Autoriaus Archyvai: Frank Lauermann

Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes nebus jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio žinojimo, jokios išminties Šeole, į kurį esi pakeliui.
Koheleto 9, 10

Viešpats sukūrė mus kaip žmones, su dviem kojom ir dviem rankom. JIS nedavė mums keturių kojų, nei jokių sparnų vietoj rankų. JIS davė mums galvą mąstyti. Ir mes visa turime panaudoti, nes kitaip tai apmirs. JIS davė mums vieną širdį, kuri turi džiaugtis, ir vieną sielą, kuriai reikia harmonijos ir ramybės. Jei visa tai nėra pusiausvyroje, mes esame „nesveiki” arba sergame.
Manau, jog dažniausia mūsų mirties priežastis yra tinginystė. Mes per mažai panaudojame savo kojas ir leidžiamės šviečiami ekrano užuot mąstę. Maitinamės ne taip, kai Dievas mus sukūrė, bet įsileidžiam įvairias ideologijas. Kaipgi galime su visu balastu panešti naštą?
Dievas nori, jog mes būtume aktyvūs, kūrybiškai aktyvūs. Nes jeigu tik sėdėsime sudėję rankas ir nustosime patys mąstę, greitai atsidursime ten, kur visai nenorime. Jeigu gyvensime prieš JO tvarką, nepasitenkinimas ir depresija išplis. Jeigu prižiūrime neteisingą mąstymo modelį, greitai į širdį patenka disharmonija.
JIS trokšta mus visapusiškai pagydyti. JIS nori, kad mes būtume džiaugsmingi, be rūpesčių, pakylėti iš džiaugsmo, šoktume ir krykštautume. Tam mums reikia sveiko kūno, o ne šiukšliadėžės maistui ar dvasiniam siaubui.
Matau tiek daug krikščionių, kurie norėtų sekti Viešpačiu, tačiau labai nesveikai gyvena. Taip nieko nebus! Viešpačiui tai nepatinka! Ir mes jausime pasekmes net jei esame geri krikščionys.
Prašau, gyvenk pagal tą įsivaizdavimą, kurį turėjo Dievas, kurdamas žmogų. Galvok apie mitybą, galvok apie pakankamą judėjimą, nesudarinėk dietinių planų, paremtų viena idėja ar teorija. Užsiimk sportu! Išsilaisvink nuo sielą slegiančių filmų ir fantazijų! Būk džiaugsmingas ir laisvas! Domėkis! Nebebūk abejingas ar fanatikas! JIS nori tavojo kūno kaip Savosios šventosios šventyklos, ir JIS nori ten jaustis gerai. Ir tada tau irgi seksis gerai, ir džiaugsmas apims, harmonija ir ramybė augs, o Dievas bus arti, visai arti tavęs.

Dėkoju, Jėzau, Tu nori man padėti gyventi sveikai, tam, kad galėčiau padaryti tai, kam Tu mane kvieti. Tavasis tikslas yra džiaugsmas, ramybė, harmonija, judėjimas ir dvasinis atsinaujinimas. Padėk man ir parodyk man, kur aš kažką galiu pagerinti! Dėkoju, Tu pasirūpinai visomis smulkmenomis, Tu esi mano gerasis Dievas!

Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. 15 Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus.
Jono 2, 14–15

