Suktis ratu

Galop Viešpats man tarė: „Gana jums eiti palei šį aukštumų kraštą. Sukitės dabar į šiaurę.”
Pakartoto įstatymo knyga 2, 2

Izraelitai vengė keltis į Pažadėtąją žemę, dar ir kovoti dėl to. Jie išsigando milžinų bei milžiniškų sunkumų. Paprasčiausiai jie jų nenorėjo, nors Dievas ir buvo kiekvienam iš jų pažadėjęs pagalbą bei buvimą šalia.
Dėl to jie turėjo 38 metus sukti ratus palei aukštumų kraštą, kol laikas pribrendo. Arba, geriau pasakius, kol subrendo tauta. Daugiau nebebuvo senųjų baimingųjų kiškelių. Išaugo jauna, drąsi karta, pažįstanti bei mylinti Viešpatį. Viešpats tegali patarti: sukite dabar į Šiaurę! Jau pakankamai ilgai sukotės šiame rate.
Yra tiek daug krikščionių, kuriems einasi visai kaip Izraeliui! Izraelis greičiausiai reiškia ‘Dievas karys’. Vis dėlto jie sukosi, jie bijojo, jie atsisakė paklusnumo. Taigi jie turėjo grįžti į dykumą užuot užėmę savo vietą Pažadėtoje žemėje. Apgailėtinai nepasisekė!
Jie patogiai įsirengė savo palapinėse. Jie buvo iš tiesų patenkinti per tuos metus, keliaudami ratu aukštumų pakraščiais. Vis dėlto savo tikslo jie niekada taip ir nepasiekė.
Taip yra su daugeliu krikščionių! Jie sėdi sau patogiai ant sofos, žiūri televizorių ar facebook’ą ir net nepastebi, kaip prabėga jų laikas, o jų tikslas taip ir lieka nepasiektas. Jie niekuomet nepasiekė savo Pažadėtosios žemės, niekada jos ir nepasieks. Mat tokiu atveju jie turėtų atsistoti ir leistis pirmyn. Vis dėlto tam jiem rizika yra per didelė. Jie mielai pasakoja apie didvyriškus tikėjimo herojų žygdarbius, bet patys laikosi atokiau. Baimindamiesi, nuogąstaudami.
Mes laukiame naujos kartos, be baimės stojančios priešais Viešpatį. Mes laukiame tos, drąsiai žengiančios pirmyn! Mes patys turime keltis, nebeeiti ratu rūpesčių bei reikalų aukštumų pakraščiais, tačiau drąsiai žengti pirmyn tikėjime! Mes žinome: Jėzus yra šalia, JIS mūsų pusėje! JIS turi pagaliau tarti: Gerai padirbėta!

Meldžiu, Jėzau, atleisk! Tu pakvietei mane, o aš apgailėtinai atsisakiau. Aš nenorėjau. Aš čia, žemėje, patogiai sau įsirengiau. Vis dėlto aš nebenoriu daugiau suktis šiame rate, noriu eiti Tavuoju keliu! Meldžiu, paruošk mane iš naujo, suteik man drąsos, eik kartu su manimi! Noriu priklausyti Tau, nes Tu žinai, kas man geriausia. Noriu užsiimti vietą šalyje, kurią Tu man esi pažadėjęs; – su Tavo pagalba.

Moteris prie Jokūbo šulinio

O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.”
Evangelija pagal Joną 4, 42

