Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

“Išgirdę, kad izraelitai susirinko Micpoje, filistinų didžiūnai išžygiavo prieš Izraelį. O tai išgirdę izraelitai drebėjo iš baimės. Samuelis paėmė akmenį ir, pastatęs tarp Micpos ir Šeno, pavadino jį Eben Ezerui [pagalbos akmuo] Jis sakė: `Iki šiol VIEŠPATS mums padėjo`.“
Samuelio pirma knyga 7, 12

Dievas yra ištikimas!! Net jei mes kartais Jam esame neištikimi, Jo ištikimybė išlieka visuomet su mumis. Kas rytą Jo malonė pasireiškia vis naujai. Kaip kiekvieną rytą pateka saulė, lygiai taip pat ir Jis vis naujai spinduliuoja Savo malonę, atleidimą ir gailestingumą. Ir jei malonės Saulę užstoja debesys, tai tik dėl mūsų pačių niūrių minčių, nuogąstavimų ir nuodėmių. Tačiau ta Saulė visu ryškumu šviečia virš debesų!
Jei Dievas Tave veda Savo keliu ir iki šiol buvai Jo vedamas, gali būti tikras, kad JIS ves Tave tuo keliu ir toliau, kol Tu pasieksi numatytą tikslą! Nes JIS yra ištikimas. Niekas negali apriboti Jo meilės Tau; Jis yra Tavo pusėje. JIS paima Tave už rankos ir veda toliau. Jei JIS kažką pradėjo, tai JIS ir pabaigs.
Šis pagalbos akmuo Eben Ezerui – yra paminklas, kuris visiems primins, kiek VIEŠPATS mums padėjo. Tokie atsiminimų akmenys yra labai reikalingi, kad niekada gyvenime nepamirštume didelių Dievo nuveiktų darbų. Užklupus sunkumams jie yra tikras padrąsinimas.
Dievas vedė mus iki šiol. Už tai mes norime dėkoti Jam. Jis eina Savuoju keliu kartu su mumis. Jo malonė ir ištikimybė lydi mus visą gyvenimą. AČIŪ, gerasis VIEŠPATIE!

Tėve, kuris esi danguje, ačiū Tau, kad esi man visada ištikimas! Atleisk, kad kartais ėjau savais keliais. Tačiau Tu visuomet buvai šalia ir išlikai ištikimas. Tu vedei mane iki šiol ir vesi toliau, kol pasieksiu numatytą tikslą. Tu esi mano didysis, gailestingas ir ištikimas Dievas!

„Kodėl niršta gentys, kodėl tautos veltui maištauja? Žemės karaliai rengiasi mūšiui, ir valdovai išvien tariasi prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį: „Veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių!“ Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; VIEŠPATS tyčiojasi iš jų.“
Psalmyno 2, 1-4

JIS, mūsų Dievas – yra Karalius!!! JIS yra tikrasis Visatos ir Žemės Valdovas. Kas nori tuo įsitikinti, gali pažvelgti į Jo sutvertą Kūriniją. Tačiau žmonija, trokšdama eiti savais keliais, nenori atiduoti visos garbės Jam. Todėl aplink mus šitiek neteisybės, žmogžudysčių, karų ir vargų. Kartais pagalvoju, kad dėl neteisybės VIEŠPATS galėtų bausti iš karto. Man taip liūdna matyti meluojančius ir apgaudinėjamus žmonės. Tokiais momentais Dievo rūstybė galėtų išsilieti iš karto, ypač jei blogis yra vykdomas mano atžvilgiu. Tačiau Dievas man tarė: Džiaukis, kad aš baudžiu ne iš karto! Nes tuomet iš karto būtum baudžiamas ir tu. Taigi, aš suvokiau: jei kaskart užklupus blogoms mintims, pavydui ar pasididžiavimui, Dievas mane baustų iš karto, aš visą dieną rėkčiau iš skausmo. Dievas iškenčia visa tai, nes Jis mane ir kitus žmones be galo myli. Jį lygiai taip pat kaip ir mane siutina aplink esanti neteisybė. Tačiau dėl meilės mums, žmonėms, Jis susilaiko nuo įniršio. Savuosius Jis apgaubia Savo Apsauga ir Palaima, kad jie būtų saugūs, tačiau kai kuriems įvykiams Jis leidžia įvykti. Netrukus JIS ateis ir pasiims Savuosius.

