Temos Archyvai: Pamąstymas

Ši diena yra Viešpaties duota.
Psalmė 118, 24
Kartais mes atsibundame ir pasijuntame paniurę dėl viso to darbo, kuris turės būti padarytas. Milžiniška krūva! Prireiks mažiausiai trejų metų visa tai apdirbti…
Būtent dėl to kai kurie ir nepuola iškart dirbti, nes daug kas pasidaro savaime arba kas nors kitas tai padaro. Bet kalnas išlieka didelis, spaudžia mus ir sukelia niūrią nuotaiką; – Atidėliotojas! Taip kartoja kaltintojas.
Ir taip su kiekviena diena mūsų nuotaika prastėja … o spaudimas kasdien didėja.
Žinoma, Dievas šito nenori! Iš to ir ši eilutė viršuje.
Štai šiandien pirmoji diena be spaudimo, be slegiančios sąžinės ir be atidėliotojo-mentaliteto, gerai? Nes jeigu ši diena Viešpaties duota, vadinasi, ne tam, kad mus kankintų, bet tam, kad teiktų mums džiaugsmą. JIS yra Viešpats, neužmiršk to!
Turiu keletą sąrašų. Vienas – maldos sąrašas su vardais žmonių, už kuriuos nuolat meldžiuosi, jau kuris laikas. Tai mūsų bendradarbiai, mūsų susirinkimų nariai ir kai kurie sielovados atvejai, už kuriuos meldžiamės. Tuomet yra toks „to-do” (reikia padaryti) sąrašas, kuriame visi svarbūs dalykai, kuriais reikia pasirūpinti, tačiau kurie reikalauja trupučio laiko ir vis dėlto neturėtų būti pamirštami. Į šį sąrašą kasdien nežiūriu. Ir dar yra vienas sąrašas, aktualus būtent šiai dienai. Kairėje fiksuoju tai, kuo šiandien turiu užsiimti, o dešinėje – tai, ką jau padariau. Nereikia užsibrėžti per daug, nes ir vėl įveiksime tik kokius 3 dalykus iš 98, ir vėl patirsim frustraciją. Geriau mažiau, bet kad būtų įveikiama. Ir sudėlioti pagal svarbą. Tai, kas nesvarbu, gali ramiai kiek pagulėti, o štai kas svarbu – visada pirmiausia! Be to, didelius dalykus aš dalinu mažais žingsneliais. Dalykai, kuriuos jau įgyvendinau, keliauja į dešinę sąrašo pusę. Ir iki vakaro tokių jau visa krūva! Kyla pasitenkinimas ir džiaugsmas!
Dievas mums davė protą ir valią. Ir jeigu kam nors dar trūksta išminties, turėtų prašyti Viešpaties, nes JIS mielai dovanoja!
Taigi, gana nusivylimų savimi. JIS yra Viešpats, padovanojęs mums šią dieną tam, kad ja džiaugtumėmės. JIS nori padėti ir visa kita mums pavyks. Kaip gerai, kad JIS yra šalia!!!
Viešpatie, meldžiu, suteik man pakankamai motyvacijos ir tvirtos valios nepraleisti dienos bergždžiai. Tu sukūrei šią dieną tam, kad mes džiaugtumėmės ir būtume palaiminimu kitiems! Gerai, kad Tu eini su manimi, jog suteiki man išminties bei džiaugsmo darbui!!! Tikrai, šiandien yra ta diena, kurią davei Tu! Dėkoju!! Tenoriu keltis ir pradėti, o Tu man padėsi; – kaip gerai!!

