Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Dangūs yra VIEŠPATIES buveinė,
o žemę Jis atidavė žmonėms.
Psalmių 115, 16

Dievas sukūrė dangų ir žemę, bet žemę Jis patikėjo žmogui. Tačiau šis nenorėjo bendradarbiauti su Dievu, kad užvaldytų žemę, jis nenorėjo prieš Dievą prisiimti atsakomybės, bet nuo Dievo pasislėpė sode. Dievas leido žmogui vadovautis savo paties valia, žemė ir toliau priklausė žmogui, o Dievas pasitraukė. JIS įsikišdavo tik tada, kai žmogus to norėjo. Todėl visur matome sugedimą: mokyklose, universitetuose, psichiatrijoje, ligoninėse, daugelyje pilietinių karų, kurie dabar vyksta, ir demonstracijose, kuriose vyrauja smurtas, karuose ir gamtos katastrofose. Visur yra chaosas, kurį Dievas mielai būtų galėjęs pašalinti. Bet žmogus nenori nieko bendro turėti su Dievu. O vienas jis kuria tik chaosą.  Kaip gražu galėtų būti žemėje!
Dievas viešpatauja danguje, ir ten yra nuostabu. Pilna spalvų ir muzikos, linksma, vyrauja dėkingumas ir gera nuotaika. Visur šoka ir gieda. Visi rūpinasi vienas kitu ir myli vienas kitą be šališkumo. Nuostabu yra danguje!
Sukurkime dalelę dangaus žemėje, vietą, kur Dievas valdytų. Bus puiku! Tokioje vietoje vyrauja džiaugsmas, ramybė, meilė, gailestingumas, atleidimas, išlaisvinimas … Čia tikrai gerai!! Visur, kur Jėzus anuomet buvo žemėje, buvo prisiartinęs ir dangus. Piktosios dvasios neturėjo jokių šansų, negalavimai buvo išgydyti, skausmai pradingdavo. Kur buvo Jėzus, ten buvo grynas džiaugsmas, vyko išgydymas, Dievo šlovinimas, ten buvo toks pasaulis, koks ir turėjo būti! Ir tokį mes norime jį turėti, mūsų pasaulį: persmelktą dangumi, pripildytą džiaugsmu.
Ir Dievas nori pradėti tavimi. Tu turi būti Jo Karalystės dalimi. Jėzus nori tavyje gyventi, ir Šventoji Dievo Dvasia turi tavyje viešpatauti. Tuomet tavo širdyje švies šviesa ir viešpataus džiaugsmas. Ir tada tavo aplinka taps gabalėliu dangaus. Ir kai tu susitiksi su kitais krikščionimis, tai dangus bus jaučiamas dar intensyviau. Bus giedama ir juokiamasi! Taip, kur Jėzus yra VIEŠPATS, ten yra nuostabu!!
Sukurkime šiandien dar daugiau dangaus, dar truputį išplėskime ribas. Šypsokimės žmonėms! Neškime truputėlį jų naštas! Darykime tai, ką Jėzus darytų! Taip, sukurkime čia šiandien gabalėlį dangaus! Su Jėzaus pagalba tikrai pasiseks!

Ačiū Jėzau, ten, kur esi Tu, ten yra džiaugsmas, ten yra išgydymas ir išlaisvinimas! Tu esi nuostabus VIEŠPATS ir aš noriu šiandien padėti statyti Tavo Karalystę. Padėk man, VIEŠPATIE!!

Kas yra žmogus, kad jį atsimeni,
ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?
Psalmių 8, 5