Moteriai pietų metu reikėjo prie šulinio, metu, kai saulė buvo ryškiausia, kai kitiems žmonėms per karšta. Ten ji ir sutiko Jėzų, kuris nusakė jai visus jos paklydimus. Moteris nubėgo atgal į kaimą šaukdama: Šitas galbūt yra Mesijas? Ateikite ir pažiūrėkite! Tada visi atbėgo pasižiūrėti prie šulinio. Daugelis samariečių atsivertė dėl šitos moters žodžių. Dar daugiau jų atsivertė patys išgirdę Jėzaus balsą. Štai tada jie pasakė moteriai žodžius, esančius eilutėje viršuje.
Taip pat yra ir su mumis! Mes turime būti liudininkais, ženklais to, ką Jėzus mums yra padaręs. O tada laukiame, kaip mūsų širdys atsiveria Viešpačiui. Tuomet JIS gali veikti, o toks tikėjimo pagrindas bus kur kas stabilesnis negu tada, kai tikime tik savo žodžių pagrindu. Jėzus kalba pats apie save, jis pats save įrodo. Taip daug geriau, nei kad mes turėtume tai daryti.
Mes turėtume, o ir galime būti liudininkais. Čia nereikia būti gerais pamokslautojais, daryti kažkokius didžius stebuklus ar šiaip ką nors. Mes meldžiamės už žmones. O Jėzus atlieka savąją dalį: JIS pasirodo žmonėms ir taip įrodo savo buvimą. JIS iš mūsų nereikalauja per daug, JO darbai pražysta ir patys kalba už save.
Tuomet samariečiai tai itin aiškiai suprato: Jėzus yra pasaulio Išganytojas. Jokia partija ar prezidentas, joks diktatorius ar religija, net ir krikščioniška, negali išgelbėti pasaulio. Tik Jėzus, tik JIS vienintelis.
Et, kad tik kuo daugiau žmonių išgirstų apie JĮ! Kad tik kuo daugiau žmonių pasinaudotų JO atleidimu! Kad tik kuo daugiau žmonių galėtų išgyventi, patirti JO gailestingumą! Kad tik kuo daugiau žmonių siųstų galingas užtarimo maldas! Kad tik kuo daugiau žmonių turėtų drąsos būti Jėzaus darbų liudininkais! Kad tik kuo daugiau krikščionių eitų į kalėjimus arba į ligonines, ypač onkologinių susirgimų skyrius, kur papasakotų žmonėms apie savąją viltį! Kad tik mes turėtume daugiau drąsos, tiesiog pasimelsti kartu su kitu žmogumi! – ir pasaulis jau būtų kitoks, netoks kupinas neapykantos bei žudynių, nebe toks fanatiškas, šaltas ir nemielas!
Jėzus yra Išgelbėtojas. Mano Išgelbėtojas, tavo Išgelbėtojas, viso pasaulio Išgelbėtojas.

Dėkoju, Jėzau, kad tai yra tiesa: Tu esi pasaulio Išgelbėtojas! Ne tik mano Išgelbėtojas, bet ir išeitis, tiesa, kelias ir gyvenimas visiems žmonėms! Tu esi atsakymas, kurio visi mes ieškom. Tik su Tavimi gyvenimas yra pilnas. Kaip gerai, jog aš Tave suradau, mano Gerasis Ganytojau!

Mano Tėvas

Kaip tėvas pasigaili vaikų,
taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo.
Psalmių knyga 103, 13

Mūsų Dievas nori būti mūsų Tėvas. JIS nenori būti toks Dievas, kuriuo tik iš tolo galima žavėtis, garbinti ir gerbti. JIS nori būti arti mūsų ir dalyvauti visose mūsų gyvenimo srityse kaip mylintis, kantrus, draugiškas, geranoriškas Tėvas. JIS nori saugoti mus kaip galingas, visagalis Viešpats. JIS nori mums padėti ir visada stovėti mūsų pusėje kaip kareivijų Viešpats. JIS yra malonus, gailestingas, lėtas pykti ir visada pasiruošęs atleisti. Taip, toks yra mūsų Tėvas.
JIS yra stiprus ir šventas, visagalis ir visažinis. Mes turime JĮ gerbti. JIS yra šventas; – mes esame tik dulkės. Mes turėtumėm bijoti JĮ liūdinti, įžeisti ir neturėtumėm žaisti su JO malone.
Mums nereikia JO bijoti. Nes JO meilė mūsų širdyse nepalieka vietos baimei. Jei mes JĮ pažįstame, mes nebijome JO. JIS gi myli savo vaikus! Jei mes dar JO asmeniškai nepažįstame, tas neapibrėžtumas, nežinomybė mums įvaro baimės: Koks JIS? Ar JIS myli mane? Ar JIS man tikrai atleido? Ar JIS tikrai nepaperkamas Teisėjas, kuris žino visas mano mintis ir jas kreipia? Kol mes dar nepažįstame Dievo kaip mūsų Tėvo, mes JO bijome. Baimė ir pagarba – tai du skirtingi dalykai. Dievas nemėgsta, kai JO vaikai JO bijo.
Mes norime gyventi Dievo malonėje. JIS gailestingas mums, mūsų darbams, mūsų abejonėms, baimėms, rūpesčiams ir problemoms. JIS yra čia kaip Padėjėjas, Gelbėtojas ir Draugas. JIS yra Tėvas, kuris viskuo rūpinasi ir Savo vaikus gausiai aprūpina. JIS myli mus, sako mums TAIP, atleidžia mūsų kaltes ir visur mums padeda.

