Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

„Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.“
Laiškas filipiečiams 3, 13-14

Mes visi turime savo gyvenime tikslą! Tai – laimikis aukštybėse. Kai būsiu danguje pas Jėzų, tuomet jau būsiu pasiekęs šį tikslą. Dabar esu dar tik pakeliui. Bet žvelgiu į priekį, į savo Viešpatį. JIS manęs laukia. Daugelis žmonių klaidžioja gyvenime be tikslo. Jie siekia tai vieno, tai kitko. Kai kurie gyvena tik dėl savaitgalių, kai kurie – dėl atostogų, kai kurie laukia pensijos… Jie turi tikslus, tik šie dažniausiai – trumpalaikiai, o po to jie vėl iš naujo ieško kito tikslo. Savo gyvenime jie dažniausiai neturi pagrindinio tikslo, tik trokšta gerai gyventi. Mes turėtume siekti ko kito! Ne šiaip sau Dievas davė mums tikslą: laimikį aukštybėse. Neleiskime gyvenimo veltui, bet siekime tikslo žvelgdami Jėzaus žvilgsniu. Jėzus nori mus išlaisvinti iš praeities naštų. Kai kurie nešiojasi daug kalčių ir nesėkmių. Bet JIS išlaisvina iš viso to. – Gyvenkime be naštų! JO atleidimas veikia! Kai kurie liūdi po laiko: „O, anuomet buvo taip gražu!“ Bet Jėzus sako: „Tu gyveni dabar! Nukreipk savo žvilgsnį į priekį, negyvenk praeitimi!“
Nuostabu, jog Jėzus išvaduoja mus iš senųjų gyvenimo naštų; mes galime jas tiesiog pamiršti – Jėzus jas panaikina. O mums belieka ištaisyti tai, kas įmanoma, ir priimti Jėzaus atleidimą. O tuomet – žvelgti pirmyn. Tai mus išvaduos iš savigraužos dėl praeities įvykių. Jėzus laukia Tavęs ir nori suteikti Tau naują tikslą ir viltį!!

Malda: Dėkoju, Jėzau, kad žinai mano gyvenimą. Tu man atleidai mano kaltes ir dabar aš galiu žvelgti pirmyn. Tu turi man viltį ir tikslą. Tu nori mano gyvenimui suteikti prasmę, kol pasieksiu tikslą – būti su Tavimi, mano mylimas Viešpatie. Ten galėsiu pailsėti ir Tu mane guosi ir atgaivinsi. Dėkoju, mano Gerasis Ganytojau!

Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams.
Malachijo 3, 24

Sutaikinimas yra didžioji Jėzaus tema. Dėl jo JIS atėjo. JIS trokšta sutaikinimo tarp žmogaus ir Dievo, tam, kad ir vėl vyrautų taika bei harmonija tarp žmogaus ir Dievo. JIS trokšta sutaikinimo šeimose ir santuokose. JIS nori sutaikinti tėvus ir sūnus, dukras ir motinas, sutaikinti ir su uošviais. Vadovai ir darbuotojai, kolegos, mokiniai, kandidatai į prezidentus, politikai, šalys ir tautos ….. JIS visa trokšta sutaikinti, kad pagaliau vyrautų ramybė. Dėl to JIS prisiėmė kryžių. Dėl taikos. Tikrai tai nebuvo lengva, vinimis pervertos rankos ir kojos, kabėjimas tvieskiančioje saulėje, negalėjimas kvėpuoti, troškulys… Ne, Jėzaus auka nebuvo šiaip koks pasivaikščiojimas.
Atlik, prašau, tokį testą: Ar esi sutaikintas? Kaip yra su Dievu: ar priekaištauji JAM, kad JIS nepadarė vieno ar kito, ar kad kažkam sukliudė? Ar pats pyksti ant savęs, kad priėmei blogus sprendimus, kad suklydai? Ar pyksti ant savo vaikų, kurie nusigręžė ar ką nors padarė? Gal pyksti ant savo sutuoktinio, kad jis yra kitoks negu kad tu įsivaizdavai? Galbūt pyksti ant likimo (taigi ir ant Dievo), kad esi toje vietoje, kurioje esi ir/ ar esi toks, koks esi?
Jėzus sutaikino tave su Dievu. JO auka galioja; JIS sumokėjo už tavo kaltes ir Dievas priėmė šią auką. Tu esi laisvas nuo kalčių, Dievas tau yra maloningas ir geranoriškas; – per Jėzų.
O visa kita, žinai, tėra tavo reikalas. Tu turi atleisti, Jėzus to nepadarys už tave. Tu turi atleisti kaltes vaikams, sutuoktiniui, kolegoms, mokytojams ir kitiems, net ir sau pačiam bei Dievui. Visus reikalus turi atiduoti į Dievo rankas, JAM perleisti kerštą ir teisimą, ir tada turi mylėti bei laiminti kitus maldoje. Kartą man tai labai padėjo, kuomet atleidau vienam sūnui už tai, kad jis yra toks, koks yra; – jis nervino mane dėl savo būdo, dėl kurio jis nieko negalėjo padaryti…
Atleidimas sujudina dangiškąsias jėgas. Jėzus pats įgalina atleidimą mūsų širdyse, taip, kad mes galėtume išsigydyti savo žaizdas ir kad galėtume mylėti kitus. Tai tikri stebuklai.
Tu rūpi JAM. Atleisk, kad įsivyrautų taika! – taip pat ir tavojoje širdyje