Ui, Jėzus gali būti labai piktas! Aš visada maniau, kad jis buvo švelnus kaip ėriukas ir nė musės neužmušė. O dabar štai kas!
Jėzus tikrai turėjo supykti ant šventyklos prekybininkų ir pinigų keitėjų, kurie mintyse skaičiavo pinigus. Visa tai Viešpaties namuose! Šis pelnas ir priklausomybė nuo pinigų yra blogis! Visa tai nesustabdo Aukščiausiojo. Jis sėdi soste ir juokiasi: kovojate dėl šitokių menkniekių? Čia danguje tai neprilygsta net arbatpinigiams…. Tiesiog juokinga.
Jei Jėzus pyksta, vadinasi, tai ne nuodėmė. Taigi yra pyktis, kuris yra dieviškas ir priklauso Dievo prigimčiai. Žinoma, taip pat yra destruktyvus pyktis, kuris tikrai neįsišaknijęs Dieve – mes apie jį nekalbame. Velnias imituoja visas Dievo savybes, ir mes manome, kad viskas yra velniška, bet ne.
Pyktis kartais yra dieviškas!
Arba tave jaudina nuodėmė? O gal esi toks tolerantiškas, kad pateisini nuodėmę? Galbūt net savo gyvenime???
Dievas buvo supykęs dėl Sodomos ir Gomoros, nes jie nežinojo jokių seksualinių ribų ir paaukojo savo vaikus dievams. Mes žinome, kas iš to išėjo: miestus sunaikino siera ir ugnis.
Laiške korintiečiams mes skaitome, kad daugelis Korinte sirgo arba jau buvo mirę, nes nevertai valgė Viešpaties Vakarienę. Jie atėjo girti ir prisivalgė, bet nesirūpino alkanais broliais ir sesėmis. Taigi Dievas leido vieniems numirti, o kitiems sirgti. JIS pyko.
Pyktis yra dieviškas. Bet niekada nepykite iš savanaudiškų paskatų.

Viešpatie, mano širdis kartais yra kaip plėšikų lindynė, o ne kaip Tavo namai. Prašau, supykęs išmesk lauk viską, kas Tau nepatinka! Padaryk mane švarų ir šventą, kad mano širdis būtų Dievo šventykla!

VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė!
Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!
Job 1, 21

Štai ką ištarė Jobas, kai jį ištiko skaudi nelaimė. Jis gerai pažinojo Viešpatį, todėl Jis liko ištikimas. „Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei Dievui priekaištavo“ (22 eilutė).
Jei mes pažinome Dievą ir Jo begalinę meilę, mes taip pat galime priimti sunkumus, nes žinome, kad tai ateina iš Jo rankos. Ir mes pažįstame šią ranką. Ji neužmuša, o yra galinga, tačiau švelni ranka. Ji mus lepino, glostė, išgydė, darė gera, apdovanojo ir glamonėja. Ir jei ji mums kartais duoda sunkumų, ar norime ją prakeikti? Ar norime murmėti, niurzgėti, skųsti ir aimanuoti prieš Viešpatį, kuris mus taip brangiai nupirko? Jobas nusprendė to nedaryti – jam net tokios minties nebūtų kilę. Jis pažinojo savo Dievą – ar mes Jį pakankamai pažįstame?
Kartą kažkas labai tiksliai pasakė: viskas, kas man nutinka, pirmiausia turi praeiti pro Dievo kontrolę. Jis turėjo omeny, kad Dievas turi pritarti kiekvienam išbandymui, kiekvienai pagundai, kiekvienai ligai ir kiekvienai nelaimei. Taip nutiko ir Jobui: priešas visų pirma turėjo gauti Dievo leidimą, kad galėtų išbandyti Jobą.
Paprastai mes nežinome, kodėl įvyksta nelaimė. Bet mes turime žinoti, kad Dievas to neleistų, jei tai būtų viena kankynė. Mes nežinome, kas per mūsų paklusnumą vyksta neregimajame pasaulyje. Štai kodėl paprastai negalime suvokti mūsų kančių prasmės.
Bet visuose liūdesiuose ir nelaimėse mes galime žinoti: Dievas vis dar kontroliuoja. JIS vis dar tvirtai laiko mus savo rankose. JIS mus myli, niekada mūsų nepamiršta ir niekada nepalieka.
JIS yra meilės Dievas. Skųsdamasis ir kabinėdamasis tik parodau savo netikėjimą Juo, kuris mane taip myli ir tai įrodė ant kryžiaus.

Viešpatie, atleisk! Kaip dažnai aš kabinėjausi ir pykau, kai man nutiko menkutė nelaimė. O, Viešpatie, aš to nebenoriu! Aš noriu Tavimi tikėti, pasitikėti ir žinoti: Tu vis dar myli mane, myli visada ir amžinai. Noriu Tave girti ir šlovinti Tavo išmintį. Noriu padėkoti Tau už visa gera, kurį man jau padarei. Taip, Tu esi didis, kupinas išminties, gerumo, gailestingumo ir kantrybės! Dėkoju!!!

