Autoriaus Archyvai: Frank Lauermann

Tavo išmalda turi likti slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
Evangelija pagal Matą 6, 4

Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“.
Evangelija pagal Morkų 12, 41 – 44.
Jeruzalės šventyklai buvo paaukota keletas centų, kurių moteriai nereikėjo. Dievui jie taip pat buvo nereikalingi. Tačiau vistiek tai buvo labai svarbu!
Moteris net nieko nesiderėjo su Dievu: aš duodu Dievui, ką galiu, o JIS man duoda, ko man reikia; – taigi, žymiai daugiau negu aš Jam duodu. Jėzus greitai tai išsiaiškintų ir nepagirtų. Mes tai žinome, tačiau elgiamės kartais būtent taip: aš atiduosiu Dievui centus ir JIS mane palaimins už tai. Tai būtų sandėris su Dievu, einantis ne iš širdies. Moters poelgį galiu suprasti tik taip: moteris mylėjo Dievą ir buvo Jam dėkinga. Kadangi ji nieko neturėjo, atidavė viską, ką turėjo. Ji negalvojo apie rytojų, nesibaimino ir nesirūpino. Moteris pažinojo Dievą, Rūpintojėlį, Padėjėją, našlių ir našlaičių Užtarėją. Todėl moteris galėjo duoti, negalvodama apie save ir rytojų. Jos širdis plakė Dievui, nes ji žinojo, kad Dievo širdis plaka jai.
Jei duodame, turime duoti tai Dievui. Ne iš apskaičiavimų ir prievartos, bet džiaugsmingai ir laisvai. Pinigai tada nebėra mūsų, tai jau yra Dievo. Nereikalaukime iš to nieko; net jei tai patenka į tamsius kanalus (ar Dievas tai leis, jei mes tapsime nuolankesni?). Nereikalaukime jokios įtakos sprendimams ir padėkos. Mes tai duodame Dievui, bet ne žmogui. Ar Dievas mums atiduos pinigus atgal ar ne, negalvokime apie tai. Tai yra mūsų dovana Jam. Būtų geriausiai, jei duotume viską automatiškai, net negalvodami. Žinoma, pagalvokime, kam duodame savo pinigus, kuo tai naudinga, kaip tai pasitarnauja Dievui.
Mūsų santykis su pinigais yra priklausomas nuo Dievo. Mes Jam atiduodame visą gyvenimą kartu su pinigine! Juk žinome, kad Dievas rūpinasi mumis, ir nesukelia mums baimių ir rūpesčių dėl rytojaus. JIS ir ryt bus čia!
Stenkimės turėti tokią gryną širdį kaip našlė! Dieve, priimk mus į Savo mokyklą!

Dėkoju, Jėzau, kad Tau yra svarbūs maži dalykai! Tu tai matai mano širdyje ir tyrinėji. Prašau, padaryk mane nuolankiu tam, kad aš Tavimi vis labiau pasitikėčiau! Prašau, išgrynink mano tikėjimą, be jokių vidinių sąlygų ir blogų minčių!

