Žvilgsnis į kryžių – 2020-04-07

Kai tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į vario žaltį ir likdavo gyvas.
Skaičių 21, 9

Kai izraelitai ėjo per dykumą, daug žmonių buvo blogos nuotaikos. Jie visą laiką skundėsi. Jų maistas buvo apgailėtinas. Jie mieliau būtų grįžę į Egipto vergiją, kur gavo puikios, skystos sriubos! Dievas į šiuos skundus žiūrėjo labai rimtai, nes visa tauta neteko drąsos.
Jis pasiuntė į stovyklą nuodingas gyvates, kurios įkando daugybei žmonių, kad šie numirtų. Vyresnieji atėjo pas Mozę ir išpažino savo kaltę: „Mes nusidėjome, nes sukilome prieš Viešpatį. Melskis, kad būtume išgelbėti nuo gyvačių!“ Mozė nuėjo pas Viešpatį, ir Viešpats jam tarė: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas.“ Taip ir įvyko.
Taip vyksta ir šiandien: visi, žvelgiantys į kryžių, lieka gyvi. Pažvelgti reiškia atsiriboti nuo žemės purvo, atsiriboti nuo rūpesčių ir ligų, kančių ir problemų, ir žiūrėti Jėzaus, Gelbėtojo ir Viešpaties, link. Tam reikia tikėjimo ir pasitikėjimo. Kai pažvelgiame į Jį, pavargusi širdis vėl įgauna drąsos. Tuomet širdyse kyla padėka. Tada tamsoje vėl matome šviesą. Tuomet vėl žinome: Dievas mus myli, atleidžia kaltę ir nesėkmes bei mumis rūpinasi. Tuomet Dievas gali įsikišti ir mus išgelbėti.
Manau, kad tas pats pasakytina ir apie šį virusą: gal mums įkąs ši nuodinga gyvatė todėl, kad murmame. Bet kai tik pasisuksime į Jėzaus kryžių ir pažvelgsime į Jį, būsime išgelbėti ir liksime gyvi. Jėzus nesako, kad mes, krikščionys, turime imunitetą nuo visų virusų ir ligų, tačiau JIS pažada, kad išgelbės, kai tik kreipsimės į Jį. JIS yra nuostabus Viešpats.

Jėzau, atleisk man, kad aš dažnai murmu! Iš tikrųjų aš skundžiuosi Tavo vadovavimu ir globa, o taip negalima. Nes Tu visada gerai manimi rūpiniesi. Ačiū, kad išgelbsti mane, vos tik pakeliu į Tave akis. Ačiū už tikėjimą, drąsą, už Tavo gerą žodį, už atleidimą ir naują pradžią bei už kiekvieną gerą dieną su Tavimi!

Evangelija pagal Matą 27, 50-52

„Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią. Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių.“
Evangelija pagal Matą 27, 50-52

Kai Jėzus mirė, įvyko daug keistų dalykų. Kai JIS dar kabėjo ant kryžiaus, užtemo saulė, kraštą apgaubė tamsa; atmosfera tapo labai neįprasta. Kai JIS mirė, įvyko žemės drebėjimas, skeldėjo uolos. Ir daugelis užmigusiųjų prisikėlė ir pasirodė žmonėms.
Tamsa rodo Dievo liūdesį ir kančią dėl Savo mylimo Sūnaus. Taip, kaip plyšo šventyklos uždanga, taip plyšo iš skausmo dangiškojo Tėvo širdis. Ir JIS buvo čia! JIS parodė Savo jėgą per žemės drebėjimą, kaip kad jau kelis kartus buvo Senajame Testamente aprašyta. JIS gali skaldyti kalnus! O taipogi ir mūsų problemas ar uolas, už kurių mes slepiamės. JIS yra mūsų gyvenimo ir mirties Viešpats; daugelis šventųjų prisikėlė iš savo kapaviečių, mirtis jų nebegalėjo išlaikyti.
Šventyklos uždanga atskyrė Visų Švenčiausiąją – Dievo buveinę. Niekas negalėjo į ją įžengti, prisiartinti prie Dievo, nes Dievas yra šventas, o mes žmonės – nesame tokie. Kai Dievas perplėšė uždangą, tuo pasakė: „Šio atskyrimo daugiau nereikia! Kelias pas mane yra laisvas! Jėzus mirė dėl žmonijos kalčių, tad žmonės yra laisvi, be kaltės. Prašau, ateikite į Visų Švenčiausiąją, į Mano artumą, kad galėtume patirti bendrystę!“ Nėra jokio kito kelio pas Dievą; tik Dievas gali ateiti pas mus. Mes žmonės esame nešventi, nuodėmingi ir pilni kalčių. Bet Jėzus ištyrina mus! JIS gyvena mumyse ir Dievas mato ne tik mane, bet ir Jėzų. Tik taip mes galime patirti bendrystę su Visagaliu, Šventuoju Dievu. JIS mane myli ir ilgisi.

