Iš širdies mylėti Dievą

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
Evangelija pagal Luką 10, 27

Vakar ieškojau savo plaktuko ir ištariau: „Viešpatie, jei mane myli, tuomet…“ Ir čia pats supratau savo klaidą: „Atleisk, Viešpatie, aš meldžiuosi neteisingai! Man reikia melstis taip: ´Viešpatie, KADANGI MYLI mane,…!´ Taip, Tu myli mane ir todėl man padėsi!“
Jei nelabai žinau, kad Jėzus mane myli, mano meilė Jam turės tuo apsiriboti, kad mylėsiu Jį „tik“visomis savo jėgomis… Tačiau mano jėgos yra ribotos, ir aš turiu stengtis ir dėl Dievo dirbti… Tai labai žmogiška meilė, labai siauriomis ribomis ir be tikro nuoširdumo. O jei gyvenu saugume, kad Dievas mane myli ir todėl žvelgia į mane mylinčiomis akimis bei visuomet yra šalia, tuomet tampu pajėgus mylėti Jį visa savo širdimi ir visu protu bei mintimis. Visų pirma JIS mane pamilo! Todėl galiu JĮ mylėti „atgal“. JIS gyvena mano širdyje ir daro mane pajėgų mylėti. Tik drauge su JUO galiu mylėti Jį, save ir savo artimą.

Ačiū, Jėzau, kad pirmas mane pamilai; dar prieš tai, kaip Tave apskritai pažinau! Ir dėl Tavo besąlygiškos meilės Tu mane išgelbėjai ir pripildei savo Dvasia. Tik Tavo Dvasia įgalina mane, mylėti Tave, save ir savo artimą. Leisk šiandien gyventi Tavo Meilėje.

Meilės akys

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
Evangelija pagal Luką 10, 27

Vienas jaunas vyras ėjo savo gyvenimo keliu ir turėjo didelių planų. Bet jį užpuolė plėšikai ir viską, ką turėjo, atėmė… O po to dar jis įpuolė į nuodėmę ir galų gale gulėjo vos gyvas nuošalėje. Kunigas eidamas pro šalį pamatė jį, bet sudrebintas pamatyto vaizdo nuėjo šalin. Taip pat religingas žmogus matė šią beviltišką situaciją, ištarė keletą religingų išsireiškimų, ir vėl greit nusigręžė.
Tada atėjo Viešpats. JAM pamačius sumuštą vyrą, JO širdis prisipildė užuojautos. JIS atsisėdo prie jo, pakėlė, nuprausė ir aprišo jo žaizdas. Palydėjęs jį iki nakvynės namų paprašė, kad jį slaugytų iki jis pasveiks, ir padavė čekį. – Jei to neužteks, tarė, dar pridėsiu.
Taip elgiasi Jėzus su nusidėjėliu. JIS vienas turi tiek meilės ir gailestingumo bei gali paguosti, išgydyti. Tik Jame sveiksta mano siela!

Ačiū, Jėzau, kad užjauti mane. TU žvelgi į mane meilės akimis, paimi mane į savo glėbį, guodi ir gydai mano širdį. Jokia bedugnė nėra Tau per gili, joks vargas – per didelis: Tavo meilė yra stipresnė! Šiandien noriu gyventi Tavo meilėje, viltis Tavimi ir su Tavimi drauge eiti savo keliu. Tu niekada manęs nenuvili!

Vėl kelkitės!

„Juk nors teisusis septynis kartus parpuola,
jis vėl atsikelia, o nedorėlį užklumpa nelaimė
.“
Patarlių 24, 16

Dievas pažįsta mus ir žino, kad mes kartais parklumpame, grįžtame į senąjį gyvenimo stilių. Mes esame vis tik žmonės, ne „šventieji“. Nors tai negerai ir mes turime būti budrūs, tačiau kartais vis tik tai atsitinka. Kaip gerai, kad mes galime kiek įmanoma greičiau kreiptis į Jėzų ir šauktis Jo atleidimo! JIS juk atleidžia v i s a s mūsų kaltes! JIS jau mus pažinojo, kai mus pašaukė. Tik mums patiems dažnai yra sunku prašyti atleidimo ir iš tikro tikėti, jog JIS atleidžia. Bet tik tada mes galime vėl atsistoti ir toliau eiti savo keliu su Dievu. Kaip gera, kad JIS pats mums padeda, pats kviečia mus atgal prie savo širdies, teikia naujos drąsos ir elgiasi su mumis, lyg nieko nebūtų įvykę. – JIS iš tikro ištrina visas nuodėmes. Niekada JIS nepriekaištauja: „Ir vėl tu tai padarei! Pagaliau pasistenk nors kiek!“ – Ne, JIS žino, kaip stipriai mes jau priekaištaujame patys sau, tad Jis mus drąsina vėl atsistoti ir eiti toliau. JIS yra Tėvas, Kuris myli savo vaikus! Tad nelik gulėti, greitai kibkis į Jo ranką, ir vėl ieškok Jo širdies!

