Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir pamatęs saulę, mėnulį, žvaigždes….
Pakartoto įstatymo knyga 4, 19

… nepaklystum, jų negarbintum ir nesilenktum tiems, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, sutvėrė tarnauti visoms tautoms. Jus gi Viešpats išvedė iš geležinės krosnies, Egipto vergijos, kad būtumėte Jo tauta, Jo paveldėtojai – kaip Jis pažadėjo.
Įdomu tai, kad Dievas saulę, mėnulį ir žvaigždes tautoms priskyrė kaip dievus. Taigi neturėtume būti nustebę, kai jos vadovaujasi astrologija ar domisi būrimu iš kortų, švenčia Helovyną (kaukės tikrai baisios, mirtį regime kaip dievą ir jį sumenkiname, o štai velnią reprezentuojame. Tai jau geriau Mainzel žmogeliukai, Snoopy’iai, Majos ir Mašos su lokiais). Gėdinga mums, kad tautos iki šiol vis dar nėra pažinę Dievo. Vis dar bėgioja aplink šventųjų statulas, bučiuoja jų kojas bei laukia stebuklų iš jų. Jėzaus, Išganytojo, jie nepažįsta. Tai kur gi yra Jėzaus liudytojai? Kur evangelistai, pamokslininkai, misijos ir išgelbėjimo armija? Kodėl mes snaudžiame ir niurname apie priešą?
Anuomet Dievas paėmė Izraelį iš skurdo ir išlaisvino iš Egipto vergijos. Mus JIS taip pat išlaisvino iš vargo ir nuodėmių vergijos, o taip pat JIS subūrė mus kartu ir priėmė kaip Savąją tautą. Mes nebegalime gręžtis atgal į saulę, mėnulį ir žvaigždes, į statulas bei šventųjų paveikslus! Mes turime pasilikti glaudžiame ryšyje su Jėzumi ir leistis JO vedami. Mes esame JO liudytojai, su kuriais JIS pakeis pasaulį. Mes esame JO kūnas, per kurį JIS veikia. Mes esame JO tauta, kurią JIS valdo kaip karalius, kuria JIS rūpinasi, kurią JIS saugo ir šlovina. Visa, kas konkuruoja su Jėzumi, mes turime išmesti iš mūsų gyvenimo.
Ir kas liečia kitus žmones: neturime jų smerkti, bet turime atleisti jų nežinojimą bei juos užstoti prieš Dievą. Mes turime liudyti jiems gyvenimą su Dievu. Mes turime būti Jėzaus meilės kariais ir kovoti su šėtonu visur, kad ir kur jį sutiktume. JIS, Jėzus, yra nugalėtojas.
Mes tikrai nebeturime grįžti prie neteisingų dievų ir klaidingo tikėjimo jungo, nebeturime vesti kompromisų su kažkokiais išgydymo mokytojais ar religijomis. Geriau būti atsargiam nei patirti neigiamas pasekmes! – Geriau jau su Jėzumi plaukime prieš srovę negu su plačia mase pasroviui. Mes norime išsigelbėti ir nesmerkti, ir neberti pamaldžių posakių.
Viešpatie, padėk!

Verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
Evangelija pagal Luką 7, 38

Jėzus buvo svečiuose pas Simoną, fariziejų. Štai atėjo nusidėjėlė su alebastriniu indu, pilnu kvapaus tepalo ir priėjo prie JO iš užpakalio…
Simonas pagalvojo, jog jeigu JIS būtų pranašas, tikrai žinotų, kas tokia yra ši moteris… Jėzus suprato Simono mintis ir tarė jam: Tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji brangiu tepalu patepė man kojas… ir JIS tarė jai: Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!
Šiandien manęs neapleidžia mintis, koks nuostabus yra buvimas kartu su Jėzumi. Tai toks intymus bendrumas, intensyvi bendrystė su Viešpačiu. JIS yra šalia ir žvelgia į mane, ir aš regiu JĮ ir pradedu JĮ šlovinti, JO vardą girti, JAM dėkoti ir manoji širdis įsisupa į aukštumas pas JĮ, rūpesčiai tampa maži ir… ir… Man tiesiog trūksta žodžių šiam mūsų buvimui kartu aprašyti.
Galiu tik pasakyti, jog tai toks nepaprastai jaudinantis dalykas, kad lengvai pravirkstu iš laimės ir džiaugsmo.
Man patiko ši trumpa istorija. Ji aiškiai parodo, koks atsidavęs gali būti žmogus. Tai šlovinimas aukščiausia forma. Toks jis turi būti!
Simono meilė buvo šalta. Jis skaitė Dievo žodį, meldėsi ir viską darė teisingai. Bet su Jėzumi elgėsi beveik kaip su raupsuotuoju. Šaltas tikėjime ir meilėje.
Kiek man vertas yra Jėzus? Galiu šlovinti JĮ iš visos širdies kaip tai darė ši nusidėjėlė? Ar galiu atnešti JAM auką, meilės ženklą? Tai ne pinigų klausimas, tai vertės klausimas. Investuoti laiką ir energiją į JĮ, parodyti ir išreikšti meilę bei karštą prielankumą. Tikrai, Viešpatie, man Tu to vertas!!!

