Nepasitikėk savo paties įsivaizdavimu

VIEŠPATS yra mano Ganytojas, –
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose mane paguldo,
prie ramių tvenkinių gano.
Psalmė 23, 1–2

Yra žmonių, kurie dirba per daug ir persitempia dėl streso. Ir yra žmonių, kurie gyvena kitų sąskaita ir nieko neveikia.
Jėzus nori, kad rastume pusiausvyrą. JIS nenori, kad nuolat patirtume tik stresą arba tik ramybę – mums tai nesveika.

Jėzus pats buvo dailidė ir dirbo pagal šią profesiją, kol buvo pašauktas Dievo. Paulius audė palapines ir netapo našta bendruomenei, bet pats pasirūpino pragyvenimui. Jis sakė, kad kas nedirba, tas neturėtų valgyti. Jam rūpėjo, kad šeimoje visi vienas kitu rūpintųsi ir kitiems netektų nerimauti.
Dievas nori, kad dirbtume! O jei JIS to nori, JIS duos ir darbą, jei tik iš visos širdies to prašysime – kai kurie nuolat turi pasiteisinimų, kodėl negali dirbti. Dievas niekada nekalba apie išėjimą į pensiją, o nori, kad mes judėtume iki kol pasensime…
JIS davė mums sekmadienį, kad galėtume pailsėti. Negerai paversti sekmadienį streso kupina diena ir sukrauti į jį visas įmanomas veiklas, o tada pirmadienį ilsėtis darbe. Negerai, jei savarankiškai dirbantys žmonės taip rūpinasi, kad net ir sekmadienį turi atlikti paliktus darbus. Ne, sekmadienis priklauso Dievui ir mes turėtume su Juo planuoti, kaip praleisime sekmadienį.
Mūsų gerasis ganytojas taip pat nori mums suteikti poilsio valandėlių darbo dienomis. Mes ne mašinos, kurios veikia 24 valandas per parą. JIS duoda mums tylą ryte, kad galėtume kartu su Juo prisipildyti. JIS duoda vidurdienį, kad galėtume pailsėti ir vėl pažvelgti į Jį. Ir JIS leidžia ateiti vakarui, nes Jis nori su mumis pasikalbėti. JIS laiko mums poilsio vietą prie vandens, tik kai kurie pro ją prabėga.
Prašau, mano širdie, nurimk! Pasimokink nutilti! Leisk sau pasilepinti Juo, Geruoju Ganytoju! Tuomet JIS padės mums dirbti, kad viskas vyktų daug greičiau ir sklandžiai. Pasitikrink savo poilsį – kartais jis kupinas daugiau streso nei darbas.
Dievas nori tave sustiprinti tyloje ir visuomet iš naujo perorientuoti į tikslą. JAM reikia energingų žmonių, kurie eina Jo keliu. JIS taip sutvarkė, kad mums reikia pertraukų, poilsio ir tylos, nes mums iš tiesų reikia Jo.
Jei šiuo metu patiri daug daug streso ir kovoji, Jo pažadas yra toks: JIS nuves tave prie ramių vandenų.

Ačiū, Jėzau, Tu esi mano Gerasis Ganytojas! Tu rūpiniesi darbu ir ramybe. Net ir strese Tu randi man laiko, kai galiu kreiptis į Tave. Taip, Tu galvoji apie poilsio vietas mano gyvenimo žygyje! Padėk man praktikuoti tylą ir būti užpildytam Tavęs. Padėk man Tavimi labiau pasitikėti ir ne visada pačiam viskuo rūpintis. Tu esi Geras Viešpats!

