Temos Archyvai: Allgemein

Malda

Posted on by — Nėra komentarų ↓

Jėzus meldžiasi:
Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse…
Jono 17, 21

Yra keletas Biblijos eilučių ir pažadų, sakančių, jog turime melsti to, ko trokštame: Dievas mums tai duos. Vis dėlto dažniausiai nesigauna su mūsų maldomis kaip tikėtasi. Ir tai turi savo priežastį, atsispindinčią eilutėje viršuj.
Jeigu meldžiu tik to, kas man šauna į galvą ir ką aš pats mielai norėčiau turėti, tai tikrai mano malda nebus išgirsta taip, kaip aš to norėčiau. Tėvas girdi kiekvieną maldą, bet ne kiekvieną JIS išklauso taip, kaip kad mes įsisvaizduojame.
Turiu melstis taip, kad pažadai galėtų išsipildyti, kitaip patirsiu daug nusivylimų.
Jėzus nori, kad aš gyvenčiau ir būčiau Jame. Tai pagrindinis reikalavimas. Kitas yra toks: Teįvyksta Tavo valia …. ne mano.
Meilė Jėzui leidžia man JO ieškoti. Norėčiau žinoti, kas JAM patinka, o kas – ne. Ir kuomet aš meldžiuosi už kitus žmones bei dalykus, tenoriu, kad įvyktų Jėzaus valia. JIS linki geriausio visiems žmonėms! Taigi, man svarbu sužinoti JO nuomonę apie žmones, dalykus, įvykius tam, kad melsčiausi teisingai JO atžvilgiu. Kuomet meldžiuosi už žmones, pradedu matyti juos Jėzaus, kupinomis meilės, akimis. Man nebūtina ištarti daug žodžių, kartais tai tėra dejavimai, kaip kad „O, mano Viešpatie!” – ir Jėzus supranta. JAM patinka, kuomet mes priešais JĮ išstojame vardan kitų; JAM patinka, kuomet savo žvilgsnį nukreipiame nuo savęs. Žinoma, turime išsakyti JAM savo rūpesčius, tačiau neturėtume ties jais užsibūti, o pereiti prie šlovinimo, garbinimo, dėkojimo ir užtarimo! – kitu atveju mūsų malda suksis vien tik apie mus pačius, dažniausiai kasdien bus vis tas pats; – kažkaip nuobodoka.
Juk taip gražu, kai JIS ir aš maldoje tampame viena, ir kai esame vieningi. Pastebiu, kaip teka jėga ir žmogų apglėbia Dievo gailestingumas. Tai ne kova, tai – aukščiausia harmonijos forma, Dievo ir žmogaus buvimas vienu.
Malda reikalauja daug disciplinos, nes mus nuolat nori kas nors atitraukti. Galime daug ko išvengti, nutildyti telefoną, išjungti televizorių, išleisti šunį bei susirasti ramią vietelę. Priklausomai nuo charakterio galime sėstis, klauptis, bėgti arba mylėti. Aš linkstu labiau prie bėgimo, nes tada neapima nuovargis ir aš neužmiegu. Tačiau reikia mokytis, įveikti save ir prisiversti melstis. Tada ateina Dievo palaima, tada širdyje įsivyrauja ramybė, tada laimi žmogus gėrį ir meilę.

Dėkoju, Jėzau! Tu esi didžiausias pavyzdys maldoje! Kaip dažnai Tu melsdavais anksti ryte, o kartais ir per visą naktį! Kaip labai Tau reikėjo bendrystės su Tėvu! Taip, Viešpatie, man taip pat to labai reikia, šitos vienybės su Tėvu ir Tavimi.

