Autoriaus Archyvai: Frank Lauermann

„Juk viena diena Tavo kiemuose vertesnė
už tūkstantį bet kur kitur.
Verčiau gulėčiau prie Dievo Namų slenksčio,
negu gyvenčiau nedorėlių palapinėse.
Juk VIEŠPATS Dievas yra ir saulė, ir skydas;
JIS teikia malonę ir garbę.“
Psalmyno 84, 11-12a

Man dar pažįstama, kokie yra nedorėlių namai. Ten nebenoriu daugiau! Pažinau savo Dievą; JIS yra mano saulė ir skydas. Niekada daugiau Jo į nieką neiškeisčiau!! Man nebereikia stovėti visų priekyje; esu laimingas, jei galiu būti šalia Jo, Jo kiemuose. Būsiu laimingas, kai ateis diena, kuomet galėsiu stovėti prie Jo namų slenksčio, – kuo gi esu užsitarnavęs sėdėti prie vieno stalo su Juo?!
Viena diena toli nuo Dievo yra prarasta diena, be saulės ir skydo. Tūkstantis dienų be Jo, – kaip galėčiau tai išgyventi?! Be vilties, be Jo palaikymo, paguodos, be Jo Dvasios, Kuri mane pildo dangiškuoju džiaugsmu. Ilgiuosi Viešpaties. Norėčiau būti dar arčiau Jo. Dirbant, vaikščiojant, užmiegant ir prabundant, – visada norėčiau būti su Juo. Nes JIS yra mano gyvenimo, mano širdies saulė!

Ačiū, Jėzau, kad esi šalia! Tu man vadovauji ir tvirtai laikai savo švelniose rankose! Kur turėčiau dingti, jei neturėčiau Tavęs?! Kaip turėčiau gyventi be Tavęs?! Tu esi mano saulė, kuri mane šildo ir įkvepia gyvenimui. Ačiū, kad Tu turi man vietą – savo kiemuose, prie savo namų slenksčio. Nesu benamis, Tavyje – mano namai!

„Didelėje bėdoje šaukiausi VIEŠPATIES,
ir VIEŠPATS išklausė ir išlaisvino mane.
Su manimi VIEŠPATS, ir aš nebijau;
ką gali žmonės man padaryti?“
Psalmyno 118, 5-6

Žmogiškuose santykiuose esama daug ginčų, pavydo, šmeižto ir persekiojimo. Per žinias girdime apie vagystes, žmogžudystes ir neištikimybę. Kaip mes, krikščionys, su tuo elgiamės?! Mes gyvename čia, žemėje, o norime veikti kaip Jėzus. Dievas, mūsų Tėvas, siūlo mums slėptis Jo širdyje nuolat. Mes galime Jam atnešti visą savo rūpestį, visas neteisybes įdėti į Jo rankas ir tikėtis, jog Jis padės. JIS yra pirmasis adresas, kai mes nukenčiame nuo žmonių. Prašau, nepalik vietos keršto mintims ar kartėliui! Jie tik apnuodija Tavo širdį, o ne padeda situaciją spręsti. Pasitikėk Viešpačiu ir atleisk savo kaltininkams! Tuomet JIS turės galimybę pasirūpinti Tavimi ir už Tave pastovėti. Kiti žmonės ir net valdžia vis mus nuvilia, nes jie – būtent – yra tik žmonės. Dievas niekada nieko nenuvilia, nes JIS yra Dievas! Geriau Jame slėptis, tame, Kuris taip gerai guodžia, drąsina ir padeda! Drauge su JUO galime pasikalbėti apie mūsų reikalus ir suprasti, kokį kelią pasirinkti. Kartais Viešpats sako: „Atleisk ir pamiršk; nesigink“. Kartais JIS liepia: „Atiduok savo keršto mintis, tačiau ir ginkis! Ypač svarbu neįsivelti į apkalbas arba neteisingų dalykų apie mus kalbėjimą. Nors tai ir kerta per mūsų išdidumą, tačiau Dievas galbūt tam ir leidžia tai vykti. JIS nori guosti, kai žmonės apie Tave blogai kalba.

Ačiū, Tėve, kad rūpiniesi manimi ir esi šalia, kai patiriu neteisybes ar kitą blogį. Tu paguodi ir padedi! Tavyje esu saugus; net kai žmonės kėsinasi man daryti bloga. Tu esi mano padėjėjas, mano skydas ir tvirtovė. Trokštu atleisti žmonėms ir nepalikti jokios vietos keršto mintims; atleisti taip, kaip Tu man atleidi.