Jėzus sako:  
Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. …  Atminkite: Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Evangelija pagal Matą 28, 18.20
Visa valdžia… Tai kur kas daugiau negu aš galiu įsivaizduoti! Visa valdžia žvaigždėms ir saulei, visatai, laikui, audrai, atominei energijai, vandenynams, banginiams ir rykliams, vėžliams, debesims, medžiams… Nieko nepraleidžiant. Net ir savęs. JIS turi valdžią ir man. JIS gali vos tik panorėjęs, iškart pasiimti mane pas Save. JIS gali mane pagydyti. Gali man duoti darbo, jeigu esu bedarbis. JIS yra šalia, kuomet aš esu vienas. JIS visa gali pakeisti arba net ir pakelti. JIS gali išgirsti kiekvieną maldą. JIS gali. JIS gali viską. Tam JIS turi valdžią.
Šis visagalis Jėzus tapo mano draugu. Kaip man gera dėl to!! Visos kaltės atleistos bei užmirštos – tam JIS turi valdžią. JIS išlaisvino mane iš minčių bei jausmų tamsybių;- JIS yra stiprusis, pragaro, mirties ir velnio nugalėtojas. JIS yra Viešpats.
Mano draugas šalia manęs kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, net naktimis JIS budi. Kaip gerai, esu užtikrintas ir saugus JAME. JIS paima mane už rankos ir taip mes kartu einame per dieną. Kartais man norisi keiktis, ypač kai kas nors nepavyksta. Tik tuomet JIS vos pastebimai papurto galvą, ir nurimstu, nes aš nenoriu JO apgauti. Aš puikiai žinau, kad jeigu bus blogai, JIS tam nutikti neleido. Kartą aš kai ką išmečiau tiesiog pro automobilio langą. Bet JIS mane įspėjo, kad aš neužmirščiau: JO gražios kūrinijos, tos, į kurią JIS įdėjo tiek daug pastangų, aš neturėčiau šiukšlinti. Turiu ją laikyti vertinga.
Iki pat dienos galo JIS eina su manimi. Gali būti, jog aš kartą turėsiu numirti. Ir tuomet mano draugas bus šalia, laikys mane už rankos, drąsins mane ir perneš mane virš visko Savo stipriomis rankomis. Arba JIS ateis ir pakvies mane vardu;- nes visų žmonių, kurie priklauso JAM, vardai yra užrašyti ir nei vieno JIS neužmirš. Kuomet mane JIS pašauks, tuomet keliausiu į dangų, pas JĮ, pas visagalį Viešpatį ir mano geriausią draugą. JIS yra su manimi iki pasaulio pabaigos. Kaip gerai!!!!!
Dėkoju, Jėzau, kad Tu esi šalia! Dėkoju, jog klausaisi mano maldų! Dėkoju, jog Tavyje esu saugus ir užtikrintas! Dėkoju, jog taip manimi rūpiniesi! Dėkoju, kad esu Tau toks vertingas! Tikrai, Jėzau, ir aš gyvensiu Tau bei garbinsiu Tave, kur tik tai bus įmanoma. Nes Tu esi nuostabus Viešpats.

Mylėk Viešpatį, savo Dievą  … Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.
Evangelija pagal Matą 22, 37
Mums, vokiečiams yra įprasta: pirma, antra, trečia, ir viskas sužymima 1 a, 1 b ir 1 c.
Mes mielai reitinguojam ir viskam priskiriam savo vietas. Kas yra svarbiausia, kas bus kaip antras, trečias ir t.t. Tai mūsų hierarchija.
Vis dėlto tikinčiųjų gyvenime, o  ir šiaip toks vertės suteikimas neretai veda prie problemų. Jeigu Dievą mylėti turėčiau labiau visko, tuomet mieliau surasiu ramų laiką maldai negu rūpinsiuos indų plovimu!
Taip pat ir šeimoje kyla problemų, kuomet vaikai yra numeris vienas, o partneris yra numeris 2. Jis jaučiasi kaip šuniui penkta koja, būtent – visai nereikalingas.
Dievo buvimas ir mąstymas yra visiškai kitoki. Ir JIS norėtų, jog mes savo senąsias mąstymo nuostatas, savo sustabarėjusį mąstymą pritaikytume prie JO  ir atnaujintume. Ne 1., 2., ir 3., bet ‘taip pat ir’. Ne ‘arba arba’, o vienodai svarbu.
