Autoriaus Archyvai: Frank Lauermann

„Kelsiuos, eisiu pas tėvą.”
Evangelija pagal Luką 15, 18

Jaunuolis buvo labai nepatenkintas padėtimi tėvų namuose. Jis norėjo išsikovoti savo vietą pasaulyje ir iškeliauti. Tėvas davė jam viską, ko jam prireiktų. Tačiau didelis, platus pasaulis vyrą nuvylė ir jis atkrito. Jis nerado didžiojo laiko, nerado išsipildymo, nerado svajonių šalies. Jis gulėjo varge, purve, sutrikęs, be vilties, žlugęs. Viskas iš tiesų žlugo. Jis svarstė ar nori likti šiame blizgančiame „fasadiniame pasaulyje“ ir apsimetinėti, ar yra išeitis. Jis svajojo apie ankstesnius laikus, kai sėdėjo tėvui ant kelių ir jie kartu kūrė svajones. Ir kai jie vaikščiojo ranka rankon per laukus ir kūrė didingus planus. Ir kai vakarais jie rengdavo darnias šeimos šventes su kepsniais ir šašlykais.
Mažiausiam darbininkui buvo geriau nei jam čia. Kiekvienas turėjo savo vietą, savo darbą ir užduotį. Visais buvo pasirūpinta, niekam nereikėjo rūpintis. Visi buvo laimingi ir geros nuotaikos. Koks idealus pasaulis! Ir jį apėmė ilgesys.
Jis išsiruošė ir keliavo namo. Tėvas jau laukė jo ir nekantravo apkabinti. Štai jis ir vėl čia! Tas, kuris buvo miręs, vėl gyvas!!!
Būtent taip Dievas, kaip tėvas  nori, kad tu grįžtum į Jo šeimą. Jis laukia tavęs!!! Kelias atgal pas jį yra atviras!
Su Dievu yra mūsų troškimo tikslas, yra mūsų tikrieji namai, mūsų tėvynė, mūsų saugumas, mūsų ramybė! Pasisemk drąsos ir atsigręžk, kol dar nevėlu!

Tėve danguje, čia aš esu! Mano gyvenimas užstrigo, noriu grįžti pas Tave! Prašau, atleisk mano nepaklusnumą, mano užsispyrimą, mano savanaudiškumą! Prašau, paimk mano gyvenimą į savo stiprias, mylinčias rankas, apvalyk mane nuo visų nešvarumų ir vėl priimk mane kaip savo vaiką! Dėkoju Tau, kad visada esi mano Tėvas! AMEN!

„Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!”
Evangelija pagal Matą 9, 6

Keturi draugai savo suparalyžiuotą draugą atnešė pas Jėzų. Kuomet Jėzus pamatė jų tikėjimą, suparalyžiuotajam JIS tarė: Pasitikėk, tavo nuodėmės tau atleistos! Ten esantys Rašto aiškintojai pagalvojo, jog tai piktžodžiavimas, juk kas kitas gali atleisti nuodėmes jei ne Dievas? Jėzus žinojo jų mintis ir pasakė: Kas gi lengviau – ar pasakyti: „Tavo nuodėmės atleistos”, ar liepti: „Kelkis ir vaikščiok”? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus sūnų turint galią žemėje, atleisti nuodėmes. Čia kreipėsi Jėzus į paralyžiuotąjį: Kelkis!
Iš ties, kas yra lengviau: Atleisti nuodėmes ar išgydyti paralyžiuotąjį? Abu mums neįmanomi, bet Jėzui įmanomi abudu atvejai. JO įsikišimas į mūsų poreikius mums yra JO dieviškosios galios ženklas. Dėl to JIS pagydė ligonius ir vis dar juos gydo; – ar dabar galioja kitokios taisyklės nei anuomet? Ar Jėzus pasikeitė?
Kuomet įtikėjau, neturėjau jokių sunkumų suvokiant, jog Jėzus yra atsakingas už mūsų širdies bei vidinius reikalus. Bet man niekaip nesisekė melstis už ligonius. Tai buvo gydytojų reikalas.
Tik vėliau patyriau ligonių išgydymą ir taip turėjau perkratyti savąjį susiformavusį mąstymą apie šią temą. Kažkaip iškildavo vienas ir tas pats klausimas: Kas lengviau: atleisti nuodėmes ar išgydyti paralyžiuotąjį?
Jėzus yra mūsų gelbėtojas. Tai visa apima bei tęsiasi nuo dabarties iki pat amžinybės. JIS nori išgelbėti mūsų sielas bei padėti mūsų kūnui. Tam JAM nekyla jokių problemų, jokių pasirinkimo tarp vieno ar kito.
JAM tai turi vienodą „svorį”, ar ligonį išgydyti, ar sielą išgelbėti. JIS juk yra visa ko Viešpats.
Nenoriu ir negaliu nubrėžti Jėzui ribų. Manosios teologijos nepakanka paaiškinti, kodėl Jėzus viena turi padaryti, o kita – ne. Manoji teologija turi remtis tuo, ką Jėzus daro; – gali būti visai atvirkščiai! Mūsų teologija turi sekti Jėzumi, o ne Jėzus – mūsų teologija.
Gali būti daugybė sričių, kuriose Jėzus galimai nėra atsakingas. Turėtume patikrinti savo mąstymą ir paklausti – ar tik mes Jėzaus neapribojame? Kiek išgydymo gali būti prarandama vien dėl to, kad mes patys kai kuriose srityse tiesiog neleidžiame Jėzui būti, veikti!

