Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.
Evangelija pagal Matą 10, 29 – 31

Jėzus labai gerai mus pažįsta! Tik JIS vienintelis žino apie mus viską, nėra tokios paslapties, kurios JIS nežinotų. Tačiau Savo žinias apie mus JIS panaudoja ne tam kad mus teistų ar smerktų. JIS žvelgia į mus meilės akimis ir tiria mus, norėdamas viską pagerinti bei išpuoselėti. Su tokiu galingu Gynėju mums reikia bijoti tik vieno: Jo. Praradęs Jį, prarasiu viską.
JIS sukūrė nuostabius žvirblius, kurie straksi po kiemą, čirškauja ir lesa grūdus. JIS sukūrė juos, nes Jam jie patinka ir JIS juos myli bei rūpinasi jais. Tad kiek vertesnis tuomet yra žmogus! Koks vertingas esi Tu! Tu esi Jam toks brangus, kad dėl Tavęs JIS atiduotų viską. Mūsų materialūs turtai Jam neturi jokios reikšmės. Žmonių susižavėjimas naujais daiktais Jam sukelia juoką. JIS turi visko su kaupu ir mielai tai dovanoja! Bet JIS turi dar ir kitokį turtą, kurį JIS dar mieliau suteikia: Tai tikras gyvenimas. Paulius buvo vyras pagal Jo širdį, pripildytas šių Dievo turtų bei tikro gyvenimo. Gyvendamas visiškai arti Dievo širdies, Paulius galėjo būti tiek turtingas tiek vargšas, tiek sotus tiek alkanas, jam tai buvo visiškai nesvarbu. Daug svarbiau jam buvo Dievo artumas ir turtai, kurių gali suteikti tik mūsų Tėvas: Tikras gyvenimas, pilnatvė, ramybė, džiaugsmas, kurio niekas negali sugriauti, meilė, priėmimas, paguoda, padrąsinimas.
Mes nebenorime nieko bijoti, nes mūsų Dievas rūpinasi mumis! Mes bijome tik vieno – prarasti Jį mūsų gyvenimuose. JIS mums yra labai brangus ir mes Jam esame ypatingai stipriai brangūs!

Dėkoju, Jėzau tau, kad šiandien Tu padrąsini mane! Tu laimini ir globoji šią dieną. Tu esi šalia, tad ko gi turėčiau bijoti? Šiandien Tu padėsi man. Kai nebeturiu ryžto, Tu pakeli mane, suteiki naujų minčių ir idėjų. Man Tu esi tiesiog viskas!

