Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien.
Evangelija pagal Matą 6, 11

Jėzus Tėve mūsų maldoje sako, kad mes taip turėtume melsti: Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien.
Toks prašymas suponuoja daug pasitikėjimo. Turime gerai pažinti Viešpatį prieš meldžiant kažko su pasitikėjimu. Turime žinoti, ar JIS girdi mus ir ar rūpinasi mumis. JIS niekuomet nepaleidžia mūsų iš akių ir regi viską, dėl ko gali kilti problemų.
Viena eilutė Biblijoje kalba: savo prašymus turėtume kartu su dėkingumu atnešti Dievui. Tai reiškia, jog turime būti tikri, kad JIS girdi mūsų maldas, ir dėl to prašydami turėtume dėkoti.
Be pasitikėjimo nereikėtų pradėti melstis. Tokia malda neprasiskverbs pro lubas virš mūsų ir tikrai tikėjimu nebus atnešama iki Dievo sosto.
Jeigu turime problemų su valgymu, gėrimu, drabužiais, stogu virš galvos ar darbu, turėtume prisiminti, kaip dažnai Viešpats mums jau yra padėjęs. Už tai turėtume dėkoti, kad mums patiems tai iškiltų prieš akis. Turėtume priminti Dievui apie jo padarytą gėrį ir apsispręsti JUO pasitikėti. JIS tikrai nepaliks mūsų nelaimėje. – Tik neturėtume kelti JAM sąlygų, ko norime ir ko ne.
„Prašau, tik ne juodos duonos, man patinka skrudinimui!“, arba: „Kasdien 4 valandos darbo už pilną atlygį“. Dievas neleis JAM diktuoti mūsų užsispyrusiai, kategoriškai galvai, nesileis šantažuojamas, o ir derybų vesti su JUO nepavyks: Aš padarysiu tai, o Tu man duosi sočius pietus! – Ne, Dievas nėra vaikiškas, JIS norėtų būti maloningas.
Dievas norėtų apdovanoti mūsų tikėjimą. Dėl to JIS daro mus priklausomais nuo Savęs, taip kaip Georg Müller su savo 10.000 našlaičių, kuriuos jis išmaitindavo tik aukomis (tuo metu nebuvo jokių socialinių tarnybų). Dėl to jis yra tikėjimo herojus, paskaitykite jo biografiją.
Jeigu nuolat mums kyla rūpesčių dėl savo kasdieninių poreikių, dažnai padeda paskaityti 139 psalmę bei Evangelijos pagal Matą 6 skyriaus 19-33 eilutę ir išmokti mintinai. (JIS mums padės!)
Norėčiau, kad mes visi patirtume Dievo kasdieninio aprūpinimo stebuklą! Jis toks keliantis nuostabą ir puikus! Deja, tokių stebuklų nepatirtume, jeigu nebūtų problemų….

Dėkoju, Jėzau! Tu esi geriausias mano draugas ir Tu niekuomet manęs nepamirši ir nepaliksi nelaimėje! Net mano klaidas ir mažą tikėjimą Tu man atleidi. Dėkoju!! Dėkoju už tai, kad kasdien mane aprūpini! Kai tėvas ir motina mane užmiršta, Tu niekada manęs neužmiršti. Koks nuostabus esi Tu!!

Teateinie tavo karalystė!
Teesie tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
Evangelija pagal Matą 6, 10