Dėkoju, Tėve, kad suplėšei uždangą! Daugiau nebėra atskirties tarp Tavęs ir manęs. Jėzus mirė, kad aš galėčiau gyventi; kad galėčiau ateiti pas Tave. JIS nuplovė mane nuo visų mano kalčių ir aš galiu, Tėve, kalbėtis su Tavimi. Kelias pas Tave yra laisvas!

Išgelbėjimas  –  2020.04.05

Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – išliesiu savosios Dvasios …. ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
Apaštalų darbai 2, 17. 21

Tokia yra Petro garsiojo Sekminių pamokslo pradžia. Šiandien ji yra aktualesnė nei bet kada, nes aplink gresia pavojai ir katastrofos, epidemijos ir karas. Bet Dievas viskuo pasirūpino iš anksto. JIS rūpinasi Savo žmonėmis!
JIS išlieja Savo Šventąją Dvasią virš visų gyvų būtybių, taip, kad jos turėtų Dievo ilgesį ir kad atvertų savo akis Jėzui. Visų katastrofų metu Jėzus bus vilties uola ir išgelbėjimas: Kas šaukiasi JO šventojo vardo, tas bus išgelbėtas. Čia turima omeny tik Jėzus; – nepadės jeigu šauksimės visų šventųjų ir visų dievų arba seksime visokiom tradicijom. Vien tik Jėzus Kristus yra Išgelbėtojas, tik JO vardu ateina išganymas.
Tik Jėzus, Dievo sūnus, turi galią išgelbėti. Kiti tik duoda pažadus, kurių negali įvykdyti; – tik Jėzus nesišvaisto tuščiais žodžiais, JIS laikosi to, ką pažada. Nesvarbu, koks poreikis tave slegia: tik JIS vienintelis gali tave tuojau išgelbėti. Kaip gerai yra toks išgelbėtojas!!!
Visos katastrofos turi prasmę: sugrįžti pas Dievą, būti išgelbėtiems per Jėzų. Net ir šis mūsų virusas šiuo metu turi tikslą, kad žmonės atsigręžtų į Dievą, Jėzų priimdami kaip gelbėtoją.
Tai kas gi vis dėlto skiria mus nuo mūsų Kūrėjo? Tai nuodėmės, šitas maištas prieš Dievą. Todėl Petras savo pamokslą baigia žodžiais: Atsiverskite!!! Tik tame slypi išgelbėjimas, kad mes nusigręžtume nuo savo bedieviškų kelių, ir kad ieškotume atleidimo bei apsaugos pas Jėzų, ir kad tai gautume. Prie JO širdies mes esame saugūs, čia mes užtikrinti.
Negalime nurimti anksčiau, kol nesurasime taikos su savo Kūrėju, kol nebus atleistos mums mūsų nuodėmės bei kol nesurasime saugumo bei apsaugos Jėzuje. Tuomet valdys mūsų širdį JO Šventoji Dvasia.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi išgelbėjimo uola! Tu vienintelis turi galią atleisti mūsų nuodėmes ir išgelbėti mus iš visų katastrofų. Tu esi Viešpats!

