O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.
Laiškas romiečiams 5, 5
Tik viltis skatina mus gyventi. Mes viliamės tol, kol kvėpuojame. Tačiau kiek vilties mūsų gyvenime buvo sudaužyta?!.. Kiek vilties prarandama skiriantis arba kai vaikai auga ir tampa visai kitokiais, nei mes tikėjomės; arba kai gydytojas nustato, jog nebeliko vilties pasveikti. Žmogiška viltis yra labai ribota.
Kitaip yra su Dievo viltimi mūsų širdyse. Tai viltis, kuri išlieka net mirties akivaizdoje. Tad ir gyvenime ji iš tikrųjų mus laiko! Dievo Dvasia, kurią Jis pats įdėjo į mūsų širdį, teikia mums šią viltį, viršijančią kartais ir protą. Tai – labai stiprus žinojimas, kad Dievas ištęsi tai, ką pažada. Žinojimas, kad Dievas mane palaiko ir niekuomet nepaliks. Ji nepriklauso nuo išorinių aplinkybių ir stovi tvirtai kaip uola bangų mūšoje. Jei Dievas mane taip karštai myli, kas blogo man gali nutikti? JIS gi saugo savo vaiką!
Kartais mes pasimetame kitų dalykų sukūryje ir mūsų širdyse lieka maža vietos Dievo meilei. Tuomet nusilpsta ir sumažėja ir mūsų džiaugsmas, viltis bei sąžinė. Skirkime laiko Viešpačiui, kad Jis galėtų dirbti mūsų širdyse ir mūsų širdis įgautų vis daugiau erdvės Jo meilei ir vilčiai!!
Ačiū Tėve, kad turi daug daug vilties man! Tau nesu joks beviltiškas atvejis. Ir kai kartais aš matau tik tamsą, Tu matai jau šviesą! Išliek savo viltį mano širdin! Tuomet ji galės džiugiai spurdėti ir linksmai dainuoti!