Dėkoju, Jėzau, Tu esi toks nuostabus! Tavo vardas toks gražus! Tikrai, aš myliu Tave ir mūsų buvimą kartu! Tu esi mano širdies, mano kažko ir visko Karalius! Be Tavęs tebūčiau pagalys vandenyne. Kaip gerai, kad Tu mane suradai! Dėkoju, mylimas Viešpatie!!

VIEŠPATS ­ mano Ganytojas,
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose jis mane guldo,
prie ramių vandenų gano.
Jis atgaivina mano gyvastį…
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi…
Iš 23 psalmės

O, kaip aš mėgstu šią psalmę!!! Ji taip gerai išreiškia tai, iš ko susideda mano tikėjimas. Tai ir yra šis intymus artumas su mano dangiškuoju Tėvu ir JO meilės kupinas rūpestis manimi.
Prisimenu laikus, kai Jėzaus dar nepažinojau. Kokia stipri buvo nesantaika manyje, chaosas valdė mano jausmus, buvau vienišas, jaučiausi nemylimas ir nereikalingas; – prasti laikai, kuriuose mintys apie savižudybę buvo manoji paguoda. Tuomet tapau krikščionimi ir suradau Jėzų. Tai buvo šventė! Taip pat radau brolių ir seserų, taigi buvau visame kame laimingas. Vis dėlto tikėjimas atvėso, o santykį su Jėzumi pakeitė šaltas mokymas, tai buvo „įstatymo amžius“. Tada ir sugrįžo manasis chaosas, smerkiau pats save, kadangi negalėjau būti tokiu, kokiu būti turi krikščionis. Blogi laikai! Tuomet pagaliau suradau Šventąją Dvasią, kuri visa, kas yra tikėjimas, manyje atgaivino. Pagaliau ir vėl galėjau patikėti atleidimu, pagaliau ir vėl tapau laisvas nuo prakeikimo ir pasmerkimo! Santykis su Jėzumi sugrįžo ir štai aš vėl turiu dangiškąjį Tėvą.
Tik turiu būti labai atidus, kad šio santykio ir vėl neprarasčiau. Kartais turiu atsiprašyti, nes ne viską darau teisingai, o kartais netgi patiriu nuopuolių į savo senąjį gyvenimą. Bet aš žinau, ką turiu pas Jėzų ir trokštu savo gyvenimą kaip galima greičiau apvalyti nuo bet kokio purvo. Geriau atsiprašyti per daug nei per mažai! Džiaugiuosi gyvendamas šiame santykyje su Jėzumi ir Tėvu. JIS rūpinasi manimi! Taip gera būti kartu su JUO! Tai yra ramybė, taika, nusiraminimas ir džiaugsmas, net kai lauke šėlsta audra, o žmonės su manimi žaidžia. Dėl taikos su Dievu kartais leidžiuosi būti nuvertinamas, JIS to vertas!
Viliuosi, jog liksiu glaudžiame santykyje su Viešpačiu, kol manasis kelias pasibaigs ir kol galėsiu regėti JĮ, – TĄ, kuriuo pasitiki manoji širdis, TĄ, kurio ilgiuos ir kuris yra viso ilgesio išpildymas: Jėzus.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi šalia! Tavyje esu saugus. Taigi gali audros ir žmonės šėlti: Tu esi apsauga, Tu esi manoji uola, Tu esi mano viltis, mano gyvenimas, mano meilė. Kaip gerai, kad Tu esi šalia!!