„Neturėsi jokio kito dievo,
prieš svetimą dievą kniūbsčias nepulsi!
AŠ VIEŠPATS, tavo Dievas,
Kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės.
Plačiai atverk savo burną, ir aš ją pripildysiu.
Bet mano tauta nenorėjo manęs klausyti,
Izraelis nenorėjo man paklusti.
Todėl leidau jiems sekti savo užkietėjusias širdis
ir elgtis pagal savo užmačias.
O kad mano tauta manęs klausytų,
kad Izraelis eitų mano keliais!
Tučtuojau nugalėčiau jų priešus,
prieš jų engėjus vėl ranką pakelčiau…
Bet tave maitinčiau geriausiais kviečiais
ir uolų medumi tave džiuginčiau.“
Psalmyno 81, 10-15.17

Dievas turi tiek daug gerų savo tautai minčių!! JIS turi jai tiek daug dovanų ir talentų!! Dievas nori savo tautai gyvenimo pilnatvės, gyvenimo pertekliuje. Tačiau ji pati deja to dažnai nenori. Dievas prašo savo tautos ieškoti visko, ko jai reikia, pas Jį. Tačiau ji eina savo keliais, ir pasiima tai, ką pati sumano. Ji pravedinėja pamaldas, tačiau jų širdys pilnatvės ar pripildymo ieško kitur.
Dievas, mūsų Kūrėjas ir Tėvas, kovoja už mus! JIS nenori, kad mes pražiopsotume gyvenimą ir tai, kas svarbiausia, ieškodami kitų ne taip svarbių dalykų. JIS nori mus aprūpinti viskuo ir pasotinti tuo, ko mums reikia. JIS yra visų dalykų šaltinis! Taip pat ir mūsų širdį JIS nori pildyti savo nesuvokiama ramybe ir savo neribotu džiaugsmu! Kad tik mes Jo ieškotume, į Jį kreiptumėmės, palikdami visa kita.

Tėve, atleisk, kad dažnai ieškau pilnatvės eidamas kitais keliais. Labai trokštu laikytis arčiau Tavęs, nes Tu esi mano gyvenimo versmė! Tavyje yra visko, ko man reikia, su kaupu, apsčiai! Ačiū, kad kovoji dėl manęs; kad rasčiau prie Tavo širdies saugumą ir pilnatvę. Tu esi mano Gerasis Ganytojas; Tu esi mano Dievas!

Jėzus taip pat panašiais žodžiais verkia dėl Jeruzalės: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37)

Jėzau, aš noriu!! Aš noriu, kad Tu būtum mano Dievas; noriu viską gauti iš Tavęs, nes Tu mane myli. Aš noriu eiti ne savo keliais, bet su Tavimi. Tu esi mano Dievas, Kuris man visko teikia apsčiai!

„Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS;
JIS mane išgelbėjo.
Teisiųjų palapinės aidi džiugia pergalės giesme:
„VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!““
Psalmyno 118, 14-15

Jei nesusidurtume su sunkumais, tuomet niekada nepatirtume ir pergalės šūksnių! Viskas būtų gana monotoniška, beveik nuobodu. Mums nereikėtų nei Išvaduotojo, nei Gelbėtojo. Bet Jėzus apsireiškia mūsų sunkumuose: JIS yra mūsų Viešpats, Išganytojas, Gelbėtojas!
Kaip dažnai aš stovėjau prieš Viešpatį, nes iš tikro buvo sunku. Mano siela tik Jame rasdavo ramybę; tiek daug buvo neramybės, streso ir priešiškumo. Pats nebemačiau jokios išeities, buvau kelis kartus arti mirties. Tačiau įsikibau į Jį, savo Išganytoją. Ir JIS įvykdė pagal savo Žodį: „VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!“ Dar daug kartų Jis pasigailėjo manęs ir gelbėjo. JIS buvo iki šiol visada arti. Mano širdis gręžėsi vis labiau į Jį, savo Išvaduotoją. Kai esu nusiminęs ar prislėgtas, jau beveik iš užsispyrimo pradedu dainuoti: „Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS!“ Nebenoriu daugiau žvelgti į aplinkybes, bet – į savo Viešpatį. JIS tapo mano Gelbėtoju!! Tuomet mano „palapinę“ užpildo džiugi pergalės giesmė; Jo džiaugsmas išsilieja manyje. Net jei sunkumai dar nenugalėti, galiu jau Jam dėkoti. Nes JIS vykdo savo pažadus!

