Nes VIEŠPATS neatmeta amžinai. Nes jei ir plaka, jis vėl pasigaili dėl savo ištikimos meilės gausybės. Nes jis žmogaus tyčia nei plaka, nei liūdina.
Raudų 3, 31–33
Kartais Viešpats atsiima savo apsaugą ir palaiminimą, palikdamas mus priešui. Tada įvyksta daug dalykų, kurie atrodo kaip bausmė ar teismas. Tada nusimename, nuliūstame, netenkame vilties ir jaučiamės pasmerkti. Kartais Viešpats nori išbandyti mūsų tikėjimą ir jį sustiprinti, kartais taip nutinka dėl mūsų nuodėmės, užsispyrimo, netikėjimo ar dėl to, jog pasikliaujame savo išmintimi. Mes negalime tiesiog pasakyti: tu nusidėjai, todėl tau teko daug nelaimių; taip kalbėjo Jobo draugai, kai jį ištiko daug nelaimių. Bet Viešpats manė kitaip ir pasipiktino šiais draugais.
Mes turime maldoje ar pokalbyje su patikimu žmogumi išsiaiškinti priežastį.
Dievui nepatinka bausti ir bauginti, Jam tai nesuteikia jokio džiaugsmo. Man irgi nepatinka, kai turiu griežtai elgtis su savo berniukais. Ir aš visada džiaugiuosi, kai susitaikome.
Dievui patinka, kai esame arti Jo ir mūsų bendrystė su Juo yra nesudrumsta. Ir jei Jis su mumis pasielgia griežtai, tai niekada nesitęsia amžinai, bet tik tam tikrą laiką. Jeigu Jis vieną kartą ant mūsų supyksta, Jis neištrina mūsų vardo iš Gyvenimo knygos. Net jei mes išsisukinėjame sugrįžti ir užsispyrę norime eiti netinkamu keliu, JIS yra kantrus. JIS turi numatęs, kaip grąžinti mus atgal pas Jį, ir JIS tai padarys! Bet JIS niekada nepaskelbia savo vaikų mirusių ir jų nepasmerkia. Kaip ilgai tėvas laukė sūnaus palaidūno! Tėvas buvo jam kantrus, jį mylėjo ir jo gailėjosi, o ne ištarė prakeikimo žodžius. Toks yra mūsų Dievas: JIS kantrus ir saugiai paims tave į savo rankas. JIS nenori, kad pražūtum, ir patrauks prakeikimą – priešas niekada nenugalės.
Ačiū, Tėve danguje! Net jei ant manęs pyksti, vis tiek nugali atleidimas, susitaikymas ir meilė. Kartais esu labai užsispyręs, bet Tavo kantrybė visada yra didesnė. Kaip man gerai! Dėkoju už beribę meilę!!!