Pagaliau tyla –  2020.04.04

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.
Jėzus, Evangelija pagal Joną 15, 5

Jėzus ilgisi Savo bendruomenės, Savo mylimosios nuotakos, dėl kurios JIS pasiaukojo ant kryžiaus. JIS myli ją karštai ir nuoširdžiai!
O mylimoji nuotaka neturi laiko. Ji rūpinasi savo gera savijauta. Jai reikia atostogų, poilsio, atsinaujinimo, garbinimo vakarėlių ir seminarų su savo superžvaigždėmis. Taip pat ji turi rūpintis savo fizine savijauta bei daug dirbti tam, kad „visi galai sueitų“. Norisi paatostogauti, vaikams turi gerai sektis, o ir naujas sofos komplektas būtų neprošal. Taip ir praeina laikas, o Viešpats stovi prie durų ir beldžia. Vis dėlto ne kiekvienas nori JĮ išgirsti ar turi JAM laiko. Jie šlovina JĮ, bet JUO visai nesirūpina.
Tuomet Viešpats nusimena ir galvoja: Kaipgi aš atgausiu savo nuotaką? – ir štai JIS siunčia problemas ir virusus, ligas ir kančias. Iš pradžių ir tai nepadeda. Tik tuomet, kai valdžios nurodo izoliuotis, tampa tylu. Ir štai sėdi visi namuose, sukioja pirštus iš nuobodulio. Kai kurie gauna „bunkerį“ ir nori išsiveržti, bet nepavyksta. Jėzus džiaugiasi, štai pagaliau JO bendruomenė turi šansą vėl nurimti ir išgirsti JĮ.
Išnaudokime šį šansą, kurį mums suteikia šis laikas bei ieškokime JO veido! Ieškokime naujų pažinimų kartu su JUO, atsakymų į savo klausimus, naujų vilčių ir naujų tikslų! Studijuokime Bibliją, dabar tam turime laiko! Pagaliau pasimelskime rimtai už savo šeimas, kaimynus ir draugus! Nešvaistykime šio laiko, bet prasmingai jį išnaudokime, taip, kaip Viešpats to norėtų! Likime santykyje su JUO, vynmedžiu, taip iš mūsų tekės naujas gyvenimas. Užbaikime savo krikščioniškas veiklas, kurios trukdo santykiui su JUO!
Ar žinai, kaip ilgai dar gyvensi? Kiek dienų tau dar liko? Išnaudok jas taip, kad tąkart, stovėdamas prieš Viešpatį galėtum pasakyti: Viešpatie, aš gyvenau Tau.

Dėkoju, Jėzau, Tu pasirodysi mums tyloje ir kalbėsies su mumis. Tu turi gyvenimo žodžius. Trokštame gręžtis į Tave, nurimti ir leisti iš naujo būti pripildyti Tavimi. Tik Tu pats, o ne kažkokia programa, turi mumyse gyvuoti. Dėkoju, kad Tu mus taip myli!!

Izoliacija, karantinas ir vienatvė  –  2020.04.03

Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. …. Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.
Evangelija pagal Matą 4, 1. 11

