Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

„Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“
Pradžios knyga 4, 7

Prieš daugelį metų aš buvau taksi vairuotojas. Kadangi atlyginimas buvo žemas, daugelis bandė „prisidurti“ įvairiausiais kitais būdais. Aš taip pat greit to išmokau. Bet tuo pačiu atėjo ir baimė būti sučiuptam. Taigi, mano gyvenime prasidėjo melas. Mano žvilgsnis nukrypdavo į žemę, kai norėdavau ateiti pas Dievą. Vyko kova tarp „mano teisių…“ ir Jo teisių. Galų gale turėjau nueiti pas darbdavį ir viską jam papasakojęs „sutvarkiau“ savo skolas jam už tai atidirbdamas. Tik tada iš tikro galėjau vėl pakelti savo akis į Viešpatį.
Dievas nenori, kad mūsų sąžinė mus graužtų! JIS nori, kad mes linksmi ir laisvi žvelgtume į Jėzų, mūsų Viešpatį! Niekas neturi trikdyti mūsų bendrystės su Juo, joks nuodėmės šešėlis neturi būti prie mūsų prilipęs. Nes mes esame šviesos vaikai ir turime gyventi kaip tokie.
Todėl Jėzus kiekvieną rytą atleidžia mums iš naujo mūsų kaltes ir visus nusižengimus. Jis gi žino, kad mes nesame geri, kaip kad Dievas yra geras. Todėl JIS mums padeda per sąžinę ir Savo Žodį – Bibliją, rasti ir pasirinkti tiesų kelią. Kad tik mes JO klausytume!
Neturi būti nė šlakelio nuodėmės. Viskas turi būti atvira, sąžininga ir dora. Galima apgaudinėti vadovaujantis ir „juridine“ teise! Galima meluoti ir tiesa, jei pasakoma tik dalis tiesos, ir žinoma, kad kitas tai supranta klaidingai ar vienpusiškai. Kiti turi mus matyti kaip šviesos vaikus. Kai ką nors darome, turime pagalvoti, o kaip gi tai supras kiti. Gal jie galvoja, kad mes netinkamai „prisidūrinėjame“ prie atlyginimo?!
Dievas nori mūsų sąžiningumą ir dorumą laiminti. Kol mes gyvename mele, mūsų piniginėje bus „skylė“. Jei mes betarpiškai gyvename su Juo, Jis tą skylę užtaisys taip, kad su mažesne pinigų suma pavyktų net geriau išsiversti; o visų pirma – išlaikant ramybę. Geriau sausa duona su ramybe nei riebus kepsnys su ginčais.

Ačiū, Jėzau, kad esi šviesa ir nori nušviesti mano širdį! Tu nori, kad aš gyvenčiau ramybėje tyra, dora sąžine. Todėl Tu taip nekenti nuodėmės, nes ji apnuodija mano gyvenimą. Dėkoju Tau už geras mintis, kad mane išgelbėjai ir nuolat gelbsti. Tu esi mano Išvaduotojas!

“Mano stiprybė ir giesmė yra Viešpats. Jis tapo mano išgelbėjimu.”
Išėjimo knyga 15: 2