Kartais man yra sunku mylėti žmones. Jeigu matai tik tai, kas yra prieš akis, tai yra labai sunku.
Aš kartais klausiu, o kaip Dievui sekasi mylėti šiuos žmones. O kur apskritai yra mylimų žmonių? Ar ne visi yra egoistai ir nusidėjėliai?
Štai Dievas pasakė: Žiūrėk, tavo kaimynė, ši senutė, turinti aštrų liežuvį. Įsivaizduok, šią naktį Aš jai duodu naują kūną, tokį, koks bus danguje, naują, gražų kūną. Ir atleidžiu jos kaltę, kad ji pagaliau neturėtų jokių rūpesčių ir jokių apsunkinimų. Šią naktį pašalinsiu ir visus jos negalavimus bei skausmus. Ir jos širdį išgydysiu nuo sužeidimų, kuriuos kiti jai padarė; – tuomet jai nereikės atsargumo sumetimais gintis piktu liežuviu. Ir, kas svarbiausia, aš išimsiu jos senąją širdį ir duosiu jai naują, minkštą, gailestingą širdį. Tada pagaliau ji žiūrės į kitus žmones kaip į žmones. Ir Aš atnaujinsiu jos dvasią. Tuomet ji galės kalbėti su manimi ir manęs klausyti. Ar žinai, kas tada bus? Nuostabus, puikus žmogus! Kantrus, draugiškas, gailestingas, tikras Dievo atvaizdas!
Taip, toks bus žmogus, kai Dievas jį atnaujins: super, nuostabus, gražus, gailestingas ir draugiškas, tikras žmogus, kokio ir tikėjosi Dievas. Ir tokį žmogų reikia paprasčiausiai mylėti. Taip, tai bus ir danguje: vienas kitą mylės ypatinga meile, su pagarba, su gailestingumu bei dėkingumu. Viskas spinduliuoja draugiškumu. Čia jau nėra vietos pavydui ir valdingumui, aštriems liežuviams ir kietoms širdims, pagiežai ir savigailai. Tai tikras dangus.
Man reikėjo apie tai pamąstyti ir pritarti Dievui: Taip, kaip Jis mato žmones, taip yra teisinga, tokie jie yra tikrai mylimi.
O kaip šiuo atžvilgiu yra su manimi ir su Tavimi? Ar jauti Dievo meilę sau? O gal tau šiuo požiūriu sunku, nes nesi pripratęs/tusi prie meilės? Ak vaike, leisk Jam tave mylėti ir lepinti, Tu iš tiesų esi Jo mylimas vaikas!

Ačiū Jėzau, kad Tu mane taaaaaip myli!! Ačiū, kad mielai būni su manimi! Ačiū, kad niekada man nekalbi piktai! Ačiū, kad aš Tau toks brangus esu! Ačiū, kad darai iš manęs naują žmogų! Ačiū!!!

Visi valgė ir pasisotino.
Evangelija pagal Matą 15, 37

Taip, taip yra kai tikime Jėzumi: Valgai ir tampi sotus.
Kitu atveju, būna, kad pavalgius vėl jauti alkį, saldumynai taip pat nepasotina. Mano mažieji, kai nevalgo pietų, visą dieną nerimsta, smaližiauja ir būna niurgzlūs. Kai mano skrandis tuščias, aš taip pat blogai nusiteikęs. Jei suvalgau kažką blogo, jaučiuosi prastai, bei esu suirzęs … Tokie pat jausmai užklumpa mus, kai ir dvasiškai neteisingai maitinamės: esame nepatenkinti, neramūs, suirzę; – kitaip sakant nelaimingi.
Labai svarbu, kuo mes maitiname dvasią ir sielą. Kokias knygas skaitome, kokius filmus žiūrime, kokiuose puslapiuose naršome internete, kaip prie visko prisideda draugai.Visa tai įtakoja mus ir savinasi mūsų dvasią, širdį, protą, jėgas. Tikrai sotūs tampame tik pas Jėzų. JIS turi viską, ko reikia, kad būčiau patenkintas: atleidimas, meilės žodžiai, gailestingumas, prieglobstis, laikas … viską, ko man trūksta. Aš paprasčiausiai turiu pasinerti į Jo glėbį. Kai einu pasivaikščioti ir pradedu Dievui dėkoti bei šlovinti, pasirodo JIS ir jo dėka aš net uždainuoju. Žinoma, laukiantys manęs sunkumai neišnyksta ir darbas pats nepasidaro. Tačiau aš drąsiai ir džiaugsmingai kreipiuosi į viešpačių VIEŠPATĮ ir be vargo galiu atlikti savo darbus. JIS laimina!