Štai sėjėjas išėjo sėti.
Evangelija pagal Matą 13, 3

Apie Dievo Karalystės paslaptis Jėzus aiškina palyginimais tam, kad mes geriau suprastumėm. Sėkla čia – tai Evangelija, Dievo Žodis. Laukas – tai žmonės, kurie klauso Dievo Žodžio. O sėjėjai – tai Jėzus ir visi žmonės, kurie dalijasi Evangelijos žinia ir ją skleidžia.
Sėjėjas neturi taupyti, nes kas šykščiai sėja, tas šykščiai ir pjaus. Jis dosniai dalija visur, kur nori nuimti derlių. Taip pat ir lauko pakraščiuose sėja, net jei pakraščiuose sėkla greičiausiai kris į piktžoles.
Jėzus buvo Didysis Sėjėjas. Vis dėlto ne visi įtikėjo, kurie išgirdo. JIS darė didelius stebuklus ir darbus, ir vis dėlto ne visi atgailavo. Kartą JIS išgydė dešimt raupsuotųjų, bet tik vienas sugrįžo padėkoti. Mes negalime tikėtis, kad turėsime daugiau pasiekimų, nei Jėzus. Kai mes sėjame, ne kiekviena sėkla sudygsta.
Kai mes gyvename, turime kiekviena pasitaikančia proga sėti Evangelijos žinią. Tai būtų galima palyginti, lyg kažkas keliauja per šalį ir visur, kur tik pasirodo, sėja Evangelijos sėklas. Daug patenka ant uolų, daug nukrenta į erškėčius, daug sėklų neturi gilesnio žemės sluoksnio ir jos sudžiūsta. Vis dėlto daug sėklų nukrenta į derlingą žemę ir sudygsta. Gal ne iš karto, nes jos turi dirvožemyje subręsti. Gali praeiti ne vieni metai, kol pamatome mažyčius daigelius, kurie buvo pasėti. Tačiau net ten, kur ėjo mūsų kelias, visur išauga nauji daigai! Mūsų kelias visur yra pažymėtas tais naujais augalais. Taip turėtų būti!
Mūsų gyvenimo būdas turėtų suktis aplink Evangelijos žinios sėjimą. Sėjimas gali būti įvairus. Pavyzdžiui: tai gali būti padovanotas kažkam nedidelis kalendorius su Dievo Žodžiu arba  gali būti koks pasidalinimas gero, krikščioniško internetinio puslapio, arba gali būti pakvietimas puodeliui kavos ir geras pokalbis, arba dragų pavežimas iki bažnyčios net jei tai nėra pakeliui tau, arba tai gali būti Malda už kitus žmones, arba kokie gailestingumo darbai. Sėklos pasėjimui nėra jokių apribojimų, kiekviena idėja ir kiekvienas būdas yra geras, jei tai veda link Jėzaus!
Mes galime tik sėti Žodį, o Dievas jį pats augina. Žmogus pats turi apsispręsti, ką jis nori daryti su Evangelijos žinia. Vis dėlto mes turime prisiimti atsakomybę ir sėti Dievo Žodį. JIS sako: sėk ir nesirūpink kitų žmonių nuomone!

Jėzau, man kartais atrodo, kad Tavo Žodį manyje nustelbia usnys ir erškėčiai. Prašau, padėk man dėl Tavęs būti laisvam! Kartais mano širdis tampa lyg akmuo, nedygsta Tavo Žodžio sėkla joje. Prašau, atleisk man mano užsispyrimą! Kartais Tavo Žodis atneša man didelę viltį, deja klausimų ir abejonių lavina vėl užgęsina viltį manyje. Viešpatie, atleisk man už mano netikėjimą! Dėkoju Tau, kad  esi mano Viešpats, Tu pradėjai savo darbą manyje ir Tu jį pabaigsi. Tu esi mano Gerasis Ganytojas!

Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela,
nes iš Jo ateina man viltis.
Psalmių knyga 62, 6

Kartais mane vienu metu užgriūna galybė visokiausių dalykų; kartais tuo pačiu metu visi iš manęs kažko nori; kartais kyla kivirčai ir visą dieną nebūna ramybės; kartais dūžta gražios svajonės; kartais darbas per daug jėgų reikalauja; kartais jėgos visai apleidžia, baigiasi kantrybė, nebelieka vilties… kažkaip ne taip viskas vyksta.
Kaip pasisekė, kad Dievas yra šalia! Nes iš tikrųjų viskas kažkada žlugs. Net visas pasaulis kažkada žlugs. Mano gyvenimas kažkada baigsis. Kur viltis, kuri yra aukščiau visų nusivylimų ir netgi mirties? Tik Jame nugalėta mirtis, ligos, nuodėmės, tik Jame atstatomi sudaužyti gyvenimai. Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela, nes iš Jo ateina man viltis.
Kaip gera, jei aš anksti ryte, prieš prasidedant dienai, Jo ieškau. Aš pavedu Jo apsaugai save, vaikus, kiekvieną dieną, darbus, draugus ir visa kita. Aš Jo prašau pagalbos, išminties ir gailestingumo. JIS yra mano geriausias draugas ir lydi mane visos dienos metu. Jei aš prarandu gebėjimą sekti Juo, JIS mane palaiko. Jei atsitinka nelaimė, JIS būna šalia; – Jo valia vis tiek įvyksta, Jo paguoda vėl mane atstato. Jo rankoje aš esu saugus.
Jei suspaudimuose kyla klausimai: Kodėl visada aš? Kodėl tik aš turiu kentėti? Kodėl ši liga? Kodėl, kodėl, kodėl? Tada aš nukreipiu savo žvilgsnį į JĮ, į TĄ, kuris turėjo dar daugiau kentėti; – JIS yra su manimi. JIS neatsako į mano “kodėl?”, bet tiesiog yra su manimi. JIS yra mano viltis, nes JO žodis paskutinis. JIS yra mano draugas ir tuo pačiu visos kūrinijos Viešpats.
Jėzus sako:„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Atiduokite savo naštas man ir imkite ant savęs mano jungą, nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva. Aš esu romus, nuolankios širdies, kantrus ir ištikimas. Aš jus nešiosiu iki pat senatvės. Atėjus laikui aš jus paimsiu pas save, nes jūs esate Mano draugai.”