Izraelio žmonės pabėgo iš Egipto, tačiau Egipto kariuomenė juos persekiojo ir norėjo susigrąžinti šiuos pigius vergus. Tačiau izraelitai turėjo sąjungininką: Dievas, kareivijų Viešpats. Jis judėjo tarp abiejų stovyklų kaip debesies stulpas, o naktį – kaip ugnies stulpas. Tuo tarpu Viešpats pūtė stiprų vėją, kuris išvijo Raudonosios jūros vandenis, ir tada žmonės keliavo per sausą jūrą. Egiptiečiai taip pat bandė, bet jūra sugrįžo ir paskandino karius. Niekas negrįžo namo.
Izraelis Egipte patyrė daug neteisybės. Jie šaukėsi Viešpaties, ir Jis juos išgirdo. Kai matas buvo pilnas, Jis pasiuntė Mozę pas faraoną, o kai faraono nedorybių matas buvo pilnas, Jis pasiuntė paskutinį marą ir išgelbėjo savo tautą. Jie nukeliavo iki Raudonosios jūros. Ten juos pasivijo kareiviai. Jie vėl šaukėsi Viešpaties, ir kareivijų Viešpats juos išgirdo ir vėl išgelbėjo savo tautą. Net ir vėliau Sinajaus dykumoje juos dažnai ištikdavo didelė nelaimė. Tačiau Viešpats išvadavo juos iš visų nelaimių. Net jų drabužiai ir batai nepatyrė jokių sunkumų; jie atlaikė 40 dykumos klajonių metų nesuplyšę. Viešpats buvo apie viską pagalvojęs!
Kartą Jis iš dangaus išpylė mėsos – putpelių, kurios buvo pabėgusios į dykumą.
Kartą Jis leido vandeniui trykšti iš uolos, kai žmonės buvo ištroškę. Visada ir visur Viešpats padėjo.
Mes tikime šiuo Dievu, kareivijų Viešpačiu. Jis taip pat sukurs mums išeitį, apie kurią patys niekada nebūtume pagalvoję. Jis yra nuostabus Dievas, kuris daro stebuklus! Pagalvokite, kiek kartų Jis jau jums padėjo ir pradėkite Jį šlovinti.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu esi stipriausias! Stipresnis už visas nelaimes, už visas problemas, už kiekvieną situaciją! Tikiu Tavimi, pasitikiu Tavimi. Dėkoju Tau, kad niekada manęs nepamiršti!

„Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų,
ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes.
Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui,
ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis.“
Izaijo knyga 53, 5

Dievas danguje matė mane. JIS matė, kai buvau pilnas idealų, bet vis tik įklimpdavau kaltėse ir nuodėmėse. JIS matė, kaip stipriai aš kovojau ir rungtyniavau dėl savo vietos šiame gyvenime. JIS matė, kai buvau pilnas ilgesio Jam. Taip pat, kai stipriai ieškojau prasmės šiame beprasmiame gyvenime… JIS viską matė. Ir JIS gailėjosi bei užjautė, Jo širdis buvo perpildyta meilės man. Todėl JIS siuntė Jėzų, Kuris atsistojo į mano vietą. Jėzus leido save prikalti ant kryžiaus; vinių ir ietės pervertas JIS prisiėmė bausmę už mano nusižengimus ir taip išlaisvino kelią pas mano Tėvą. Dabar galiu prie Dievo širdies nurimti ir JIS savo Dvasia pildo mano širdį, kad galėčiau patirti bendrystę su Juo!
Jėzus mane taaaaaip myli, kad prisiėmė visa tai sau, kad išgelbėtų mane ir priartintų prie savęs. Jo didi meilė neišmatuojama ir nesuvokiama. Tik Dievo Dvasia leidžia man ją patirti ir suvokti. Daugiau man nebereikia abejoti, ar Dievas mane tikrai myli… Nes tai žinau giliai savo širdyje. Tad ir savo gyvenimą galiu statydintis ant Jo didžios Meilės ir leisti jai mane visame kame lydėti. Man nebereikia šios meilės kaip nors „užsidirbti“, turiu privilegiją ja iki begalybės mėgautis. Ant kryžiaus JIS dėl manęs atidavė viską, tad ar nedovanos ir viso kito; juk JIS mane taip myli!

Ačiū, Jėzau, už Tavo didžią meilę! Tu mirei ir už mane, nes mane taip myli. Viskas Tau yra lyg smulkmena. Trokštu eiti savo kelią Tavo neribotoje Meilėje ir žinoti, jog esu saugus Tavo mylinčiose, stipriose rankose.

“Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti malone.”
Laiškas Efeziečiams 2:4