Mano Ganytojas

VIEŠPATS yra mano ganytojas, man nieko netrūksta.
Psalmė 23, 1

Šį rytą mąsčiau apie tai, kiek žalos esu patyręs. Kai ką iš manęs pavogė, keletą kartų pamelavo ir apgavo. Tai kainavo man daug, daug pinigų, laiko ir energijos!
Kai apie tai pagalvojau, supratau, kaip viduje apsiniaukiau. Visos mintys tapo neigiamos, o tada ir jausmai. Pala, ne! Aš to nenoriu!
Ėmiau klausti Dievo, kaip JIS tai mato, ir paprašiau paimti mano blogus jausmus ir mintis. Prašau, nenoriu jokių kerštingų minčių ir savigailos! Prašau, duok man naują širdį, nes iš širdies išeina visos blogybės! Ir Dievas atsakė per šią psalmę: „Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūksta.“
JIS paklausė: „Argi aš tavimi visąlaik nepasirūpinau? Argi nedaviau tau visko, ko reikėjo? Argi neatlyginau už visą žalą? Net tavo priešų akivaizdoje aš dosniai padengiau tau stalą. Tu gavai netgi poilsio vietą prie ramių vandenų. Aš vedžiau tave į žalias ganyklas, patenkinau tavo troškimus, vedžiau tave teisingu keliu ir buvau šalia tamsiame slėnyje. Tau nereikėjo bijoti nieko pikta, nes aš tave saugojau. Aš tave paguodžiau, daviau tikėjimo ir drąsos. Gerumas ir ištikimybė lydi tave visą tavo gyvenimą ir tu gali amžinai gyventi mano namuose.“
„Taip, Viešpatie“, – turėjau atsakyti. „Tu esi šalia, Tu visada manimi rūpiniesi. Tu atlyginai kiekvieną žalą. Kaip gerai, kad turiu Tave!”

Ačiū, Jėzau, Tu esi mano gerasis Ganytojas! Tu tikrai ištikimai manimi rūpiniesi. Net jei lauke pučia vėjas ir siaučia audra, esu saugus su Tavimi. Taip, bėgu pas Tave, Tavimi aš pasitikiu, su Tavimi man nereikia bijoti jokio pavojaus. Kaip gerai, kad aš Tave pažįstu!

Išgelbėti iš nuodėmių

„Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana.”
Laiškas Efeziečiams 2, 8

„Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties būdavome rūstybės vaikai kaip kiti. Bet Dievas apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – ir jūs esate išgelbėti malone.” (ten pat., 1-5)
Gal kiek sunkokas tekstas. Bet jis padeda suprasti, jog egzistuoja dvi karalystės: tamsybių, nemeilės ir nuodėmių karalystė, ir Dievo karalystė – šviesos, malonės, gailestingumo bei meilės karalystė.
Mes visi buvom nuodėmių pagauti. Net ir geri žmonės gyveno mąstydami – jie nori būti geri. Bet tik vienas Dievas yra geras. O mes nuolat darome klaidas – mes juk tik žmonės.
Gyvenome paklusdami tamsybių dvasiai, jos karalystėje, kol buvome išgelbėti per Jėzaus malonę. JIS visa atleido, be jokių išimčių. Visiems, kurie tik norėjo, JIS davė Šventąją Dvasią. JIS padarė mus Dievo vaikais; – mes juk turime savo dangiškąjį Tėvą! JIS atvedė mus iš tamsybių į šviesą, į Dievo karalystę.
Vis dėlto mes išliekam žmonėmis, tais, kurie daro klaidas, kartais arba dažnai nusideda, ne visada būna JAM paklusnūs. Kartais mums apgailėtinai nepasiseka. Ir vis dėlto mes esam šviesos vaikai.
Vieni gyvena nuodėmėje, atsiskyrę nuo Dievo, nesvarbu, geri ar blogi jie yra, rečiau ar dažniau nusideda. Kiti gyvena šviesoje, bet jie taip pat kartais nusideda. Bet vis dėlto yra didžiulis skirtumas: vieni gyvena nuodėmėje, o kiti kartais nusideda.
Malonė daro tai įmanomu! Neaprėpiama Dievo meilė atleidžia kaltes ir klaidas! Tik, – vieni šito nepriima, o kiti iškart skuba prie Jėzaus kryžiaus ir prašo atleidimo. Taip jie ir vėl tampa apvalytais šviesos vaikais.