Viena tauta, viena kalba, vienas tikslas

Posted on by — 1 komentaras ↓

„Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!“
Pradžios knyga 11, 6

Čia kalbama apie Babelio bokštą. Žmonės užsimanė pastatyti bokštą, vedantį į dangų. Jie buvo taip pakerėti šios idėjos, statybos sekėsi puikiai. Tačiau Dievas nenorėjo, kad žmonės išpuiktų, JIS norėjo susibendrauti su žmonėmis ir kartu kurti Žemę.
Šiandien vyksta tas pats: sukuriamos puikios teorijos, pritraukiančios žmones. Žmogui kyla mintis, kad JIS pats yra Dievas, jis sprendžia, kas yra gerai, o kas blogai. Jei kas kritikuojama, tampama iškart dešiniuoju ar kairiuoju. Ne kas. Negali laisvai išsakyti savo nuomonės. Pažengusiesiems Dievas tampa lyg krislas akyje; tokie vadinami fundamentalistais.
Nelabasis taip apakino žmones ir skleidžia neapykantą tam, kas yra iš Dievo. Tačiau kaip ir tuomet žmogus veržiasi pas Dievą ir pats nori save suvokti. Nesvarbu, ar kalbama apie vakarų laisvę (daugeliui tai tampa pagrindu) ar apie galingą vyrą rytuose (kurį daugelis nurašo). Viskas, kas nėra su Dievu, yra prieš Jį. Už tai turėtų būti sumokėta didelė kaina. Gaila man tokių, kurie keliauja į susinaikinimą ir traukia kitus.
Kas negatyvioje būsenoje gerai veikia, pozityvioje pavyksta dar geriau: tauta, kalba, tikslas. Dievas yra čia, nes siekia sukurti savo tautą ir būti geru Išganytoju. Jame rasime stabilumą, bebaimę, drąsą ir jėgą, harmoniją, džiaugsmą ir ramybę; viską, ko kiti atsisako.
Iš visų šventovių Jėzus kviečia žmones, savo tautą. Jie kalba vienu balsu, širdies balsu, šlovinimo balsu. Jų širdis nauja, naujas gyvenimas, ką dovanoja Jėzus. Jie susibroliauja, katalikai ir liuteronai, baptistai, charizmatikai, metodistai ir ortodoksai. Jie tampa viena tauta, maldos, šlovinimo ir užuojautos tauta. Dievas per šią tautą pakeis žemę. Tai Nojaus arka, gelbėjimo laivas audroje.
Tauta (Kristaus pasekėjai), viena kalba (maldos ir šlovinimas) ir tikslas: pagarbinti Jėzų, žmonių gelbėtoją ir padėjėją.

Jėzau, Tu esi tikras Dievas, kuriam mes tarnaujame ir kuriam meldžiamės. Norime skelbti Tavo šventąjį vardą Žemėje, tai daryti kaip Tu: pilni pasitikėjimo Tėvu, užuojautos ir išganymo, su šlovinimu, malda ir nuolankumu! 

Mylėti Jėzų

Posted on by — Nėra komentarų ↓
Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.
Jono 12, 3
Kai kurie piktinosi tokiu „švaistymusi”. Mat tepalai buvo labai brangūs. Tik juos pamažu užmiršo ir daugiau nebepirkdavo, taigi niekam jie nebebuvo naudingi. Taip mąsto bei jaučia proto krikščionys; – jie viską vertina praktiškai.
Vis dėlto meilė nėra proto, o labiau širdies reikalas. Meilė kviečia veikti, ji nepasilieka žodžiuose. Meilė veikli; ji negalvoja vien apie laimėjimus ir praradimus. Meilė yra nenuspėjama. Meilė yra daugiau nei protas.
Marija mylėjo Jėzų. Nes jėzus pamilo ją pirmas. Jo meilė, Jo visaapimanti, nepalyginama, neaprėpiama, veikianti meilė mus pačius išlaisvina mylėti. Kuomet mes gauname Jo meilę ir neleidžiame jai veikti, tada tarsi ją numariname ir taip vis mažiau jaučiame Jėzaus buvimą šalia bei meilę. Tarsi šaltai atstumiame Jėzų.
Jėzui patinka, kuomet darome dėl Jo „išprotėjusius” dalykus. Jam patinka, kuomet užlipame ant vienišo kalno ir kupini džiaugsmo giedam „Aleliuja”. Jam patinka, kuomet kitiems darome gera, visai negalvodami, ar tai duos naudos; – visai lyg darytume tai Jam. Jam patinka, kuomet giedame šlovinimo giesmes tiesiog prausdamiesi ar vairuodami automobilį. Jam patinka šie maži bei dideli meilės ženklai, kupini jausmo. Meilė be jausmo – ar tokia apskritai įmanoma?
Kuomet buvau susižadėjęs, meilė darė mane itin aktyviu. Prigalvodavau visokių įmanomų meilės tarnysčių bei įrodymų. Meilė vaikams mane skatina judėti. Taip, meilė tai gali!
Išlaisvinkite visus jausmus Jėzui; – JAM tai patinka! Ir jei vidury vasaros tu užtrauksi „Džiugi naktis….” (kalėdinė giesmė), JIS šyptels iš pasitenkinimo.
JIS mus myli ne protu, o iš visos širdies. JAM patinka, kuomet ir mes atsakome JAM sava meile iš visos savo esybės.
Leiskis pripildomas JO meilės, tuomet Ji ir Tave įgalins mylėti.
 