Viešpatie, savąjį mąstymą trokštu pritaikyti prie Tavęs, o ne tikėjimą prisitaikyti prie savo įsivaizdavimų. Tu kur kas didesnis nei mano įsivaizdavimai! Tu nesi apribotas! Visur Tu turi galią! … ir mano tikėjimas turi augti, ir aš noriu vis labiau Tavimi pasitikėti! Tu esi tas, kurio žodis yra paskutinis; – kaip tai yra gera!

Jėzus sako:
„Jūs esate mano draugai. …
Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu.”
Evangelija pagal Joną 15, 14

Daugelis krikščionių vis dar elgiasi kaip tarnai. Jie nori įvykdyti įstatymą. Jie tiksliai kreipia dėmesį į tai, kas yra teisinga ir ką Dievas būtent tai įvardijo kaip nuodėmę. Jie gyvena teisingą gyvenimą, bet deja be VIEŠPATIES jėgos ir artumo, be asmeninio ryšio su Viešpačiu. Tai iš ties yra liūdna. Jie yra užsidarę savęs aukštinimo arba savęs smerkimo mąstysenoje ir tada nebemato Jėzaus išgelbėjimo, atpirkimo. Taigi ir paties VIEŠPATIES. Jie yra toli nuo Jo, nors jie ir teisingai gyvena.
Jėzus vadina mus draugais. JIS sako: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda” ( 13 eilutė). Jėzus iš meilės atidavė savo gyvybę už mus, kad išpirktų mus iš visokios vergystės ir kaltės.
Kadangi Jam tai kainavo gyvybę, tai JIS nori draugų, o ne vergų, todėl mes Jam tokie brangūs.
Jam patinka su mumis turėti bendravimą. Jam patinka su mumis praleisti dieną. Jam patinka išgirsti mūsų mažus ir didelius rūpesčius, ir džiaugsmus. JIS yra tikras draugas. Jis net paima mus į savo apsaugą ir uždengia mūsų nesėkmes savo meilės apsiaustu. JIS neskelbia garsiai mūsų kaltes, tačiau JIS net pridengia, kad kiti mūsų kaltės nematytų. JIS kalba apie mus tik gera ir kitiems parodo tik mūsų gerąsias puses.
JIS stengiasi kuo greičiau užmiršti mūsų klaidas ir trūkumus bei niekada vėliau dėl jų nepriekaištauja. Atleista ir užmiršta;- taip yra pas Jį. Jėzus yra mūsų geriausias draugas. Mes iš tikrųjų nesame jau tokie geri draugai.
Kartais mes Jį išduodame, kiti žmonės ir jų nuomonė apie mus mums tampa svarbesni. Atleisk, Jėzau, kad mes esame tokie nepastovūs ir neištikimi! Duok mums širdį ištikimybės ir pastovumo!
Mūsų egoizmas trukdo mums būti draugu. Mes iš tiesų neįstengiame. Tikra draugystė čia retas atvejis.
Bet Jėzus nori mums padėti tapti draugu. Jo Dvasia nori vis daugiau paimti mus savo nuosavybėn, vis labiau užvaldyti  mūsų mąstymą, jutimus ir elgesį, kad mes galėtume būti draugu kitiems ir taip pat Jėzui. – Ateik, Šventoji Dvasia! Padaryk mane draugu!!

