Centras  –  2019.12.06

Jėzus sako fariziejui:
Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.
Evangelija pagal Luką 7, 47

Jėzus buvo svečiuose pas Simoną, fariziejų. Ir čia atėjo visame mieste žinoma nusidėjėlė, pylė prabangų aliejų ant Jėzaus kojų, liejo ašaras ir šluostė jas savo plaukais. Simonas į tai žvelgė su panieka. Taigi Jėzus jam tarė: Tu, pasisveikindamas, manęs net nepabučiavai, tu nedavei man vandens apdulkėjusioms kojoms nusimazgoti, tu aliejumi man galvos nepatepei. O ji plauna mano kojas ašaromis, bučiuoja jas bei šluosto savo plaukais, ji tepa mane brangiu tepalu. Dėl to aš ir sakau jai: Tavo nuodėmės tau atleidžiamos, eik rami, tavo tikėjimas išgelbėjo tave! – Ir Simonas matė, kad JIS teisus. Jis laukė jaudinančios diskusijos, bet esminiai gyvenimo klausimai slypi kai kur kitur…
Moteris mylėjo Jėzų labiau už viską. Jai buvo atleistos sunkios nuodėmės! Ji galėjo linksmintis ir džiūgauti, nes didžiulė našta buvo nuimta nuo jos pečių. Ji buvo džiaugsminga kaip maža mergaitė, kupina džiaugsmo gyventi, pilna vilties, – paprasčiausiai naujas žmogus.
Simonui nereikėjo atgailos, jis buvo beveik tobulas. Keletą smulkmenų dar būtų galima pagerinti, bet juk jis buvo žmogus, o ne Dievas. Savimi jis buvo iš tikrųjų patenkintas.
Dievas sako: Malonė priklauso tiems, kuriems jos reikia, o ne tiems, kurie ir be malonės jau yra geri.
Dievo draugai yra nusidėjėliai, kurie muša sau į krūtinę ir verkia, kurie vargu ar gali priartėti prie šventojo Viešpaties. Teisieji, fariziejai, visažiniai ir visagaliai, muitininkai ir dorybės sergėtojai, – šitie JAM nepatinka!
Kryžius yra Evangelijos centras.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu man atleidai! Tikrai, man reikia nuolatinio atleidimo, – aš negaliu savęs išgelbėti, nuodėmė sėdi giliai manyje. Laikyk mane, kad daugiau neparklupčiau! Viešpatie, man reikia Tavo malonės!!

Palaiminimas ir darbo prakeikimas – 2014 12 05

VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.
Pradžios 2, 15

Dievas sukūrė žmogų ir padarė jį visko valdytoju. Jis turėjo įdirbti rojų ir vystyti viską, kas buvo paslėpta kūrinijoje, taip pat saugoti rojų, kad viskas būtų gerai.
Tačiau maištas prieš Dievą padarė žmogų nusidėjėliu. Nuodėmės pasekmė yra ir tai, kad darbas taip pat yra prakeiktas: erškėčius ir usnis jis želdina (dirbamoj žemėj), savo veido prakaitu ´mogus valgo duoną.
Taip yra ir šiandien: žmogus bando pavergti kūriniją ir įminti visas paslaptis. Tačiau darbas yra sunkus ir daug daug žmonių turi atlikti sunkiausius darbus, kad išvis turėtų ką valgyti. Žinoma, yra keletas, kurie turi gerą darbą ir tuo džiaugiasi. Bet dažniausiai žmonės dirba už centus, o pats darbas yra giliai monotoniškas, varginantis ir nepatenkina.
Tai yra nuodėmės rezultatas. Priešas įsikiša sukeldamas daug „trikdžių“ ir net katastrofų. Žmogus išnaudoja žmones ir nuo kojų nuvaro vargšus.
Jėzus atėjo išlaisvinti mus nuo prakeikimo. JIS yra išgelbėjimas iš nuodėmės ir pašalina prakeikimą, kuris slypi darbe.
Naujajame Testamente randame keletą nurodymų: džiaukis! Būk dėkingas už viską, taip pat ir darbą! Dievas tavimi rūpinasi! Daryk savo darbus džiugiai, lyg tai būtų Viešpačiui, stenkis gyventi Jo šlovei!
Padėka keičia mus pačius ir taip mes galime džiaugtis savo darbu. JIS mumis rūpinasi, o mes tobulėjame. Net darbas, kurį turime atlikti, tampa geresnis. Mūsų džiaugsmas plinta, o atmosfera darbe gerėja. JIS nenori mūsų išgelbėti NUO darbo, bet palaiminti mus DARBE. Jam svarbu, ką ir kaip mes dirbame – ar mes snaudžiame ir valgome tinginio duoną, ar esame patikimi, lojalūs darbuotojai. JIS turi daugybę palaiminimų tiems, kurie Juo pasitiki ir seka. Būk palaimintas Jame! Nes Jis gali iš esmės pakeisti kiekvieną situaciją.