Dėkoju, Jėzau, kad Tu atleidi man, aš taip pat noriu atleisti. Juokinga, tačiau man tai sunkiai sekasi. Bet Tu padedi tame, kaip gerai!! Dabar maldoje galiu laiminti ir mylėti savo “priešus”. Dėkoju, Tu esi nuostabus!!

„Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“
Apaštalų darbai 4, 11-12

Jėzus yra Nugalėtojas virš visų valdžių šioje žemėje! JIS yra dangaus Viešpats! JIS yra visų tamsybių pasaulio jėgų Nugalėtojas!
Ir vis tik: priešas turi dar daug galios. Jis gali žmones „surišti”, laikyti nelaisvus; jis juos apraizgo melo tinklu. Jis supriešina žmones vienas prieš kitą. Jis yra brolių kaltintojas, melo tėvas. Jis nori įbauginti Dievo vaikus ir slankioja aplink lyg riaumojantis liūtas. Per neatleistas nuodėmes jis turi teisę kankinti žmones iki ketvirtos kartos. Jis pavergia žmones, net visas tautas. Jis atima žmonėms viltį ir veda juos į savižudybes, nusivylimus ir depresiją. JIS yra tas, kuris griauna ir pražudo.
Visai kitoks yra Jėzus! JIS yra Dievas, Kuris mus iš tikro myli ir trokšta mums geriausio! Jei priešas ateina naktį ir nori mus išgąsdinti, JIS yra šalia. Mes šaukiamės Jo Švento vardo ir JIS iškart padeda. JIS suteikia mums išminties atpažinti tas mūsų gyvenimo naštas, kurios guli ant mūsų pečių dėl protėvių kaltės, ir jas paima. JIS nori išlaisvinti savo tautos žmones ir padaryti juos savo „sirgaliais“! Jėzaus varde mes turime pergalę ir tik Jėzuje yra Išgelbėjimas! Todėl įsikabinu į savo Viešpatį, savo Jėzų, nes Jame nurimsta mano širdis.

Dėkoju, Jėzau, kad nugalėjai mano priešą! Žlugdytojo ir melagio daugiau nėra mano gyvenime, bet esi TU! Tavo Žodis – paskutinis! Ir net jeigu mano gyvenime esama tamsių sričių, prašau, parodyk jas ir nušviesk savo šviesa! Viskas turi priklausyti Tau! Būk virš visko TU – Viešpats!