Šiuo metu daug skaitau Senąjį Testamentą. Skaitau, kaip Dievas teisia pavienius asmenis, tautas ir savo tautą Izraelį. Grasinama baisiais dalykais, ir jie išsipildė! Ir aš pagalvoju apie save, kaip dažnai buvau nepaklusnus Dievui, kaip dažnai galvojau tik apie save; ir suprantu, kad nusipelniau šio Dievo prakeikimo, šios bausmės! Baisu, ką žmonės daro vieni kitiems, ir blogiausia, kad aš taip pat galiu tai padaryti! Pražūtinga! Taip, kai matai save Dievo šviesoje, nebelieka jokio pagrindo savęs girti ….
Ir tada atsiranda pasmerkimo ir visiško pralaimėjimo jausmas. Kas aš esu? Aš tiek metų seku Jėzumi, o vis dar turiu šių pamatinių nuodėmių… Ar Jo malonė man buvo veltui?
Ne, ne ir dar kartą ne! Jėzus man sako: Aš tave myliu. Aš tave sukūriau. Aš tave atpirkau. Aš pašaukiau tave tavo vardu. Mano malonė yra virš tavo gyvenimo. Tu esi atpirktas, tau atleista, visos kaltės panaikintos, tu esi tyras, šventas, atskirtas. Tu esi mano, nes Aš nusipirkau tave už didelę kainą!
Kreipiuosi į Jėzų, savo Gelbėtoją. Žvelgiu Jam į akis, bėgu į tylią maldą.
Žvelgiu Jam į akis, bėgu pas Jį, savo Gelbėtoją, tylioje maldoje. Ir Jis pakartoja žodžius: Tu esi išgelbėtas. Tu esi atpirktas. Tu esi mano vaikas. Aš už tave buvau ant kryžiaus ir sumokėjau už tavo kaltę.
Dabar nebėra nieko, kuo galėčiau didžiuotis. Jokios priežasties didžiuotis nebėra! Tai daro tik Jėzaus gailestingumas ir malonė! Tik per Jį esu išgelbėtas! Tuomet ateina Šventoji Dvasia ir staiga padaro mane laimingą, ir aš galiu tai suvokti tikėjimu: Tik Jo gailestingumas, Jo malonė daro mane Dievo vaiku! Aleliuja! Ir aš vėl galiu giedoti: Ačiū Tau, Jėzau, ačiū Tau!

Ačiū Tau, Jėzau, per Tavo gailestingumą ir Tavo neužtarnautą malonę esu atpirktas! Aš nesu geras, bet Tu esi, ir Tu dabar gyveni manyje!!! Tik per Tave aš esu Dievo vaikas! Aleliuja!

„Paguoskite mano tautą, ­ sako jūsų Dievas, ­paguoskite ją!
Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas baigėsi, …
Izaijo knyga 40, 1-2a

Lažas baigėsi! Kokia gera naujiena!! Pats Dievas pasigaili savo tautos!!! JIS yra tikrasis Gelbėtojas ir Išvaduotojas, tik Jis gali savo tautą išlaisvinti. Lygiai taip, kaip tuomet išvadavo savo tautą Izraelį iš Egipto vergovės, taip Dievas dar kartą išgelbės savo tautą. JIS mato, kaip JO vaikai vargsta, kaip gyvena neturėdami pilnatvės, kurią Jis yra jiems numatęs. Jo vaikai yra išnaudojami, žeminami ir niekinami, o Gundytojas patraukia daugelį nuo gyvojo tikėjimo, nes nebėra ganytojų, kurie vestų tautą į žaliąsias pievas. Dievas mato mūsų vargą ir JIS ateis išlaisvinti savo vaikus. Ruoškimės savo Viešpačiui. JIS ateis mus asmeniškai aplankyti; ir vieną kartą JIS ateis pasiimti savo tautą pas save. Ruoškimės tam asmeniškai, ieškodami Dievo paguodos ir ją priimdami; šventindami savo gyvenimą ir jį pavesdami Dievui. Tolesnėse eilutėse rašoma: „Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią!“ (eil.3) Tieskime Viešpačiui kelią savo širdyse, karališką kelią! Kai Viešpats ateis, iš džiaugsmo šokinės kalvos, kalnai dainuos! Ir visi regės Viešpaties šlovę! Tai bus nuostabus pilnas šokių ir dainų laikas! Jis perriš visas žaizdas ir numalšins bet kokius skausmus. JIS yra Gerasis Ganytojas!

Ačiū, Jėzau, Tu dar kartą ateisi visiems matomas ir išvaduosi savo tautą! Mes laukiame Tavęs! Jau dabar Tu ateini ir gyveni mūsų širdyse. Tu atneši į mūsų širdis savo šviesą, savo viltį bei džiaugsmą. Tu užbaigi kiekvieną lažą ir paimi kiekvieną naštą, kuri mus slegia. Ačiū už Tavo Išvadavimą!!

“Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.”
Evangelija pagal Luką 21:28

Daugelis krikščionių gyvena gana patenkintai tuo, ką turi, ir beveik viskas jų aplinkoje yra gerai. Ir vis dėlto jaučia nerimą, nes kaupiasi tamsūs debesys ir jie baiminasi, kas gali nutikti. Jų mažas rojus gali būti sunaikintas. Politika ir verslas praneša apie vis didesnes problemas. Tarptautinei sanglaudai pavojų kelia karai, pilietiniai karai, infliacija, migracija ir stichinės nelaimės. Pasauliui gali ateiti galas. Ir dar yra krikščionių pranašų, kurie paskutinėms dienoms pranašauja baisius persekiojimus ir katastrofas. Didėja netikrumas ir baimė.
Jėzus į viską žvelgia kitaip. Jis sako, kad turėtume džiaugtis, kai artėja pabaiga! Tada pagaliau priartės visiškas atpirkimas! O kai Jis ateis ir pasiims savuosius pas save, tada būsime pasiekę savo trokštamą tikslą: saugūs Jo glėbyje.
Kuo blogiau bus aplink mus, tuo stipriau Jis veiks ir bus su mumis. Jis yra savo tautos skydas! Todėl neleiskime baimėms ir nerimui mūsų prislėgti, bet pakelkime galvas į Jį, nukreipkime akis į Jį ir džiaukimės: Jis ateina! Jis manęs nepamiršo!
O mes norime susitelkti į svarbiausius dalykus ir užbaigti savo darbą čia.
Tai nereiškia, kad turime rūšiuoti savo turtą ir jį saugoti, bet nešti Evangeliją visiems žmonėms ir intensyviai užtarti juos maldoje. Mokytojas giria tuos, kuriuos randa užsiėmusius kasdieniais darbais! O ne tinginius, kurie galvoja tik apie save.

Ačiū Tau, Jėzau, kad netrukus ateisi! Ačiū Tau, tada atpirkimas bus baigtas, tada būsime danguje su savo dangiškuoju Tėvu, tada nebebus ašarų, tik laimė ir šlovinimas! Tai bus nuostabu, tada visas skausmas bus pamirštas! Mes tavęs laukiame!

“Jūs tikėjotės daug, o gavote mažai; parsigabenote į namus, o Aš sunaikinau. Kodėl? – sako kareivijų Viešpats. – Dėl to, kad mano namai guli griuvėsiuose, o jūs skubate prie savo namų”.
Agėjo knyga 1:9

Galbūt jums pažįstama tokia situacija: gavote atlyginimą, jūsų piniginė didelė ir stora, o po kelių dienų ji tapo plona – atrodo, kad joje yra skylė. Tuomet taupote daugybe gudrybių ir santaupų iki kito atlyginimo. Atlyginimo iš tikrųjų pakanka, bet kažkaip atrodo, kad pinigai išteka, ir jums niekada nieko nelieka.
Atrodo, kad taip jaučiasi daugelis žmonių. Jie negali sau leisti nieko ypatingo, bet vis tiek nuolat vargsta ir skolinasi pinigų.
Ar jaučiatės taip pat? Tuomet galbūt taip gali būti dėl šios priežasties.
Mes žinome, kad Viešpats nori mus palaiminti. Tačiau kai kuriose mūsų gyvenimo srityse palaiminimas neateina. Kodėl? Todėl, kad šias sritis vis dar tvarkome patys; darome tai, ką norime.
Mūsų pinigai tebėra mūsų pinigai ir mes darome su jais, ką norime. Žinoma, mes atiduodame dešimtinę, tai privaloma. O kartais net šiek tiek daugiau. Bet su likusiais 90 % darome, ką norime, ir gerai leidžiame laiką. Naudojamės kiekviena galimybe užsidirbti kelis centus. Taip pat naudojamės kiekviena galimybe sutaupyti kelis centus.
Kartais mūsų elgesys yra ne visai krikščioniškas ir geranoriškas, o beveik sukčiavimas, bet ką gi, pinigai yra svarbūs. Visi bėga, kad jų užtektų!
Dievas nori perimti mūsų gyvenimo piniginę dalį.Ne tik 10 %, bet 100 % visko. Turėtumėte būti dosnūs! Ypač tada, kai nėra “grąžos”, kai nieko negali tikėtis mainais. Turėtumėte elgtis kaip Jėzus, kuris nesirūpino pinigais, bet leido Judui, apgavikui ir išdavikui, tvarkyti iždą. Ir tada suprasite, kad dangus išlieja ant jūsų savo palaiminimus. Tuomet skylė jūsų piniginėje pagaliau bus užlopyta! Tik įsivaizduokite, kas mėnesį vienu automobilio remontu mažiau, kiek daug pinigų tai jums sutaupys! Jei nusigręšite nuo pinigų ir tapsite dosnūs, Dievas pažvelgs į jūsų pinigus ir taip pat taps dosnus. Kaip tada jums gali būti geriau? Jis yra nuostabus, dosnus, geras, maloningas, gailestingas, Jis yra nuostabus maitintojas!