Ačiū, Jėzau, už mano darbą! Aš noriu dirbti džiugiai, dėkingai ir rimtai. Tu pasitiki manimi. Su Tavimi net ir pats nuobodžiausias bei sunkiausias darbas tampa palaiminimu. Tu esi nuostabus, nes viską keiti. Dėkoju!!!

Jis atgaivina mano gyvastį

Jis atgaivina mano gyvastį
ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. …
Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.
Psalmyno 23, 3.6

Kai kurie žmonės galvoja, kad Dievas mūsų gyvenimui yra sukūręs tam tikrą planą ir jeigu jie, nepaisydami jo, eis savuoju keliu, Dievo planas taip ir liks neįgyvendintas. Tuomet, galbūt bus panaudotas planas B, o bandant išsisukti, bus pritaikytas planas C arba D, o gal net ir E. Bet man regis, šioje vietoje kažkas yra ne taip, nes tokiu atveju, aš jau būčiau peržengęs plano Z ribą…
Dievui yra gerai žinomos visos mano gyvenimo dienos. Dar man negimus visos jos buvo surašytos Jo knygoje. Bet tai nereiškia, kad mano, tarsi kokios bevalės marionetės, elgesys privalo būti nulemtas tos knygos. Visą mano gyvenimo kelią Jis jau žinojo iš anksto, žinojo, kaip aš pasielgsiu, kas manęs laukia, žinojo tiesiog viską ir viskam pasakė: Taip!
Kartais, mano paties gyvenimas man atrodo toks painus. Tiek bereikalingų kelių! Tiek daug be reikalo įdėtų pastangų ir energijos! Tiek bereikalingo sielvarto, dėl kurio dažnai kaltas buvau aš pats!
Šiandien ryte pažvelgiau į geležinkelio bėgių tinklą. Kokia painiava. Kai kurie bėgiai nutiesti vienas šalia kito, kartais jie susikirsdami sudaro mazgus, nusidriekia į vieną ir į kitą pusę, pirmyn arba atgal. Bet nepaisant to, visi jie, veda centro link ir visi traukiniai pasiekia tikslą.
Jeigu būtų mano valia – visi bėgiai būtų nutiesti tvarkingai ir tiesiai. Tačiau Dievas sukūrė kitaip, įvairiapusiškai ir labai įdomiai. Kiekvienas geležinkelio bėgis – tai tarsi persipynęs gyvenimo kelias, vedantis į tikslą, pas Jį. Vieni juo juda greičiau, kiti lėčiau, bet visi teisinga kryptimi. JIS žinojo visus mano sprendimus, klaidas bei prieštaravimus iš anksto, todėl mano gyvenimo bėgiai yra ne visiškai tiesūs, bet šiek tiek susipynę. Tačiau nepaisant to, JIS pasakė: Mano gerumas ir ištikimoji meilė lydės tave per visas tavo gyvenimo dienas ir tu pasieksi tikslą ir visados gyvensi Mano Namuose!