Pasimelskime šiandien už kurdus Sirijoje. Jie turi tiek daug poreikių! Pirmiausia, dėl senojo režimo, tada dėl ISIS, dabar ateina turkai, o draugai pasitraukia. Gresia atsitraukimas, pabėgimas, o artėja žiema. Maisto mažai, vaistų mažai, maža kuo kūrenti krosnis…
Daug žmonių tvirtai žino: Alachas nepadės. Taigi iškyla klausimas dėl Jėzaus. JIS pasirodo kurdams! JIS nori juos išgelbėti!
Tai Jėzaus širdies reikalas, išgelbėti šią drąsią tautą ir būtent dėl to mes šią dieną melsimės ir už tai dėkosime!!
(www.livenet.ch galima rasti daugiau straipsnių šia tema).

…bet neturėčiau meilės.
1 Korintiečiams 13, 1

Paulius mums tiksliai parodo, kas yra svarbu. Be meilės viskas yra nieko verta. Galite sukaupti daugybę turtų, bet jei niekas tavęs nemyli, viskas yra nieko verta. Gali mėgautis puikiomis kelionėmis, bet jei nemoki dalintis, lieki tuščia širdimi. Be meilės neįmanoma.
Prūsijos karalius padarė eksperimentą. Jis priglobė našlaičius kūdikius, tačiau seserims neleido su jais kalbėtis ir liepė nerodyti jokių jausmų. Visi kūdikiai mirė. Be meilės neįmanoma.
Vienatvė yra būklė, atsirandanti dėl meilės stygiaus. Beprasmiškumas gyvenime taip pat atsiranda tada, kai trūksta meilės. Pavydas yra paniekinta, sužalota meilė. Skyrybos yra pasibaigusi meilė. Ir taip toliau. Be meilės neįmanoma.
Mūsų susitikimuose vienas brolis pasakė ugningą kalbą. Po susitikimo paklausiau, ar jis galėtų parvežti kelis brolius namo. Jis net nesiklausė. Na, pagalvojau, toks tas jo krikščioniškas gyvenimas ir tikėjimas. Taigi aš turėjau parvežti brolius namo, o paskui atgal, nes gyvenu kitoje pusėje. Nieko baisaus, bet tas brolis važiavo vienas ir būtent reikiama kryptimi – jei būtų pavežęs, man būtų buvę lengviau. Taip, be meilės lieka tik skambūs žodžiai. Daug žinių, bet jokių darbų… Ką apie tai pasakytų Viešpats?
Tai man primena mano aštrų, smailų liežuvį. Kiek žmonių aš įskaudinau! Taip, liežuvis gali nudurti kaip kardas. Šmeižtas, apkalbos ir blogi žodžiai rodo meilės stygių!
Kiek pažadų mes, kaip krikščionys, esame davę ir nesilaikę. Ką kiti turėtų apie mus galvoti? Kristaus liudytojai ir tarnai? Jau geriau brangiai sumokėk, bet laikykis pažadų! Viešpats mato būtent tai!
Kiek valandų mes sėdime prie sakyklų ir siurbiame žodžius? O tada einame namo ir sėdime ant sofos. O kas pritaikys pamokslą? Tuomet pasaulis ir mūsų šalis atrodytų kitaip…
Viena artima pažįstama važiuoja į kiekvieną kongresą 800 km spinduliu nuo gyvenamosios vietos – taip ji siekia ypatingo patepimo savo didelei tarnystei. Tačiau ji blogai kalba apie savo vyrą ir kitus. Kaip Dievas gali ją laiminti?
O, broliai (ir seserys), nekalbėkime tiek daug! Darykime meilės darbus! Priimkime Jo meilę mums ir perduokime ją nedelsdami, kol ji neapkarto!

Jėzau, Tu mane taip myli!!! Taip, aš noriu mylėti, nes Tu mane pamilai pirmiausia. Padėk man įveikti savo egoizmą!!!