Taip, Jėzau, Tu parinkai man teisingą maistą. Pas Tave galiu sočiai pavalgyti. Kai išalkstu, visada galiu kreiptis į Tave. Net dešimt kartų per dieną! Tu turi laiko ir gali išklausyti mane. Kaip gera, kad pamaitini mano sielą!!

Aš nepaliksiu ir neapleisiu tavęs.
Būk stiprus ir drąsus.
Jozuės knyga 1, 5​ ​–​ ​6.

Štai prieš akis Jozuės laukė sunkus uždavinys, kuris jam paprasčiausiai buvo per didelis. Jis juk tebuvo žmogus! Kaipgi jis galėtų prisiimti tokią didelę atsakomybę? Dievas žinojo, kaip mąsto Jozuė, taigi jam padrąsinimui siuntė galingus žodžius. – Gerai, kai negalvojame apie save pernelyg gerai, o normaliai ir prieš savo Dievą išliekame kuklūs bei nuolankūs. Žmonės, kurie viską gali ir visur viską žino, Dievo akyse nėra labai patrauklūs.
Mes taip pat turime savo vietą, mums priskirtą Dievo. Kartais joje jaučiamės įdedantys pernelyg daug pastangų ir nesusitvarkome su darbu, arba žmonės visai nedraugiški ir nekantrūs, ir skundžiasi mumis. Taigi gerai, jeigu prisimename: Dievas mane čia atsiuntė, JIS man padės, JIS stovės mano pusėje.
Kartais mus kamuoja prisiminimai apie prarastas galimybes arba mūsų nesėkmes tam tikrose situacijose. Kaip gerai, kad Dievas visa tai žinojo jau prieš tūkstančius metų ir nepaisant to mus pasirinko! Taigi, JIS stovės mūsų pusėje, atleis, apvalys, padės, o labiausiai: JIS paguos mus, kai tik atrasime JAM laiko.
Žinai, Dievas pasirinko tave dar pirmykščiais laikais. Ir kadangi JIS tau jau kartą ištarė Taip, tai yra amžinas Taip. JIS visada žinojo, kokias klaidas tu padarysi. Nepaisant to JIS norėjo tavęs. Tai reiškia, JIS per viską perneš tave. Visas tavo nesėkmes, kaltes, nesugebėjimus, paprasčiausiai viską Tau JIS atleis, iš naujo tave aprūpins, apšarvuos bei įkvėps drąsos; – visai kaip tėvas savo vaikui, kuris mokosi bėgioti. Kaip dažnai tėvas turi pasakyti savo vaikui: tiesa, tu ir vėl nukritai, tačiau tu to išmoksi! Šiandien buvo jau šiek tiek geriau nei vakar, tau tikrai pavyks!
Tikrai, žinok: Dievas yra tavo pusėje. JIS neleis tau nukristi ir nepamirš tavęs. Pagalvok apie karalių Dovydą, kaip dažnai jis klydo ir vis dėlto Dievas sako: Jis yra žmogus pagal Dievo širdį.

Dėkoju, Jėzau, Tu pažįsti mano širdį! Noriu būti Tau ištikimas ir eiti savuoju keliu pasitikėjime Tavimi. Tačiau kartais man būna visko tiesiog per daug. Dėkoju, kad Tu turi kantrybės ir kad vėl ir vėl mane paguodi! Su Tavimi, prie Tavo širdies aš esu saugus net pilkomis, nusivylimo kupinomis dienomis. Kaip tai yra gerai!

