Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai? Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.
Mato 8,26

Kokia bebūtų audra mūsų gyvenime: Jėzus yra vis dar VIEŠPATS! JIS sudraus audrą, kai Jam atrodys, jog tai reikalinga. JIS vis dar laiko iškėlęs savo stiprią Ranką virš mūsų ir neša mus per kiekvieną audrą, nors ir atrodytų, kad laivelis tuoj apvirs. JIS yra VIEŠPATS! Tik mes neturime užsikrėsti kitų baime, bet tvirtai toliau žvelgti į Jėzų, gyvenimo ir mirties VIEŠPATĮ. Nes tik JIS vienas sprendžia, ar gyvensime, ar mirsime, o ne liga ar avarija, ar dar kas nors. Ne, JIS yra VIEŠPATS, Jo Žodis yra paskutinis!!
Jėzus nori visiškos ramybės. Jei mes esame ten, kur JIS, yra tobulai ramu ir tylu. Jo buvimas yra toks galingas, kad kiekviena audra, kiekvienas, keliantis susirūpinimą triukšmas nuščiūva. Su Juo mums nereikia vis kalbėti, kalbėti ir kalbėti, bet galime prie Jo širdies tiesiog pailsėti. Tik ar mes galime tai ištverti?
Romus žmogus yra jėgos žmogus. Dievas per jį gali veikti galingai. Todėl Mozė ir Jonas Krikštytojas ilgą laiką išbuvo vienumoje. Tyloje Dievas kalba ir formuoja mus. Tyloje mokomės pažinti Dievą; – JIS apsireiškia mums. Išmokime būti tyliais!!

Ačiū, Jėzau, Tu esi Dievas, kuris kalba! Padėk man būti tykiam ir leisti Tau kalbėti. Tuomet dings baimė, ir audra manęs nebegąsdins. Tu per viską mane perneši! Taip, Tu esi galingas VIEŠPATS, kuriuo galiu pasitikėti.

„Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“.
Jono evangelija 9, 39

Pas Jėzų yra viskas visiškai kitaip! Tai kaip mes mąstome, yra priešingybė to, ką galvoja Dievas.
Kas yra regintysis, o kas yra aklasis? – iškart kyla klausimas, kai perskaitome šią eilutę iš Biblijos. Jėzus išgydė vyrą, gimusį aklą. Mokiniai Jėzaus klausė: Kas kaltas? Jis ar jo tėvai, kas šito nusipelnė? Jėzus atsakė: Tai ne dėl kaltės. Jis aklas, nes jame turi apsireikšti Dievo darbai. Jėzus uždėjo vyrui ant akių šlapio purvo ir nusiuntė prie Siloamo tvenkinio, tai vadinama patepimu, (kalbant apie krikščionis).
Kai neregys nusiplovė akis, jis praregėjo. Tačiau vyras nesuprato, kas jį pagydė. Fariziejai apklausė vyrą, nes šis išgydymas įvyko prieš įstatymą, šabo dieną. Jie suvokė, kad niekas nėra išgydęs aklo gimusio žmogaus ir manė, kad Mesijas negali to padaryti šabo metu. Tad fariziejai pyko ir ilgai diskutavo. Jėzus pasirodė aklam gimusiam ir paklausė: Ar tiki Mesijumi? Šis atsakė: Parodyk man jį, kad tikėčiau! Jėzus tarė: JIS stovi priešais tave. Tada išgydytas sušuko: Tikiu, Viešpatie! Keli fariziejai stovėjo šalia ir viską stebėjo. Jėzus pasakė: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Žinoma, fariziejai buvo įsiutę.
Mes visi gimstame akli. Juk tuomet galime įžvelgti tik tai, kas arčiausiai. Su laiku mūsų matymo laukas didėja ir mes aptinkame vis daugiau. Tėvai, vėliau mokytojai mums aiškina, ką mes turime matyti. Tačiau daugelis tokių aiškinimų yra paveikti žmogiškosios nuomonės. Anksčiau griaustinis buvo laikomas dieviškuoju garsu, dabar tai yra tiesiog elektros iškrova. Anksčiau Dievas buvo visa ko pradininkas ir gyvenimo kūrėjas, šiandien viskas paremta likimu. Ką matome mes, kai išeiname pasivaikščioti? Šiukšles ant tako? Subjaurotą gamtą? Matome žemę po kojomis, dulkes? Ar mes matome debesis, saulę, žvaigždes? Ar matome už visų šių dalykų slypintį Dievą ir ar džiaugiasi mūsų širdis? Ar visgi matome tik katastrofas, besikeičiantį klimatą ir atominį karą?
Jėzus nori, kad praregėtume. JIS nori, kad sąmoningai žvelgtume į Jo viešpatiją. Turime pamatyti Jo kuriamus stebuklus! Kur krypsta mūsų akys?
Jėzus nori nuplauti mums akis, kad mes pamatytume Dievo didybę ir išpirkimą ant kryžiaus, kad neliktume akli Dievo realybei. Todėl nusileido Jo Šventoji Dvasia. Leiskime jai veikti, kad atpažintume Dievą, matytume Jėzaus didingumą ir visuose darbuose matytume Šventąją Dvasią.