Nes VIEŠPATS neatmeta amžinai. Nes jei ir plaka, jis vėl pasigaili dėl savo ištikimos meilės gausybės. Nes jis žmogaus tyčia nei plaka, nei liūdina.
Raudų 3, 31–33

Kartais Viešpats atsiima savo apsaugą ir palaiminimą, palikdamas mus priešui. Tada įvyksta daug dalykų, kurie atrodo kaip bausmė ar teismas. Tada nusimename, nuliūstame, netenkame vilties ir jaučiamės pasmerkti. Kartais Viešpats nori išbandyti mūsų tikėjimą ir jį sustiprinti, kartais taip nutinka dėl mūsų nuodėmės, užsispyrimo, netikėjimo ar dėl to, jog pasikliaujame savo išmintimi. Mes negalime tiesiog pasakyti: tu nusidėjai, todėl tau teko daug nelaimių; taip kalbėjo Jobo draugai, kai jį ištiko daug nelaimių. Bet Viešpats manė kitaip ir pasipiktino šiais draugais.
Mes turime maldoje ar pokalbyje su patikimu žmogumi išsiaiškinti priežastį.
Dievui nepatinka bausti ir bauginti, Jam tai nesuteikia jokio džiaugsmo. Man irgi nepatinka, kai turiu griežtai elgtis su savo berniukais. Ir aš visada džiaugiuosi, kai susitaikome.
Dievui patinka, kai esame arti Jo ir mūsų bendrystė su Juo yra nesudrumsta. Ir jei Jis su mumis pasielgia griežtai, tai niekada nesitęsia amžinai, bet tik tam tikrą laiką. Jeigu Jis vieną kartą ant mūsų supyksta, Jis neištrina mūsų vardo iš Gyvenimo knygos. Net jei mes išsisukinėjame sugrįžti ir užsispyrę norime eiti netinkamu keliu, JIS yra kantrus. JIS turi numatęs, kaip grąžinti mus atgal pas Jį, ir JIS tai padarys! Bet JIS niekada nepaskelbia savo vaikų mirusių ir jų nepasmerkia. Kaip ilgai tėvas laukė sūnaus palaidūno! Tėvas buvo jam kantrus, jį mylėjo ir jo gailėjosi, o ne ištarė prakeikimo žodžius. Toks yra mūsų Dievas: JIS kantrus ir saugiai paims tave į savo rankas. JIS nenori, kad pražūtum, ir patrauks prakeikimą – priešas niekada nenugalės.

Ačiū, Tėve danguje! Net jei ant manęs pyksti, vis tiek nugali atleidimas, susitaikymas ir meilė. Kartais esu labai užsispyręs, bet Tavo kantrybė visada yra didesnė. Kaip man gerai! Dėkoju už beribę meilę!!!

Siekite meilės, taip pat rūpestingai ieškokite dvasinių dovanų.
1. Korintiečiams 14, 1