…​ tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti.
Jonos 4, 2

Taigi dabar Dievas nebenorėjo sugriauti Ninevės. Hm, pagalvojo Jona, tai negerai. Iš pradžių turėjau šiam nekenčiamam miestui paskelbti teismą, o tada Dievas persigalvojo… ir tik todėl, kad jie visi atgailavo. Gal tai buvo visai netikra, gal jie tiesiog vaidino? Tik apsimetė? Kokia gėda, aš žlugęs. Verčiau būčiau likęs namuose! Juk iškart sakiau! Kaip tik todėl ir norėjau pabėgti į pasaulio kraštą! Aš žinojau, kad Dievas yra gailestingas, kantrus, maloningas ir kupinas ištikimos meilės, todėl Jis ir gailisi šių žmonių. Verčiau nusižudysiu, nei toliau taip gyvensiu! Geriau mirti nei taip gyventi.
O Dievas pykdamas paklausė: „Ar dera tau taip širsti?“
Jona paliko miestą. Bet jam knietėjo sužinoti, kas nutiks vėliau. Už miesto jis pasidarė nedidelį stogą iš lapų ir laukė pavėsyje. Dievas taip pat užaugino plačialapį augalą, kuris suteikė jam papildomą pavėsį ir turėjo apsaugoti nuo pykčio. Jona džiaugėsi augalu. Tačiau kitą rytą Dievas pasiuntė kirminą, kuris taip pakando augalą, kad šis nugaišo ir nudžiūvo. Saulei patekėjus, Dievas pasiuntė karštą rytų vėją. Saulė taip kepino Jonos galvą, kad jis alpo ir šaukėsi mirties… Bet štai ir vėl pasigirdo Dievo balsas ir Jona išgirdo: „Argi dera tau širsti dėl to augalo?“ Ir Jona jam atsakė: „Taip, žinoma! Mieliau jau mirčiau!“ Ir Dievas tyliai sušnibždėjo Jonai į ausį: „Tu gailiesi augalo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai; jis išdygo per vieną naktį ir per vieną naktį pradingo. Argi neturėčiau aš gailėtis daugiau negu šimto dvidešimt tūkstančių žmonių?“
Tai buvo sunki pamoka Jonai. Manau, kad mes galime gerai su juo susitapatinti. O gal niekada nepykstame, kai Dievas palaimina kitus? Nes jie turi daugiau nei mes? Nes Dievas jais rūpinasi? Nes Jam nerūpi mūsų reikalai? Mes dažnai slapta pykstame ant Dievo dėl Jo sprendimų! Ir nepagalvojame, kad Jis yra visažinis ir tikrai apie viską pagalvoja. JIS taip pat yra gailestingas, kantrus ir maloningas!

Ačiū, dangiškas Tėve! Mano pyktis tėra vaikiškas nesupratimas. Ne, aš noriu Tavimi pasitikėti ir iš anksto šlovinti, nes Tu tikrai apie viską pagalvoji, esi kupinas gailestingumo, o ne keršto… Tėve, Tu išties esi nuostabus!!!