O, Jėzau, kaip gerai, kad Tu esi! Aš vėl ir vėl galiu ateiti prie Tavojo malonės sosto ir prašyti atleidimo. Dėka nuolatinio Tavo atleidimo bei apvalymo, aš galiu gyventi Tavoje šviesos karalystėje. Kaip gerai! Kaip gera man būti taip mylimam! Kaip gera gyventi šviesoje! Kaip gerai, kad Tu mane išlaisvini ir man nebereikia paklusti geismams! Aš dar nepasiekiau tikslo, bet pastebiu, jog einu pirmyn! Tu esi manasis tikslas, Jėzau.

Tėvas ir motina

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria.
Išėjimo knyga 20, 12

Tol, kol tu piktiniesi savo tėvais, negali priimti Pažadėtosios žemės, žemės, kurią Dievas asmeniškai tau yra pažadėjęs. Visi pažadai susieti su tam tikromis sąlygomis, ir viena jų yra apie tai, jog turi turėti aiškų santykį su savo tėvais Dievo akivaizdoje.
Kol vaikai maži, visi jie žavisi savo tėvais – juk šie viską žino ir viską gali. Vis dėlto, tapę 12-mečiais, 13-mečiais, pradeda vaikai tarsi pro mikroskopą ieškoti tėvų klaidų, be jokio dangiškojo pasigailėjimo jų suklydimams.
Joks žmogus nėra laisvas nuo klaidų, net ir mūsų tėvai. Bet tai kodėl tada Dievas davė tokį įsakymą ir dar kaip vieną pagrindinių savo įsakymų? Kodėl JIS kažko tokio reikalauja iš manęs?
JIS žino, koks svarbus mums patiems yra santykis su mūsų tėvais. Mes negalime būti visiškai dvasiškai sveiki ir stabilūs, jeigu mes nepaisome savo tėvų, jeigu juos niekiname ar netgi jų nekenčiame.
JIS nori padėti mums sutvarkyti savo santykius. JIS taip pat trokšta, kad šie santykiai taptų tikrais meilės santykiais!
Kuomet aš nusprendžiau atleisti savo tėvams jų klaidas bei nesėkmes, vyko sunki vidinė kova. Visa manyje tam priešinosi. Vis tik aš norėjau įvykdyti Tėvo danguje valią, taigi išlikau tvirtas ir dažnai kartojau savo apsisprendimą: aš atleidžiu šį, atleidžiu ir tą.
Užtruko keletą dienų, kol antpuolių sumažėjo, o iškylantys prisiminimai praretėjo. O net savaičių ir mėnesių reikėjo, kol pastebėjau, kad pradedu savo tėvus mylėti. Pradėjau pastebėti juose teigiamus dalykus, kurių anksčiau niekada nematydavau. Jų klaidas bei nesėkmes gebėdavau sau paaiškinti bei suprasti, kodėl jie yra būtent tokie, ir kodėl jie būtent taip elgiasi.
Man yra didžiulis išlaisvinimas tai, kad galiu savo tėvus mylėti bei jais domėtis. Aš žinau – jie laukia manęs danguje ir vieną kartą įvyks didžiulė susitikimo šventė.
Taip, Jėzus tai padaro įmanomu. JIS atleidžia man ir taip aš tampu pajėgus atleisti kitiems. JIS veda mano mąstymą, mano jausmus, taigi aš galiu mylėti. JIS nuima nuo manęs manąją naštą!

Dėkoju, Jėzau, kad padedi man visuose dalykuose! Netgi dalykus, kurie man atrodo neįmanomi, Tu padarai įmanomais! Kaip gera, jog aš Tave radau! Kaip gerai, jog man Tu suteiki ramybę!

