Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

„Paguoskite mano tautą, sako jūsų Dievas, paguoskite ją!“
Izaijo knyga 40, 1

Vakar buvau mokykloje ir turėjau kažkiek palaukti. Stebėjau vieną mokinių grupę, galbūt dešimtmečius, kurie mokėsi šokti. Tačiau jie nebuvo labai linksmi ar susižavėję. Mokytoja buvo blogai nusiteikusi, ji nuolat barė ir komandavo vaikus. Kai kuriuos ji pažemindavo viešai kritikuodama. Taip negali būti! Šiaip vaikai džiaugiasi muzika ir šokiu, tačiau jei kritikuojamos mažiausios klaidos, džiaugsmas praeina.
Kartais galvojama, kad Dievas elgiasi taip pat. Nuolat ieško mažiausių mūsų klaidų. Bet yra atvirkščiai! JIS yra Tėvas, kuris džiaugiasi kiekviena vaiko sėkme, kad ir pačia mažiausia. Jei mes dainuojame ir esame linksmi, Jam gera ir Jis džiaugiasi su mumis. Jei mes esame susikrimtę dėl savęs pačių, Jis kenčia kartu ir nori priglausti mus savo glėbyje bei paguosti. Jis yra visai kitoks, nei mes galvojame!! JIS vis padrąsina mus, kai mes nusiviliame; Jis pakelia, kuomet gulime ant žemės. Kuomet suklystame, Jis turi viltį, kad sekantį kartą mums tikrai pavyks geriau! JAM patinka, kai mes atnešame Jam savo rūpesčius, ir JIS nori mus apglėbti bei paguosti. JIS iš tikro yra geriausias Tėvas, kurio galėtume trokšti.

Ačiū, kad esi mano tikrasis Tėvas! Tavyje esu saugus. Tu nelaikai mane ilgai su savo nesėkme, bet atleidi ir padrąsini. Tu matai dalykus, kurie man sekasi ir dėl to džiaugiesi kartu su manimi.Tu skatini mane tobulėti šiame gyvenimo kelyje ir turi man tik gerus tikslus. Tu esi mano viltis ir paduoda!

„Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.
Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“.
Išėjimo knyga 20, 2-3

Ar prisimeni savo vergystės metus? Kaip šėtonas Tave laikė savo vergijoje ir kankino? Koks Tu buvai nelaisvas? Iš viso to Dievas, Tavo Viešpats Tave ištraukė! JIS nori, kad mes neprisirištume iš naujo prie kitų žmonių ir dalykų. JIS nori būti Tavo Dievu, kuris viskuo rūpinasi. Kaip stipriai mes kartais tampame priklausome nuo kitų! Kiek kompromisų toleruojame! Kaip stipriai dar vargstame ir esame susirūpinę savo gyvenimu! Kaip dažnai dar mums atrodo, kad pilnatvei pasiekti mums reikalingi specialūs dalykai. Dievas nori būti Tavo Tėvu ir Tavimi rūpintis; daug geriau nei pats žemiškasis Tėvas tai gali. Valgis, gėrimas, rūbai, gyvenamoji vieta, darbas – tai Jam nėra problema Tavimi parūpinti. JIS nenori, kad Jo vaikai bėgiotų apiplyšę ir valgytų sausą duoną. JIS nori palepinti savo vaikus geriausiais dalykai, nes juos karštai myli!
Patikėkime Jam iš naujo save ir dėkokime už kiekvieną aprūpinimą. Paveskime Jam savo rūpesčius ir troškimus, nes JIS mumis rūpinasi. Kol Tu pats kovoji už viską, dieviškas aprūpinimas nevyksta. O kuomet Tu dėl Jo daug ko atsisakai, Jis kitu būdu tai grąžina su kaupu. JIS yra Dievas, kuris ištraukė Tave iš vergystės – neturėk kitų dievų šalia Jo!

