Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė,  romumas, susivaldymas.
Laiškas galatams 5, 22–23

Šis teigiamų savybių sąrašas nėra baigtinis, į jį galime įtraukti daugybę gerų savybių. Žmogus, turintis šias savybes, tikrai yra laimingas ir labai vertinamas kitų. Kas nenorėtų tokiu būti? Mes iš visų jėgų stengiamės būti tokie, kaip aprašyta aukščiau.
Tačiau Galatams 5, 19–21 yra ir priešingas – neigiamas – sąrašas: „Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai.“ Šis sąrašas taip pat nėra baigtinis, jį galime papildyti.
Kokie esame mes? Ar pasižymime teigiamomis, ar neigiamomis savybėmis?
Galima pastebėti, kad mes labai norime turėti teigiamas savybes, tačiau dažnai kažkas sukibirkščiuoja, mes pernelyg stipriai sureaguojame ir mus vėl užvaldo neapykanta, kartėlis, užsidega antipatija, vėl per greitai ima malti liežuvis… Kodėl negalime būti tiesiog „geri“? Mes to norime ir stengiamės! Ar dėl to visada kalti kiti?
Dažnai taip vyksta dėl vaikystės sužeidimų, kurie mus taip žiauriai ir netikėtai užvaldo. Šios traumos neišgijusios ir nepamirštamos. Giliai viduje mes bijome naujų traumų, todėl taip įnirtingai reaguojame. Privalome drąsiai apžiūrėti šias žaizdas, kad jos galėtų išgyti, o mes taptume sveika asmenybe. Tai sunkus darbas, kurį dažnai lydi ašaros! Turime išmokti atleisti ir prašyti atleidimo už savo stiprias reakcijas! Pirmiausia turime pripažinti, kad esame sužeisti, o ne likti akli. Tada Jėzus gali išgydyti žaizdas. Jis veikia tokiu principu: pirmiausia atleidimas, paskui išgydymas. Bet jei slepiame nuodėmę ir nenorime pripažinti savo žiaurios reakcijos kaip nuodėmės, liksime tokie, kokie esame; Jėzus negalės mūsų išgydyti.
Yra ir kitų priežasčių, kodėl taip stipriai reaguojame, ir jas aptarsiu kituose pamąstymuose. Šiandien noriu pasakyti štai ką: patikrink, ar ne per stipriai reaguoji ir ar už to nesislepia žaizdos. Atleisk kaltininkui! Prašyk atleidimo už savo neteisingas gynybines reakcijas! Ir tada paprašyk Jėzaus išgydyti tavo širdį. Taip tapsi šie tiek sveikesne asmenybe, Dievo paveikslu šiame tamsiame pasaulyje.

Ačiū Tau, Jėzau, Tavo planai ir tikslai man yra geri! Padėk man tapti sveika asmenybe! Aš noriu to, net jei ir skauda! Padėk man atsiminti, atleisti ir išgyti! Ačiū, kad mane taip pamilai!

Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Tad tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas.“
Laiškas galatams 4, 7

Dievas to nori: vaikų!! Tai buvo Jėzaus misija šioje žemėje: Jis ieškojo žmonių, kad išlaisvintų juos iš įvairių jėgų įtakos ir padarytų Dievo vaikais!
Vakar skaičiau vieną straipsnį apie tai, kaip inkų tauta garbino savo dievus: jie aukodavo jiems vaikus. Baisūs dievai! Šiandien visame pasaulyje dar aukojami vaikai naujiems dievams, tokiems kaip valdžia, karjera ir materialinė gerovė…. atsisakoma nelauktų, negimusių vaikų.
Dievas yra visiškai kitoks!!! JIS visiškai nepritaria vaikų aukojimui ir išnaudojimui, nes Jis yra Dievas, kurio esybė yra Meilė. JIS nori, kad mes skleistume Jo tėvystę vaikams ir užkirstume kelią nelauktų vaikų žudymui, vaikų darbui aprangos ir kompiuterių fabrikuose. JIS yra visus savo vaikus mylintis Tėvas. JIS nori išlaisvinti iš bet kokio spaudimo, nes Jis mus myli. Pas Jį galima ateiti visiškai nieko nepasiekus ir nenusipelnius, net patyrus absoliučią nesėkmę, ir Jis mus su meile priims. Dievas nori būti mūsų Tėvu, Tėvu, pilnu kantrybės, švelnumo, gailestingumo, pripažinimo ir meilės. Tėvu, Kuris ieško savo vaikų ir nori būti su jais drauge. Tėvu, Kuris išlaisvina juos iš bet kokių prisirišimų ir neteisingų nuostatų. Tėvu, Kuris yra paruošęs savo vaikams šlovingą paveldą. Tėvu, Kuris savo vaikus dosniai apdovanoja ir jais džiaugiasi. JIS užsimerkia savo meile uždengdamas mūsų nesėkmes ir mielai atleidžia. Kiekvienam savo vaikui JIS turi be galo daug vilties ir dovanoja jiems ateitį. JIS yra visų tėvų ir visų vaikų Tėvas.