Ačiū Jėzau, Tu esi mano draugas! Tu niekada man nelinki pikta ir neatlygini man pagal mano kaltę! Aš Tau patinku, Tu džiaugiesi manimi, linki man gero, saugai mane, uždengi mano klaidas. Tu užstoji mane prieš Dievą ir prieš žmones. Koks Tu geras!! Aš noriu būti Tavo draugu, taip, kaip Tu esi mano draugas.

„Ant tavo mūrų, Jeruzale, sargus pastačiau, –
Niekuomet, nei dieną, nei naktį jie nenutils.
O jūs, kurie primenat Viešpačiui,
Neduokite sau ramybės!”
Izaijo 62, 6

Kiekvienas miestas turėdavo savo apsauginę sieną, kad niekas negalėtų lengvai užpulti miesto. Ant sienų ir bokštuose stovėdavo sargai. Be šios apsaugos užpuolimo atveju, mieste gyvenantiems žmonėms turbūt beliktų tik bejėgiškai išsilakstyti… Taigi taip pat ir Jeruzalė turėjo stiprią sieną.
Jeruzalė buvo dvasinė Izraelio sostinė. Ją galima prilyginti bendruomenei, nes iš žydų ir pagonių, Dievas padarys vieną kaimenę, – skiriančią žydus ir pagonius giją jis nutraukė. Taigi visi tikintys Kristumi priklauso vienai kaimenei, nesvarbu ar  žydai jie, ar visai kitos tautos.
Kristaus bendruomenei reikia sargų ant sienų, kurie budi! Priešas šlaistosi aplink ir ieško, kur galėtų prasmukti. Tik apsaugotame mieste esame saugūs! Tai yra vieta, kurią mums numatė Jėzus.
Kartais yra tik keletas sargų; – jie juk pavargsta. Jiems reikia mūsų pagalbos! Pasikeisdami mes galime melstis už bendruomenę, už vedančiuosius, už miestą ir už viską. Rytais vieni, per pietus – kiti, o kai kurie vakarais bei naktimis. Užsirašyk į sergėtojų eilę! Būk pasiruošęs, kuomet Jėzus tau į širdį įdės kvietimą!
Tam, kad budėtojai iš nuovargio neužmigtų, reikalinga griežtai sudėliota dienotvarkė su pakankamai miego bei tinkamu kiekiu maisto. Mes, krikščionys turėtume peržvelgti savo gyvenimo būdą, galbūt mes nešiojame per didelę naštą? Galbūt ne visada elgiamės sąžiningai? Galbūt ne visuomet atiduodame pasiskolintus daiktus? Galbūt pažadėjome ir nesilaikėme duoto žodžio? Galbūt Nuodėmingai flirtavome? Galbūt pinigus mėgstame labiau nei tiesą.
Besimeldžiantysis turi turėti tyrą širdį bei švarias rankas. – Kaip gi Dievas kitu atveju tokio žmogaus klausysis?
Sargo tarnystė yra didis pašaukimas. Dievas pašaukia savo budėtojus slaptoje tam, kad jie galėtų tikslingai melstis. JIS parodo jiems silpnuosius, tuos, kuriems reikia pagalbos. JIS veikia atsakydamas į jų maldas, JIS suteikia palaiminimus. Dėkoju budintiems!

Jėzau, noriu įstoti į Tavo kaimenę, už silpnuosius, kad jie nesukluptų ir už stipriuosius, kad jie nuo per didelės savivertės nuo Tavęs nenutoltų. Apvalyk mano širdį, mano mintis, troškimus bei norus! Viską dėliok pagal Save! Tavo valia turi įvykti, kaip kad yra danguje. Dėkoju, jog esi manasis užtarėjas bei sergėtojas.

” … savo Tėvui, esančiam slaptoje.”
Evangelija pagal Matą 6, 4eil. 6eil. 18eil.