Kaip galime mylėti Dievą, kuris yra nusidėjėlių draugas, jeigu atsiskiriame ir gyvename izoliuoti tarsi negyvenamoje saloje.
Vadinasi, mes Dievo visai nesuprantame. JIS mus tam ir atsiuntė į pasaulį, kad pasiklydusiems būtume kaip vilties šviesa, o ne tam, kad atsidėtume savo susikurtam šventumui. Šventas yra tas, kuris vykdo Dievo valią, būtent tas, kuris myli artimą savo.
Kaip gali mylėti savo artimą be Dievo? Tai įmanoma tik ribotai. Kaip gali mylėti Dievą, neapdovanodamas savo artimo dėmesiu? Tai prasilenkia su Dievu, to JIS visai nenori, tokiu atveju ieškome savo pačių įsivaizdavimo apie šventumą.
Dievas nori tvarkyti visus dalykus: partnerį ir vaikus, šeimą ir profesiją, važiavimą automobiliu ir bėgimą, tapimą šventu ir rankų susitepimą, ramybės laiką, maldą bei veiksmais rodomą artimo meilę. Viskam JIS turi tam tikrą laiką, neužimdamas per daug erdvės, nemanipuliuodamas mumis, kažko neapleisdamas ar nepaisydamas.
Viena mama turi 5 vaikus. Kurį ji myli labiausiai? Visus vienodai, ar? Ir pagal poreikį ji gręžiasi tai į  vieną, tai į kitą. Bet ji neturi  jokios reitingavimo sistemos.
Viešpatie, padėk, kad toks mąstymas kaip ir bet koks kitas klaidingas mąstymas atsivertų, kad mes galėtume jį keisti! Mes tampame taip dažnai įkalinti savojo mąstymo bei savo pažiūrų, kad mums reikia Tavojo išlaisvinimo! Mums reikia Tavo išminties ir išlaisvinimo tikram, pilnaverčiam gyvenimui pusiausvyroje, harmonijoje! Viešpatie, padėk!!

Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’ .
Izaijo knyga 9, 5
JIS yra valdovas, nes JIS palaiko visatą savo galingu Žodžiu. Niekas neatsitinka be JO žinios. Žvaigždžių kelią JIS nulemia lygiai taip pat kaip mažus elektronus atome. JIS palaiko mūsų gyvybę ir pažįsta kiekvieną mažą „detalę” mumyse. JIS viską teisingai sutvarko, viską neša, kreipia ir viską žino. Netrukus JIS ateis dar kartą, kad atkurtų Savo taikos karalystę. Kuomet klausomasi žinių, galvojama, jog viešpatauja priešas. Tiek daug karų, žudynių, riaušių, žmonių skerdynių; tiek daug blogų orų, vargo! Bet JIS viešpatauja net tokiame chaose! JIS yra šalia! JIS gelbsti žmones ir šiame chaose, laiko SAVO stiprią ranką virš savųjų ir yra šlovinamas Savo pasekėjuose. Jie yra JO nuosavybė, kurią JIS gina ir pripildo Savo ramybės, dėkingumo, džiaugsmo, gailestingumo Dvasia.
JIS yra Nuostabusis! Naktį žvelgdamas į žvaigždes žaviuosi jų gausa. Kaip nuostabiai
JIS viską sudėliojo! Kaip dosniai JIS sukūrė visatą! Koks didis yra šis Dievas, visų dalykų Kūrėjas! Ir kaip tuomet bus puiku nematomame dangaus pasaulyje!!
JIS yra Patarėjas. JIS yra Išmintis asmenyje. Jei yra problemų, galiu Jo klausti patarimo, ir JIS man dažnai parodo išeitis, kurių pats niekuomet nebūčiau atradęs. Taip, JIS yra mano Patarėjas!