Dėkoju, Jėzau, kad atpirkai mane iš vergavimo pasiekimams ir padarei Dievo vaiku! Nuo šiol galiu į savo dangiškąjį Tėvą kreiptis „Tėti”, nes JIS sukūrė mane, norėjo ir mylėjo. Nuostabu gyventi drauge su Tavimi!

Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“.
Evangelija pagal Matą 19, 14

Mano berniukai santykio su Dievu mokosi lygiai taip pat kaip kvėpavimo, bėgiojimo, elgesio prie stalo, važiavimo automobiliu…. visa tai visiškai normalu ir natūralu ir jie tai pastebi. Ir jeigu bažnyčioje jiems pasidaro nuobodu, jie neturi tiesiog išsėdėti to laiko. Galvoju, tikėjimas įtakos jų gyvenimą; aš nieko nebegaliu dėl jų padaryti; – visa kita, ką galiu dėl jų padaryti tėra antraeiliai dalykai. Jie mato, kaip aš bendrauju su Dievu, kaip aš gyvenu tikėjimu kasdienybėje ir tai kartoja.
Bet kaip dažnai vaikams trukdoma ateiti pas Jėzų! Tiek daug tėvų apskritai nesuteikia jokios informacijos apie Jėzų ar Dievą. Tiek daug gyvena religinį gyvenimą, tačiau neturi santykio su Dievu; – vaikai tai greitai perpranta. Tiek daug tėvų grasina savo vaikams, lyg būtų “blogasis Dievas”, o ne “mylintis Dievas”. Galima taip auklėti vaikus, būnant jiems atgrasiu pavyzdžiu, kad jie niekada netaps tikintys.
Mes, tėvai, turime skirti nepaprastą dėmesį tam, kaip tikėjimas artinasi prie vaikų. Esame jiems pavyzdys, – ir todėl yra taip svarbu, kad mes elgtumėmės su Dievu natūraliai, kad įdomiai, tarsi artimai patyrę pasakotume biblines istorijas, kad mes kartu su jais melstumėmės ir patys tikėtume tuo, ko meldžiame!
Jėzus teisus: Mes patys turime tapti kaip vaikai, kad turėtume savyje dangaus karalystę. Turime turėti vaikišką tikėjimą dangiškuoju Tėvu. Tik šitaip gali pavykti krikščioniškasis vaikų auklėjimas; – ir, žinoma, su Dievo pagalba. Kaip dažnai aš meldžiuosi už savo vaikus? Ar man svarbiausia yra tai, kad jie taptų dangaus karalystės gyventojais? Ar teturiu laiko tik tam, kad sutepčiau jiems sumuštinį ir visai neturiu laiko pokalbiams?
Vaikai išgyvena skirtingus raidos, taip pat ir tikėjimo tarpsnius. Turime skirti daug laiko tam, kad suprastume savo vaikus. Laimei, yra gerų knygų, kurios mums padeda, pvz., TeamF veikla (Vokietijoje), autoriai Sandforth’ai.
Vaikai taip pat labai greitai pastebi, kad mes juos nuvertiname. Tuomet jie užsisklendžia. Atsitraukime tiesiog nuo savo vaikų ir apmąstykime, ar mes tikrai turime juos koreguoti.
Su savo suaugusiais vaikais daug ką dariau neteisingai, nenoriu klysti su savo mažaisiais. Su didžiaisiais man belieka tik malda ir pokalbiai; – ir aš turiu šiomis galimybėmis pasinaudoti. Dievui esu labai dėkingas už visus savo vaikus; – tiek daug galiu iš jų išmokti; jie mane įtakoja. Kaip gerai!