Dėkoju, Jėzau! Tu pirmas pamilai mane savo karšta, besąlygiška meile. Tu pripildei mane Savo šiluma, Savo artumu ir Savo gailestingumu. Jaučiu šią beribę meilę man, ir ašaros kaupiasi akyse. Aš atsakysiu Tau savąja meile, Tau, mano gerajam Viešpačiui, gerajam Ganytojui, Nugalėtojui, Mylimajam, Draugui ir Broliui, tokia pat karšta širdimi. Tu esi to vertas!!

Atleisti sau

Posted on by — Nėra komentarų ↓
„Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.“
Evangelija pagal Matą 8, 22
Petras paklausė Jėzų, kiek kartų jis turi atleisti savo broliui, kai šis jam nusikalsta. Ar septynis kartus pakanka? O tada galima nustoti? Ne, sako Jėzus, ne septynis kartus, bet septyniasdešimt septynis kartus.
Jėzus, be abejo, mūsų nereikalauja, ko JIS pats negalėtų padaryti. Jis gali atleisti septyniasdešimt septynis kartus per dieną, net per valandą! Jis tikrai ir be galo atleidžia. Nes mūsų nuodėmė Jam neturi galios. JIS myli taip stipriai, kad negalime Jo įžeisti. JIS nieko nepriima asmeniškai, nėra pagiežingas ar kerštingas. Jis mielai atleidžia ir ištrina mūsų kaltę iš nuodėmių sąrašo! Jis džiaugiasi, kai žmogus išlaisvinamas iš priešo kaltinimų!
Taip, kaip mes turime atleisti kitiems ir mūsų prigimtis turi keistis, taip turime atleisti sau. Kaip Jėzus mums atleidžia ir ištrina mūsų kaltę, galiausiai turime atleisti sau ir tai paleisti. Jei mes šimtą kartų per dieną padarome ta pačią nuodėmę, Jėzaus atleidimas kaskart turi suveikti per kelias sekundes.
Aš nekalbu apie melą, sukčiavimą, svetimavimą ar žudymą. Tai yra mūsų sąmoningi sprendimai. Jei seku Jėzų, nemeluoju, neapgaudinėju, nevagiu, nesvetimauju ir nežudau. Tai gana aišku. O jei netyčia nueinu į šoną, galiu greitai grįžti į teisingą kelią, nes yra atleidimas.
Kalbu apie nuodėmingas seksualines mintis, pavydą, išdidumą, gobšumą, malonumų ieškojimą ir t. t. Kiek daug žmonių jaučiasi kalti, nes jie viename iš šių dalykų suklupo ir atrodo, kad niekada nebus geriau. Todėl mums reikia atleidimo šimtą kartų per dieną! Kai buvau jaunas ir vienas, kiekviena moteris kėlė man iššūkį, ir dėl nuolatinių netyrų minčių aš save pasmerkiau. Bet Jėzus kiekvieną rytą sakė: „Šiandien yra malonės diena, šiandien gali viską pradėti iš naujo. Aš nuplaunu Tave, Tau atleidžiu ir Tave myliu.“ Ši kova tęsėsi daug metų, bet Jėzus laimėjo. Visas tas pasmerkimas yra priešo melas. Jis nori mus sunaikinti ir neleisti mums tikėti Jėzaus meile ir atleidimu.
Mes neturėtume džiaugtis savo nešventomis mintimis ir trūkumais, bet įkūnyti Jėzaus gyvenimo būdą. Bet jei jos mus vėl įklampina, turėtume pasigailėti savęs ir būti labai kantrūs. Jėzus taip pat yra mums labai labai kantrus. JIS žino, kad vieną dieną mes nugalėsime. Jis yra kantrus. Prašau, būk kantrus sau, atleisk sau, priimk Jėzaus atleidimą ir neabejok: Viešpats pradėjo tavyje gerą darbą – JIS ir pabaigs! Čiupk atleidimą – septyniasdešimt septynis kartus per dieną! – ir eik linksmas savo keliu.
Viešpatie! Kokia didelė Tavo meilė, Tavo gailestingumas ir kantrybė! Neriboti!!! Viešpatie, man reikia šito „Taip“, reikia atleidimo, kantrybės…. Nes aš esu tik žmogus ir mano jausmai ir mintys ne visada tyri. Ačiū, Tu esi šalia!! Taip, ir aš pats noriu būti kantrus sau ir pasikliauti Tavo atleidimu. Kaip Tu atleidi man, taip aš noriu atleisti sau ir laimingas eiti toliau. Atleidimas išlaisvina džiaugsmą! Kaip gera, kad Tu esi su manimi!