Dėkoju Tau, Tėve, kad iš tikro ištrini visas mūsų nuodėmes. Tu pamiršti jas ir nori, kad mes taip pat jų amžinai nenarpliotume. Geriau džiaukimės Jo atleidimu! Padėk mums, kai mes suklystame, vėl greit atsistoti ir kreiptis į Tave. Tu esi pilnas vilties mums! Tu niekuomet mūsų neatsisakai, net jei mes septynis kart septyniasdešimt kartų parklumpame. Tu esi gailestingumo ir vilties Dievas!

Aba, Tėve!

„Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsųširdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Tad tu – jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas“.
Laiškas galatams 4, 6-7

Kristus gyvena mumyse, mes Juo apsirengiame kaip rūbu. Dievas mumyse mato ne žmogų, bet savo sūnų. Kristus buvo žydas, Abraomo ir Dovydo palikuonis, tad visi Senojo Testamento pažadai galioja ir mums! Jau esame nebe vergai, bet Dievo vaikai, Jo pažadų paveldėtojai! Jėzaus Dvasia gyvena mūsų širdyse; JI dovanoja mums tikėjimą, viltį ir meilę, kurių patys negalime susikurti. Kuo daugiau JIS turi erdvės mumyse veikti, tuo labiau mumyse ir atsispindi. Jėzui nebuvo sunku Dievą vadinti tėvu; taip ir mes galėsime džiaugtis tokiu giliu ryšiu su Dievu-Tėvu ir Juo vaikiškai pasitikėti, nes tai dovanoja Jėzaus Dvasia. Tik suteikime jai savo širdyse pakankamai erdvės! Aba iš tiesų reiškia „tėti“, – tai giliausio ryšio ir pasitikėjimo išraiška. Į tai JIS ir nori mus vesti!

Ačiū, Tėve, kad esi mums toks maloningas! Tu turi mums tokius didžius pažadus, daug didesnius nei mes galime įsivaizduoti tikėjime! Prašau, leisk savo Dvasiai veikti mūsų širdyse, kad mes galėtume pasitikėti Tavimi kaip vaikai ir visa širdimi Tave mylėti. Dėkoju, kad esi mano Tėvas, ir aš esu Tavo vaikas.

Mano stiprusis padėjėjas – 2022.01.​10​

Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau,
Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine.
Izaijo 41, 10

Taip kalba Viešpats Dievas! Todėl turėtume tuo patikėti. Jeigu taip pasakytų žmogus, galėtume pagalvoti: palauk, ar jis tikrai tai padarys. Tačiau jeigu ką nors pažada Dievas, tuomet JIS to bet kokiu atveju laikosi! Tuo galime pasitikėti!
Nežinau, kokioje situacijoje esi tu. Aš pats dažnai buvau tokiose situacijose, kuriose man reikėjo Dievo pagalbos. Ir ji visada atsirasdavo. Dažniausiai ne taip, kaip aš tai įsivaizduodavau, su ugnimi iš dangaus ar panašiai. Tačiau ji visada ateidavo laiku, ir ji būdavo labai stipri. Iki šiol bet kokį sunkumą aš įveikdavau su JO pagalba. Taip pat įveiksiu ir paskutinį priešą, nes JIS ateina, įsikiša ir perneša mane per Jordano upę.
Dievas turi tiek daug galimybių padėti! JIS turi idėjų, kurios mums patiems nekyla. Kartą JIS padalino jūrą, kad tik JO mylimoji tauta būtų išgelbėta. O priešai jau buvo pradėję džiūgauti, nes manė esą tą tautą apsupę. Kartais patirdavau praradimų, tačiau JIS ir vėl viską atitaisydavo. Daug kas atrodė ir buvo prarasta, tačiau dabar man to visai nebetrūksta; – o JIS tiek daug man visko dovanojo, daug daugiau nei iš manęs buvo paimta.
JIS pridengia mane. Taip pat naktį, kuomet mintys nuolat sukasi ir mes patys esame bejėgiai, JIS yra mūsų ramybė. Kaip gerai tai veikia, užmigti ir pabusti su šlovinimo giesme lūpose!
Svarbu tik tai, kad ilsėčiausi ant JO paties, eičiau įsikibęs į JO ranką ir nesileisčiau į kompromisus su nuodėme. Kaip galėtų JIS padėti man, jeigu einu nuodėmės keliais? JIS nepaliks manęs bėdoje, nors kelias ir veda per daug daug kančių. Geriau jau ieškoti prieglobsčio pas Viešpatį ir JUO pasitikėti!