Išgelbėjimas ateina iš VIEŠPATIES.
Jonos 2, 10

Didžuvė išspjovė Joną ir jis gulėjo ant šilto, sauso smėlio besišildydamas saulėje. Tada Joną ir vėl pasiekė VIEŠPATIES žodis. Įsivaizduokime, kad pačiame šios idilės įkarštyje Jona mintyse staiga išgirdo labai garsų Viešpaties balsą. Net ir praėjus daugeliui metų, pranašai dažnai sugebėdavo žodis žodin pakartoti VIEŠPATIES žodžius, nes tai buvo taip įspūdinga. Jona iš šoko sustingo, Dievas tarė: „Atsiverk, eik į Ninevę ir grasink jai visomis nelaimėmis, kurias tau pasakysiu.“ Joną labai išgąsdino Dievo balsas, tačiau antrą kartą jis nesiryžo bėgti. Taigi Jona iš tikrųjų nuvyko į tą bjaurų, pavojingą miestą. Ten jis pradėjo šaukti: „Viešpats sunaikins jus dėl jūsų nedorybių! Dar 40 dienų ir jūs žūsite!“ Jis slapta džiaugėsi, kad Ninevė ketina sulaukti teisingos bausmės, o jo atgailos pamokslas nebuvo ypač rimtas. Jis pamokslavo tik todėl, kad Dievas to norėjo, jis norėjo matyti, kaip Dievas sunaikina miestą. Tačiau šis „tarp kitko“ pasakytas pamokslas galingai suveikė. Žmonės juo patikėjo. Jie pradėjo pasninkauti ir apsivilko atgailos rūbus. Net karalius pakilo iš sosto, nusiėmė karališką apsiaustą, apsisupo atgailos drabužiu ir atsisėdo į pelenis. Jis taip bijojo Dievo ir Jo teismo, kad įsakė visuotinį pasninką ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Visi turi garsiai šauktis Dievo, visi turi nusigręžti nuo savo piktų darbų ir daromos neteisybės. Galbūt Dievas pasigailės ir mūsų nesunaikins… Ir Dievas pamatė, kad žmonės nusisuko nuo savo piktų darbų. Tada Jis gailėjosi nelaimės, kuria jiems grasino, ir atšaukė teismo sprendimą.
Kada paskutinį kartą verkei dėl savo nuodėmių? Kada paskutinį kartą tau gėlė širdį? Tokių minčių kaip „Taip, aš tik žmogus, kuris daro klaidų…“ nepakanka. Dievas yra maloningas nusidėjėliui, bet tik tada, kai jis tikrai atgailauja ir nusisuka nuo savo kelių. Tada tave užlies Jo malonė, antraip ištiks Jo teismas. Mes, krikščionys, labai gerai išmanome abstrakčią nuodėmių išpažinimo teoriją, bet konkrečiai to praktikuoti nenorime… Ar tai pavyks?

Viešpatie, aš nusidėjėlis! Aš Tau pasipriešinau ir buvau užsispyręs. Tu taip mane myli, o aš Tavimi pasinaudojau tarsi atleidimo mašina… Viešpatie, atsiprašau!!! Viešpatie, aš noriu Tave vėl mylėti ir karštai sekti, ne taip drungnai kaip anksčiau!!! Padėk man, Viešpatie!!!

„Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“
Evangelija pagal Matą 10, 8b

Viską, ką mes turime, gauname iš Dievo dovanai – mums nereikia už tai mokėti. Taip pat ir kiekvieną dvasinį palaiminimą. Jo ramybė, Jo džiaugsmas, gailestingumas… – visa tai yra Dievo dovanos. Jėzus nori, kad mes jas dovanotume kitiems, JIS nori taip mus naudoti, kad savo aplinkoje būtume palaiminimas! Prisimeni, kai mokiniai turėjo mažai duonos ir vis tik turėjo pamaitino tūkstančius žmonių? Jėzus sakė: „Duokite jiems valgyti!“ Ir JIS veikė, kai mokiniai pradėjo dalinti duoną. Taip yra ir su palaima: Jei mes pradedame laiminti kitus, Jėzus pradeda veikti. Žinoma, tai turi būti ne paviršutiniška standartinė maldos formulė einant pro šalį: „O Viešpatie, laimink jį“. Jėzus mato, kiek rimtai mes savo širdyje to trokštame – ar mes laiminame kitą širdimi. Ir JIS mato tikėjimą, kuriuo mes laiminame. Ar Dievas gali ką nors didingo nuveikti, jei mes visai netikime?!
Tu gali būti tikras, kad savo aplinkoje Tu jau esi palaiminimas vien dėl to, kad ten esi. Nes ramybės Dievas yra ten, kur Tu. Tu gali būti tikras, jog Dievas saugo ir laimina žmones, kuriems Tu prašai palaimos. Nes tai Dievo paliepimas, kad mes kitus laimintume. Ir ne tik savo artimuosius ir draugus, bet ir žmones, kurie mūsų nemėgsta. Tai išlaisvina galingas jėgas dvasiniame pasaulyje. Dievas tuomet nori veikti, – kai mes laiminame.