Tikrai, šios dvi dalys priklauso būti kartu! Turėtume prašyti tik to, kas atitinka dangaus karalystę! Turėtume vengti egoistiškų prašymų, ypatingų padėčių savo gyvenimui geidimo, godžių troškimų išpildymo, bet melsti to, kad Dievo karalystė įvyktų žemėje. Dėl to Jėzus nuolat ir kalba apie tai, kad mes turime mirti. Mūsų senasis troškimų vedamas aš, mūsų savigaila užsiimanti širdis turi būti palaidoti tam, kad naujoji Dievo karalystės sėkla augtų. JIS nori iš mūsų padaryti naujus žmones, nes sena jau praėjo.
Kokia yra JO valia? Žemės drebėjimai, audros, potvynių sukeltos katastrofos, vulkanai, pilietiniai karai? Ar vis tik ramybė, meilė, atleidimas, gailestingumas? – Nekyla klausimų, ar vis dėlto?
Tikrai, tai mūsų norai. Mes mielai norėtume, jog dangaus karalystė čia, žemėje, bent truputį išsipildytų. Dievo valia čia turėtų įvykti, taip kaip danguje jau vyksta.
Danguje viešpatauja Dievas. Ir ten harmonija, ramybė, meilė, entuziazmas (jokio nuobodulio), šviesa! Viskas kupina spalvų ir muzikos, viskas persmelkta Dievo Dvasios jėgos, dėl to ji gyva…. Ach, tai bus nuostabu! Ten, kur Jėzus gali viešpatauti čia, žemėje, yra nuostabu, vyrauja ramybė, meilė, atpirkimas ir gailestingumas. Vienuoliai ir vienuolės, kurie Jėzaus žodį priėmė rimtai, ir buvo tie, kurie pirmieji statė ligonines ir slaugos namus. Krikščionys buvo tie, kurie prisidėjo prie vergijos pabaigos tiek žodžiais, tiek darbais ir maldomis. Jie nenurimo, kol neįvyko Dievo valia. Georg Müller rūpinosi našlaičiais, motina Teresė – sergančiais AIDS ir mirštančiais… Kur yra mūsų vieta? Kokia mūsų impulsas, varantis pirmyn? Kur galėtų mus Dievas padėti? JO valia turi įvykti! Tai neturi likti tiesiog pamaldžiu noru, bet turi būti įgyvendinta žodžiais, maldomis ir veiksmais. Kur su manimi?
Taip daug žmonių iš mūsų grupelės pažįsta kalėjimą iš vidaus. Dievas neleido jiems pasimesti, bet suteikė naują šansą. Apsimoka atsiduoti Viešpačiui ir nešti Evangeliją žmonėms žodžiais, veiksmais ir maldomis! Jie laukia šviesos, vilties, atpirkimo!

Jėzau, kaip gerai, kad yra Tavo valia! Tavoji valia mano gyvenime įvyksta, net jei ji nėra tokia „patogi“ man. Tavoji Karalystė turi ateiti, o aš norėčiau prisidėti. Viešpatie, pasirūpink manimi ir surask man vietą, kur galėčiau tarnauti Tau!

Jėzus sako:
Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.
Evangelija pagal Matą 18, 19f.

Priklausomai nuo progos, įpročių ir tradicijų, gali būti įvairiausių būdų melstis kartu. Kartu, nes Jėzus pažadėjo atidžiai klausytis ten, kur broliai ir seserys tampa vienu.
Bendras netikėjimas ar mažas tikėjimas kaip mokinių audros metu laive, neatleistos nuodėmės, o ypatingai ginčai tarp vieni kitų, pavydas ir kova dėl valdžios trukdo bendrai maldai. Ten negali būti Jėzaus, ten tik tuščios frazės.
Kai kartą mažame kambarėlyje meldėmės trys broliai ir seserys, man atrodė, jog visa aplink yra pilna jėgos. Aš žinojau, kad galim melsti, ko tik norim, – Dievas Savo malonėje visa išklausys. Tai buvo nuostabi bendrystė!!
Kartais būnaa užtarėjai ir visi stiprina maldą. Kartais visi meldžiasi iš eilės. Vis dėlto kai pirmasis viską „išmeldžia“, kiti nebeturi ko melsti. Kartais meldžiamasi vienas per kitą, kiekvienas garsiai. Tokiu atveju nėra bendros maldos, kiekvienas meldžia už save. Kartais laikas būna itin ribotas, nes prieš tai buvo per ilgai diskutuojama ir kalbamasi; – ir taip lieka tik labai trumpa bendra baigiamoji malda.
Maldos bendrystei reikia laiko. Reikia mokėti klausytis ir išlaikyti tylą bei ramybę. Net ir tie žmonės, kurie šiaip mažai kalba, turi gauti šansą melstis. Pavieniai besimeldžiantieji neturėtų daug melstis, bet išsakyti tik pavienius dalykus, kad ir kiti galėtų išsakyti savuosius. (Kai pirmasis besimeldžiantysis 15 minučių meldžia ir vieno, ir kito, kas šauna į galvą, bendruomenė nuobodžiauja ir viduje tarsi išsijungia.) Vadovas turi būti įvardintas, jis turi pradėti ir užbaigti maldą.
Jėzus pažadėjo būti ten, kur broliai ir seserys yra kartu harmonijoje. Tikrai, taip turime laikytis: Pirmiausia atleisti vienas kitam, tada dėkoti vienas kitam, ir tik tuomet išsakyti savo prašymus. Dievui labai patinka, kai JO tauta sueina kartu ir JAM dėkoja, JĮ garbina ir šlovina. Ten JIS yra kaip namie, ten valdo JO geroji Dvasia! Ten daugelis dalykų nutinka slaptoje: Dvasios, sielos ir kūno gydymas. Ten išklausomos užtarimo maldos. Ten Dievas mus visiškai užpildo ir kalba su mumis!!

