Kūno kalba

Kada tik Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis buvo pergalingas, o kada tik jis ranką nuleisdavo, Amalekas buvo pergalingas.
Išėjimo 17,11

Izraelis kovojo su Amaleku klajodamas dykumoje. Tai buvo nepatyrę kariai, buvę Izraelio vergai, neturėję karo patirties. Mozei tai buvo aišku, kad turi įsikišti Dievas. Taigi jis užlipo į kalną kovoti maldoje, dvasinėje kovoje. Kova žemėje vyko būtent taip, kaip maldos kova ant kalno.
Tuo metu žmonės melsdavosi iškėlę rankas. Kai jas nuleisdavo, malda baigdavosi. Ši rankų laikysena reiškė maldą. Apie tai galvodamas, radau Biblijoje daug parašyta apie kūno kalbą. Aš taip pat niekaip negaliu įsivaizduoti, kad Jėzus kietu ir šaltu veidu būtų kažką aiškinęs žmonėms. Arba nutildant audrą: ar Jėzus nutildė audrą nė kiek nesusijaudinęs, nepakeldamas balso ar rankų, kad išgąsdintų audrą?
Aš manau, kad Jėzaus veido išraiška buvo atvira, draugiška ir kviečianti. Kartais mes sunkiai parodome savo jausmus. Tačiau Biblija mus drąsina tai daryti! Dievui patinka, kai šlovindami šokame pagal muziką. JAM patinka, kai mes džiaugiamės, šokame ir juokiamės. JAM patinka tai, kai maldoje veido išraiška bei gestais išreiškiame tai, ką galvojame ir jaučiame. Mes esame gyvi – nesame kažkokie negyvi rieduliai ar ledo luitai!
Kaip tave veikia Evangelija: ar ji skatina atrodyti kietą, be emocijų? Pažiūrėk į modelius, pristatančius drabužius: jie atrodo labai šalti, be jokių emocijų, tarsi robotai.
Pažvelkite į berniukus, kokie jie šalti. Beveik jokių emocijų ir silpnumo!
Mes norime vėl išmokti parodyti savo džiaugsmą Jėzumi. Giesmėje, maldoje, pamoksle ir dar daugiau – kasdieniniame gyvenime, mumyse turi atsispindėti išgelbėjimas. Mes norime būti linksmi ir tokie atrodyti!

Taip, Jėzau, noriu atverti ir parodyti savo jausmus! Žinoma, tuomet mane gali įskaudinti, bet aš noriu Tau parodyti savo džiaugsmą. Aš noriu patraukti kitus prie Tavęs, džiaugsmo šaltinio. Viešpatie, padėk man išeiti iš savęs, dainuoti ir šokti! Yra pakankamai priežasčių su Tavimi džiaugtis!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/huLAiYpm91c?si=zURY_8YSOZgvlZ9E

Daugiau jėgos

Jėzus sako mokiniams:
„Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais.”
Apaštalų darbų 1, 8

Ar esame Jėzaus liudytojai, ar ne, visiškai priklauso nuo jėgos, kurią gauname. Kai esame arti Jėzaus, Šventoji Dvasia gali veikti mumyse ir mes esame Jo liudytojai. Jei esame atsitolinę nuo Jo ir mūsų santykiai su Jėzumi šalti, negalime būti Jo mokiniais. Nepadės jokios knygos, karštos diskusijos, visiškai niekas. Galime apie Jį kalbėti, bet visuomet be jėgos.
Žinau, ką tai reiškia. Daugelį metų liudijau Jį remdamasis savo paties jėgomis ir nenešiau vaisių. Tada atėjo Šventosios Dvasios galia ir tapau Jo liudininku be jokių savo pastangų. Meldžiantis su kai kuriais žmonėmis Dievas darydavo stebuklus. Tai įtikino žmones ir jie tapo krikščionimis. Taip, Dievo jėga mus daro veiksmingais Jo liudytojais. Dievas panaudojo ne mano stiprybę, ne žinias, ne mano diskusijas – nieką kitą manyje, išskyrus tai, jog esu pasirengęs daryti Dievo valią.
Mums reikia daugiau tos jėgos! Mums reikia Šventosios Dvasios, kuris mus padaro liudytojais! Mums reikia viso to, ką yra davęs Dievas, kad šiais beprotiškais laikais laimėtų žmones Jam, Jėzui-Gelbėtojui! Mes negalime ilgiau švaistyti savo laiko, labai atsargiai atsižvelgdami į tai, ką turėtume daryti su tam tikromis Rašto ištraukomis. Mes norime sugrįžti prie tėvų ir jų darbų. Ką darė John Wesley, Moravijos bažnyčia, Išganymo armija? Jie buvo nuolat pilni jėgos. Mes norime to ir vėl, ir jokios negyvos proto Evangelijos, pilnos misticizmo, liberalizmo, pompastiškų minčių ir gražios muzikos. Mums nereikia gerovės Evangelijos, tautos vedžiojimo ir „aleliuja krikščionybės“, bet paklusnumo, nuolankumo ir Dievo meilės. Dievas atsako savo jėgos ir karštos meilės  Dvasia – atsako Jėzaus Bažnyčiai ir girdi daugybę, daugybę maldų. JIS yra Tas, kuris kuria gyvenimą!