Sudužusi viltis

Posted on by — Nėra komentarų ↓

O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko.
Evangelija pagal Luką 24, 21

Mokiniai buvo pakeliui į kaimą prie Jeruzalės. Tuomet priėjo Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas, ir ėjo kartu. JAM mokiniai išliejo savo liūdesį: „TAS, kuriuo mes tikėjome, kuriam atidavėme savo gyvenimą, kuris buvo mūsų viltis, JIS apgailėtinai mirė ant kryžiaus. Nebeliko Dievo galių, tik nelaimė ir skausmas. Mūsų pasaulis, mūsų viltis, mūsų tikėjimas – viskas žlugo. Juk mes gyvenome dėl Jo, o kaip bus dabar? Viskas sudužo ir baigės…“
Jėzus supranta savo mokinių mintis ir jausmus. Štai kodėl JIS čia. Jis paaiškina jiems Raštus ir papasakoja, kaip atrodo Dievo dalykai. Galų gale jie atpažįsta Jį kaip savo mylimąjį Viešpatį. Bet jis dingsta…
Mes dažnai klaidingai įsivaizduojame Jėzų, Dievą ir pasaulį. Kiek kartų norėjau įtikinti Jėzų daryti tam tikrus dalykus! Iš mano pusės tai būtų buvę teisinga, tačiau Dievas dažnai turėjo kitokią nuomonę. Dabar turiu pasakyti, kad Dievas buvo teisus, bet tada mane dažnai apimdavo vien kartus nusivylimas. JIS nesielgė taip, kaip tikėjausi. Kaip blogai man ir mano tikėjimui!
Šiandien daug galvoju apie vieną žmogų – galbūt Teerstegeną, kuris parašė daug gilių giesmių, vis dar liečiančių mūsų širdis – per trisdešimtmetį karą jis prarado daug savo vaikų, jie mirė vienas po kito. Nepadėjo malda, jokia dvasinė kova…. niekas nepadėjo. Ir vis dėlto po visų kančių jis pakėlė galvą ir tarė: „Mano Gelbėtojas, mano Išganytojas gyvas! Jo valia įvyks, nes JIS yra VIEŠPATS, kuris myli savo vaikus.“ Visose kančiose jis turėjo labai stipriai jausti Jėzaus paguodą ir artumą, antraip nebūtų buvę įmanoma parašyti tokių gilių giesmių. Jo viltis buvo sunaikinta, bet jo tikėjimas sustiprėjo. Tai įmanoma tik tuomet, kai asmeniškai pažįstame Viešpatį. Teologinių žinių nepakanka, kad pereitume per tokį vargą. Tik tada, kai JIS paima mus už rankos, paglosto galvą ir sako: „Pasitikėk manimi, aš visada teisingai tave vedu, net jei kalbame apie visa ko supratimą.“
Šiandien mano mažasis susirgo. Turėjau išspausti jam mažą pūlingą guzelį. Jis jaudinosi dėl savo gyvybės. Bet tada nusprendė manimi pasitikėti. Ir tai suveikė: guzelis be skausmo galėjo būti išspaustas ir iš jo išbėgo pūliai. Jis mane pažįsta ir žino, kad jį myliu; todėl jis gali manimi pasitikėti. Taip sunkiais laikais vyksta ir su Viešpačiu, kai mūsų viltis žlugus, o mūsų turimas Dievo ir Jėzaus suvokimas neatitinka tikrovės: Jėzus kaip žmogus yra tikras