Dėkoju, Jėzau, kad Tu pripildai mano širdį džiaugsmu! Man nereikia Tavęs vis klausti „kodėl?“, nes Tu esi mano Viešpats. Kaip gera, kad Tu esi su manimi! Galiu rytais giedoti ir dėkoti; nes Tu, Viešpatie esi mano draugas, esi pats stipriausias. Tu esi Nugalėtojas ir Visagalis. Tavyje randa mano siela ramybę, nes Tu esi mano viltis, kuri manęs niekada neapvilia.

Būk mano užuovėjos uola, stipri tvirtovė man išgelbėti.
Psalmyno 71, 3

Kartą su savo mažaisiais buvome mieste. Norėdami susipažinti su aplinka, jie visur bėgiojo; – šitiek įdomių daiktų! Lakstydami aplink jie visą laiką palaikė akių kontaktą ir nutoldavo tokiu atstumu, kad matytų mus. Jei kažkas atsitikdavo, jie greitai atskubėdavo papasakoti, o kai nukrisdavo, atbėgdavo pasiguosti ir sulaukti paguodos.
Panašiai turėtų būti ir su mumis: Mums reikia tos ramybės oazės. Mes dirbame, keliaujame, sportuojame, leidžiame laisvalaikį, dirbame bendruomenėje ir sprendžiame visus kitus reikalus. Kaip gerai, kad mūsų ramybės oazė visuomet yra lengvai pasiekiama ir, kad VIEŠPATĮ visuomet matome priešais save. Iškilus klausimams kreipiamės į Jį. Suklydę greitai ateiname pas Jį ir prašome, kad JIS tą klaidą ištaisytų. Iškilus pavojui, bėgame pas Jį, nes Jame yra saugumas ir prieglobstis. Kilus ginčui, slepiamės po Jo sparnais. Kaip gerai būna, kai nuolat palaikome akių kontaktą su Juo, VIEŠPAČIU! Kaip nuostabu, kad bet kuriuo metu galime ateiti pas Jį; – JIS visuomet turi laiko, yra kantrus, stiprus, mylintis, paguodžiantis… nėra nieko, dėl ko pas Jį negalėtume ateiti.
Taip, JIS yra mano užuovėjos uola, stipri tvirtovė man išgelbėti!!
Palaikydamas akių kontaktą su Juo, pastebiu, kad viskas juda pirmyn. Ramybės pertraukėlė praeina ir štai VIEŠPATS vėl žengia žingsnelį pirmyn, o aš seku paskui Jį. Tokiu būdu gyvenimas negali būti nuobodus, bet priešingai – įdomus nuotykis! Ką JIS nusiteikęs daryti šiandien? Kur Jo kelias ves rytoj? Su Juo tikrai nebus nuobodu, monotoniška ar neįdomu!
Ratas turi daugybę stipinų, o centre viso to yra ašis, aplink kurią viskas sukasi. Taip turi atrodyti ir mūsų gyvenimo ratas. Visos sritys turi suktis aplink Jį, JIS yra prasmingai viską sukantis centras. JIS yra užuovėjos uola, su kuriuo gyvenime sekasi.