Dėkoju už Tavo pagalbas! Jėzau, Tu esi mano pagalbininkas, mano patarėjas, mano paguoda ir gelbėtojas. Kaip gerai, kad Tu visada šalia!!!

Patys geriausi!!!

„VIEŠPATIE, Tavo gerumas siekia dangų,
Tavo ištikimumas ­ debesis.
Tavo teisumas ­ kaip Dievo kalnai,
Tavo sprendimai ­ kaip jūros gelmės.
VIEŠPATIE, Tu rūpiniesi žmogumi ir gyvuliu!
Dieve, koks brangus Tavo gerumas!
Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją,
vaišinamės Tavo Namų maisto gausybe.
Tu girdai mus iš savo gėrybių upės.
Tu esi gyvenimo šaltinis,
ir Tavo šviesoje matome šviesą.“
Psalmyno 36, 6-10

Mano gyvenimo šaltinis – kur jis? Iš kur aš gaunu jėgų, drąsos ir džiaugsmo? Esama daug šaltinių, kurių vienas – aš pats, mano mąstymas, mano fizinės jėgos, mano viltys, tikslai, kurie mane įkvepia. Esama padrąsinimo ir iš kitų žmonių. Bet yra ir nuodingų šaltinių, kurie sujaukia mano mąstymą ir jausmus. Tai gali būti blogi filmai, bloga draugija arba žlugdantys žodžiai, kuriais patikiu.
Gera būti drauge su Viešpačiu, kuris sutvarko mano jausmų pasaulį ir mano mintis. Esant neramioms situacijoms, nurimsta Jame mano siela. JIS pripildo mane savo ramybe ir apšviečia savo džiaugsmu. JIS yra mano saugumas nesaugiose situacijose. JIS yra geriausias mano šaltinis. Jo vanduo išplauna viską, kas netyra ir neramu, – tai skaidrus gyvenimo vanduo.
Viešpaties namai yra ten, kur du ar trys susitinka Jo vardu, – ten JIS yra arti. Ten Viešpats pagirdo mane savo namų gausa, iš savo gėrybių upės. Džiaugiuosi galėdamas vėl susitikti su sesėmis ir broliais, ir vienas kitą drąsinti. Jo džiaugsmas viešpatauja ten, kur žmonės susivienija dėl Jo!

Ačiū, Jėzau, kad Tavyje taip gera!! Tu žinai, ko mums trūksta, ir mielai tai teiki. Ačiū už Tavo džiaugsmą mūsų širdyse, už saugumą Tavo sparnų pavėsyje, už ramybę Tavo artume. Dėkoju, kad esi gyvojo tyrojo vandens šaltinis, kuris teikia naują drąsą ir viltį!

Dvasios dovanos – 2022.01.0​8​

Pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų.
Laiškas romiečiams 12, 6

