Temos Archyvai: Allgemein

Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.
Evangelija pagal Joną 21, 17

Jėzus pats viską žino, JIS pažįsta pačias giliausias mūsų širdies gelmes. Tačiau Petras nepažino savęs. Kartą, kai Jėzus pasakė, kad visi Jį išduos ir paliks, Petras, pilnas pasitikėjo savimi ir entuziazmo, tarė: „Aš niekada! Aš atiduosiu už tave savo gyvenimą! Bet Jėzus žinojo geriau. Dar prieš tai, kai gaidys užgiedos ir saulė patekės, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Ir kai užgiedojo gaidys, Jėzus pasuko galvą ir pažvelgė į Petrą. Tai persmelkė Petrą, nes Jėzus buvo teisus: tą naktį Petras tris kartus Jo išsigynė ir išdavė savo mylimąjį Viešpatį. Jis išėjo laukan ir gaudžiai pravirko.
Mūsų entuziazmas ir meilės jausmai greitai praeina. Negalime jais pasikliauti. Tai tik žmogiški jausmai ir sprendimai, kurie gali pasikeisti. Mūsų meilė Viešpačiui, pastatyta ant šių dievobaimingų jausmų, greitai atvėsta, kai kyla problemų. Kol tęsiasi šlovinimo naktis, mes Jį labai mylim, bet kai pavargstame, mūsų entuziasmas išblėsta.
Mūsų darbas Viešpačiui neturi būti mūsų meilės matuoklis. Priešingu atveju jis tampa liepsninga šiaudų ugnimi, kuri netrukus išnyksta, arba kažkuo varginančiu ir varžančiu.
Jėzus dažnai neklausia tokių gilių dalykų. Bet jis turėjo priežastį paklausti Petro: Petras turėtų žinoti, kiek jis, nepaisant jo nesėkmės, myli Viešpatį ir kiek jam reikia Dievo meilės. Ši meilė, kuri giliai įsišaknijusi širdyse per Šventąją Dvasią, negali būti nuslopinta, ši ugnis dega visą amžinybę. Dievo meilė per Šventąją Dvasią buvo išlieta į mūsų širdis. JIS pirmas mane pamilo, kai dar buvau pražuvęs nusidėjėlis, ir dabar aš myliu Jį iš visos širdies. Štai ką daro Šventoji Dvasia. Ir aš prašau Jo tai tęsti!
Šis meilės santykis su Jėzumi leidžia mums dėl Jo dirbti, gyventi ir tarnauti nepavargstant ir nenusilpstant. Mes tarnaujame ne žmonėms, kurie kartais yra sunkūs ir nedėkingi, bet Jam. Todėl nebėra nusivylimo.
Jėzus myli mus ir JIS klausia: „Ar myli mane? Ar gyveni mano meilėje? Ar nori, kad tavo širdis būtų užpildyta šitos dieviškosios meilės?“

Taip, Viešpatie, aš noriu! Man reikia Tavo meilės, net jei aš nuo jos ir atsitraukiu; ji yra tokia didelė ir įsiskverbia į mane taip giliai, kad beveik skauda! Bet noriu pripažinti, noriu būti mylimas; nes aš Tave myliu ir beveik mirštu, kaip Tavęs trokštu.

O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas liepsnojančias piktojo strėles.
Laiškas Efeziečiams 6, 16

Mūsų tikėjimas yra tai, kas leidžia mums laimėti. Mes patys vieni negalime pasiekti pergalės, bet mūsų Dangiškasis Tėvas niekada nepalieka tikėjimo vaiko likimo valiai. Jis tuoj pat skuba jam į pagalbą!
Kartais aš pastebiu tikinčiųjų beveik naivų tikėjimą. Jie meldžia Dievo parkavimo vietos savo automobiliui – ir suranda geriausią! Jie kažką pameta ir užuot ieškoję, meldžiasi: Jėzau, parodyk man, kur tai yra – ir suranda. Jie spinduliuoja dangišką ramybę, nepaisant ligų, skausmo ir daugybės sunkumų. Jie paprasčiausiai žino: Jėzus yra visai arti, kad galėtų padėti ir pakelti.
Taip iš tikrųjų šaudo piktasis ypatingai į tikinčiuosius, bet tikėjimo skydas užgesina liepsnojančias strėles. Jų Jėzus nepanaikina! Ir ne tik tai: po jų skydu randa vietos ir kiti. Užtarimo maldomis tikintieji apsaugo kitus.
Tikėjimas veikia! Galima būtų taip pasakyti. Tikėjimo ar netikėjimo skirtumai gana aiškūs. Ar kažkas krenta, ar stovi. Ar kažkas Jėzuje jaučiasi saugus, ar rūpesčiai ir nerimas atima ramybę. Ar kažkas kovoja už Jėzų, ar sėdi ant sofos ir nieko nedaro. Pirmieji mokiniai buvo pilni tikėjimo ir apie juos sakė: pagaliai šie vyrai atvyko ir į mūsų miestą. Tie, kurie visą pasaulį sujudino!
Ligoniai pasveiksta, Dievo Žodis, o ne žmogiškoji išmintis pamokslaujama, mirusieji prisikelia, tamsos jėgos priverstos trauktis… Jėzus sakė, kad tai Dievo Karalystės ženklai. Mūsų tikėjimo dėka tai įmanoma!
Mes turime stipriausią Viešpatį žemėje ir danguje. Kas Jam gali būti neįmanoma? Todėl džiaukimės šiandien, giedokime Jam gyriaus giesmes, dėkokime Jam ir kelkime džiaugsmingą triukšmą. Ir linksmai mėgaukimės šia diena. JIS yra čia!

