiu, bet vistik kitaip nei anksčiau. Mūsų pagrindas yra tik meilė, nebe baimė.
Taigi Jėzus padarė mane Dievo vaiku, mylimu Dievo vaiku. Aš tikiu JUO, aš priklausau JAM.
Kokia galia slypi tame! Galiu prašyti visko, o JAM sunku atsakyti Ne. Aš esu ne tik vaikas, bet ir įpėdinis. Aš paveldžiu viską, ką ir Jėzus paveldėjo. Ir kai aš būsiu pakankamai subrendęs, JIS man visa atiduos. Aleliuja!

Dėkoju, Jėzau, Tu darai mane Dievo vaiku!! Kaip man gerai, juk turiu tėtį, turiu visą šeimą!!! Nuostabu, nebeesu vienas!! Dėkoju!!!