JIS yra mano Galingasis Dievas! Pats stipriausias, aleliuja!
JIS yra Amžinasis Tėvas. Niekuomet JIS nebus bevaikis. Jo vaikai liks amžinai. JIS nėra negyvas principas, koks nors nebylus dievukas ar viena iš programų. JIS yra Tėvas! Amžinai mano Tėvas!
JIS yra Ramybės Kunigaikštis. Taip, Jo ramybė užlieja mano širdį. Nes JIS viešpatauja ir yra su manimi. Dėkoju, Jėzau, už šią ramybės dovaną! Mano širdis nurimsta, kai atsiremia į Tavo tvirtus pečius. Tu esi mano Paguoda, mano Užuovėja, mano Viltis ir mano Džiaugsmas.
Dėkoju, Jėzau, kad esi Didžiausias! Tu nugalėsi šį chaosą, ir taipogi vis dar esi Karalius mano asmeniniame chaose. Tu esi mano Ramybės Kunigaikštis! Kaip gera, kad Tu esi šalia!

Tu suteiki mano širdžiai daugiau džiaugsmo,
negu grūdų derlius ir jauno vyno apstas.
Kai einu ilsėtis, ramiai užmiegu,
nes tu vienas, VIEŠPATIE, leidi be rūpesčio ilsėtis.
Psalmė 4, 8–9
Kasdieniniame gyvenime matyti, ar mano tikėjimas yra gyvas, ar tiesiog teorija.
Yra tiek daug priežasčių nerimauti, užmigti susirūpinusiam ar negalėti užmigti. Yra tiek daug dalykų, kurie nori mus parblokšti ant žemės, nėra džiaugsmo.
Bet Jėzus yra Viešpats. Negaliu pakeisti aplinkybių, bet galiu su Juo pereiti per aplinkybes. Aš žinau, kad JIS mane neša. Žinau, Jis žino mano rūpesčius ir sunkumus. Kaip gerai!!! Kaip gerai, kad JIS šalia!
Kartais JIS pakeičia aplinkybes, o dažnai JIS duoda drąsos ir idėjų, kaip gerai išspręsti aplinkybes. JAM priklauso išmintis.
Kaip gerai vakare išsitiesti ir pasikalbėti su Viešpačiu. Dažnai nepadarome visko, ką norėjom. Bet dabar galime viską atiduoti į Dievo rankas, o rytoj bandysime dar kartą. JIS bus šalia ir rytoj.
Ramybė ir lengvumas apibūdina žmones, kurie pasitiki Jėzumi. Nes JIS nenuvilia.
Kaip gerai, jei Jėzus yra mūsų ramybės pagalvė. Draugystė su Viešpačiu yra labai labai vertinga! Tik tada, kai Jo neklausau, vėl apima neramybė. Kai iš tikrųjų patikiu Jam savo reikalus, apima gili ramybė ir vidinė ramuma. Netgi apima džiaugsmas, net jei situacija ir nėra aiški.
Taip turi būti ir šiandien vakare: kai einu ilsėtis, ramiai užmiegu, nes JIS yra šalia ir mane saugo.
Kiti apsčiai visko turi. Kartais žvelgiu į juos truputį pavydėdamas. Bet jei atidžiau įsižiūriu į jų gyvenimus, nenoriu su jais turėti nieko bendra. Išorinė prabanga yra gerai, tačiau vidinė ramybė yra daug, daug svarbesnė. Jos aš nenoriu iškeisti.
Džiaugiuosi, kad gyvenu kartu su savo Viešpačiu. Kad kalbuosi su Juo apie viską ir einu Jo keliais. Galiu patikėti Jam vaikus, net jei gresia daugybė pavojų. Galiu patikėti Jam savo rytą, net jei esu senas ir silpnas. Kaip gerai turėti tokį draugą!