VIEŠPATIE, atleisk, jei esu aklas ir daugelyje dalykų nematau Tavęs! Prašau, atverk man akis, nes esu aklas Tavo būčiai ir Tavo darbams! Nuplauk mane!

Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos.
Filipiečiams 1, 6

Paulius labai dėkojo Dievui už žmones Filipuose. Nors jis žinojo, kad jie toli gražu netobuli, bet saugojo juos savo širdyje, o jie saugojo savo širdyse Jėzų. Todėl Paulius ir džiaugiasi, kad Dievas pabaigs juose pradėtą darbą.
Dievas yra Dievas, o ne žmogus. Jei JIS kažką pasako, Jis nekeičia savo nuomonės. Šiandien vienaip, o rytoj jau kitaip – taip elgiamės tik mes, žmonės, bet tikrai ne Dievas.
Jei JIS kartą pasakė žmogui „taip“, tai yra amžinas „taip“. Jei JIS kartą priėmė žmogų kaip savo vaiką, tai jis amžiams tapo Jo vaiku. Jei JIS kartą panaikino nuodėmės naštą ir mus išlaisvino, tai atlikta visiems laikams. Jo Žodis yra tiesa!
Yra daug žmonių, kurie turi rimtų klausimų apie save ir tikėjimą: Ar Dievas tikrai mane išgelbėjo? Ar esu Jo vaikas? Ar mano kaltė tikrai atleista? Ar mano tikėjimui vis dar kažko trūksta?
Šie klausimai rodo, kad mes rimtai priimame tikėjimą, priešingai mes tikrai to neklaustume! Jie taip pat parodo, kad egzistuoja atsakymai, nes kitaip nebūtų klausimų. Jie rodo gilų ilgesį ir meilę Jėzui, daug gilesnę, nei klausiantysis gali įsivaizduoti. Ar pamenate Tomą, kuris negalėjo patikėti? Dėl jo Jėzus sugrįžo ir parodė jam žaizdas. Tada jis pagaliau patikėjo.
Tiesiog neabejokite ir turėkite vilties – JIS pradėjo tavyje gerą tikėjimo darbą ir JIS jį užbaigs. Jis visada vyksta žingsnis po žingsnio – gal mums atrodo, kad per lėtai, bet Jo akimis taip, kaip reikia.
JIS norėtų sukurti tvirtą pagrindą mūsų tikėjimui. Todėl JIS viską kvestionuoja tol, kol manome, kad plūduriuojame vakuume… Tik klausimai, jokio tikslo priešaky… vien tik tamsa, chaosas… Ir tada pamažu, kai Dievas jau sutriuškina viską, kas galėtų mus sustabdyti sekti Juo, tada JIS pasirodo. Tada mūsų tikėjimas tampa stiprus – tikėjimas Jėzumi ir Tėvu; o tikėjimas principais ir teisingu Biblijos aiškinimu tampa ne toks svarbus (tai iš tiesų naudinga, bet kartais trukdo tikėjimui).
Jei esi tirštoje tamsoje, turi daug klausimų, atgailauji ir klūpai ant žemės, tada ieškok! Nes išgelbėjimas arti! Neilgai trukus tu atsidursi saugiose Viešpaties rankose ir giedosi Jam nuostabią šlovinimo giesmę!