Ačiū, Jėzau, Tavimi galiu pasitikėti!

Gundymai

Posted on by — Nėra komentarų ↓
Viešpaties angelas saugo tuos,
kurie pagarbiai jo bijo, ir juos išgelbsti.
Psalmė 34, 8

Pradėdamas savo tarnystę čia, žemėje, Jėzus pirmiausia nuėjo pas Joną pasikrikštyti. Krikšto metu ant JO išsiliejo Šventoji Dvasia. Tada Šventoji Dvasia vedė Jėzų į dykumą, kur velnias turėjo JĮ gundyti.
Kai Jėzus viskam pasipriešino, velnias JĮ paliko ramybėje, nusileido angelai ir JAM tarnavo, visai kaip mūsų cituojamoje eilutėje viršuj: „Viešpaties angelas saugo tuos, kurie pagarbiai jo bijo, ir juos išgelbsti.”
Dievas leidžia atsirasti pagundoms. Turime treniruotis, tapti stipriais, atsparesniais! O nematomam pasauliui turime parodyti, kad Jėzus yra Viešpats bei Išlaisvintojas!
Kas užsiima kūno treniruotėmis, juk neapsiriboja 5 kg svarmenimis. Jis nuolat perženginėja ribas, vis bando, o kiek gi šiandien gali pakelti. Tik taip jis vis tampa stipresnis ir stipresnis, tik taip formuojami raumenys. Dvasiniame gyvenime yra panašiai: Būtent gundymų dėka tampame atsparesni bei stipresni. Gali būti, jog kai kuriems dalykams mums reikia daugiau kartų bandyti, kol pagaliau mums pavyks. Bet būtinai pavyks! – nes Jėzus stovi šalia. JIS pažadėjo, jog niekada mes nebūsime gundomi ne pagal mūsų jėgas.
Martinas Liuteris čia pasakytų: Aš nieko negaliu pakeisti dėl to, kad kregždės suka ratus virš mano galvos. Bet aš galiu užkirsti kelią tam, kad jos man ant galvos susuktų lizdą.
Tai turėtų būti suprantama taip, jog mes nieko negalime padaryti dėl to, kad mus apninka blogos mintys. Bet būtent mes esame atsakingi už tai, ar tos mintys įsitvirtins mūsų galvoje bei mąstyme.
Daugelis žaidžia su savo jausmais. Jie suteikia fantazijai pernelyg daug erdvės, pvz., kai kalbama apie priešingos lyties asmenį. Tada pabunda jausmai, kuriuos neretai gana sunku suvokti. Čia reikia būti itin dėmesingu, priešingu atveju, užplūdusioms pagundoms mes pasiduosime greitai ir praktiškai be kovos. Nežaisk su jausmais ir mintimis, kurie nepatinka Viešpačiui! Pagalvok apie pirmąją psalmę!
Kuomet įveikiame pagundą, priešas atsitraukia, o Viešpats prisiartina ir rūpinasi mumis. JIS yra dangiškoji ramybė; – kuri plečiasi mūsų širdyse. Kaip gerai, kai Viešats yra šalia!!