Ačiū, Jėzau, kad esi mano nuostabusis Gelbėtojas! Tu esi nuolat šalia ir niekada manęs nepalieki vieno. Ką man gali padaryti žmogus?! Aš slepiuosi Tavyje ir Tavimi pasitikiu; Tau noriu dėkoti. Pripildyk mano širdį džiugia pergalės giesme! Tu esi mano galingasis Išganytojas!

„Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs,
nes pas Tave ieškau prieglobsčio.
Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos,
kol praeis šėlstančios audros.
Šaukiuosi Dievo Aukščiausiojo,
Dievo, kuris manimi rūpinasi“.
Psalmyno 57, 2-3

Dovydas buvo vėl eilinį kartą dideliuose sunkumuose. Karalius Saulius norėjo jį nužudyti. Bet Dovydas žinojo Aukščiausiojo adresą, ir kreipėsi ten. Dievas yra aukščiausia instancija, kuri viską nusprendžia, – tai Dovydas gerai žinojo. Todėl darė tai, ką galėjo – šaukėsi Dievo, kad Šis veiktų ten, kur jis pats jau neturėjo įtakos. Dovydas nurimo ir rado užuovėją Jo sparnų šešėlyje – Dieve, nepaisant sunkumų, jis jautėsi visiškai saugus. Taip tolesnėse psalmės eilutėse rašoma:
„Mano širdis ištikima, Dieve; mano širdis ištikima;
giedosiu ir šlovinsiu tave!
Pabusk, mano siela!
Pabuskite, arfa ir lyra!
Aš pažadinsiu aušrą.
Tautose dėkosiu Tau, Viešpatie,
giedosiu Tau šlovės giesmę tarp pagonių.
Juk Tavo gerumas didis kaip dangus,
o ištikimybė siekia debesis“.

Dėkojimas „stumia šėtoną į medį“!! Bandykime ir mes sunkumų metu kreiptis į Viešpatį ir Jam atnešti savo gyrių bei padėką. JIS yra šalia!!!!

Ačiū, Tėve, Tu niekuomet nepalieki vieno!! Net jei aš pats kaltas dėl savo sunkumų, TU man padedi. Nes Tu myli ir visada palaikai mane. Tave noriu šlovinti, Tau dėkoti!!!

“Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: “Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“
Evangelija pagal Morkų 1:15

Pagaliau atėjo laikas, atėjo Evangelija! Pagaliau atėjo atpirkimas, kurio laukė ištisos kartos! Pagaliau galite įžengti į Dievo karalystę, susitikti su Juo ir rasti ramybę, atleidimą ir atpirkimą! Pagaliau … bet ar galite sumokėti kainą? Anksčiau žmonės už įėjimą bandė susimokėti aukso gabalėliais; vėliau atėjo laikas, kai reikėjo būti “šventam” ir stengtis būti geram. Tačiau visa tai nevedė į Dievo karalystę. Įėjimo bilietas yra: “Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!”
Matau didelę minią prie dangaus karalystės durų. Daugelis nori įeiti, bet negali. Kai kurie turi didelę kuprinę, pilną kaltės, kartėlio ir nesutarimų. Tačiau durys per siauros, jie negali įeiti su savo kuprine ir, kaip bebūtų keista, nenori jos pasidėti. Kai kurie nenori pasilenkti, jie per daug išdidūs ir atsitrenkia galva į durų staktą. Kai kurie nori ir toliau daryti savo “biznį” pusiau tamsoje ir praturtėti čia, žemėje. Jie nenori matyti šviesos. Kai kurie nenori nusimesti savo senų godumo, savanaudiškumo, puspročių, verkšlenimo ir skundų, liūdesio ir savigailos drabužių. Jie negauna naujų išgelbėjimo ir džiaugsmo drabužių. Mane liūdina, kad tiek daug žmonių galėtų nueiti į Dievo sosto kambarį ir ten rasti ramybę bei džiaugsmą, bet jie laikosi savo senojo gyvenimo!
Bet tada aš juos matau: Viešpaties atpirktuosius!
Kaip jie dainuoja ir džiaugiasi, kaip jie švenčia ir atrodo tiesiog gražiai apsirengę naujais drabužiais! O bilietas į šią šventę? Na, Jėzus sumokėjo už jus ant kryžiaus. Ateikite, nes viskas paruošta! Palikite senuosius už nugaros ir leiskite sau apsivilkti iš naujo, baltais, tyrais drabužiais, leiskite sau būti pateptiems džiaugsmo aliejumi!  (Mt 22, 1-14).