Šiuos žodžius kalno pamokslo metu Jėzus pasako tris kartus, kalbėdamas apie išmaldą, maldą ir pasninką. Šie dalykai yra labai intymūs tarp Dievo ir manęs, jie neliečia kitų, dėl to neturėtume jų išdidinti bei garsiai skelbti. Mūsų dangiškasis Tėvas norėtų, jog visa tai liktų tik tarp mūsų.
Tai, jog mūsų dangiškasis Tėvas regi slaptoje, yra didžiulis pažadas. Kaip dažnai mes stengiamės dėl ko nors, o anas to net nepastebi ir nepadėkoja. Tuomet jaučiamės kiek nusivylę. Bet būk sąžiningas: mūsų dangiškasis Tėvas žino kiekvieno tavo judesio priežastį, JIS regi tavo meilės kupinas mintis bei veiksmus. Tik JIS vienintelis žino, kiek daug ašarų tu išliejai maldoje už pasiklydusius. JIS viską žino; – net ir slaptoje.
Kartą sirgdamas tiesiog gulėjau lovoje ir jau net nebežinojau, ko man tuo metu trūksta… Tada man ir iškilo žodžiai: JIS regi slaptoje. Kaip stipriai tai mane paguodė! Ir kupinas pasitikėjimo galėjau melstis, jog JIS įsikištų; – ir JIS įsikišo.
Aš nežinau, kas vyksta mano kūne. Man jau 70 metų, taigi gali kažkur išsivystyti vėžys arba ištikti infarktas, arba insultas. Ką aš galiu žinoti, kas vyksta mano kūne? Bet aš žinau, jog Dievas regi slaptoje bei kontroliuoja visus šiuos dalykus. Kaip tai ramina!
JIS žino, ką jaučia mano siela. Aš pats kartais nežinau, kas mane neramina ar slegia. Bet kai atsiduriu tokioje padėtyje, galiu melstis ir JAM visus tuos dalykus patikėti. Kartais tai mano kaltė, mano įžeistas pasididžiavimas, arba susierzinimas, kad yra užkertamas kelias Evangelijai, ar tiesiog mano nesugebėjimas, mano silpnumas, mano storasis aš ar kažkas kitas. – JIS regi slaptoje ir JIS visa gali išnešti į šviesą.
Kartais mes nežinome, kaip turėtume melstis už kurį nors žmogų. Tuomet gerai yra klausytis Dievo, o JIS atskleidžia mums problemos priežastis; – JIS regi slaptoje, tai, kas mums nėra žinoma. Tokiu būdu gali „sėkmingai” pasimelsti už tą žmogų, o Dievas gali padaryti stebuklus.
Man yra stipri paguoda tai, jog mano dangiškasis Tėvas, esantis slaptoje, gali mane regėti. JIS žino viską. Tikrai, esu mylinčiose, stipriose JO rankose ir gerai apsaugotas!

Dėkoju, Jėzau, ir dar kartą Dėkoju! Juk tai taip gražu, taip stipriai ramina ir taip guodžia jog Tu viską žinai ir viskuo pasirūpini! Tikrai, manasis Tėve danguje, Tavyje esu užtikrintas bei saugus! Tu esi toks geras man!!