Kaip gerai, Jėzau, Tu esi tas centras, aplink kurį viskas sukasi! Nelaimės ir teroro aktai neturi jokios galios, palyginus su Tavimi. Tu esi užuovėjos uola net ir tuomet, jei visa kita visiškai nesaugu. Bet kuriuo metu galiu ateiti pas Tave. Kiti atostogauja, turi pertrauką, arba yra nekompetatingi, tačiau Tu visuomet esi šalia, – kaip gerai, kad radau Tave!!

Bet Tu esi Dievas, pasiruošęs atleisti, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras, todėl neapleidai jų.
Nehemijo 9,17

Izraelitai tais laikais buvo šiek tiek kvailoki. Dievas išlaisvino juos iš Egipto vergijos ir jiems matant padarė didelių stebuklų. Bet mintyse izraelitai ir vėl su ilgesiu į Egiptą sugrįždavo! Jie prisimindavo skystą sriubą, kuri dabar jiems atrodė kaip skaniausias guliašas; jie prisiminė kietus šiaudinius gultus, kurie dabar atrodė kaip dangiško minkštumo lovos. Jie užmiršo prižiūrėtojų smūgius, alkį, kaitrą, neteisybę, … Juos viliojo ir vėl Egiptas! Jie priekaištavo Mozei ir Dievui, tarsi JIS būtų išvedęs juos į dykumą tik tam, kad jie ten numirtų iš bado ir iš alkio.
Tačiau Dievas buvo atlaidus šiai kvailai, užsispyrusiai tautai. Juk JIS tiek daug darbo atliko, išlaisvindamas juos iš vergijos! JIS nuolat atleisdavo jiems kaltes. Net ir tada, kai jie pasidirbdino iš aukso kitą dievą ir jį garbino. JIS buvo kantrus ir lėtas pykti. JIS buvo maloningas ir gailestingas. Kiekvieną rytą JIS duodavo jiems duonos iš dangaus. Vandeniui liepė tekėti iš uolos. Putpelių pulkui (delikatesui!) įsakė kristi ant stovyklos. Per keturiasdešimt keliavimo dykuma metų izraelitų batai nenusidėvėjo, ir jų drabužiai nesuplyšo. Net tokiomis smulkmenomis Dievas rūpinosi! JIS aprūpino juos viskuo, ko jiems reikėjo ir jiems būtų visada gerai klostęsi. Tačiau tas jų kvailas užsispyrimas: aš nenoriu! Aš noriu atgal į Egiptą!! Kokia puiki ten vergystė!!! O čia tik smėlis … baisiai nuobodu ir tuščia!
Kaip gerai, kad Dievas kartais nereaguoja su visu rimtumu į mūsų elgesį. Nes ir mes dažnai žvelgiame atgal ir ilgimės senų laikų. Mes dažnai nebematom savo gyvenime Dievo veikimo ir Jo stebuklų. Kartais esame tikrai akli, užsispyrę ir kvaili. Baisu!
Bet Dievo pažadas mums toks: JIS yra Dievas, kuris mums atleidžia. JIS yra maloningas ir gailestingas ir niekada mūsų nepaliks. JIS turi kantrybės su mumis. JIS nepaliks mūsų likimo valiai. JIS turi vilties mums!

Ačiū, Jėzau, už Tavo kantrybę! Atleisk, kur mes esame kvaili ir užsispyrę, ir tik žvelgiame atgal. Tu turi vilties mums, Tu matai tą nuostabiai mums paruoštą dabartį ir ateitį! VIEŠPATIE, aš noriu vėl žvelgti į Tave ir savo žvilgsnį nukreipti į priekį! Juk Tu esi čia!