Tėvas atsakė jam:
Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.
Evangelija pagal Luką 15, 31

Sūnus palaidūnas turėjo brolį, kuris visada buvo pas tėvą, jam padėjo ir dirbo jam visus darbus. Jis nieko už tai neprašė. Gyveno kaip vergas. Štai vieną dieną jis pasiskundė tėvui ir išliejo savo širdį. Niekuomet nieko aš neprašiau iš tavęs! Visada tik dirbau! Niekada nešvenčiau su draugais! Visada tik darbas! – tačiau tėvas nenorėjo nieko panašaus. Jis norėjo sūnaus, bendrininko, kolegos ir draugo. Žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti apie darbą ir visa kita.
Dauguma krikščionių yra kaip šis sūnus. Jie dirba Dievui. Jie sunkiai vargsta. Jie nepatiria jokio džiaugsmo ir neturi draugų. Jie nori parodyti Dievui, kokie geri ir svarbūs jie yra. Jie žino Bibliją, bet nepažįsta džiaugsmo. Jie vargsta, tačiau nėra džiaugsmingi, nerūpestingi, laimingi. Tai labai apgailėtini žmonės. Nieko nuostabaus, kad daugelis šalia esančių nenori tapti krikščionimis – tai pernelyg gąsdina.
Dievas nieko panašaus nenori!!!! JIS nori, kad JO vaikai galėtų naudotis visomis dovanomis! Dangus yra pilnas dangiškųjų dovanų, duotybių ir problemų sprendimų! Mums tereikia prašyti ir imti, bei, žinoma, dėkoti. Dievas noriai dovanoja!!
Kam priklausai tu? Džiaugsmingiems, nerūpestingiems, laimingiems, kurie nuolat tik ima ir ima? Ar rimtiems darbininkams, nuolat prislėgtiems savo atsakomybės? Nuolat patiriantiems įtampą? Įnirtingiesiems? Tiems, kurie žino viską iš Biblijos? Ir vis dėlto trūksta dangiškųjų dovanų?
Nesvarbu, ko trūksta tau, Dievas tau tai turi paruošęs danguje. Ir viskas, kas yra JO, taip pat yra ir tavo, nes tu esi Dievo vaikas ir palikuonis. Kai kurie dalykai priklauso nuo sąlygų, tačiau šių pažadų mes greitai išmoksime.
Galime prašyti ir imti, dėkoti ir būti džiaugsmingi!

Dėkoju, Jėzau, kad kvieti mus savo naštas atnešti pas Tave. Tu nori jas nešti, o mums uždėti kitą, lengvą naštą: meilę Tėvui ir artimui. Dėkoju, kad taip gerai manimi rūpiniesi!!

Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas.
Evangelija pagal Morkų 12, 32 – 33

Mylėkime Dievą iš visos širdies, atnaujindami ją! Dabar mūsų širdis paskendusi šio pasaulio negandose, nepakantume, puikybėje, egoizme, keršto troškime, godume. Tad mes nepajėgiame mylėti Dievo. Tačiau jei Dievo Dvasia viešpatauja mumyse, ji atnaujina mūsų širdis ! JIS gali padaryti taip, kad neprislėgti jokių minčių ir jausmų mylėtume Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis. Toookia nuostabi laisvė! Mūsų nebekankina rūpesčiai, godumas, ginčai, užsispyrimas. Taip, Dievo Dvasia išlaisvina!Dievas pagal šį įsakymą elgiasi taip pat. JIS myli mus visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis. Visos jo mintys sukasi apie mus. Kaip JIS gali mums daryti gera, mus nudžiuginti, būti šalia? Visomis savo jėgomis JIS sukuria mums nuostabią žemę, žvaidždėtą dangų, muziką ir spalvas. Visas angelų būrys pasiruošęs mums tarnauti. JIS paaukojo Jėzų, kad mūsų nuodėmės būtų išpirktos. JIS yra Dievas ir myli mus begaline meile be jokių „jeigu“ ir „arba“! Leiskime veikti Dievo meilei, priimkime Jo dovanas, dėkokime be jokių „jeigu“ ir „arba“, ir tuomet Jo meilė pripildys mus.Kaip Dievas myli mane, taip pat JIS myli ir mano artimuosius. Kartais sunku sutarti su savo artimaisiais. Kai kurie meluoja, apgauna. Yra „susitepusių “žmonių, negailestingų egoistų. Bet jei leidžiu mane mylėti ir rūpintis, esu Dievo meilėje, vadinasi, esu saugus. Tad šie žmonės man nieko negali padaryti ! Aš gebu matyti juos Dievo akimis: kaip vargšus, mylimus kūrinius, kuriems reikia išganymo, išsilaisvinimo. Galiu juos mylėti ir būti gailestingas, galiu atleisti jų kaltes ir melstis už juos.