Mes, kaip krikščionys, turime paklusti savo valstybei ir laikytis įstatymų. Nėra gerai, jei garsus itin didelės bendruomenės pastorius kažkur JAV organizuoja didelius susirinkimus, nors tai yra uždrausta. Biblijoje yra parašyta, kad reikia Dievui paklusti labiau nei žmonėms, bet ten taip pat yra parašyta, jog turime paklusti valdžiai. Turime ieškoti to, kas geriausia mūsų miestui ir šaliai, bei melstis už mūsų valdančiuosius.
Kuomet Juozapas buvo kalėjime, izoliacijoje, Dievas buvo su juo. Jis nebuvo vienas. Jėzus yra kartu su mūsų broliais seserimis, kurie dėl savojo tikėjimo Šiaurės Korėjoje ar kitose šalyse yra patekę į lagerius ar kalėjimus. JIS yra Viešpats, nuoširdžiai mus mylintis, – ypatingai tuomet, kai pasidaro sunku. Tuomet JIS yra ištikimas ir mūsų neapleidžia.
Taigi, JIS padės mums ir per karantiną, net jei negalime bendrauti su savo broliais ir sesėmis. JIS rūpinasi kompensacija, o šiuose sunkumuose JIS yra kur kas arčiau mūsų nei įprastai. Itin svarbu, kad mes neprarastume savo dėkingumo, bet kad ir toliau JĮ šlovintume bei JUO pasitikėtume. Net ir per karantiną yra daugybė galimybių. Galvoju apie vieną video iš JAV kalėjimo, kuriame daugelis kalinių pažino Jėzų, tokiu būdu visiškai pakeisdami kalėjimo atmosferą. Dabar ten vyrauja džiaugsmas ir dėkingumas, ir daugelis gręžiasi į Jėzų. Taip kalėjimas tampa palaiminimu.
Jėzus pasitraukdavo į vienumą, kad galėtų pabūti vienas su Savo Tėvu. Taip pat kovai su šėtono išbandymais. Kuomet šėtonas galutinai atsitraukė, prisiartino angelai ir JAM tarnavo. Taip gali būti ir su mūsų vienatve: jeigu mes priimame ją ir klausiame Viešpaties, kaip galėtume prasmingai šį laiką užpildyti, JIS bus šalia ir mus padarys palaiminimu; – ir šį laiką mums padarys palaimintu. Galbūt ir nėra taip paprasta, vien tik su Viešpačiu, be jokio darbo ir atsiribojus gyventi. Bet JIS visa padarys nuostabiai, jeigu tik ir toliau JAM melsimės.
Nebijokime! JIS laimina mūsų kelią! JIS yra šalia! Dėkokime JAM ir giedokime Aleliuja!!

Dėkoju, Jėzau, kad Tu esi šalia, visai visai šalia manęs. Dėkoju už Tavo paguodą, Tavąjį džiaugsmą ir už Tavo juntamą artumą!

Bendrystė – 2020-04-02

Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.
Evangelija pagal Matą 18, 20

Koronavirusas atkerta mus, krikščionis, nuo savo tikėjimo pagrindo: bendrystės su kitais.
Tam, kad išgyventume, mums labai svarbu patirti bendrystę su kitais broliais ir seserimis ir stiprinti vienas kito tikėjimą. Dabar turime laikytis bendravimo apribojimų ir nebegalime kartu švęsti pamaldų, melstis ir susitikti namų grupelėse. Viską turime daryti vieni. Žinoma, galime padrąsinti vienas kitą per internetą, bet bendrystė yra kai kas intensyvesnio ir gilesnio. Internetas jos neatstoja. Jaučiamės vieniši ir mums negera be savo brolių ir seserų.
Štai kodėl norime susitikti po du ar tris ir pasikalbėti, patirti bendrystę ir melstis už savo poreikius bei už pasaulį.
Jėzui tai labai svarbu. Ir aš manau, kad tai įmanoma. Mes galime susitikti pasivaikščioti, pasimatyti prekybos centruose ar namuose po du ar tris ir patirti bendrystę. Būtų puiku, jei tai išaugtų į intensyvius santykius, kurie tęstųsi ir vėliau. Jei išmoksime pasitikėti ir vertinti pasitikėjimą, tada galėsime išlieti savo širdis vieni kitiems ir užmegzti gilią draugystę. Tokie tandemai yra tarsi tvirtos virvės, išgyvenančios sunkius laikus ir pernešančios mus per juos. Geriausia yra tai, kad Jėzus visada yra tarp mūsų. JAM rūpi viskas, ką mes kalbame ir kas mus jaudina. Štai taip mažos maldos grupelės paskatina vykti didelius dalykus.
Vietos yra ir tretiems asmenims. Jūs galite pasirūpinti žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, įtraukti juos į šiuos tandemus ir užmegzti su jais draugystę, kad jie atsivertų Jėzui ir taptų krikščionimis.
Be bendrystės ilgai neišliekame krikščionimis – taip, kaip žarija, kuri neilgai gali degti viena. Štai kodėl krikščionys visą laiką ieškojo bendrystės, net jei dėl to rizikavo savo gyvybe. Bet Viešpats vis tiek trokšta, kad stovėtume kartu ir melstumėmės vienas už kitą.