O, Jėzau, kaip gerai, kad Tave radau! Mano gyvenimas turi ramybės uostą. Dabar turiu kažką, kas manimi rūpinasi tada, kai nieko negaliu padaryti. Su Tavimi esu saugus kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį. Esu saugus tavo rankoje. Dėkoju!

Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį.
Evangelija pagal Luką 10, 41–42
Jėzus perėjo su savo mokiniais per žemę ir atvyko į kaimą. Moteris, vardu Morta, draugiškai jį priėmė. Ji turėjo seserį vardu Marija. Marija atsisėdo prieš Viešpaties kojų ir klausėsi Jo žodžių. Tačiau Morta buvo labai užsiėmusi juo besirūpindama. Ji atėjo pas Jį ir pasakė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų.“ Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta.“
Daugelis Biblijos skaitytojų mano, kad čia kalbama apie vertingumą: sėdėti prie Jėzaus kojų, t. y. melstis ir skaityti Bibliją, yra vertingiau nei dirbti praktiškai. Bet čia norima pasakyti ne tai. Dievas nevertina, kas daugiau ir kas mažiau vertinga! Nėra mastelio, kas svarbiausia, kas yra antroje vietoje ir kas nesvarbu. Jam svarbu, kad būtų teisingas santykis.
Tai tarsi ratas, turintis daug stipinų. Kuris stipinas svarbiausias? Kurio galima atsisakyti? Tai beprasmiai klausimai. Visi yra vienodai svarbūs.
VIEŠPAČIUI tikrai nėra nesvarbu, kad kai kurie žmonės vien meldžiasi ir skaito Bibliją, o apleidžia praktinį darbą (ne tik virtuvėje) – tai darbas eiliniams žmonėms, bet aš turiu tarnauti Viešpačiui…
Viešpats pats savo rankomis dirbo fizinį darbą kaip dailidė. Ir net tada, kai buvo pašauktas, JIS dirbo su vyrais iki saulėlydžio. JIS gydė ir išvarinėjo demonus – trejus ilgus metus, nuo ryto iki vakaro. Ar tai nenuobodu?
Viešpats labai atidžiai stebi, kaip vykdome savo pareigas ir atliekame darbą. Jei esame ištikimi, Jis paima mus tarnauti. Jei esame blogos nuotaikos ir dirbame nenoriai, JIS negali mūsų panaudoti savo darbe. Nes net ir Dievo karalystės darbe mums greitai taptų nuobodu ir mes vėl siektume aukštesnės profesijos ir tūkstančio smulkmenų nebedarytume Dievo šlovei.
JIS labai vertina praktiškumą! JAM reikia tokių žmonių! Žvejų kaip Petras, mokesčių rinkėjų kaip Matas, palapinių audėjų kaip Paulius, piemenų kaip Dovydas, namų šeimininkių kaip Marija ir Morta!
Tačiau visame darbe neturėtume pamiršti kasdien truputėlį pasėdėti prie Jėzaus kojų ir pasiklausyti Jo žodžių. JIS turi mums gerus žodžius!
Ačiū, Jėzau, Tu esi nuostabus, praktiškas ir atsidavęs. Tu mums tarnavai nesiskųsdamas ir mes norime Tau tarnauti ir pašlovinti Tave kasdieniame darbe. Mes tai darome Tavo garbei!

Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!
Evangelija pagal Luką 18, 13
Jėzus pasakė palyginimą: Du vyrai atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės plėšikai, sukčiai, svetimautojai arba va kaip šis muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui! Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.
Apskritai kalbant, mes mielai pripažįstame, kad esame nusidėjėliai, tačiau, kai tik kas nors mus bando konkrečiai apkaltinti, mes iš visų jėgų stengiamės apsiginti. Tik kiti žmonės, priešas, brolių kaltintojas ir melo tėvas, mato mūsų nusikaltimus ir iškelia juos į šviesą. Mūsų didžiajam, išpuikusiam ir išdidžiajam Aš tai yra labai nemalonu. Mes vengiame to ir ginamės, nes tai skaudina.