JIS ieško tavęs

Jėzus tarė Zachiejui: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“.
Luko 19, 5

Zachiejus buvo muitininkas, dirbantis „į savo kišenę”. Jis buvo melagis, apgavikas ir vagis.
Tik jo širdis buvo tuščia. Jis buvo vienišas, pamirštas, mat žmonės jo vengdavo. Jis itin siekė būti panaudotas, ilgėjosi pritarimo savo asmeniui. Jis jau daug ką buvo girdėjęs apie Jėzų. Ir kuomet jis išgirdo, kad Jėzus keliauja per miestą, tetroško būtinai JĮ pamatyti. Vis dėlto didesni žmonės jo nepraleido, savo plačiais pečiais užstojo jam vaizdą. Taigi Zachiejus iš anksto nubėgo į tokią vietą, pro kurią Jėzus tikrai praeisiantis. Ten Zachiejus užlipo į medį ir laukė. Ir štai jie ateina! Jis išvydo Jėzų, nusidėjėlių draugą, atpirkėją, gerąjį ganytoją, išlaisvintoją ir padėjėją. Jis pamatė JO akis. Po medžiu Jėzus sustojo ir kažko ieškodamas dairėsi aplink. Visur buvo pilna žmonių. Zachiejus jautė, kad Jėzus ieško būtent jo. Jis tapo dar mažesnis nei kad buvo ir taip. Jėzus pastebėjo jį medyje bei kvietė lipti žemyn: Ei tu, man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose! – Ką, pas mane?? – nudvelkė nuostaba. Vis tik vėliau džiaugsmas paėmė viršų ir Zachiejus nušoko žemyn. Jėzus, Jis galvoja apie mane! JIS nenurašė manęs! JIS nusidėjėlių ieško ir juos myli!
Jėzus pažvelgė į jį ir pagalvojo: Tu, Zachiejau, aš žinau tavo vardą. Aš noriu pas tave! – ir Zachiejus pakvietė Jėzų į savo namus.
Pamaldieji niurzga kaip įprastai. Juk tai muitininkas ir nusidėjėlis, sukčius ir vagis! Vis dėlto Jėzus mielai eina pas Zachiejų. JIS regi giliau, iki pačių Zachiejaus širdies gelmių. Kuomet Zachiejus suprato, jog Jėzus visa žinojo, jis tepasakė: Jėzau, atiduodu viską, žmonėms, kuriuos nuskriaudžiau, visa grąžinsiu dvigubai, gal net keturgubai! Jėzus tarė, jog į šiuos namus atėjo išganymas. Aš atėjau surasti ir gelbėti prarastuosius. Tu esi vienas iš jų. Myliu tave ir mielai priimu tave į savo kaimenę!
Jėzus šiandien stovi priešais mūsų širdies duris ir beldžia. Jeigu tau ko nors trūksta, jeigu ilgiesi Dievo, jeigu nežinai, ką daryti su sava našta, tuomet atidaryk JAM. JIS nori būti tavo Draugu, tavuoju Atpirkėju.

Tikrai, Jėzau, man reikia Tavęs! Ilgiuosi Tavęs! Mano širdis trokšta pilnatvės! Be Tavęs esu kaip tuščias vamzdis vėjyje, kaip dreifuojanti mediena vandenyne. Viešpatie, ateik į mano širdį, būk mano Karalius ir visiškai mane užpildyk!!

Užtarimo maldos našta

(Petras pamatė Joną) ir paklausė Jėzaus:
„Viešpatie, o kas šitam bus?” Jėzus atsakė: „Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane!”
Jono 21, 22