Dėkoju, Jėzau, Tu esi man veiksmingas skydas, būtent tikėjimo skydas. Tu pats įsodinai jį į mano širdį, kaip mažą, jautrų augalėlį. Aš noriu juo rūpintis, kol jis taps didelis ir stiprus. Aš noriu Tavimi pasitikėti ir Tu niekada manęs nepaliksi ir nepamirši. Tavyje aš esu saugus!

Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė!
Nehemijo 8, 10

Du keliautojai keliauja per mišką. Jau vėlu ir greitai sutems. Vis dėlto vienas iš jų tampa vis džiaugsmingesnis, o kitas – vis niūresnis. Kodėl? Ogi vienas jų žino: už dviejų kilometrų bus poilsio namai, ten bus šašlykų, keptų pupelių, bulvių, karštos arbatos ir puikiausio deserto. Šis malonumo numatymas jį drąsina; – o kitas šito nežino, dėl to jis tampa vis liūdnesis ir vis labiau susirūpinęs.
Ir dar viena istorija: du keliautojai eina per mišką. Vienas jų nosį nukabinęs, galvą nunarinęs. O kitas eina lengvai ir linksmai, pastebi gėles ir medžius, dainuoja sau. Kodėl? Na, vienas iš jų tempia sunkią savo kuprinę, o kitas ne; – jo kuprinė vežama mašinoje.
Ir ką bendro visa tai turi su mūsų eilute viršuj? Nagi, apmąstyk, koks tavo gyvenimas? Ar netampi bejėgis, liūdnesnis, nudrąsintas ir betikslis? Ar nėra tau visko per daug, per sunku, pernelyg daug atsakomybės, pareigų, ar nėra tiesiog visko per daug tokiam mažam žmogeliui kaip tu? Ar ne per sunku tau susitvarkyti su savo atsakomybe ar nesėkmėmis? Ar tu pernelyg viskuo persiėmęs? Ar kiti tave pernelyg apsunkina? Ko lauki, tikiesi tu pats iš savęs, arba ko Dievas tikisi iš tavęs? Pasitikrink gi pagaliau! Atrask balansą! Koks keliautojas esi tu?
Dievas nori mums geriausio; JIS pažįsta visas poilsio vietas prie vandens, turi numatęs vešlias pievas savo bandai. Prie JO širdies visuomet sekmadienis!
JIS nori paimti mūsų kuprinę, mūsų sunkią kuprinę, pilną šiukšlių ir akmenų. Visas kaltes bei nesėkmes JIS nori paimti iš mūsų. JIS nori nešti visus mūsų rūpesčius ir pastangas. Visos atsakomybės gali likti ilsėtis ant JO pečių.
O mes? O mes turime eiti per gyvenimą kaip džiaugsmingai nerūpestingi vaikai, kurių tėvai viską neša. Jame turime jaustis saugūs. Turime leisti Jam viskuo rūpintis. Ir mums reikia daryti tik tai, ką JIS mums sako. JAME turime gyventi, veikti bei ilsėtis. Tuomet vietoj rūpesčių ateis džiugesys, ir tas džiugesys išlaisvins daug, daug energijos!

Dėkoju, Jėzau, Tu viską nuimi nuo manęs! Kaip gerai!! Nes rasiu vietos Tavo palaimai, Tavo artumui bei naštai, kurią man duodi. Bet ši našta švelni, ji neslegia. Viešpatie, kiek daug man kelia džiaugsmo, kad galiu eiti įsikibęs į Tavo ranką!!