Dėkoju, Jėzau, kartu su Tavimi, glaudžiame santykyje su Tavimi galiu atstovėti bet kokius gundymus. Ir kai įklimpstu dumble, galiu iš jo išsivaduoti tik todėl, kad Tu man padedi. Man tereikia norėti bei pačiam žengti pirmąjį žingsnį. Kaip gera, Tu turi kantrybės su manimi, kad neniekini manęs, stovi šalia manęs bei suteiki man jėgų savuoju Artumu!

Jėzus tikrai prisikėlė!

Posted on by — Nėra komentarų ↓

Jis yra pakilęs!!!! Jėzus tikrai prisikėlė!!!! Su velykoms!!!!!

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
Evangelija pagal Joną 20, 18

Jėzus apgailėtinai mirė ant kryžiaus. Mokiniai buvo labai nusivylę ir sutrikę. Tačiau Jėzus pasirodė ir atsirado viltis. Tai nebuvo konkreti viltis, bet vis tiek. Susirinkę jie stipriai užtrenkė duris, nes bijojo žydų – jų širdys dar buvo neperkeistos. Bet Jėzus atėjo per užrakintas duris ir sienas ir staiga atsistojo tarp jų. „Ramybė jums!“
Jėzus mylėjo bendrystę su mokiniais. Jie dažnai Jį nuvylė, bet Jis vis tiek juos mylėjo. Jie buvo Dievo vaikai – kartais naivūs ir paprastai mąstantys, kartais pasididžiuojantys ir įžūlūs. Tačiau JIS žvelgė į juos kaip į savo mylimus vaikus ir galėjo viską atleisti.
Kai mokiniai pamatė Viešpatį, jų klausimai ir nusivylimai dingo. Jie vis dar neturėjo atsakymų, bet turėjo Jėzų. Aš taip pat negaliu atsakyti į visus savo vaikų klausimus, bet jie manimi pasitiki, nors ne visada gali viską suprasti.
„Kartu mes esame stiprūs!“ – yra toks posakis. Bet tai tiesa: kartu su Jėzumi esame stiprūs! Baimė dingsta, kai JIS viešpatauja širdyje. Dingsta vienatvė. Beviltiškumą pakeičia džiaugsmas. Nusivylimas tampa ramybe ir drąsa. Bendrystė su Juo mus padaro naujais žmonėmis!
Yra tik keletas dogmų ar įsitikinimų, kuriuos privalome turėti. Bet vienas dalykas tikrai yra mūsų tikėjimo pagrindas – tai yra Jėzus, gyvas žmogus, esantis su mumis. Mes tikime Juo, o ne frazėmis, ritualais ar oficialiais įgaliotiniais. JIS yra Gelbėtojas, Padėjėjas, Atpirkėjas ir Draugas. Koks JIS geras man!

O Viešpatie, Tavo akivaizdoje nebelieka klausimų ir mano širdis nurimsta. Tu esi atsakymas į visus mano ilgesius ir šauksmus! Tik Tavyje esu tikrai saugus, ramus ir paguostas. Tu esi mano viltis!

Dangus ir žemė

Posted on by — Nėra komentarų ↓

„<…> siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje.“
Kolosiečiams 3, 1

