Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

„Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau,
dar prieš tau gimstant, tave pašventinau,
pranašu tautoms tave paskyriau.“
Jeremijo 1,5

Jeremijas buvo labai jaunas, kai Dievas Jį pašaukė. Jo širdis buvo labai prisirišusi prie Dievo, Jis už viską labiau Jį mylėjo. Todėl Dievas galėjo Jį naudoti. Tačiau Jeremijas to išsigando ir sakė: „Aš juk nieko nesugebu!“ Dievas pažadėjo, jog padės jam ir suteiks viską, ko jam tik reikės, įskaitant ir žodžius, kurie turės būti pasakyti. Taip Jeremijas tapo vienu iš didžiausių Senojo Testamento pranašų, – nes pakluso Dievui ir buvo Jam ištikimas.
Galbūt neturime pašaukimo būti pranašu tautoms, tačiau visi turime pašaukimą ir užduotį! Dievas mus jau įsčiose formavo ir sukūrė su tam tikrais gebėjimais. JIS vienas jau žinojo, kokią vietą gyvenime mes užimsime. Mes nesame atsitiktinumo produktas, bet šlovingas Dievo kūrinys! Jau prieš gimimą Jis mus pašventino; visa, kas priklauso Dievui yra šventa. JIS vedė mus gyvenimo keliu, kad paruoštų tiems dalykams, kuriems pašaukė. Dažnai tai – „griežta” mokykla. Tačiau kaip kitaip Jis su mumis, užsispyrusiais ir išdidžiais, pasieks savo tikslus?! Vis tik JIS laukia, kad mes nuoširdžiai ištartume: „Aš negaliu.“ – „Nemoku kalbėti, esu per jaunas, per senas, kompleksuoju, neturiu tam sugebėjimų ir t.t.“ Tuomet JIS gali per mus veikti ir garbė atitenka Jam, ne mums. Priimk savo pašaukimą ir atlik jį Dievo garbei! Būk Jam ištikimas ten, kur Jis šiandien Tave pastatys. Mylėk Jį karšta meile, kaip JIS Tave myli! Tuomet Jis padarys Tave pajėgiu savo pašaukime nešti palaimą. Patikėk Jam viską, net savo nesėkmes. Nes JIS nori, kad Tu mokytumeisi didesniems dalykams. JIS rūpinasi Tavimi! Aptark su Juo viską, ir tai, kokiu keliu turi eiti toliau. Jo ramybė turi viešpatauti Tavyje, kaip ženklas, kad esi Jame. Neįsitrauk į kitus viliojančius kelius, bet spręsk viską drauge su Juo. JIS ves Tave į tikslą, nes JIS yra Visagalis Dievas, Kuris budi pavyduliaudamas savo vaikų.

Ačiū, Tėve, kad šioje žemėje turi man tikslą ir vietą! Gyvenu ne veltui, mano gyvenimas turi gilią prasmę. Įdomu šiuo gyvenimo keliu eiti su Tavimi. Priimk mane į savo stiprias rankas, man reikia Tavęs! Ir atleisk, kur Tavęs neklausiau, bet ėjau savo keliais. Tu esi mano Kūrėjas, mano Tėvas ir mano Gerasis Ganytojas! Myliu Tave!

„O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, Kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę.
Pirmas Petro laiškas 2, 9-10

Nežinau, kokioje situacijoje esi, žinau tik viena: Tu radai Dievo gailestingumą! Nežinau, kokie Dievo keliai su Tavimi, bet žinau: JIS Tau gailestingas!!! Tu radai Dievo gailestingumą; tai – neįkainojama; Jo Žodis, kurį Jis Tau davė, galioja amžinai! JIS nemeluoja ir nekeičia nuolat savo nuomonės. Jei kartą radai Jo malonę, tuomet JIS liks Tau visą laiką maloningas ir gailestingas. Gali būti, jog Tu eisi savo keliais ir įsivelsi į kokius nors šėtono tinklus. Tačiau nepaisant to, JIS yra su Tavimi ir laukia Tavęs grįžtančio, kad vėl galėtų priimti į savo glėbį. Savo gailestingumu Jis ištraukė mus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. JIS priėmė mus kaip savo vaikus; taip, kaip savo sūnų Jėzų. Jei JIS Karalius, tai mes – Karaliaus vaikai. Jei JIS – Aukščiausiasis Kunigas amžiams, tai mes čia esame Jo kunigai ir užtarėjai visiems kitiems žmonėms. JIS mus atpirko ir padarė savo nuosavybe ne todėl, kad esame tokie geri, bet kadangi mums reikalingas Jo gailestingumas. Mes turime skelbti ne savo gerus, bet Dievo didžius darbus!

