Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.
Evangelija pagal Matą 13, 44-45.
Taip pat yra ir su mano šunimi: jis turėjo seną kaulą. Kaipgi galėjau jį iš jo atimti? Aš ištiesiau jam dešrą, ir šuo paleido seną kaulą. Savaime suprantama, tiesa?
O kaipgi yra su mūsų gyvenimu? Kol laikysimės įsikibę ir visa, kas tik įmanoma laikysime nuostabiu, tol nenorėsime Dievo karalystės. Ir tik tada, kai pastebėsime, kad Dievo karalystė yra dar daugiau, dar didesnė, dar turtingesnė, įdomesnė, dar…., tada galėsime išsiskirti su šio pasaulio gėriu ir pasinaudoti geresniu.
Tačiau pagalvok apie tai, kad perlai ir lobis dirvoje žmonėms kainavo viską. Dievo karalystė taip pat neduodama dykai, ji kainuos mums gyvenimą.
Pas mus, krikščionis, pasiruošimas priimti kompromisus labai išreikštas: mes norime abiejų pilietybių, tiek Dievo karalystės, tiek pasaulio. Bet tai negalima: arba Jėzus, arba pasaulis. Negali sekti abejais vienu metu. Deja, daug krikščionių to nesupranta.
Kalba iš tikrųjų eina apie „viskas arba nieko“: Jėzus nori duoti tau viską, bet JIS nori viską iš tavęs ir paimti… Kaip tu apsispręsi? Taip pat tu, tas, kuris jau ilgai pažįsti Kristų, kaip apsispręsi? Ryt ar poryt? Juk iki šiol viskas buvo visai gerai? Ne, tu praėjai pro palaiminimą, įsikibai į pasaulį ir tegavai menkus palaiminimus. JIS turi daug, daug daugiau tau, o tu tiek praleidai iki šiol. Meldžiu, sek JUO visiškai atsidavęs! Atsisakyk visko, kas tau taip svarbu ir sek JUO. Tik tada tu gausi visavertį gyvenimą.
Dėkoju, Jėzau, Tu visko dėl manęs atsisakei, netgi numirei ant kryžiaus tam, kad aš galėčiau gyventi. Viešpatie, aš priklausau Tau. Labiausiai noriu atsiskirti nuo to, kas mane skiria nuo Tavęs. Tau vienam noriu aš priklausyti. Amen!