Dėkoju, Dangiškasis Tėve, kad Tu esi mano gyvenimo VIEŠPATS! Aš nesugebu visko aprėpti ir daug kas man lieka nesuprantama. Tačiau Tu pažadėjai, niekada nepalikti manęs bėdoje ir nuvesti į Tikslą. Jau dabar mano gyvenimas yra apgaubtas Tavo malonės, o atėjus laikui aš būsiu Tavo artume amžinai! Tu esi VIEŠPATS, kuriam aš galiu patikėti visą savo gyvenimą.

 

Veltui gyventa – 2019 12 04

O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’
Evangelija pagal Luką 12, 20

Kilo paveldėjimo ginčas ir Jėzaus buvo paprašyta isakyti Jo nuomonę. Jis tarė: „Saugokitės bet kokio godumo. Gyvenimo prasmė nėra tai, kad žmogus gyvena didžiuliame pertekliuje.“ Ir jis davė palyginimą: didis ūkininkas nuėmė labai didelį derlių. Jis apsvarstė, ką turėtų su tuo daryti, ir nutarė statyti klojimus, kad turėtų atsargų ilgiems metams. Tada jis galės ilsėtis, valgyti ir gerti bei mėgautis gyvenimu. Bet Dievas turėjo kitą planą…
Pažinojau vyrą, puikų ir patikimą žmogų. Bet vieną dieną jis buvo sužlugdytas. Jis viską investavo į savo verslą ir daug dirbdamas jį išplėtojo. Jo vaikai įgijo gerą išsilavinimą ir žmonai nereikėjo dirbti. Jie turėjo didelį namą. Bet tada žmogus suprato, kad vaikai jį niekina. Ir  – dar blogiau – kad žmona kelis dešimtmečius turėjo meilužį. Tai kam gi jis dirbo ir paskyrė savo gyvenimą?
Taip nutinka ir mums, krikščionims: mes gyvename ne dėl to tikslo, sėdime ant netinkamo žirgo, sužlungame.
Kai uoliai dirbdami imame nebematyti  Viešpaties, mūsų gyvenimas eina tuščiai. Pabaigoj Jis mums sakys: aš jūsų nepažįstu, o jūs manęs – taip pat.
Danguje bus rodomas filmas apie mane ir visą mano gyvenimą. Visi žodžiai, mintys ir jausmai tams matomi. Bet visos blogos vietos bus ištrintos dėl Jėzaus atleidimo. O kas liks? Visi darbai, kuriuos padariau be Jėzaus, bus ištrinti. Visos mano paties pastangos ir rūpesčiai dings. Mano pinigai vis tiek dings, kaip ir viskas, dėl ko dirbau. Bet kas liks? Liks valandos, kurias praleidau su Jėzumi – tyloje arba dirbdamas su Juo, plaudamas indus virtuvėje ar darbo vietoje. Nepaleisk Jo iš akių dėl visų darbų!!! Kitaip gyvensi veltui…

Taip, Jėzau, ši diena yra Tavo. Noriu būti su Tavimi, viską kartu aptarti  ir drauge dirbti, teikti Tau garbę. Aš gyvenu ir dirbu tik dėl Tavęs. Ačiū, kad esi su manimi!!!

Evangelija pagal Matą 13, 44-45

Dangaus karalystė panaši į dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. – Dangaus karalystė dar panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.
Evangelija pagal Matą 13, 44-45