Petras susirūpino dėl Jono. Jėzui prisikėlus, mokiniai susitinka su savo mokytoju ir jie kalbasi apie ateitį. Petras kalbasi su Viešpačiu ir čia jis pamato Joną: Kas šitam bus? Jėzus jam aiškiai atsako: Tavęs tai neliečia. Sek paskui mane!
Taip yra su užtarimo malda: Turime melsti kitiems Dievo palaimos ir apsaugos. Vis dėlto Dievas yra visa ko Viešpats ir teisingas yra ėjimas JO keliu, įsikibus į JĮ. Ką gi žinome mes apie JO planus?
Viena moteris susirgo vėžiu, daugelis meldė išgydymo. Vis dėlto aš žinau, jog Viešpats tenori, kad ji pradėtų ieškoti JO vienintelio, o ne tik išgydymo. JIS nori kur kas daugiau nei dauguma besimeldžiančiųjų! Amžinasis gyvenimas, džiaugsmas, pilnatvė, visa tai jai yra paruošta, jei tik ji JO ieškos, JĮ pažins ir priims. Vien tik išgydymo šiuo atveju yra per mažai, Viešpats nori kur kas daugiau!
Vienas draugas vis pasiklysta bažnytinėse tradicijose bei misticizme. Jis gana išdidus, nori viską suvokti protu, aptarti su didžiais teologais. Dievas taip nusprendė, jog jam nepasiseka, jis suklumpa. Bet jis juk Dievo vaikas, ir JIS sugrąžins šį draugą ir vėl į teisingą kelią. JIS ne šiaip sau leidžia įvykti nesėkmėms, JIS tiesiog nori palaužti šio draugo išdidumą, kad šis vieninteliu Jėzumi tegalėtų pasitikėti. Tai man atskleidžiama, kuomet už savo draugą meldžiuosi.
JO valia turi įvykti, o ne mano! Arba, geriau pasakius: Manoji malda turi atitikti JO valią. Tuomet Dievas išklausys.
Rūpesčiai dėl šio draugo itin slėgė mane. Bet Jėzus tarė man: Tai mano našta. Jis – mano vaikas. Nekalbėk man, prašau, to, ką aš turėčiau daryti! Aš žinau kelią, taip pat žinau tikslą. Tu negali to matyti, bet pasitikėk manimi dėl savo draugo ir brolio!
Man sunkiai sekėsi atiduoti šiuos rūpesčius dėl mano draugo. Bet kai man tai pavyko, galiu su pasitikėjimu melstis už draugą ir netgi dėkoti. Jėzus neleis jam suklupti, JIS nepamirš jo, net jeigu šiandien jis yra klystkely. Kaip gera, kaip mane tai ramina!
Taigi galime visas užtarimo maldos naštas perleisti mūsų gailestingajam Viešpačiui. JIS pažįsta visas aplinkybes, visas kančias, visus pavojus. Ir JIS tenori geriausio žmonėms. Melskimės už kitus, tuo pačiu tvirtai dėkodami! Tokiu atveju ši našta taps mums palaima, išlaisvinimu, netgi džiaugsmu.
Turime būti atidūs, ar tik mes nenurodome Jėzui, kaip JIS turėtų elgtis. Turime melstis už kitus, bet ne kažkokiu magišku būdu, tarsi ketindami JĮ dėl ko nors perkalbėti arba kam nors priversti. Neturėtume nieko iš Dievo tikėtis; JIS jau ir taip mums labai gailestingas!

Dėkoju, Jėzau! Tu rūpiniesi žmonėmis, už kuriuos aš meldžiuosi. Tu trokšti geriausio jiems. Galiu juos visiškai Tau patikėti, net jei dabar ir baiminuosi dėl jų. Tu esi jiems numatęs puikių planų, apie kuriuos aš ne visada žinau. Viešpatie, aš pasitikiu Tavimi!

Mirties baimė

„Tamsybėje tūnanti tauta
išvydo skaisčią šviesą,
gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje
užtekėjo šviesybė.”
Evangelija pagal Matą 4, 16

