Medis – 2020.06.17

Jis lyg medis,
pasodintas prie tekančio vandens,
duodantis vaisių laikui atėjus,
o jo lapai nevysta.
Kad ir ką jis darytų, jam sekasi.
Psalmė 1, 3

Su medžiais mums aišku: jei medis gauna pakankamai vandens, jis  suveši ir duoda gerų vaisių. Panašiai yra mūsų, žmonių, gyvenime, tik ne taip matoma.
Šaknys išlaiko medį. Kai šaknys sensta ir ima pūti, medis suserga. Kai jos geria kartų vandenį, vaisiai tampa kartūs. Lygiai taip pat ir žmonės. Mūsų šaknys turėtų būti įsitvirtinusios Jėzuje. Taip pat Rašte, kuris mus moko visko, kas svarbu. Ir Dvasioje, kuri mus veda ir mums vadovauja.
Jei mūsų mintys, jausmai ir prisiminimai kartūs, kaip galime duoti gerų vaisių?
Naujasis Testamentas įspėja apie karčią šaknį! Štai kodėl turime dar labiau pasistengti, kad mūsų širdis būtų tyra. Ūkininkas ištraukia karčias piktžoles arba jas numarina. Mes, žmonės, galime tai padaryti per Jėzaus kraują. Jame yra atleidimas, atpirkimas, išlaisvinimas, ramybė. Visa tai tampa įmanoma per atleidimą.
Kiek daug karčių šaknų išauga dėl to, kad mes nuo vaikystės neatleidome! Kiek daug mumyse blogų minčių ir prisiminimų apie tėvus! Kaip tai paveikia mūsų širdį? Žinoma, ji netampa tyra ir šventa.
Atkreipk dėmesį į tai, kur tavo gyvenime yra karčių vaisių, karčių reakcijų, minčių, jausmų, prisiminimų. Ir tada ieškok šaknies, iš kurios visa kyla. Dievo Dvasia mums padeda surasti sunkias šaknis, kurios apsunkina mūsų gyvenimą. Ji primena dalykus, kuriuos galbūt jau pamiršome.
Nereikėtų gilintis per daug. Bet reikia nuolat kalbėtis su Jėzumi:
Viešpatie, aš visada taip aršiai reaguoju. Nesuprantu, kodėl į tokį menką dalyką taip perdėtai reaguoju. Prašau, parodyk kodėl. Ir tada padėk man atleisti – sau pačiam, mano kaimynui ir visiems, kurie mane įskaudino. Padėk man turėti tyrą, nekaltą ir mylinčią širdį – joje vis dar tiek daug trukdžių!

O Viešpatie, jei Tavęs nebūtų, kaip aš tapčiau šventu? Ačiū, kad mane myli ir nori man padėti manęs nepasmerkdamas!

Dovydo nuodėmė – 2020.06.16

Dovydo psalmė, atėjus pas jį pranašui Natanui po jo nusidėjimo su Batšeba.
Psalmė 51, 1–2