Dėkoju už vaikus, Jėzau! Dėkoju, kad esi jų draugas ir taip nuoširdžiai juos myli! Dėkoju, kad klausaisi jų maldų!! Padėk, kad aš niekada netrukdyčiau jų tikėjimui! Ir suteik išminties, kantrybės ir meilės auklėjime! Dėkoju!

Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Evangelija pagal Joną 3, 16

Dievas viską padarė, kad tik mes būtume išgelbėti. O ką mes turėtume dėl to padaryti? Mes esame tik riboti žmonės, kurie, nepaisant geros valios, dažnai patiria nesėkmę ir puola į nuodėmę. Kodėl Dievas šitaip mus myli, kad atidavė Savo vienintelį Sūnų, leido jį nukryžiuoti, kankinti ir netgi mirti? (Narnijos istorijoje puikiai pavaizduota, kaip liūtas Aslanas miršta už savo draugus ir vėl prisikelia gyvenimui.) Mumyse JIS regi Savo kūriniją, bet ne sumišusią ir persmelktą nuodėmės. JIS regi mus tyrus, šventus ir grynus. JIS žinos, kokie mes esam, kai su JUO būsime danguje. JIS sukūrė mus kaip Savo bendrininkus ir jau nuo kūrinijos pradžios JIS mus be galo myli. Meilė yra JO būtis, JIS negali kitaip kaip tik mylėti, mylėti ir mylėti. Net ir patį blogiausią žmogų JIS labai myli!
Kadangi nebuvo kito būdo išganymui, JIS pasiuntė Jėzų, Savo vienintelį Sūnų. JIS prisiėmė visų žmonių kaltes, tiek mano, tiek tavo. Jėzus sumokėjo kainą už nuodėmes, nes mirtis yra bausmė už tai. Ir štai mes esame laisvi, kaltė išpirkta. Esame laisvi priimti Jėzų kaip mūsų širdies ir gyvenimo Viešpatį. Esame laisvi nuo tamsybių įtakos ir galime gyventi šviesoje. Esame laisvi savo pašaukimui: Būti Dievo bendradarbiais. Esame laisvi tam arba galime ir toliau eiti nuopuolių keliu, be Dievo, be Jėzaus, nepriimdami atleidimo….. blogai.
Tas, kuris Jėzų nešioja savo širdyje, niekada nenueis pragaištin. Tas turi amžinąjį gyvenimą, Jėzų, savyje. Niekas tau iš tikrųjų negali pakenkti, nes Jėzus tavyje to neleidžia. Mirtis ir velnias negali tavyje įveikti Jėzaus. Tu esi išgelbėtas šiandien, rytoj ir visiems laikams.
Jėzus yra mūsų išgelbėjimas. Turime JUO tikėti. Ne tik dėl kalčių atleidimo ir apvalymo, bet dėl kiekvienos smulkmenos, kuri mus slegia. JIS yra padėjėjas, draugas, parama, gerasis ganytojas. Turime tik Jėzumi tikėti, ne kitais dievais ar deivėmis, ne kitais Dievo atstovais, ne kitokiais šventėjimo būdais, paslaptingais receptais ar užslėptomis išmintimis. Viskas yra Jėzuje. JO pakanka.

Dėkoju, Tėve danguje, kad atsiuntei mums Jėzų! Per Jį dabar turime išeitį iš nesėkmių, nuodėmių, netyrumo, ligų, tamsybių ir mirties. Jis yra nusidėjėlių draugas, Jis mus gelbsti! Dėkoju už amžinąjį gyvenimą, kad niekada nenueisim į pragaištį ir mūsų gyvenimas nesibaigs bedugnėje. Dėkoju!!!

O jis atsakė tėvui: Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau …..
Evangelija pagal Luką 15, 29