Patiems pamatyti savo kaltę yra labai sunku. Nuo to labai nukentėtų mūsų išdidumas, jis negali to leisti. Todėl mes mieliau renkamės būti tuo fariziejumi, kuris mato tik gerus savo darbus, o kaltė lieka paslėpta.
Dievas taip pat gali pamatyti mūsų kaltę; JIS tai išmano geriausiai. JIS mato mūsų kaltę ir iškelia ją į šviesą, kad ji galėtų būti nuplauta ir atleista. Tuomet ji dingsta ir nelieka jokių priekaištų. Geriausia, kai mūsų kaltę gali atskleisti Jėzus, o ne kas nors kitas. JIS daro tai iš meilės, kad mes galėtume tapti laisvais.
JIS nori tokių pasekėjų, kurie neturi jokių rūpesčių, yra džiaugsmingi, laisvi ir romūs. Todėl JIS paima mus slegiančią kaltę ir siunčia mums Savąją Dvasią, kuri padeda mums kovoti su pasididžiavimu ir savęs išaukštinimu. Niekas nėra laisvesnis, už tą, kuris sugeba atsiprašyti ir pripažinti savo kaltę. Taip, aš suklydau, prašau, atleisk. Nusižeminimas yra pats svarbiausias krikščioniško charakterio bruožas. Dievas palaiko Savo tarnus!
Dėkoju, Jėzau, kad man nereikia nieko slėpti ir apsimetinėti šventu. Tu atleidi ir tari man Taip. Tu pažįsti mane kiaurai ir Tu turi teisę matyti bei nuplauti mano kaltę. Su Tavimi aš jaučiuosi saugus, Tu neteisi ir nesmerki manęs. Su Tavimi aš esu laisvas!

Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus. 
Laiškas žydams 13, 2
Tuomet angelai lankė Sodomą ir Gomorą, kad pamatytų, ar iš tikrųjų taip blogai ten yra, Lotas (Abraomo sūnėnas) juos priėmė nakvynei. Gyventojai norėjo pasinaudoti šiais trim didingais vyrais, bet Lotas gynė juos visomis įmanomomis priemonėmis; – svetingumas jam buvo šventas ir jis jais rūpinosi labiau nei savo gyvenimu. Jis dar nežinojo, jog tai buvo angelai, kurie ir patys būtų galėję apsiginti.
Pažįstu pora žmonių, kuriems patinka priiminėti svečius. Pas juos jautiesi gerai, laisvai, viskas nuoširdu. Ši svetingumo Dievo dovana yra labai vertinga! Kiek svečių atgaivino savo širdį vien dėl svetingų žmonių meilės, kiek jiems tai įkvėpė drąsos!
Labai svarbu, kad mes svetingumo dovaną vis atnaujintume. Dievas gali nuostabiai šią dovaną panaudoti! Neturėtume būti tokie uždari ir užkirsti kelią bet kokios informacijos apie mus plitimui. Ką tokio mes turime slėpti? Ko turėtume bijoti?
Kuomet savo namų duris atvėriau berniukams, trobelėje prasidėjo naujas gyvenimas. Mano berniukai sustiprėjo, o ir kitus paveikė teigiamai. Žinoma, kažkas lūžo, bet viskas buvo ribose. Džiaugiuosi, jog praktikuojame atvirų durų dienas; mums patiems tai itin gerai suveikė.
Žinoma, svečiai mato ir tai, ką mes mielai paslėptume arba kas mums yra gana skausminga. Pvz., mano netvarka. Bet ar dėl to turėčiau užsirakinti? Žmonės vienaip ar kitaip kalba! Turėjau labai daug įveikti, kad atverčiau savo namų duris ir kad atsiverčiau pats. Bet, manau, tai tikrai atsipirko. – juk aš pats mėgavausi bei naudojausi kitų žmonių svetingumu, kuomet man sekėsi ne itin gerai.