Ačiū tau, Tėve danguje, kad taip gerai manimi rūpiniesi! Ačiū tau, kad neturiu jokių problemų! Turiu viską, ko man reikia! Ačiū už Tavo aprūpinimą, dosnumą, gerumą ir gailestingumą!!! Tu esi nuostabus!!!

„Laukiu VIEŠPATIES nekantriau,
negu sargybiniai laukia aušros, negu sargybiniai aušros.
Izraelis laukia VIEŠPATIES,
nes VIEŠPATIES yra gerumas,
ir Jis turi galią atpirkti.“
Psalmyno 130, 6-7

Mes žmonės esame labai apriboti. Ribotos yra mūsų jėgos; mūsų viltis dažnai nuviliama; ribota yra mūsų gebėjimas mylėti. Visur mes susiduriame su ribomis ir negalime per jas prasiveržti. Net mūsų žinojimas yra ribotas, mūsų pažinimas apie Dievą nėra visaapimantis. Tik pats Dievas yra visa ko pilnatvė. JIS neribotai myli ir viliasi. Jėzuje randame visus pažinimo ir išminties turtus. O taip pat ir nesibaigiančią neribotą išganymo malonę. Viešpatyje yra viskas, ko mums reikia. Tačiau kuo gi mes pasitikime, kur ieškome pagalbos, kai atsiduriame bėdoje? Tik Jame esu saugus, tik Jame mano siela randa ramybę. JIS yra mano stiprusis Padėjėjas. Todėl bėdoje visų pirma kreipiuosi į savo Išlaisvintoją. Gali būti, kad mums vis dar reikės gydytojo ar kokio kito žmogaus, specialisto. Tačiau pirmoji pagalba ir vieta, į kurią mes skubame, yra Viešpats; Juo pasitikime! Dievas pažįsta mūsų širdį ir žino, kuo mes pasitikime. JIS brangina pasitikėjimą Jo vardu ir linki mums gerumo bei išlaisvinimo iš visų vargų. Kreipkimės vis dažniau į Jį! Ieškokime Jo veido, Jo paguodos, gerumo ir pagalbos!

Psalmyno 130, 1-5:
„Iš nevilties gelmių šaukiuosi Tavęs, VIEŠPATIE!
VIEŠPATIE, išgirsk mano balsą!
Tegu Tavo ausys atsiveria mano maldavimui,
išgirsk jį ir būk gailestingas.
Jei Tu, VIEŠPATIE, paisysi nuodėmių,
tai kas, Viešpatie, išliks gyvas?
Bet Tu turi galią atleisti,
kad Tavęs pagarbiai bijotume.
Nekantriai laukiu VIEŠPATIES pagalbos
ir Jo žodžiu pasitikiu.“

Viešpatie, ateinu savo bėdoje pas Tave. Nes Tu esi maloningas Dievas ir esi man gailestingas. Tu vienas žinai visus dalykus ir vienas gali mane išlaisvinti! Laukiu Tavęs, ieškau Tavo veido ir Tavo Žodžio. Nes Tu esi mano stiprusis Padėjėjas ir Gelbėtojas visuose varguose!