Šis yra tikrasis prarastasis sūnus. Kitas tiesiog keliavo po pasaulį, iššvaistė turtus ir sveikatą, baigė su kiaulėmis, bet vis dėlto sugrįžo atgal. Jis surado kelią namo. Ir tėvas džiaugėsi, jis priėmė jį atgal, nes matė, kad tai buvo tikrasis sugrįžimas.
O štai vyresnis sūnus buvo kur kas didesnė problema, nes jis nebuvo fiziškai išvykęs, tačiau vidumi visiškai nusigręžė ir izoliavosi. Jis dirbo savo darbą, tarsi viskas priklausytų tik nuo to. Tačiau jis net neįtarė, koks buvo tėvas. Jis manė, kad darbas ir gebėjimai yra viskas. Bet meilė, bendrystė ir džiaugsmas yra svarbesni. Kaipgi įmanoma tiek metų gyventi su tėvu, nuo pat vaikystės, ir visiškai nepažinti tėvo? Nenoriu to imti į galvą, tiesiog nesuprantu.
Vis dėlto kuomet matau patarnautojus bažnyčioje, pamažu suvokiu: Šie yra išdidūs darbuotojai, kurie viską daro dėl Viešpaties, kur svarbu paslaugumas, pamaldumas, kur nebūtinai džiaugiamasi, bet didžiuojamasi savo šventumu ir žinojimu. Jie tarnauja ne tam Dievui, jie įrėmino Dievą pagal savo įsivaizdavimą. Kaip gerai, kad Dievas yra kitoks!!!
Šitie fariziejai, mokantys mintinai Bibliją, bet neturintys supratimo apie Dievą, būtent jie yra prarastieji sūnūs. Viskas turėtų priklausyti jiems, visi dvasiniai autoritetai, visas turtas. Vis dėlto jie tarnauja ir dirba, gauna šlovę ir pripažinimą iš žmonių ir iš to gyvena.
Jie kalba apie Dievo malonę ir gailestingumą, tik niekada nėra jo patyrę. Tikrieji prarastieji sūnūs ir dukros.
Dauguma fariziejų atmetė Jėzų ir džiaugėsi Jo nukryžiavimu. Bet Paulius pažino Jėzų ir atsidavė JAM. Jis buvo vienas iš vyresniųjų, nepaisant to atsigręžė į Jėzų, vienintelį priėjimą prie Dievo. Jis metė klaidingą pamaldumą bei išdidumą, ir Jėzuje rado viską, ko jam reikėjo. Tame tarpe ir vilties kiekvienam prarastajam, kad ir koks šventas jis būtų!
Kuomet matote tokius pamaldžius žmones, nediskutuokite ir nesiklausykite jų įstatymais paremtų biblinių aiškinimų. Geriau jau melskitės už šiuos vargšus. Jiems yra vilties, visai kaip Pauliui, surasti gyvąjį Viešpatį. Jeigu esi vienas iš jų, atsigręžk į gyvąjį Viešpatį. Liaukis dirbęs ir dėjęs pamaldžias pastangas, ieškok Jo visa širdimi, tada JIS leisis surandamas. Nepasiduok tol, kol nesurasi TO, kuris visą širdį pripildo Savo šlovingu buvimu!!

Dėkoju, Viešpatie, aš suradau Tave! Nenusipelniau to, neieškojau Tavęs. Bet Tu patraukei mane prie Savęs. Dėkoju už šią nepelnytą malonę!!

Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Evangelija pagal Luką 15, 13