Iš prigimties ar nuo gimimo mes turime skirtingas dovanas, vieni vienokias, kiti – kitokias. Kuomet tampame krikščionimis, Šventoji Dvasia įdeda mums Savo dovanas. Tai antgamtinės dovanos, talentai. Tačiau jie dažnai esti paremti mūsų prigimtiniais gabumais. Pvz., svetingumas ar muzikalumas iš pradžių nėra kažkas ypatingo, antgamtinio, tačiau Šventoji Dvasia gali tokiu padaryti. Ir toks talentas šlovina Dievą ir Jėzų. Dievo Dvasia šias dovanas žmonėse panaudoja antgamtiškai ir taip žmonės tampa sustiprinti tikėjime bei patiria susitikimus su Jėzumi. Dievo Dvasia yra šalia tam, kad būtų pašlovintas Sūnus, taip rašoma Evangelijoje pagal Joną.
Egzistuoja tokios antgamtinės dovanos kaip ligų išgydymas, pranašavimas, kalbos dovana arba dvasių skyrimo dovana. Turime jomis naudotis kaip sako Paulius. Taip pat turime vienas kitą papildyti, o ne konkuruoti.
Melskis kad Tavosios dovanos visiškai atsiskleistų. Prašyk Dievo Dvasios, visiškai tave pripildyti bei padaryti tave įrankiu. Išbandyk, kokia yra tavo dovana, kame Dievas tave laimina! Leiskis, kad būtum panaudojamas Dievo karalystei! Išlik tyras ir šventas! Rūpinkis santykiu su Jėzumi, Viešpačiu! Skaityk ir studijuok Bibliją dėl Šventosios Dvasios bei dovanų, ir vieną kartą pamiršk visas mokymų knygas bei nuomones! Vieninteliam Dievui priklauso visa šlovė!!

Jėzau, pripildyk mane, prašau Tavosios Dvasios! Parodyk man manąsias dovanas ir išlaisvink jas manyje! Trokštu tarnauti Tau ir visa panaudoti Tavajai šlovei! Tu esi Viešpats!!

Savęs pasmerkimas

„Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Nė aš pats savęs neteisiu“.
1 Laiškas korintiečiams 4, 3

Savęs smerkimas yra didelė problema. Kartais, kai ji užpuola, mes prisimename visas praleistas galimybes, klaidingus sprendimus ar savo nuodėmes ir nesėkmes. Matome, kas mūsų gyvenime turi keistis, bet nesugebame to padaryti. Mes lyginamės su pačiu Jėzumi ir jaučiamės kaip nevykėliai.
Kyla klausimas, – koks stiprus yra atleidimas per Jėzaus kraują? Ar JIS atleido iš tikro v i s a s mano kaltes? Kuo giliai savo širdyje aš tikiu? Jono 3, 17 rašoma: „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas…“. Taip, tuo noriu tikėti!! Trokštu savo žvilgsnį nukreipti į Jėzų, į savo Išvaduotoją. Ir visuomet, kai nori įsišaknyti manyje savęs smerkimas ar kaltės jausmai, noriu remtis Jo išvadavimu. Nenoriu elgtis su savo klaidomis lengvabūdiškai, tačiau jos neturi nuolat mane slėgti. Noriu džiaugtis atleidimu! Savo nesėkmių negaliu grąžinti atgal, t.y. pakeisti, tik galiu atiduoti jas Jėzui. Galbūt JIS padarys iš to vis dėl to ką nors gero. Šiandien noriu džiaugtis Jo Artumu, išlaisvinimu nuo bet kokios kaltės, Jo tariamu man TAIP ir Jo meilia pagalba. JIS yra mano Viešpats, Kuris vieną kartą teis mano gyvenimą. JIS atleidžia viską, kas buvo bloga ir pikta, ir pamiršta tai. Liks tai, kas gera, nors ir atrodo, kad to nėra daug. Tuomet galėsiu pasilikti Viešpaties namuose per visas dienas.

Ačiū, dangiškasis Tėve, kad Tu esi mano teisingas Teisėjas. Tu siuntei savo Sūnų Jėzų, kad JIS būtų nubaustas už mano kaltes – per Jį esu laisvas! Daugiau nebijau Tavo teismo, kaip nebijau ir kitų žmonių teismo, todėl nenoriu teisti ir savęs. Siųsk savo Tiesos Dvasią, Kuri įrašytų tai giliai į mano širdį. Ačiū, Jėzau, kad esi mano Išvaduotojas!