Dėkoju, dangiškasis Tėve, kad Tu nepalieki manęs! Tu žiūri į mane mylinčiomis Tėvo akimis, atleidi man ir padedi. Tu esi man draugiškas, geras, malonus ir gailestingas. Koks aš laimingas, kad Tave radau!!

Pripildytas dvasios, be dvasios arba blogos dvasios

…bet karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui!
Laiškas romiečiams 12, 11

Prieš keletą metų kilo karštos diskusijos dėl to, turi būti žmogus krikštytas dvasia ar ne. Kuris yra geresnis krikščionis – su Šventąja Dvasia ar be? Ar visi kiti apskritai pilni Šventosios Dvasios? Kas yra tas Dvasios krikštas?
Tuo tarpu pažvelgti galime į viską paprasčiau.
Pradėkime: Jėzus yra Išgelbėtojas ir Išganytojas. JIS gelbsti mus be jokių apribojimų. Tai ir yra mūsų tikėjimo pamatas. Tada žengi tikėjimo keliu toliau, tai vadinama augimu ir šventėjimu.
Daugelis krikščionių yra pakrikštyti Šventąja Dvasia ir šį patyrimą jie puikiai prisimena. Tai nėra kažkoks pakaitalas, tai pripildymas Dievo buvimu.
Bet taip pat yra daugelis krikščionių, kurie niekuomet nėra turėję šio patyrimo, ir vis dėlto jie yra geri krikščionys, degantys Viešpačiui.
Tikrai, Dievas dirba su mumis per Šventąją Dvasią. Pirmiausia, JIS patraukia mus prie savęs, kad galėtume atsigręžti į Jėzų. Tuomet lydi JIS mus per visą gyvenimą ir padeda. Pažįstu daugelį krikščionių, kurie nėra pakrikštyti Šventąja Dvasia, o vis dėlto naudoja savas dovanas ir Dvasios vaisiai juose stipriai išreikšti. Dievas per juos stipriai veikia.
Čia kaip su vandeniu: aplinkui drėgmė, mes visuomet apsupti vandens. Kartais lyja arba stovime po dušu. Aplink yra daug vandens, matomo bei juntamo! Kartais maudomės, pilnai pasinėrę į vandenį. Galbūt tai geras pavyzdys Šventajai Dvasiai. JI veikia visiems žmonėms. Kai kurie nori daugiau ir tiesiog stovi JOS lietuje. O kai kurie gauna dar daugiau ir tiesiog maudosi Šventojoje Dvasioje.
Taigi čia visai nėra vertės klausimo, kuris yra geresnis, kuris – svarbesnis, kuris Jėzui dirba geriau, kuris geriau meldžiasi ir t.t.
Tai tik pagalbos būdų mūsų tikėjimui klausimas. Dievas prašo mums Dvasios pagalbos, apie tai mes skaitome apaštalų istorijose bei Evangelijose. Kuris iš mūsų tai gauna ir būna persmelkiamas Dvasios, turi puikią pagalbą! Bet jis neturėtų niekinti kitų ir juos atvertinėti. O tie kiti neturėtų šio žmogaus smerkti, lyg šis turėtų blogą dvasią. Nėra piktesnio pasmerkimo nei kad sakyti, jog žmogus turi tamsos dvasią, melo dvasią iš velnio.
Brangūs broliai ir seserys, stovėkime kartu! Stokime kartu į giją už Viešpatį Jėzų! Mums reikia vienas kito! Dėkokite Viešpačiui už viską, už visus brolius ir seseris, atleiskite jiems, jeigu jie jus smerkia, prakeikia, teisia arba šiaip kažkaip nervuoja! Viešpats yra teisėjas, o ne mes. Mylėkite vienas kitą! Dekite Jėzui, Išganytojui ir Viešpačiui!