Svetingumas yra Dievo buvimo požymis. JAM patinka svetingumas. Mes ir patys esame kaip svečiai prie dangiškojo dovanų stalo. JAM patinka, kuomet gyvenimas sukasi aplink JĮ. Prisiminkime vien apie šventę, kurią surengė karalius, o pakviestieji turėjo visokių pasiteisinimų, tada karalius pakvietė visą tautą, kad net salė buvo pilna. Arba apie sūnaus paklydėlio sugrįžimą, – džiaugsmo gausa pasižymėjo ta šventė!
Svetingumas turi gerą evangelizacinį aspektą. Draugystės kuriasi, taip žmonės pradeda dalyvauti vieni kitų gyvenimuose, neaplenkiant ir tikėjimo srities. Palaipsniui jie ateina į bendruomenę. Arba džiaugiasi savame rate, galėdami išsikalbėti.
Meldžiu, nenorime atsiriboti! Trokštame spinduliuoti Dievo meilę bei draugystę taip pat ir per atvirumą bei svetingumą!
Dėkoju, Jėzau! Tu esi draugiškas ir be jokių paslapčių. Tu myli mane ir tai parodai. Tikrai, Viešpatie, noriu atverti savo namus bei širdį kitiems. Jie turi pajausti Tavąjį draugiškumą.

O juk Tu ­ Šventasis, Tavo sostas­ Izraelio šlovės giesmės!
Psalmyno 22, 4
Vakar lankydamasis vienose pamaldose, šlovinimo metu visą bendruomenę stebėjau iš salės galo. Žmones regėjau tarsi nedidelius apskritimus, daugiausia jų buvo raudonos, o kai kurie mėlynos spalvos. Raudonieji spindėjo, o iš jų viršun skverbėsi mažos liepsnelės. Mėlynieji buvo šalti, tačiau kai kurie buvo uždegti raudonųjų ir tokiu būdu taip pat tapo raudonais. Kai tos mažos liepsnelės kilo į viršų, staiga ant žmonių pradėjo lyti sidabrinėmis juostelėmis, panašiai kaip naujametinis „lietutis“. Liepsnelės vis didėjo, o kartu su jomis vis gausesniu tapo ir sidabrinių juostų lietus. Kuo aukštesnės liepsnos, tuo daugiau blizgančių girliandų. Po truputį to „lietučio“ spalva keitėsi į auksinę. Staiga liepsnos paplito visur ir auksinės spalvos blizgučiai virto žemyn krintančiomis liepsnomis. Vaizdas priminė spiralę, kuri tampa vis stipresnė ir karštesnė, vis aukštesnės liepsnos, kol galų gale viskas įkaito.
Dievas nori padrąsinti mus padėkai, šlovei ir garbei! Tai ir yra tos mažytės iš žmonių besiskverbiančios liepsnelės. JIS atsako ir žemyn siunčia palaimą bei malonę, nes Jo sostas yra ne teismo sostas, bet malonės sostas. Kuo daugiau padėkos, meilės bei atsidavimo Jėzui liepsnelių kils aukštyn, tuo daugiau malonės nusileis iš viršaus. Tai bendras Dievo ir žmogaus darbas! Ta ugnis ir žarijos yra tarsi šilumą aplink skleidžiantis židinys. Tokiu būdu gali įvykti prabudimas. Dievo siunčiamas „lietutis“ yra Jo malonė: džiaugsmas, neaprėpiamas, dangiškas džiaugsmas; atleidimas; Dievo meilė; gailestingumas ir pasigailėjimas; romumas; priėmimas; šilta, net karšta Dievo meilė bažnyčiai ir jos žmonėms. Ji atneša laisvę, džiaugsmą, abipusę meilę, atleidimą, išgydymą ir viską, ko mums reikia.