Dėkoju, Jėzau! Tu esi šalia, visagali Viešpatie! Tu myli Savąją tautą ir mielai klausaisi jos maldų. O, Viešpatie, kad tik labiau mes tuo pasinaudotume! Padėk, kad iš tikrųjų būtum tarp mūsų!

Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu.
Evangelija pagal Joną 15, 4

Mūsų širdyse žioji didžiulė skylė. Kažko mums trūksta. Kai kuriems tai vienatvė, kitiems tamsuma, niūrumas, beprasmiškumas, kaltės jausmai, tuštuma, depresija, tikslo neturėjimas, patirčių paieška… Daugeliu būdų ši skylė, ši tuštuma pasirodo. Tik, kai tampame viena su kūrėju, tik tuomet ši tuštuma užsipildo.
Kartą JIS sukūrė žmogų ir įkvėpė gyvybės kvapą. Bet žmogus pasidarė savarankiškas ir panoro gyventi be Dievo. Nuo to laiko dvasia mumyse ilgisi Dievo Dvasios. Nuo to laiko mes ilgimės harmonijos, šviesos ir ramybės. Nuo to laiko Dievas yra mūsų nesąmoningas tikslas, kurio daugelis, deja, taip ir nepasiekia. Bet Jėzus yra šalia, JIS yra kelias, tiesa ir gyvenimas, niekas neateina pas Tėvą kitaip negu per JĮ!
Jėzus yra viena su Tėvu. Kai mes tapsime viena su Jėzumi, būsime viena ir su Tėvu, Kūrėju. Būtent toks yra kelias, kitaip nepavyks. Visi, einantys kitais keliais, yra nuolat ieškantys ir niekuomet nerandantys.
Jėzus suteiks mūsų širdims harmoniją, kurios mes taip ilgimės. Intymiame dialoge su JUO, bendrame pokalbyje su Jėzumi mes ir surasime šią harmoniją. Ten JIS nuramina mūsų širdžių audras. Ten JIS sukuria ramybę. Ten JIS palaidoja kaltės jausmus, tuštumą ir beprasmybę. Šioje pasitikėjimo kupinoje bendrystėje JIS išlaisvina iš tamsybių ir kitų priklausomybių. JIS naujai pertvarko mūsų kūną, pamažu, po truputį, suteikia naujų jėgų, drąsos ir vilties, nugali ligas ir silpnybes. Šis buvimas kartu su dangiškąja Jėzaus jėga įtakoja stebuklus mumyse.
Visa taps nauja, sako Jėzus. Ir tikrai taip yra: mes tampame pajėgūs atleisti, kaltės jausmai mūsų taip nespaudžia, siaubingi prisiminimai išblėsta. Tampame pajėgūs mylėti, atleisti, būti aktyviais.
Kaip nuostabu, kaip šis dialogas su Jėzumi mus keičia. Kadangi JIS yra Viešpats, visą galią turintis savyje. JIS jau pakeitė tiek gyvenimų, – taigi dėl tavojo JAM nekils sunkumų. Pasitikėk JUO, ieškok JO maldoje, gauk naują gyvenimą iš JO. JIS tai pažada, ir JIS laikosi Savojo žodžio.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi Dievas ir turi galią mane keisti! Tu suteiki mano gyvenimui prasmę ir tikslą. Tu padarai mane viena su Kūrėju. Tu apvalai mane nuo visų kalčių. Tu gyveni manyje, tai kaipgi gali man nesisekti?? Dėkoju, kad Tu mane myli!!