Ačiū, Jėzau, netrukus Tu ateisi!!! Jau dabar Tu išgelbėjai mane, o kai ateisi, pasiimsi mane iš šio neteisingo pasaulio. Tu esi visa ko VIEŠPATS ir Teisėjas; kaip gerai, kad dėl Kryžiaus esi mano Išgelbėtojas! Ačiū, Tu atleidai man už visas kaltes ir neteisybę. Aš galiu vadintis Tavo vaiku; o Tu esi mano Dievas.

„Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.”
Evangelija pagal Luką 21, 28

Jėzaus Kristaus Žodis – paskutinis! Nors pasaulis ir velnias nesnaudžia, JIS yra VIEŠPATS, kurio Žodis – paskutinis. Todėl galime jau dabar, nepaisant užklupusių problemų ar sunkumų atsitiesti ir pakelti galvas, nes išvadavimas arti!
JIS yra Savųjų nepamirštantis VIEŠPATS. JIS yra visuomet šalia ir girdi jų verksmą, maldavimą bei padėką. JIS laiko virš jų Savo stiprią ranką, todėl niekas neišplėš jų iš Jo rankų. JIS yra Karalių Karalius ir Savo vaikus mylintis Tėvas, gerasis Savo avių Ganytojas.
Net ir ne viską suprasdami mes galime Juo pasitikėti.
Mums sunkiai suvokiamas pasaulio istorijoje, politikoje bei mūsų pačių gyvenime kilęs sąmyšis. Tačiau mūsų VIEŠPAČIUI nežinomų dalykų nėra, JIS mums yra numatęs šiame pasaulyje tam tikrą tikslą. JIS viską vertina per kitokią prizmę. Mes aprėpiame tik savo aplinką ir negalime matyti ateities; bet VIEŠPAČIUI žinomos visos mūsų gyvenimo dienos ir visi šio pasaulio ryšiai bei santykiai. Todėl atsitieskime ir pakėlę galvas žvelkime į Jėzų, į savo Karalių! Ir savo maldoje siekime tos dieviškos vertinimo perspektyvos; JIS pripildys mus viltimi ir pasitikėjimu, kad galėtume iš tikrųjų atsitiesti.

Ačiū, Jėzau, kad ne chaosas ir ne kančia, bet Tavo Žodis yra paskutinis! Aš kreipiu savo žvilgsnį į Tave. Aš atsitiesiu ir pakeliu savo galvą, nes Tu suteiki man pasitikėjimo. Tu esi šalia manęs ir sakai: Išgelbėjimas yra arti!

„O dabar šitaip kalba VIEŠPATS, kuris tave sukūrė, Jokūbai, kuris tave padarė, Izraeli: „Nebijok, nes AŠ išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi Mano. … nes AŠ esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, Kuris tave gelbsti. … Kadangi tu man brangus, vertingas ir mylimas“.
Izaijo 43, 1.3.4

Meilė yra priežastis, dėl kurios Dievas veikia. Iš meilės Jis sukūrė pasaulį; JIS dėl to labai stengėsi ir iki pačių mažiausių smulkmenų visa puikiai sukūrė. Kai JIS kūrė pasaulį, visos dienos jau buvo surašytos Jo knygoje. Jis žinojo, kad Tu toks būsi – ir JIS ištarė TAIP. JIS džiaugėsi Tavimi, kai dar buvai motinos įsčiose. JIS laukė Tavęs gimstant ir vedė, kai dar buvai mažas vaikas. Ir štai JIS sako: „Nebijok! Nes aš Tave sukūriau ir padariau; aš Tave išpirkau ir pašaukiau vardu, Tu – mano vaikas! Aš esu Tavo Gelbėtojas ir Atpirkėjas, nes Tu man brangus, vertingas ir mylimas. Ateik, vaike, ir kalbėkis su manimi! Pasakyk man, kad nori būti mano mylimu vaiku, ir mes artimai draugausime visą gyvenimą. Aš atleisiu ir užmiršiu Tavo kaltę, nes Tave myliu. Duosiu Tau ateitį, nes Tave branginu. Man patinka būti su Tavimi, nes Tave vertinu“.