Ačiū, Jėzau, Tu niekada nepasiduodi dėl mūsų! Kas pradėjo kartu su Tavimi, tą Tu nuvesi iki galo. Dėkoju už Tavo Dvasią, kuri veikia mumyse tol, kol pasieks savo tikslą. Dėkoju, kad niekada nepaleidi mūsų iš akių, net jei jaučiamės, tarsi būtum už tūkstančio kilometrų ar būtum mus pamiršęs. Ačiū, Tu esi Gerasis mano sielos Ganytojas!!!

Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats.
Romiečiams 12, 18–19

Prieš keletą dienų turėjome svečią, bet ne patį mieliausią. Jis elgėsi nemaloniai ir mes susiginčijome. Tuomet prisiminiau šią eilutę ir nusprendžiau palikti šį reikalą Dievui. Kodėl turėčiau kovoti ir garsiai rėkti? Ne, aš nesu visiškai kvailas, tiesa?
Kerštas mumyse įsišaknijęs labai giliai. Norime atsikeršyti už viską, kas mums padaroma – bent jau mintyse. Šis kerštas yra mūsų puolusios prigimties rezultatas ir velnio skiepas. Nes kerštas sukelia piktas mintis, žodžius ir poelgius, atskiria mus nuo Dievo meilės ir padaro mus blogio įrankiais.
Prieš kurį laiką pamačiau vieną iš savo kaimynų, padariusį man daug pikto, vargstantį dabar prie neužsikuriančios mašinos. Iš pradžių maniau, kad taip jam ir reikia. Tada dar pagalvojau, kad jis buvo jau pakankamai nubaustas ir tikroji bausmė dar irgi įvyks. Tada jis pradėjo manęs atsiprašinėti. Ir galiausiai galiausia aš iš visos širdies už jį meldžiausi. Ir štai – mašina užsivedė!
Taip, mums be galo palengvėja, kai galime savo rūpesčius atiduoti Viešpačiui! Tada kerštingos mintys dingsta, tamsa pasitraukia iš minčių ir širdies. Nuostabu, kaip mes galime melstis už šiuos „blogus“ žmones ir juos laiminti! Tai ne visada lengva, bet įmanoma padedant Jėzui. Kartais gali ilgai užtrukti, bet mūsų atkaklus atleidimas atsiperka – mes gauname ramybę.
Dievas atmokės, ne mes! Paveskime savo priešą Dievui ir verčiau nebesirūpinkime šiuo piktu reikalu. Verčiau žvelkime į Jėzų, kuris mus aprūpina viskuo, ko mums reikia – iš tikrųjų Jis yra paruošęs mums daug daugiau. Kodėl turėčiau rūpintis mažmožiais? Kodėl mane turėtų apsunkinti tokie kvaili žodžiai? Ne, aš visą atiduodu Viešpačiui, JIS nori viskuo rūpintis!

Ačiū, Jėzau, Tu paimi visas mano naštas! Tu netgi nori pataupyti mano mintis, kad nemąstyčiau piktų dalykų! Taip, Viešpatie, aš atiduodu Tau visus klausimus, kurie mane neramina ir piktina. Prašau, pasirūpink jais! Aš tik noriu Tavo ramybės ir taikos su žmonėmis, netgi su tais, kurie man pakenkė. Palaimink juos, Viešpatie!

Paulius sako:
Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.
2 Korintiečiams 12,10