Ši eilutė yra iš Izaijo 9, 1. Dievas nepamiršo savo pažado, bet išpildė per Jėzų: tauta, kuri neturėjo jokios vilties, tauta, gyvenusi mirties šalyje, dabar turi viltį ir ryškią šviesą, ir ši šviesa yra Jėzus Kristus.
JIS nugalėjo mirtį. Mirties siaubas nugalėtas, mirtis nebeturi galios, ji nebėra visa ko pabaiga, beviltiškas galas. Atėjus Jėzui atsirado išeitis.
Kai mirė mūsų šuo, vaikai, savaime suprantama, labai nuliūdo (aš taip pat). Mums jo labai trūksta. Taigi galėjome ramiai pasikalbėti apie mirtį ir Jėzų. Yra viltis!
Aš paklausiau Jėzaus, ar danguje yra gyvūnų. Jis atsakė: „Ar matai paukščius, kokie jie gražūs, kaip šlovingai jie čiulba? Ar matai elnius, triušius ir lapes? Žemėje gražu, bet danguje dar gražiau. Ką tu manai, ar danguje aš norėsiu paukščių, gyvulių ir žuvų – savo kūrinių?“ Tada susimąsčiau, ar ten bus augalų. JIS atsakė: „Kodėl žemėje yra gėlių? Nes jos gražios! Ar neturėtų jų būti ir danguje?“ JIS priminė man gyvenimo medį, augantį gyvenimo upės pakrantėje. Taip, bus medžių – apie juos kalbama Biblijoje. Tada bus ir augalų, o jei bus augalų ir gėlių, tai bus ir gyvūnų! Akivaizdu!
Dievas priminė man tėvą, kaip jis mirė ir kaip VIEŠPATS mane paguodė. Taip, tokia mirtis nebuvo sunki. Mirties siaubo nebuvo. Atrodė, tarsi angelai nunešė mano tėvą namo ir dabar jis laukia manęs danguje. Tai bus puikus susitikimas! Nuo tada, kai tai patyriau, mirtis man nebebaisi. Taip mirti, Jėzaus rankose, nebaisu.
Biblija kalba apie šią viltį. Jei esi su Jėzumi, nėra jokios pabaigos. JIS yra tiltas per bedugnę, kelias į gyvenimą. Ant kryžiaus Jis nugalėjo mirtį. Nuo tada yra viltis ir šviesa tiems, kurie gyvena mirties šešėlyje. Pasitikėk Juo!

Jėzau, man sunku patikėti, kad tu nugalėjai mirtį. Bet duok man savo Dvasią, kad galėčiau patikėti! Taip dažnai apima ši mirties baimė, šis būkštavimas, kad kam nors atsitiks nelaimingas susitikimas ir jis mirs. Bet tu nugalėjai mirtį ir saugiai nunešei mus saugiai į savo karalystę. Dėkoju už šį saugumą! Jis drąsina mane ir stiprina! Niekas negali man pakenkti, nes Tu esi šalia. Net kai mirsiu, tu būsi šalia ir švelniai perneši mane. Tu nustatai ir laiką, ir būdą. Taip, tuo aš noriu ir galiu pasikliauti. Dėkoju!

Tik Jėzus

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta ….
Evangelija pagal Morkų 1, 1–2