Ačiū, Viešpatie! Aš esu Tavo liudijimas, nes Tu gyveni manyje. Viešpatie, man reikia tavo jėgos, Šventosios Dvasios jėgos gyventi ir liudyti. Man reikia vis daugiau ir daugiau! Noriu daugiau Tavęs ieškoti ir gauti daugiau Tavo jėgos. Noriu daugiau iš Tavęs tikėtis. Noriu labiau atsiduoti ir Tau vis daugiau priklausyti. Daugiau, Viešpatie, vis daugiau ir daugiau!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/ZKVzhvVa03w?si=UwtAJxPLwraDfMq7

Šiandien yra malonės diena

„Štai dabar yra priimtinas metas,
štai dabar išgelbėjimo diena!”
2 Korintiečiams 6, 2

Aleliuja, šiandien yra malonės diena! Taip pasakė Dievas savo Žodyje ir tokia Jo nuomonė: Šiandien yra išgelbėjimo diena!
Šiandien nėra teismo diena. Jį iškentėjo Jėzus už mus ant kryžiaus. Šiandien yra malonės diena, viską, kas mus slegia, galime atiduoti Jam. JIS šiandien yra maloningas! Visko galime Jo prašyti, JIS šiandien yra pilnas malonės!
Kaip gerai, kad mūsų Karalius ir Valdovas nėra kaprizingas. JIS niekada nesupyksta ant mūsų, JIS niekada savęs neišsižada ir nesako: Šiandien nėra laiko! Prašau ateiti rytoj! JIS nesielgia savavališkai, vieną išgelbsti, o kitam leidžia pražūti. JIS yra kantrus, pakantus, malonus, draugiškas, bet ir be galo stiprus, visada ir visur esantis Dievas.
Prieš keletą dienų prisiminiau praeityje įvykusius keblius dalykus. Koks kvailas buvau! Iki šios dienos gėdijuosi tų dalykų. Ir čia toptelėjo į galvą dar vienas dalykas ir trečias, ir ketvirtas … ir taip be pabaigos. Tuomet atėjo mintis: Priešais Jėzaus kryžių gulėjo didelė krūva, ir ant šios krūvos aš užmečiau ir savo nesėkmes su visais blogais prisiminimais: Šalin nuo tavęs, ant krūvos! Ir Jėzus uždegė ir sudegino tą krūvą. Tai pašalinta galutinai. Aleliuja, malonės diena! Tai mane taip pradžiugino, kad ėmiau giedoti.
Taip, ir dabar yra malonės diena. Ir tuo negalima žaisti, negalima dar truputį pažaisti su nuodėme, galbūt dar rytoj, ir poryt … ne, atsargiai, nes ar gali būti taip, kad tu rytoj galėtum truputį negyventi??!! Nepraleisk malonės, kurią Dievas nori tau šiandien suteikti!
Šiandien yra Dievo malonės diena man. Ir JIS nori, kad tai būtų malonės diena ir tiems žmonėms, kurie man skolingi, kurie man kažką negero padarė, kurie mane apgavo ar sumelavo, kurie apie mane blogai kalbėjo ar kažkaip kitaip apsunkino mano gyvenimą. Aš noriu jiems atleisti taip, kaip Jėzus man atleidžia. Nes šiandien yra malonės diena!
Šiandien noriu priimti malonę, vieną malonę po kitos. JIS padeda, kai yra kaltė, JIS padeda darbe, bendraujant su artimaisiais, važiuojant automobiliu, plaunant … JIS yra visur esantis! Ir aš galiu prašyti Jo visko ir veikti kartu su Juo.