Dėkoju, Jėzau! Tu esi mano Išgelbėtojas!!

Meilės giesmė

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.  Meilė niekada nesibaigia.
1-as laiškas Korintiečiams 13, 4-8

Kartais mane apima prieštaringi jausmai. Meilė jau yra, bet taip pat ir kerštas, valdingumas, pavydas, nedraugiškumas, savanaudiškumas, kartėlis ir savigaila, liūdesys ir vienatvė. Mane valdo visokie jausmai, ne tik meilė. Štai kodėl man vėl ir vėl reikia Jėzaus atleidimo, nes kiti jausmai dažnai gimdo tik nuodėmes ir klaidas, kurios nedaro garbės Dievui.
Taip yra todėl, kad meilė yra tik dalis mano būties. Aš nesu TA meilė.
Tik Jėzus yra TA meilė. Jis yra vienintelė tokia būtybė: Tik meilė. Net kai Jis baudžia, tai yra kupina meilės; – todėl Jam pačiam labai, labai skauda.
Jėzus nėra dvasinis principas ar religinė sistema. Jis yra gyvas asmuo. Jis įkūnija į meilę kaip asmuo ir atitinkamai elgiasi.
Kadangi Jėzus yra meilė, Jis nori, kad būtumėte Jo draugas. Jis tiesiog myli tave! Jis nori atleisti, atleisti ir pamiršti jūsų klaidas ir nesėkmes; Jis sumokėjo kainą ant kryžiaus. Ar galite įsivaizduoti, kad Jėzus jus tiesiog myli be jokių „jeigu“ ir „bet“, be jokių apribojimų? Kad Jis tau sako „taip“ be jokių sąlygų? Kad Jo meilė reiškia: Aš niekada negalėčiau tavęs pamiršti ar apleisti?  Tavo vardas pažymėtas mano rankose, kur per nukryžiavimą buvo įkaltos vinys. Net jei tavo tėvas ir motina tave paliks, Aš niekada tavęs nepaliksiu.

Ačiū tau, Jėzau! Taip, noriu priimti Tavo meilę, gyventi joje ir būti geru Tavo draugu! Ačiū, Tu esi šalia ir gerai mane vedi per gyvenimą! Ačiū tau, Jėzau, kad esi šalia!!!

Regėti, pagaliau!

Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.
Evangelija pagal Luką 18, 42

Kartais jaučiamės tokie akli. Negalime nieko matyti iš Dievo, negalime numatyti ateinančios dienos ir nenumanome, kas mūsų laukia. Kartais visai nesuprantame Dievo ir gyvenimo, niekame nematome prasmės. Kartais jaučiamės prislėgti, apsunkę, tiesiog nusvyra galva, bet juk dulkėse ant žemės taip pat nepamatysime nieko teigiamo. Kartais trūksta tiesiog savotiškos refleksijos, nes apskritai nieko nesuprantame.
Dievui tai pažįstama. JIS žino, kaip mums sekasi. Dėl to JIS ir sako: Matyti yra gerai, bet pasitikėti yra dar geriau!
Hermann Hesse rašė:
„Vaikščiodamas vienišas rūke.
Vienišas yra kiekvienas krūmas ir medis.
Joks žmogus nemato kito.
Kiekvienas yra vienas.”
Tikrai, taip yra su daugeliu žmonių. Vieni ir vieniši. Nemato šviesos, neturi vilties, nemato gražios ateities.
Kuomet pradedame pasitikėti Jėzumi, kurti bendrystę su JUO, tuomet pradedame ir regėti. Tuomet mūsų akys atsiveria patiems nuostabiausiems dalykams! Tuomet ir vėl girdime dainuojančius paukštelius, pastebime dangaus žvaigždes, įgauname drąsos kažkam daugiau! Gyva JO Dvasia mumyse ir mus padaro gyvybingus! Kaip gerai, kad ne visuomet turiu eiti įbedęs nosį į žemę, bet galiu pakelti galvą ir regėti JO kūrinijos stebuklus! Kaip gerai, kad matau, jog kiti žmonės yra ne tik blogi ir nemalonūs, bet kad tai yra žmonės, kuriems labai reikia meilės ir dėmesio! Kiti žmonės turi tiek daug talentų, ir aš galiu padėti jiems juos atrasti nepavyduliaudamas!
Ši eilutė yra pažadas Dievo vaikams, išgyvenantiems sunkius laikus, nebematantiems šviesos. Dievas niekuomet tavęs neužmiršo ir neapleido. JIS nesustos tol, kol ir vėl nepraregėsi. Tu turi ir vėl pamatyti šviesą! Pasitikėk JUO, net jei šiuo metu nematai jokios šviesos. Nepasiduok! JIS visai šalia, net jei tu ir nejauti. JIS visa dėl tavęs pakeis į gera.