Ačiū Tėve, kad padarei mane princu. Bet tai tikrai ne mano asmeninis nuopelnas – tai vien dėka Tavo gailestingumo. Ačiū, kad teiki man savo Dvasią, kad galėčiau ir gyventi kaip princas! Ir kaip princas būčiau Dievo užtarėjas! Ačiū Tau už Tavo gailestingumą – naują kiekvieną dieną. Tu esi mano vilties šaltinis! Tu gelbėji ne tam, kad vėl atmestum. Tu esi Dievas, kuris myli savo vaikus!

Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę!!!!!!

“Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia.”
Išėjimo knyga 3:7

Izraelio tauta daugelį metų buvo Egipto vergovėje. Jie buvo engiami, neturėjo jokių teisių ir turėjo dirbti vergiškus darbus. Tada jie šaukėsi Viešpaties. Kai saikas buvo perpildytas, Jis nužengė iš dangaus ir asmeniškai išpirko savo tautą iš vergijos ir neteisybės.
Jis negali pakęsti, kad Jo tauta būtų engiama ir kad Jo žmonės patirtų neteisybę! Jis žino mūsų kančias! Viskas, o iš tiesų viskas ir kiekviena smulkmena Jam žinoma! Negalima neteisingai elgtis su Dievo vaikais, kad Dievas to nepastebėtų ir nesureaguotų. Kiek daug Dievo rūstybės užsitraukia kai kurie žmonės, kurie neteisingai elgiasi su Dievo vaikais! Niekada nenorėčiau su jais pasikeisti vietomis!
Prieš kelerius metus pats patekau į spąstus, iš kurių nebuvo išsigelbėjimo. Kad ir kaip stipriai kovojau, negalėjau! Kol įsikišo pats Dievas ir pasiūlė sprendimą, apie kurį nė sapne nebūčiau pagalvojęs. Taip viskas išsisprendė nesukeliant didelio sąmyšio. Esu labai, labai dėkingas Viešpačiui.
Izraelis galbūt norėjo išsilaisvinti nuo romėnų. Tačiau sukilimai buvo kruvinai numalšinti, ir Izraelis buvo išblaškytas po visą pasaulį. Smurtas nėra išeitis Dievo vaikams.
Mes mieliau laukiame, kol įsikiš Viešpats. Jis pažįsta mūsų vargą. Jis įsikiš, kaip pažadėjo ir kaip visada darė. Kartais galime patirti neteisybę, bet Dievas mumis pasitiki. Galiausiai mes šlovinsime ir garbinsime Jo atpirkimą ir šlovę, nes Jis atpirks savo tautą, taip pat ir jus iš jūsų vargo. Aleliuja!!!

Taip, Jėzau, Tavimi pasitikiu! Tu mane atpirksi ir išlaisvinsi iš mano padėties. Tu žinai mano vargą, nuo Tavęs niekas nėra paslėpta. Todėl laukiu, kol Tu mane išvesi. Ačiū, kad jau esi su manimi, guodi mane ir suteiki drąsos! Ačiū Tau!

