Likę vieni, mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Dėl ko mes negalėjome …?“ Jis atsakė: „Dėl silpno tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’ – ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo.
Evangelija pagal Matą 17,19-20
Garstyčios grūdelis yra daug mažesnis už kviečio ar rugio. Jėzus nori mus padrąsinti, sakydamas, kad užtenka mažo tikėjimo. Tai lyg mažas daigelis, kurį Dievas įdeda į mūsų širdį. Mes negalime to padaryti patys.
Vieną kartą girdėjau apie tokį vyrą, kuris bandė tikėjimo jėga pastumti ant stalo gulinčias sąvaržėles. Tikrai juokinga. Bet panašiai mes kartais elgiamės norėdami „priversti“ save tikėti dalykais, kurie ne iš Dievo.
Arba galvojame, kad jei melsimės teisingais žodžiais, tai tikrai kas nors įvyks. Bet taip nėra teisinga.
Į šį mažą „tikėjimo“ daigelį mes turime atkreipti dėmesį! Kaip ir į tylų Jėzaus balsą: „Pasitikėk manimi!“ Mums nereikia atsistoti ant aukšto mūro ir šokti žemyn pasitikint, jog Dievo angelai mus sugaus. Tik jei Dievas tokį įsitikinimą – kad Jis mus saugos – įdeda į širdį, galime viskuo rizikuoti; Jis laikysis savo žodžio. Jei šis tylus Dievo balsas „pasitikėk manimi“ yra mūsų širdyje, dažnai tuojau pat atsiranda tūkstančiai kitų balsų mums sakančių, jog tai – neįmanoma. Taip Jozuė stovėdamas priešais didžiules Jericho mūro sienas nežinojo, kaip jas įveikti. Bet jis paklausė Dievo ir patyrė stebuklą. Tikėjimas yra tikra Dievo dovana, kaip mažas daigelis, kurį turime puoselėti ir juo rūpintis, kad jis augtų.
Jėzau, ačiū, kad galėjau Tave pažinti. Tu esi toks nuostabus Viešpats! Padėk man vis geriau Tave pažinti ir vis labiau Tavimi pasitikėti; Tu juk niekada manęs nepalieki. Augink mano tikėjimą!