Et, Viešpatie, atverk mano akis visiems tiems nuostabiems dalykams Tavoje kūrinijoje bei kituose žmonėse! Leisk man matyti taip, kaip kad Tu matai! Viešpatie, nebenoriu žvelgti į dulkes po savo kojomis, tenoriu kreipti savo žvilgsnį į Tave! Tu esi nuostabus, tik Tu vertas šlovės, didis ir galingas!

Jėzaus Evangelija

Jėzus skelbia Evangeliją:
„Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!”
Evangelija pagal Morkų 1, 15

Po to, kai Jėzus buvo pakrikštytas, Jis pradėjo skelbti Evangeliją. Žinią galite perskaityti aukščiau.
Atėjo įvykdymo metas: Visi pranašai kalbėjo apie Mesiją, ir visas Izraelis laukė Gelbėtojo. Turėjo ateiti Dievo karalystė. Ir ji iš tiesų atėjo po Sekminių, tačiau ne kaip politinė karalystė, ne kaip valstybė, bet kaip Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Kiekvienas, kuris atgailauja ir atsisako savo nuodėmių, tampa Dievo karalystės dalimi. Kiekvienas, kuris tiki, priklauso naujai Dievo šeimai, tampa Dievo Tėvo sūnumi ir dukra.
Izraelyje žmonės turėjo sunkiai dirbti, kad užsitarnautų Dievo palankumą. Jie turėjo laikytis visų įstatymų bei tradicijų ir aukoti aukas savo Dievui. Tačiau jie neturėjo jokio tikrumo, ar Dievas juos priėmė. Nuo Jėzaus laikų viskas pasikeitė: Jis priima nusidėjėlį! Ir tai vyksta iš malonės, o ne dėl to, kad kažkas labai stengiasi.
Jėzus skelbė Dievo karalystę. Tai karalystė, kurioje Jis viešpatauja ir yra Karalius. Kitaip tariant, bendruomenė arba bažnyčia (jei jos centre yra Jėzus). Jėzaus viešpatavimą galima matyti iš žmonių džiaugsmo, jų širdyse tvyrančios ramybės, saugumo ir ramybės, kurioje jie gyvena. Piktasis nebe gali jiems pakenkti! Ligos nugalėtos! Net mirties nebijoma! Išnyksta rūpesčiai ir bėdos, stresas ir skubėjimas! Jei visiškai tikime Jėzumi, gyvename beveik danguje.
Jėzus kviečia mus tapti Dievo karalystės piliečiais. Palikite tai, kas Jam nepatinka, – tai vadinama nuodėme, – ir nusigręžkite nuo savo blogų ir nenaudingų kelių. Atsigręžkite į Dievą maldoje, skaitydami Bibliją ir ieškokite Jėzaus Bažnyčios. Kiekvienoje situacijoje tikėkite Juo, Dievo Sūnumi, kuris turi galią jus iš visko išvaduoti. Tada Jis pripildys jus Šventosios Dvasios, ir jūs galėsite būti didžiulės, visame pasaulyje gyvenančios Dievo šeimos dalimi.

Dėkojame Tau, Jėzau, Tu paruošei mums atpirkimą! Tu esi stipresnis už bet kokią nuodėmę, už mirtį ir visą tamsą! Ačiū Tau, Tu mane atpirkai! Dėkoju Tau, kad esu Tavo šeimos dalis ir Tavo karalystės pilietis! Ačiū Tau!