Kartą gyveno krikščionis, kuriam bažnyčioje tapo pernelyg nuobodu. Nuobodūs sekmadieniniai pamokslai, migdančios Biblijos studijos. Vien tik melstis ir skaityti Bibliją, giedoti ir apsimesti, kad džiugu. Šiukštu nešvęsti su draugais, nei lašo šnapso, jokių merginų – nieko. Ne, tai ne gyvenimas! Ir taip vyrukas išvyko į tolimą, nežinomą šalį. Pirmiausia jis „išmelžė“ Dangiškąjį Tėvą – gavo daug palaiminimų ir įvairių gerų dalykų, kurie priklauso krikščioniui, o paskui lyg niekur nieko iškeliavo.
Ach, koks nuostabus atrodė pasaulis! Mirksinčios švieslentės, linksmybės, veiksmas iki vėlumos! Įspūdingi filmai, kurie nieko neslepia, sportas, muzika, merginos, alkoholis ir dar daugiau! Vyrukas manė, kad gyvenimas tik prasideda.
Bet po kurio laiko jis susirgo sifiliu, sutriko kepenų veikla, skaudėjo galvą ir nebuvo nė vieno draugo, kuris galėtų paguosti ar padėti. Vyrukas gulėjo vienišas maldaudamas duonos. Kažkas jį pamatė ir išsiuntė į kiaulių fermą mėžti mėšlo bei dirbti įvairių darbų, kurių niekas kitas nenorėjo. Vyrukas lindėjo fermoje paskendęs savigailoje. O, koks puikus buvo maistas namuose, kaip malonu buvo būti su šeima! Jis ilgėjosi namų. Jis surezgė planą ir po kelių dienų išsiruošė namo. Bet vyrukas nežinojo, ar tėvas jį apskritai priims po to, kai sūnus juo taip pasinaudojo. Jis parašė tėvui laišką, kuriame išsakė savo susirūpinimą ir paprašė, kad tėvas pakabintų obelyje didelę paklodę kaip ženklą, kad sūnus gali grįžti namo. Jis pamatytų obelį iš tolo ir arba apsisuktų atgal, arba eitų namo. Stovėdamas už kelių kilometrų nuo namų, sūnus pamatė visus aplink namus augančius medžius pilnus paklodžių, o tėvas stovėjo ant kelio ir laukė sūnaus. Tėvas iš tolo jį atpažino ir nubėgo pasitikti sūnaus, apkabino jį, parvedė namo ir nuprausė, nes sūnus dvokė; sudegino nešvarius jo drabužius ir aprengė naujais, apkirpo plaukus ir nuskuto barzdą. Kokia graži šventė, koks nepaprastas džiaugsmas, kokia laimė vėl būti namuose!
Taip, vaike, taip tavęs laukia Dangiškasis Tėvas. Daugelis leidžiasi į „kelionę po pasaulį“ ir grįžta apsunkę nuo nuodėmių. Tėvas laukia tavęs. JIS be jokių sąlygų tave apkabina, apvalo ir padaro tave baltą, tyrą ir šventą. Tu esi Jo vaikas, net jei vis dar mėži kiaulių mėšlą. Sugrįžk, Jis tavęs laukia!!!

Ačiū, Tėve, Tu nei vieno neatstumi, nesvarbu, koks blogas buvo jo gyvenimas. Tu sukuri naują gyvenimą, o senas praeina. Kaip gera Tave pažinti ir būti su Tavimi saugiam!!!

Jėzus sako: Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Evangelija pagal Matą 28, 20

Ką tik perskaičiau naujienas ir turiu pasakyti, kad ir vėl apstu išgąsčio. Mane tai gąsdina. Situacija pašėlusiu tempu blogėja. Pasaulio padėtis niekada nebuvo gera, tačiau dabar jis beprotiškai ritasi žemyn. Prieš kelerius metus niekas rimtai negalvojo, kad vienu metu gali tiek daug nutikti ir Jėzaus sugrįžimas atrodė kažkur toli. Tačiau dabar įvykiai keičiasi ir „paskutinieji laikai“ mums tampa tikresni.
Gerbiami evangelistai jau seniai kalba, kad Jėzus greitai sugrįš. Tačiau dabar ir daugelis paprastų krikščionių jaučia, kad tai artėja.
Kaip gerai, kad mes stovime ant tvirtos uolos – Jėzaus Kristaus. Kaip gerai, kad Jis yra Viešpats, kuris viską valdo ir kontroliuoja. Kaip gerai, kad šis galingas Viešpats mus tvirtai laiko savo rankose – niekas negali mūsų išplėšti iš Jo rankos. Kaip gerai, kad Jis taip arti mūsų. Kaip gerai, kad Jis mus padrąsina ir paguodžia, pradžiugina ir padeda įveikti daugelį sunkumų. Kaip gerai, kad Jis myli, o ne teisia!
Kaip gerai, kad šiandien Jėzus yra arti manęs. Šią dieną, patirdamas stresą ir sunkumus, aš nesu vienas. Kaip gerai, kad JIS yra su manimi, kai vairuoju mašiną, sėdi su manimi autobuse, padeda plauti indus, ugdyti vaikus, sode, su mašina, darbe… Jis visur yra kartu. JIS mane saugo, suteikia išminties ir kartais įsikiša, kad nekiltų chaoso.
Ne, aš nebijau pasaulio pabaigos. Aišku, tai bus neramus laikas, bet Jis yra šalia, Jis yra mano prieglobstis, mano Viešpats, Visatos Karalius.
Jei pasaulis praeis, Jis ateis ir sukurs naują pasaulį. Per paskutinių laikų siaubą mes eisime po Jo apsauga į naują pasaulį, kuriame gyvens Karalius. Tada Dievo planas sukurti Edeno sodą pagaliau išsipildys: nebus mirties, jokių ligų ir kančios.