Dievo meilė išlaisvina!Dėkoju, Jėzau, kad Tu myli mane! Noriu priimti Tavo meilę ir gyventi joje. Nepaleisiu jos. Noriu būti su Tavimi, šlovinti, melstis dėl Tavo meilės. Tu suteiki man naują, neprislėgtą, švarią, šventą širdį.

Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie palaiminimas, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!
Apreiškimo 5, 13

Jonas matė Dievo sostą danguje. JIS laikė savo dešinėje knygos ritinį, turintį 7 antspaudus. Ir Jonas matė sosto viduryje Avinėlį, jis atrodė tarytum užmuštas. Avinėlis paėmė knygos ritinį iš Sėdinčiojo soste. Tada visi parpuolė prieš Avinėlį ir giedojo naują giesmę: “Vertas esi, … nes buvai užmuštas ir savo krauju atpirkai Dievui žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių ir padarei iš jų mūsų Dievui karalius bei kunigus; ir jie viešpataus žemėje”. Ir visi danguje garsiai laimino Avinėlį, nes Jis to vertas (pagal Apreiškimo 6).
Ir štai vėl: Dievas sosto viduryje, Jėzus, Avinėlis, kuris buvo užmuštas, dangiškoji valstybė ir bažnyčia; – viskas sukasi tik apie tai. Visi garbina Jėzų, tik Jėzų ir Tėvą.
Jėzaus tikslas – laimėti Dievui žmones iš visų tautų ir kalbų. JIS nori iš jų padaryti Dievui karalius ir kunigus; – ir Jis padarys tai!  Dėl to ir kentėjo Avinėlis ant kryžiaus, kad šiuos žmones atpirktų Dievui, panaikintų jų kaltę ir pašventintų juos Dievui, kad Jo akivaizdoje jie galėtų tapti karaliais ir kunigais ir vadovautų žmonėms.
Prieš Dievo sostą yra smilkytuvai pilni smilkalų, tai yra šventųjų maldos. Neškime ir mes maldos smilkalus Dievo akivaizdoje! Jį šlovinti ir garbinti, tai yra mūsų auka! JIS vertas priimti tai. Mūsų šlovinimas išjudina Dievo ranką paskleisti dangaus šlovę ir čia žemėje. Lygiai taip pat kyla ir mūsų užtarimo malda link Dievo. JIS mielai išklauso mūsų maldas, todėl Jis padarė mus kunigais daugeliui, kurie dar nepažįsta Dievo.
Tapk karaliumi ir kunigu Dievui! Garbink Jį! Melskis, kad Jo valia ir čia įvyktų, kaip ji vyksta dabar danguje! Užtark maldoje brolius ir seseris ir tuos, kurie dar turi pasiekti dangų!

VIEŠPATIE, aš negaliu atlikti didelių dalykų. Bet aš noriu maldoje užtarti brolius ir seseris ir skleisti aplinkui Tavo palaiminimą! Aš noriu melstis už tuos, kurie Tavęs dar nepažįsta ir nežino, kad Tu juos gelbsti! Ir aš noriu Tave šlovinti ir garbinti, kad Tavo palaiminimas plistų čia, žemėje!!

PS: Biblija išreiškia nuomonę, kad yra gerai, kai antspaudai nuplėšiami ir prasideda paskutinieji laikai. Tai reiškia, kad netrukus ateis Jėzus ir pasiims savąją tautą! Toks yra mūsų atpirkimas, toks yra Dievo planas.