Ačiū, Jėzau, už brolius ir seseris. Jie yra mano broliai ir seserys. Ačiū, kad galime kartu maldoje išsakyti savo poreikius ir drauge melstis už kitus. Ačiū, kad galime Tave jausti ir kad išlieji savo palaiminimą. Tu esi nuostabus ir šalia Tavęs gera.

Šalies išgydymas – 2020 04 01

Jeigu mano tauta, vadinama mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą.
2 Kronikų 7, 14

Girdėjau iš žmonių, kad jie nekuria verslo su krikščionimis, nes šie yra geriausi apgavikai ir melagiai. Krikščionių skyrybų ir neištikimybės rodikliai nėra geresni už šalies vidurkį. Daugelio krikščioniškos pagalbos organizacijų darbuotojai gyvena itin gerai, nors yra įdarbinti socialinės rūpybos įstaigose. Krikščionys  duoda daug pažadų, tačiau retai jų laikosi. Krikščionys nėra geresni savo darbuotojų viršininkai, o išnaudoja juos dar labiau nei pasaulietinėse įmonėse.
Melas, sukčiavimas, vagystės, melagingi pažadai ir priesaikos, savanaudiškumas, apgaudinėjimai… visa tai randame savo bendruomenėse. Bloga krikščionių tautos padėtis.
O kas, jei patikrintume save? Mes tai labai geri, tiesa? Taip, tai priklauso nuo tikrinančojo. Ar mes patys save tikriname, ar leidžiame Šventajai Dvasiai. Jei mus tikrina Dvasia, tuomet aš esu nesėkmingas nusidėjėlis, o nebe superkrikščionis.
Prašau, atleiskite, jei kažkam esu skolingas. Prašau, atleiskite už melagingus pažadus. Prašau, atleiskite, kai pasakiau tik pusę tiesos… Prašau, atleiskite man. Turiu iš visos širdies tai pasakyti.
Turiu nusilenkti savo Dievui ir maldauti atleidimo. Taip pat pagalbos pakeisti savo gyvenimą. Visų pirma, mano savanaudiškumą, išdidumą, užsispyrimą… Viešpatie, atleisk. Viešpatie, padėk man.
Mūsų šaliai reikia išgydymo, ji sunkiai nusidėjus. O mūsų krikščionybė turi atgailauti, nes ji eina į šoną. Ji turi nusigręžti nuo pamaldumo ir grįžti pas gyvąjį Viešpatį Jėzų Kristų.
Tik tada mūsų maldos bus išgirstos. Tik tada bus išgydyta bendruomenė ir šalis. Melskimės už tai, bet su nuolankia, atleidžiančia širdimi, kuriai pačiai reikia atleidimo.

O, Jėzau, Tu matai mūsų šalies problemas. Viešpatie, atnešk gydymą. Viešpatie, atleisk mano neteisingus darbus; taip, man reikia Tavo atleidimo, išgydymo ir pašventinimo. Padėk man, Viešpatie.