Ačiū Tėve, kad Tu taip gerai manimi rūpiniesi!! Nenoriu daugiau jokių kitų dievų ir jų tariamo užpildymo bei malonumo. Visa tai – tik tuščias įvaizdis. Trokštu vis labiau prisirišti prie Tavęs ir iš Tavęs laukti visko, ko man reikia ir ko trokštu. Ačiū, kad Tavo ramybė viršija visa kita. Tu saugai mane ir apgaubi savo malone. Ko galėčiau daugiau tikėtis?! AČIŪ!

Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“
2 laiškas korintiečiams 5, 21b

Kivirčai mus slegia. Kartais taip priprantame prie šios būsenos, kad to net nebesuvokiame. Tik vėliau, kai įvyksta susitaikymas, pastebime, kokia stipri buvo įtampa, ir kaip nuo jos kentėjome. Ko labiausiai vaikai trokšta, kai jų tėvai pykstasi, – jei ne susitaikymo?! Įmonėje, mokykloje, vaikų darželyje…visur galima susipykti, ir tai prislegia mus. Tačiau didžiausią pyktį jaučiame Dievui. Kadangi ne visuomet suprantame Jo meilę bei malonę, o visų pirma – Jo kelius su mumis, tad priešinamės ir maištaujame! Tai įneša į mūsų širdis didžiausią nesantarvę ir disharmoniją. Susitaikyk!!!! Pats Dievas Tavęs šito prašo. Ištark Jam ir Jo keliams su Tavimi TAIP. Ištark TAIP savo vaikams, net jei yra kitokie nei Tu tikėjaisi. Ištark TAIP savo partneriui ir jo įpročiams bei klaidoms. Ištark TAIP savo sesėms ir broliams bažnyčioje – ką Tu žinai, kaip Dievas juos veda?! Atleisk ir ištark TAIP visiems, su kuriais dar jauti įtampą ar esi susipykęs. Ištark TAIP sau pačiam ir atsiprašyk artimų Tau žmonių. Tuomet susitaikymas „išsiplės” Tavo širdyje ir prislėgtumas pasitrauks; Tu vėl galėsi lengviau atsikvėpti! Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikyk su Dievu!“

Ačiū Jėzau, kad atvėrei kelią susitaikymui. Visas mano kaltes užnešei ant kryžiaus; ir visas kaimyno kaltes – taip pat. Ačiū, kad esu laisvas įžengti Dievo akivaizdon. Ačiū, kad sakai man TAIP ir aš turiu drąsos atsiprašyti. Tu esi tas, kuris mane palaikai – ne kitų nuomonės. Viešpatie, trokštu susitaikymo!! Padėk!!! Mano širdis kartais tam priešinasi ir laikosi savo teisių ar principų. Vis tik noriu eiti Tavo susitaikymo keliu, net jei tai būtų be galo sunku. Tu būsi šalia!

“Argi Efraimas man vis dar brangus sūnus,
mano numylėtas vaikas?
Juk kada tik nuo jo nusigręžiu,
vis menu jį su ilgesiu.
Mano širdis dėl jo plaka,
aš tikrai jo pasigailėsiu, ­ tai VIEŠPATIES žodis”.
Jeremijo knyga 31, 20

Kartais Dievas turėtų mums prikišti, kad mes esame per daug užsispyrę, per išdidūs arba kad einame savo keliais. Ir vis tik: JIS tikrai pasigaili mūsų, nes mes Jo širdis dėl mūsų plaka. Jo mintys nuolat sukasi apie Tave, nes Tu esi Jo numylėtas vaikas. Kaip Tėvas užjaučia savo vaikus, taip užjaučia Dievas Tave! Ne bausmės ar kirčiai, bet Jo karšta meilė, gailestingumas ir kantrybė turi atgręžti Tavo širdį į Jį. Kaip galima tokį Viešpatį ir Tėvą nemylėti?! Kaip gali būti, kad širdis nenori gręžtis į tokį mylintį Tėvą. Net pati išdidžiausia ir labiausiai užsispyrusi širdis nusilenks prieš Jį. Jo Meilė ir Gailestingumas tai pasieks. Kartais mūsų širdis yra kaip sausa kieta kempinė. Tik kai kempinė įkrenta į vandenį ir juo prisipildo, tampa minkšta ir švari.