Ačiū, Jėzau, šiandien Tu esi man maloningas! Visu tuo aš noriu pilnai pasimėgauti. Man nereikia plūkti, kad Tu būtum man maloningas, man reikia tik priimti Tavo malonę! Koks geras Tu esi man!!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/cX3RnoyBgNE?si=fum-AKE7fC2ClxsO

Mirtis ir pragaras nugalėti

Jėzus paklausė:
„Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega.”
Evangelija pagal Morkų 5, 39

Vienas iš sinagogos vyresniųjų atėjo pas Jėzų: Mano vaikas miršta! Ateik, pagydyk jį! Ir Jėzus nuėjo su juo. Priešais juos eidami žmonės galvojo: Kam begaišinti Mokytoją? Juk vaikas jau mirė. Jėzus padrąsino vyrą: „Nenusigąsk, vien tikėk!” Ir įžengė vidun. Namuose rado verkiančius ir raudančius žmones, tuomet tarė: Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega. JIS išvarė visus lauk, pasiliko tik Savo palydovus ir tėvus. Tuomet JIS paėmė mergaitę už rankos ir sako: Sakau tau, kelkis! Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti.
Jėzus yra Viešpats, taip pat gyvenimo ir mirties. Dėl to JIS gali tarti: Nenusigąsk! JIS tiksliai žino, kaip ten yra su mirimu bei mirtimi; – JIS juk pats tai patyrė. Dėl to, kad žino JIS: Yra Prisikėlimas. Dėl to JIS gali sakyti: mergaitė tik miega.
Mes taip pat kartą mirsime. Bet Jėzus saugiai mus per tai perneš. Net ir mirdami mes būsime saugūs bei užtikrinti JO stipriose bei mylinčiose rankose. Tai bus taip, lyg miegotume. Visai nesvarbu, kas atsitiks su mūsų kūnu, jis tik kaip dėklas. Kaip gerai, gausime naują kūną ir tapsime panašūs į Jėzų.
Jėzui yra svarbu, kad mirimo ir mirties baimės mūsų neužvaldytų. Daugelis leidžia šiai baimei tūnoti kažkur giliai sieloje, o kuomet jie apie ją prisimena, dažnai išsigąsta ir juos tai išmuša iš vėžių. Mirties baimė laiko žmones supančiojusi visą gyvenimą. Net ir stipriuosius, kurie sako: Aš visiškai nieko nebijau! – net ir tie išsigąsta, kuomet patiems ateina laikas mirti.
Stipriausia ši baimė, mano nuomone, yra pas vieną žiniuonę. Ji žinojo, kokį atpildą gaus po mirties, nes ne per Jėzų ji tapo Dievo vaiku. Ji žinojo, jog laukia pragaras, amžinoji mirtis. Baisu darosi jau vien pabandžius pragarą įsivaizduoti! Daugiau – jokios šviesos, jokios meilės, muzikos, jokių spalvų, tik tamsa, vien depresija, jokio abipusio pripažinimo, tiesiog nieko…
Jėzus nori išgelbėti mus nuo mirties. Kiekvienas, kuris tik pasitiki JUO, bus išgelbėtas. Kiekvieną, kuris tik laikosi tvirtai į JĮ įsikibęs, JIS perneš per mirimą ir mirtį (o dabar dar ir per gyvenimą).

Tikrai, Jėzau, noriu glaudžiai prisišlieti prie Tavęs! Tu esi gyvenimo Viešpats ir niekas neregės mirties, jei tik bus Tava nuosavybe. Dėkoju, kad rūpiniesi manimi, net kai aš mirštu. Kaip gera būti Tavo vaiku!!