O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties.
Romiečiams 15, 4

Dievas kalba per Bibliją, savo Šventąjį žodį. Štai kodėl tai vadinama Šventuoju Raštu. Iš pradžių juo buvo tik Senasis Testamentas, bet dabar ir Naujasis. Tai irgi yra Dievo Žodis, Dievas tai patvirtino.
Turiu įvairių būdų, kaip skaityti Bibliją. Kartais vienu ypu perskaitau daugelį skyrių. Taip gaunu gerą apžvalgą ir pamatau tarpusavio ryšius. Kartais mano žvilgsnis užkliūva už vienos eilutės, apie kurią ilgai galvoju. Tai yra deimantai, kuriuos randi kasdamas. Kartais aš perskaitau Bibliją ir perskaitau tai, kas, atrodo, kaip tik man – negaliu tinkamai apibūdinti, kaip tai veikia. Bet tekstas man tuomet svarbiausias ir atsako į mano klausimus. Kartais skaitau pagal planą, kartais be. Kartais dieną praleidžiu neskaitydamas. Bet aš visada galvoju apie Jį ir Jo Žodį; jis yra mano mintyse ir širdyje. Gera pasidalinti su kitais apie eilutę, tada galima gauti naują požiūrį.
Dievas dažnai primena man tam tikras eilutes, kurias jau kažkada esu skaitęs. Kai ateina laikas, JIS jas panaudoja. Jei niekada nebūčiau jų skaitęs, Jis negalėtų man priminti.
Kai skaitau Bibliją, Dievas beveik visada pradeda kalbėti. Kai kuriuos dalykus JIS vėl naujai paaiškina. Kai kurie dalykai mane paguodžia. Kai kuriuos pažadus galiu priimti asmeniškai. JIS padrąsina ir paguodžia per savo žodį. JIS pateikia nurodymus, atsakymus į skubius klausimus, paaiškina savo veiksmus ir mintis.
Jo žodis yra kaip platūs rėmai, kuriuose gali veikti pamokslavimas, evangelizacija ir misija, pranašystės ir mūsų veiksmai. Taip esame apsaugoti nuo piktnaudžiavimo ir patys netampame sektantais. Dievas gali įspėti mus! Jis taip pat gali mums per savo Žodį atskleisti klaidingas kai kurių bažnyčių doktrinas.
Biblija man yra pati mėgstamiausia knyga, nes ji duoda man atsakymus, kurių niekur kitur nerasi. Dievas kalba su manimi per savo žodį, Bibliją. Aš asmeniškai pažįstu Jį, mano Tėvą ir Kūrėją, mano Gelbėtoją Jėzų Kristų ir mano Padėjėją bei draugą, Šventąją Dvasią.

Ačiū, Tėve, už Tavo žodį! Jis man labai svarbus ir vertingas. Kiek kartų Tu mane paguodei ir padrąsinai per savo Žodį! Ačiū, kad kalbi su manimi!!!

Ir dar {Jėzus} pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.”
Evangelija pagal Luką 12, 15

Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip nutinka tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius! Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?! Jei tad jūs neįstengiate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurie nenuvertėja, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“.

Dėkoju, Tėve, kad Tu manimi rūpiniesi! Aš noriu dirbti ir atlikti man patikėtas užduotis, bet aš nenoriu turėti nereikalingų, paralyžiuojančių rūpesčių. Tu manimi nuostabiai rūpiniesi! Aš tikrai galiu Tavimi pasitikėti.

„… tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie jį prašo.”
Evangelija pagal Matą 7,11

Prieš kurį laiką turėjau sunkumų ir man trūko tikėjimo, kad Dievas iš tų sunkumų mane ištrauks. Aš meldžiausi ir skaičiau Bibliją, bet neradau jokios paguodos, neradau žodžio, kuris būtų skirtas asmeniškai man, šiai situacijai.
Tada ėjau į mišką ir kalbėjau su savo VIEŠPAČIU, savo kalba, vokiškai ir taip pat slaptoje su VIEŠPAČIU. Po kurio laiko aš pastebėjau, kad manyje kažkas vyksta. O dar šiek tiek vėliau atėjo užtikrinimas: JIS čia, JIS visada yra VIEŠPATS, Jo Žodis yra paskutinis! Koks aš buvau laimingas!
Per maldą ir mano atvirą širdį Dievas galėjo veikti. JIS įdėjo tikėjimą į mano širdį. Tai buvo dovana, pats aš negalėjau jo susikurti. Dabar turėjau šį užtikrinimą išlaikyti. Nes kai grįžau į namus, vėl sugrįžo tos pačios nerimo kupinos mintys ir ramybė pradingo.
Ši kova yra dėl mano tikėjimo užtikrinimo, ramybės. Ji vyksta prieš rūpesčius, prieš nerimą, prieš įvairias stresą keliančias mintis. Tačiau Dievas suteikia tikėjimą. Priešas nekenčia tikėjimo! Ir mano senasis aš tikėjimo taip pat nemėgsta.
Kai Jėzus kalba apie tikėjimą, tai yra tikėjimas, kurį JIS pats įdeda į širdį. Tuomet visi dalykai yra įmanomi tam, kuris tiki. Kalnus galima perkelti, kai yra šis tikėjimas. Stebuklus daryti, net mirusiuosius prikelti. Galima eiti vandeniu, kas ir įvyko, kai Indonezijoje buvo dvasinis atgimimas, – o kiti turėjo plaukti. … Visiškai taip, tikėjimas padaro visa tai įmanoma!
Pabandyk kuo nors patikėti. Pasistenk! Įtikink pats save! Stenkis iš visų jėgų…. Nieko kitaip nebus. Visada iškils kažkokios tai abejonės. Arba mes užmerkiame akis ir nusistatę prieš viską norime įgyvendinti savo valią ir tokiu būdu užkietiname save arba mes darome tikėjimo žingsnius ir rizikuojame. Bet mes nesame vieni, nes šis tikėjimas ateina ne iš Jo.
Tyloje, abipusiame pokalbyje su VIEŠPAČIU auga tikėjimas tam tikrais dalykais. JIS įdeda juos mums į širdį. Ne mūsų užuojauta ar mūsų valia, ar protas yra varomoji jėga, bet tik JIS vienas. Jei mes tokį tikėjimą išlaikysime ir išsaugosime, įvyks dideli dalykai. Tada įvyks Jo valia, kaip danguje, taip vyks ir žemėje.

