Autoriaus Archyvai: Frank Lauermann

Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Evangelija pagal Matą 5, 3

Asmuo, kuris iš visos širdies Jėzų myli ir seka, yra palaimintas; – tiksliau išsireiškus „palaimingas, labai palaimintas“.
Kai vaikui išpildai ilgai puoselėtą troškimą, tuomet galima pamatyti jo spindintį veidą. Tą reiškia žodis „palaimingas“.
Tų 9 palaiminimų nereikia atskirti vieną nuo kito, arba turi vieną, arba kitą. Visus požymius galima aptikti žmoguje, kuris leidžia Jėzui savyje daryti įtaką, nukreipti, ir jam priklauso visi apreiškimai. Jie užrašyti Jėzaus pasekėjams, o ne kiekvienam.
Palaiminti, kurie prieš Dievą turi vargdienio dvasia; palaiminti liūdintys; palaiminti romieji, kurie nenaudoja prievartos; palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo; palaiminti gailestingieji; palaiminti, kurie turi tyrą širdį; palaiminti taikdariai; palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo; palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja.
Visa tai apibūdina Jėzaus mokinį. Tuomet apreiškimai mokiniui yra tokie:
Jiems priklauso dangaus karalystė; jie bus paguosti; jie paveldės žemę; jie bus pasotinti; jie susilauks gailestingumo; jie regės Dievą; jie bus vadinami Dievo vaikais; jų yra dangaus karalystė; – būkite linksmi ir džiūgaukite: didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus. – Jūs ESATE žemės druska … Jūs ESATE pasaulio šviesa …
Jėzus turėjo visus Palaimintojo požymius. JIS buvo laimingas, JIS buvo pilnas ramybės, pilnas džiaugsmo, pilnas gailestingumo. Ir jeigu JIS gali veikti mūsų širdyse, tuomet JIS ugdo tokius pačius požymius savo pasekėjuose.
Savo gyvenimo žemėje metu Jėzus buvo su Dievu Tėvu tobulai viena; Jam nereikėjo susirūpinti savimi. Išdidumas, pavydas, greitas ir nuodingas liežuvis, godumas, savigaila, valdžios troškimas ir visi panašūs dalykai, kuriuos turime širdyje, Jam buvo svetimi. Mūsų senasis Aš yra stabdis. Todėl Jėzus ir sako dažnai: tai turi mirti. Ir naujas žmogus turi prisikelti, Dievo pagimdytas, Dievo pagautas, į Dievą nukreiptas.

Ačiū, Jėzau! Viskas yra iš malonės, aš nieko negaliu iš savęs padaryti! Kaip gerai, kad Tu mane nori padaryti Dievo atvaizdu. Taip, Tu gali paimti mano senąją širdį, ji per daug egoistiška. Aš noriu tokios širdies kaip Tavo.

Niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne; kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna VIEŠPATIES pažinimo.
Izaijo 11,9

Nuostabus šis kalnas! Ten aš saugus, ten gera gyventi! Ir pats esu laisvas nuo visų piktų minčių, nuo visų blogų įpročių ir nuo visko, kas dar gali trukdyti! Niekas man nekenkia ir aš niekam blogo nedarau, net ir netyčia. Ten, pas VIEŠPATĮ, esu saugus.
Tačiau kaip man ten patekti? Kur yra šis šventas kalnas?
Aš galvoju apie tą kalną, kur Jėzus atsimainė, kur Mozė ir Elijas pasirodė ir su Juo kalbėjo. Arba apie Sinajaus kalną, kur Dievas davė Mozei dešimt įsakymų. Jo artumas buvo toks galingas, kad niekas negalėjo artintis prie kalno. O gal tai maldos kalnas Seule, Pietų Korėjoje, kuriame tūkstančiai meldžiasi?
Galbūt tai visai ne kalnas, gal taip tik apibūdinama VIEŠPATIES buvimo vieta. Kai buvau Berlyne, Biblijos mokykloje, šeštadienio vakarais visada vyko šventė, kurioje galėjo veikti Šventoji Dvasia. Ten vyko pranašavimai, gydymai, ir piktosios jėgos dingdavo. Stebino tai, kad žmonės, kurie daug metų buvo krikščionys, staiga krisdavo ant grindų ir imdavo rėkti. Jėzaus vardu buvo išvaromos tamsios jėgos ir žmogus buvo laisvas. To pasekoje vyko stebinantys asmenybės pasikeitimai ir būtent teigiami pasikeitimai! Taip, blogiui Jėzaus akivaizdoje nebelieka daugiau vietos, jis turi pasišalinti.
Antroje eilutės dalyje matome, kur yra šventasis kalnas: žemė pilna VIEŠPATIES pažinimo. Pažinimas yra kur kas daugiau nei vien tik Biblijos žinojimas. Tai reiškia dvasiniai kažką pamatyti ir prisiliesti, suvokti ir suprasti. Seminaruose, pasitarimuose, konferencijose ir dažnai sekmadieniniuose krikščionių susirinkimuose galima pajusti šią išlaisvinančią Dvasią. Ten nedaroma blogio. Ten galima atsikratyti blogų įpročių, nebereikia blogai kalbėti apie kitus, ten paprasčiausiai vyrauja kita Dvasia, Dievo pažinimo Dvasia, meilės ir priėmimo Dvasia, atleidimo ir savigarbos. Ir namuose turiu aš taip pat savo mažą, šventą kalną, kur meldžiuosi, skaitau Bibliją ir esu kartu su savo VIEŠPAČIU.