Ačiū Tėve už Tavo gailestingumą man! Tu žinai mano širdį; ji yra tokia išdidi ir užsispyrusi. Atleisk man ir pripildyk mano sausą ir kietą širdį savo begaline meile. Tik Tavo viską viršijanti meile gali ją suminkštinti. Tėve, ilgiuosi Tavęs!

O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.
Laiškas romiečiams 5, 5

Tik viltis skatina mus gyventi. Mes viliamės tol, kol kvėpuojame. Tačiau kiek vilties mūsų gyvenime buvo sudaužyta?!.. Kiek vilties prarandama skiriantis arba kai vaikai auga ir tampa visai kitokiais, nei mes tikėjomės; arba kai gydytojas nustato, jog nebeliko vilties pasveikti. Žmogiška viltis yra labai ribota.
Kitaip yra su Dievo viltimi mūsų širdyse. Tai viltis, kuri išlieka net mirties akivaizdoje. Tad ir gyvenime ji iš tikrųjų mus laiko! Dievo Dvasia, kurią Jis pats įdėjo į mūsų širdį, teikia mums šią viltį, viršijančią kartais ir protą. Tai – labai stiprus žinojimas, kad Dievas ištęsi tai, ką pažada. Žinojimas, kad Dievas mane palaiko ir niekuomet nepaliks. Ji nepriklauso nuo išorinių aplinkybių ir stovi tvirtai kaip uola bangų mūšoje. Jei Dievas mane taip karštai myli, kas blogo man gali nutikti? JIS gi saugo savo vaiką!
Kartais mes pasimetame kitų dalykų sukūryje ir mūsų širdyse lieka maža vietos Dievo meilei. Tuomet nusilpsta ir sumažėja ir mūsų džiaugsmas, viltis bei sąžinė. Skirkime laiko Viešpačiui, kad Jis galėtų dirbti mūsų širdyse ir mūsų širdis įgautų vis daugiau erdvės Jo meilei ir vilčiai!!

Ačiū Tėve, kad turi daug daug vilties man! Tau nesu joks beviltiškas atvejis. Ir kai kartais aš matau tik tamsą, Tu matai jau šviesą! Išliek savo viltį mano širdin! Tuomet ji galės džiugiai spurdėti ir linksmai dainuoti!

„Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė ¬ šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“.
Pirmas laiškas korintiečiams 13, 13

Tik meilė gali išgydyti. Ji prasismelkia ten, kur joks chirurgas ir psichologas nesugeba, į mūsų sielos gelmes. Mes patys nelabai žinome, kas tuomet vyksta. Jau nuo ankstyvos vaikystės esame veikiami įvairių išgyvenimų, kurių mes sąmoningai nebeprisimename. Dievo Dvasia ištiria širdies gelmes. Tik Ji gali ją iš tikrųjų išgydyti. Žmogiška meilė daug ką gali; dieviška meilė gali viską. Jei mano mažyliai susižeidžia ar patiria neteisybę, kaip greitai juos „išgydo“ pasėdėjimas ant mano kelių ir mano paguoda! Dar daug kartų geriau mus gali išgydyti ir paguosti mūsų dangiškasis Tėvas; jei atbėgame pas Jį ir leidžiame Jam savo meile mus apglėbti! Mums, vyrams, tai dažnai sunku, nes norime kažką dėl to padaryti ir susikurti savo principus. Tiesiog tik ilsėtis Dievo glėbyje, – tai mums labai sudėtinga. O moterims dažnai sunku nurimti, pasitraukti į tylą ir mėgautis Dievo veikimu (žinoma yra išimčių…). Jei nori būti išgydyta/s Dievo moteris/vyras, ieškok bendrystės su Juo! JIS išgydys Tavo širdį pačioje jos esmėje. Ir būk kantrus. Dievas turi savo planą su Tavimi… ir su Tavo artimu. Džiaukis Juo bei Jo artuma, ir bendryste su kitais, kurie kaip ir tu dar yra pakeliui.