Paulius buvo galingas apaštalas. Jis įkūrė daug bažnyčių ir apkeliavo puse pasaulio. Jis parašė daug laiškų, kuriuos šiandien galime skaityti Biblijoje. Jis buvo Dievo išrinktas indas. Kas nenorėtų būti tokiu Dievo vyru?
Visgi, kai skaitome apie jo gyvenimą, galima būtų pagalvoti, kad jis su daug kuo nesusidorojo. Jis visur patirdavo priešišką nusistatymą, buvo ne kartą pasodintas į kalėjimą ar nuplaktas. Jis pergyveno laivų sudužimus ir tautos linčo teismą. Jį labai kankino priešas, šėtonas. Jis dažnai sirgo, buvo silpnas, arčiau mirties nei gyvenimo. Taigi kas norėtų dabar su šiuo vyru, šiuo „nevykėliu“ pasikeisti vietomis?
Paulius ir pats patvirtino savo silpnumą. Jis žinojo, kad tik tokiu būdu Dievas gali jo išdidumą paversti į nusižeminimą. Ir Dievas palaikė Paulių. JIS buvo labai, labai arti jo ir leido jam geriau pažinti dangų. Per šį nusižeminusį Paulių Dievas padarė daug ženklų, stebuklų ir galingų darbų.
Jei toks yra kelias, norint, kad Dievas mus formuotų ir panaudotų, tai tą patvirtinkime ir mes. Visiškai atsiduokime Dievui ir priimkime iš Jo viską. Mes Jam netgi padėkokime, kad JIS mus auklėja ir traukia prie savęs. Nes mūsų silpnume JO stiprybė tampa tobula!

Ačiū, Jėzau, Tu pats tiek daug esi iškentėjęs, todėl nenoriu ištisai skųstis, guostis ir dejuoti. Tu turi galią paimti visus mano sunkumus, ir Tu turi galią pervesti mane per visus sunkumus. Taip, VIEŠPATIE, aš sakau Taip Tavo keliui, kurį paruošei man. Nes Tu turi man nuostabų planą. Tu neši mane šiuo keliu ir esi su manimi. Ko turėčiau bijotis? Juk Tu esi čia!

Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.
Evangelija pagal Matą 13, 8

„Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių.“
Taip vyksta ir su mūsų širdimi. Jei tik yra kokia galimybė, tuoj pat apima kitos mintys ir rūpesčiai ir Dievo žodis dingsta, pavogtas priešo. Kitą kartą širdies žemė nėra pakankamai gili. Vadinu juos „aleliuja krikščionimis“. Iš pradžių jie nuostabiai auga, dalyvauja visuose šlovinimo vakaruose ir, atrodo, yra kupini džiaugsmo. Bet kai tik jiems ar kam nors kitam iškyla sunkumų, jų tikėjimas Gelbėtoju išgaruoja. Jie vos ištempia savaitę be naujo jaudulio. Dalis Dievo žodžio nukrenta tarp erškėčių. Širdis su džiaugsmu priima sėklą. Bet erškėčiai, kurie yra kasdienybės rūpesčiai ir turtų apgaulė, nustelbia išganymo Žodį. Tu turi tiek daug ko padaryti, esi labai svarbus ir turi tiek daug pareigų, kad Dievas turi palaukti.
Iš tikrųjų mus domina tik ketvirtoji sėkla, kuri nukrito į gerą dirvą. Mūsų širdis turi gilų žemės sluoksnį ir niekas negali jo visiškai ištirti. Jei esame sąžiningi prieš Dievą ir galime nusižeminti prieš Jį, tai yra tarsi plūgas, kuris suminkština žemę. Jei Jo klausomės ir norime Juo sekti, mūsų savanaudiškumas ir pasididžiavimas suminkštės, kaip artojas ir akėčios sutrupina žemę. Kai mes pasineriame į Dievo žodį ir tyloje atiduoti save Jam, tai yra tarsi lietus, kuris padaro žemę derlingą. Jei mes ieškome Jo maldoje, atleidžiame sau ir kitiems, tai yra tarsi trąšos, kurios paskatina suvešėti vaisius.
Norime atkreipti dėmesį į tai, ko pilna mūsų širdis: bereikalingas nerimas, turtų apgaulė, priklausomybė nuo malonumo ir emocijų, patogumo ir puotavimo… Visa tai neturėtų mūsų valdyti. Mes siekiame Jo, Jo veido. Mes dedamės Jo žodžius į širdį, galvojame apie juos. Mes skaitome apie Jį, atrandame naujų dalykų, kalbamės su Juo skaitydami… Visada ir visur esame susiję su Juo – gyvenimo šaltiniu. Tada mūsų širdis tampa derlinga dirva Jo Žodžiui. Tada mūsų gyvenimas duoda vaisių.