Ačiū Tau, Jėzau, Tu sumokėjai už mane įėjimo mokestį. Tu paėmei mano kuprinę ir senus, purvinus drabužius. Tu išlaisvinai mane nuo visų naštų ir padovanojai man džiaugsmo bei išgelbėjimo drabužį! Galiu dainuoti ir šokti iš džiaugsmo, nes vakarėlis jau prasidėjo!

VIEŠPATIES angelas pasirodė jam ir tarė: „VIEŠPATS su tavimi, narsusis galiūne!“
Teisėjų knyga 6,12

Narsusis galiūnas – ar Gideonas matė save tokį? Pats Dievas pavadino jį narsiuoju galiūnu, tačiau jis pats suvokė save visiškai kitaip. Jis, slėpdamasis nuo Izraelio priešų, bloškė kviečius – kasdienis darbas ir visai ne koks tikėjimo žygdarbis. Tikriausiai tai yra panašu į tvarkymąsi arba lapų rinkimą sode. Ir vis dėlto Dievas Dievas kalba su Gideonu šiuo momentu, o ne pamaldų ar šlovinimo metu. Dievo aplankymai dažnai nustebina mus, dažniausiai būname tam nepasiruošę. Dievas mato Gideoną kitaip negu jis pats mato save. Jis ne tik žino, kokią širdį turi Gideonas, bet ir mato, ką tas turi nuveikti ir ką jis iš tiesų padarys. JIS mato mūsų ateitį, todėl turi mums vardą, kurio mes kol kas negalime patvirtinti. „Narsusis galiūnas“ – iki šiol Gideonas buvo niekas, bet jis taps tokiu! Perskaitykim 34-ą eilutę: „VIEŠPATIES dvasia apėmė Gideoną…“. Nuo šios akimirkos Gideonas iš tikrųjų tapo narsiuoju galiūnu! Jis surinko izraelitų kariuomenę, tačiau daugumą išsiuntė atgal namo ir puolė Izraelio priešus su 300-ais vyrų. Jis juos nugalėjo ir išlaisvino Izraelį: narsusis galiūnas!
Dievas turi mums vardą. JIS žino mūsų vardą ir vadina mus mūsų vardu. Jis pažįsta mus! Mes nesame kažkokie anonimai iš minios. Pas Dievą aš esu Aš! JIS yra mano asmeniškas Dievas! JIS žino mano mažybinius ir malonybinius vardus, ir netgi mano pravardės. Ir JIS turi man vardą, kurį aš ne pats išsigalvojau. Tačiau JIS taip teigiamai žiūri į mane ir duoda man šį vardą. Paklausk Jo tyloje, kokį vardą Jis turi tau. Tu nustebsi! Palygink eilute iš Izaijo 62,2: „Tu būsi vadinama nauju vardu, kurį tau suteiks pats VIEŠPATS“.

Ačiū, Jėzau, Tu esi mano narsusis Galiūnas! Kaip dažnai Tu gelbėjai ir užstojai mane! Taip dažnai Tavo meilės žodis guodė ir drąsino mane. Ačiū už vardą, kurį man suteiki! Kai vadini mane taip, tai mane drąsina!

„VIEŠPATIE, Tu išgirsi skriaudžiamųjų troškimą [ilgesį],
paguosi jų širdį, pakreipsi į juos Savo ausį.
Našlaičio ir skriaudžiamojo bylą apginsi,
kad joks žemės mirtingasis nebekeltų baimės.“
Psalmyno 10, 17-18

Išgirstas mūsų troškimas [ilgesys]… ko daugiau mums norėti?! Dieve nurimsta mano širdis; tik JIS žino, ko man reikia, ko ilgiuosi, ko man trūksta. Jis taip mielai visa tai man dovanoja! Jei man trūksta priėmimo, JIS priima mane. Jei man trūksta meilės, – JIS teikia man savo meilę. Trūksta man bendrystės, – JIS yra šalia. Jis apkabina mane savo glėbyje, kai man trūksta paguodos… Kuomet man trūksta tėvų, JIS yra mano Tėvas. Viską, iš tikro viską, Viešpats dovanoja man! Net jei kuo negaliu tikėti, Jo Dvasia manyje padeda tikėti. Jei nusilpsta mano viltis, Jo Dvasia suteikia mano širdžiai naują viltį. Dievas apie viską pagalvojo, net apie mano silpnumus, nes JIS yra galingas.
JIS girdi savo vaikų šauksmą. Jis nėra jiems abejingas. JIS yra šalia jų varguose ir gelbsti juos. JIS apgina jų bylas ir suteikia jiems, ko reikia; JIS atneša pusiausvyrą šio pasaulio neteisybių atžvilgiu. JIS yra Tas, Kuriam priklauso mano visa širdis; nes JIS nuostabiai manimi rūpinasi!