Kodėl užmiršai VIEŠPATĮ, savo Kūrėją?
Izaijo 51, 13a

Dažnai mūsų gyvenimą valdo baimė. Jei ryte kažkas nepasiseka, bijai, kad taip bus visą dieną. Jei turėjai blogos patirties su žmonėm, manai, kad taip tęsis ir toliau. Prieš kurį laiką turėjau važiuoti tam tikru maršrutu ir vienoje vietoje, tiksliai tame pačiame taške, mane du kartus sugavo policija. Žinoma, bijojau trečio karto ir važiavau labai atsargiai, manydamas, kad jie mane vėl pagaus. Blogi išgyvenimai formuoja mus daug labiau nei norėtume tai pripažinti. Kartais tai mums, krikščionims, pavirsta prietarais.
Nelaimės įvyksta dėl kitų žmonių, dėl kvailų atsitiktinumų ar dėl mūsų pačių nesėkmių. Mes bijome, kad tai pasikartos. Štai kodėl mus šiandien ir ateityje valdo baimė. Mes esame jos belaisviai.
Yra tokia neaiški baimė, kad nutiks kažkas, ko dar nežinau. Dėl to tampame labai atsargūs ir nedrąsūs.
Yra žmonių baimė, transporto priemonių baimė, technologijų, atsitiktinumų… ir net teisėtos Dievo bausmės baimė.
Ir štai Dievas stovi ir klausia: „Kodėl pamiršai VIEŠPATĮ, savo Kūrėją?“
Už šio klausimo slypi Dangiškasis Tėvas, kuris mane sukūrė, nes mane myli, priima mane kaip savo vaiką, nori mane aprūpinti, kuris mane supa, globoja ir rūpinasi. Aš išsakau Jam savo nepasitikėjimą ir baimę – aš jį pamiršau.
Noriu greitai grįžti pas savo Tėvą ir paprašyti atleidimo. JIS juk valdo mano gyvenimą! JIS laiko viską savo tvirtoje rankoje! O gal taip nutiko dėl mano nuodėmių? Ne, nes JIS jas atleido. O gal tuo nebetikiu?
JIS turi minčių ir planų, kurie man nežinomi. Jobas nepripažino VIEŠPATIES planų, bet matė vien savo kančią. Gerai, kad jis nežinojo, kas vyksta nematomame pasaulyje. Ar aš suprantu Dievo planus? Ne. Bet pats parašau sau teismo nuosprendį? Ne, aš negaliu to, negaliu teisti vietoj Dievo. Aš galiu Juo tik pasitikėti ir tikėti: JIS geras. To aš ir noriu, taip, noriu Jį girti ir Jam dėkoti. Nes JIS yra šalia, labai arti manęs! Ir tada, nepaisant nelaimių ir nesėkmių, apima dangaus ramybė ir dieviškasis džiaugsmas: JIS vis dar yra Viešpats!

Ačiū Tau, Jėzau, Tu esi mano Viešpats, kuris mane be galo myli!!! Tu esi aukščiau visų įvykių ir aš negaliu jų įvertinti. Bet aš tikiu Tavimi ir tikiuosi gero iš Tavęs! Aš nebijau jokios nelaimės, nes Tu šalia!!! Amen!

Nežudyk.
Evangelija pagal Matą 5, 2
Išėjimo 20, 13,
5 Mozės knyga, Pakartoto Įstatymo 5, 17

Jėzus prie šios eilutės dar pridėjo: Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’ ­tas turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’ ­tas smerktinas į pragaro ugnį.
Jėzus pritaiko Senojo Testamento įstatymą daug radikaliau nei senoliai. Bet Jis užpildo jį nauju turiniu, nauju gyvenimo būdu naujiems žmonėms. JIS pats laikėsi šio griežto įstatymo ir nori, kad mes eitume Jo pėdomis.
Atrodo, yra daugybė priežasčių pykti ant kitų ir vadinti juos „gražiais“ žodžiais. Pyktis reikalauja teisingumo, o po to apima noras keršyti. Imi kitiems linkėti paties blogiausio. Bet Dievas pakeičia mūsų prigimtį, mintis bei žodžius, kai leidžiamės būti pakeisti per bendrystę su Juo. Aš nebenoriu savo priešams blogo, bet išsigąstu, kai apie tai pagalvoju. Nepaisant to, remiantis Jėzaus teismu, aš pateksiu į pragaro ugnį.
Kaip gerai, kad mano pikti žodžiai ir mintys yra atleisti! Noriu, kad jos derėtų su Jėzumi, ir trokštu būti toks, koks Jis. Tai prieštarauja mano senai prigimčiai, tačiau nėra kito kelio, kaip rasti ramybę.
Kaip greitai išgirsti kitų nuosprendį, kaip greitai jie ima plakti liežuviais ir viską vertinti… Ir aš suprantu, kad nesu geresnis. Dievas turėtų ir mane nusviesti į pragarą, jei nebūtų Jėzaus. JIS mano teisumas! Kaip man gerai!
Taigi aš stengiuosi, kad manyje vis labiau matytųsi Jėzus, ir dėkoju Jam, kad JIS nuplovė mane nuo visokio blogio. Kaip gera turėti tokį draugą! JIS užbaigs manyje pradėtą perkeitimo darbą.