Patenkintas troškimas – 2022.01.0​6​

Ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį;
patenkintas troškimas – gyvybės medis.
Patarlių 13, 12

Nuo tada, kai pažįstu Jėzų, JIS patenkina mano troškimą. Aš ieškau Jo maldoje ir kalbuosi su Juo visą dieną apie kiekvieną smulkmeną ar didesnius dalykus. Ir JIS yra čia, visai arti manęs. Kai mes pasivaikščiojame, ir aš Jam išlieju savo širdį, tada pastebiu Jo buvimą ir Jo kalbą. Gera turėti tokį VIEŠPATĮ! Puiku, kad ir pats Dievas mane myli!!
Bet ne visada taip buvo. Kiek daug jau turėjau tikslų gyvenimo eigoje! Bet dauguma iš jų nebuvo pasiekti, o kiti, kuriuos pasiekiau, neatnešė jokio pasitenkinimo. Atrodžiau kaip asilas, kuris traukia karutį, o važnyčiotojas laiko tuo metu jam prieš nosį kuokštą žolės. Laiko iš tolo, kad asilas visada bėgtų. Taip, kaip asilas atrodžiau aš kartais. Arba kaip tas stumiamas, kuris visada ieško kažko naujo. Kur yra mano troškimo patenkinimas? Ir štai suradau ramybę pas Jėzų. Jo ramybė saugo mano širdį. JIS man padeda visuose dalykuose. JIS padrąsina mane, suteikia paguodą. Kartais aš Jį užmirštu ir vėl pradedu viską reguliuoti iš savęs. Tačiau nerimas ir rūpesčiai, ir būgštavimai grąžina mane vėl greitai prie mano Išganytojo. Pas Jį yra daug, daug geriau!

Taip, Jėzau, aš atveriu naujai Tau savo širdį. Ten, kur esi Tu, yra ramybė ir džiaugsmas, viltis ir pripildymas. Tu vienas patenkini mano giliausius troškimus. Tu sakai man TAIP, nes mane myli. Tavyje turiu gyvenimą ir visišką pasitenkinimą. Tu paimi iš manęs rūpesčius ir būgštavimus, ir man daug ko, kas atrodė būtina, daugiau nereikia. Nes aš turiu Tave!

Jėzus yra Karalius – 2022.01.0​5​

… kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: “Jėzus Kristus yra VIEŠPATS”.
Filipiečiams 2, 10f.

Jėzus Kristus yra mūsų tikėjimo pagrindas ir centras! JIS yra vienintelis Karalius, prieš kurį mes priklaupiame! JIS yra tas, kurį mūsų Dievas išaukštino ir kuris sėdi soste: Jėzus.
Visi žmonės ir visos kitos būtybės, angelai ar demonai, turės priklaupti. Taip pat ir visi tie, kurie meldėsi kitiems dievams. Visi, kurių dėmesio centre yra ne Jėzus, o kažkas kitas, prieš kurį jie lenkiasi, bus priversti suklupti prieš Jėzų.
Yra tiek daug religijų ir tiek daug kitų dievų, kurie neva užtaria mus Dievui ir pretenduoja į vietą mūsų širdyse! Bet viskas, kas konkuruoja su Jėzumi, yra klaidingas tikėjimas, kurio Dievas visai nenori. Vėl perskaičiau, kad kažkas kviečia išpažinti: šventoji Dievo motina! – Bet Dievas yra amžinas, Jis neturi motinos. Ji yra žmogus kaip tu ir aš, ir mes nesiklaupiame prieš žmonių rankomis padarytą Dievo atvaizdą. Tik prieš VIEŠPATĮ Jėzų mes nusilenkiame! Dievas išaukštino ir padarė savo vardą didį, o ne mirusių šventųjų vardą ar dar kažkieno kito. Tik vienas Jėzus, tik Jo galingame varde galima rasti išganymą.
Jėzus yra mūsų paguoda. Mūsų Padėjėjas. Mūsų Užtarėjas. JIS įvykdo atleidimą už mūsų kaltes ir nesėkmes. JIS apvalo mus nuo visko. JIS gyvena mūsų širdyse. JIS yra Kūrėjas. JIS yra Dievo Sūnus. JIS nugalėjo mirtį. JIS nugalėjo velnią. JIS išlaisvina mus iš visų pančių ir priespaudos. JIS vienas!! – Kam reikia dar kitų vardų? Jėzaus užtenka!!

Jėzau, Tu esi mano VIEŠPATS! Prieš Tave aš atsiklaupiu, nes Tu esi Karalius, kuriam priklauso visa šlovė. Ačiū, Tu mane išsirinkai ir išgelbėjai, išlaisvinai ir apvalei. Tavimi vienu aš seksiu. AMEN!