Jėzus meldžiasi:
Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse…
Jono 17, 21

Yra keletas Biblijos eilučių ir pažadų, sakančių, jog turime melsti to, ko trokštame: Dievas mums tai duos. Vis dėlto dažniausiai nesigauna su mūsų maldomis kaip tikėtasi. Ir tai turi savo priežastį, atsispindinčią eilutėje viršuj.
Jeigu meldžiu tik to, kas man šauna į galvą ir ką aš pats mielai norėčiau turėti, tai tikrai mano malda nebus išgirsta taip, kaip aš to norėčiau. Tėvas girdi kiekvieną maldą, bet ne kiekvieną JIS išklauso taip, kaip kad mes įsisvaizduojame.
Turiu melstis taip, kad pažadai galėtų išsipildyti, kitaip patirsiu daug nusivylimų.
Jėzus nori, kad aš gyvenčiau ir būčiau Jame. Tai pagrindinis reikalavimas. Kitas yra toks: Teįvyksta Tavo valia …. ne mano.
Meilė Jėzui leidžia man JO ieškoti. Norėčiau žinoti, kas JAM patinka, o kas – ne. Ir kuomet aš meldžiuosi už kitus žmones bei dalykus, tenoriu, kad įvyktų Jėzaus valia. JIS linki geriausio visiems žmonėms! Taigi, man svarbu sužinoti JO nuomonę apie žmones, dalykus, įvykius tam, kad melsčiausi teisingai JO atžvilgiu. Kuomet meldžiuosi už žmones, pradedu matyti juos Jėzaus, kupinomis meilės, akimis. Man nebūtina ištarti daug žodžių, kartais tai tėra dejavimai, kaip kad „O, mano Viešpatie!” – ir Jėzus supranta. JAM patinka, kuomet mes priešais JĮ išstojame vardan kitų; JAM patinka, kuomet savo žvilgsnį nukreipiame nuo savęs. Žinoma, turime išsakyti JAM savo rūpesčius, tačiau neturėtume ties jais užsibūti, o pereiti prie šlovinimo, garbinimo, dėkojimo ir užtarimo! – kitu atveju mūsų malda suksis vien tik apie mus pačius, dažniausiai kasdien bus vis tas pats; – kažkaip nuobodoka.
Juk taip gražu, kai JIS ir aš maldoje tampame viena, ir kai esame vieningi. Pastebiu, kaip teka jėga ir žmogų apglėbia Dievo gailestingumas. Tai ne kova, tai – aukščiausia harmonijos forma, Dievo ir žmogaus buvimas vienu.
Malda reikalauja daug disciplinos, nes mus nuolat nori kas nors atitraukti. Galime daug ko išvengti, nutildyti telefoną, išjungti televizorių, išleisti šunį bei susirasti ramią vietelę. Priklausomai nuo charakterio galime sėstis, klauptis, bėgti arba mylėti. Aš linkstu labiau prie bėgimo, nes tada neapima nuovargis ir aš neužmiegu. Tačiau reikia mokytis, įveikti save ir prisiversti melstis. Tada ateina Dievo palaima, tada širdyje įsivyrauja ramybė, tada laimi žmogus gėrį ir meilę.

Dėkoju, Jėzau! Tu esi didžiausias pavyzdys maldoje! Kaip dažnai Tu melsdavais anksti ryte, o kartais ir per visą naktį! Kaip labai Tau reikėjo bendrystės su Tėvu! Taip, Viešpatie, man taip pat to labai reikia, šitos vienybės su Tėvu ir Tavimi.

„Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!“
Pradžios knyga 11, 6

Čia kalbama apie Babelio bokštą. Žmonės užsimanė pastatyti bokštą, vedantį į dangų. Jie buvo taip pakerėti šios idėjos, statybos sekėsi puikiai. Tačiau Dievas nenorėjo, kad žmonės išpuiktų, JIS norėjo susibendrauti su žmonėmis ir kartu kurti Žemę.
Šiandien vyksta tas pats: sukuriamos puikios teorijos, pritraukiančios žmones. Žmogui kyla mintis, kad JIS pats yra Dievas, jis sprendžia, kas yra gerai, o kas blogai. Jei kas kritikuojama, tampama iškart dešiniuoju ar kairiuoju. Ne kas. Negali laisvai išsakyti savo nuomonės. Pažengusiesiems Dievas tampa lyg krislas akyje; tokie vadinami fundamentalistais.
Nelabasis taip apakino žmones ir skleidžia neapykantą tam, kas yra iš Dievo. Tačiau kaip ir tuomet žmogus veržiasi pas Dievą ir pats nori save suvokti. Nesvarbu, ar kalbama apie vakarų laisvę (daugeliui tai tampa pagrindu) ar apie galingą vyrą rytuose (kurį daugelis nurašo). Viskas, kas nėra su Dievu, yra prieš Jį. Už tai turėtų būti sumokėta didelė kaina. Gaila man tokių, kurie keliauja į susinaikinimą ir traukia kitus.
Kas negatyvioje būsenoje gerai veikia, pozityvioje pavyksta dar geriau: tauta, kalba, tikslas. Dievas yra čia, nes siekia sukurti savo tautą ir būti geru Išganytoju. Jame rasime stabilumą, bebaimę, drąsą ir jėgą, harmoniją, džiaugsmą ir ramybę; viską, ko kiti atsisako.
Iš visų šventovių Jėzus kviečia žmones, savo tautą. Jie kalba vienu balsu, širdies balsu, šlovinimo balsu. Jų širdis nauja, naujas gyvenimas, ką dovanoja Jėzus. Jie susibroliauja, katalikai ir liuteronai, baptistai, charizmatikai, metodistai ir ortodoksai. Jie tampa viena tauta, maldos, šlovinimo ir užuojautos tauta. Dievas per šią tautą pakeis žemę. Tai Nojaus arka, gelbėjimo laivas audroje.
Tauta (Kristaus pasekėjai), viena kalba (maldos ir šlovinimas) ir tikslas: pagarbinti Jėzų, žmonių gelbėtoją ir padėjėją.