Seksas

Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu.
Pradžios knyga 2, 24

Dievas sukūrė seksą. JIS norėjo mums gero, norėjo suteikti mums akimirką dangiškojo pasaulio. Vis dėlto seksas iš esmės yra gėris!!
Bet velnias yra mėgdžiotojas, Dievo beždžionė. Visa, ką sukūrė Dievas, velnias nori atkartoti, tik iš neigiamos pusės.
Dievas siuntė pranašus, o velnias – būrėjus. Dievas mums davė žvaigždes, kad pažintume Jo didybę; – o velnias davė astrologiją ir horoskopus.
Dievas dovanoja svajas, priešas taip pat. Muzika yra dieviška, ji gali mums padovanoti gabalėlį dangaus. Vis tik muzika gali tapti mirties maršu; – kaip kad karo būgnai, kurie karo metu ruošia žmones mirčiai; – arba agresyviai nuteikianti muzika.
Velnias mėgsta iškraipyti ir seksą. Geroje santuokoje seksas – lyg dangaus paragavimas. O priešas iš to padaro kasdieninį sportą ir varžybas. Jis mus taip iškreipia, jog kai kurie virsta tikrais žvėrimis.
Seksas gerą santuoką turėtų priartinti dangui. Tai yra palyginimas, kuriuo piešiamas Jėzaus santykis su bendruomene ir su tavimi. Jokia bendruomenė negali būti artimiau ir intymiau! JIS yra ištikimas, JIS yra šalia, JIS niekuomet tavęs neužmiršta! Ar galėtų būti ištikimesnis sutuoktinis? JIS rūpinasi tavimi, žino visus tavo malonius vardus! Gera sutuoktinė turėtų gebėti tą patį. JIS tarnauja mums, nusižemina, viską atiduoda mums. Argi galėtume kaip nors kitaip elgtis su savo mylimu sutuoktiniu?
Naujos ar senos iškreiptos seksualumo formos viso to negali daryti įtakos. Gerai, jeigu galime įsisąmoninti, jog santuoka ir seksas buvo norėta Dievo ir dėl to sukurta mums! Gerai, jeigu skiriame save savo didžiajai meilei, teigiamai žvelgiame į savo sutuoktinį (nepaisant visų klaidų) ir jį mylime! Jėzus taip pat yra mūsų gyvenimo partneris, ir turime savo meilę JAM nuolat atnaujinti!

Dėkoju, Jėzau, Tu dovanoji mums puikias dovanas! Tu nori mums suteikti kąsnelį dangaus. Padėk man gyventi Tavąja valia. Egzistuoja tiek daug nuodėmių ir klaidų, tiek daug nukrypimų! Noriu išlikti švarus! Padėk man mano pastangose! Dėkoju už geras Tavo dovanas! Jos – gabalėlis dangaus žemėje.

Gyvenimo prasmė

„Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.”
Psalmyno 104, 33

104-oji psalmė yra šlovinimo giesmė Dievo didybei ir kūrinijos grožiui. Ir mūsų eilutė yra beveik paskutinis žodis. Taip, autorius viską teisingai suprato: Mūsų gyvenimas yra Dievo šlovinimas! Jis yra mūsų tikslas! Jis yra mūsų gyvenimo prasmė!
Dėl ko dar norime gyventi? Gražūs namai, šeima, vaikai, pinigai, karjera, pomėgiai, kelionės …. Visa tai nuostabu, bet praeina. Kol vaikai maži, jiems mūsų labai reikia. Bet kai jie užaugs, mums jų gali prireikti, bet jiems mūsų nebereikia. Tokia yra tam tikro laiko gyvenimo prasmė.
Dėl ko atsisakytume savo gyvenimo? Kas mums vertingiau už mūsų pačių gyvybę? O, tai verčia susimąstyti! Nemanau, kad dauguma žmonių randa ką nors, dėl ko verta paaukoti savo gyvybę.
Ir vis dėlto mes tai darome kiekvieną dieną. Aukojame savo laiką internetui ar televizijai. Mūsų pomėgiai suėda mūsų laiką. Kiti žmonės, kuriems tarnaujame, atima mūsų energiją. Ir mes neatgauname dienų, kurias iššvaistėme. Tad dėl ko mes gyvename? Kokia prasmė? Ar visa tai tik dėl gerų akimirkų?
Tik per krizę suprantame ar mūsų gyvenimas yra tvirtai pastatytas. Ar tikslas ir pamatas yra teisingi. O gal viskas griūva, kaip nutrūkusi santuoka, po kurios lieka chaosas.
Štai kodėl svarbu, kad atsiduotume Jėzui. Ir priklausytume Dievo šeimai. Kai artimai bendraujame su savo Kūrėju, dangiškuoju Tėvu, Jis mus veda per krizę ir per visą gyvenimą. Kai Jis mums yra svarbiausias dalykas, mes pakylame aukščiau visko. Džiaugiamės žemės grožiu ir prisipildome Viešpačiu. Jis nuspalvina mūsų sielą, ir mes tampame laimingi, ramūs, giedri ir gailestingi. Tuomet mūsų gyvenimas turi prasmę ir tikslą – patį Viešpatį.
Vieną dieną atsistosime Jo akivaizdoje ir Jis mus pašauks vardu: Ateik, mano vaike! Aš džiaugiuosi tavimi! Tuomet žinosime, kad pasirinkome teisingai, ir būsime be galo laimingi su Juo.