Ačiū, dangiškasis Tėve, už Tavo nesibaigiančią, begalinę meilę! Ačiū, kad Tu mane atpirkai, kad aš esu Tavo vaikas! Ačiū, kad turi man ateitį ir viltį! Ačiū, kad esu Tau brangus ir vertingas. Esi mano Dievas, kurį myliu.

Brangus vaike,

AŠ gerai Tave pažįstu, net jei Tu manęs dar ir nepažįsti. (Ps 139, 1)
AŠ žinau, kada Tu keliesi ir kada eini miegoti. Žinau visus Tavo kelius. (Psalmyno 139, 3)
Sukūriau Tave panašų į Save. (Pradžios 1, 27)
Tu esi mano vaikas. (Apaštalų darbai 17, 28)
Tu nesi atsiradęs atsitiktinai. Kiekvieną Tavo gyvenimo dieną esu įrašęs į Savo gyvenimo knygą. (Psalmyno 139, 15-18)
AŠ nustačiau Tavo gimimo laiką ir vietą, ir mąsčiau apie tai, kaip Tu gyvensi. (Apaštalų darbai 17, 28)
Turiu Tau planus ir vilties sklidiną ateitį . (Jeremijo knyga 29, 11)
Mano mintys apie Tave yra tokios pat gausios kaip pajūrio smėlynai. (Psalmyno 139, 17-18)
Taip džiaugiuosi Tavimi, kad šokinėju iš džiaugsmo. (Sofonijo 3, 17)
Kai Tau skauda širdį, AŠ esu šalia. (Sofonijo 3, 17)
Kaip ganytojas neša savo avelę, taip AŠ nešiojuosi Tave savo širdyje. (Izaijo 40, 11)
Vieną dieną AŠ nušluostysiu nuo Tavo veido kiekvieną ašarą. Ir paimsiu iš Tavo gyvenimo visą skausmą. (Apreiškimo 21, 3-4)
Dėl Tavęs AŠ visko atsisakiau, nes noriu laimėti Tavo meilę. (Romiečiams 8, 31-32)
Todėl Tavęs dabar klausiu: ar nori būti mano vaiku? (Apreiškimo 1, 12-13)
Laukiu Tavęs! (Luko 15, 11-32)

Su meile, Tavo Tėtis
Visagalis Dievas

„Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“
Laiškas filipiečiams 4, 4-7

Kartais man atrodo, tarsi visi rūpesčiai ir problemos riogso priešais mane kaip milžiniškas kalnas. Tada netenku bet kokios drąsos.
Bet Jėzus mus drąsina: džiaukitės! Tai įmanoma, jei pakeliu galvą ir pažvelgiu į Jį. Tada JIS atrodo kur kas didesnis nei kalnai problemų. Viešpats arti! Jis su manimi! JIS, mano galingasis Guodėjas ir Padėjėjas, yra šalia ir padeda man, kai pats nieko negaliu padaryti. Kai žvelgiu į Jį, mano Draugą, nesunku tikėti, ir širdis prisipildo džiaugsmu. Savo troškimus, drauge su gyriumi ir padėka, galiu padovanoti Jam. JIS yra Viešpats, Kuris visa padarys teisingai! Tad galiu džiaugtis net jeigu vis dar sunku; galiu drąsiai nugyventi savo dieną net kai yra problemų. JIS, mano nuostabusis Viešpats, saugo mane savo ramybėje, kuri yra didesnė už visa kita.

Ačiū, Jėzau, kad tapai man pačiu geriausiu Draugu. Tu esi su manimi, ir drauge mes įveiksime sunkumus. Todėl jau dabar galiu džiaugtis ir Tau dėkoti!

„Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos. Teisusis visada dosniai kitiems duoda ir skolina, o jo vaikai yra tikra palaima“.
Psalmyno 37,25–26

Dievas norėtų, kad išmoktume atsisakyti. Neturėtume prisirišti prie daiktų, kad ir kaip jie mums patiktų. Lygiai taip pat šiame pasaulyje neturėtume pervertint garbės, galios ir užimamos pozicijos. JIS vienintelis yra mūsų Aprūpintojas! JIS vienintelis gausiai apdovanoja savuosius vaikus, nes yra geras tėvas. Tačiau Jis nenori, kad ieškotume kito gėrybių šaltinio, o vien tik Jo. Todėl kartais Dievas leidžia mums pasijusti nesaugiai.
Būna etapų, kai nieko nestokojame, tačiau būna ir tokių periodų, kai kenčiame nepriteklių. Tai – Dievo mokykla, kurioje mokomės pasitikėti. Ir kai Juo pasikliaujame, tampame kaip Jis: gailestingi, dosnūs esantiems varge. Lygiai taip pat kilniaširdiškai gyventi mokosi ir mūsų vaikai. Mūsų pasitikėjimas Viešpačiu atsispindės juose.
Nors kai kurie žmonės turi viską, vis dėlto ir jie išgyvena egzistencinę baimę. Jie visada jaučia, tarsi grėstų kas nors negera. Jie privalo nuolat saugotis ir nuo visko, kas tik įmanoma, apsidrausti. Dėl to jie labai greitai sunerimsta, kai tik ima įsivaizduoti atsitiksiant kažką nenumatyto. Pati geriausia terapija įveikti egzistencinę baimę – pasitikėti Viešpačiu. Tai išbandyta. Tada tapsime laisvi: nebesirūpinsime ir nebijosime, nes pats VIEŠPATS mumis rūpinasi.

Dangiškasis Tėve, dėkoju, kad esi toks dosnus, draugiškas ir gailestingas! Tu – mano Aprūpintojas, ir man nebereikia be reikalo jaudintis. Ačiū, kad taip palengvinai mano gyvenimą! Galiu dirbti savo darbus, o Tu laiminsi. Galiu nugyventi savo dieną be baimių, rūpesčių ir nuogastąvimų, – Tu esi mano Sargas ir Ganytojas.

„Garbės iš žmonių AŠ nepriimu“.
Evangelija pagal Joną 5, 41

Jėzus čia pasakė: Garbės iš žmonių aš nepriimu! JIS yra tobulai nepriklausomas nuo mūsų nuomonių apie Jį; JAM nereikia mūsų gyriaus ar mūsų kritikos; JIS nesiorientuoja pagal tai. Mes, priešingai, esame labai atviri bet kokiam kitų pagyrimui; tai mus iš tikrųjų statydina ir mes jaučiamės priimti bei mylimi. O kritika, atvirkščiai, mus iškart „uždaro“, mes jaučiamės atstumti ir nemylimi, įskaudinti. Jei savo vaikystėje mes buvome dažnai atstumiami, mūsų širdis užsiveria, ir mes „užsibarikaduojame“, kad daugiau niekas mūsų taip žiauriai neįskaudintų. Taip žmogus tampa lyg eskimas ledinėje jurtoje be išėjimo: šaltas, atstumiantis, atsitraukęs nuo kitų, neturintis džiaugsmo, susikoncentravęs į save, jautrus, kartais labai paniuręs ir „kampuotas“. Dievas, mūsų Tėvas, ypač rūpinasi tokiomis širdimis, nors jų ir laukia ilgas kelias į išgijimą. Tačiau JIS žino, kad JAME tokios širdis ras išgydymą! JIS nori laimėti jų pasitikėjimą, kurti intymią bendrystę, dovanoti meilę, priėmimą, atleidimą ir naują gyvenimą. JIS niekuomet tokių širdžių nenuvilia, bet su jomis elgiasi itin rūpestingai. Kai eina kalba apie tokią širdį, JIS yra kantrybė, draugiškumas ir švelnumas asmenyje. JIS nori, kad asmuo pasitikėtų Juo; būtų priklausomas nuo JO gyriaus, meilės, bendrystės, o ne nuo kitų žmonių pagyrimų ir kritikos. Kai dangiškasis Tėvas yra Tau svarbiausias, kitų nuomonė nebėra tokia svarbi. Tad orientuokimės į savo dangiškąjį Tėvą, o ne į kitų reakcijas. Tuomet tapsime stiprios vandenyno audrose uolos, kurių vėliava ne visuomet plevena vėjo kryptimi.