Dievas nori mus padrąsinti, kad lauktume dar daugiau. Sidabrinės spalvos „lietutis“ tai tik pradžia. Nesustokime vietoje, bet ieškokime dar daugiau. Mes nenorime išeiti iš Dievo artumo, kol židinys iš tiesų įkais ir nenorime apsiriboti ties mažiau. Jame yra pilnatvė!
Dėkoju, Jėzau, kad nori susitikti su mumis! Tu neišsiunti mūsų tuščiomis rankomis bei širdimis, bet pripildai mus Savo džiaugsmu, atleidimu ir meile. Tavyje yra pilnatviškas gyvenimas! Dėkoju, kad ir kasdienybėje aplankai mane ir tas džiaugsmas įtakoja mano gyvenimą. Tu man esi toks geras!!

Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo tėvo danguje. … Tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
Evangelija pagal Matą 6, 1.4
Mes mėgstame save matyti geresniais už kitus. Mūsų vaikai – geriau išauklėti, mūsų automobilis galingesnis, mūsų kalba stipresnė, o išvaizda labiau prižiūrėta… Tikrai, norime būti kažkuo!
Taip pat ir krikščioniškose bendruomenėse vis atsiranda „ypatingų” žmonių, mielai išstojančių ir didžiai kalbančių. Arba žmonių, kurie (beveik) viską žino apie Bibliją ir tikėjimą, o kartu ir apie tai, kaip išspręsti kitų problemas.
Savo stiprybių niekuomet negalėtume demonstruoti kaip kokiame šou arba šiuose dalykuose lyginti save su kitais. Jėzus niekuomet to nedaro!
JIS buvo nuolankus. JIS nurimdavo savyje ir JAM nereikėjo kitų gyriaus. JIS ilsėdavosi Dieve, taigi JO gyvenimas buvo įtakotas ramybės ir tylos jėgos. JAM niekuomet nereikėjo įrodymų Savo gerosioms pusėms. JAM niekuomet nereikėjo pagyrų, koks geras JIS buvo.
Šis bruožas akivaizdžiai tinka mums visiems. Pačios tyliausios, pilkos pelytės trokšta būti pastebėtos ir jos tarsi atsigaivina, kuomet vertinama jų tarnystė.
Tik Jėzaus-širdis mus iš to išlaisvins. Kuomet JIS yra mūsų širdyje, mums nebereikia rūpintis savo autoritetu bei savo žiniomis. Tuomet mes esame autoritetas.
Kuomet JIS mumyse viešpatauja, svarbu tik tiek, ką JIS apie mus galvoja. Ir vien tik to mums jau būna per daug. Savąją tarnystę atliekame tylomis, netrokšdami pripažinimo. Nes ją mes atliekame dėl JO; – JAM turi būti visas gyrius. JIS turi augti, o aš – mažėti; – taip sakė Jonas Krikštytojas.
Visam mūsų gyvenimui JIS – tikslas, o mes teesam kelrodžiai kelyje pas JĮ.
Tokį saugumą gauname per JĮ. JIS taria mums TAIP; JIS priima mus kaip vaikus; JIS mus didžiai vertina; JIS priima mus kaip savo kolegas. JIS suteikia mums tokią vettę, kurios niekas kitas negali mums duoti. Kodėl aš dar turėčiau puikuotis, jeigu JIS ištarė man taip? Aš juk jau turiu JO taip, daugiau man nebereikia.
Šį žinojimą, šį gyvenimo pagrindą į mūsų širdį įdės Šventoji Dvasia. Tuomet visa didybė liausis. Mums jos nebereikės.
Dėkoju, Jėzau, kad Tu mane priimi. Tu tari man taip ir tai tvirtai įrašai mano sieloje. Tikrai, man nebereikia kitų žmonių pagyrų; aš esu nuo to laisvas. Ačiū už šį išlaisvinimą!!