Taip, Evangelija yra apie Jėzų Kristų. Tik JIS yra dėmesio centre. Visi pranašai ir išminties knygos veda į Jį – Jis jas išpildo.
JIS yra Dievo Sūnus, kuris mums pasiųstas, kad būtume išgelbėti ir išpirkti. JIS yra nuodėmių atleidimas. JIS yra įkūnyta Dievo meilė. JIS yra gailestingas, o ne teisiantis. JIS yra mūsų ateitis ir mūsų viltis. JIS yra šviesa tamsioje naktyje.
Šiandien Bažnyčioje ir vėl atsiranda įvairių srovių, Dievo bendruomenėje, kuri nemato Jo savo dėmesio centre arba tokiu nelaiko. Galbūt jie kreipiasi į Jį, tačiau elgiasi kitaip.
Tačiau mes negalime pakeisti Evangelijos. Negalima jos patrumpinti ir tam tikras ištraukas išimti, kaip negalima ir išplėsti kalbant apie naujus laikus. Kaip mokė Jėzus, taip yra ir taip turėtų būti.
Yra garsių evangelistų, pastorių ir apaštalų, kurie patys save pastato į centrą. Kai jie meldžiasi, vyksta išgydymai ir stebuklai. Kartais jie kalba apie Jėzų, tačiau yra labai užtikrinti savimi ir labai įsitikinę. Tada tai joks pasiuntinys ar Dievo tarnas. Jis nepastato savęs į dėmesio centrą trokšdamas visos garbės ir pinigų.
Naujos atsiradusios dvasinės srovės iš tikrųjų yra paveiktos New Age. Apie Dievą ir Dvasią jie kalba tik labai nekonkrečiai, bet turi omeny ne Jėzų, o kažką kitą. Arba kalba apie visus šventuosius, apie Biblijoje esančią mistiką, apie marginalias Evangelijos figūras, bet Jėzus, kaip vienintelis, nereikalingas. Ne, Jėzus su daug kuo konkuruoja.
Yra naujai atrasta evangelija, kuri viską naujai apšviečia. Mums jos nereikia, Jėzaus Evangelijos mums pakanka.
JIS vienintelis yra mūsų Gelbėtojas ir JIS nenori su niekuo dalintis šia garbe. Jei be Jėzaus garbę gauna kiti žmonės, angelai ar dvasios, tai tampa pavojinga!
Žmonės, nesiduokite pigiai apkvailinami! Perskaitykite Jėzaus Evangeliją, dar ir dar kartą. Tada būsite atsparūs šiam sąmyšiui. Nesvarbu, ar tai yra naujos tendencijos, ar seni ritualai ir tradicijos – meskit šalin! Tik vienas Jėzus yra Gelbėtojas!
Jei nori, kad Jis būtų tavo Gelbėtoju, tuomet atsisakyk tų tradicijų, kurios nepastato Jo centre, atsitrauk nuo „šiuolaikinių“ gydytojų-pamokslininkų, kurie Jėzui neskiria pagrindinio vaidmens. Atsitrauk ir susitelk į patį Jėzų. JIS yra Gerasis ganytojas, Jis yra Gelbėtojas. JIS išpirks ir tave – JIS vienas.

Ačiū, Jėzau! Tu vienas esi mano Gelbėtojas. Man nereikia jokių maldingų tradicijų, jokių dvasinių patyrimų, man reikia tik Tavęs. Tu esi mano Gelbėtojas, mano Išganytojas, mano Gerasis Ganytojas ir mano Atpirkėjas.

Jo šauksmas

Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda.
Evangelija pagal Joną 10, 3

Jėzus mus kviečia. Kiekvieną iš mūsų Jis šaukia atskirai. Tai nėra bendras, bet labai asmeniškas šauksmas. Tai šauksmas iš tvarto į ganyklą, į pievas, į platumas, į saulę, į naujus kelius ir darbus!
Tvarte šilta ir jauku, o lauke kartais šalta, vėjuota ir drėgna.
Yra šiaurės šauksmas, kurį girdi žmonės, kurių širdis priklauso šiaurės šalims. Yra dykumos šauksmas, kuris verčia žmones keliauti, apsistoti laukinėje gamtoje ir paprastai gyventi. Yra muzikos šauksmas – kas jį girdi, yra jautrus kiekvienam muzikos garsui ir seka paskui. Arba paveikslų ir spalvų šauksmas. Tokie žmonės mato dalykus ten, kur niekas nemato, pvz., debesyse jie atranda daugybę figūrų. Mes, žmonės, esame labai skirtingi, ir Gerasis ganytojas tai puikiai žino. Ir JIS vis tiek šaukia visas savo mažąsias avis vardu ir išveda jas iš tvarto į dykumą. O, kad kiekvienas galėtų išgirsti Jo šauksmą! O tie, kurie išgirdo, kad iš tikrųjų išeitų ir neliktų šiltame tvarte!
Paklausyk dar kartą, kaip šaukia tavo širdis. Ką jis įdėjo į tavo širdį. Jei yra vaikų, nepergyvenk dėl senų žmonių. Jei mokais, tau nebūtina giedoti chore. Paskubėk paskelbti Evangeliją, nesislėpk tarp knygų.
Pabandyk išsiaiškinti su Jėzumi, kaip turėtum atsakyti į šį kvietimą.
Tai primena vaikus, kurie mokosi vaikščioti. Jie nuolat krenta ant nosies, bet niekada nepasiduos, kol išmoks. Jei Dievas tave pašaukė kažkokiam darbui, dirbk jį. Ir mokykis Praktikuokis. Neprarask drąsos. Tu krisi ir vėl atsistosi, kol išmoksi.
Jėzus kiekvienam turi ypatingą meilės vardą ir ypatingai šaukia. Jei girdi Jį šaukiant tavo širdyje, nesėdėk, nepasilik šiltame, saugiame tvarte! Jame gali mirti iš nuobodulio…
Eik pasitikėdamas Viešpačiu. Tada Jis tave saugos ir padės atsistoti ant kojų, kai esi parpuolęs. Pasitikėk Juo net kai yra dalykų, kurių nežinai. JIS yra Gerasis ganytojas.