„Daug gali karšta teisiojo malda“
Jokūbo laiškas 5, 16

Abraomas buvo toks pat žmogus kaip ir mes, pilnas neteisingų poelgių ir baimių. Tačiau Biblija sako, kad dėl savo tikėjimo jis buvo išteisintas. Dievas vadino jį netgi savo draugu. Todėl labai klausydavosi Abraomo maldų ir atsakydavo į jo prašymus. Tad Abraomo maldos turėjo milžinišką poveikį!!
Taip pat ir Elijas buvo lygiai toks pat žmogus, kaip ir mes. Kai jis meldėsi, jog liautųsi lijęs lietus, sausra tęsėsi net tris su pusę metų. O kai jis meldėsi toliau, lietus vėl pradėjo lyti. Biblija drąsina mus ir ragina melstis! Jėzus išpirko Tave iš tamsos savo krauju, Jis sumokėjo už Tavo kaltes ir nuodėmes, taigi Tu esi išteisintas! Tu gali artintis prie Jo sosto ir Jo malonės, gali ateiti prie Dievo su visais Tave užgulusiais vargais! Tu gali bendrauti ir būti draugu su Visagaliu ir Šventuoju!
Tau nebereikia nuolatos melstis už savo paties reikalus, nes Tavo dangiškasis Tėvas rūpinasi Tavimi. Tu esi laisvas melstis už kitus! Žinoma, per maldą savo nuomonės niekam neįpirši, juk jie – ne marionetės. Bet Tu gali kitus laiminti, prašyti Dievo apsaugos ir pagalbos, bei koknrečiai melstis už kito žmogaus sunkią situaciją. Karšta teisiojo malda yra labai veiksminga!!!!!!!!

Ačiū Tėve, Tu girdi mano maldą! Ačiū, kad būdamas toks nešventas galiu būti prieš Tave išteisintas. Tad įsikabinu į Jėzų, kuris padaro mane teisiu! Ačiū, kad Tu apsaugai mano šeimą, kad laimini mano bendradarbius, kad mano draugams ir pažįstamiems siunti gėrį, nes Tu išklausai mano maldą, visus myli ir noriai laimini.

“… Tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose”.
Evangeliją pagal Matą 13: 32

“Jis pateikė jiems dar vieną palyginimą: “Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose“.
Jėzus mūsų gyvenime yra numatęs didžių dalykų. Juk Jis mato mūsų krašto poreikį ir turi planą, kaip jį ištaisyti. JIS mato mus valdančią vienatvę ir nusivylimus. Žmonės tarsi klaidžioja tirštame rūke, niekas nemato kito, visi yra vieniši. Ir dar daugybė nusivylimų, todėl niekas niekuo nepasitiki, arba bent jau sunku.
Jėzus nori pastatyti medį prieš šį šaltį. Jis yra namų jaukumo simbolis. Jis leidžia jaustis kaip namie, patogiai, saugiai ir užtikrintai, būti laukiamam, nebūti neigiamai vertinamam. Jis leidžia jaustis gerai visame kame!
Tokie turėtų būti krikščionys savo darbo vietoje: Kaip medis. Tokie turėtų būti ir krikščionių namai: nuolatiniai namai, saugi vieta kitiems. Vieta, kur galima pasisemti naujų jėgų.
Jėzus nori, kad oro paukščiai rastų prieglobstį šiame medyje. Jis nori pasakyti, kad turėtume būti prieglobsčio vieta daugeliui žmonių. JIS skiria tam didžiulius palaiminimus! Jam patinka žmonės, kurie atveria savo namus ir gyvenimą kitiems! Ir per šiuos “medžius” Jis nori parodyti šiems žmonėms kelią į jų amžinuosius namus.

Jėzau, aš noriu būti Tau prieinamas. Tai atneš kiek rūpesčių ir kainuos laiko, pinigų bei energijos. Bet aš noriu nešti Tavo meilę žmonėms, kurie be Tavęs yra pražuvę! Pasinaudok manimi, kaip Tau patinka!!!

„Laimingas, kas VIEŠPATIES pagarbiai bijo,
kas nuoširdžiai vykdo Jo įsakymus.
Gera žmogui, kuris dosnus ir skolina,
kuris sąžiningai tvarko savo reikalus“.
Psalmyno 112:1 ir 5 eil.