Prabusk ir stiprink, kas dar tik merdi!
Apreiškimo Jonui 3, 2

Jėzus yra labai susirūpinęs dėl mūsų ir dėl Savo Bažnyčios. JIS puikiai žino, kokioje situacijoje esame, ko trokštame ir kaip patogiai gyvename.
Troškimą mūsų širdyse Dievas pasėjo dar tuomet, kai buvome vaikai, tačiau jis buvo nuslopintas sunkios gyvenimo realybės. Dievas nori tai sužadinti iš naujo ir išpildyti tą troškimą. JIS yra to troškimo tikslas!
JIS paskyrė mums užduotis ir tikslus, bet iš nuovargio mes esame sustoję vidury kelio. JIS nori padrąsinti mus dar kartą, tad stokis, įsikibk į Jo ranką ir eik toliau!
Galbūt esame įsivėlę į daugelį užduočių ir todėl negalime atgauti kvapo. JIS sako: būk uolus! Neperdek, atsimink tai, ką aš tau sakiau!
Kai kurie yra tokie pavargę, išsekę ir nusivylę. Prašau, patikėk savo naštą VIEŠPAČIUI ir užsidėk sau ant sprando Jo jungą, nes Jo jungas, priešingai nei tave spaudžianti našta, yra lengvas.
Neleiskite būti užvaldytiems patogumo. Gyvenimas prabėgs labai greitai ir laikas liks nepanaudotas. Žinoma, mes galime viskuo mėgautis, tik prašau su saiku. Tebūna JIS vėl pirmoje vietoje, tuomet tavo gyvenimas įgaus prasmę ir tikslą. Nespausk savęs daryti tai, ko iš tiesų nenori. Atsistok, JIS vėl ves tave Savo Šventąja Dvasia!
Galbūt nuodėmė supančiojo tave ir šėtonas vėl pagavo tave savo pinklėse. Neprarask vilties! JIS, tavoIšgelbėtojas, yra šalia. Numesk visą savo naštą Jam, JIS atleidžia tau, dar kartą paima tave į Savo rankas bei tarnystę ir per tave nori būti šio pasaulio šviesa. Viltis yra!
Taip, paskirkime Jam vėl pirmąją vietą, tuomet patogumas, nusivylimas, pyktis, nuodėmė ir visa kita, kas mums trukdo gyventi, išnyks. Paimkime Jo jungą, o savo senąjį, spaudžiantį ir skausmą sukeliantį jungą, atiduokime Jam. JIS nori pripildyti mus nauju gyvenimu. Dar nevėlu. JIS laukia!

Dėkoju, Jėzau, kad turi man tokią didelę viltį! Atleisk, kai emocijos nugali mane. Prašau, pripildyk mane iš naujo Savo Dvasia! Aš noriu, kad mano gyvenime Tu ir vėl užimtum pirmąją vietą. Tu esi mano Karalius!

… o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
Evangelija pagal Matą 6, 4d. 6, 18 (palyg.14 eil)

Mes negalime matyti Dievo, todėl mes galvojame, kad Jis taip pat ne viską mato, ką mes galvojame ar darome. Tačiau Jis tyrinėja mūsų širdis, žino, kokios mintys mūsų galvoje sukasi ir tiksliai mato mūsų poelgius. Niekas nevyksta be Jo žinios.
Todėl gerai, kad mano netinkamos mintys, blogi jausmai, žodžiai ir poelgiai yra ištrinami per Jėzaus atpirkimą. Dievas apie juos pamiršta!
Bet viską, kas įvyksta slaptoje pagal Dievo valią, Jis pastebi ir nieko nepamiršta. Jis tiksliai žino, kur aš pagal Jo valią patyriau žalą ar nuostolių. Jis žino, kur aš atleidau ir nereikalavau savo teisių. Jis žino, kur aš neatsakiau į piktus žodžius. Jis žino, kur mane apžmeižė ir apgavo, bet aš nesigyniau. Jis mato slaptoje ir atlygina visus nuostolius. Šis žinojimas man suteikia didelį saugumą. Nes dabar man nebereikia nusiminti dėl nuostolių ir dėl jų verkti. Jis yra daug daugiau, nei žalos kompensavimas!
Kartais mes ginčijamės su giminaičiais, kaimynais, kolegomis ar sutuoktiniu. Greitai mus užvaldo piktos mintys, ir mes norime atkeršyti, bent jau žodžiais pridaryti kitam žalos. Bet Dievas mato slaptoje! Atsargiai!! Jis ne tik žino, kokios mintys ir jausmai mus valdo, Jis taip pat mato, kai mes galvojame, kad mūsų niekas nestebi.
Mes negalime išvengti piktų minčių. Bet mes galime neleisti, kad jos įsitvirtintų mūsų galvose. Mes galime jas atmesti ir vietoje jų galvoti Jėzaus mintimis. Jei Tėvas danguje matys, kaip mes siekiame Jam atiduoti garbę ir Jam patikti, Jis mums padės ir bus šalia. Jis negali kitaip. Bet jeigu mes įsikibę laikysimės kerštingų minčių, Jis mus paliks vienus su tamsiomis mintimis.
Kalno pamoksle Jėzus eina toliau ir ragina mus visuose dalykuose pasitikėti Dievu. Maistą, gėrimą, drabužius ir stogą virš galvos Dievas, mūsų Tėvas, nori duoti kiekvienam, kuris Jį stato į pirmą vietą. Jis yra mūsų aprūpintojas, ne mes patys. Jis yra mūsų saugumas, ne mūsų pačių stiprybė. Jis yra mūsų teisėjas, o ne žemiškas teismas.
Todėl mes norime gyventi taip, kaip mūsų dangiškąjam Tėvui patinka. Jis mato slaptoje, kur nei vienas žmogus negali matyti. Jis žino mūsų mintis ir jausmus. Jis žino, ką mes dėl Jo darome. Argi liks Jis nuošalyje ir nebus už mus?

