Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’
Evangelija pagal Luką 18, 13

Baldžius gamina baldus, siuvėjas siuva, dailininkas užsiima daile, malūnininkas mala, dailidė užsiima savo amatu, mūrininkas mūrina, … o nuodėmingasis? Žinoma, nuodėmingasis daro nuodėmes. Kartais jis daro ir gerus dalykus, ne visada yra blogas, tačiau jis yra nusidėjėlis ir todėl vėl ir vėl nusideda. Kad ir kiek besistengtų, jis lieka nuodėmingasis, tas, kuris daro nuodėmes mintimis, žodžiais ir veiksmais.
Beždžionė, nors ir aprengta žmonių rūbais, vis tiek liks beždžione. O nuodėmingasis, aprengtas “šventais drabužiais”, vistiek pasiliks nuodėminguoju. Jis gali dar ir elgtis šventai, ir kitaip stengtis, jis vistiek liks nuodėminguoju. Paulius savo ankstesniame gyvenime buvo fariziejus ir gyveno (beveik) nepriekaištingai. Jis labai stengėsi laikytis visų įsakymų bei įstatymų. Tačiau jis liko nuodėminguoju. Kas gi norėtų būti nuodėminguoju? Juk niekas, tiesa? Ir šitaip žmonės stengiasi būti gerais. Yra įstatymų knygos, o ir kiekviena grupė turi savas elgesio taisykles, apibrėžiančias, kokiu turi būti. Tačiau vistiek esi nuodėmingasis. Kadangi tokiu esi gimęs. Esi po nuodėmės galia ir vieni iš jos nepasišalinsime.
Todėl Dievas sukūrė planą, kad mus atpirktų. Ne todėl, kad esame tokie geri, bet todėl, kad Dievas yra toks maloningas. JIS atsiuntė Jėzų, Savo vienintelį Sūnų pas mus, kad Savo tyrąja auka ant kryžiaus išpirktų mūsų nuodėmes. Ir JIS atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri atnaujina mūsų širdį, kad mes galėtume gyventi naują gyvenimą. Jeigu priimsime Jėzaus auką už mus, būsime išpirkti iš nuodėmės. Tuomet tapsime teisiaisiais, kurie vistiek dar kartais nusideda. Ir mes gausime Šventąją Dvasią. Kol Jos klausysimės, tol nepadarysime nuodėmės.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi mano Atpirkėjas! Tu išlaisvini mane iš nuodėmės galios, atleidi man, Tu mane išpirkai. Tu padarai mane teisiu ir šventu, kaip gerai!!! O Šventoji Dvasia man padeda gyventi kaip krikščioniui. Dėkoju!!!

Jis būtų juos sunaikinęs,
jeigu Mozė – jo išrinktasis – nebūtų užstojęs
ir nukreipęs nuo jų Dievo pykčio.
Psalmė 106, 23