Dėkoju, Jėzau, už Tavo meilę ir priėmimą! Tu mane sukūrei ir būtent taip, kaip Tu norėjai. TU ištarei man „TAIP“, todėl galiu save priimti. Daugiau man nereikia savęs atstumti, kai suklystu ar esu kitoks nei visi. Dėkoju, kad esi su manimi ir laikai virš mano galvos savo tvirtą draugišką guodžiančią ranką. Tavyje esi saugus nuo sužeidimų. Tavyje yra atleidimas, ramybė ir dangiškasis džiaugsmas. Mano dangiškasis Drauge, kaip gera būti su Tavimi!

„Būkite stiprūs ir drąsios širdies visi, kurie pasitikite Viešpačiu!“
Psalmė 31, 25

Yra tiek daug dalykų, kurie mane verčia nerimauti. Kai žiūriu televizijos žinias, ar laukiu gydytojo vizito, kai girdžiu prognozes 2014-iesiems ar kai už manęs važiuoja policijos mašina. Jei mano vaikai vėlai vakare yra kelyje, aš vis galvoju, kiek daug visko gali jiems nutikti, ir pradedu baimintis. Tačiau Dievas šito nenori. Jis sako: Būkite stiprūs ir drąsios širdies! Aš prisimenu, kaip dažnai Dievas man padėdavo. Mano Biblijoje šalia šios eilutės parašyta: gripas. Kartą aš labai stipriai sirgau gripu ir jau galvojau, viskas baigta. Bet Dievas ištiesė savo ranką ir labai greitai mane išgydė. Aš žinau, kad viską iš tikrųjų viską Jėzus laiko savo tvirtoje rankoje. Visa nutinka mano gyvenime su Jo žinia. Ir Jis gali mane bet kada išlaisvinti iš visų nemalonumų. Jis visa nukreipia ir veda taip, kaip yra geriausia. Jei mano situacija atrodo neišpainiojama, Jis gali viską išnarplioti. O aš? Aš darau viską, ką galiu, bet Jis yra tas, kuris iš viso to padarys geriausia. Aš turiu Jam viską patikėti. Todėl meldžiuosi savo darbo vietoje ir laukiu Jo, Jo malonės. Mano širdis daugiau nesibaimins. Aš noriu būti stiprus ir drąsios širdies ir Jo laukti.

Ačiū, Jėzau, kad Tu niekada manęs nenuvili. Tu esi šalia ir Tavo ranka virš manęs. Su Tavimi jaučiuosi saugus, nesvarbu, kas šiandien benutiktų. Tu esi mano gelbėtojas.

„Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“
(Evangeliją pagal Joną 5, 22–24)

Šventasis Dievas teismą, skirtą mums, pavedė Jėzui! Kokia gera naujiena!! Kai tik įsižiūriu į Jėzų, kai skaitau apie Jį evangelijose, pamatau, koks gailestingas, mylintis ir draugiškas yra mūsų Viešpats Jėzus. Kai Jis mane teis, nebus baisu!! Nes Jis atėjo gelbėti žūstančiųjų, – taip pat ir manęs. JIS parodo, kad yra išeitis iš Šventojo Dievo teismo, kitų žmonių bei mano paties pasmerkimo: „Aš tikiu Jėzumi ir įsikimbu į Tą, Kuris iškentė man skirtą bausmę ant kryžiaus“. Atmetimas ir kaltinimai tik apsunkina gyvenimą. O daugiausia gyvenimo džiaugsmo prarandame tuomet, kad atmetame ir kaltiname save. Todėl viliamės, kad pats Jėzus mums padės Juo pasikliauti. Jis yra pasakęs: Tau atleista; Tu turi amžinąjį gyvenimą; Myliu tave tokį, koks esi! Kelias, vedantis iš atmetimo, savęs kaltinimo ir pasmerkimo, – yra Jėzus.

Ačiū, Jėzau, Tu tikrai išvadavai mane iš visko, kas kaltina. Net kai mano širdis mane kaltina, Tu esi didesnis, ir Tavo artumoje ji nurimsta. Tavoji Dvasia atgaivina manyje Tavo Žodį ir padaro jį veiksmingu. Tu esi man toks geras!