Malda: Dėkoju, Jėzau, kad trokšti mane gausiai palaiminti! Nenoriu šios palaimos pasilaikyti sau, bet dovanoti kitiems, tiems su kuriais šiandien susitiksiu. Laimink mano šeimą, mano draugus, mano bendradarbius!! Tačiau nuostabiausia yra tai, kad Tu esi šalia!

Ką pažadėjau – ištesėsiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!“”
Jona 2, 9

Jona plūduriavo jūroje, bangos siūbavo virš jo galvos, jis paniro. Skendo iki pat jūros dugno, nebematė išeities. Viskas sukosi jo galvoje, visa nelaimių virtinė, Dievo teismas jo pasirinktam keliui. Tačiau Dievas turėjo išeitį: prieš daugelį metų JIS sukūrė milžinišką žuvį, kuri laukė Jonos. Ši milžiniška žuvis prarijo Joną, taip jis pirmąkart buvo išgelbėtas. Ir ten, žuvies pilve Jona sėdėjo; – buvo tamsu ir šlapia, dar ir dvokė siaubingai. Ten, viduje, jis vis dar buvo gyvas. Užtruko tris dienas, kol Jona atsitiesė ir pagarbino Viešpatį, iki tol mielesnis jam buvo vargas. Pirmiausia jis padėkojo Viešpačiui už šį išgelbėjimą, nors vis dar nematė išeities, – bet juk buvo gyvas ir neskendo. Jis šaukėsi Viešpaties, kai taip bejėgiškai plūduriavo vandenyje. Ir Viešpats išgelbėjo jį. Štai jis atnaujino Viešpačiui įžadus: aš, garsiai dėkodamas, atnešiu tau auką. Taip, ką pažadėjau, trokštu įvykdyti. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!
Kai Dievas šitai išgirdo, JIS labai apsidžiaugė ir įsakė žuviai išpjauti Joną ant kranto.
Kiekvieno gyvenime būna laikų, kai galva panyra po bangom, kai tarsi traukia į jūros dugną, ir išeities jokios nematyti. Tačiau jeigu šaukiamės JO, JIS išklauso ir padeda mums išbristi iš netvarkos ir vargo. Mes mielai dalijame pažadus. Tačiau dažnai jų ir nesilaikome. Taip neturi būti! Tuomet po pirmojo dažnai greitai įvyksta ir antras skendimas. Laikykis savo įžadų, kuriuos pašventei Viešpačiui, JAM jie yra šventi!! Tuomet žuvis išspjaus tave ant kranto, o tu ir vėl galėsi džiūgaudamas keliauti savuoju keliu; – tik šįkart, tikėtina, JO keliu.

Jėzau, Tu vis dar esi Viešpats. Taip pat ir mano gyvenime. Kartais einu aš savais keliais, tačiau Tu sugrąžini mane vis atgal. Tikrai, tai taip gerai! Noriu keliauti Tavais keliais! Nes Tu esi Viešpats!

Jeruzale, ant tavo sienų Aš pastatysiu sargus;
jie niekada – dieną ir naktį – nenurims.
Jūs, kurie tariate Viešpaties vardą, netylėkite!
Izaijo 62, 6