JIS šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda …  
Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane. … jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.
Evangelija pagal Joną 10, 3. 27-28.

Daugelis krikščionių negali pasakyti, ar jie apskritai girdi Jėzaus balsą. Taip iš dalies gali būti dėl to, jog jie klausosi kažko kito, bet iš dalies ir dėl to, kad jie turi klaidingų įsivaizdavimų.
Tikrai retai būna taip, kad kas nors Jėzaus balsą girdi akustiškai – taip, kaip girdi kitą žmogų. JIS kalba kitaip, tyliai ir įvairiausiais būdais.
Jėzus čia gana aiškiai nurodo: Jos klauso mano balso. Nėra jokio Kada, Jei, Galbūt.
Girdime JĮ skaitydami Bibliją. Kartais kuri nors eilutė kalba tiesiogiai mums ir mus padrąsina. Mes tai priimame kaip asmenišką Dievo pažadą mums mūsų situacijoje. Dievas laikosi to ir niekuomet mūsų nenuvilia. Kai susirandama tam tikrų eilučių Biblijoje pagal savus įsivaizdavimus ir bandoma perkalbėti Dievą elgtis taip, kaip norime mes, dažniausiai ištinka nesėkmė.
Tyloje pasigirsta ramus balsas ir kažkaip mums ateina aiškus žinojimas, jog Dievas nori padaryti būtent tai arba tai. Šio aiškumo ir reikia laikytis, kitaip jis greitai bus nuginčytas mūsų pačių prieštaraujančių minčių. O geriausia: Užsirašyti, nurodant datą ir vietą!
Kartais Dievo balsas mus pasiekia per kitus žmones. Jų žodžiai staiga tampa tvirtu saugumu, užplūsta tikrumas, kad Dievas kalba per juos.
Kartais aš girdžiu Dievo balsą. Kartą važiavau per mišką, kai balsas mano galvoje pasakė: Ei tu, atsargiai, juk ant kelio gali būti elnias! – iš išgąsčio užmiršau spausti greičio pedalą, o pravažiavęs posūkį, sugebėjau laiku sustabdyti priešais elnią. – Na, juk tik „smulkmena“, bet tai buvo JO balsas.
Nežinau, kodėl Dievas kartais kalba vienaip, o kitais kartais – kitaip; – JIS turi tam savų priežasčių. Man tėra svarbu turėti laiko ir ramybės JĮ išgirsti, JAM atsiverti bei tai, kas pasakyta, išlaikyti širdyje. Juk nenoriu būti apiplėštas.
Kartais Dievas kalba per sapnus, vizijas ir pranašus. Mes negalime kaip nors apibrėžti Dievui ribų, kaip JIS turėtų kalbėti! Bet visada turime patikrinti šiuos ypatingus būdus, ar iš tikrųjų tai yra taip, kaip galvojame, o ne būti lengvatikiai.

Dėkoju, Jėzau! Tu ir šiandien man kalbi. Tu nesi toli ar nebylus! Dėkoju, Tu žinai mano situaciją ir turi išeitį. Aš pasitikiu Tavimi!

Tada džiaugsiesi, drauge su levitu ir ateiviu, gyvenančiu su tavimi, visu geru, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra davęs tau ir tavo namams.
Pakartoto įstatymo 26, 11