Korona – 2020 03 31

Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.
Izaijo 43, 1

Mes matome baisias su koronavirusu susijusias nuotraukas. Ir žiūrint apima slegiantis jausmas: ar aš saugus? Ar mano šeima saugi? Kas mirs, o kas gyvens?
Staiga vėl kyla šie pamatiniai klausimai. O kaip mirtis Ar Jėzus saugo mane taip, kad nesusirgčiau? Ar tikiu?
Kai apie tai galvojau, Viešpats man priminė mano gyvenimo eilutę: „Nebijok.“
Aš žinau, kad Jėzus apsaugojo mane nuo daugybės infekcijų ir ligų. Bet vis tiek galiu susirgti. Vienintelis dalykas, kurį žinau, kad Jis visa tai nulemia, o ne šis virusas. JIS yra Viešpats.
Aš netgi galėčiau mirti. Aš ir tada žinau: JIS yra Viešpats, kuris tai nulemia. Esu visiškai saugus Jo rankoje. Aš mirsiu ne nuo viruso, bet tada, kada Jis tai yra numatęs.
Galvoju apie dešimt Egiptą užklupusių negandų. Pirmosios negandos smogė tiek egiptiečiams, tiek izraelitams. Tačiau netrukus Dievas atskyrė žmones ir negandos nebekankino Jo tautos. Kaip gerai, JIS vis dar yra Viešpats. JIS numato, ką galime ištverti, kada Jis nori atskirti savo tautą ir ją išgelbėti.
Saugus Jame – taip ir turi būti. Visa kita nėra tikėjimas. Taigi esu saugus Jame, ramus širdyje ir džiaugiuosi Juo.
Bet aš taip pat matau aplinkinį pasaulį. Visi panikuoja, daug žmonių miršta. Jaučiu Dievo gailestingumą šiems žmonėms, net jei jie nieko nenorėjo apie Jį girdėti. Štai kodėl savaime imu melstis už visus užksikrėtusius, kurie galbūt jau guli ligoninėje. Viešpatie, pasigailėk.
Taip pat meldžiuosi už savo šalį, savo miestą, kaimą, už vyriausybę, kuriai reikia daugiau išminties, už gydytojus ir slaugytojus, taip pat už mano brolius ir seseris, kad jie būtų apsaugoti… yra daug maldos poreikių.
Virusas yra beveik priešingas tam, kas yra Dievas, pavyzdžiui, dėl karantino. Mums reikia bendruomenės, o virusas tam trukdo. Todėl aš surišu priešo jėgą ir skelbiu Jėzaus pergalę. Prašau atleidimo už savo tautos nuodėmes. Prašau, kad Dievas atvertų daugelio akis regėti Jėzų. JIS yra Gelbėtojas – net ir šioje epidemijoje. Pasitikėk Juo.

Ačiū Tau, Jėzau, Tavyje esu saugus. Prašau, padėk, kad daugelis žmonių Tave atpažintų kaip Gelbėtoją ir Išganytoją. Tegul vyksta ženklai ir stebuklai. Atleisk mums, pasigailėk ir padėk mano tautai.

Psalmyno 90, 12

„Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas,
kad įgytume išmintingą širdį.“
Psalmyno 90,12

Mūsų gyvenimo nuostata įtakoja mūsų mintis apie mirtį. Dažniausiai vakariečių nuostata išstumia šią problemą tol, kol jų staiga neužtinka mirtis, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Mes gyvename šioje žemėje lyg tik ir tebūtų tai, kas vyksta čia. Svarbus yra tik šis gyvenimas, lyg galėtume čia likti amžinai.
Dievo perspektyva yra kitokia. JIS žino, kad šis gyvenimas yra gana trumpas ir lydimas darbo ir vargo. Ir JIS norėtų, kad mes pasigilintume į savo pačių gyvenimą ir mirtį (išmoktume skaičiuoti savo dienas). Jėzus juk jau mirė už mus ir JIS vienas gali pasakyti, kaip tuomet bus. JIS vienintelis nutiesė mums kelią per mirties slėnį dovanodamas išganymą ir išgelbėjimą. Biblija dažnai sako, jog nedorėliams yra kelias į pražūtį, tačiau tiems, kurie kabinasi į Dievą, yra išeitis! Jei Dievo vaikas turi mirti (Jėzus pats nusprendžia laiką), tuomet ateina mus mylintis Viešpats ir apkabina mus. Kuo labiau artėja mirties laikas, tuo arčiau savo vaiko yra Viešpats. Kol JIS ištaria: „Taip, jau užteks! Ateik, Aš nunešiu Tave į savo karalystę!” Žemėje lieka tik apvalkalas – kūnas. Po mirties Jėzus dovanos mums naują kūną, kaip ir JIS prisikėlė naujame kūne. Tai bus nuostabu! Viešpats nuplaus visas ašaras, paguos mus bei išgydys.
Kuomet vieną kartą stovėsiu prieš Jį, norėčiau, kad Viešpats man ištartų: „Gerai atlikai!!“ Nenorėčiau savo gyvenimo iššvaistyti ir išeikvoti nereikšmingiems dalykams. Noriu eiti pirmyn, į tikslą. Ir pagal jį tvarkyti savo gyvenimą.