Mes, krikščionys, sakome, kad danguje bus dangiška! Bus kaip rojuje! Tiesiog puiku ir nuostabu! Tada mes pagaliau būsime visiškai atpirkti, išlaisvinti, išgydyti ir laimingi! Tada galėsime dainuoti, šokti, linksmintis ir džiaugtis! Nebereiks ramentų, nebus negalių, ašarų, pykčio…
Tiesą sakant, mes turėtume stengtis kuo greičiau patekti į dangų ir palikti šį žemišką ašarų slėpinį. Bet kas mus laiko čionai? Ar netikime, ką sako Biblija? Ar ieškome pasiteisinimų, kodėl norėtume pasilikti čia, žemėje, ir patogiai įsitaisyti? Mūsų troškimas dangaus ir Jėzaus sugrįžimo tikrai yra labai ribotas.
Taip yra todėl, kad mūsų senasis „aš“ nemiręs. Mes negavome naujos Jėzaus širdies, bet laikomės seno, storo, surambėjusio „aš“. Mus valdo mūsų išdidumas, malonumų vaikymasis ar godumas, karjera, pinigai, prabanga, galia, mūsų šeima ar pomėgiai – viskas mums taaaaip rūpi! Mūsų mintys nuolat sukasi apie šiuos dalykus, o ne apie dalykus, kuriuos turėtume gauti iš Dievo. Iš tiesų Dievas nori „nužudyti“ šį senąjį „aš“, nes tik jis mus sulaiko nuo mūsų pašaukimo.
Kodėl Jėzus paliko dangų ir atėjo į žemę kaip žmogus, toks, kaip mes? Su visais apribojimais, kliūtimis ir kančiomis? Taip, JIS norėjo mus išpirkti, Jis buvo vedamas meilės. JIS turėjo naują širdį, širdį, sukurtą Dievo. JIS negyveno sau, bet leido Dangiškajam Tėvui Juo rūpintis, o pats rūpinosi kitais žmonėmis – JIS buvo tam laisvas.
Štai kodėl Dievas mūsų dar nepasiėmė į dangų. Ne tam, kad galų gale taptume šventi ir tobuli, bet kad taptume Jo liudytojais žodžiais ir darbais visą mūsų gyvenimą. Tėvas rūpinasi mumis, kad galėtume rūpintis kitais ir parodyti jiems kelią pas Dangiškąjį Tėvą. Štai kodėl mes vis dar čia! – ne dėl naujos sofos, nešiojamojo kompiuterio ar atostogų.

Jėzau, Tu atidavei savo gyvenimą, kad atpirktum mane. Tu paėmei mano kaltę, ligas, silpnumą, beviltiškumą, vienatvę ir viską, kas mane slegia. Tu mane išlaisvinai! Padėk man sekti Tave visa širdimi, nes Tave myliu. Noriu naujo gyvenimo, kurį Tu duodi, ir nenoriu užstrigti senajame. Noriu būti laisvas Tavyje!

Nepadalinta širdis

Posted on by — 1 komentaras ↓
„Nes VIEŠPATIES akys apmato visą žemę ir sustiprins tuos, kurie yra su juo visa širdimi. Dabar tu neprotingai pasielgei, todėl nuo šiol būsi karų varginamas.“
2 Metraščių 16, 9
Duok man, Viešpatie, nepadalintą šidį! Noriu mylėti Tave ir garbinti visą savo gyvenimą. Noriu su Tavimi turėti harmoningus santykius. Noriu mylėti tai, ką myli Tu, ir nekęsti, ko Tu nekenti. Noriu būti nedidelis Tavo paveikslas: geras, švelnus, kantrus, malonus, pilnas gailestingumo ir užuojautos. Viešpatie, aš negaliu to padaryti, padaryk tai manyje Tu!
Viešpats pažadėjo: jei klausysi manęs ir mylėsi, Aš užpildysiu tavo širdį ir Tu laikysiesi mano įsakymų, nes mane myli. Aš duosiu tau naują širdį, tikrą, ir išimsiu tą akmeninę širdį, kurioje pilna šalčio, vienatvės, savigailos ir kaltinimų. Ji turi mirti. Tau reikia naujos širdies, užpildytos manimi!
Vientisa širdis – toks mūsų sprendimas. Dažniausiai mes žinome, kas mus nuo jos skiria: mūsų atsdavimas „Facebook“, televizorius, sportas, karjera, malonumai… yra tiek daug gerų dalykų, atskiriančių mus nuo geriausio. Bet mes norime tai paaukoti ir gyventi Viešpačiui. Jis nori nuolat mums duoti minčių apie tai, kaip daug, daug geriau galėtume panaudoti savo laiką.
Vientisa širdis. Mąstau apie Saliamoną, karaliaus Dovydo sūnų. Jo širdis nebuvo visiškai pašvęsta Viešpačiui. Jis mylėjo svetimas moteris ir jos tapo jam spąstais. Jis garbino Viešpatį šventykloje, bet jo širdis buvo kitur. Mes negalime taip elgtis!!!
Jei mylime tai, ką Jis myli, jei nekenčiame ir atmetame dalykus, kurių JIS nemėgsta, taip tapsime viena su Viešpačiu širdimi ir siela. Tada Jis gali mumyse ir per mus įsikūnyti. Tada įvyks didelių dalykų, kurių mes nelabai pastebėsime, nes žvelgsime į Viešpatį, o ne į didžius stebuklus. JIS gyvena ir sėdi mūsų širdžių soste ir gali veikti taip, kaip nori. Kaip mums gerai!!!
Taip, Viešpatie, noriu vientisos širdies! Žinau, kad kasdien darau tūkstančius mažų sprendimų, kurie parodo, ar gyvenu su Tavimi, ar ne. Viešpatie, noriu būti su Tavimi viena!