Dievas nori, kad mūsų gyvenimas būtų saugus ir stabilus. Tam reikia mūsų tvirto pasitikėjimo Juo ir Jo pakeisto gyvenimo stiliaus mumyse. Dievas laikosi to, ką pažadėjo – mes taip pat. O dar geriau – nieko nežadėti! Tuomet nepapulsime į sunkumus. Dievas nemeluoja, – mes irgi. Dievas neįsisavina, kas jam ne priklauso, mes – taip pat. Mes taip pat atiduodame tai, ką esame pasiskolinę. Ir jei ką nors sugadiname, atlyginame ar bandome sutvarkyti. Dievas ne svetimauja, mes – taip pat. Dievas ne galvoja blogai apie kitus žmones, mes – irgi. Dievas yra kantrus, mes – taip pat kantrūs, ypač – vairuodami. Dievas atleidžia, taip, ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Dievas mus myli – mes taip pat mylime ir rūpinamės savimi, savo kūnu, juk tai – Šventosios Dvasios buveinė. Dievas yra mūsų pagalbininkas, – mes padedame, kur tik galime ir kur prasminga. Dievas yra gailestingas, mielas, švelnus, dosnus, mes – taip pat, nes Šventoji Dvasia reiškiasi mumyse. Dievas atleidžia mums mūsų kaltes, mes – taip pat sau atleidžiame ir nesame pilni kartėlio sau.
Taip daugelis Dievo charakterio savybių reiškiasi mumyse. Kad Jam tik leistume mumyse reikštis! Dažnai tai – mūsų sprendimas, kaip pvz., jei grąžiname pasiskolintus daiktus. Kartais pasireiškia ir godumas, tuomet sunku kažką gražaus grąžinti atgal… Arba jei kas nors sudūžta ar lūžta, galbut mieliau mes tai nutylėtume. Taisymas ar žalos atlyginimas gali mums brangiai kainuoti… Taigi, mūsų sprendimai ir sudaro mūsų gyvenimo stilių. Tačiau jei laikomės Dievo ir Jo įsakymų, galioja ir Jo pažadai: „Jis lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems, Jis visados švelnus, gailestingas ir teisus. Gera žmogui, kuris dosnus ir skolina, kuris sąžiningai tvarko savo reikalus. Jis visada tvirtas; žmonės visada prisimins teisingą žmogų. Jis nebijos gauti blogos žinios; jo širdis tvirta, pasitikinti VIEŠPAČIU. Jo širdis patvari, jis nesibaimina ir ilgainiui jo priešai bus nugalėti“(eil.4-8). Dievas Tave palaiko, Jei tvirtai laikaisi Jo Žodžio. JIS laimina tave jei turi priimti sunkius, galbūt tau net nenaudingus sprendimus. JIS yra Tas, Kuris tave palaiko!

Ačiū, Jėzau, Tu esi man toks geras! Tavo gerumas ir malonė apgaubia mane, Tu esi toks dosnus, atleidi visas mano kaltes ir pripildai mane savo dovanomis. Ačiū, kad Tavo Dvasia gyvena manyje; Ji turi reikštis manyje uždėdama Tavo antspaudą! Trokštu būti tokiu, kaip Tu!

“Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius…”
Malachijo knyga 3:20

Kai aplink mus tvyro tamsa ir įsivyrauja chaosas, šis pažadas galioja! Jis skirtas tiems, kurie myli Jėzų, kuriems Jėzus yra gyvybės saulė, tiems, kurie į Jį sudeda visą savo viltį, kurie Jame randa gyvenimą, viltį, džiaugsmą ir ramybę. Jie Jo bijo, turi pagarbą galingajam Viešpačiui, bijo tik vieno dalyko: nuliūdinti Jį arba prarasti Jį. Tokia yra Dievo baimė!
Kai pasidaro tamsu Jėzaus mokiniai turi žibintą – Jo žodį, jie turi ugnies – Šventąją Dvasią. Jie turi Dievo buvimą savyje.
Kai Jėzus pagaliau sugrįš, ateis ir teisingumas. Čia, žemėje, mes kartais veltui tikimės teisingumo iš teismo ir žmonių. Jėzus atneš jį mums. Tada pagaliau bus įvykdytas teisingas teismas!
Kai Jėzus sugrįš, teisumo saulė po savo sparnais atneš išgydymą. Tuomet žaizdos bus išgydytos. Turime tiek daug žaizdų dėl neteisybės ir piktų žodžių! Bet Jėzaus ranka švelni ir gailestinga, Jis gydo mūsų širdis. Tai jau galime patirti ir šiuo metu, kai leidžiame laiką su Juo. Tarnavimo metu, šlovinimo metu ir tyloje maldoje Jis gydo tai, ką pasaulis sunaikino. Mes vėl tampame vieningi!
Taip nuostabu matyti kaip sugniuždyti žmonės tampa sveiki. Pirmojo apsilankymo metu bažnyčioje jie vis dar atrodo labai chaotiški ir nedraugiški. Bet kai Jėzus juos apglėbia, jie ištirpsta, tampa pilni džiaugsmo ir neatpažįstami! Skirtumas kaip tarp dienos ir nakties! Štai kaip veikia teisumo saulė, po kurios sparnais slypi išgydymas! Aleliuja!