Ačiū Jėzau, už tikėjimą! Aš galiu Tavimi tikėti, aš tikiu savo kaltės bei nuodėmių atleidimu ir užtikrintai tikiu dangumi po mirties. Tu įdėjai tą užtikrintumą į mano širdį. TAIP, VIEŠPATIE, aš tikiu Tavimi!!

Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui. Vienam Dvasia suteikia dovaną … kitam dvasių atpažinimo dovaną …
1-as  laiškas Korintiečiams 12,7 ir 10

Kristaus kūnas yra vienas, Jėzaus bažnyčia yra vienas kūnas. Jėzus yra VIEŠPATS, o mes esame kūno nariai. Jėzus rūpinasi savo žmonėmis, todėl JIS dovanoja Dvasios dovanas, kurias mes turime naudoti kitų labui. JIS gerai žino pagundymus, kurie užklumpa, todėl JIS pasirūpino iš anksto. JIS nenori, kad nors viena avelė pražūtų!
Viena iš šių dovanų yra dvasių atpažinimas. Atrodo ji turėtų tapti vis svarbesnė, tačiau iki šiol krikščionių bendruomenėje neturi daug reikšmės. Galbūt yra per mažai informacijos apie šią dovaną, kurią Jėzus suteikė mūsų apsaugai. Galbūt kai kurie turi šią dovaną, tačiau nedaug žino, kaip ją panaudoti.
Kiekviena dovana pasireiškia individualiai skirtingai, pagal asmenį, kuriam ji suteikta, ir pagal užduotį, kurią ji turi atlikti. Naudojant išgydymų dovaną, taip pat pasireiškia dideli skirtumai. Todėl aš noriu tik pranešti, kaip aš tai patiriu; – tai negali būti pritaikoma kiekvienu atveju.
Pas mane atsiranda didelė neramybė, kai kažkas dvasioje yra negerai. Aš tampu net suirzęs ir piktas. Vieną kartą man net plaukai pasišiaušė, kai vienas sekmininkų pastorius imitavo tikėjimą, kurio jis pats neturėjo; – jis galvojo tik apie pinigus ir aukas. Bet tokia savo tarnyste jis piktžodžiavo Dievui. Baisu!!
Kai ši neramybė ateina, aš iš pradžių nežinau, ką ji reiškia. Aš turiu viską nuodugniau ištirti ir Dievo klausti, kur yra problemos šaknis. Žinoma, aš turiu panaudoti ir protą, nes tam Dievas jį ir davė. Tokiu būdu mes dažniausiai ir surandame blogio šaltinį ir sužinome, kas yra ne taip. Tai ypač svarbu, nustatant „kitą mokymą”, sektas ar bažnyčios klaidinimą! Yra vienas pamokslininkas iš Ukrainos, kuris žmones „pririša” prie savęs. Kiekvieną kartą, kai jį matau ar girdžiu, mane supykina.
Vieną kartą gavau iš vienos sesers atviruką, kurį siuntė iš savo atostogų, ir iš karto supratau, kad viskas negerai! Aš ištyriau ir sužinojau, kad ji buvo tam tikros grupės krikščioniškoje stovykloje. Kai aš perskaičiau, ką ši grupė moko, supratau: tai labai gudriai užsimaskavusi sekta. Šiandien ši sesuo vėl lankosi normalioje bendruomenėje, daugybės maldų ir pokalbių dėka ją pavyko iš ten ištraukti.
Prašau, atkreipkit dėmesį į šią dvasinę neramybę! Dažnai Dvasia nori mus įspėti ar kažką pranešti. Ištirkite, galbūt tai yra tik žmogiška neramybė dėl kažkokių dalykų, kurie mums asmeniškai nepatinka, ar tai Jėzus mus iš tiesų įspėja.
Ši dovana Kristaus kūno sveikatai yra labai svarbi!!!