Ačiū Tėve, kad mane labai gerai pažįsti. Tu žinai visas žaizdas ir įskaudinimus, kuriuos man teko patirti. Ir Tu nori visus juos išgydyti. Tavo meilė ištiria mano širdį ir viską išneša į Tavo šviesą. Noriu veržtis link Tavęs, kaip kad gėlės veržiasi į šviesą ir taip auga bei žydi. Dėkoju Tau, kad esi man numatęs tik tai, kas gera. Vesk mane šiandien išgydymo keliu nors truputėlį toliau!

„Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite, nes pats VIEŠPATS, Tavo Dievas, eina su tavimi; Jis nepaliks tavęs vieno ir nepasitrauks nuo tavęs.“
Pakartotino Įstatymo 31, 6

Mūsų stiprybė ir jėgos yra iš Dievo Dvasios, per kurią Dievas mumyse gyvena ir veikia. Tai Dvasios dovanos, Jo dvasiniai „ginklai“, tokie, kaip tikėjimas, pažinimas. Ir taip pat Šventosios Dvasios vaisiai: džiaugsmas, ramybė, kantrybė ir taip pat tvirtybė. Su šia dvasine „ginkluote“ mums niekas nebaisu. Jei Dievas mūsų pusėje, ko mums dar reikėtų bijoti?! JIS pats eina priešais ir veda per visą dieną; JIS niekuomet nepalieka mūsų vienų ir neleidžia parklupti. Mums tereikia visą dieną likti arti Jo ir neįkristi vėl į pasitikėjimą savo jėgomis bei neiti savo pačių keliais. Bet net ir parklupus, Viešpats laukia mūsų pagalbos šauksmo. Jis veikia greitai ir padeda mums atsistoti ant kojų.
Viešpats nori Tave padrąsinti priimti tai, ką Jis Tau yra pažadėjęs. JIS nori Tau suteikti drąsos įeiti į savo pašaukimą arba jį išplėsti. Žinoma, pragaras šėls, kuomet eisi pirmyn. Tačiau JIS, kuris Tave laiko, yra daug stipresnis; Jis tikrai niekuomet Tavęs nepaliks. Tik kiekviename naujame žingsnyje tvirtai įsikibk į Jo ranką!

Ačiū Tėve, kad drauge su Tavimi man nereikia nieko bijoti, tik to, kad nepalikčiau Tavęs. Tu apgaubi mane ir laikai; Tavo rankose esu saugus. Padėk man šiandien drauge su Tavimi eiti pirmyn!

VIEŠPATS, jūsų Dievas, eina pirma jūsų, Jis pats kovos už Jus, kaip matėte Jį darant dėl jūsų Egipte ir dykumoje. Ten matei, kaip VIEŠPATS, Tavo Dievas, nešė tave, kaip žmogus neša savo sūnų, visą kelią, kurį keliavote, kol atėjote iki šios vietos.
Pakartotino įstatymo 1, 30-31

Kur Tu šiandien stovi, kokia Tavo nuostata? Net jei ir ne visada išeina iškart suprasti, tai buvo Viešpats, kuris Tave atvedė iki šios vietos. Visą Tavo gyvenimo kelią Jis nešė Tave, ypač tuomet, kai ėjai per dykumą, ir tol, kol atkeliavai iki savo dabartinės vietos. Kuomet mes einame per šias savo gyvenimo dykumas, kartais nebepastebime Dievo dalyvavimo, atrodo Jis kažkur toli, mus pamiršęs. Tačiau žvelgiant atgal, matome vienus pėdsakus dykumos smėlyje – Jo pėdsakus, nes Jis mus nešė. JIS neša mus, kai mes esame pervargę, kaip Tėvas neša savo sūnų. JIS apgaubia mus, kai visko būna per daug ar be galo chaotiška. Dykumoje JIS rūpinasi visomis smulkmenomis: valgiu, gėrimu ir apranga. JIS padeda, kad daiktai nesulūžtų ar nesugestų. Dykumos laikas – tai svarbus laikas Dievo rūpinimosi mumis atpažinimui. Svarbus ir tuo, kad išmoktume dar labiau Juo pasitikėti. JIS pažadėjo: JIS neš Tave, kaip Tėvas neša savo sūnų!