Ačiū, Jėzau, Tu manęs neteisi. Ir Tu negalvoji apie mane blogai. Nors ir turi tam priežasčių, bet verčiau atleidi. Ačių už Tavo malonę! Viešpatie, padėk man būti tokiam, koks esi Tu!!!

Jėzus Kristus kalbėjo:
Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę.
Evangelija pagal Matą 5, 20

Jėzus atėjo ne tam, kad nepaisytų Dievo ir pranašų įstatymo. Jis galioja iki laikų pabaigos. JIS atėjo tam, kad visa išpildytų. Kiekvienas įstatymas ir kiekvienas Dievo pažadas JAME tampa išpildytas ir įgyvendintas.
Kaip mes pateksime į dangų? Kaip gausime Dievo malonę ir simpatiją?
Kai kurie turi keliais nueiti iki Romos. Kiti – kasdien 7 kartus melstis. Medituoti, duoti išmaldos, būti mielu ir draugišku, nemeluoti, neapgaudinėti arba neįsigyti ko nors, kas jam nepriklauso, kiekvieną sekmadienį lankyti Dievą Mišiose… Yra tiek daug visko, ką turi daryti veltui, kad tariamai pelnytum Dievo malonę. Tik aš nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris labai stengtųsi tai darydamas ir kartu žinotų: Dievas mane myli, aš esu JO vaikas! – Visos pastangos nieko vertos, nes nei vienas jų dėka nei centimetru nepritartėja prie Dievo.
Gerai yra laikytis įstatymo ir klausytis pranašų. Tai juk Dievo valia mūsų gyvenime. Tik tai nėra kelias pas Dievą, nes prieš Dievą mes tik nevykėliai, mes vis negalim! Vėl ir vėl mums nepavyksta mažuose kasdieniniuose dalykuose. Rašto aiškintojai žinojo viską ir jiems vistiek nepavykdavo, fariziejai tiesiog fanatiškai laikėsi įstatymo ir visvien jie buvo blogiausi Jėzaus priešai.
Kelias į teisumą yra kitoks. Jis turi būti gana lengvas, kad net ir vaikai bei neįgalieji jį surastų. Jis turi būti sunkus, kad profesoriai jį apčiuoptų. Jis turi būti toks bendras, kad ir kinai, indai bei europiečiai jį priimtų.
Tas kelias nėra programa, ar reikalavimas mums, tai nėra nepertraukiamas stebėjimas, paragrafas ar straipsnis.
Tas kelias yra Jėzus, Jėzaus Kristaus asmuo. JIS suteikia teisumą, kurio man reikia, tiesiog taip, dovanai. JIS manyje, mano širdyje, ir yra mano teisumas. Mano kaltes ir nesėkmes JIS panaikina ir pripildo mane Savuoju asmeniu ir būtimi. Ir štai Dievas manyje regi Jėzų, o nebe mano nesėkmes. Esu laisvas nuo įstatymo spaudimo ir prakeiksmo, mano teisumas yra Jėzus, o tai yra geriau nei bet kuris pamaldus asmuo gali sugalvoti! Aleliuja, esu aš laisvas ir džiaugsmingas!!

Dėkoju, Jėzau, Tu gyveni manyje. Manyje Tu vykdai Savo teisumą. Tu paimi nuodėmes, Savąją būtį kuri manyje. Dėkoju, kad esu Dievo vaikas, priimtas ir mylimas!!

Bet aš pagalvojau: Veltui aš triūsiau,
tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau;
tačiau mano byla pas Viešpatį,
ir mano atlygis manojo Dievo rankoje.
Izaijo  49, 3f.