Kai kurie iš šių dviejų daro priešpriešą: arba meilė, arba dvasinės dovanos. Ir abi jos turėtų užpildyti bei užbaigti viena kitą. „Taip pat ir“ yra geriau nei „Arba arba“.
Meilė turi valdyti dvasines dovanas, kitaip jos bus panašios į plintančią rūdį arba triukšmingą timpaną, garsų ir atstumiantį.
Meilei reikia dvasinių dovanų, kad veiksmingai tarnautų žmonėms. Gydant širdis mums dažnai reikia pažinimo žodžio arba pranašiško žodžio, arba išlaisvinimo, kad gydymas įvyktų.
Taip pat tarnaujant ligoniams, dvasinės dovanos yra prasmingos. Ne tik gydymo dovanos, bet ir malda kitomis kalbomis. Dvasia veikia per mus taip, kaip yra teisinga.
Užvakar mano mažajam skaudėjo galvą. Sloga įsitvirtino kaktoje. Dažniausiai po to seka skausmingas viduriniosios ausies uždegimas. Vakare meldėmės labanaktuko maldą ir aš jam pasakiau, jog po pusvalandžio ateisiu ir vėl bei melsiuos už jį toliau, kai jis miegos; – jis jau buvo labai pavargęs. Taigi atsisėdau ant jo lovos ir pradėjau melstis. Bet vokiškai gan greitai baigiau, taigi meldžiausi toliau kalbomis. Greitai pastebėjau, kad Dievas veikia ir rūpinasi mažuoju. Regėjau JO meilę ir tai, kaip su meile JIS juo rūpinasi. Visiškai nebuvo sunku melstis 30 minučių, tuomet išėjau žinodamas, kad Dievas išklausė maldą. Ryte galvos skausmų ir slogos beveik nebebuvo, o pietų metu jis buvo išgydytas. Dėkoju, Jėzau!!
Aš toks laimingas dėl šių dovanų. Jos man taip padeda mano asmeniniame gyvenime bei tarnaujant kitiems žmonėms.
Dievas nori, kad mes su aistra jų siektume, atsidavusiai dėl jų stengtumėmės ir nepaprastai jų norėtume. Taip kalba Biblija.

Dėkoju, Jėzau už Tavo dovanas! Jos tokios vertingos, tokios nuostabios, kupinos jėgos, meilės ir išgydymo! Jos taip gerai veikia! Viešpatie, noriu jų dar daugiau!! Nesvarbu, ką mano „teologai“, Tavo žodis yra svarbiausias. Tu esi geras!

Tu nubrėžei ribą, kurią peržengti uždraudei,
kad žemės vėl neapsemtų. …
Garbink VIEŠPATĮ, mano siela!
Ps 104, 9.35

Ši psalmė prasideda ir baigiasi Dievo garbinimu. Jis yra Viešpats, kuris visa puikiai valdo. JIS taip pat nubrėžė ribas rūpesčių vandenims; jos niekada negali būti peržengtos. JIS užtikrina, kad Jo Žodis yra tiesa: JIS visada taria paskutinį žodį, net jei vanduo vis dar siaučia ir grasina mus praryti. Todėl jau ryte galime pasakyti: „Tebūna pašlovintas Dievas!“ Ir dieną, darbo įkarštyje: „Tebūna pašlovintas Dievas!“ Ir vakare: „Tebūna pašlovintas Dievas!“
Tai mūsų pasirinkimas. Kur mes žvelgiame? Į vandenis, kurie grasina mus praryti? Ar į Jėzų – Gelbėtoją, kuris iki šiol visada mums padėjo? Psalmės 104 autorius apsisprendė šlovinti Dievą, nes jis pažinojo savo valdovą.
Taip, Dievas viskam nubrėžė ribas. Kai velnias norėjo išbandyti Jobą, Dievas nubrėžė ribą: iki šio taško ir nė žingsnio toliau! Ir velnias turėjo paklusti. Kai Izraelis vergavo Egipte ir buvo labai prislėgtas, Dievas atėjo laiku ir siuntė Mozę. Kai Izraelis stovėjo prie Raudonosios jūros, kai priešaky plytėjo vanduo, o užnugary telkėsi kariai, Dievas laiku perskyrė vandenį.
Izaijo 43 yra puikios eilutės:
Nebijok, nes aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu – tu esi mano. Kai brisi per gilius vandenis, būsiu su tavimi, – upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, – liepsnos tavęs nepraris, nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti.
Ir kai ateis paskutinis priešas – mirtis – norėdama parguldyti mus ant menčių, Dievas vis dar bus Gelbėtojas: JIS mus tiesiog pasiims kaip Enochą ar Eliją. Arba kaip Steponą, kuris jau matė prasivėrusį dangų ir todėl nebematė akmenų, kuriais jį užmėtė.
Visame kame Dievas yra mūsų Gelbėtojas; Jo žodis paskutinis! Jis viskam nubrėžė ribas! Tik jo meilė, gailestingumas ir jėga yra begaliniai…