Mes esame krikščionys, bet taip pat ir žmonės. Laikas nuo laiko padarome siaubingų klaidų kaip Dovydas. Kiek jis daug patyrė su Dievu, kiek padarė dėl Viešpaties, kaip mylėjo Viešpatį… ir vis dėlto ši moteris jam atėmė protą. Jis netgi klastingai nužudė jos vyrą.
Kartais, kai manome, kad esame tvirti, netikėtai užklumpa pagunda, įsliūkina į širdį ir pavagia mūsų nekaltumą. Mes visiškai išeiname iš proto, visos mintys ir norai sukasi tik apie vieną dalyką, Dievas visiškai išnyksta ir… mes įkrentame.
Kiek daug žmonių jaunystėje mylėjo Viešpatį ir Juo sekė, kol nepasirodė svajonių vyras ar moteris, ir tada viskas išnyko. O jei padarai vieną klaidą, greitai seka kita ir tuoj susituoki. Galima įtarti, kad tai neteisinga ir ne Dievo valia. Tačiau tai yra logiška mūsų nuodėmės pasekmė ir mes manome, kad turime išpirkti skolą toliau gyvendami su ja.
Arba esame ištikimi krikščionys, sukūrę šeimą, turime vaikų. Tada apima pagunda ir viską pamiršę iškart palūžtame. Mūsų pasaulis sugriūva – įvyksta tai, ko niekada nesitikėjome. Mes susilaukiame užsitarnautos bausmės, mūsų kaltės pasekmės  – skyrybų… Deja, mes dažnai turime klaidingą Dievo Tėvo įvaizdį. JAM patinka būti maloningam. O ko reikia nusidėjėliams? Malonės ir dar kartą malonės. Mes galvojame įstatymiškomis kategorijomis. Štai kodėl nuosekliai einame nuodėmingu keliu. Mes priimame bausmę, net jei ji trunka visą gyvenimą.
Dovydas pasuko kitu keliu. Pranašas Natanas atėjo pas jį ir Dovydas pripažino bei išpažino savo kaltę. Tada Dievas atleido ir pakeitė jo gyvenimą. Jis nepamiršo ir nesumenkino nuodėmės, tačiau pašalino iš jo gyvenimo nuodėmės nuodus.
Kas suklysta, turėtų nedelsiant (!) ateiti pas Jėzų ir viską Jam prisipažinti. Kartu rasite teisingą kelią. JAM patinka būti maloningam!!!
Atvira širdimi perskaityk 51-ąją Dovydo psalmę ir patikėk Juo, kuris mėgsta būti tau maloningas.

Ačiū, Jėzau, už atleidimą ir atpirkimą. Ačiū, kad suteiki man vilties ten, kur jos beveik nėra. Ačiū, Tu randu išeitis, apie kurias negaliu nė pasvajoti. Tu tikrai esi Gerasis Ganytojas!!!

Mažatikis? – 2020.06.15

Jėzus tarė mokiniams:
Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai? Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.
Evangelija pagal Matą 8, 26

Mokiniai išbandė viską, kas tik kažkaip buvo įmanoma. Jie irklavo, sėmė vandenį, meldėsi… ir vis dėlto mirtis jiems stovėjo priešais akis. Jie buvo patyrę žvejai, jie pažinojo savo jūrą ir žinojo, štai pabaiga. Tik Jėzus dar galėjo juos išgelbėti. Ir kai mokiniai kreipėsi į JĮ su savo poreikiu, JIS pavadino juos mažatikiais… Turiu pasakyti, tiesą sakant, tai nelabai suprantama.
Bet jeigu jau Jėzų turi savo valtyje, tai suprantama, kad leidi nugalėti ne baimei, o tikėjimui. JIS juk yra kartu valtyje! Kas gi gali nepasisekti? Nejaugi Dievas leis nuskęsti SAVO vieninteliam Sūnui? Nejaugi šėtonas turėtų šitaip triumfuoti? Ne!
Jėzus ir su mumis yra kartu valtyje, mes nesame vieni. Nesvarbu, važiuojame automobiliu, plaukiame laivu, skrendame lėktuvu: JIS yra šalia. Ar gauname didžiulę sąskaitą, ar netenkame darbo: JIS lygiai taip pat yra paliestas šių dalykų kaip ir mes. Susergame ar patenkame į avariją: JIS gyvena mumyse ir dėl to yra tiek pat paliestas kaip ir mes.
Tokia yra mūsų tikėjimo paslaptis: JIS gyvena mumyse, mes sėdime toje pačioje valtyje.
Būtent todėl esame visiškai saugūs: nes Dievas mumyse nuolat regi Jėzų ir dėl to taip ypatingai mumis rūpinasi. Gali nutikti kas tik nori: Dievas niekada nepaleis Jėzaus, esančio mumyse, iš akių. Todėl esame JAM tokie vertingi, todėl JIS mus taip saugo. Dėl to JIS klausosi mūsų maldų, taip pat ir užtarimo maldų. Todėl JIS regi mus išteisintais ir šventais…
Jėzus mumyse, tokia tikėjimo paslaptis.