Kartais daug investuojama, nes galvojama, kad Dievas pašaukė į šį darbą. Ir tada ateina akimirka, kai viskas pasirodo veltui. Žmonės, kuriems darėme gera, nusisuka. Jie pasinaudojo mumis, o dabar mums rodo vidurinį pirštą. Ir dar jie yra tokie „Superkrikščionys“. Bet jiems tai kalba apie prestižą, galią ir pinigus. Jie tenori mums komanduoti ir išnaudoti. Kai tai atpažįsti, regis, sudūžta pasaulis. Skaudi akimirka!
Kaip reikėtų reaguoti Dievo vaikui? Ar taip pat kaltinti Dievą? Kur paguoda, kur išeitis, kur pagalba ir teisingumas?
Visada šiek tiek užtrunka, kol ir vėl galime aiškiai mąstyti, – mes juk esam žmonės, o ne kažokie Biblijos – robotai. Ir tada Dievas pradeda tvarkyti mūsų mąstymą ir jausmus, guosti, įkvėpti drąsos ir suteikti naujos vilties. Nes: Mes tikime Dievu, o ne broliais, – ir Dievas mūsų niekuomet nenuvilia!
Tikrai, paprasčiausiai yra taip: Iš žmonių nesusilauksime jokios padėkos. Galėtume netgi sakyti: Net ir patys geriausieji gali mus nuvilti, išnaudoti, mumis piktnaudžiauti, o galiausiai – išmesti.
Bet pas Dievą yra visai kitaip: JIS nenuvilia, nepiktnaudžiauja mumis, neišnaudoja mūsų ir mūsų neišmeta. JIS yra ištikimas, net jeigu aš nesu ištikimas. JIS yra tikroji meilė, kurios nesurasime tarp žmonių.
Todėl slepiuosi Viešpatyje, ir randu iš tiktųjų prieglobstį JAME. JIS yra mano tvirtovė. Ir galiu tvirtai pasakyti: guliu dulkėse, esu parmestas ir sužeistas. Bet JIS mane pakelia. Ir aš vėl galiu liuoksėti kaip elnias tarp kalnų. Bet kur yra tie, kurie taip mane nuvylė? Jie toli, paprasčiausiai jų nebėra…
Tikrai, mano byla pas Viešpatį, ir mano atlygis manojo, Dievo rankoje. JIS matė mano darbus, kaip labai aš dėl Jo stengiausi. Jis grąžins viską ir pridės dar daugiau. Kaip gerai, kad yra teisingasis Dievas!!

Dėkoju, Jėzau, mano atlygis pas Tave. Kiti kartais mane stipriai nuvilia, bet Tu niekada. Aš randu prieglobstį Tavyje, Tu paguodi mane ir viskuo aprūpini. Kaip gerai, Tu esi Viešpats ir niekas kitas!!

Savo žmonai Michalei Dovydas sakė:
… aš šoksiu Viešpaties akivaizdoje; darysiu save dar niekingesnį ir būsiu menkas savo akyse.
2. Samuelio knyga 6, 22

Michalė buvo tuometinio karaliaus Sauliaus duktė. Ji buvo kiek pasipūtusi, mat turėjo karališką kilmę. Jai visai nepatiko, kad Dovydas apimtas džiaugsmo, lydėdamas šauksmų, apsinuoginęs šoko Viešpaties akivaizdoje. Jos nuomone, jis apsijuokė. Tačiau Dovydas turėjo teisingą požiūrį: jis nusižemino prieš Viešpatį, ir jis norėjo dar labiau save sumenkinti, kad JIS galėtų jį panaudoti. Ir savo akyse jis savęs neaukštino, bet menkino, kaip tarnas, kaip apdovanotasis, kaip tas, kuris tik iš malonės tapo kažkuo. Gyvenimą Michalė baigė vieniša, be savo vyro Dovydo ir liko bevaikė. Taip sergi Viešpats Savo tarnus ir baudžia už puikybę.
Bet ką tai turi bendro su mumis? Pastarosiomis dienomis daug galvojau apie nuolankumą ir dar nepriėjau išvadų. Kaip išsiskyrusiam, dar yra daug ką atleisti ir už daug ką prašyti atleidimo.
Šiandien buvome prekybos centre. Neskubėdamas stūmiau vežimėlį, o sūnus bėgo priekyje. Pastebėjau, jog iš lentynos iškritusi duona gulėjo ant tako. Mano sūnui nekilo sunkumų pasilenkti ir vėl padėti kepalėlį į lentyną. Tačiau žinau, kad daugeliui žmonių yra sunku pasilenkti. – O tai ir yra nuolankumas. Didžiuojuosi savo mažuoju!
Taip yra ir pas Dievą: Kai galiausiai sugebame pasilenkti, mums tai tikriausiai „Pasaulio pabaigos nuojauta“, bet Dievas didžiuojasi mumis. Pagaliau jis to išmoko!
Nuolankumas yra Dievo dovana, dėl kurios turime sunkiai kovoti. Tol, kol savyje turime bent 1 procentą išdidumo, mums sunkiai seksis pasilenkti. Tik tuomet, kai įveiksime išdidumą, nugalėsime savo senąjį aš, tik tada galėsime būti tokie nuolankūs kaip Jėzus. Tik tada mes būsime laimėtojai.
Ypač bendraujant su broliais ir seserimis nuolankumas yra pageidaujamas. Tiek daug jų yra dar jauni tikėjime arba pasiliko jauni ir, deja, nepaaugo. Bendraujant su jais reikia daug kantrybės ir nuolankumo. Bet Viešpats ypatingai laimina nuolankiuosius ir už pastangas atlygina džiaugsmu ir gilia širdies ramybe. Evangelijos pagal Matą 5 skyriuje laiminimo maldoje ir vėl sutinkame nuolankiuosius. Būkite palaiminti!!