Šventas, šventas, šventas, VIEŠPATS, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina!
Apreiškimo 4, 8

Pirmasis apreiškimo Jonui skyrius skirtas įvadui ir Jono pašaukimui bei Jėzaus, išaukštinto VIEŠPATIES, pristatymas. 2-as ir 3-ias skyriai apima 7 laiškus bažnyčioms. Visas 4-tas skyrius skirtas Dievo išaukštinimui ir pašlovinimui.
Visa apreiškimo Jonui tema apibūdina Dievo didybę ir Jo meilę Jėzaus nuotakai, bažnyčiai. Ji pasitarnauja tam, kad pašalintų nuo mūsų bet kokią paskutiniųjų dienų baimę, nes Dievas yra ir pasiliks VIEŠPAČIU, viską laikančiu savo stiprioje rankoje. Kad ir kiek velnias siaustų, Jėzaus žodis yra paskutinis!
Mes negalime pilnai įsivaizduoti, koks didis ir galingas, koks šlovingas, gražus ir tobulas yra Dievas. O Jėzus sėdi Jo dešinėje ir yra šio šlovingumo dalininkas. Koks didis yra mūsų VIEŠPATS!!
Kas yra dar nuostabiau, kad šis galingasis VIEŠPATS yra meilė asmenyje. Viską persmelkia Jis, ši meilė. Ši nesibaigianti, galinga, savęs išsižadanti meilė formuoja viską. Ir ši Jo meilė skirta Jėzaus nuotakai, bažnyčiai, ir atskirai krikščionims.
Kokie saugūs mes jaučiamės žinodami, kad šis ypatingasis VIEŠPATS yra sutelkęs savo dėmesį į mus. Visus dalykus, mažiausius ir didžiausius, Jis laiko savo rankoje, atomus ir molekules ir milžinišką visatą. Visur Jis rūpinasi tvarka ir laiko stygas rankoje; – taip pat ir mūsų gyvenime.
Kaip juokingai tada atrodo, kai mes žmonės maištaujame prieš šį meilės Dievą ir nesutinkame su Jo sprendimais. Mes nesusitaikome su Jo įsakymais, bet reikalaujame išskirtinių sąlygų. Mes nesusitaikome su neteisybe, bet siekiame teismo. Mes norime bylinėtis su Dievu, kai nesuprantame savo kentėjimo. Mes laikome Jį atsakingu už visą blogį ir stebimės, kai su Juo nerandame ramybės …. Mes žmonės esame kartais šiek tiek nenormalūs!
Todėl Biblija čia parodo mums geresnį kelią: garbinti Dievą, tapti viena su Juo, prieš Jo malonės sostą rasti meilę ir ramybę, įsileisti į gyvenimą džiaugsmą, leisti Jam pripildyti širdį. Tuomet gyvenimas pasiseks, kai būsime visiškoje priklausomybėje nuo šio mylinčio, galingo, nuostabaus Dievo.

Jėzau, aš aukštinu ir šlovinu Tave! Nes Tu esi Didžiausias! Tavyje esu saugus ir užtikrintas. Ačiū už Tavo artumą, džiaugsmą, dėkingumą, atleidimą, nelaisvės pabaigą, už viską, kas gera ir kas sunku, kai Tu tai duodi! Kaip puiku, kad kiekvieną dieną esi su manimi!!

Jėzus sako:
Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.
Apreiškimas Jonui 3, 20

Jėzus nėra patenkintas Laodikėjos bendruomene. Tai – drungni žmonės, nei karšti, nei šalti. Jie mano, kad turi viską, tačiau dvasinės įžvalgos, deja, jie visiškai neturi. Jie net nežino, kad jiems trūksta esminių tikėjimo gyvenimo dalykų. Jie regi tik gražią išorę, esa patenkinti savimi bei bažnyčia. Tačiau Jėzaus ten visai nėra! JO nėra jų tarpe! JIS perspėja juos: surimtėkite pagaliau ir atsiverskite! – ir JIS kalba toliau: Žiūrėk, aš stoviu prie durų ir beldžiu! – Tai reiškia, kad JIS jau visai arti ir laikas surimtėti, laikas liautis su religiniais žaidimais!
Kas būtų, jeigu JIS staiga stovėtų kambario viduryje? Galbūt turėčiau gėdytis, pagautas darydamas kvailus dalykus? Ar išsigąsčiau, nes JIS man sutrikdo mano veiklą? Nes JIS yra visai kitoks, negu aš buvau sugalvojęs savo teorijoje? Kadangi Jėzų įsivaizduoju kaip mielą, žavų vaikiną, bet ne kaip karalių karalių?
JIS suteikia man šansą: Atidaryk duris ir leisk man pas tave užeiti! Nuo to laiko turėsime intensyvią bendrystę!
Tada į mano širdį nusileis dangus. Tuomet angelai giedos iš džiaugsmo. Aš regėsiu atsiveriant dangų, Dievo šlovę, angelus, slaptus Viešpaties kelius, dangišką muziką, džiaugsmą, viskas turės savo vietą mano širdyje. Turiu JĮ įsileisti. Taip pat turiu leisti JAM pašalinti viską, kas nereikalinga, nešventa, kas yra našta. JIS sako: „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk!“
Jeigu laimėsiu dangų per Jėzaus vykdomą ugdymą, tai bus išties geri mainai! JIS nori paruošti man priimti šlovę.