Dėkoju, Jėzau, Tu gyveni manyje, mano širdyje! Taip, Tu visada turi būti Karalius mano širdyje. Tu valdai ir Tu nuostabiai mane saugai. Kiekvienoje situacijoje galiu Tavimi pasitikėti. Tu toks geras man!!

Pamąstymas – birželio 14 d.

„Į šį kaltinimą Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.“
Evangelija pagal Joną 5, 19

Jėzus nieko nedaro vienas! JIS yra taip tampriai susijęs su dangiškuoju Tėvu, kad nuolat mato, girdi ar jaučia, ko nori Dievas. JIS yra nuo JO, savo Tėvo, visiškai priklausomas. JIS visiškai pasitiki, – net tuo, kad Tėvas Jį prikels iš mirties. Jėzus buvo absoliučiai žmogus, kaip ir mes visi, su visais jausmais ir žmogiškais ribotumais. Tačiau jei Jis matė, kad Jo Tėvas nori kažką daryti, tuojau tai išsakydavo, o Dievas tuo tarpu veikdavo. JIS nesinaudojo savo dieviškumu ir nedarė stebuklų savo garbei. Šventoji Dvasia atgaivindavo Jame Jo Žodį ir darė stebuklus bei ženklus. Jėzus leido Dievui Jį visapusiškai vesti; ir vis tik Jis nebuvo marionetė. Tai buvo Jo valia – pilnai paklusti Dievui. Dėl tokio nuolankumo ir betarpiško ryšio su dangiškuoju Tėvu, Dievas galėjo Jį apdovanoti didžiausia galia: Jau vien Jo Žodis turėjo didžiausią poveikį! Vienu Žodžiu Jėzus nuramino audrą, pakvietė mirusiuosius prisikelti, išeiti net iš kapavietės. Taip, Jėzaus galia tokia didelė: nugalinti mirtį.
Jei mes sekame Jėzaus pėdomis, dangiškasis Tėvas nori mus apdovanoti šia galia. Tik lygiai taip pat, kaip Jėzus, mes turime likti glaudžiame ryšyje su Tėvu, Jį mylėti ir Jo garbės ieškoti. Nuolankumas būtinas! Ne mano valia (nepaisant to, kiek mano mintys yra malonios ir geros), bet Tavo valia! Jėzus buvo pasiruošęs eiti siauriausiu keliu, Jis buvo pasiruošęs atsisakyti bet kokios garbės ir komforto; Jis buvo pasiruošęs priimti ligas, kančią, skausmą ir mirtį. O aš?! Ar noriu tapti kaip Jėzus??

Dėkoju, Jėzau, kad esi man pavyzdys! Taip, kaip Tu, noriu girdėti dangiškojo Tėvo balsą, nors ir sunku koncentruotis į Jį, ir Jo balsą atpažinti iš daugelio kitų. Prašau, suteik man drąsos ir išminties sekti Tavimi! Dėkoju, kad iš tikro visuomet esi su manimi. Netgi tuomet, kai suklystu, – Tu vis dar esi su manimi.

Pradėk skaityti savąją Bibliją!!! Dievas nori Tau per ją kalbėti. Bilbija yra pilna nuostabių pažadų, mums tereikia šį turtą „išsikasti“. Pamąstymai yra per trumpi, kad būtų galima aprašyti svarbiausias mintis ir Dievo pažadus. Taigi, prie darbo!