Dėkoju, Jėzau, Tu gerai rūpiniesi manimi! Nors kartais aš patiriu žalą, Tu esi čia ir ją padengi. O aš gaunu Tavo ramybę, kuri yra aukščiau visko. Tu esi tikrai man labai geras!

Nė vienas iš gerųjų pažadų, kuriuos VIEŠPATS buvo padaręs Izraelio namams, nebuvo likęs tuščias. Visa buvo įvykdyta.
Jozuės 21, 45

Dievas Jozuei ir Izraelio tautai davė daug pažadų, jei tik jie būtų JO klausęsi. Tuomet JIS galėtų juos laiminti ir pergalingai paimti šalį į Savas rankas. Izraelitai klausėsi Dievo ir kovojo už savo Dievą, atidavė JAM visą šlovę, bet tuo pačiu nieko neišmanė apie karus, nes tai buvo klajoklių tauta, kuriai karai nebuvo įprasti.
Jozuė jiems vėl ir vėl kartojo: Klausykitės JO, klausykitės savojo Dievo! Tuomet palaiminimas bus jūsų pusėje. Jeigu nueinate bent žingsnelį kairėn ar dešinėn, esate be savo galingojo Dievo. Tekrinta JO žodis į jūsų širdis! Ir jo nekeiskite. Ir nuolat JAM dėkokite! Neleiskite rūpesčiams ir baimėms užimti vietos! Garsiai ir iš visos širdies giedokite: būk pašlovintas Dieve, kuris mane stiprini!
Toks apsisprendimas už Dievą atnešė pergalę prieš kare patyrusius kanaaniečius: JIS stovėjo šalia paprastos tautos – Izraelio. Visai kaip prie Jericho, kuomet subyrėjo sienos.
Prie mažo miesto Ai izraelitai vis dėlto buvo sumušti, nes vienas vyras pavogė pašventintą grobį ir Dievo palaima išnyko. Tik tada, jei visi reikalai būtų atlikti tvarkingai, tik tada būtų buvę galima užimti mažąjį miestą.
Įvairios tautos ir miestai Kanaane yra įvairių sričių, kuriose viešpatauja mūsų priešas, simboliai. Mes turime jį nugalėti tvirtai laikydamiesi Dievo žodžio ir kabindamiesi į Jėzų. Turime eiti JO keliu link pergalės, o ne sekti savomis mintimis ir laikytis savo planų, kad ir kokie protingi jie mums atrodytų. Bet priešo niekada neįveiksime vien tik savomis jėgomis, jis yra pernelyg galingas ir per gudrus. Mums reikia Jėzaus pagalbos. Niekas neturėtų likti, kas yra ne iš JO.
Dėl to kartu su 91 psalme, 14 eilute sakykime: „Kas mane myli, tą gelbėsiu, – saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.“

Dėkoju, Jėzau, Tu esi mano gelbėtojas ir atpirkėjas! Jeigu laikysiuosi tvirtai į Tave įsikibęs, Tu laikysiesi visų savo pažadų. Jeigu eisiu savais keliais ir būsiu toli nuo Tavęs, turėsiu kovoti vienas; – ne, Viešpatie, geriau jau su Tavimi kartu! Dėkoju už visus Tavo palaiminimus!!

Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.
Štai aš visa darau nauja!
Apr 3, 20.21, 5