Viešpatie, Tu buvai nuolankus iki pat mirties, nes žinojai: Dievas rūpinasi Tavimi. Padėk man būti nuolankiu, net kai man tai sunkiai sekasi ir viskas manyje tam priešinasi. Bet Tu esi šalia manęs su visa Savo šlove. Dėkoju, Tu manęs neužmiršti!!!

Net ištikimoji Viešpaties meilė niekad neišsenka,
gailestingumo jam niekad nestinga.
Kas rytą jie nauji –
didelė tavo ištikimybė!
Raudų knyga 3, 22f.

Ach, kaip gera atsibusti ryte ir dėkoti už naują dieną, už apsaugą nakties ir miego metu, už pagalbą per dieną, kuri mums dar prieš akis, taip pat – už nuodėmių atleidimą. Mes ir vėl švariai nuplaunami Jėzaus krauju, atnaujinami Šventąja Dvasia! Štai tada turime teisingą dienos startą. Štai tada galime atsikelti, besiprausdami duše dar kartą padėkoti už vidinį apvalymą nuo viso purvo, fantazijų ir blogų minčių, o prieš pusryčius – dar ir už aprūpinimą viskuo, ko mums reikia. Prieš pusryčius galėtume paskaityti kokią psalmę, kad mūsų dvasia būtų teisingame dažnyje – Dievo klausymesi. Bet tai įvyks tik tada, kai mes būsime pasiruošę dėl Viešpaties atsikelti 10 minučių anksčiau, o visiems kitiems leisti miegoti.
Dėkojame už maistą rytais, per pietus ir vakarais. Kai kurie dėkoja taip pat prieš kiekvieną pyragėlį ir kiekvieną kavą; o kiti dėkoja ir po valgio. Mes mėgaujamės tris kartus per dieną… Labiau tai priklauso nuo širdies, o ne nuo skaičiaus.
Kai vaikų nėra namuose, galima paskaityti Bibliją, arba susitikti maldoje. Pakeliui į darbą galima su ausinėmis klausytis šlovinimo muzikos arba pamokslo. Dirbant namuose ar biure galima nuolat tyliai melstis, lyg Jėzus stovėtų šalia mūsų. Pakeliui namo tas pats: šlovinimas. Ir galbūt trumpas poilsis, kad negrįžtum namo pavargęs, nenusiteikęs ir piktas.
Vakarais: Kai šeimyna žiūri televizorių, aš mielai išeinu pasivaikščioti ir tada kalbuosi su Dievu vienumoje, arba lieku namuose ir tą patį darau juose. Vakarais su vaikais ilgai kalbamės apie dieną, dažnai pasakoju kokią nors istoriją arba kalbamės apie tikėjimo klausimus ir tada kartu meldžiamės. Man tai paprasčiausiai labai labai svarbu!
Taip ar panašiai galėtų atrodyti krikščioniška dienotvarkė. Svarbiausia, kad ji yra nulemta Dievo. Mūsų gyvenimo aplinkybės, žinoma, yra skirtingos, bet Dievui reikia pagrindinio plano, kad galėtų tvarkyti visas sritis. Tada JIS galės kasdien mus iš naujo pripildyti ir panaudoti. Gyvenimas su JUO yra nuostabus ir jaudinantis!

Dėkoju, Jėzau, Tu esi šalia! Ne už mėnulio, bet mano širdyje. Dėkoju, kad Tavoji malonė kiekvieną rytą atsinaujina! Dėkoju!!