Dievas buvo labai labai piktas. Savo stipria ranka ir darydamas tiek daug stebuklų JIS išlaisvino Izraelio tautą iš Egipto ir štai, po kelių savaičių, jie pasidirbo auksinį stabą, kurį garbino. Mozė jau dienų dienas leido ant kalno, kur kalbėjosi su Dievu. Taigi jiems nebuvo ką daugiau veikti, kaip tik pasigaminti savą dievą… Tada Dievas norėjo juos sunaikinti, tiesiog nužudyti ir pamiršti. Tačiau Mozė meldėsi už savo tautą, jis stojo už ją. Ir Dievas jo klausėsi, nes Mozė buvo JO išrinktasis.
Kaip greitai mes pasistatome nuosavus dievus, ypač kai kažkas nepavyksta su mūsų tikėjimu. Vieni dievina Šventąjį Raštą, o štai kiti gilinasi į tradiciją; – tačiau gyvą bendravimą ir ryšį su Viešpačiu jie prarado. Kaip gerai, kad kiti mus užstoja bei užtaria! Dievas išklauso maldas! Dievui patinka, kad mes vienas kitu rūpinamės!
Mozė buvo Dievo išrinktasis, mes taip pat esam Dievo pasirinkti. Mes esam mylimi JO! Darkart paskaitykime “apie prarastą sūnų”, kaip labai Tėvas myli savo vaiką! JIS kreipia dėmesį į Savo vaikų norus ir mielai juos išpildo. Kai kurie pas Dievą ateina reikalaudami ir visko prašo tik sau. Kiti yra labai kuklūs ir vargu ar pasako, ko jie norėtų. Bet Dievas kiekvieną išklauso ir žino, ko trokšta jų širdis.
Būk ir tu tas, kuris gali įsikišti, jei broliai ir seserys padarė nusižengimą ir užstoti, kad Dievas atitolintų Savo teismą! Mūsų tautai bei mūsų šaliai skubiai reikia užtarimo! Bažnyčios trokšta gyvybingumo; – joms reikia maldų! Mūsų giminėms reikia gydymo ir išganymo! Šeimoms reikia Jėzaus, kuris viską suvienija! Tiek daug yra už ką melstis ….. vardinti būtų galima valandų valandas.
Kaip gerai, kad užtarimo malda nėra nuobodi. Šventoji Dvasia veiks kartu su mumis užtarimo maldoje. Klausiame, ką ir kaip turėtume melstis. Ir Dvasia mus įkvepia intensyviai melstis. Tokioj bendrystėj niekuomet nekyla nuobodulys! Galbūt tai ir darbas, bet jis labai malonus. Nes mes žinome: Dievas klausosi mūsų maldavimų, – mūsų Tėvas mums tai yra pažadėjęs iš meilės.

Jėzau, Tu esi mano Užtarėjas priešais Dievo sostą. Tu žinai, ko man trūksta ir dieną naktį už mane išstoji. Meldžiuosi už savo brolius ir seseris bei už savo šalį. Jiems taip Tavęs reikia! Pasigailėk!!

Jėzus sako:
Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai. Ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.
Jono 8,31f.

Tiesa mus išlaisvins, taip sako Biblija. Laisvė; – nuo ko ir kam?
Jėzus nori paimti visas sunkias mūsų naštas. JIS nori išlaisvinti tą, kuris jaučiasi įkalintas. JIS nori aprūpinti tuos, kurie yra spaudžiami kasdieninių rūpesčių. JIS nori gydyti, kur liga ir kančia mus apriboja. JIS nori atnešti šviesą ten, kur žmonės tamsoje jaučiasi sugauti ir suvaržyti. Visur, kur mus kažkas prislegia, kur sunkios naštos, kur kaltė ar mirties baimė ir tamsa mus valdo, JIS nori atnešti laisvę. Ten, kur Jėzus valdo, tikrai nėra panikos ir baimės.
Tiesa mus išlaisvina. Mes nerandame jos, vien tik studijuodami Bibliją, kaip  to meto fariziejai ir Rašto žinovai. Mes nerandame jos bažnyčių tradicijose, kurios padaro žmones klusniais ir suvaržytais, kurios nuolat apsunkina mūsų sąžinę ir savo aukštais reikalavimais mus pasmerkia. Mes nerandame jos išmintinguose senųjų bažnyčios tėvų, ezoterikų, budistų  raštuose  ar kitose religijose bei filosofijose. Mes nerandame jos nei pasiturimame gyvenime ir turtuose, nei profesinėje karjeroje ar politiniame išlaisvinime.
Tiesa yra asmuo, ne dogma, ne mokymas, ne sistema. Jėzus Kristus sako: Aš esu tiesa. Mums tai sunku suprasti, kad tiesa yra asmuo. Bet niekur kitur mes jos niekada nerasime, rasime tik nuorodas į tiesą. Jei Jėzus yra vienintelis Karalius tavo širdyje, tai tu esi laisvas; – tuoj pat ir be jokių apribojimų. Net kalėjime žmonės tampa laisvais. – Aš žiūrėjau video apie vieną kalėjimą Amerikoje, kur kaliniai buvo laimingi. Jie surado Jėzų, linksmai Jį šlovina ir yra pilni ramybės ir artimo meilės. Ši atmosfera, kur valdo Jėzus, yra neapsakoma. Tai yra laisvė, nors durys dar užrakintos.