Džiaugsmas neapsakomas – 2020.06.13

Viešpaties išlaisvintieji sugrįš ir eis į Sioną giedodami; amžina linksmybė vainikuos jų galvas. Jie džiaugsis ir linksminsis, vaitojimo ir dūsavimo nebebus.
Izaijo 35, 10

Izaijas gyveno maždaug 600 metų prieš Kristų. Jis buvo didysis regėtojas, daug pranašavęs apie Kristų. Čia jis kalba apie dangiškąją karalystę, kai Kristus antrąkart sugrįš į žemę; – viliuosi, JIS greitai sugrįš!
Tada viskas išsipildys šimtu procentų. Bet ir dabar mes galime šiek tiek paragauti, kažkiek pabandyti dangiškosios šlovės. Jau dabar yra nuostabu, tai kaip nuostabu bus grįžus Jėzui!
Sioną šiandien aiškinu kaip “Jėzaus bendruomenę”, Dievo išrinktųjų susibūrimą, klystantį, koks jis gali būti ir dabar. JIS išlaisvino mus, JAM priklauso visa padėka ir gyrius. Išlaisvintieji ateina į Sioną, jie kupini džiaugsmo. Tikrai, po ilgo laiko be bendruomenės dėl karantino, šiandien kupinas džiaugsmo važiavau pas brolius ir seseris, ir tai buvo nuostabu! Palaima ir džiaugsmas užliejo, kuomet mes kartu giedojome ir meldėmės, skaitėme Bibliją. Rūpesčiai ir dejonės pasitraukė, kai meldėmės vienas už kitą, nes Jėzus gydo sužeistas širdis Savo bendruomenėje. Ir štai žmonės tampa džiugūs, jų širdžiai palengvėja, ji dziaugiasi, ir dėkoti jau nėra sunku. Kur yra Viešpats, kur du ar trys yra susirinkę JO vardu, ten nėra niūrumo, nėra poreikių, rūpesčių, sielvarto, nėra vienatvės, nelieka dejonių. JIS visa tai pašalina iš mūsų širdies; – kaip gerai JIS rūpinasi mumis!!
Būryje išrinktųjų galime turėti didelių lūkesčių. Pagrindas tam yra Jėzus. Neturime žiūrėti į kitus žmones, kurie tokie klystantys ir riboti kaip kad mes patys. Pažiūrekime į brolius ir seseris, ir mūsų tikėjimas suduš į šipulius. Žvelkime į Jėzų, ir valdys JO šlovė.
Niekada neatsitolinkime nuo susibūrimų dėl žmonių! Visada ieškokime Jėzaus, dėkokime JAM, šlovinkime JĮ, tikėkimės visko iš JO! Tuomet džiaugsmas bus neapsakomas. Tavasis džiaugsmas turi būti užkrečiamas, kol tu žvelgi aukštyn į Jėzų; – tikrai, Tu esi svarbus, tai tavo atsakomybė.

Dėkoju, Jėzau, Tu esi šalia! Tu realiai jaučiamas, patiriamas. Su Tavimi ateina džiaugsmas ir palaima, rūpesčiai ir dūsavimai pasitraukia. Viešpatie, man reikia Tavo buvimo šalia; – tikrai, ateinu pas Tave! Dėkoju, kad Tu nei vieno neatstumi!

Pamąstymas – birželio 12 d.

„Jėzus jam atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite.“ O valdininkas prašė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė.“ Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir iškeliavo.“
Evangelija pagal Joną 4, 48-50