Ačiū Jėzau! Pas Tave yra įmanoma: save pamiršti. Nes Tu pripildai mane savo Dvasia! Ji atneša į mano gyvenimą džiaugsmą, judėjimą, įdomumą ir tikėjimą! Taip, VIEŠPATIE, su Tavimi jaučiuosi gerai!

Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti, nes į tave keliu savo širdį. … Mokyk mane vykdyti tavo valią, nes tu mano Dievas. Teveda mane lygiu taku tavo maloningoji dvasia! Dėl savo vardo, VIEŠPATIE
Psalmyno  143, 8 .10-11

Dažnai nežinome, ką turėtume pasirinkti. Tik vėliau sužinome, ar pasirinkimas buvo teisingas, ar neteisingas. Todėl kartais nuklystame ir tada turime varginančiai grįžti atgal. Net jei meldžiamės, to neišvengiame! Dievas turi mintis, kurių mes ne visada suprantame ir kurių mums ir nereikia suprasti!
Jis nori, kad mes Juo pasitikėtume. Net jei mes meldžiamės ir vis tiek atsiduriame klaidingame kelyje, Jis nori mūsų pasitikėjimo. Jis yra Viešpats, kuris valdo kiekvieną mūsų žingsnį ir kiekvieną kelią, kuriuo einame!
Kartais einu savo keliu, dažnai tik dėl patogumo, kartais dėl savanaudiškumo ar nepaklusnumo. Darau tai, kas man patinka. Dievo kelias man kartais yra per sunkus. Tada Dievas tikrai negali mūsų laiminti ir mūsų klaidingų kelių paversti palaiminimais. Mano storas, senas „aš“ tai trukdo.Bet kai aš visiškai atiduodu savo gyvenimą Jam, Jis panaudoja jį Savo šlovei. Net mano nesėkmes Jam atneša šlovę. Jis žino mano daugybę klausimų ir mano netikrumą. Jis sako: „Vaikeli, pasitikėk manimi! Aš žinau kelią ir tikslą. Aš turiu tik gerų planų tau, net jei dabar tai sunku ir tu to nematai. Aš žinau tavo širdį – ji nori manimi sekti. Aš žinau tavo kliūtis, tavo polinkius, tavo įpročius, tavo nesėkmes – aš žinau viską! Ir vis dėlto aš noriu būti tavo gyvenimo Viešpats ir aš jį išpildysiu! Pasitikėk manimi, aš tikrai esu Viešpats! Ir taip kiekvieną rytą aš meldžiuosi iš naujo: Viešpatie, aš noriu priklausyti Tau. Mano širdis yra labai nepaklusni, bet aš esu Tavo nuosavybė. Tu priėmei mane kaip savo vaiką, dabar, prašau, pasirūpink manimi. Vesk mane keliu, kuris Tau patinka! Tegul mano gyvenimas turi prasmę ir tikslą. Vesk mane, net jei aš pats noriu nuklysti. Viešpatie, Tu esi Viešpats! – taip pat ir man.