Dėkoju, Jėzau!! TU pervesi ir mane per mirties slėnį! Tavimi galiu pasitikėti ir tuomet, kai viskas tampa labai rimta. Tu lauki manęs, ir savo stipriomis rankomis mane laikai ir neši. Tu esi nuostabus Viešpats!

Gyvybės vanduo  – 2020.03.29

Jėzus šaukė:
Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės.
Evangelija pagal Joną 7, 37f.

Vakar šiek tiek kalbėjau apie šulinius. Daug darbo reikia įdėti, norint iškasti šulinį. Ir vis tik, kuomet randi gero, gėlo vandens, kiekviena pastanga esti to verta!
Bet visuomet reikia turėti ir gerti šviežią vandenį, – seno, nusistovėjusio vandens skonis nekoks.
Kai kurie nesistengia giliai kasti. Jėzus vis dėlto sako: Tas, kuris nuoširdžiai manęs ieško, tas suras. Ten, pas Jėzų, girdėsime gyvenimo žodžius. JIS pats yra gyvybės vanduo, kurio mes visi taip trokštame.
Tikrai, visada einant prie šulinio, reikia įdėti šiek tiek pastangų. Juk vanduo iš plastikinio butelio nėra gardus, užsistovėjęs ir nebe gyvybingas. Mums reikia to kasdieninio susitikimo ir kasdieninio pokalbio su JUO bei kasdien išgirsti JO žodžius! Mes nesame patenkinti, jeigu tik sekmadieniais girdime JO žodį, o visą savaitę po to turime gerti užsistovėjusį vandenį. Ne, mes norime prie šaltinio, tiesiai pas Jėzų, ir netgi kasdien!
Prie šulinio reikia būti atsargiems, kad jo nesuterštume. Dėl to šuliniai yra uždengti. Priešams patinka užteršti ir užnuodyti šulinius. Tada jie lengvai leidžia laiką su gyventojais. Taip yra ir su nuodėme; ji suteršia gyvybę teikiantį vandenį ir jis tampa mums toksiškas. Turime greitai visa išvalyti, kad gyvas vanduo ir vėl tekėtų! Kaip gerai, kad Jėzus mielai atleidžia ir mums nereikia ilgai laukti, o taip pat nereikalauja jokios bausmės ir atgailos pratimų! JIS mus labai labai myli.
Kai mes patys atsigeriame, gyvybę teikiantis vanduo gali tekėti per mus kitiems žmonėms. Jėzus čia kalba apie Šventąją Dvasią. JI veiks tuose žmonėse, su kuriais mes bendrausime. Jeigu mes už juos meldžiamės, JO gyvybės vanduo teka pas tuos žmones.
Taip daugeliui mes galime būti palaiminimu.

Dėkoju, Jėzau, Tu numalšini mano tiesos, atleidimo, vilties, gyvenimo prasmės ir tikslo, ramybės, o svarbiausia – harmonijos su Dievu troškulį! Tu esi gyvybės vanduo, gydantis manąją sielą ir atgaivinantis manąją širdį. Kaip gerai, kad aš Tave suradau! Dėkoju!!!