O Jėzau, paimk ir mane! Man irgi reikia išgydymo! Prašau, iškeisk mano naktį į Teisybės saulę, į gydymą po jos sparnais! Taip, po Tavo sparnais noriu būti saugus! Jėzau, aš trokštu Tavęs!

Jėzus sako:
“Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos.”
Evangelija pagal Matą 7:24

Statydami savo gyvybės namus turime atkreipti dėmesį į daugelį dalykų ir į juos atsižvelgti. Kai kurie žmonės neatkreipia  dėmesio į  savo pamatus, nors visi žino, kad viską palaiko pamatai. Tuomet nutinka tai, kas dažnai nutinka su tiltais ar kitais statiniais: jie sugriūva, gana staiga ir esant palyginti nedidelei apkrovai. Tuomet visi savęs klausia: kaip tai galėjo nutikti?
Kai statome savo gyvybės namą, yra nedaug žmonių, kurie gali mums vadovauti. Daugelį atmetame kaip statytojus, nes matome, kad ir jų pačių namas tvirtai nestovi. Kiti tik duoda didelius pažadus, bet jų nesilaiko.  O kai kurie projektai gąsdina jau iš tolo, to tikrai nenorime.
Jėzus mums davė gyvenimo planą. Ne nustatytą planą, kaip architekto brėžinys, bet gyvenimo planą ir gaires. Yra daug žmonių, kurie pagal jį gyveno. Gyveno gerai ir pasiekė savo tikslą. Jie buvo akivaizdžiai palaiminti!
Vien bažnyčios ir religijos nepakanka, reikia ryšio su Jėzumi, Kūrėju, kad gyvenimas būtų sėkmingas. Tik Jis vienas pažįsta kiekvieną žmogų ir kiekvienam turi ypatingą planą. Bendras planas visiems žmonėms nepasitarnauja tikslui, esame pernelyg įvairūs. Štai kodėl mums reikia ryšio su Jėzumi.
Šis tikėjimas, šis pasitikėjimas yra tvirtas pamatas ant kurio stovime. Gali kilti audros ir potvyniai, jie mūsų nenuplaus. Gali siautėtų blogis, karas ar katastrofos, bet mūsų pamatai laikosi, Jėzus mus laiko. Net mirties valandą Jis mus laiko ir saugiai neša.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu tvirtai laikai mano gyvenimą savo rankoje! Su Tavimi esu saugus ir užtikrintas! Aš pasitikiu Tavimi, Tu stovi šalia manęs ir manęs nenuvili! Ačiū tau!!!!

“Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.”
Laiškas Hebrajams (Žydams) 4, 16.

