“…Nes VIEŠPATS džiaugiasi savo tauta [teikia jai galią];
kukliuosius Jis papuošia pergale.
Tedžiūgauja ištikimieji, pasiekę garbės,
iš džiaugsmo tegieda visą naktį.
Tešlovina jie Dievą savo lūpomis,
dviašmenį kalaviją rankoje telaiko,
kad įvykdytų atpildą tautoms ir padarytų teismą gentims,
sukaustydami jų karalius pančiais ir jų didžiūnus grandinėmis…“
Psalmyno 149, 4-8
Žmonės nėra mūsų priešai. Jėzus be išimties taip pat mylėjo visus žmones. Tačiau priešo, šėtono, Jis nekentė, ir nesileido su juo į kalbas, į jokius kompromisus. JIS atėjo, kad sugriautų šėtono darbus! Taip pat Jis suteikia savo tautai galią. Mūsų priešai yra valdžios ir karalystės, tamsiosios karalystės jėgos, kurios mus suklaidina. Jos išprovokuoja žmones pulti mus, tačiau jie nėra mūsų priešai. Tai kaip gi mes galime nugalėti?! Tai nėra išaukštintos teologinės strategijos, kurios priverčia priešą drebėti. Tai daug paprastesnės: Kai mes šloviname Dievą ir Jį garbiname, dainuojame savo širdyse, tuomet priešas bėga. Taigi, dar viena priežastis garbinti Dievą!!! Kai Paulius ir Silas buvo įmesti į kalėjimą, ilgai užtruko, kol jie tiek atsigavo, kad galėtų vėl melstis. Jų malda virto giesmių garbinimu. Tik tuomet Dievas atsiuntė žemės drebėjimą ir atvėrė kalėjimo duris. Garbinimas yra raktas į daugelį palaimų. Tai nuostabus „dviašmenis kalavijas“, verčiantis priešą trauktis!!! Taigi, susidūrus su problemomis, ieškok Dievo, prisimink ir tikėk Jo nuostabiais darbais ir pradėk garbinti Jį, visatos ir mūsų asmenybės Kūrėją!!!
Jėzau, dėkoju, kad ištraukei mus iš priešo galios. Tu brangiai mus atpirkai ir mes dabar esame Tavo nuosavybė, Tavo vaikai. Dėkoju, kad mus saugai nuo priešo galios ir teiki jėgų jį nugalėti. Mes garbiname ir šloviname Tave, mūsų Išvaduotojau!!
P.S. Žinoma, esama problemų, kurios neišsisprendžia vien garbinimu. Tuomet mums reikalinga kitų sesių ar brolių pagalba. Tačiau šlovinimas bet kokiu atveju yra gera pradžia, be bet kokio „pašalinio poveikio ar rizikos“.