Tikėk manimi, aš siunčiu angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje ir nuvesti tave į vietą, kurią paruošiau. Būk jam atidus ir klausyk jo balso. Nemaištauk prieš jį, nes jis neatleis jūsų nusikaltimo. Jis turi mano vardą.
Išėjimo knyga 23, 20 – 21

Mes pažįstame angelą, turintį savyje Dievo vardą: Jėzus, mūsų Kristus, Mesijas ir Išganytojas. JIS yra pirma mūsų, kai einame į darbą, vykdome Jo paskirtą užduotį arba randame vietą, kurią paskyrė Dievas. JIS eina priekyje ir saugo mus kelyje. Kaip gera, kai jaučiame Jo globą! Kur dar gali mūsų vaikai jaustis saugiau nei po Jo sparnu? Kaip gera: JIS yra mūsų darbuose, rūpesčiuose, kasdienybėje, eina priekyje ir saugo mus. Kaip gera, kad mes patiriame tokią globą ir saugumą, kad mūsų gyvenimas priklauso Jam. Kiek Dievas mus saugojo, kiek prisidėjo, kai mums buvo blogai! JIS yra čia ir jei kenčiame, žinome: Dievas galėtų tai bet kada pakeisti, jei tai Jam būtų svarbu.
Neprieštaraukime Dievui ir nenusigręžkime nuo Jo. Juk taip retkarčiais yra, kad nekreipiame dėmesio į Jį, neklausiame Jo. Tad ir toliau einame savo gyvenimo keliu, nors jaučiame lengvą nepasitenkinimą. Arba esame nesukalbami ir nesielgiame taip, kaip mums patarė Dievas. Tuomet Jėzus tampa labai liūdnas, nes tai rodo, kad nepasitikime Juo, kuris mus taip myli!
Kai Dievas pašaukia naujai užduočiai, JIS eina priekyje mūsų ir pašalina visus sunkumus, kurių mes vieni negalėtume įveikti. Atsižvelkime į Jį ir klausykimės Jo balso, skirkime Jam kelias valandas ramybėje. Net „nepajėgūs“ žmonės tampa galingais meilės įrankiais Jo rankose. Turėkite drąsos! JIS padarys viską, o mums reikia tik eiti ir laikytis už Jo rankos. Juk Dievui patinka mus laiminti ir būti maloningam. Kiekvieną rytą mes iš Jo sulaukiame pasigailėjimo.

Dėkoju, Jėzau, kad eini priekyje manęs ir išlygini kelią. Su Tavimi galiu bėgti lengvai ir be rūpesčių. Ne visada viską suprantu, bet galiu tikėti ir pasitikėti Tavimi. Tu esi mane mylintis Dievas.

Mano sūnūs, nebebūkite daugiau apsileidę, nes jus VIEŠPATS išsirinko būti savo Artume, kad jam tarnautumėte kaip jo tarnai, aukodami atnašas.
Antroji Kronikų knyga 29, 11