Ačiū, Jėzau! Tu padarai mano gyvenimą vertingą. Aš atiduodu jį Tau. Taip, Tu turi manyje viešpatauti, noriu Tavęs klausytis! Aš nenoriu gaišti beprasmiškai dykinėdamas ar be tikslo dirbdamas, nerimauti ar vaikytis turtų. Noriu priklausyti Tau, nes Tu esi mano gyvenimo priežastis ir tikslas!

Aleliuja! Girkite VIEŠPATĮ! Aš girsiu VIEŠPATĮ visa širdimi teisiųjų susirinkime.
Psalmių 111,1

Kai žąsys leidžiasi į kelionę, jos skrenda išsirikiavę kampu. Pirmoji įveikia visą oro pasipriešinimą, ir jai yra sunkiausia. Kitos skrenda jos užuovėjoje ir joms jau tik perpus sunkiau. Todėl pirmąją žąsį dažnai pakeičia kita. Tokiu būdu žąsys gali įveikti tūkstančius kilometrų: viena priekyje, kitos beveik be jokio vargo iš paskos.
Su mumis, krikščionimis, yra panašu. Vienam yra sunku, o bendraujant su kitais krikščionimis, daug lengviau! Kartu šlovinant, mūsų širdys džiūgauja, sveikindamos Jėzų, ir viena širdis užkrečia džiaugsmu kitą. Kartu meldžiantis, vieno tikėjimas uždega kito tikėjimą. Dievo artumas yra juntamas daug stipriau, negu meldžiantis vienam. Esant drauge, vienas kitą padrąsina, paguodžia ir sustiprina. O pavieniui dažnai nerandama paguodos ir labai lėtai vėl įgaunama drąsos. Bendravimas mums yra reikalingas kaip kvėpavimas! Velnias slankioja aplinkui ir tyko, kurį galėtų praryti. Kas visai vienas, tuomet velniui gali pasisekti. Bet kai avelė yra bandoje, tuomet jam sunku ją praryti.
Ieškokime bendravimo su kitais krikščionimis! Eikime į šventinius tikinčiųjų ir maldos susirinkimus, Biblijos studijas ar ieškokime namų ląstelės! Ir „girkime VIEŠPATĮ visa širdimi teisiųjų susirinkime!”
Nesitikėk labai daug iš kitų krikščionių, nesudėk visų savo lūkesčių į vadovą. Tai tik netobuli žmonės kaip ir tu. Visus savo lūkesčius sudėk į Jėzų, kad JIS tave laimintų, nes tu klausai Jo Žodžio ir vaikščioji Jo keliais! Nuolat atleisk kitiems krikščionims, kad neišaugtų kokia karti šaknis! Tuomet tavo širdis bus laisva, tyra ir be rūpesčių. Tuomet galėsi Jį garbinti visa širdimi, ir JIS pažvelgs į tave ir pripildys tave savo malone.

Ačiū, Jėzau, Tu esi mano garbinimo pagrindas! Tu tiek daug dėl manęs padarei, ir aš noriu vaikščioti Tavo keliais ir klausyti Tavo Žodžio. Noriu pakilti ir ieškoti brolių bei seserų. Norime kartu visa širdimi Tave garbinti! Tebūna pašlovintas JIS, Uola, Visagalis, Gelbėtojas ir Atpirkėjas!!

Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.
Evangelija pagal Matą 7, 28–29

