Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. 15 Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus.
Jono 2, 14–15
Ui, Jėzus gali būti labai piktas! Aš visada maniau, kad jis buvo švelnus kaip ėriukas ir nė musės neužmušė. O dabar štai kas!
Jėzus tikrai turėjo supykti ant šventyklos prekybininkų ir pinigų keitėjų, kurie mintyse skaičiavo pinigus. Visa tai Viešpaties namuose! Šis pelnas ir priklausomybė nuo pinigų yra blogis! Visa tai nesustabdo Aukščiausiojo. Jis sėdi soste ir juokiasi: kovojate dėl šitokių menkniekių? Čia danguje tai neprilygsta net arbatpinigiams…. Tiesiog juokinga.
Jei Jėzus pyksta, vadinasi, tai ne nuodėmė. Taigi yra pyktis, kuris yra dieviškas ir priklauso Dievo prigimčiai. Žinoma, taip pat yra destruktyvus pyktis, kuris tikrai neįsišaknijęs Dieve – mes apie jį nekalbame. Velnias imituoja visas Dievo savybes, ir mes manome, kad viskas yra velniška, bet ne.
Pyktis kartais yra dieviškas!
Arba tave jaudina nuodėmė? O gal esi toks tolerantiškas, kad pateisini nuodėmę? Galbūt net savo gyvenime???
Dievas buvo supykęs dėl Sodomos ir Gomoros, nes jie nežinojo jokių seksualinių ribų ir paaukojo savo vaikus dievams. Mes žinome, kas iš to išėjo: miestus sunaikino siera ir ugnis.
Laiške korintiečiams mes skaitome, kad daugelis Korinte sirgo arba jau buvo mirę, nes nevertai valgė Viešpaties Vakarienę. Jie atėjo girti ir prisivalgė, bet nesirūpino alkanais broliais ir sesėmis. Taigi Dievas leido vieniems numirti, o kitiems sirgti. JIS pyko.
Pyktis yra dieviškas. Bet niekada nepykite iš savanaudiškų paskatų.
Viešpatie, mano širdis kartais yra kaip plėšikų lindynė, o ne kaip Tavo namai. Prašau, supykęs išmesk lauk viską, kas Tau nepatinka! Padaryk mane švarų ir šventą, kad mano širdis būtų Dievo šventykla!