Ačiū Jėzau, Tu rūpiniesi savo bažnyčia, savo mažąja kaimene! Ačiū, kad  suteiki tokias dovanas, kurios mus apsaugo ir suteikia galimybę padėti kitiems. Prašau, duok mums dar daugiau pažinimo ir dvasių atpažinimo, prašau, duok mums maldos dvasią!

… kuris yra galva, – Kristuje. Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje.
Efeziečiams 4, 15–16

Yra spalvoti drugeliai, kurie plasnoja saulėje, ilsisi ant žiedų ir prisipildo šviežio nektaro. Mums jie patinka, nes jie yra tokie spalvoti ir gražūs, ir mes jais grožimės.
Ir yra bitės darbininkės. Joms patinka būti kartu ir kurti kažką didelio. Jos skrenda nuo žiedo prie žiedo ir didžiuojasi savo surinktu nektaru, o po to neša jį karalienei. Bitės kažką daro! Mums patinka jos ir jų medus.
Kai kurie krikščionys yra kaip drugeliai. Jie skraidžioja visur aplink ir juos gali sutikti visur, kur yra „šviežio nektaro“. Jie niekur ilgam nenutūpia, nes mėgsta plazdenti saulėje be jokių rūpesčių. Jiems nepatinka prisirišti prie kokios nors bendruomenės, bet mieliau gyventi savo gyvenimą. Žinoma, jie myli Viešpatį, bet remdamiesi savo pačių supratimu.
Daug krikščionių yra kaip bitės. Jie gyvena dėl avilio, kad jis klestėtų ir augtų. Viena bitė rūpinasi kita. Kartu mums geriau sekasi, kartu esame stipresni! Jos šlovina savo Viešpatį, savęs nesureikšmina, o JIS jomis rūpinasi, nes JIS jomis pasitiki.
Bažnyčia, Kristaus kūnas, auga. JIS, galva, rūpinasi Savo Kūnu. Viskas tarpusavyje sutvirtinama nervais, krauju, raumenimis ir raiščiais. Visiems gerai sekasi, nes JIS apie kiekvieną pagalvoja. Bendruomenėje kiekvienam yra vietos ir „šviežio nektaro“. Kaip gerai gyventi bendruomenės apsaugoje!
Mes norime gyventi Jėzui ir nebūti drugeliai, kurie išrenka tai, kas geriausia, ir nuskrenda tolyn.
Bet mes nenorime būti ir „bitės darbininkės“, kurios visada vien dirba ir neša nektarą, bet pačios stokoja – kai kurios bendruomenės leidžia savo „bitėms“ alkti. Jau tarsi normalu, kad žmonės ieško kitos bendruomenės, kuri atitinka Jėzaus įsivaizdavimą. Niekur ir niekada nebus tobulos bažnyčios, bet mes nenorime alkti! JIS turi mumis rūpintis bažnyčioje, kurios Galva JIS yra.

Ačiū, Jėzau! Tu rūpiniesi manimi. Tu duodi man brolius ir seseris, kurie myli Tave ir todėl man padeda. Tu viską nuostabiai sutvarkai, niekam nereikia alkti! Tu patenkini bendrystės troškimą, bendro džiaugsmo ir šlovinimo džiaugsmą, intymios draugystės ir dvasinio maisto. Tu esi geras!!!