Jėzaus žodžiai ir darbai sutapo. JIS mokė apie tikėjimą ir parodė, ką gali tikėjimas – išgydyti ligas. JIS mokė apie pergalę prieš blogį ir išvarė piktąsias jėgas.
JIS nekalbėjo kaip politikai, kurie kalba tūkstančius žodžių ir nieko nepasako. Jis taip pat nekalbėjo kaip demagogai, suvedžiotojai ar reklamišiai. JIS nekėlė savo balso ir nesiėmė drastiškų palyginimų. JAM nereikėjo įbauginti žmonių, jiems grasinti ir jų maldauti. JIS tiesiog pasakė, kaip yra, ir Dievas paliudijo tai stebuklais ir kitais darbais.
Jonas Krikštytojas nepadarė nei vieno stebuklo. Tačiau jo kalbos lietė žmonių širdis. Net atkaklūs kariai atgailavo. Dievas padarė taip, kad žodžiai, kuriuos kalbėjo Jonas, taptų žmonėms gyvi ir jie asmeniškai juos dėtųsi į širdis.
Kai kurie turi valdžią ligoms. Jie eina į gatves ir išgydo bet kokios rūšies ligas trumpa malda. Kiti, pavyzdžiui, Bilis Gremas, turi autoritetą nukreipti žmones pas Dievą. Jis gali pamokslauti, ką nori; pabaigoje, kai kviečiama priimti Dievą, žinia paliečia žmonių širdis ir jie eina į priekį, kad jų gyvenimai būtų apvalyti.
Yra daug dvasinių dovanų. Kiekvienas turi savo. Ir jis turi teisę tikėtis vaisių ir turėti įgaliojimą, nes Dievas jam davė.
Būtų neteisinga manyti, kad tai yra labai paprasta ir kad kiekvienas tai gali!
Ne, tai yra malonės dovana, kuri skirta tik tam tikram asmeniui. Todėl mes neturėtume sekti kitų žmonių ir jų kopijuoti. Taip nevyksta. Kiekvienas turi savo dovaną, nes Dievas suteikia įgaliojimą.
Mes norime būti ten, kur skelbiamas Dievo žodis. Tai tikrai nenuobodu. Žmogaus išminties galime pasiklausyti visur, bet Dievo žodis, kuris mus susitinka, yra ne visur.
Mes turime atidžiai klausytis pamokslo, o ne tik analizuoti, ar Dievas kalba.
O po to atitinkamai veikti.
Prašau, neik prie tuščio šaltinio! Eik ten, kur Dievas kalba ir veikia! Ten yra gyvojo vandens, kuris mus atgaivina ir toliau veda tikėjimo keliu!

Ačiū, Jėzau, Tu vis dar su manimi kalbi! Tavo žodis yra galingas, kad prasiskverbtų pro tamsą, atleistų nuodėmes, išvarytų baimę ir praskaidrintų vienatvę. Tik su Tavimi mano širdis nurimsta. Tik Tavo artume randu savo vietą. Tu esi gerasis mano Ganytojas!

Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Evangelija pagal Matą 5, 8

Tiesą sakant, mano mama kilusi iš netikinčios aplinkos, kur iš tikėjimo ir bažnyčios buvo juokiamasi. Malda buvo silpnumo ženklas. Vis dėlto, kai buvau mažas, mama kiekvieną vakarą su manimi meldėsi: „Aš esu mažas, mano širdis yra tyra, niekas kitas negyvens joje, išskyrus Jėzų.“
Gal vargas išmokė ją melstis? Nežinau. Nežinau, iš kur ji žinojo šią maldelę ir kodėl visada su manimi meldėsi tik ją. Nežinau, ar ji meldėsi ir su mano broliais ir sesėmis. Pamenu tik savo vaikystės košmarus. Jie aplankydavo kiekvieną naktį ir turėdavau keltis ir eiti pasiguosti pas mamą.
Kaip vaikas aš labai rimtai vertinau šią maldą – nežinojau jokios kitos maldos ir manęs niekas nesiejo su tikėjimu. Tai buvo visai atskiras pasaulis, kurio nežinojau.
Bet Dievas yra visagalis! Jam viskas įmanoma! JIS matė, kad tas berniukas rimtai priėmė tą maldelę ir joje išsakė visus savo ilgesius. Žinoma, jis stengėsi būti švarus ir geras. Bet bėgant metams atslinko nuodėmės. Bet Dievas niekada nepasidavė dėl šio berniuko ir jį sekė. JIS suvedė su tikrais tikinčiaisiais. Neilgai trukus aš tapau krikščioniu, t. y. pažinau Kristų ir Dievą. Po to dar prireikė šiek tiek laiko, kol supratau, kas yra nuodėmė ir atleidimas. Tik vėliau pilnai tai suvokiau. Nes jaučiausi nešvarus, nešventas, negabus, nemylimas, nevertas ir visoks koks ne-.
Atleidimo džiaugsmas, šis kiekvienos nuodėmės ištrynimas, buvo milžiniškas. Šis priimtinumo Dievui per Jėzų jausmas buvo tiesiog nuostabus! Galiausiai tapau tyras, šventas, teisus, mylimas, vertingas… Galėjau dainuoti tik „Aleliuja!“
Iki šiol kovoju dėl tyros širdies. Vėl ir vėl turiu pasakyti: „Jėzau, prašau, apvalyk mano širdį, atleisk man mano nešventumą ir padėk man!“ Ir Jėzus visada ateina ir padaro savo atleidimą manyje tikrą: šis šventumo džiaugsmas, ši sąjunga su Dievu, pripildyta Jo meilės!
Taip man išsipildė žodžiai: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“
Ši kova būti geram turi baigtis. Man nebereikia visada visko atlikti gerai. Negaliu būti kaip Jėzus; nes esu nusidėjėlis. Dabar JIS viską daro manyje: JIS siunčia Šventąją Dvasią, kuri daro mane panašų į Jėzų. Aš visada leisiu Jam darbuotis manyje. Aš priklausau Jam, o JIS man. Kaip tai gerai! Kaip atpalaiduoja po visų kovų!