Papasakosiu istoriją.
Kai gimiau, gavau gražius, baltus marškinius. Jie buvo tokie minkšti ir švelniai priglundantys prie kūno, kad mėgau juos labiau už viską. Aš niekada jų taip ir neišaugau, nors jie buvo šiek tiek per dideli. Vakarieniaudamas užsidėdavau seilinuką arba servetėlę, kad jų neišsipurvinčiau. Žaisdamas irgi labai saugojau savo gražiuosius baltus marškinius. Kai buvau aštuonerių, jie man jau beveik tiko, o kai buvau trisdešimties, buvo kaip tik. Net miegodamas vilkėjau savo mėgstamus gražius, baltus marškinius. Bet kartą atsitiko nelaimė. Aš pats apkrėčiau juos padažu ir kečupu! O varge! Mano gražieji, balti marškiniai! Dėmė po dėmės. Žinoma, bandžiau juos išvalyti. Tačiau dėmės tik dar labiau įsigėrė. Visą dieną sėdėjau ir aimanavau dėl savo gražiųjų, baltų marškinių. Tuomet man toptelėjo viena mintis – o taip, štai kur sprendimas! Nuėjau prie spintos, išsitraukiau kitus baltus marškinius ir apsirengiau juos ant savo gražiųjų, baltų, bet dabar purvinų, marškinių. Taip niekas negalėjo matyti. Bet privalėjau būti labai atsargus, kad to niekas nepastebėtų! Kai papasakojau apie savo problemą draugui, jis susimąstė. Jis pasakė žinąs specialistą, bet aš turbūt nenorėsiąs. Bet priešingai – aš tikrai norėjau! „Ne, – pasakė jis. – Tu nenorėsi nusivilkti marškinių, todėl jis tau negalės padėti.“ Tai suveikė. Man reikėjo šiek tiek laiko pagalvoti. „Gerai, – pasakiau. – Eikime!“ Specialistas atsagstė likusias mano gražiųjų baltų marškinių sagas (kai kurių jau trūko) ir bandė nurengti marškinius. Bet jie buvo tarsi priaugę. Nepavyko nurengti. „Nieko tokio, – pasakė jis ir paėmė raudoną skystį. Įpylė jo man už apykaklės ir į rankoves ir lėtai nuvilko marškinius. Kai šie nukrito ant grindų, atrodė baisiai. Tai buvo mano gražiųjų, minkštų, baltų marškinių likučiai. Jis paėmė žnyples ir, mano siaubui, išmetė marškinius į krosnį. „Jiems daugiau nepadės joks valymas, – pasakė jis. – Jums reikia naujų gražių, baltų marškinių! Ir jis man davė naujus. Tai buvo dar gražesni, baltesni ir minkštesni marškiniai, nei kad mano senieji kada nors buvo. Jie tiesiog švietė; ypač tamsoje galėjai matyti, kokie jie akinančiai balti. O aš buvau laimingas ir didžiavausi savo puikiais, gražiais, naujais, minkštais ir nesusitepančiais marškiniais! Jis man patarė labai atsargiai dėvėti šiuos marškinius ir jei tik atsirastų bent mažiausia dėmelė, tuoj pat ateiti pas jį. Žinoma, aš taip ir darysiu!

Marškiniai šioje istorijoje yra mūsų širdis. Kai gimstame, ji švari ir tyra. Tačiau nuodėmės ją aptaško dėmėmis. Mes norime šias dėmes paslėpti ir niekam nerodyti. Taigi, mes užsimaskuojame ir apsimetame, kad esame šventi ir švarūs. Jėzus paima mano seną širdį ir suteikia naują – širdį, kuri priklauso Jam. Ji šviečia tamsoje tiek, kiek ji yra tyra, kiek joje gyvena Jėzus. Ir kiekvieną kartą, kai tik joje atsiras nedidelė dėmė, Jis ir vėl apvalys mano širdį per savo atleidžiantį kraują. JIS yra tas, kuris VISA daro nauja.

Ačiū, Jėzau, Tu esi mano Viešpats ir Mokytojas! Tu mane sukūrei ir turi numatęs man kelią. Prašau, padaryk mane kiekvieną rytą vėl naują ir švarų! Aš priklausau Tau. Prašau, gyvenk mano širdyje!

Jiems (piemenims laukuose) pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai.  … Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą  …. 
Evangelija pagal Luką 2, 9-10. 13