Ačiū mano Tėve! Tu visada ir per viską mane pernešei! Kartais aš negalėjau to matyti ir dejavau bei murmėjau… Bet Tu buvai kantrus ir nepaisydamas to, vis tiek mane nešei… Atleisk man už mano mažą tikėjimą. Tu neši mane ir toliau, iki senatvės, kai tapsiu žilas, ir net sulaukus paskutinės valandos… Tavimi galiu pasikliauti, net jei visa kita svyruoja. Tu esi Dievas, kuris mane neši!

P.S. Jei Dievas Tau kalba per šiuos pamąstymus ir Tave stiprina bei drąsina, persiųsk juos ir kitiems, tiems, kuriems reikia Dievo paguodos!!! Telaimina Tave Viešpats ir tesiunčia Tau savo meilę bei išmintį.
Frankas

„Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“.
Evangelija pagal Matą 5, 23-24

Šiandien naktį atsibudau ir galvojau apie vieną įvykį, kuris įvyko prieš daug laiko. Su manimi buvo labai neteisingai pasielgta, ir aš gyniausi, tačiau taip pat ne itin „švelniai“…. Aš už tai jau daug kartų atleidau, tačiau ne karto mes apie tai nesikalbėjome ir aš ne karto neprašiau „kaltininkų“ atleidimo už savo kaltę.
Jei mūsų širdyse nėra ramybės, gali būti, jog išdidumas mums neleidžia paprašyti žmonių atleidimo, net jei mes ir kalti tik 5 %, o kiti – 95 %; kitaip mes nerasime ramybės. Šėtonas to nepamiršta ir turi teisę tai nuolat priminti ir sukelti nerimą. Jėzui taip svarbu atleidimas, kad Jis net nenori, kad mes Jį šlovintume, kol mumyse – ši kaltė. – Tuojau eik ir susitaikyk, – pataria Jis! – Viską palik ir eik, eik!
Jėzus dar sako: “Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos”. (Mt 7, 24).

Ačiū Tėve, kad atleidi man mano kaltes. Nuolat ir vis iš naujo Tu man atleidi, nes esu tik žmogus ir klystu. Man reikia Tavęs! Padėk man atleisti savo kaltininkams taip, kaip Tu man kad atleidi, suteik drąsos bei nuolankumo kreiptis į žmones, prieš kuriuos nusikaltau. Išdidumas yra galingas. Atleisk man ir pripildyk mano širdį Tavo nuolankumo ir romumo Dvasia. Viešpatie, man reikia naujos širdies!

„Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ Tai taręs, Jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ (Išvertus Siloamas reiškia „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis“.
Evangelija pagal Joną 9, 5-7

Jėzus yra pasaulio šviesa. Vilties ir gyvybės šviesa, kuri nurodo gyvenimo kryptį. JIS atveria aklas akis, kad matytume saulę!! Kaip turėjo būti baisu aklajam nuo gimimo gyventi nuolatinėje tamsoje… Tačiau jis nuėjo, nusiplovė purvą ir išvydo saulę! Jei mes taip pat sėdime nuolatinėje tamsioje naktyje, jei mus užgriuvę rūpesčiai ir bėdos slegia taip, kad nebeturime jokios vilties, JIS nori „patepti“ mūsų akis. Ir kai mes jas nusiprausime, Jis parodys vilties šviesą! Jo šviesoje dingsta visi rūpesčiai, bėdos ir bet kokia tamsa. Nusiplaukime akis, kad Jį regėtume! Viešpatie, leisk regėti Tavo šlovę, išvysti Tavo veidą! Trokštu nukreipti savo žvilgsnį į Tave, mano mylimas Viešpatie!

Ačiū Jėzau, kad Tu atėjai. Kitaip būtume pražuvę tamsybėse. Tačiau Tu atveri mūsų akis visai kitai realybei! Nes Tavo dangiškoji šlovė apgaubia mus. Tau daugiau nėra nakties ir tamsos. Tu esi vilties šviesa; Tu esi mūsų gyvenimas! Myliu Tave, nuostabusis artimas Dieve!