Ačiū Jėzau, Tu darai mane laisvą! Visos grandinės nukrenta, kai Tu valdai. Visos tamsybės ir naštos pradingsta, kur Tu viešpatauji. Tebūna pašlovintas Jėzus Kristus!!

Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.
Jono 14, 27

Baisu, kokios nesąmonės platinamos internete dėl Donald Trump ir Koronos. O dabar dar ir dėl „pavojingo“ skiepijimo. Vis daugiau krikščionių užsikrečia pirmiausia šiuo baimės-virusu. Tikriausiai jie nieko nežino apie Bibliją, nei apie VIEŠPATĮ Jėzų Kristų.
Ir štai kas vyksta, kad dėl Amerikos prezidento, kuris yra gana toli, dėl viruso ir skiepijimo tarp mūsų, brolių ir seserų, yra tiek daug ginčų ir net neapykantos. Tiek daug piktų žodžių, neapykantos, šmeižto, melo ir apgaulės! Tai juk taip neteisinga!
Grįžkime geriau prie Jėzaus Kristaus, mūsų VIEŠPATIES. JIS yra ir pasiliks VIEŠPAČIU, nepriklausomai nuo Amerikos prezidento. JIS stovi aukščiau. Ir JIS stovi aukščiau epidemijos. JIS stovi aukščiau ir virš mano gyvenimo. Jame aš esu saugus, su Trump ar be jo, su Korona ar be, su skiepu ar be jo;-aš esu priklausomas vien tik nuo Jo. Todėl Jis yra mano VIEŠPATS.
Mieli broliai ir seserys, prašau be panikos! Neplatinkite prašau keisto pašto! Jokio šmeižto daugiau ir melų! Prašau, atleiskite man, ir aš atleidžiu tau! Ramybė turi vyrauti mumyse ir tarp mūsų, to nori VIEŠPATS.
Kalbant apie skiepijimą, tai ne dvasinis, bet protu apgalvotas sprendimas. Mes turime vadovautis savo galva ir priimti blaivų sprendimą, kuris remiasi ne baime ir panika.
JIS yra vis dar VIEŠPATS, mano VIEŠPATS. Kaip gerai!!

Ačiū Jėzau, Tu esi tas, kuris mane valdo. Aišku, aš turiu būti atsargus ir pats mąstyti bei veikti. Bet daugelyje dalykų iš manęs reikalaujama per daug; – tuomet Tu esi čia. Kaip gerai, kad galiu būti saugus Tavyje ir Tavyje galiu rasti ramybę!! Ačiū, kad mane myli!!

Nes mano namai guli griuvėsiuose….
Agėjo 1, 9

„Jūs tikėjotės daug, o gavote mažai; parsigabenote į namus, o Aš sunaikinau. Kodėl? – sako kareivijų VIEŠPATS. – Dėl to, kad mano namai guli griuvėsiuose, o jūs skubate statyti savo namus.“ – taip skamba visa eilutė.
Ir tą aš matau daugelyje bažnyčių. Žmonės rūpinasi savo nuosavu gerbūviu, o bažnyčiai lieka tik tai, kas būtina arba be ko negalima apsieiti. Bet taip neturi būti! Įsivaizduok, jeigu Dievas su mumis taip elgtųsi, kaip mes su Juo elgiamės! Mums tikrai būtų blogai!
Dievas nori pirmos vietos mūsų gyvenime. Jei Jis šią vietą turi dalintis su kažkuo kitu, tai Jis pasitraukia. Ir tuomet vyksta, kas vykdavo izraelitams praeityje: sausra, viena po kitos, jokio derliaus, skėriai, audra ir daug nelaimių, tuščia piniginė; – vyravo vargas ir skurdas. Visa šalis neturėjo jokio palaiminimo. Ką jie bedarydavo, nesisekdavo.
Tačiau izraelitai leidosi būti įspėjami ir pradėjo vėl atstatyti senąją šventyklą. Ir Dievas pasakė: dėmesio: šiandien jūs pradėjote atstatyti mano šventyklą. Ir nuo šiandien Aš jus laiminsiu. Šalis vėl taps vaisinga, skėriai daugiau nepasirodys, ir jūsų piniginė nebus skylėta.
Laikykis Dievo ir pagerbk Jį geriausiais savo gyvenimo vaisiais! JAM reikia garbingiausios vietos ir tavo užsiėmimų kalendoriuje. Jo įsakymai turi didesnę vertę negu trumpalaikis praturtėjimas, grįstas melais ir apgaule. Tuomet tu patirsi palaiminimą. JIS perneš per viską, Jo aprūpinimas yra geras ir gausus, piniginė nebus skylėta ir automobilis suges retai. Taip, JIS nuo šiandien laimins, jeigu Tu ieškosi Jo garbės.