Danguje karaliauja džiaugsmas! Ir šis džiaugsmas nori, kad Dievas žemėje taptų realus, kad mes jau čia jaustumėmės kaip danguje. Nuostabu, kaip Dievas apie mus galvoja ir veikia!
Taip, Velykos, ant kryžiaus priešas buvo nugalėtas ir mes esame laisvi. Mes galime ateiti pas Dievą, nes dabar yra malonės laikas, o ne teismo. Visiems kelias pas Dievą yra laisvas, visi gali ateiti prie Jo gailestingumo sosto. Kaip mums gerai!
Dievas yra mums gailestingas ir nebeteisia. Nuo tada, kai yra kryžius, Dievas tapo mūsų Tėvu ir nebėra nuasmenintas Kūrėjas. Jėzus nutiesė kelią!
Kai giriame Dievą giesmėmis, džiaugsmas plinta. Kai kartu Jam meldžiamės ir Jam dėkojame, mus užvaldo džiaugsmas. Ten, kur JIS, ten yra džiaugsmas.
Kai važiavau į susirinkimą, vis dar jaučiau stresą ir karštligiškai skubėjau. Bet kai pradėjau melstis, atėjo padėka, tikėjimas ir džiaugsmas ir gili ramybė: JIS yra su manim, už mane. Kaip man gerai!!! Tada galėjau kartu šlovinti Dievą. Mane apėmė džiaugsmas ir aš nesijaudinau dėl savo balso, o norėjau giedoti!
Kažkada buvo toks filmas „Bavaras danguje“. Vargšas bavaras sėdėjo ant debesies ir turėjo nuolat kartoti „Aleliuja“. Jis tai darė visą dieną nepatenkintas ir apimtas nuobodulio, bet ilgėjosi aludės, alaus bei savo bičiulių. Dangus tikrai yra kitoks, ne nuobodus ir beprasmis. Dangus yra kupinas džiaugsmo, kuris perauga į nuolatinį giedojimą ir Aleliuja. Nėra pabaigos, jis turi būti giedamas, džiaugsmas turi kilti aukštyn!

Ačiū, Jėzau, Tu mane išpirkai iš visko, kas mane spaudžia. Dabar esu laisvas ir Tavo Dvasia suteikia man tikėjimo džiaugsmą: Aleliuja! Tu esi Viešpats, kuris viską taip nuostabiai valdo! Ačiū, Jėzau! Tu esi mano Gelbėtojas!

Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį,
ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas!
1 Jono laiškas 5, 4

Mes nebenorime tarnauti nuodėmei, senajam Aš, velniui ar pasaulio papročiams. Mes nebenorime daryti didelių dalykų, įsivaizdinti, pompastiškai kalbėti, blogai kalbėti apie kitus, nebenorime meluoti, imti dalykų, kurie mums nepriklauso, gyventi kitų sąskaita, žudyti darbais ar žodžiais, pavydėti, būti išdidūs, pažeidžiami, pernelyg jautrūs, depresyvūs, beviltiški, nesąžiningi, priklausomi, gobšūs… ir dar daug kitų dalykų. Mes taip pat nenorime būti valdomi žmonių, kurie atsiduoda šiems dalykams. Mes norime būti laisvi Kristuje. Mes norime prisitaikyti prie Jėzaus, norime Jėzaus širdies! Būti viena širdimi ir viena siela su Viešpačiu! Tai mūsų tikslas!
Per tikėjimą tai tampa įmanoma, jis užkariauja pasaulį mumyse ir aplink mus. Jei Jėzus gyvena mūsų širdyse, mes esame iš Dievo ir Jis mus formuoja. Tada Dievo Dvasia gali mumyse pažadinti tikėjimą ir jį auginti. Tuomet šis tikėjimas Dievu gali juoktis iš rūpesčių ir nebereikia būti pavydžiam, bjauriam, pernelyg jautriam, gobšam ar besiginčijančiam. Tada mes virš visko pakylame! Kaip nuostabu, geriau nei skristi!
Šis pasikeitimas į Jėzaus charakterį, į Jo paveikslą reikalauja mūsų kovos ir visos mūsų valios. Jėzus nori, kad mumyse tai įvyktų, jei tik paleisime senąjį Aš! Jei tik seksime Jį visuose mažuose dalykuose! Tada mes tapsime naujais žmonėmis, Dievo atspindžiu.
Per tikėjimą tai tampa įmanoma! Tik taip aš galiu paleisti ir uždusinti godumą. Tai vienintelis būdas, kaip galiu atsikratyti rūpesčių. Tik taip aš esu saugus Jame, mano mylimajame Viešpatyje.
Tikėjimas kyla ir auga tuomet, kai susivieniju su Juo. Tyloje ir bendroje maldoje bei šlovinime, skaitant Bibliją, vaikščiojant ir kalbantis su Dievu. Kai klausausi, o ne visą laiką kalbu. Jei esu Jo, o JIS mano. Kaip tai gera!!!