Pražūtis

„Tau nerūpi, kad mes žūvame?”
Evangelija pagal Morkų 4, 38

Jėzus buvo valties gale ir miegojo. O štai priešas nesiilsėjo. Jis pasiuntė galingą vėtrą, ir mažoji valtelė kartu su mokiniais ir Mokytoju šoko ant bangų. Bangos ėmė lietis į valtį taip, kad ją jau sėmė. Patyrę jūros vyrai, kokiais buvo kai kurie mokiniai, žinojo, jog tai nesibaigs gerai. Kad mūsų valtis šito neatlaikys. Mokiniai pažadino Jėzų, kai jau patys išbandė viską, kad išgelbėtų valtį ir savo gyvybes. „Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame??” Daug kaltinimų slypi šiame klausime; – ar Jėzus nenuskęs kartu su jais, rasdamas išeitį tik sau vienam. Jėzus pagrasino audrai, kuri tuoj pat nutilo, o jūra pasidarė visiškai rami. Tada JIS tarė mokiniams: Kodėl jūs bijote? Ar jums tebestinga tikėjimo??
Kartais mūsų gyvenimo laivui gresia nuskęsti. Skyrybos, sunkios ligos, bedarbystė, ginčai bei kiti blogi dalykai naikina gyvenimą. Jokios prasmės, jokio tikslo, jokios vilties. Mūsų gvenimo laivas skęsta, mes šaukiamės Dievo, o šis miega laivo gale ant pagalvės. Jokio atsakymo. Nieko.
Mano gyvenimo laivas skendo jau daugelį kartų. Nepasiekęs svajonių tikslo. Jėzus neišgirdo mano skubių, primygtinių prašymų pakeisti situaciją. Bet JIS buvo šalia manęs, kuomet gyvenau abejonėse. JIS paguodė bei suteikė vilties.
Kaskart užimdavo daug laiko, kol aš ir vėl atsitiesdavau. Buvau laukiamas JO rankose net ir sunkiausiose situacijose; – kaip gerai yra šis žinojimas! To neišmoksi iš knygų, tai turi patirti.
JIS padovanojo man naują gyvenimą, naujus tikslus, naują viltį, naują galią. JIS nugalėjo audrą ir štai štilyje mes iriamės toliau.
Bet juk buvo blogų laikų, tai ne poros dienų ar savaičių rūpesčiai. Kaip gerai, jog JIS pernešė mane per juos, nors dažniausiai aš to net nesuvokdavau. Kiek piktai niurzgėjau ir koks rūstus buvau ant JO! Bet JIS kantriai ir su meile visa ištvėrė, visai kaip tėtis, nekreipdamas dėmesio į savo vaiko užsispyrimus, neša jį ir toliau. Koks nuostabus yra Viešpats!

Dėkoju, Jėzau, Tu laikai mane Savo rankose! Ir niekuomet neleisi man žūti!! Net jeigu dabar yra sunku, Tu vistiek esi šalia. Kaip tai yra gerai!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/2FOg_QFaI0w?si=44RHaA1HxI3uIqHM

Naujas mokslas

„Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!”
Evangelija pagal Morkų 1, 27

Jėzus pamokslavo Kafarnaume, sinagogoje. Žmonės buvo itin paliesti JO mokymo; nes JIS mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. Sinagogoje buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti. Jėzus liepė dvasiai išeiti iš to žmogaus. Ji pradėjo tąsyti jį, ir galiausiai stojo ramybė; jis tapo laisvas. Žmonės išsigando ir mąstė apie tai, kas parašyta eilutėje viršuje. Kas gi čia? …
Tikrai, naujas mokslas! Įrodomas galia, o ne žodžiais! Mokslas, kurio centre yra Jėzus, o ne tradicija ar griežtas Biblijos aiškinimas. Nesantis toks stagnatiškas ir neklystantis. Mokslas, nešantis gyvenimą ir viltį. Širdyje pažadinantis džiaugsmą o ne buką teisuoliškumą.
Jėzaus mokslo pagrindas – Senasis Testamentas, ir vis dėlto pastebi visi: tai kažkas nauja, kažkas su galia, autoritetu, gyvybe! Kam reikalingos tos visos teologinės knygos, jeigu Dievo Dvasia neįkvepia gyvybės? Kiek daug naudos slypi Jėzaus žodžiuose! Kiek daug paguodos ir vilties gimsta iš jų, kaip dažnai Jėzus per Savo žodį, Bibliją, kalba tiesiai į mūsų širdis! JIS atneša naują mokslą, naują gyvenimą, tokį, kokį žmogus vos begali įsivaizduoti.
Taigi mums visiškai nereikia šokinėti per eilutes. Mums reikia Jėzaus.
Vis dėlto: Kas tiki JUO? Kas visiškai Juo pasitiki? Kas bet kokiu atžvilgiu tiki išganymu? Kas turi tiek drąsos pasitikėti vien tik Jėzumi?
Kokie būtų mano atsakymai…

Dėkoju, Jėzau, kad Tu atėjai ir parodei mums Dievo meilę! Dėkoju, kad Tu ir vėl ateisi ir pasiimsi mus namo! Dėkoju, jog esi šalia ir padėsi mums kiekvienoje situacijoje bei problemoje! Tu nuostabus Draugas, Padėjėjas, Guodėjas ir Karalius! Tau vienam priklauso visos maldos!