Dievo Žodis yra panašus į kūjį, kuris gali sutrupinti uolas, arba į dinamitą, kuris gali susprogdinti bet ką. Jis toks galingas, kad yra pajėgus paveikti viską, ką tik nori. Dievo Žodis prikelia net neegzistuojančius dalykus. Tai yra gyva, viską paveikianti Jėga.
Dievo Žodis, Biblija – yra pilna jėgos ir galios. Kas ieško, tas randa! Kai kurie žmonės išsigąsta šios knygos, dėl jos apimties. Priešas bando visais įmanomais būdais atskirti mus nuo Dievo Žodžio skaitymo, tikėjimo ir darbų vykdymo. Tačiau mes žinome, koks lobis jame slypi! Todėl dedame visas pastangas, kad neprarastume galimybės pažinti Dievą ir Jėzų, bei atrastume Jo pažadus mūsų gyvenimui.
Dievo Žodis turi galios mūsų gyvenimo pokyčiams. Jis turi jėgą ir gali mus išgelbėti. Jis pakeičia mūsų širdies nuostatą ir mąstymą. Jis suteikia mums pasitikėjimo Jėzumi, mūsų Išgelbėtoju. Tai neapsakomas lobis, kurį būtina atkasti, nes jis vertas bet kokios aukos!
Mes norime priimti Dievo pažadus į savo širdį ir apmąstyti juos. Šventosios Dvasios dėka Jo Žodis taps gyvu ir tai bus puikus įrodymas, kad JIS laikosi Savojo Žodžio. Tuomet Jo Žodis pripildys mūsų širdį ramybės ir dangiškojo džiaugsmo. Mes nenorime, kažkokių teologinių nuostatų arba gilių diskusijų pagalba, susilpninti ir sumenkinti Dievo Žodžio galios, bet priešingai – priimti jį tokį, koks jis yra. Galiausiai, Dievo Žodis yra daug vertingesnis nei visi žmonių pamąstymai ir nuomonės. Dievo Žodis yra Gyvenimas!

Ačiū, Dangiškasis Tėve, už Tavo Žodį! Dėkoju už tuos pažadus, kuriuos Tu palikai man Biblijoje! Aš žinau, kad Tu laikaisi Savojo Žodžio, todėl galiu pilnai pasitikėti. Jei ne Tavo Žodis, aš nepažinočiau Tavęs ir nežinočiau, kaip Tu manęs ilgiesi, o taip pat aš nieko nežinočiau apie Jėzų ir Jo Išgelbėjimą. Tavo Žodis veikia mano gyvenimą. AČIŪ!!!

Tikras krikščionis – 2019 12 03

Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu,
ir vesk mane amžinuoju keliu.
Psalmė 139, 24

Kartais turime pasitikrinti, ar mūsų tikėjimas vis dar teisingas, ar vis dar einame laiko išbandytu keliu. Mus tai dažnai skaudina ir nepatinka, tačiau būtina. Kodėl turėtume metų metus klajoti? Kodėl turėtume vaikščioti tolimais aplinkkeliais ir beprasmiškai klaidžioti per gyvenimą?
Tai Dievo malonė nori mus nukreipti į atgailą ir atsivertimą, o ne Dievo bausmė ar kankinimas.
Kai radau Jėzų, buvau be galo laimingas. Bet po kelerių metų ėmiau leistis į kompromisus su savo aplinka. Aš pats to nepastebėjau, bet rėmiausi krikščioniška laisve. Dar po kelerių metų apėmė tokios mintys: krikščionis turėtų būti laimingas, kantrus, malonus ir švelnus. Bet šito neišgyvenau. Turėjau toks būti, bet buvau kitoks. Todėl aš save labai nuvertinau ir pasmerkiau, o vėliau ir visus kitus, kuriuos mačiau darant klaidų. Galėjau teoriškai atsakyti į visus klausimus, bet mano gyvenime tikėjimas nebebuvo gyvas.
Šiandien matau daug krikščionių, kurie liūdni kaip per laidotuves. Jie tasi grifai, laukiantys grobio. Jie nedaro klaidų, nes apskritai nieko nedaro (tada negali suklysti). Bet jie budi, kai kas nors ką nors sako ar daro ne taip. Jie patys negyvena ramiai ir taip pat neleidžia aplinkiniams. Mūsų, krikščionių, būklė yra baisi!
Štai kodėl esu toks laimingas, kad Jėzus rūpinasi mano būkle. JIS įkiša pirštą į žaizdą. Tai skauda, bet Jo pirštas išgydo. Štai kodėl mes turėtume karts nuo karto melstis, kad Jėzus šviestų per mus, ir pasižiūrėti, ar mano širdis vis dar plaka dėl Jo, ar vis dar galvoju apie Kristų. Aš nusilenkiu Jo sprendimui ir vykdau Jo „terapiją“. Tada vėl sugrįžta džiaugsmas, tada į mane sugrįžta gyvybę teikianti dvasia. Bet turiu saugotis: jei tikrai nedarysiu to, ką Jis sako, niekas nesikeis. Na, iš tikrųjų turėčiau šį tą padaryti. Bet šiandien turiu per daug darbo, noriu tai padaryti rytoj arba poryt… arba kitais metais, arba…