Ačiū, Jėzau, Tu esi mano Gelbėtojas, Tu mane atpirkai! Blogis nebeturi man galios, ne, dabar Tu esi mano Viešpats. Tavo ketinimai dėl manęs yra tik geri; o kai duosi man sunkumų, aš pereisiu per juos sakydamas „Tebūna pašlovintas Dievas!“

Taigi, kai Dievas naikino Lygumos miestus ir sugriovė miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties.
Pradžios knyga 19, 29

Sodomos ir Gomoros nuodėmė šaukėsi dangaus. Net jei žmonės nežinojo apie vieni kitų nuodėmes, bet „išgyveno jų impulsus”, ir nors nepažino Dievo, jie supykdė mūsų Dievą, davusį gyvenimo įsakymą, esantį gailestingą ir nemėgstantį vaikų aukojimo. Dievas yra kantrus, bet vis dėlto bus pateikta sąskaita už mūsų gyvenimo būdą.
JIS neleis, kad žemėje kiekvienas galėtų daryti tai, ką tik nori ir gyventų kitų sąskaita. Net jei už tai nesulauks bausmės iškart, JIS įsikiš, kuomet taurė bus pilna arba kuomet bus peržengtos ribos.
Melskimės už savo tautą kaip kad Abraomas meldėsi už Lotą! Dėl to Dievas išgelbėjo Lotą. Mūsų malda turi būti karšta, o ne skaitymas iš kažkokių eilučių (nors jos ir gali būti visai naudingos).
Dievas Sodomą ir Gomorą sunaikino dėl jų nuodėmių. Taip pat Dievas gali sunaikinti mūsų tautą, jeigu blogybės pradės imti viršų. Taigi melskimės už savo šalį!
Tuomet JIS nepaliko žmonių, juo labiau to JIS nepadarytų šiandien. Kas nuodėmėje gyvena ir negali nuo jos nusigręžti, baigs teisme. Didžiausia nuodėmė yra visiškas Dievo ignoravimas, nusigręžimas nuo JO ir JO meilės. Dėl to daugelis žmonių nepateks į dangaus karalystę, bet bus pamiršti bedugnėje. Baisu.
Bet Jėzus atleido mūsų nuodėmes. JIS užtarė mus, kad mes turėtume gyvenimą. JIS yra Išganytojas ir Gelbėtojas iš mirties ir nelaimių. Tik pas JĮ yra išsigelbėjimas nuo teismo. Kas pasitiki JUO, daro teisingai. JO varde, Jėzaus varde yra išgelbėjimas!
Dėl to išpažinkime JAM savo nuodėmes, gaukime atleidimą, tvarkykime savo gyvenimą pagal JO mastelius, eikime savo gyvenimo keliu ranka rankon su Viešpačiu. JIS yra mūsų Išgelbėjimas.

Dėkoju, Jėzau! Tu myli mane ir nori atleisti bei užmiršti mano nuodėmes. Tu turi vilties man. Tu trauki mane iš pelkės, net jei ji yra tokia gili. Tikrai, Tavyje yra Išgelbėjimas! Trokštu Tavęs kaip savo Viešpaties ir Karaliaus. Atleisk man mano kaltes ir ateik į mano širdį!!

Viešpats įsakys palaimai būti su tavimi tavo klėtyse ir visur, ką tu imiesi daryti, – jis laimins tave krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duoda.
Pakartoto įstatymo knyga 28, 8