Dievo balsas

Posted on by — Nėra komentarų ↓
Ir jis man tarė: „Marusis, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiuos su tavimi”.
Ezekielio 2, 1
Dievas nori su mumis kalbėtis, tik ar mes girdime Jį?
Tai itin svarbus klausimas. Nes kaip gi tu įvykdysi Dievo valią, jeigu JO negirdi?? Kaip pasiliksi JO kelyje, jeigu tavo maldos tėra pokalbis su savimi???
Vienas pastorius teturėjo sekmadieniais 8 lankytojus. Vis dėlto jis galvojo: net jeigu vienas iš jų girdi ir priima Evangeliją, tai jau reiškia, jog mano gyvenimas atsipirko. – Vargšas žmogus! Jis neturėjo jokių vizijų, svajų, vien tik apgailėtiną paguodą. Dievas nori su mumis kalbėtis ir mūsų gyvenimui suteikti vizijų bei svajų! Didelių vizijų ir didelių svajų; ne truputėlį mažyčių…
Paulius buvo apimtas vizijos, kaip pasaulį užkariauti Jėzui. Ir jis tai įvykdė! Jam niekada nepakako vieno klausytojo per metus. Jis norėjo, jog visas pasaulis tai sužinotų: Jėzus yra Išganytojas! Ši vizija vedė jį pirmyn.
Kaip su tavąją vizija, svajomis? Apriboji save namais, rožių auginimu, vaikais, profesija ar sportu? Tai kaip tuomet išgirsi Dievą?
Jėzus sako: Ten, kur tavo širdis, ten ir tavo Dievas.
Taigi, kuo užsiimame savosiose mintyse? Ko siekiame ir kam skiriame savo energiją?
Jėzus norėtų būti pirmas mūsų gyvenime. Antrąja vieta JIS nebus patenkintas. Mūsų mintys ir svajos turi suktis apie JĮ.
Izaijas ir buvo toks žmogus. Dėl to savo vizijose jis galėjo regėti Dievą ir girdėti JO balsą: Ką galėčiau aš pasiųsti? Kas galėtų būti mano pasiuntinys? – ir Izaijas negalėjo atsakyti šiam širdies balsui, taigi staiga tarė: siųsk mane! – Izaijas galėjo girdėti JO balsą, nes visuose kūriniuose jis įžvelgė Dievą, nes visur aplink jis regėjo paraleles Dievo žodžiui, matė vaizdinius, atspindinčius JĮ, o jo mintys bei svajos sukosi tik apie Dievą. Jis buvo atviras Dievo kvietimui. O mes esam tokie užsisėdėję su savo pomėgiais, kova dėl būvio, karjera ir visu kitu; – kad JO mes nebegirdime.
Mes patys turime girdėti JO balsą. Nėra gerai, kai pamokslininkas, evangelistas ar apaštalas išstoja į Dievo vietą. JIS nori tiesioginės bendrystės su mumis, o ne per kitus žmones. Eik, stokis ant kojų ir sakyk: Aš noriu! Noriu eiti, noriu klausyti, noriu matyti! Viešpatie, aš noriu Tavęs!
 
Viešpatie, atleisk, kad esu pernelyg užsiėmęs kitais dalykais, kad neberandu daugiau laiko Tau. Penkios minutės per dieną – tiek Tau neužtenka. Tu man esi vertas daugiau. Ieškosiu Tavęs ir klausysiuos, kol iš tikrųjų Tave išgirsiu!