Man nepaprastai patinka ši eilutė! Ji taip stipriai mane priartina prie Jėzaus! Skaitydamas ją galiu be vargo išlieti savo širdį Jam ir vėl eiti toliau per dieną su dėkinga širdimi!
15 ir 16 eilutėse rašoma: ,,Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.”
Kai kurie broliai nebemano, kad Jėzus kadaise buvo žemėje ir išgyveno visas pagundas. Jie galvoja apie Šventąjį, kuris dabar sėdi soste ir atidengia kiekvieno menkiausią nusižengimą. Taip mąstydami jie nebeturi malonės ir nebesigaili savo brolių ir seserų. Ypač greitai tada atsiranda  nuteisinimai ir pasmerkimai! Džiūgauja tik velnias.
Jėzus turi malonės man, nors  pažįsta mano gyvenimo kiekvieną smulkmeną. Kiek daug Jis man padėjo! Kai tik pradėjau sekti Jėzumi: visur nepadoriai eldavausi, patekdavau į bėdas, buvau surištas nuodėmės buavu nusidėjelis. Jo charakteris tikrai dar nebuvo persmelkęs manojo, todėl dažnai buvau našta brangiems bičiuliams krikščionims. Tačiau, Jėzus žinojo mano kelią ir manęs pasigailėjo. Jis žinojo, kad kada nors bus geriau! Taip ir atsitiko, žingsnis po žingsnio turėjau mokytis, o Jėzus visą laiką mane vedė. Jis visą laiką man viską atleidsdavo, tuo tarpu aš buvau labai maištingas, nepaklusnus, nekantrus, kartais net bjaurus, kartais visiškas savanaudis, kartais rūstus, piktas…… Ir vis dėlto: JIS turėjo viltį ir ėjo kartu su manimi.
Prie Jo sosto radau gailestingumą ir malonę. Todėl ir aš noriu būti gailestingas ir savo broliams, ir savo seserims. Kaip gera, kad Jėzus myli mus tokius, kokie esame, ir eina kartu su mumis šiuo keliu! Jis tikrai turi mums didžiulę viltį, nes jau žino kelio pabaigą. Būkite tikri Juo! Būkite tikri, Jo sostas malonės ir gailestingumo!

Taip, Jėzau, Tu tikrai mane myli! Ne tik geromis dienomis, bet ir tada, kai esu nepaklusnus ir piktas. Ačiū Tau, per sunkumus Tu pakeli mane ir nešioji! Dėkoju Tau, kad pas Tave, prie Tavo sosto, randu gailestingumą ir malonę!!!!

“… Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!”
EVANGELIJA PAGAL LUKĄ 3:4

Tai pranašo Izaijo žodžiai, gyvenusio maždaug 600 metų prieš Jėzų. Jis kalbėjo apie Jėzų ir Joną Krikštytoją.
Jonas buvo balsas dykumoje, šaukiantis Viešpatį. Ilgus metus jis gyveno tyloje, labai atsiskyręs nuo kitų ir keistai. Jis atrodė gana laukinis. Tačiau šiame atsiskyrime nuo kitų jis pažino Dievo balsą ir buvimą, suprato Dievo kelius Izraelio tautai. Jis buvo Viešpaties išrinktasis, net kai kiti iš jo juokėsi.
Kuo ilgiau jis gyveno tyloje ir maldoje, tuo labiau Dievo buvimas jam darėsi svarbus ir brangus. Vieną dieną jis turėjo pradėti pamokslauti. Jis suprato, kad turi taisyti kelią tam, kuris ateis po jo, Mesijui. Jis suprato daugelį senų pranašysčių apie Mesiją. Ir Dievas apdovanojo jį ypatinga dovana: Kai jis pamokslaudavo, žmonės tiksliai suprasdavo, ką Dievas norėjo pasakyti. Tai perėjo per jų širdis, ir jie jautėsi visiškai matomi Dievo. Jie bijojo šio gyvojo Dievo ir netgi pasikrikštydavo. Krikštas buvo kaip ženklas, kad jų nuodėmės nuplautos, ir jie ėmė gyventi pagal Dievo įsakymus.
Jei ir mes norime tarnauti Dievui, Jis taip pat aprūpins mus ypatingomis dovanomis ir ypatinga prigimtimi, o paskui panaudos mus taip, kaip Jam patinka. Nemanau, kad Jonas savo dovaną laikė ypatinga, bet ji tikrai buvo.
Jono kelias į tarnystę: jis išėjo į tylą, be mobiliojo telefono, be šuns, be vaikų, be interneto. Jis gyveno taupiai, be išsiblaškymų. Jis gyveno kartu su Dievu, nuolat su Juo kalbėjosi ir Jį pažino. Jis atmintinai mokėjo senuosius, šventuosius Raštus. Jis nenorėjo šlovės nei sau, nei bažnyčiai, tik rodyti kelią žmonėms pas Jėzų. Jis mokė ne metodo, ne teologijos, ne formulės, tačiau apie asmenį, apie patį Mesiją.

Jėzau, savo srityje noriu tapti panašus į Joną ir rodyti kelią pas Tave. Padėk man būti ištikimam Tau! Padėk man gyventi pilname susitelkime į tave! Mano gyvenimas priklauso Tau.