Jėzau, Tu esi tikras Dievas, kuriam mes tarnaujame ir kuriam meldžiamės. Norime skelbti Tavo šventąjį vardą Žemėje, tai daryti kaip Tu: pilni pasitikėjimo Tėvu, užuojautos ir išganymo, su šlovinimu, malda ir nuolankumu! 

O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko.
Evangelija pagal Luką 24, 21

Mokiniai buvo pakeliui į kaimą prie Jeruzalės. Tuomet priėjo Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas, ir ėjo kartu. JAM mokiniai išliejo savo liūdesį: „TAS, kuriuo mes tikėjome, kuriam atidavėme savo gyvenimą, kuris buvo mūsų viltis, JIS apgailėtinai mirė ant kryžiaus. Nebeliko Dievo galių, tik nelaimė ir skausmas. Mūsų pasaulis, mūsų viltis, mūsų tikėjimas – viskas žlugo. Juk mes gyvenome dėl Jo, o kaip bus dabar? Viskas sudužo ir baigės…“
Jėzus supranta savo mokinių mintis ir jausmus. Štai kodėl JIS čia. Jis paaiškina jiems Raštus ir papasakoja, kaip atrodo Dievo dalykai. Galų gale jie atpažįsta Jį kaip savo mylimąjį Viešpatį. Bet jis dingsta…
Mes dažnai klaidingai įsivaizduojame Jėzų, Dievą ir pasaulį. Kiek kartų norėjau įtikinti Jėzų daryti tam tikrus dalykus! Iš mano pusės tai būtų buvę teisinga, tačiau Dievas dažnai turėjo kitokią nuomonę. Dabar turiu pasakyti, kad Dievas buvo teisus, bet tada mane dažnai apimdavo vien kartus nusivylimas. JIS nesielgė taip, kaip tikėjausi. Kaip blogai man ir mano tikėjimui!
Šiandien daug galvoju apie vieną žmogų – galbūt Teerstegeną, kuris parašė daug gilių giesmių, vis dar liečiančių mūsų širdis – per trisdešimtmetį karą jis prarado daug savo vaikų, jie mirė vienas po kito. Nepadėjo malda, jokia dvasinė kova…. niekas nepadėjo. Ir vis dėlto po visų kančių jis pakėlė galvą ir tarė: „Mano Gelbėtojas, mano Išganytojas gyvas! Jo valia įvyks, nes JIS yra VIEŠPATS, kuris myli savo vaikus.“ Visose kančiose jis turėjo labai stipriai jausti Jėzaus paguodą ir artumą, antraip nebūtų buvę įmanoma parašyti tokių gilių giesmių. Jo viltis buvo sunaikinta, bet jo tikėjimas sustiprėjo. Tai įmanoma tik tuomet, kai asmeniškai pažįstame Viešpatį. Teologinių žinių nepakanka, kad pereitume per tokį vargą. Tik tada, kai JIS paima mus už rankos, paglosto galvą ir sako: „Pasitikėk manimi, aš visada teisingai tave vedu, net jei kalbame apie visa ko supratimą.“
Šiandien mano mažasis susirgo. Turėjau išspausti jam mažą pūlingą guzelį. Jis jaudinosi dėl savo gyvybės. Bet tada nusprendė manimi pasitikėti. Ir tai suveikė: guzelis be skausmo galėjo būti išspaustas ir iš jo išbėgo pūliai. Jis mane pažįsta ir žino, kad jį myliu; todėl jis gali manimi pasitikėti. Taip sunkiais laikais vyksta ir su Viešpačiu, kai mūsų viltis žlugus, o mūsų turimas Dievo ir Jėzaus suvokimas neatitinka tikrovės: Jėzus kaip žmogus yra tikras

Ačiū, Jėzau, Tavimi galiu pasitikėti!