Jeigu laikysimės mūsų Dievo įsakymų, tai Dievo palaima prasiskverbs į visas mūsų gyvenimo sritis ir JIS visas jas laimins dėl mūsų.
O kas yra Viešpaties įsakymai? Nevalgyti kiaulienos ir švęsti šabo dieną? Ar tik keletas pasirinktų įsakymų?
Jėzus sako: Turime mylėti Dievą ir savo artimą. Baigta, štai yra įsakymas. JIS neprasideda su 10000 smulkmenų, kurių reikia laikytis. JIS regi įsakymo visumą ir prasmę: mylėti Dievą ir savo artimą.
JIS sako: Jeigu mane mylite, laikykitės mano įsakymo. Jėzaus meilėje pasilikti… tai yra raktas į visų įsakymų laikymąsi. Tai nereiškia, kad mes turime mylėti Jėzų, bet tai reiškia, kad meilėje, kurią Jėzus turi mums, turime pasilikti. Vadinasi, reikalaujama dar mažiau.
Jeigu mes pasiliksime šioje glaudžioje širdžių bendrystėje su Jėzumi, tuomet Dievo palaima tekės mumis kaip šiltas pavasario lietutis. Skyriuje, kuriame yra ši eilutė, vaizduojami pavyzdžiai iš visų gyvenimo sričių, kurios turėtų būti persmelktos Dievo palaimos: nevaisingumas, apsauga nuo prakeikimo, visuomet pakankamas duonos kiekis ir daug kitų.
Galima taip sudaryti ir savo gyvenimo sąrašą. Šiose srityse Dievas mus stipriai laimins.
Šiandien pastebėjau, kaip daug ką Dievas pakreipė ir kaip laiku viską sutvarkė. Per trumpą laiką įvyko tiek visko daug, kad aš praradau įvykių seką. Ir paniškai bandžiau įsikišti, bet man nepavyko. Dievas visus dalykus sutvarkė ir be mano įsikišimo; ir tai buvo taip laiku. Tai tikra palaima, pajausta ir patirta odos artumu. Štai šiandien JIS nuėmė nuo manęs daug naštos. Dėkoju! Aš dar labiau JUO tikėsiu, dar daugiau smulkmenų patikėsiu JO malonei.

Dėkoju, Jėzau! Tu esi nuostabus! Tu sprendi ne tik didžiąsias problemas, bet ir mažąsias, bet kurias iš kasdieninės rutinos. Tikrai, Tu esi Dievas, kurį aš myliu, kuris kartu su manimi eina per dieną. Koks geras Tu esi!!

Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino,
ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!
Laiškas galatams 5, 1

Prieš nieką Paulius taip nesipriešino, kaip prieš įstatymu apibrėžtus santykius. Kadangi jis žinojo: arba esi laisvas Kristuje, arba surištas įstatymu. Tas, kuris būtinai turi laikytis nors vieno įstatymo, turi laikytis ir visų kitų. Tas, kuris galvoja, kad yra išgelbėtas per tinkamą elgesį, atmeta Jėzaus auką. Paulius ne už anarchiją ar savivalę, kada kiekvienas gali elgtis taip, kaip jam patinka. Jis nori, kad žmonės prisirištų prie Kristaus ir per Jį taptų nuo visko laisvi. Iš tikrųjų laisvi! Kaip galima meluoti broliams, jei gyvenama su Kristumi? Nepavyks. Arba – arba!
Mes tikriausiai esame labiau linkę elgtis pagal įstatymą. Bendruomenėse yra griežtos taisyklės, ką turi ar privalo krikščionis, o kas yra netinkama. Bet taip marinamas gyvenimas su Šventąja Dvasia. Nebelieka jokio džiaugsmo! Kur yra Kristus, kur išpirkimas, kur laisvė Kristuje, jei yra taisyklės?
Įstatymas naudojamas, kad daugelis žmonių per jį būtų priklausomi nuo kitų nuomonės. Ir taip daugelis gyvena pagal masės įstatymus. Tačiau būtina tik viena: priklausomybė nuo Kristaus. Tada nebereikia daugiau jokių taisyklių ir įstatymų.
Kaip dažnai aš girdžiu: jūs turite atiduoti dešimtinę bažnyčiai. Bet jeigu gyveni su Jėzumi, esi dosnus ir aprūpini savo pastorių. Nereikia jokio įstatymo. Kaip dažnai bendruomenės vadovybė skiria didelį dėmesį, kad bendruomenė gerbtų savo vyresniuosius. Bet jeigu jie gyvena su Kristumi, jie bus gerbiami ir be raginimo. Kam tada šis įstatymas? Tu, kaip krikščionis, nedaryk… tu turi… tu niekad negali… Tai yra įstatymo darbai, o ne malonės.
Niekada nenumarink Jėzaus malonės įstatymu! Nes yra tik viena: arba malonė, arba įstatymas. Niekada nekišk broliams savo įstatymo, tik primink jiems apie Jėzaus malonę. O gal Jėzus jau pasmerkė tavo brolius? Taip pat ir savęs nepasmerk. Geriau stovėk Jėzaus malonėje, o ne įstatymo raidėje, kuri tave teisia.
13 eilutėje Paulius įspėja: Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems!
Tai vienintelis dalykas, kuris reguliuoja gyvenimą bendruomenėse! – ir mūsų pačių gyvenimus, kaip krikščionių.