Tuomet, kai Ezekijas tapo Judėjos karaliumi, šventykloje nevykdavo pamaldos. Ji buvo užrakinta, nebuvo atliekami jokie kasdieniai ritualai. Tauta sekė kitomis dievybėmis, o kunigai ir patarnautojai užsiimdavo kitais darbais. Todėl šalis kentė nesėkmes, badą, priešus, karus, nelaisvę. Tačiau Ezekijas buvo Dievo žmogus. Jis troško išvalyti šventyklą ir atgaivinti pamaldas. Pirmiausia jis atvėrė senus, sunkius ir surūdijusius vartus.
Šiandien Dievo šventykla yra Jėzaus bendruomenė. Norime atgaivinti ją, pirmiausiai privalome atidaryti vartus. Vartus savo širdies bei bendruomenės, kad pajaustume gaivų, Dievo siųstą, vėjo gūsį. JIS trokšta viską iškelti į dienos šviesą; JIS atsikratys viso seno šlamšto, voratinklių, dulkių ir purvo. Tad mūsų senas mąstymas turi įgauti naują kryptį. Jeigu mes atversime vartus Dievui, karalių Karaliui, tai daug kas pasikeis. JIS turi būti ne svečias, o Valdovas. Mes laukiame Jo palaiminimo. Tuomet apsivalome. Tai neturi būti nuobodžios pamaldos, ritualai, kurių mes laikomės, tačiau jie mūsų nepaliečia. Dievas tikisi širdžių, kurios Jį karštai ir nuoširdžiai mylėtų. JIS nori paversti šventyklą Dievo namais! Nebūkime apsileidę, atiduokime Jam viską. JIS išsirinko mus ne dėl patogumo ar gražumo, bet kad būtume Jo artume, Jam tarnautume ir aukotume atnašas. Mes esame Jo tarnai, kurie puošia šventyklą ir šlovina Dievą. Jauskime Jo būtį čia žemėje, per maldas ir tarnystę prašykime Jo gailestingumo žmonėms. Dievas yra gyvenimas, tad Jo tarnai ir bendruomenė turi būti pilni Jo gyvenimo! Koks didis pašaukimas: Dievas išsirinko mane. Privalau būti Jo artume ir Jam tarnauti bei aukoti atnašas. Ar aš esu to vertas?

VIEŠPATIE, mano Jėzau, aš atveriu Tau savo širdies duris! Pripildyk ją gaiviu vėjo gūsiu iš Dievo, kad galėčiau naujai gyventi! Pašalink visą, kas nereikalinga ir pripildyk mane Savo dvasios ir gyvenimo! Parodyk, kurioje vietoje mano mąstymas pasenęs – aš noriu tai pakeisti ir galvoti, kaip trokšti Tu. VIEŠPATIE, Tavo šventyklai reikia naujo gyvenimo! Už tai noriu Tau tarnauti ir aukoti atnašas.

O jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis.
Luko 5, 16

Tik pradėjus Jėzui pamokslauti, žinia apie Jį sklido vis plačiau, ir būrių būriai rinkdavosi jo pasiklausyti bei pagyti iš savo ligų. O Jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis (15 ir 16 eil.).
Mes, tarsi būtume išmintingesni, dažniausiai elgiamės kitaip nei Jėzus. Kai tampame žinomais, mes pradedame stresuoti, plušame nuo ryto iki vakaro, nes stengiamės, kad visi žmonės aplink mus būtų laimingi. Sulaukę gero darbo pasiūlymo turime save užsirekomenduoti ir atiduodame tam visą save ir taip, vietoje pasitenkinimo jausmo mus užvaldo stresas. Kuo daugiau užduočių gauname, tuo mažiau laiko lieka Jam. Gaila.
Tai žinodamas, Jėzus propagavo kitokį gyvenimo stilių. JIS netapo darbo, neatidėliotinų reikalų arba žmonių vergu. JIS buvo tik Dievo vergas ir klausė Jo. Net ir matydamas, koks būtinas yra Jo gailestingumo patarnavimas, JIS nesileido būti kažkieno pasisavintu. Ar dėl to JIS buvo egoistas? Ne, JIS tiksliai žinojo, kad be Dievo stiprybės ir be maldos JIS negalėtų nieko padaryti! Kaip kišeninis žibintuvėlis šviečia tol, kol baterija pilna, taip ir JIS gali tarnauti tik tol, kol Jį pripildo Dievo stiprybė. Net jeigu vis dar tvyro visiška tamsa, – baterijai išsikrovus, šviesa užgęsta. Net jei esi toks reikšmingas: Be Dievo stiprybės Tavo jėgoms gresia išsekimas.
Jėzui reikėjo to laiko, skirto bendrystei su dangiškuoju Tėvu, ypač tuomet, kai Jo laukė sunkus darbas arba, kai reikėjo priimti svarbius sprendimus. Verčiau Jis atsisakydavo maisto, gėrimo ar miego, nei pokalbio su Savo Tėvu. Tokiu būdu čia JIS galėjo dirbti Dievo darbus, nes priešingu atveju galbūt tai būtų tapę Jo paties darbais.
Norėdami čia dirbti Dievo darbus, mes, kaip ir Jėzus, turime žinoti kokia yra Jo valia. Nes kitu atveju, atliksime savo, o ne Dievo darbus. Neeikvok savo gyvenimo „svarbiems“ reikalams, daryk tai, kas turi reikšmės amžinybei! Mūsų gyvenimas turi būti kaip rato viduryje aplink ašį išsidėstę dviračio stipinai. Kaip gali suktis ratas, jei stipinai išsikraipę? Kaip mes turėtume patarnauti Dievui? Tik maldoje, bendraujant su Dievu galime suprasti, ko JIS nori. Tik bendraudami asmeniškai su Juo gausime Dievo stiprybės, drąsos, ryžtingumo ir ramybės.