Jėzau, aš pasitikiu Tavimi. Aš patikiu Tau savo gyvenimą. Aš nesuprantu visų kelių, kuriais ėjau, bet tikiu, kad Tu viską supranti, tvarkai ir vedi, nes mano gyvenimas priklauso Tau. Viešpatie, leisk man būti palaima! – ir vesk mane geru, amžinu keliu!

Duokite jėgų pavargusioms rankoms, paremkite drebančius kelius, sakykite tiems, kurių širdis baiminasi: „Būkite stiprūs! Nebijokite!“ Dykumoje ištrykš vandens srovės, tyrlaukiuose tekės upės. Išdeginti smėlynai ežeru pavirs, ištroškusi žemė taps šaltiniais vandens.
Izaijo knyga 35, 3.4.6.7

Izraelio tauta turėjo keliauti per dykumą. VIEŠPATS juos vedė nuo vienos poilsio vietos prie kitos. JIS priešingai nei žmonės puikiai žinojo, kur yra šuliniai, šaltiniai ir oazės. Kai kurie norėjo trumpinti kelią ir eiti tiesiu keliu, tačiau mirdavo iš troškulio. Kiti klausėsi išmintingo vedlio. Būtų žmonės turėję pinigų, būtų palikę keliaujančius nelaimėje ir įveikę karštąją saulę. Tik VIEŠPATIES bendrijoje esame saugūs nuo suvedžiojimų ir ypatingų mokymų!
Tad ten galime rasti poilsio vietą prie vandens, ten VIEŠPATS atgaivina savo tautą. Ir dabar Dievas veda mus taip, kaip tąkart izraelitus. Dažnai tai būna gražios oazės, kur norisi pasilikti ilgėliau, kartais tik srūvantys šaltiniai arba gilūs šuliniai. Tačiau savo gyvenimo kelionėje niekada neištrokšime, jei pasitikėsime Juo.
Vakar vėl buvau susirinkime. Turėjau skubėti, kad nepavėluočiau. Tačiau kur mano automobilio raktai? Kur dokumentai? Viskas kažkodėl buvo ne savo vietoje, tad turėjau pakankamai greitai važiuoti. Kiek streso! Tačiau kai atsidūriau salėje ir uždariau duris, pasijutau lyg kitame pasaulyje. Jokio streso, ramybė, džiaugsmas, jokio pasmerkimo, jokio teisimo, tik klestėjimas, bendras šlovinimas, dalinimasis Dievo žodžiu ir mūsų išgyvenimais su Juo. Kaip džiaugiausi šia oaze!
VIEŠPATS kaskart mums suteikia vandens šaltinius! Pasitikėkime Juo!
Neatitolkime nuo susirinkimų, vertinkime juos. Kur broliai yra taikoje, tarp jų yra VIEŠPATS!
Sutvirtinkime kelius ir rankas! VIEŠPATS taip pat ir Tave paims į poilsio oazę prie vandens. JIS nori suteikti gyvo ir gaivinančio vandens. Tik drąsa, jokių baimių! Jei tikrai niekur nėra šaltinių arba šulinių, JIS padarys naują tvenkinį vidury žaižaruojančios dykumos.
JIS žino, ko mums reikia! Pasitikėkime Juo!

Dėkoju, Jėzau! Tu esi mano gyvo ir gaivinančio vandens šaltinis! Dėkoju už bendrystę su broliais! Dėkoju, Tu veiki šiose vietose, suteiki drąsos, dovanoji džiaugsmą ir pasitikėjimą, sielos ir kūno išgyjimą. Tu esi geras man!