Viešpatie, aš čia, siųsk mane! …ir atleisk man už tas sritis, kuriose taip dažnai esu bailys. Prašau, mes norime bandyti dar kartą! Viešpatie, aš noriu priklausyti Tau ir eiti ten, kur Tu mane šauki. Tu esi mano Gerasis ganytojas, tau priklauso mano gyvenimas, ir aš Tavimi pasitikiu.

Dievo tauta

„Aš tau padėsiu! – sako VIEŠPATS. Tavo atpirkėjas yra Izraelio Šventasis.”
Izaijo knyga 41, 14

Prieš 4000 metų, taigi apie 2000 metų prieš Jėzaus gimimą, gyveno žmogus. Jo vardas buvo Abraomas. Jis taip pasitikėjo Dievu, jog net Dievas jį pavadino „Dievo draugu”. Kadangi Abraomas taip glaudžiai bendravo su Dievu ir jie buvo draugai, Dievas išliejo ant jo visus palaiminimus, kuriuos buvo paruošęs žmonijai. Taip turėtų būti palaiminti visi Dievo draugai!
Dievas paskyrė šį žmogų ir padarė jį tauta, kurioje Jis norėjo būti Dievas, o tautą – savo tauta, t. y. ypatinga tauta. Iki šios dienos Dievas lieka ištikimas šiai tautai, kurią pats pašaukė ir suformavo. Izraelis yra  jos vardas.
Mes taip pat galime priklausyti Dievo tautai ir būti Dievo draugais, nes buvome Jėzaus nuplauti. Tuomet visi pažadai galioja ir mums!
Kaip Izraelis ilgą laiką gyveno Egipto vergijoje ir Dievas galingais darbais išlaisvino tautą, taip Dievas išlaisvins ir mus. Jei esame vergai, kenčiame neteisybę, esame engiami, kenčiame vargą ar dar ką nors: Dievas nori mus atpirkti ir išlaisvinti. Galime tai priimti kaip pažadą. Dievas mus mato, Jis nėra mums abejingas!
Ar esame Dievo draugai? Ar esame dangiškojo Tėvo vaikai? Tuomet galime būti tikri, kad Jis domisi mūsų likimu ir planuoja mūsų išlaisvinimą. Kiek daug žmonių Jis jau išlaisvino! Kiek daug Jis jau atpirko ir prikėlė naujam žydėjimui! Kiek daug palaiminimų Jis jau suteikė mūsų gyvenimui! Dabar Jis taip pat paims jus už rankos ir išves į laisvę. Jis yra Dievas, kuris myli savo vaikus!

Ačiū Tau, Jėzau, už išgelbėjimą! Ačiū Tau už atleidimą! Ačiū Tau už pergalę prieš mirtį! Dėkoju Tau, kad atpirkai mane! Ačiū Tau, kad priklausau Tavo tautai! Aš esu Tavo vaikas! Ačiū Tau, kad rūpiniesi manimi! Ačiū Tau, kad šiandien esi su manimi!