Dėkoju, Jėzau, kad parodai man, kas iš tiesų yra svarbiausia. Taip, nepaisant begalės kitų svarbių dalykų, kiekvieną dieną aš noriu atrasti laiko Tau! Tu esi mano gyvenimo centras, ašis, aplink kurią viskas sukasi. Dėkoju, kad aprūpini mane viskuo, ko man reikia. Meldžiu, padėk man išmintingai suplanuoti ir praleisti Tau skirtą laiką. Man nieko nėra svarbiau už Tave.

Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos.
Apaštalų darbai 4, 32

Tokios artimos bendrystės ir mes norime! Visi kaip vienas kumštis, visi vienos širdies ir vienos sielos, kiekvienas galvoja apie kitą ir linki jam viso ko geriausio iš visos širdies… Ach, tada mes jaustumėmės nuostabiai! Jei mums reikalinga pagalba, kažkas yra šalia, jei mes esame vieniši, kažkas yra šalia, jei mes turime problemų, kažkas mus išklauso, jei mes džiaugiamės, visi kartu džiaugiasi… tai jau kaip rojuje!
Jėzus nori tokių santykių, tokio šilto bendravimo mūsų bendruomenėse. Tačiau JIS žino mūsų problemą: mūsų vidinis storas ir didelis AŠ griauna bei naikina šiuos nuoširdžius santykius.
Priešas mėgina mus apgauti visais įmanomais būdais. Jis mus apgaudinėja piršdamas mums visokiausių dalykų, kurių mums būtinai reikia, – “jūs šito ypatingai nusipelnėte”. Jis rodo mums per padidinamąjį stiklą kitų žmonių klaidas, lyg mes patys būtumėm angelėliai. Jis rodo mums mūsų problemas tam, kad tik mes būtumėm užsiėmę. Jis padaro mus jautrius ir mes jaučiamės taip, lyg neteisingai su mumis elgtųsi, jaučiamės ignoruojami, sužeisti, vieniši. Šitaip priešas maitina mūsų vidinį storą AŠ, kad tik mes būtumėm užsiėmę su savimi. Tada bendruomenėse nebeliks nuoširdaus bendravimo. Bendravimas taps su kartėliu, o priekaištai taps garsūs, bus kovojama dėl valdžios, bus lipama per galvas, stumiant save į priekį, bus leidžiami gandai, santuoka nebeliks šventa. Šitai yra labiau panašu į pragarą, o ne į dangų. Priešas džiaugiasi ir trina rankas, o Jėzus stovi šalia, liūdnas ir nusiminęs.
Jėzus nori tą vidinį storą ir didelį AŠ išrauti su šaknimis. Todėl JIS sako: „Jei kviečio grūdas nemirs, jis neduos jokių vaisių. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą, nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva! Aš atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtumėte.”
Jėzus pats pradėjo kurti bendruomenę, kuri iš tikrųjų yra JO bažnyčia. JIS parengė žmones, kad bendruomenė galėtų gyvuoti. Jie bus vienos širdies ir vienos sielos, kad lyg magnetas trauktų daug prarastų sielų. Tai yra įmanoma tik tuo atveju, jei mes nukryžiuojame savąjį AŠ ir galų gale Jėzų pasodiname į sostą savo širdyje. JIS turi valdyti, o ne mano storas ir įžeidus AŠ!