O, Viešpatie, Tu žinai mano išsisukinėjimus, žinai, kaip elgiuosi su Tavo tiesa! O, atleisk! Ir padėk man grįžti pas Tave, surasti gyvybės šaltinį! Neapleisk, kol galiausiai nenueisiu į tikslą! Ačiū, kad nepasiduodi dėl manęs!

1 laiškas korintiečiams 13, 4-8

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia…
1 laiškas korintiečiams 13, 4-8

Dievas yra Meilė!!!

Kuomet žiūriu žinias, sunku kartais patikėti, jog Dievas yra Meilė. Tiek daug kančios, mirties, karo ir griūčių! Ir vis tik Dievo Meilė yra už viską didesnė. Taip, kaip po nakties išaušta rytas, o po ilgos niūrios žiemos vėl ateina pavasaris; taip, kaip mažos gėlės prasiskverbia iš po asfalto ir betono; taip, kaip mirtį nugalintis prisikėlimas; taip yra tikra: Dievas, mylintis Tėvas, yra stipriausia jėga! Tiek daug žmonių bėga nuo chaoso, beprasmybės ir šalto savanaudiško industrijos mąstymo, politikos ir religijų pas Jėzų. Visi kiti darbai ir kūriniai praeina, lieka vien Jėzus. Jame mes randame tai, ko ieškome ir ilgimės:ramybės atsvarą mūsų širdims, savo gyvenimo prasmę, džiaugsmą kančioje ir savo kelio tikslą. Jėzus yra Dievo Meilės matoma vizualizacija. Jėzus yra kantrus ir maloningas, JIS neišpuiksta ir nesididžiuoja, JIS neieško sau naudos, bet – mums, JIS nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga. JIS nesidžiaugia neteisybe, bet – tiesa. JIS viską pakelia, viskuo viliasi ir visa ištveria. Jo Meilė niekada nesibaigia.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu ir esi Meilė! Tu linki man pačio geriausio, Tu niekada neprikaičioji, bet pakeli mano klaidas, Tu tiki manimi ir pasitiki, – Tavo Meilės man niekas negali atimti ar jai sukludyti! Stebėdamasis stoviu Tavo akivaizdioje ir beveik negaliu patikėti, kokia stipri man yra Tavo Meilė. Taip, Tavyje esu tobulai saugus ir apsaugotas. Tavyje randu tai, ko ieškau.

Kas aš esu?  –  2019.12.02

Jėzus tarė Petrui ir jo broliui Andriejui:
Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais!
Evangelija pagal Matą 4, 19