Ačiū Jėzau, Tu viską atidavei dėl manęs. Aš nenoriu būti šykštus, bet taip pat noriu viską Tau atiduoti, ką turiu. Viskas yra paskirta Tau, ir tai turi Tave pagerbti: mano nuosavybė, mano automobilis, mano laikas ir energija. Ačiū, Tu nuostabiai manimi rūpiniesi!!!

„Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų.“
Laiškas hebrajams [žydams] 12, 14-15.

Jėzus sako, kad JIS yra tiesa, ir tiesa išlaisvins mus. Tiesa, kurios nesilaikome – mūsų neišlaisvina. Tai – tik tam tikra nuomonė. Tiesa išlaisvins mus tik tuomet, jei mes ja gyvensime. Mes siekiame santaikos, bet mūsų širdyse tiek sumaišties! Neteisingas poelgis mūsų atžvilgiu, neleidžia mums nusiraminti. Tai tarsi mūsų širdyje auganti karti žalinga šaknis. Tuomet karčius žodžius pradeda kalbėti ir mūsų liežuvis. Ir tokiu būdu, savo karčiomis ir neigiamomis kalbomis, mes užteršiame visą mus supančią aplinką. Kiek daug žalos, dėl karčių ir pavydžių kalbų, patiria šeimos ir bendruomenės! Kiek sumaišties į mūsų širdis atneša karčios žalingos mintys! Kiek santaikos ir šventumo (Dievo artumo) prarandame, vien dėl to, kad užuot siekę šventumo, daugiau dėmesio skiriame kartumui!
Santaika mumyse ir mūsų aplinkoje – šeimoje, santuokoje, darbo vietoje, bendruomenėje egzistuos tik tokiu atveju, jei tuoj pat, nedelsiant atleisime, ir taip elgsimės nuolat, kol tai mums taps įpročiu. Taip, kaip Jėzus mums nuolat atleisdamas turi mums naują viltį, taip turime gyventi ir mes. Tuomet mūsų karti ir sužeista širdis bus pagydyta ir santaika įsiviešpataus mumyse ir mūsų aplinkoje. Ir taip mes tapsime gyvenimo šaltiniu tiems, kurie vis dar ieško santaikos. JIS yra mūsų santaika!!! JO dėka mes sugebame atleisti.

Malda: Dėkoju Jėzau, kad pasigaili manęs ir nuolat padedi man atleisti kitiems. Aš nebenoriu savo širdyje palikti vietos kartėliui, net ir dideliuose ginčuose trokštu Tavo dangiškos santaikos! Dėkoju, kad Tu gyveni manyje ir padedi visose situacijose. Dėkoju, kad esi šalia manęs!

„Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“
Pradžios knyga 4, 7

Taip, nuodėmė tykoja mūsų, bet mes galime ją įveikti, kol esame ryšyje su Jėzumi ir leidžiame Dievo Dvasiai mus vesti. Tuomet galime žvelgti aukštyn be gėdos ir be raudonio. Kitaip mes turime nuleisti akis, nes mums dėl nuodėmių yra gėda. Išgelbėjimą iš nuodėmių mes rasime tik Jėzuje!
Žmonių veiksmai be Dievo yra lyg sūkurys, tempiantis viską žemyn. Mums negalima prie jo per daug priartėti! Laiške romiečiams 1 skyriuje aprašoma kaip Dievas atiduoda nuodėmei žmones, kurie nenori Jo klausytis: jie gauna tai, ko siekia. Jie siekia seksualinės laisvės ir tampa vergais. Kiek kančios ir neteisybių atsitinka, kai žmonės seka įvairiomis nuomonėmis, kurios iš pirmo žvilgsnio visai neblogai skamba! Mes, krikščionys, turime savo nuomonę apie moralę ir turime sekti Dievo supratimu ir Jo Kūrinijos tvarka. Mums nereikia garsiai propaguoti savo moralinių įsitikinimų, bet tiesiog jais gyventi. Skelbkime apie Jėzų – Gelbėtoją, nebūkime moralizuojantys apaštalai.
Gali būti, kad Tu ir pats esi giliai įklimpęs į neteisybes ir nuodėmę. Galbūt net nužudei žmogų, to siekdamas arba ne. Galbūt Tave kankina kaltė. Tuomet Tau galioja šis Dievo Žodis: „Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna“ (Izaijo 1, 18). JIS nori Tau atleisi; – priimk Jo atleidimą, tuomet nurims Tavo nerami širdis.

Malda: Dėkoju, Jėzau, kad išgelbėjai mane iš nuodėmės! Tu man atleidai ir aš vėl be gėdos galiu žvelgti aukštyn. Tu išlaisvinai mane! Tad noriu laikytis Tavęs, nes tik Tavyje esu saugus. Tu esi mano Gerasis Ganytojas!

Dieve, Tu esi mano Dievas,
tavęs aš ieškau, –
mano gyvastis Tavęs ilgisi,
mano kūnas Tavęs trokšta, –
kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė.
Psalmė 63, 2

Dovydas eina prie esmės: mūsų tikėjimo centras yra pats Dievas. Ne Biblija, ne mūsų žinojimas, ne MŪSŲ tikėjimas, bet vien tik Dievas. Mes JĮ sutinkame Jėzuje, be Jėzaus mes neturėtume jokio priėjimo, jokio žinojimo apie Dievą, neturėtume atleidimo ir apvalymo, neturėtume pergalės prieš mirtį ir velnią. Tik Jėzus yra mūsų kelias pas Dievą.
Žmonės tūkstantmečius ieškojo Dievo ir daug dėl to paaukojo, jiems taip pat kilo daug išmintingų minčių. Tačiau jie nesurado Dievo. Kelias nebuvo laisvas. O Dievo ilgesys visada buvo labai labai didelis. Dauguma jų pasninkavo, kankino save, daug keliavo ieškodami Dievo. JIS yra tai, ko taip ieško mūsų širdis; – be JO mūsų širdis nepatenkinta, ji niekada nenurimsta.
Dovydas buvo vienas dykumoje. Jis žinojo, kad vienintelė tikra paguoda yra ta paguoda, kurią suteikia Viešpats. Vienintelis ištikimas palydovas yra Viešpats. Vienintelis vilties ir pasitikėjimo, džiaugsmo ir ramybės šaltinis randamas Viešpatyje. Tai įgyvendina ne JO dovanos, ne puikios žinios, kurias mes turime apie Dievą; ne, tik Dievas asmenyje suteikia visa, ko taip ilgisi mūsų siela.
Ar koncentracijos stovykloje, ar holivude: žmonės visur pradeda ieškoti gyvenimo prasmės. O suradę Jėzų, jie randa gyvenimo centrą, gyvenimo rato ašį. Aplink JĮ visa sukasi, su JUO visa susitvarko ir JAME viskas randasi. – Jėzus visatos centras.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi kelias pas Dievą. Tavyje yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Tu esi išmintis ir pažinimas. Tikrai, Tavyje manoji širdis nurimsta. Tavęs aš trokštu, man vis labiau Tavęs reikia, kad pasisotinčiau Tavęs. Trokštu daugiau Tavęs, Jėzau!!

Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai,
krykštaus pražysdama dykvietė.
Kaip lelija
jinai žydėte syžydės
ir džiūgaute džiūgaus laiminga.
Izaijo knyga 35, 1f.

Prieš pora dienų galvojau apie didįjį prabudimą dienų pabaigoje. Mintyse nuskambėjo: bus kaip pavasarį. Ir čia, ir ten viskas maišosi. Saulė šviečia ilgiau. Tampa šilčiau. Vieversiai skrajoja ore ir čiulba. Medžiai sukrauna pumpurus, vėliau sprogsta lapai. Vėjas pučia lengvą orelį. Debesys spindi ir plauko ….. Viskas bus kaip visada, lyg ir nematyti jokių pokyčių, tik su kiekviena diena įžingsniuoja pavasaris. Ir kuomet prisimeni paskutinias savaites, matai, kaip greitai viskas gali per savaitę išsirutulioti.
Toks turėtų būti prabudimas? – klausiau aš. Taip, – toks buvo atsakymas. Niekas nepatiria įtampos, visi džiaugiasi, visa judesyje, visi plūsta į sodus, kad tik išnaudotų orą. Tarsi būtų paleistas startinis šūvis ir visi pajudėję iš vietos. Tačiau visi džiaugsmingi, ramūs, kupini energijos bei troškimo veikti. Žiemos miegas praėjo, atitraukiamos užuolaidos, atidaromi langai ir užplūsta pavasaris. – Toks yra prabudimas.
Hm, pagalvojau aš, štai koks jis. Bet man dar daug laiko reikėjo visa tai apmąstyti. To aš paprasčiausiai neįsivaizdavau… Tačiau jau po valandėlės aš džiaugiausi, nes prabudimas – tai joks stresas, tai nereiškia dar daugiau darbo. Tai Dieviškasis prabudimas, ne aš jį vykdau… Tikrai, šiandien aš tuo džiaugiuosi. Bus išties puiku!

Dėkoju, Jėzau, Tu visada viską man taip aiškiai išaiškini. Žinai, kartais perimu kitų įsivaizdavimus, tada kyla daug įtampos, patiriu stresą. Tačiau su Tavimi viskas teikia džiaugsmą, nėra jokios įtampos. Su Tavimi viskas tiesiog nuostabu!!

Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų VIEŠPATYJE.
Romiečiams 8, 38f

Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus,- kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina. Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus. Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? Ar nelaimė? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas? Parašyta: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui“. Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo. (31-37 eilutės).
Kartais galvoju, kai Dievas rašė šias eilutes, tai JIS manęs dar nepažinojo. Su manimi yra tikrai sunkoka ir mano problemos neišsprendžiamos. Čia JIS atrodo padarė klaidą. Bet kuriuo atveju sau ir savo problemoms neturiu jokios vilties, kad Dievas gali kažkaip padėti.
Vakar man tapo aišku, kad aš turiu tokį vidinį, paslėptą nusistatymą. O šiandien VIEŠPATS manęs klausia: ar tu nenori žengti žingsnį ir savo neišsprendžiamas problemas patikėti man? Ar tu nenori pradėti dėkoti už tai, kad aš Tave išgelbėsiu? Man gimsta mintyse giesmė: dėk savo ranką į delną vyro, kuris nutildė jūrą; dėk savo ranką į vyro iš Galilėjos delną! Taip, aš noriu šiandien tai sąmoningai padaryti: aš nusprendžiu save ir savo neišsprendžiamas problemas pavesti Jo stiprioms rankoms!

Ačiū, Jėzau, Tu esi Stipresnis! Aš sudedu save ir savo sunkumus į Tavo rankas; aš n o r i u Tavimi pasitikėti ir aš noriu Tau dėkoti, kad Tu esi visada šalia, man padedi ir mane gelbsti. Tau iš tiesų jokia problema nėra per sunki ar nesvarbi. Tu esi Dievas, kuris m a n e myli!