Jėzau, TU turi būti mano karalius! Aš noriu dėl Tavęs gyventi, kaip ir Tu gyveni dėl manęs. Parodyk man, kur mano storas, tingus, įžeidus AŠ griauna bendruomenę ir padėk, kad per mane ateitų gyvenimas! Tu man tiek daug palaiminimų esi paruošęs, man nebereikia daugiau dėl savęs rūpintis. Tu esi Gerasis Ganytojas!

Tu būsi šlovės karūna ir karališkas vainikas Viešpaties, tavo Dievo, rankoje.
Izaijo pranašystė 62, 3

Vakar aš mąsčiau apie Pamąstymus ir man visų pirma pasirodė, kad aš vis rašau apie tą patį. Tada aš perskaičiau kelis ankstesnius Pamąstymus ir pastebėjau, kad kiekvieną kartą aš rašau apie kažką kita, tačiau viskas sukasi apie vieną ašį – mūsų Viešpatį Jėzų. Tada Viešpats parodė man brangakmenį, nušlifuotą ir nupoliruotą. Vaje, kaip jis blizgėjo ir tviskėjo! JIS manęs paklausė, kiek gi briaunų turi tas akmuo. Pradėjau skaičiuoti. Tačiau netrukus aš pastebėjau, kad jų yra daugybė – jų visų neįmanoma suskaičiuoti! Taip, pasakė JIS, ir tai yra tik vienas brangakmenis. Kiek briaunų turi žmogus? Ar įmanoma iki galo pažinti žmogų? Vis atsiranda naujų briaunų, kurių dar nepažįstame. O kaip yra su Viešpačiu? Kas gali visas briaunas pažinti? Tai neįmanoma! Bet kiekviename Pamąstyme yra aprašoma tik viena mažutė briauna, ir jei būtų šimtai tūkstančių Pamąstymų, vis tiek vėl ir vėl atsiras daug naujų briaunų.
Brangakmeniai ir deimantais susiformuoja giliai po žeme. Ten nėra jokios šviesos, tik tamsa. Esant dideliam slėgiui jie spaudžiami ir formuojami. Panašiai vyksta ir su žmogumi: esant spaudimui ir tamsoje, slaptumoje, formuoja Jėzus savo brangakmenius. JIS šlifuoja ir poliruoja juos iki tol, kol jie sutviskės ir sublizgės; – bet JO šviesoje. JIS paprastus žmones paverčia deimantais ir karališkais vainikais Viešpaties rankoje! Pasilik Viešpaties rankoje tam, kad šviestum ir tviskėtum JO šviesoje! Be JO šviesos deimantas yra paslėptas, niekas negali matyto jo grožio.
Jėzus yra nuostabus. JIS yra pats didžiausias brangakmenis! Visi mėginimai JĮ apibudinti yra tik maži mėginimai, bet ne realybė. Šiandien ryte aš skaičiau Apreiškimo Jonui knygoje, kaip Jonas mato Jėzų ir mėgino tai aprašyti. Jėzus yra daug daugiau, nei visi žodžiai! JIS yra sukoncentruota energija, galia, jėga, stiprybė, valdžia, autoritetas ir tuo pačiu JIS yra gailestingumas, meilė, malonė, gerumas, nuolankumas, teisingumas ir taip pat ramybė, džiaugsmas, viltis… JIS yra nepalyginamai stiprus, jautrus, visagalis, mylintis Dievas.

Jėzau, visų žodžių Tau per mažai! Gerai, kad aš galiu Tave pažinti. Tu atveri man save, Tavo artumoje yra nuostabu. Nuostabu pažinti Tavo Asmens įvairias briaunas. Prašau, padaryk mane brangakmeniu Tavo rankoje!