Tą dieną tu sakysi:
„Dėkoju tau, VIEŠPATIE.”
Izaijo 12, 1

„Tą dieną tu sakysi: Dėkoju tau, VIEŠPATIE. Nors buvai įpykęs ant manęs, savo įniršį nugręžei ir mane paguodei. Dievas tikrai yra mano išganymas. Aš juo pasitikiu ir esu be baimės, nes jis yra mano tvirtybė ir mano giesmė, – jis buvo gelbėtojas mano! Džiaugdamiesi semsite vandenį iš versmių išganingų.Tą dieną sakysit: Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo! Garsinkite tautoms jo darbus, skelbkite, koks iškilus yra jo vardas!”
(2–4 eil.)
Koks nuostabus šis pažadas ir ši ateitis! Gali būti, kad kova dar tik įpusėjo. Bet ateis diena, kai Viešpats mus išves. Gali būti, kad mes manome, jog Dievas ant mūsų pyksta. Bet JIS pasigailės, Jo rūstybė atsileis ir Jis vėl mus paguos. Gali būti, kad mes nusiminę. Bet JIS bus Gelbėtojas, kuris nevėluos.
Tada džiaugsimės ir džiūgausime, ir semsimės iš Jo malonę ir išgelbėjimą kaip vandenį iš gyvo šaltinio. Tada mums bus aišku: JIS yra Viešpats, JIS visada buvo Viešpats, o štai dabar matome: JIS yra Gelbėtojas! Mes norime Jam padėkoti, tiesiog norime šauktis Jo vardo! JIS yra Gelbėtojas, Išganytojas, Gerasis Ganytojas, Maloningasis ir Gailestingasis.
Nenorime palikti šios vilties. Norime pasitikėti Juo, net jei ir tamsi naktis. Mes patyrėme Jį – kaip Jis gelbsti, padeda, atneša ramybę ir atleidimą. Ir jei šiandien mums atrodo, tartum JIS yra toli ir pamiršo mus, mes vis tiek norime Jo laukti. Kaip vaikai norime Juo pasitikėti – Jis mūsų nenuvils.
Mes apsisprendžiame, kuo tikime. Jei aplinkybės nepalankios, vis tiek galime žvelgti į Jėzų, išlieti Jam savo širdį ir padėkoti Jam už jo išgelbėjimą.
Kai jau esame išgelbėti, nepamirškime Viešpaties džiaugsmo ir širdyse Jam gausiai dėkokime.

Taip, JIS yra mūsų Guodėjas ir Gelbėtojas, mūsų Pagalbininkas ir Išganytojas! Vieną dieną mes tai tikrai pamatysime!

Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?
1 Korintiečiams 6, 19

Šiame skyriuje Paulius toliau kovoja prieš nuodėmę, ypač prieš ištvirkavimą. Tačiau šiame skyriuje paslėpta labai puiki žinia: mūsų kūnas yra šventykla, Šventosios Dvasios, kurią mes gavome iš Dievo, gyvenimo vieta. (Yra daugybė kitų dvasių, kurios nėra Dievo).
Suprantu teologiją – kad Dievo Dvasia susijungia su mūsų dvasia ir taip daro įtaką sielai ir kūnui. Bet man tai visada atrodė pernelyg sudėtinga, todėl nepatrauklu, sunku suvokti. Šia tema yra daug gerų teologinių knygų.
Kai sakome, kad mūsų kūne gyvena Šventoji Dvasia, tai daug vaizdingiau ir lengviau suprasti. Tiesą sakant, Biblija niekada griežtai neatskiria kūno, sielos, valios, jausmų, proto, širdies ir dvasios. Viskas susiję, niekas aštriai neperskirta, nors kiekvienas iš jų savaip reikšmingas.
Gražu būti Dievo šventykla. Jei JIS gyvena manyje, JIS atsakingas už daugelį dalykų. Tai užkerta kelią daugybei kūno ligų. JIS palaipsniui sutvarko mūsų emocinį gyvenimą. Jis formuoja mūsų mąstymą ir supratimą, suteikia išminties ir supratimo žodžius. Jis kreipia mūsų širdis link Dievo ir perspėja mus dėl nuodėmės ir atsiskyrimo. Jis paima mūsų valią, kad mes norėtume, ko JIS nori. Žinoma, tai priklauso nuo to, ar mes to norime; bet, žinoma, mes norime naujo gyvenimo, kurį mums turi Dievas!
Dievo Dvasia dažnai dirba slapčia, mums to labai nepastebint. Tas, kuris ilgą laiką skaito pamąstymus, teigiamai formuojamas ir keičiamas. Kas kasdien skaito Bibliją, pamažu tampa stabilus ir tvirtas. Kiekvienas, kuris nuolat kalbasi su Dievu, į daugelį dalykų įgyja visai kitokį požiūrį.
Ilgai vakarais jausdavau stiprų vienatvės ir beviltiškumo jausmą. Jis tiesiog mane apnikdavo ir nieko negalėdavau padaryti. Tiesiog būdavau apniktas. Žinoma, aš meldžiausi ir įsakiau tamsos jėgoms pasitraukti, bet nieko neįvyko. Šį rytą supratau, kad jau seniai to nebejaučiu, net nepamenu, nuo kada. Taigi, Dievas daug ką pamažu sutvarko. Tai neįvyks staiga ir taip, kaip mes norime. Bet JIS dirba, kai mums to reikia, kai mes meldžiamės. JIS atidžiai klausosi. Ir JIS daug, daug dalykų sutvarko, net jei mes to nepastebim