Dievas nori džiugaus tikėjimo! Ne nuobodaus, veidmainiško, kaip plienas kieto tikėjimo. JIS nori matyti judėjimą!
Štai kodėl Dievas nustatė daug švenčių, per kurias žmonės turi džiaugtis visu geru, kurį mums daro Viešpats. Šios šventės tikrai skyrėsi nuo mūsų griežtų, šventų ceremonijų ir ritualinių apeigų.
JIS trokšta, kad mes leistume lietis savo jausmams ir savęs neribotume. Žinoma, neturėtume pakenkti kitiems ir paleisti savo jausmus kitų sąskaita. (Viena moteris visada meldžiasi garsiai ir greitai ir tiesiai man į ausį… Man tai jau pakenkė. Dar viena moteris melsdamasi pakėlė rankas, o kadangi buvome susispaudę,  jos ranka praskriejo vos 5 cm atstumu nuo mano nosies… Tai pernelyg pavojinga). Emocijos yra gerai! JIS juk sukūrė mus jausmingus.
Man pačiam visada sunku atsipalaiduoti ir parodyti savo jausmus. Bet JIS vertas, kad maldoje pakelčiau rankas. JIS vertas, kad kartais atsiklaupčiau. JIS vertas, kad garsiai giedočiau Jam gyrių. JIS vertas, kad kartais man ištrykštų ašaros ar kad garsiai juokčiausi. JIS vertas, kad šokčiau Jo akivaizdoje, nes aš taip džiaugiuosi savo Viešpačiu. Šiaip ar taip, aš negaliu ramiai sėdėti ir savęs tvardyti. JIS vertas, kad parodyčiau Jam savo jausmus!
Jis yra vertas būti garbinamas maldos bendruomenėje. Noriu atverti savo burną, o ne visada perleisti kitiems Jį girti, Jam dėkoti ir užtarti.
JIS čia! Visur, kur žmonės Jį giria, JIS yra galva, stovinti virš visų dalykų. Ten virš mūsų sklendžia angelai ir apgaubia mus savo apsauga. O ir JIS pats jaučiasi su mumis gerai.

Ačiū, Jėzau! Tu ne tolimas Dievas, bet esi arti manęs. Kaip gera, kad esi šalia! Kaip gera, kad galiu visus savo rūpesčius mesti ant Tavęs! Kaip gera, kad galiu laisvai džiaugtis! Tu esi nuostabus!

Juk nė vienas nenueina niekais, kas tavimi pasitiki.
Psalmė 25, 3

Tai Dievo pažadas mums: Jeigu mes pasitikėsime Juo, nenueisime niekais! Gali būti, kad viskas vyksta ne taip, kaip mes norime, bet viskas yra taip, kaip nori Dievas. Pasitikėk VIEŠPAČIU ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk VIEŠPAČIU! Taip skamba dar kelios eilutės iš psalmės 27, 14.
Dievas pats suteikia mums drąsos pasitikėti Juo bei visas viltis sutelkti į Jį. Mums nereikia laukti, kol kažkas nuvylia ar nepavyksta, ir tik tada pradėti tikėti. Dievas yra mūsų pagalbininkas kiekvienoje smulkmenoje ir rimtuose reikaluose. JIS mielai būna šalia ir dalyvauja mūsų kasdieniniame gyvenime. Taip nuostabu kasdien rytais žvalgytis Jo malonės, pagalbos ir kartu su Juo pradėti dieną. Diena tampa žymiai lengvesnė, jeigu šalia yra stiprus padėjėjas ir draugas! Džiaugsmas dingsta, kai mes, užklupus gyvenimo negandoms, esame vieni bei vieniši. Ne, mes norime gyventi su Dievu ir patikėti Jam šią dieną bei visą gyvenimą. Mes norime žengti lengvai ir gyventi be rūpesčių! Mums reikia Jo džiaugsmo ir energijos!

Dėkoju, Tėve danguje, šiandien Tu esi šalia manęs ir padedi visuose mažuose ir dideliuose dalykuose. Kaip gerai, kad gali daug matyti, esi mano pagalbininkas bei žinai visus mano rūpesčius ir juos išsprendi! Kaip gerai, kad esi šalia manęs!

Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.
Filipiečiams 4, 6

Yra daug asmeninės maldos formų. Štai kodėl negaliu apsistoti prie kažkokios vienos. Pateiksiu tik keletą gairių apie tai, ką man Dievas įdėjo į širdį.
Iš pradžių visada meldžiausi tyliai, mintyse, be žodžių. Jaučiausi nejaukiai melsdamasis garsiai. Bet pastebėjau, kad ištarti žodžiai yra daug tikslesni nei mintys ir aš ne taip užsisvajoju, kai meldžiuosi garsiai. Abi formos yra svarbios. Kai esu tarp žmonių, svečiuose, apsipirkinėju ar važiuoju autobusu, mieliau meldžiuosi tyliai. Jei esu vienas namuose ar automobilyje, galiu melstis garsiai.
Man patinka meldžiantis judėti. Mėgstu vaikščioti ar daryti kokį nors monotonišką darbą. Jei sėdžiu, užmiegu. Dėl kelių skausmo melstis atsiklaupus man sunku. (Kaip gerai, kad Dievas supranta tokius dalykus!)
Svarbi mūsų maldos dalis yra padėka! Girkime ir šlovinkime Viešpatį! JIS yra vertas! Ką galvojate apie vaikus, kurie visada nori kažką gauti ir niekada nepadėkoja??? Padėka yra mūsų pasitikėjimo išraiška. Štai kodėl turime iš karto padėkoti, jei kažko prašome. Mūsų pasitikėjimas mums sako, kad mūsų Tėvas girdi mūsų maldą, mato mūsų poreikį ir padės.
Kelis kartus per dieną meldžiuosi ilgiau ir tam turiu paskyręs konkrečią vietą ir laiką. Bet ir kitu laiku aš nuolat su Juo kalbuosi. O jei nežinau, ko melsti, galiu melstis kalbomis. Taip aš melžiuosi beveik nesustodamas. Kai kurie žmonės atsibunda naktį ir pastebi, kad meldžiasi. Tai nuostabu!!!
Mes turime būti atidūs, kad visada apsivalytume ateidami prieš Viešpatį. JIS mėgsta mums atleisti per Jėzų. Bet dėl visų minčių, kurios sukasi, ne visada galime švarūs ateiti pas Viešpatį. Atleidimas yra svarbus!!! Ir padėka už atleidimą!!! Ši padėka mumyse sužadina užtikrintumą, kad mums tikrai atleista. Ačiū!!!

Ačiū, Jėzau, mes galime kalbėti su Dievu! Kokia kita religija gali taip teigti? Tu nutiesei kelią, pašalinai nuodėmės kliūtis, kad mes galėtume kalbėti su Dievu ir girdėti Jo balsą! Kaip mums gerai! Ačiū!!!

Kantriai laukiau Viešpaties,
jis pasilenkė prie manęs
ir išgirdo mano šauksmą.
Psalmė 40, 2

… Ištraukė mane iš klampios duobės – iš mirtinos pelkės,
pastatė mano kojas ant uolos
ir sutvirtino mano žingsnius.
Man į lūpas įdėjo naują giesmę –
šlovės mūsų Dievui giesmę. ( Eil. 2-4)

Mūsų senasis gyvenimas yra lyg klampi duobė, pilna dumblo ir purvo. Žinoma, kartais tai turi ir gerųjų pusių. Bet viskas sukasi lyg rate, kaskart tas pats, jokios išeities. Problemos vis didėja ir didėja, kažkaip atsiduri akligatvyje. Ir kuomet nurimsti bei viską ramiai apgalvoji, pamatai, jog daug vilties nėra.
Prieš tampant krikščioniu, mano gyvenimas buvo persmelktas slogumo ir minčių apie mirtį. Aš turėjau viską, o vis dėlto buvau visiškai nelaimingas. Įvairius dalykus dariau kartu su kitais, galėjau juoktis ir džiaugtis. Mielai keliavau ir lankiau įvairias šalis bei miestus. Ir galų gale, kai tik atėjo ramybė, užslinko šios mintys, šie pilki mirties debesys.
Dažnai girdėjau žmonių, tapusių krikščionimis, liudijimus. Jie kaskart pasakodavo, kaip Jėzus juos ištraukė iš viso to purvo ir dumblo. Koks siaubingai vienišas ir niūrus prieš tai buvo jų gyvenimas. Kaip jie patys negalėjo jo valdyti, bet tapo jo įkaitais. Štai tada atėjo Jėzus ir juos ištraukė. Nuo tada jie stovi ant uolos – Jėzaus. Jie remiasi saugiai ir užtikrintai, nes JIS laiko juos tvirtai. Jie nėra kokie nors tobuli žmonės, bet jie laimingi! Dievo ramybė švyti juose. Savo lūpomis jie gieda šlovės giesmę Dievui, nes JIS juos išgelbėjo.
Kai aš tapau krikščionimi, mano gyvenimas įgavo prasmę ir tikslą. Aš buvau vertingas Dievui, o ne kitiems. Tai pakeitė mano gyvenimą. Aš tiesiog sprogau iš džiaugsmo dėl šios neužtarnautos dovanos. Tikrai, JIS girdėjo mano širdies šauksmą, tą tylų šauksmą, kurį vargu ar kas išgirsti gali. JIS apšvietė mane ir atėjo manęs išgelbėti; – nes vienas pats aš būčiau tapęs velnio auka, ir jau ilgai būčiau gyvenęs beprasmį gyvenimą. Bet JIS ištraukė mane iš tos klampios duobės ir pastatė ant tvirtos uolos – Jėzaus. Ir štai mano širdyje – nauja giesmė, džiaugsmo daina mano nugalėtojui, galingajam Viešpačiui!