Kas aš esu? Ar aš esu „rašytojas“? Ar esu gydytojas, mėsininkas, profesorius, pastorius, kunigas, misionierius, tik namų šeimininkė ar kas? Kas gi iš tikrųjų apibūdina, kuo mes esame ir kas mes esame?
Būnant kūdikiu viskas dar gana paprasta. Žmonės kūdikį myli vien dėl to, kad jis yra. Kūdikis pridaro tik darbo, nieko nepadaro dėl kitų, ir nepaisant to, jis yra numylėtinis. Mokyklos metais viskas dar gana panašiai. Buvo ir tokių „numylėtinių“, kurie visur buvo mėgiami, net jei jų gebėjimai būdavo neabejotinai silpni. O kaip seni žmonės ir neįgalieji? Jie taip pat nebeprisideda gebėjimais; vieni ilsisi nuo anksčiau atiduotų jėgų, o kiti tampa (jėgos atžvilgiu) vis didesne našta.
Mes, krikščionys, dažnai kalbame apie savo pašaukimą, ir jeigu kuris nors dar tokio neturi, intensyviai jo ieško. Man atrodo, jog tai yra buvimo krikščioniu tikslas. Ir jeigu kas nors pašaukiamas, tai dažniausiai, – iš alternatyvų nebuvimo – pastoriumi/ arba kunigu, misionieriumi, evangelistu arba vienuoliu/ vienuole.
O kaip dauguma kitų? Praleidžia jie savo pašaukimą ar jo atsisako?
Dievas nori mus išlaisvinti nuo įsivaizdavimo, jog JIS kviečia mus darbui. Nes tada gan greitai užklumpa nelaisvės jungas, nuo kurio JIS mus ir išvadavo. Tuomet reikia ir vėl įdėti daug jėgų, pastangų, gali ir nesisekti. Spaudimas yra didelis. O ar Dievas yra patenkintas?
Pažvelk, kam buvo pakviestas Petras: sekti Jėzumi; – nei daugiau, nei mažiau. Ne kažkokioj profesijoj, ne darbe, bet asmeniškai prie gyvojo Viešpaties. Ir štai ta eilutė: Jėzus sako, aš padarysiu tave…. Ne Petras tai daro, bet Jėzus, taigi Petras gali atsipalaidavęs ramiai sau laukti, ką Jėzus darys su jo gyvenimu.
Šį pašaukimą turi kiekvienas krikščionis: Sek paskui JĮ! – ir JIS tai padarys. Taigi: Būti visiškai atsipalaidavusiu, būti visišku Jėzaus pasekėju, būti glaudžiame santykyje su JUO, neatitolti, ir štai tada pamatysime, ką Jėzus padarys iš šitos situacijos. JAM buvimas kartu yra svarbesnis nei bet kokia „darbinė įtampa“. Tu esi tas, kurį JIS myli. Tu nesi „darbininkas“. Buvime su JUO paaiškėja ir identitetas, kas tu esi: ogi mylimas žmogus.

Dėkoju, Jėzau, Tu ištarei man Taip! Aš priklausau Tau!

Evangelija pagal Matą 11, 28-30

Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; AŠ jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš Manęs, AŠ romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, Mano našta lengva.
Evangelija pagal Matą 11, 28-30

Jėzus mums siūlo subtilius mainus: JIS norėtų paimti iš mūsų visa tai, kas mus slegia! O už tai JIS mums siūlo savo jungą ir savo naštą. Kartais mums būna sunku atiduoti Jam savo naštas, sunkumus ir liūdesį. Mes konvulsiškai laikomės jų įsikibę. Viena sunkiausių naštų yra patirtos neteisybės. Kartais mes visą gyvenimą jų nepaleidžiame, ir vis jas prisimindami skęstame kartėlio, kerštingų minčių ir savigailos sukūryje. Ir kaip gi Jėzus turi juos paimti, jei mes tvirtai jų laikomės?! JIS nori, kad mes apsispręstume. Ar mes pavedame Jam savo naštas? Ar apsisprendžiame atleisti ir Jam pavesti kerštą ir teisingumą? O jei priešas vis mums primena senas nuoskaudas, ar liekame tvirti ir laikomės savo priimtų sprendimų? Tik tuomet skausmingi patyrimai pamažu blanksta ir Jėzus gydo mūsų širdį. Tik tuomet mūsų sunkumai yra JO rankose ir mes galime priimti Jo naštą. Jo našta yra meilė pražuvusiems. JIS nori mus pripildyti Savo gailestingumu ir užuojauta, kad mes galėtume taip, kaip JIS, jausti ir eiti Jo keliais, daryti gerus darbus einantiems į pražūtį. JIS nori mus išlaisvinti, kad mes drauge su Juo darytume meilės darbus. Tol, kol mes žvelgiame tik į save, nesame atviri JAM. Pažvelk į krikščionis, kurie išsilaisvino iš sukimosi aplink save, – kaip tvirtai ir saugiai jie žengia per gyvenimą! Nes JIS yra Aprūpintojas, jų Džiaugsmas ir Uola, ant kurios jie saugiai stovi.