Abejonės

„Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos.”
Laiškas Filipiečiams 1, 6

Kartais mus apima stiprios abejonės, ar mus apskritai Dievas priima ir ar apskritai mes esame teisingi krikščionys. Tai sunkūs laikai, pilni savigraužos, savikritikos ir sujauktų jausmų. Kartais viskas einasi blogai ir mes nebematome Dievo palaiminimo savo gyvenimuose. O kartais mes norime visą mūsų tikėjimą išmesti už borto ir leistis nešami masių.
Bet Dievas nesiliaus. „Jis pradėjo mumyse gerą darbą ir Jis jį pabaigs!” Mes turime nukreipti savo žvilgsnius nuo mūsų pačių nepilnavertiškumo į Dievo malonę. Mūsų abejonių priežastis dažnai yra mūsų pačių netinkamumas. Ir tai teisinga: prieš Dievą mes neturime nieko, ką galėtumėm  paversti į gera. Ir vis dėlto: JIS yra gailestingas Dievas!
Tol, kol Dievo Dvasia mumyse daro Savo darbą ir Ji mus nori priartinti prie Dievo, dar ne per vėlu. Nes Jis vis dar turi mums vilties! Gal geriau su savo abejonėmis, kaltinimais sau bei supratimo stoka patekti į Dievo rankas ir remtis Jo Žodžiu: „JIS yra ištikimas, net jei aš neištikimas. Jis pabaigs Savo darbą, net jei aš pilnas abejonių.” JIS yra didesnis už mane!
Jėzus pasakoja istoriją apie avį, kuri tapo savarankiška ir paliko bandą. Ji klajojo, kol neįsipainiojo į erškėčius. Ten ji buvo sugauta ir supančiota. Jokios vilties nebeliko! Bet Gerasis Ganytojas visada stebėjo savo avelę; – Jis žinojo, kur ji ir kaip jai sekasi. Taigi Jis pakilo ir ieškojo savo avelės, ją rado, išlaisvino, paėmė ant rankų ir parsinešė namo.
Taip, Jėzus nepalieka mūsų vienų. Jis sako: „niekas negali išplėšti jūsų iš mano rankų.” Jis neleidžia, kad priešas laimėtų, net vienos vienintelės sielos. Jei tu pradėjai eiti kartu su Viešpačiu, JIS pabaigs Savo darbą, tikrai taip.

Jėzau, mes ateiname pas Tave, nes Tu turi gyvenimo žodžius! Tu esi ir mano gyvenimo Viešpats. Aš negaliu niekuo pasigirti prieš Tave, tik šaukiuosi Tavo gailestingumo. Aš visiškai ir pilnai atsiduodu į Tavo mylinčias, stiprias rankas. Tu esi Gerasis Ganytojas!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/CmqKxsSFiHg?si=XrrNXEZqhQzWmodW

Kliūtys

„Mano teisusis gyvens tikėjimu,
ir jeigu jis bailiai pasitrauktų,
mano siela juo nebesigėrės.”
Hebrajams 10, 38