Dėkoju, Jėzau!!! Tu esi mano gyvenimo gelbėtojas! Tu mane ištraukei ir pastatei į šviesą. Štai esu saugus, turiu ramybę ir galiu džiaugtis. Viešpatie, šlovinu Tave iš visos širdies!!

Mano koja stovi lygioje vietoje;
aš susirinkimuose VIEŠPATĮ girsiu.
Psalmių 26, 12

Mano koja ne visada yra tvirta. Kartais keliai dreba ir jėgos apleidžia. Jeigu nebūtų tvirto pagrindo, krisčiau. Bet aš stoviu ne pelkėje ir ne ant apšalo, aš stoviu ant tvirto pagrindo, kurį padėjo VIEŠPATS! Tai JIS, tas, kuris mane laiko ir išlaiko.
Jo Žodis yra patikimas ir teisingas. JIS ištesi, ką pažada. Tą patyrė kartos prieš mus, tą patiriame ir mes. JIS palaiko mus, išgelbėtus, atpirktus savo vaikus! Jie Jam labai, labai brangūs. Žinoma, JIS nepalieka jų gyvenimo audroms ir neatiduoda į priešo rankas. Kuo daugiau jie Jo šaukiasi, tuo arčiau JIS yra. Kuo labiau į Jį įsikimbame, tuo tvirčiau JIS mus laiko. Todėl niekada nenusivils tas, kuris ant Jo stato. JIS yra stipriausias! JIS turi patikrinti mano širdį, ar ji tikrai visa priklauso Jam. Ar aš Jį myliu labiau už visa kita ir priklausau tik Jam. JIS turi mane ištirti, ar širdyje nėra šešėlių. JIS turi mane peršviesti savo šviesa ir ištirti, ar aš neprisidedu prie netinkamų žmonių ir nepritariu jiems pataikaujamai. Jo malonė yra virš mano gyvenimo, ir aš nenoriu lengvabūdiškai ją prarasti, sėdėdamas su piktadariais ir gyvendamas kaip jie. VIEŠPATIE, ištirk mane!
„VIEŠPATIE, pateisink mane, nes esu nekaltas; VIEŠPAČIU pasitikėjau, todėl nesvyruosiu. VIEŠPATIE, išmėgink ir išbandyk mane, ištirk mano širdį ir inkstus! Tavo malonė yra mano akyse, ir aš vaikščiojau Tavo tiesoje. Nesėdžiu su klastingaisiais, nesilankau pas apsimetėlius. Nekenčiu piktadarių draugystės ir nesėdžiu su nedorėliais. Nekaltume plaunu savo rankas ir lankau Tavo aukurą, VIEŠPATIE, kad garsiai giedočiau padėkos giesmę ir skelbčiau Tavo nuostabius darbus. VIEŠPATIE, mėgstu Tavo namų buveinę, vietą, kur Tavo garbė gyvena.“(V. 1 – 8)

Taip, VIEŠPATIE, aš stoviu ant tvirto pagrindo, nes Tu mane laikai. Aš laikausi Tavęs ir ieškau Tavo veido. Aš noriu klausyti Tavo Žodžio ir pasitikėti. Nes niekada manęs nenuvylei ir neužmiršai. Tu laikaisi to, ką pažadi!