Ačiū tau, Jėzau! Tu mums papasakojai apie dangų. Viskas, ką Tu sakai, yra tiesa. Tu mane atpirkai ir padarei Dievo vaiku – priklausau Tau. Tu esi mano pagrindas, mano tikslas, mano gyvenimo tikslas. Tu visiškai mane pripildai. Ačiū tau!

Tikėjimas

Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.
Laiškas romiečiams 4, 3

Ko reikia, kad Dievo mums būtų įskaityta teisumu? Ko reikia, kad taptume draugais su Dievu? Kaip mes gauname ramybę, tą, kurią teikia Dievas? Kuomet su Dievu, tik Dievas ir aš, tapsiu harmonija?
Tai įmanoma tik per tikėjimą. Tikėjimas nėra tik mano nuomonė apie Dievą ar panašiai. Tikėjimas yra pasitikėjimas Jame, savęs patikėjimas Jam. Toks tikėjimas išlaisvina energiją veikti! Tikėjimas be darbų yra miręs tikėjimas.
Abraomas pasitraukė nuo saugios giminystės, nuo saugaus savo miesto, ir leidosi į kelionę į nepažintą šalį. Jis turėjo tik Dievo Žodį, kuriuo jis ir pasitikėjo. Jau Abraomo tėvas Terah turėjo keliauti į Kanaano žemę, tačiau vidury kelio sustojo ir patogiai įsitaisė Harane. Vis dėlto Abraomas keliavo toliau, į pačią Pažadėtąją žemę. Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu suteikia drąsos bei energijos laisvai veikti.
Dievo atleidimas už mūsų nuodėmes bus veiksmingas tik tuomet, kai mes tuo patikėsime. Džiaugsmas ateis tik tuomet, kai mes jo sieksim, ir tikėsime Juo. Ramybė ateis tuomet, kai savąja širdimi atliepsime Jo širdį.
Tikėjimo veikimas pirmiausia prasideda mumyse. Mes apsisprendžiame, ar tikime Juo. Ir per šį tikėjimą dangiškoji realybė atsispindi mumyse su jėga.
Tada galime eiti ir daryti tikėjimo darbus. Misijos, mokymai, darbas su vaikais, indėlis bendruomenei, visa tai veikia, kuomet tikėjimas mumyse išsiskleidžia.
Tik būk drąsus, pasisemk Dievo sau per Jo Žodį! Būk dar drąsesnis, prisipildyk Dievo žodžiu savuose veiksmuose bei veiklose! JIS niekada neapleis mūsų, nenuvils.
JIS daro įtaką tikėjimui mumyse, kuomet vargai mus netikėtai užklumpa. Pakelk akis į Viešpatį, tada atsikelk, pasitikėk Juo, ir JIS veiks tavyje ir per tave.

Dėkoju, Jėzau, Tu geriausias pasitikėjimo ir tikėjimo pavyzdys. Tu klauseisi Dievo, o Dievas – klausėsi Tavęs. Kaip ir Tu, taip ir aš noriu savo gyvenimą patikėti Dievui, noriu Jam priklausyti. Noriu tikėti ir pasitikėti Juo ir Jo Žodžiu.