Ačiū, Jėzau! Su Tavimi galiu būti arti Dievo ir „paliesti“ Dievo jėgą – džiaugsmą, ramybę, jėgą ir meilę. Viešpatie, noriu įveikti pasaulį manyje, prašau, padėk man ir sustiprink mano tikėjimą!

Taip sako VIEŠPATS Dievas:
Aš pats ieškosiu savo avių ir jomis rūpinsiuosi.
… Paklydusių ieškosiu, …
Ezechielio 34, 11.16

Dievas ieško mūsų! Tiesą sakant, Jam nereikia bėgti mums iš paskos. Mes turėtume bėgti Jam iš paskos! Tačiau JIS mus pažįsta ir žino, kaip labai mes pasiklydome. JIS žino, kad jeigu JIS mūsų neieškos ir nesuras, mes tikrai pražūsime.
Kiekvieną rytą JIS mūsų laukia, kad pasakytume Jam ‚labas rytas‘ ir išsaugotume ryšį su Juo. Visą dieną JIS yra su mumis ir laukia mūsų ‚ačiū‘ ir mūsų klausimų. JIS mato mus, nesvarbu kur „pasislėptume“. Net ir daugiaaukščiame name, kuriame gyvena šimtai žmonių ir kur viskas yra anonimiška, JIS ieško mūsų ir randa. Nėra jokios vienatvės, juk JIS yra čia.
JIS ieško mūsų, kad mes turėtume gyvenimą. JIS nori ant mūsų išlieti palaiminimus. Tai meilė, kuri Jį skatina tai daryti. Kur yra Jo vaikai?
Yra tiek daug visko, kur Dievas gali tikrai mums padėti. Tačiau dažniausiai mes imamės to vieni. Kiek darbo ir rūpesčių sutaupytume, jei darytume viską kartu su Dievu! Kai tik iškyla sunkių klausimų, galime tuoj pat kreiptis į Dievą. Gali būti, kad prireiks kelių dienų, kol gausime atsakymą, bet toks abipusis pokalbis su Dievu mus formuoja ir daro stipriais. Ieškokite manęs, tai gyvensite, taip sako pats Dievas (Amoso 5,4).

Taip, VIEŠPATIE, aš noriu Tavęs ieškoti, Tavo atsakymų ir Tavo pagalbos. Aš pats noriu Tavęs ieškoti ir pamatyti, koks Tu esi. Tu esi gyvenimas, be Tavęs aš esu pražuvęs šio pasaulio chaose. Taip, aš beviltiškai paklysčiau, jei Tave prarasčiau. Aš noriu tvirtai laikytis Tavęs ir viską aptarti su Tavimi. Kaip gerai, kad Tu duodi atsakymus! Kaip gerai, kad Tu manęs ieškai ir nepaliauji, kol randi!

JIS mirė už manas kaltes. Bet Velykų sekmadienį JIS prisikėlė. JIS gyvas! Taip, iš tikrųjų JIS gyvas! Ir JIS yra tas pats, vakar, šiandien ir visomis dienomis! Džiaugsmingų Velykų!!
—————————————–
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
1 laiškas Korintiečiams 13, 3

Taip yra su Jėzumi Kristumi. JIS mylėjo šia meile, kuri yra būtina, arba dar geriau pasakius: JIS pats buvo ši meilė. Tik dėl to JIS galėjo žengti ant kryžiaus, dėl tavęs ir dėl manęs, kadangi JIS mus myli!
Tuomet JIS regėjo visas dienas, net ir tas, kurios dar tik turėjo ateiti. JIS regėjo mane ir tave, ir JIS sakė: Šituos aš myliu! Be manęs jie eis į pražūtį. Aš noriu numirti dėl jų ant kryžiaus, noriu prisiimti jų kaltes ir bausmes sau, kad jie būtų laisvi. Tikrai, noriu numirti dėl jų! Nes aš myliu juos karštai ir nuoširdžiai.
Taip galvojo Jėzus, nes JIS buvo meilė asmenyje.
Dievas regėjo Jėzaus auką, kaip ir meilę, kuria Jėzus mylėjo. Dėl to Dievas prikėlė Jėzų gyvenimui ir karūnavo jį su visa šlove.
Štai Jėzus yra mūsų advokatas pas Dievą. Kai ateina brolių kaltintojai ir daro mums bloga, Jėzus sako: reikalai jau atlikti. Prieš 2000 metų už tai aš numiriau ant kryžiaus.- Ir kaltintojai turi pranykti, mes esam laisvi.
Iš meilės Jėzus visą kančią prisiėmė sau, kad tik Dievo vaikai būtų laisvi.
Kartais mes pagalvojame, juk Jėzus buvo Dievas, JAM tai nebuvo sunku. Galbūt JIS galėjo „išjungti” skausmą, visai nekentėjo nuo alkio, troškulio, karščio ir šalčio. Vis dėlto Biblija tai aprašo visai kitaip: 22 psalmėje galime perskaityti, kaip žmogiškai JAM ėjosi.
Kartais mes pagalvojame, juk JIS žinojo, kad Dievas JĮ prikels. Bet juk ir tu tai žinai, bet vis dėlto ar nori mirti? – Jėzus bijojo mirties, JIS bijojo patekti į velnio ir mirties rankas. JIS buvo žmogus, visai kaip tu ir aš.
Tik meilė JĮ įgalino atlaikyti kryžių ir pasitikėti Dievu. JIS myli tave ir mane nesibaigiančia meile. Aleliuja!