Tikrai, Jėzau, aš trokštu! Trokštu Tavęs ir visų dangaus dovanų savo širdyje! Viešpatie, žinau, kad nesu pasiruošęs. Nešventas, nešvarus, kupinas neigimo…. Viešpatie, nesu Tavęs vertas. Apvalyk mane Savo brangiuoju krauju, kad galėčiau priimti Tave!!

Dangaus karalystė dar panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.
Evangelija pagal Matą 13, 45 – 46

Mes, žmonės, vis kažko ieškome. Mes norime geriausių baldų savo namams ir ieškome parduotuvėse, kol randame. Ieškome geriausio, gardžiausio maisto, geros darbo vietos, lyginame automobilių modelius ir išsirenkame geriausią. Mes ieškome Dievo, mūsų Kūrėjo ir gyvenimo prasmės. Tam skiriame daug energijos, laiko ir daug mąstome apie tai. Esame tokie, kaip tas pirklys, ieškantis gražių perlų. Radę kažką ypatingo, už tai daug atiduodame.Mes galime surasti Dievą, jei ieškome Jo intensyviai, nekeldami jokių sąlygų. Mes neklaidžiojame rūke, kaip daugelis kitų religijų ir teologų, protingai kalbančių apie Dievą, bet Jo nepažįstančių. Mums nereikalingi ypatingi atsipalaidavimo, pažinimo metodai kaip rytų religijoms. Atrodo, kad jie nepasiekia tikslo, nors yra sukaupę daug patirties.
Jėzus dėka kelias pas Tėvą yra laisvas. Pasitikėkime Juo, tuomet rasime dangiškąjį Tėvą.
Yra labai labai daug dangiškųjų dovanų: ramybė, užliejanti mus audroje; palaimingas džiaugsmas; viltis, esanti šviesa tamsoje; Dievo meilė mumyse; Jo palaima, kai mums pasiseka darbuose …. Apie tai, kiek mums duoda Dievas, galėtume rašyti knygas. Bet geriausia, ką galime rasti, yra perlas, Jėzus, mūsų Išganytojas. Jame visi turtai ir patyrimas. Norėdami pažinti Jėzų, ieškokime Jo patys, Jo atvaizdo, kalbėkime su Juo akis į akį! Tuomet mums atiteks visi kiti dangaus turtai!Jėzus taip pat buvo pirklys, kuris ieškojo gražių perlų ir rado. JIS ieškojo žmonių, kurie Jam pasiaukojo, kuriuos JIS myli ir prižiūri. Jėzaus širdis yra pilna meilės ir gailestingumo, tad mes Jam esame neįkainojami perlai. JIS taip puoselėja Savo perlus, kad jie nuostabiai spindi. Jėzus džiaugiasi jais, nes jie yra Jo turtas. Taip, vienas iš šių perlų esi Tu!

Dėkoju, Jėzau, kad Tu manęs ieškojai ir radai, mane brangiai išpirkai; – Tu man duodi viską, kad aš Tau priklausyčiau ir galėčiau gyventi! Kaip nuostabu, kad Tu mane šitaip vertini ir aš esu Tau neįkainojamas perlas.