Kalba eina apie Jeruzalę, taikos miestą. Dievas kviečia žmones melstis už šį miestą, kol ir vėl JIS sugrąžins jam šlovę. Taigi šią eilutę laisvai galime naudoti savo užtarimo maldai. Nes mes taip pat esame sargai ant sienų, saugantys miestą. Mes sergime savo giminaičius, savo kolegas ir draugus, savo brolius ir seseris bendruomenėje, netgi valstybę ir miestus. Mes esame Viešpaties armija, JIS didžius dalykus nuveiks dėka mūsų maldų; – Viešpaties sargai.
Mes galime priminti JAM apie mūsų žmones ir tuos, kuriuos JIS kaip naštą įdėjo į mūsų širdis. JIS pats norėjo, kad mes melstumėmės! JO rankos surištos, nes žemę JIS perleido žmonėms. Tik tuomet, kai yra meldžiamas, JIS gali aktyviai veikti. Būtent dėl to mes meldžiamės ir prašome pagalbos ne tik dėl Jeruzalės, savo bažnyčios bei bendruomenės, bet dėl visko, ką tik JIS mums į širdį įdėjo.
Pradžioje man tai buvo sunkus darbas. Susidarydavau ilgus sąrašus su šimtais vardų. Vis dėlto ilgai taip nepratempiau. Tada padalinau žmones į 7 dalis, pirmadieniui, antradieniui ir t.t. Bet ir šitaip truko neilgai. Sugalvota gerai, tačiau darbas nuobodus.
Ir štai dabar meldžiuosi, kai Viešpats man ką nors parodo. Ir būnu sužavėtas. JIS man taip pat parodo, ką JIS jaučia tam tikriems žmonėms arba kokius planus jiems turi, arba kame jiems reikia išlaisvinimo. Rezultatas toks, kad jaučiu malonumą maldai, jaučiu troškimą kovoti maldoje. Kartais vienąkart pasimeldus trokštamas rezultatas neįvyksta, prireikia ilgo laiko. Vis dėlto Viešpats iki šiol visada tik laimėdavo, kai meldžiuosi taip, kaip norėtų JIS.
Žinoma, maldos kalba yra mano “slaptas ginklas”. Pastebiu, ar prieš ką nors gana “agresyviai” meldžiuosi ar jau galiu šlovinti, kai malda baigiasi. Ateina minčių, kur galėtų slypėti problema, ateina ir atsakymai iš Dievo.
Deja, čia nėra jokio automatiškumo, kaip kad nėra ir jokios garantijos, kas iš to išeis. Bet viena visada yra užtikrinta: Dievas laimina, nes mes meldžiamės už kitus. Turime vis labiau ir labiau išnaudoti šį palaiminimų šaltinį, melstis visiškai nevaržomai, tiesiog prausiantis, važiuojant automobiliu, melžiant karves, pjaunant veją ir kapojant malkas, visur, kur tik gaunasi, galime garsiai arba tyliai su Viešpačiu kalbėtis. Tai nuostabu!!

Dėkoju, Jėzau, Tu išklausai maldas!!!!!

Imkite mane ir meskite į jūrą!
Jonos 1, 12

Štai Jona, užuot keliavęs į Ninevę, kaip kad jam liepė Dievas, buvo kelyje į pasaulio kraštą. Kai laivas pajudėjo, Jona patenkintas paglostė sau barzdą ir pagalvojo, na štai, pagaliau gerai išėjo. – Tada atsigulė kajutėje ir užmigo. Tačiau Viešpats nebuvo kvailas. JIS leido prasidėti galingai audrai, ir laivas patyrė sunkumų. Jūreiviams pasidarė baisu ir kiekvienas šaukėsi savo dievo, kokį pažinojo. Jie netgi krovinį išmetė į jūrą, kad tik taptų lengvesni. Bet vis dėlto šitai nieko nepadėjo, audra tik stiprėjo. Kapitonas nuėjo pas Joną, nes turėjo jį pažadinti: Kelkis, šaukis savo Dievo, galbūt tavo Dievas mus išgelbės! – Jūreiviai netgi metė burtus, kad pamatytų, kuris čia kaltas ir burtas iškrito Jonai. Tada jūreiviai viską ir suprato, nes Jona buvo jiems pasakojęs, kad bėga nuo savojo Dievo. Jie pradėjo bijoti šio didžiojo Dievo. Ir paklausė Jonos: Ką mes turėtume su tavimi daryti? Jūra vis labiau šėlsta, o tu esi dėl to kaltas! Tavo Dievas visiems mums leis jūroje nuskęsti…. Ne, tarė Jona, meskite mane į jūrą, kad jūsų būtų pasigailėta! Jūreiviai irklavo iš visų jėgų, tačiau tai nieko nepadėjo, jūra tapo dar stipresnė. Jie šaukėsi Dievo, Viešpaties, pažadėjo JAM visa įmanoma. Atleisk mums, kad praliejame nekaltą kraują, nepriskaityk mums jo! – Ir įmetė Joną į jūrą. Vėjas iškart nustojo pūtęs ir bangos nurimo. Vyrai labai išsigando šio galingo Dievo, atnešė JAM auką ir atliko daugelį įžadų.
Kartais taip jau yra, kad mes nesiklausome Dievo. Ir kai mums nesiseka, paprastai tiksliai žinome, ką turėjome padaryti, ir tiek laiko atidėliojome. Mes atsisakėme JAM paklusti; – ir štai mums einasi prastai. Prašau, susiruošk dabar, sutvarkyk šį dalyką, kad ir kiek tai kainuotų! Tik tuomet tu ir vėl atrasi ramybę. Jeigu bėgi nuo Dievo, o JIS tau atsiunčia audrą, tada laikykis ir pagaliau atsiduok savajam Dievui, pasitikėk JUO, JIS visa padarys gerai. Visa garbė tepriklauso JAM ir leisk JAM būti savo Viešpačiu. Tada viskas susitvarkys.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu atleidi visas kaltes. Bet kuomet mes neateiname pas Tave ir toliau puoselėjane savo neteisybę, Tu nieko negali mums padaryti. Viešpatie, atleisk!! Padėk man sutvarkyti savo reikalus!! Viešpatie, būk mano Karalius ir Viešpats, noriu priklausyti Tau!!