Taip kalba Dievas tiems, kurie patikėjo Juo, priėmė Jėzų kaip Gelbėtoją ir yra kupini Šventosios Dvasios. JIS nori juos išgelbėjimo keliu nuvesti iki dangaus. Bet kartais mums atsiranda kliūčių.
Kliūtis tikėjime vadinama liga. O jei aš dažnai neturiu tikėjimo, kad Jėzus mane išgydys, atsiranda brolis, kuriam nesunku tuo patikėti. Kai jis su manimi meldžiasi, Jėzus gydo.
Bet kartais ligos priežastis pasislepia. Tada atsiranda kitas brolis, kuris gali matyti, kur slypi priešo teisė kankinti. Jis gali melstis už protėvių ar net tavo paties nuodėmes, ir ta kliūtis pašalinama – dabar Jėzus gali veikti.
Kartais reikia kito brolio, kuris gali pamatyti, ar siela sveika. Kai kurie vaikai vaikystėje patyrė sunkią traumą. Jie patys šią traumą išstūmė, bet priešas pradėjo kankinti, meluoti, apgaudinėti ir žudyti. Šis brolis gali melstis už dvasines žaizdas, ir Dievas daro stebuklus.
Kartais kliūtys skiriasi: paties žmogaus nuodėmė, kurios nenorime palikti, mus paverčia ligotais. Tada atsiranda kitas brolis, kuris gali tai suvokti, išsakyti ir melsti atleidimo bei išlaisvinimo. Taip žmogus gali pasveikti.
Kartais kiti žmonės mums yra padarę daug bloga. Mes turime atleisti, net jeigu ir sunku. Tuomet atsiranda ypatingas brolis, kuris mus padrąsina ir padeda atleisti, kad pagaliau siela ir kūnu pasveiktume.
Yra įvairių dovanų, niekada vienas žmogus neturi visų dovanų, tačiau nėra žmogaus be dovanos. Mes priklausome vienas nuo kito! Štai kodėl kartu melstis yra daug, daug geriau!
Mes nenorime grįžti atgal ir tikėti tik „maža liepsnele“. Mes norime visko, ką mums pasiruošęs Dievas! Šalin kliūtis ir pirmyn į pilnatvišką gyvenimą, į Dievo džiaugsmą!

Ačiū, Jėzau, Tu kiekvienai problemai turi sprendimą. Jei tik mes Tavęs paklausytume! Atleisk už tai, kuomet Tave pernelyg sumažiname, ir suteik drąsos tapti  stipriam tikėjime!

(Kai rašau „broliai“, turėtų būti aišku, kad turiu omeny „broliai ir seserys“. Vyrai ir moterys yra vienodai vertingi prieš Dievą.)

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/KaxfyOsLrWw?si=OxaRu2na6XbQoD4T

Pabusk, mano siela!

„Dieve, mano širdis tvirta. Taip,
mano širdis tvirta.
Aš giedosiu ir girsiu.
Pabusk, mano siela!
Pabuskite, arfa ir psalteri!
Aš atsikelsiu anksti.
VIEŠPATIE, girsiu Tave tautose,
giedosiu Tau pagonių būry.
Tavo gailestingumas siekia dangų,
ir Tavo tiesa – debesis.”
Psalmių 57, 8 – 11

Rytais mes sudedame gaires visai dienai. Ar vėl bus apsiniaukusi diena su niūriomis mintimis, panašiomis į apniukusią, šaltą, ūkanotą dieną? Ne, aš to nenoriu! Aš noriu iš pat ryto dėkoti VIEŠPAČIUI už Jo išgelbėjimą ir Jo pergalę. Aš pažadinu savo sielą … taip, aš raginu save melstis Jam ir dėkoti ir kreipiu savo žvilgsnį į Jį, nors ir jaučiu dar nuovargį. Aš nepasiduosiu rūpesčiams ir nuogąstavimams, dejonėms ir skundams, savigailai ir kartėliui!
Ir pastebiu, kaip mano širdyje kyla šlovinimo giesmė. Šventoji Dvasia pati ją ten įdeda. JIS pakeičia mano jausmus ir mano mąstymą. Ir aš galiu VIEŠPAČIUI dėkoti visa širdimi ir giedoti Jam savo giesmę. Taip, startas šiai dienai pavyko!
Yra daug priežasčių, kodėl turėtume Jį garbinti. Nes JIS vis dar VIEŠPATS. JIS stipresnis už mirtį ir velnią, už karą ir žmogžudystes, už terorą ir badą. JIS laiko mane savo rankoje. JIS įvykdys teisingumą. JIS yra čia, stipriausia Jėga visoje visatoje! – o aš esu Jo vaikas.
Kiek debesys siekia, taigi per visą žemę, taip toli pasiekia Jo ranka. Taip toli viešpatauja Jo gerumas ir ištikimybė. Niekur nuo Jo nepasislėpsi, visur JIS yra toks pats Dievas.
JIS niekada nesikeičia. JIS yra ištikimas. Ką JIS vieną kartą pasakė, galioja visam laikui. Jei JIS vieną kartą mane priėmė, tai visam laikui. Jei aš esu Jo vaikas, tai JIS neatstums manęs niekada. Jei JIS mane myli, tai jau amžinai. Jo jausmai ir Jo meilė – nekintantys. Aleliuja, Jame esu tvirtas ir saugus, nors ir ateitų sunkūs laikai!