Ačiū, Jėzau!!! Tu davei man tyrą širdį, Tu padarai mane teisų, Tu paimi visą kaltę ir visas nesėkmes! Taip, aš išsitiesiu į Tave kaip gėlės į saulę. Prašau, gyvenk manyje vis daugiau ir būk visada šalia, nes man Tavęs reikia.

Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos.
Evangelija pagal Matą 7, 24

Tai yra Kalno pamokslo pabaiga. Kas Jo nesiklauso ir nevykdo Jo žodžių, yra panašus į žmogus, statantį ant smėlio. Atėjus audrai sugriūva gyvenimo namas.
Jėzus neturi omeny vien to, kad turėtume laikytis visų įsakymų, saistančių žmonių tarpusavio santykius ir mūsų santykį su Dievu. Daugelis galvoja, kad tai viskas. Bet vien moralinio tyrumo ir šventumo Jam per maža.
Jis visada moko apie tai, kad pirmiausia žmogus turėtų tikėjimu ir pasitikėjimu pagrįstą ryšį su Dangiškuoju Tėvu, o tobulas jo gyvenimas yra tik antroj arba trečioj vietoj. Šie iškraipymai, pvz., Jėzaus mokymo nesupratimas, veda prie to, kad žmonės nuolat stengiasi gerai ir teisingai gyventi. Tikras Jėzaus mokinys į tai žvelgia truputį laisviau, nes jis žino Gal 5, 22–23: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.“
Jei per artimą santykį su Jėzumi mumyse gali veikti Šventoji Dvasia, dieviškosios savybės mumyse taps tikros be mūsų įtemptos kovos. Kaip mums gerai! Koks nuostabus sprendimas!
Tame pačiame skyriuje prieš šiuos žodžius Jėzus prieštarauja pamokslininkams ir „krikščionims“, kurie Jo vardu gydo ligonius, išvaro demonus ir atlieka didelius stebuklus. Teisme jie nesupras, kodėl bus nuteisti. Juk jie taip šauniai prekiavo „krikščioniškumu“! Bet Jėzus sako: „Aš nepažįstu jūsų…“
Taip, šis suvokimas apie Jėzų yra vertesnis nei visi dideli stebuklai. Pažįstu keletą pamokslininkų, ganytojų ir net apaštalų, kurie atlieka didelius stebuklus ir visi jais džiaugiasi. Bet jie neturi ryšio su Jėzumi, jie tiesiog Jį imituoja. Jie Jo nepažįsta – Jis jų taip pat. Iš tiesų man labiau patinka „maži“ broliai ir seserys, kurie nuolat skundžiasi savo trūkumais ir priklauso vien nuo Jėzaus malonės! Jėzus sako: „Jie pasistatė ant uolos, ant Manęs, nes Aš esu Gyvoji uola.“

Ačiū, Jėzau, už Tavo malonę! Nes tik iš Tavo malonės galiu stovėti teisme. Tik dėl Tavo malonės galiu gyventi ir mirti. Tu mane išlaisvini – išlaisvini nuo kaltės ir baimės. Dėkoju, kad pažįstu Tave, o Tu pažįsti mane!!!