Viešpatie, aš Tavęs laukiu! Tu tvirtai laikai mane savo rankoje ir niekada manęs neapleisi. Su Tavimi esu saugus, net kai dangus ir žemė praeis. Tu mane labai myli!!!

“Gyvename septynias dešimtis metų,
o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias.
Bet tų metų dauguma ­ tik triūsas ir vargas;
jie greitai prabėga, ir mes išskubame.
Sugrįžk, VIEŠPATIE! Kiek ilgai?
Elkis gailestingai su savo tarnais!
Auštant pasotink mus savo gerumu,
kad giedotume iš džiaugsmo per visas savo dienas.”
Psalmyno 90, 10.13.14

Kartais vaizdų arba pavyzdžių pagalba VIEŠPATS apreiškia mums tam tikrus dalykus. Mūsų gyvenimą galėtume palyginti su 100.000 kilometrų lenktynėmis. Visi dalyviai vairuoja skirtingų markių transporto priemones- vieni BMW sportinį automobilį arba senovišką „vabalą”, kiti Porsche, Volkswagen arba paprasčiausią dviratį. Yra ir tokių, kurie pasirinko arklinius vežimus, rikšas arba triratukus. O kai kurie vairuoja ir tikrąjį Formulę-1 lenktyninį automobilį. Žinoma, pastarieji aplenkia visus ir rodo kelią likusiems. Tačiau lenkiant lėtuosius automobilius jiems iškyla problemų – susidarius spūstims jie negali prasiveržti pirmyn; per daug vienoje vietoje išsirikiavusių lėčiau važiuojančių mašinų. Dėl didelės grūsties ir noro aplenkti kitus, įvyksta daug avarijų. Kai kurios transporto priemonės stovi apgadintos ir nulėkusios nuo kelio. Taip pat ir gražūs sportiniai automobiliai patiria įbrėžimų ir įlenkimų. Ir nesvarbu, kiek kartų prabangūs automobiliai aplenkia lėtesnius, vistiek atsiranda tūkstančiai greitesnių. Jie važiuoja vis pavojingiau ir nepaiso atsargumo taisyklių. Bet koks yra jų tikslas? Koks yra nugalėtojų prizas? To nežino nė vienas.
Laimei, nėra šiose lenktynėse to blogo, kas neišeitų į gerą! Išeitis yra vienas asmuo, Jėzus Kristus. Įsikibę į Jį ir ieškantys Jo apsaugos, bus nukreipti važiuoti kitu maršrutu. Ten visuomet sulaukiama pagalbos. Ten iš tikrųjų yra siekiama tikslo: mūsų dangiškojo pašaukimo. Ten įsikūrę poilsio kampeliai ir restoranai. Ten kiekvienas gauna nugalėtojo prizą: amžinąjį gyvenimą mūsų Dangiškojo Tėvo karalystėje. Tas kelias yra siauras ir ankštas, bet JIS pats pasiruošęs padėti!
Taip gali susiklostyti mūsų gyvenimas; verta pasirinkti tokį kelią ir nešvaistyti laiko veltui. Taigi, atiduodami visa garbę VIEŠPAČIUI, mes laimingi ir džiūgaudami galime eiti JO numatytu keliu.
Būtų klaidinga manyti, kad gyvenime išvengsime „įbrėžimų” ir „įlenkimų“. Svarbiausia ne tai, kaip mūsų automobilis atrodys finišo tiesiojoje, bet tai, kad mes tą tikslą apskritai pasiektume! Nes pasiekus tikslą, mes privalėsime atiduoti savo transporto priemonę, juk sau jos pasilikti negalėsime. Per finišo liniją mes nepersinešime nieko, viskas bus atimta. Nuogi ir basi žengsime tos karalystės link. Bet ten mus pasitiks VIEŠPATS, kuris aprengs mus nauju apdaru ir netgi suteiks mums naują dangaus transporto priemonę, be jokių įbrėžimų ir įlenkimų.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu padedi man žengti per gyvenimą ir lauki manęs prie finišo tiesiosios!! Kiekvieną dieną džiūgauju, nes Tu esi šalia! Tu esi mano Pagalbininkas ir mano Gerasis Ganytojas.