Užtarimo malda: Deja, Andrius mirė. Viešpats manė, kad jam geriau bus danguje. JIS labai labai myli Andrių, visai kaip Lozorių. Melskimės už jo mamą ir šeimą, kad Jėzus paguostų juos. Jokia paguoda nepaliečia giliau nei Dievo paguoda. – Dėkoju už jūsų užtarimo maldas!!!

Joną pasiekė VIEŠPATIES žodis.
Jonos 1, 1

Vieną rytą, kai pranašas Jona skutosi, jį pasiekė Dievo žodis. Dievas kalbėjo su juo girdimu balsu. (Šiandien mes širdimi labiau jaučiame, ką Dievas nori pasakyti, ką Jis jaučia, ko nori, bet tik labai, labai retai girdime Jo galingą balsą). „Jona! – pašaukė jį Viešpats. – Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane.“
Jona išsigando. Į Ninevę? Pas tuos galvažudžius! Ne, tai pavojinga, ypač su tokia žinia! Ne, ne, ne, aš to nenoriu. Bet ką man daryti? – taip minutėlę pasvarstęs, Jona susirinko savo daiktus ir nubėgo į uostą. O ten iš tikrųjų – o, koks „sutapimas“ – stovėjo laivas, ketinęs plaukti į pasaulio kraštą. Jona sumokėjo už bilietą, įlipo į laivą ir buvo patenkintas. Taip toli nuo Viešpaties Jona turėjo būti saugus nuo tokių pavojingų užduočių.
Kartais ir mes norime pabėgti nuo Viešpaties. Gal norime ką nors padaryti ir manome, kad Jam tai nepatinka. Taigi mes įsijungiame muziką, žiūrime televizorių, kalbame telefonu, bet neatsukame Viešpačiui savo ausies, kad Jis mus auklėtų. Kiekvienas turi savo gudrybių. Arba mums patinka nuodėmė ir mes norime ja šiek tiek ilgiau „pasimėgauti“. Arba netinkamai mąstome, turime netinkamų draugų, netinkamai elgiamė… ir nenorime, kad mus auklėtų, tik jau ne dabar.
Tiesą sakant, Dievui visiškai nereikia su mumis kalbėtis, mes tiksliai žinome Jo valią. Ir vis dėlto mes nusisukame… Ne, tai negali būti gerai! Tai matome Jonos pavyzdyje ir galbūt patys esame bėgę nuo Dievo…

Jėzau, štai aš! Atleisk, aš pasislėpiau nuo Tavęs, nors Tu net juodžiausioje tamsoje viską gerai matai ir tiksliai žinai kiekvieną mintį. Viešpatie, aš grįžau ir noriu vėl eiti Tavo keliu. Prašau, apvalyk mane ir pripildyk iš naujo savo Šventąja Dvasia!!!