„Nebijokite! Tvirtai laikykitės ir pamatysite išgelbėjimą, kurį VIEŠPATS jums šiandien suteiks.“
Išėjimo 14, 13

Kai buvau jaunas tikėjime, dažniausiai žinojau, kaip Viešpats turi išspręsti problemą arba išgelbėti kokį žmogų. Tad pilnas užsidegimo pasakojau, kaip, kada ir ką Jam daryti. Tačiau tai kažkaip neveikė… ir tai mane labai nuvylė. Tada atradau kitą „strategiją“: reikia kažko prašant jau iškart ir dėkoti. Tačiau ir tai kažkaip gerai neveikė. Kaip ir įsakymas Jėzaus vardu, arba tvirtas noras tikėti…Taip mano jaunas tikėjimas buvo gerai išbandytas ir nuviltas; o tuo pačiu Viešpats pradėjo man rodyti kitą – geresnį kelią.
Taigi, aš turėjau tvirtus įsivaizdavimus, kaip Viešpats turi gelbėti. Tačiau Dievo įsitikinimai buvo visai kitokie. Tad JIS negalėjo veikti, arba tik tiek, kad net nepastebėdavau to, nes buvau toks nusivylęs. Laikui bėgant aš nustojau prašyti ir maldauti. Ir pastebėjau, kaip Dievas man per kiekvieną vargą padeda. Taip augo pasitikėjimas Juo. JIS yra Viešpats! JIS visada turi išeitį! Net pačiose beviltiškiausiose situacijose. Ir net tuomet, kai žmogus guli mirties patale… JIS gelbsti! Kai kuriuos JIS išgydo, kitus perneša per mirties slėnį savo stipriomis, mylinčiomis, švelniomis rankomis. Kas gi galėtų išgelbėti geriau, jei ne mūsų Viešpats?!

Ačiū, Tėve, kad Tavo Išgelbėjimas galioja kiekvienoje mūsų situacijoje. Mums nereikia bijoti, bet pasitikėti Tavimi. Mums reikia tik stebėti, kaip Tu gelbėji! Koks stiprus šis pažadas! Taip, aš noriu Tavimi tikėti ir laukti Tavo pagalbos, nes Tu esi mano Gelbėtojas ir Padėjėjas!

„Jeigu būčiau turėjęs piktą mintį širdyje,
VIEŠPATS nebūtų klausęsis.
Bet Dievas išgirdo,
Jis klausėsi mano maldos.
Pagarbintas Dievas,
kuris neatstūmė mano maldos
ir neatsakė man savo gerumo.“
Psalmyno 66, 18-20

Esu apstulbintas Dievo gerumo!! JIS iš tikrųjų girdi kiekvieną maldą. Ir JIS į kiekvieną maldą, nepriklausomai, ar ji gera ir teisinga, įsigilina. JIS nenori išklausyti egoistinių ar savanaudiškų maldų, nes jos kenkia mums patiems. JIS supranta, kas iš tikro man rūpi, ką noriu pasakyti, ir atsako į tai. Jei esu bėdoje, Jis kreipia savo dėmesį į mano skubią maldą; JIS neatstumia nė vienos maldos; JIS n i e k a d a neatsako man savo gerumo. JIS visada yra su manimi ir reikiamu momentu ištraukia mane iš bėdos. Kartais Jis nori, kad aš mokyčiausi kantrybės ir nuolankumo, todėl leidžia patirti kai kurias bėdas. Bet Jo tikslas ir mintys man – visados geri! JIS išgrynina mano maldas, kad jose nebūtų egoizmo, ir kad galėtų į jas atsakyti ir mane gelbėti. Taip, JUO, savo nuostabiu Dievu galiu pasitikėti!
Biblijoje, Jokūbo laiške, rašoma apie neteisingas, egoistines maldas (sk.4, eil.1-5). Besimeldžiantis prašo tik žemiškųjų dalykų, tačiau ne to, kas patinka Dievui. Bendraudami su Dievu mes mokomės geriau suprasti, kas yra Dievo valia, ir galime vis teisingiau prašyti to, ko nori Dievas. Tuomet Dievas išklauso daugelį maldų! Nes mes neturime piktą savo širdyse, bet tik tai, kas Dievui „prie širdies“.

Ačiū, Tėve, kad girdi kiekvieną mano maldą! Tu vienintelis žinai, ko aš trokštu. Tu išgelbėsi mane savo laiku, nes esi numatęs man tik tai, kas geriausia. Ačiū, kad galiu Tau pasakyti viską, kas mane slegia. Tu guodi mane ir padedi man. Tavo stiprybė ir viltis viešpatauja mano širdyje! Ir Tavo dangiškoji ramybė manęs neapleidžia. Tu esi Dievas, Kuris mane myli!