Ačiū, Jėzau, Tavyje aš radau išgelbėjimą. Išgelbėtas nuo visko, kas mane slegia! Dabar esu laisvas Tave šlovinti ir Tave liudyti. Aleliuja, už išgelbėjimą Jėzuje, už pergalę mūsų VIEŠPATIES vardu!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/ZqU-9AD53qM?si=SNjmfArnv_a4uAlt

Veltui?

„Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.”
Evangelija pagal Luką 5, 4

Daugybė žmonių stovėjo ant ežero kranto ir norėjo išgirsti Jėzų. JIS pasiprašė Petro valtyje vietos bei truputį atsiirti nuo kranto. Po pamokslo Jėzus Petrui ištarė šią eilutę. Šis buvo labai nustebęs – juk pažinojo savo ežerą; – per pietus čia niekuomet nebūdavo žuvų. Bet juk JIS taip pasakė ir Petras norėjo išmėginti. Ir iš tikrųjų tinklai buvo perpildyti, tokie, kad reikėjo kviestis pagalbos. Petras buvo paliestas: JIS, žvejys, sutiko savo valdovą, ir puolė ant kelių prieš Jėzų. Jis suprato, jog tėra nusidėjėlis, o Jėzus yra kur kas, daug daug daugiau! Visi ežerai ir žuvys priklauso Jam! Jėzus tarė Simonui Petrui: „Nebijok! (Petras baiminosi antgamtiškumo, Dievo, žmogaus pavidalu; tai buvo neįprasta, dėl to jis ir bijojo). Nuo šiol jau žmones žvejosi.” Petras ir jo žmonės viską paliko ir nusekė paskui JĮ.
Daugelis krikščionių iš visų jėgų stengiasi dėl Evangelijos, bet tai sunkus darbas, be didelių rezultatų ar sėkmės, ir žmonės pavargsta. Šių šansų Viešpats ir laukia. Visai kaip Petras – jie ilgai naktyje dirbo budėdami ir mėtydami tinklus. Jie nieko nesugavo. Ir štai ateina Jėzus ir duoda žodį: Irkis į ežero gilumą! Jėzus plaukė kartu. Ir tai buvo lemiama: JIS yra čia, JIS yra kapitonas. JIS sprendžia, kada ir kur išmetami tinklai. Dėl to paklusimas prieš gaudymą buvo toks svarbus: jis mokėsi pasitikėjimo Jėzumi. Be maldų mums taip pat nepavyksta niekas, išskyrus veiksmus, kurie neduoda daug, bet kainuoja daug energijos. Taigi, dar kartelį: pirmiausia tik pavienis, bergždžias bandymas. Tuomet įsiklausymas į Jėzų ir pasitikėjimas, tada JO komanda: dabar, pirmyn! Ir paklusnumas, kuriame vykdome tai, ką tyloje JIS mums kalba. Ir tada: JIS pripildo tinklus. Žinoma, tai ne mūsų galioms, patirčiai, nuopelnams ar mūsų talentui. Dėl to nusivylimas prieš tai yra toks svarbus, kad visa garbė priklausytų JAM, o ne mums.
Jeigu tu taip pat priklausai pavargusiems bei nusivylusiems Dievo darbuotojams, įkvėpk, prašau ir vėl drąsos: tai JO planas. Dabar pagaliau JIS galės veikti. Pasilik tyloje, kol JIS pradės kalbėti. JIS paaiškins viską, kas iki tol įvyko tavo gyvenime, ir tuomet ateis JO žodis: Išplauk ir užmesk tinklus! … ir tinklai bus pilni.

Dėkoju, Jėzau, už Tavąjį žodį man! Aš ir vėl pasidaviau, bet Tu mane sustiprinai, davei drąsos ir išsiuntei. Nieko daugiau nebenorėjau … bet Tavasis žodis mane padrąsino. Ir daugeliui tai tapo palaiminimu. Dėkoju, kad gali mane panaudoti! Tu esi nuostabus, Jėzau!

Mūsų vaizdo įrašas:  https://youtu.be/p6VU65rCMFw?si=h2lUUh27SzU1xyEt