Žmonės kalbėjo apie Jėzų, nes daugelis matė Jo Jeruzalėje nuveiktus darbus ir girdėjo Jo skelbiamus pamokslus. Tuomet, kai mirtinai susirgo garbingo valdininko sūnus, tėvas prisiminė apie Jėzų ir pagalvojo: šioje situacijoje niekas kitas negali padėti, kaip tik Jėzus! Suradęs Jį valdininkas paprašė, kad būtų išgydytas jo sūnus. Jėzus pamatęs augantį žmogaus pasitikėjimą, pasakė, kad jo sūnus gyvas. Minėtas žmogus, žiūrėdamas Jėzui į akis, patikėjo Jo žodžiais ir paguostas iškeliavo namų link. Tačiau praradus akių kontaktą su Jėzumi jį ir vėl apėmė baimė, nerimas ir dvejonės: Kaip šiuo metu jaučiasi jo sūnus? Ar jis dar gyvas? Jėzus pasakė …, bet …? Pareinantį jį pasitiko tarnai ir pranešė, kad berniukas gyvas! Jo džiaugsmas, žinoma, buvo begalinis!! Tačiau, kad pasitikėjimas Jėzumi nedingtų ir abejonėms neliktų vietos, jis pasiteiravo, kurią valandą jo sūnui pasidarė geriau. Tai buvo ta valanda, kuomet mūsų VIEŠPATS Jėzus pasakė jam: Tavo sūnus gyvas. Dabar jis tiksliai žinojo, kad jo sūnų išgydė: Jėzus Kristus, Mesijas, Gydytojas ir Išgelbėtojas.
Mūsų tikėjimas gyvas tol, kol mes žvelgiame Jėzui į akis. Tuomet mes žinome: Jam negalimų dalykų nėra! Prarasdami ryšį su VIEŠPAČIU, mus apima baimė, dvejonės, nerimas ir rūpesčiai. Geriausia būtų viską užsirašyti, kaip VIEŠPATS veikia mūsų gyvenime, nes kitaip, mes viską užmirštame! Užrašai mums gali puikiai pasitarnauti, norint prisiminti, koks geras yra mūsų VIEŠPATS. Man, asmeniškai, tai labai pravertė užklupus rūpesčiams, baimėms, nelaimėms ir dvejonėms. JIS vis dar yra VIEŠPATS!

Ačiū, Jėzau, už visus tuos Meilės ženklus, kuriuos Tu man siuntei! Tai man tik įrodo, kad tu tikrai manimi rūpiniesi ir kad aš Tau esu labai brangus. Taigi, net ir sunkiomis dienomis galiu pasitikėti Tavimi, nes aš žinau: Tu esi čia!

Pasmerkimo pabaiga – 2020.06.11

Kur yra toks Dievas, kaip tu,
kuris atleidžia kaltę
ir atleidžia neteisybę …?
Jo pyktis netveria amžinai,
nes jam malonu būti gailestingam.
M​i​ch​ejo​ 7, 18

Yra žmonių, kurie padarė didžiausią neteisybę ir jaučiasi laimingi bei laisvi. Bet aš manau, kad jie turi tokią atbukusią sąžinę, jog tapo išvis bejausmiai. Arba jie turi nuolat atsiprašinėti, kad galėjo pasielgti tik taip ir ne kitaip; kalti kiti arba aplinkybės, bet tikrai ne jie.
Taigi yra daug būdų, kaip apsieiname su kalte.
Kai stovime priešais Dievą, pasiteisinimai negalioja, tada mes esame nuogi ir pliki, degame iš gėdos. Mes jaučiamės visiškai permatomi ir, deja, taip pat pasmerkti. „Aš esu nusidėjėlis, visiškas nusidėjėlis! Manyje yra tiek daug blogio! Aš nesu toks geras žmogus, kaip bandau atrodyti! Esu nevykėlis, nevertas Dievo meilės!“ Tokios mintys kyla, kai į mus pažvelgia Jėzus. O tada ateina Jo gailestingumas ir JIS sako: „Vaike, dėl tavęs aš kabėjau ant kryžiaus. Visa tavo kaltė apmokėta; tu esi švarus, laisvas, atpirktas! Aš tave išpirkau! Esi tyras, šventas ir išteisintas! Patikėk, mano vaike, nes aš viską dėl tavęs padariau! Aš žinau, kad nusidėjai ir užsitraukei sunkę kaltę, tačiau dabar ta našta tenka man ir tu esi laisvas.“ Jėzus žino, kad mums labai sunku patikėti šiais žodžiais. Štai kodėl Jis suteikė mums Dvasią, kuri mūsų širdyse pažadina tikėjimą. Tada pagaliau galime Juo patikėti ir džiaugiamės atleidimu bei atpirkimu.
Vaike, nebesikankink dėl kaltės. Tau atleista, ji palaidota giliausioje jūroje. Ir Dievas pastatė ženklą: „Žvejoti draudžiama!“
Pasakyk Dievui, kad negali patikėti, ir paprašyk Jo pagalbos, Jo Dvasios. Laikas baigti šią dvasinę kančią. Tapk laisvas Jėzaus vardu!