Dėkoju už Tavo Dvasią, Jėzau! Dėkoju už viską, ką Ji manyje daro! Taip, Viešpatie, aš giriu ir garbinu Tave, nes Tu viskuo rūpiniesi. Su Tavimi esu gerose rankose.

Mozė meldėsi:
Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę, dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia.
Skaičių knyga 14, 19

Izraelitams besikeliant į Pažadėtąją žemę, didžiulę baimę jiems kėlė ten gyvenantys milžinai (apie kuriuos jiems papasakojo iš Kanaano grįžę žvalgai). Jie tikėjo, kad milžinai esti didesni už jų Dievą. Dievas itin įniršo dėl tokio jų netikėjimo. Taigi Mozei ir vėl teko pagelbėti šioje kritinėje situacijoje bei melstis už šią nepaklusnią tautą. Dievas išgirdo Mozę. Bet JIS negalėjo šių netikinčių izraelitų paleisti visiškai nenubaustų, bet kartu JIS nebenorėjo visiškai sunaikinti šios tautos. Taigi keturiasdešimt metų ši tauta keliavo dykuma, kol nebeliko mažatikių. Ir štai tada galėjo Dievas atvesti savo tautą į Pažadėtąją žemę.
Nuostabą kelia tai, kaip labai Dievas klausėsi Mozės. JIS juk turėjo teisę jausti įniršį šiai nepaklusniai, mažatikei tautai. Kada ji Juo pasitikėjo? Izraelitai visada rasdavo dėl ko niurzgėti. Jie taip dažnai norėdavo tiesiog grįžti į Egiptą. Vis dėlto Mozė nuolat už juos meldėsi, ir Dievas išgirsdavo.
Mūsų tauta neliko be skolų. Dievas jai jau daugelį kartų atleido, tik ji vis dar keliauja be JO. Pinigai ir valdžia – tai jų dievas. Mūsų tautos nuodėmės žengia į dangų! Mieliau jų nebeskaičiuotume.
Kuomet Dievas kūrė mūsų tautą, suteikė jai daugelį gabumų bei talentų, kurių neturi jokia kita tauta. Mūsų tautai JIS turėjo didelių planų! Vis dėlto ji iki šiol JO negirdėjo, neieškojo JO, o tiesiog sekė nuodėmėmis, sekė egoizmu. Daugybė kitų nuodėmių kilo iš to ir štai Dievas turi visišką teisę niršti ant mūsų tautos.
JIS laukia mūsų maldos už savo tautą. Biblijoje apie tai gausu pavyzdžių. Svarbu, jog melstume ne už kitus, bet už mus. „Dieve, atleisk mums! Mes padarėme bloga! Mes užmiršome tave! Mes einame keliais, kuriuos sau patys išsigalvojome! Meldžiu, Viešpatie, atleisk! Jau daug kartų esi mums atleidęs ir tiek kantrybės turėjai su mumis. Maldauju, atleisk mums dar kartą ir išliek savąja maldos bei gailestingumo Dvasią ant mūsų tautos!”
Dievas išklausys mūsų maldą, jei ji bus rimta ir nuoširdi. Mes neturėtume pirštu rodyti į savąją tautą sakydami: Štai jie, štai nusidėjėliai. Mes turėtume identifikuotis su savo tauta ir iš visų jėgų jai atstovauti. Nejaugi Dievas mūsų nepasigailės?

Dėkoju, Jėzau! Tu esi gailestingumo Dievas. Maldauju, pasigailėk mano tautos! Tu juk matai, kaip ji eina klystkeliais, kaip ji bėga paskui kiekvieną, žadantį jai laimę bei gerovę. Tik Tu vienintelis esi Šaltinis. Meldžiu, atleisk mums!! – ir pasigailėk.