Dėkoju, Jėzau, Tu mane išlaisvinai iš įstatymo raidės! Aš esu laisvas, nes Tavyje esu saugus. Tu gyveni mano širdyje ir man padedi. Dėkoju, Jėzau, už laisvę!Dėkoju už pasitikėjimą manimi! Dėkoju, kad Tavo malonė yra didesnė už visa kita!

Galbūt [jumyse] yra šaknis, želdinanti nuodingas piktžoles ir metėles.
Pakartoto įstatymo 29, 17

Tai yra rimtas Dievo įspėjimas. Jis niekada neįspėja tik šiaip sau, o tik dėl mūsų gerovės. JAM nepatinka, kai mūsų širdis apkarsta, tampa kupina piktžolių, metėlių ir piktinasi Juo.
JIS trokšta džiaugsmo, ramybės, meilės, gailestingumo, JIS nori, kad mes būtų patenkinti ir dėkingi, Jis nori, kad per Jo Dvasią mumyse įsikūnytų Jėzaus gyvenimas!
Keletą dienų esu nepatenkintas. Niekas man netinka. Kiekvienas turi tokių mažų, erzinančių netobulumų. Ir aš pats taip pat negaliu jų įveikti… Esu tikras besikabinėjantis bambeklis. Blogai!
Taip blogai, kad pačiam jau gana ir tai mane nervina.
Kas man darosi? Viešpatie, padėk!!!
Kuo daugiau bambu ir kabinėjuosi, tuo labiau ieškau Dievo ir Jo pagalbos. Nes aš nesijaučiu gerai. Juk žmonės nepasikeitė ir nepradėjo man staiga trokšti pikto – ne, tai man kažkas negerai.
Viešpats, kuris mane myli, paskiria man tokį gydymą: atleisti ir atsiprašyti. „Oi, tai sunku! Tikrai iš širdies atleisti tiems, kurie mane išties erzina ir nuvylė!“ – „Taip, – sako Jis,  –taip yra. Aš irgi tai padariau.“ – „Gerai, Viešpatie, jei Tu taip padarei, aš taip pat noriu.“ Ir aš atleidžiu ir atsiprašau, bet man negerėja. Paklausiu dar kartą: „Viešpatie, ko dar trūksta?“ JIS: „Dėkingumo.“ – „Dėkingumo? Taip, aš… hmm…“
Tiesą sakant, aš taip murmu, kad visai pamiršau dėkoti. Už ką? Visi prieš mane, visi erzina, niekas nepavyksta… Dievas tylėjo. Jis visada taip daro, kai pasako kažką svarbaus. Tada ėmiau mąstyti. Ir tada pradėjau dėkoti: Ačiū už  brolį! Ačiū už seserį! Ačiū už juos ir visas jų nuostabias dovanas! Dėkoju už saulę (net jei ji degina), ačiū už vaikus! Ir pastebiu, kaip dėkingumas mane keičia. Ir aš vėl galiu džiaugtis savo broliais ir seserimis ir man nebereikia kabinėtis ar bambėti, aš pats imu taip džiaugtis, tikiuosi ne per daug, nes pamaldžiam žmogui tai nedera… (girdėjau kartą).

O, Viešpatie, kaip gerai! Ir vėl juokas, ir vėl džiaugsmas! Ačiū už tavo ypatingą gydymą! Atleidimas ir dėkingumas – kaip paprasta, bet kaip veiksminga!