Malda: Dėkoju, Jėzau, Tu tikrai mus išlaisvini! Tu paimi mano sunkumus ir liūdesį, kai klausau Tavęs. Tu gydai mano širdį nuo kartėlio ir kerštingų minčių ir darai mane lengvą ir linksmą. Tu nukreipi mano žvilgsnį į Tėvą, Kuris manimi rūpinasi, ir į kitus žmones, kuriems reikia Tavęs. Tu išlaisvini mane gyventi Tau!

Dievas yra didis  –  2019.12.01

Dievas išvedė Abraomą laukan ir kalbėjo: Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti.
Pradžios knyga 15, 5

Abraomas turėjo labai didelę asmeninę problemą. Jis buvo turtingas, turėjo daug pavaldinių ir daug turto, bet neturėjo palikuonių. Dėl ko jis taip stengėsi, kodėl Dievas jį taip palaimino turtais? Dėl šio klausimo jis neturėjo ramybės. Taigi Dievas išvedė jį laukan į plačią ir tylią naktį. Pažvelk aukštyn į dangų! – tai reiškia: Pakelk savo veidą ir pažvelk į Dievą, visagalį, prieš kurį dreba dangus ir žemė, pažvelk į Viešpatį, kuris viską nulemia istorijoje, kuris sukūrė visus laikus ir kuris gali juos sustabdyti, kuris sukūrė beribę visatą: Kaip manai, ar Tavoji problema per didelė JAM ar per maža? Pažvelk į Viešpatį, pradėk JĮ šlovinti ir tik tuomet iš naujo pažvelk į savo problemą, jau kartu su savo nenuilstančiu Dievu, tavo Tėvu.
Ar gali suskaičiuoti žvaigždes? Ar žinai, kokia didelė Dievo galybė? Ar žinai JO metų skaičių, žemės amžių, JO žmonių skaičių? Ar žinai bent pusę tiek, kiek žino JIS? Ar esi JO patarėjas? Ar esi kieno nors advokatas? Ar nurodysi JAM, ką JIS turi padaryti? JIS toks didelis, o mes esame tokie maži… Visa yra malonė, neužtarnauta meilė ir prielankumas. Dievas yra mums maloningas, mums nereikia JO įtikinėti!!
Dievui mūsų visai nereikia. JIS galėtų mus palikti nuošalyje, pamirštus ir apleistus. JAM mes tik darbo pridarome. Bet JIS nusprendė, jog nori kartu su mumis formuoti žemę. JIS nusprendė paimti mus į Savo meilės kupinas rankas. JIS nusprendė, kad mes turime būti JO vaikai. Tai yra JO valia.
Lygiai taip pat, kaip Dievas išsprendė Abraomo problemą, be jokio žmogiško įsikišimo, JIS išspręs ir Tavąją problemą. Nes JIS myli tave. JIS yra maloningas ir visa pakreipia taip, kaip būtų teisinga tavo atžvilgiu. JIS nori gyventi tavyje, nes JIS to nori; – ne todėl, kad tu esi toks gražus, geras ir patrauklus. JIS yra Meilė ir JIS apsisprendė dėl tavęs. Pasitikėk JUO!!

Dėkoju, Tėve danguje! Tu rūpiniesi manimi kaip Tėtis. Niekas Tau nėra per sunku man padėti. Paprasčiausiai Tu esi nuostabus Tėvas!! Dėkoju!!!