Dėkoju, Jėzau, kad visa tai Tu padarei dėl manęs! Tu iš tikrųjų mane myli! Kaip gerai, kad Dievas Tave prikėlė iš mirusiųjų ir kad Tu esi gyvas! Jėzau, Tavimi galiu pasitikėti, gyvenime ir mirtyje.

Atlikta!
Evangelija pagal Joną 19, 30

Jono Evangelijoje tai buvo paskutiniai Jėzaus žodžiai prieš JO mirtį. Atlikta!
JIS kalbėjo apie Savo misiją, kurią JIS priėmė iš Savo dangiškojo Tėvo: išlaisvinti žmones ir grąžinti juos dangiškąjam Tėvui.
Žmonės gyvena nuodėmės būsenoje, atskirties nuo Dievo būsenoje, net jei patys jie yra geri. Bet pats iš savęs joks žmogus neturi priėjimo prie Dievo. Dievas yra nepalyginamai šventas, gryniausia šviesa ir galia. Kaipgi galėtų žmogus išbūti prieš JĮ?
Kai Jėzus pasakė: Atlikta!, tuomet JIS laimėjo kovą prieš nuodėmes. Visas bausmes už visas nuodėmes ir kaltes JIS prisiėmė sau. Per tai mes tapome tyri ir nekalti. Ir štai gali Dievo Dvasia gyventi širdyse, jei tik mes Ją pakviesime. Štai mirtis, esanti nuodėmių pasekmė, nebegali mūsų paliesti. Tikrai, atlikta!!! Kelias yra laisvas!!
Štai gali prasidėti toks gyvenimas, kokį Dievas mums ir įsivaizdavo: ramybė, džiaugsmas, palaiminimas, gailestingumas, tyrumas, šventumas, teisumas… visa tai yra Jėzaus aukos pasekmės.
Dėl to gali Jėzus sakyti: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip kaip tik per mane. Ir Biblija kalba toliau: Jis davė galią tapti Dievo vaikais tiems, kurie tiki jo vardą. (Evangelija pagal Joną 1, 12)
Šios Jėzaus aukos pasekmės mums yra vienareikšmiškai teigiamos. Pagaliau iš tikrųjų laisvi. Pagaliau atleista. Pagaliau žinojimas, kad Dievas mane myli. Tikrumas, kad paskutinis žodis yra ne mirties. Tikėjimas ir pasitikėjimas. Daugiau jokių keršto minčių. Jokios neapykantos. Jokios neapykantos sau. Pagaliau laisvi…

Dėkoju, Jėzau, Tu ant kryžiaus tai padarei dėl manęs! Ten Tu visas bausmes, kurių aš nusipelniau savomis kaltėmis, prisiėmei sau. Ir štai aš esu laisvas nuo jų! Štai aš esu tyras ir šventas! Štai dabar manyje gali gyventi Tavo geroji Dvasia! Štai dabar galiu stoti prieš Tėvą! Štai dabar galiu gyventi bendrystėje su Dievu! Et, kaina buvo didelė, bet pergalė kur kas didesnė. Dėkoju Jėzau, kad Tu padarei tai dėl manęs!! Viešpatie, trokštu priklausyti Tau; meldžiu, ateik į mano širdį!!