Ačiū, Tėve, kad esu Tavyje toks saugus. Tu teiki man viską, ko trokšta ilgisi mano širdis. Tu esi šalia varge ir Tu mane išgelbėsi! Tu esi Viešpats, Kuriuo galiu pasitikėti.

„Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis,
kurio vardas ­ Šventasis, sako taip:
„Šventose aukštybėse gyvenu
ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu,
kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią
ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.“
Izaijo 57, 15

Mūsų galingas, šventas ir stiprus Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, nenori vienas viešpatauti ir mėgautis angelų šlovinimu! JIS mato ir vargdienius, sugniuždytuosius bei prislėgtuosius; Jo širdis plaka dėl jų. JIS nežvelgia į daugelį stipriųjų, kuriems Jo nereikia, arba kurie iš Jo net šaiposi. JIS yra labai arti tų, kurie gyvenime suklupo ir kuriems reikalinga Jo pagalba, paguoda. JIS nori gelbėti, guosti ir padėti. JIS nori pakelti jų dvasią, dovanoti naują drąsą ir naują viltį. JIS yra arti! Niekam JIS nėra toks artimas, kaip verkiantiesiems, prislėgtiesiems ir sugniuždytiesiems. “Šaukis Jo bėdoje ir Jis gelbės, o Tu šlovinsi Jį” – tai Jo pažadas iš Ps 50, 15.

Ačiū, Tėve, už Tavo besąlygišką ir neribotą gailestingumą! Tu esi gailestingumas asmenyje. Tu neįskaitai mūsų kalčių, bet atleidi. Mes puolame į Tavo glėbį; pripildyk mus savo nauja paguoda ir viltimi! Juk Tu esi mūsų gelbėtojas. Amen!

„Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes AŠ toks ir esu. Jei tad AŠ -­ Viešpats ir Mokytojas -­ numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. AŠ jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip AŠ jums dariau. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką, ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją.“
Evangelija pagal Joną 13, 13-16

Jėzaus yra nuoširdžiai nuolankus. Jam nereikia nugalėti savęs, nusilenkti iki žemės, kad galėtų plauti mokiniams kojas; net Judui, išdavikui. JIS galėjo nesusimąstydamas paliesti raupsuotąjį; JIS bendraudavo su prostitutėmis ir muitininkais. Jo širdis buvo laisva nuo išdidumo. Užtat ji buvo pilna meilės, gailestingumo ir nuolankumo. Paskaityk kada evangelijas – visas iš karto, tuomet susidarysi įspūdį, koks buvo Jėzaus charakteris. Kuo daugiau mes skaitome ir kuo labiau mes į Jį gilinamės, tuo daugiau ir mumyse atsispindi Jo charakteris, jei tik mes to norim. Nuolankumas yra svarbiausia krikščionio vadovo savybė. Jis negali būti trokštantis valdyti, siekti galios, valdžios arba išdidus. Jis turi atspindėti nuolankų Jėzaus charakterį; būti žmonių, kuriuos Jam Dievas patikėjo, vergas, „kojų kilimėlis“ mūsų mylinčiam Jėzui.
Mes visi kažkur kažkiek vadovaujam. Galbūt darbovietėje ar šeimoje, arba tarp draugų. Visur turime ir galime atspindėti Jėzaus širdį. JIS daro mus tą gebančius, jei tik mes to norim ir nugalim save!

Jėzau, Tavo širdis yra tokia pilna gailestingumo bei nuolankumo, galiu tik stebėtis! Tu, visatos Viešpats, Karalių karalius tapai vergu. Tai mane drąsina taip pat siekti nuolankumo ir gerovės kitiems. Tu gi manimi rūpiniesi, tad esu laisvas rūpintis kitais. Jėzau, atleisk man mano baimę, jog bus įžeistas mano išdidumas arba kad aš būsiu išnaudotas! Padėk man savo gyvenimo keliu eiti drauge su Tavimi!