Eikite ramybėje! ­ – atsakė kunigas, ­- VIEŠPATS maloniai žvelgia į kelionę, kurion išsirengėte.
Teisėjų knyga 18, 6

Penki vyrai iš danų giminės turi išžvalgyti kraštą, kuriame Izraelio tauta planuoja įsikurti. Jie sutiko pranašą ir paprašė jo paklausti Dievo dėl šios kelionės. Taigi, toks buvo Dievo atsakymas. Jei dėl Viešpaties norime žengti naujus žingsnius, galime Jo apie tai paklausti. JIS mus padrąsina ir suteikia naujų jėgų. Mūsų kelias Jam žinomas, net jei mums dar niekas neaišku. Taigi, tai didelė paguoda, kad Jis mus veda ir lydi. Mes – Jo akių žvilgsnyje; JIS reaguoja, jei mes norime pasukti neteisingu keliu. JIS mus stiprina, kuomet pasirenkame teisingą kryptį. Mums tik reikia likti artimame ryšyje su Juo, tuomet Jis tuo pasirūpins! Šis žinojimas mus nuramina, stiprina, įkvepia viltį ir duoda lengvumą. Net susidūrus su dideliomis kliūtimis mes žinome, kad Jis yra mūsų pusėje ir veda mus pagal savo planą. Šis užtikrintas saugumas galioja visam mūsų gyvenimui: JIS žino mūsų kelius ir saugiai jais veda. Viskas – JO rankose!

Dėkoju, Jėzau, kad galiu pasitikėti Tavimi. Tu paimi mane už rankos ir vedi į tikslą. Tu esi su manimi, ir tai pripildo mane ramybe bei džiaugsmu. Nerimas, skuba, stresas ir rūpesčiai dingsta, kai esu drauge su Tavimi. Tu esi mano Gerasis Ganytojas!

Viešpats kalbėjo Abraomui:
Aš tave laiminsiu…. ir tu būsi palaiminimu.
Pradžios knyga 12, 2

Dievo palaiminimas, kas tai yra iš tikrųjų? Turime savus įsivaizdavimus apie palaiminimus, bet kaip reikėtų tiksliai juos apibūdinti?
Manau, kad palaiminimas yra teigiama Dievo poveikio priemonė mūsų aplinkai ir mums patiems, mūsų kūnams. Prakeiksmas yra neigiama tamsybių poveikio priemonė mūsų aplinkai, mūsų kūnams ir mums patiems. Palaiminimo metu veikia Dievas, tai yra JO malonės ir meilės išveika. Ji daro įtaką viskam, kuo mes užsiimam: namų ruoša, mokslai, darbas, turtas, būstas, mityba…  Taip pat mūsų sveikata ir mūsų sielos gerovė. Ir būtent ten nusitaiko kiekvienas prakeiksmas, kad naikintų. Atrodo, kalbama ne apie mūsų sielą, nes ten veikia Šventoji Dvasia, kuri kuria mumyse meilę, džiaugsmą, ramybę ir kitus Dievo charakterio bruožus.
Nuodėmė traukia prie savęs prakeiksmą. Esant silpnam tikėjimui trūksta pasitikėjimo, kad palaiminimas veikia ir liekama įstrigus senajame gyvenime. Štai kaip galima užblokuoti palaiminimą: per nuodėmes ir mažatikystę.
Dievas mielai laimina, nes JIS mus myli. JIS mėgsta mūsų darbą vainikuoti sėkme. JAM patinka atkurti tvarką mūsų kūnuose, net specialiai nepaprašius to padaryti. Taip daugelis patiria išgydymą arba tiesiog nesuserga pasilikdami su Dievu tyloje, maldoje, bendrystėje ir skaitydami Bibliją. JIS veikia!
Visai kaip Dievas nori laiminti mus, ir mumyse turi būti troškimas laiminti savo aplinką. Savo šeimą, kaimynus, draugus ir kolegas darbe. Taip aplink mus susidaro “palaiminimų ratas”. Maldoje turime atiduoti šiuos žmones Dievui ir prašyti JO malonės jiems, pvz., kovoti už tai, kad Dievas atleistų jiems nuodėmes, kad padarytų juos laimingus, kad saugotų juos ir kad jie pažintų Jėzų, pasaulio gelbėtoją.

Dėkoju už Tavo malonę, kuri tvyro virš mano gyvenimo! Jėzau, parodyk, meldžiu tas vietas, kur dar yra kliūčių Tavo palaiminimams ar sričių, kuriose Tu turėtum veikti! Viešpatie, padaryk mane palaiminimu mane supantiems žmonėms, padaryk Tavosios meilės pasiuntiniu! Amen!!