Jėzau, Tau patinka būti maloningam. Kaip man gera! Taip, Viešpatie, išlaisvink mane nuo priekaištų sau, noriu Tavimi patikėti! Tavo pyktis neturėtų tęstis amžinai, tačiau šiandien yra malonės laikas ir aš noriu gyventi Tavo malonėje, nebe po prakeikimu! Ačiū, Tu nutraukei mano kančią. Ačiū, kad atleidai!!!

Jokių kompromisų – 2020.06.10

Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn ….
Filipiečiams 3, 13

Pauliaus laukė puiki karjera, bet dėl Kristaus jis visko atsisakė, kad galėtų sekti paskui Jį. Jėzus visame kame tapo jo Viešpačiu. Jis nieko nenorėjo daryti be Jėzaus; visa kita jis laikė sąšlavomis. Jis siekia to, kas laukia priekyje: dangus, Kristus, bendrystė su Dievu, ir užmiršta, kas už jo: šlovę, garbę, pinigus, prabangą, mokslą, pripažinimą, aukštas pareigas. Jam niekas nebevertinga.
Kristus tapo Pauliui toks svarbus, Kristus jį taip giliai persmelkė ir tapo toks gyvybiškai svarbus, kad Paulius nieko daugiau nebenori. Jis viską gavo iš Jo: stiprybės, džiaugsmo, pasitenkinimo, harmonijos, bendrystę su Dievu, maisto, drabužių ir gėrimų, nakvynės vietą, apsaugą… Nebuvo nieko, ko Kristus negalėjo jam suteikti. Net po to, kai buvo sumuštas kalėjime, Paulius buvo taip paguostas, kad galėjo dėkingas giedoti.
Bendrystė su Jėzumi Pauliui tapo svarbesnė už visa kita. Daugiau jokių kompromisų Kristaus sąskaita! Jokių kitų dievų, jokių žmonių, mirusių ar gyvų, niekam nepriklausė jo padėka ir prašymai, tik Jėzui. Tik Jo garbė rūpėjo Pauliui. Visa jam padėjo, bet ne konkuravo su Jėzumi.
Paulius visiškai pasitikėjo Jėzumi. Net kai jo laivas pateko į audrą, Viešpats jam atsakė: „Tave ir visus, kurie su tavimi, už kuriuos tu meldeisi, atiduodu į tavo rankas. Jie visi gyvens, nė vienas nemirs.“ Ir taip ir nutiko, visi išgyveno laivo avariją, net nemokantys plaukti.
Dievas lydėjo Paulių, nes matė jo širdį. Dievas galėjo per jį padaryti didelių dalykų, nes jis ieškojo vien Dievo šlovės.
Dievas ir per mus gali padaryti didelių dalykų, jei esame Jo persmelkti. Jokių kompromisų!!!

O Jėzau, aš nenoriu gaišti ir švaistyti savo laiko. Aš noriu ieškoti Tavo veido ir gyventi su Tavimi. Tik Tau vienam, nes Tavyje yra viskas, ko man reikia.

Tikėjimas nugali – 2020.06.09

Jėzus atsakė:
Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šabo dieną?
Evangelija pagal Luką 13, 16

Šabo dieną Jėzus mokė sinagogoje. Ten sėdėjo moteris, kuri aštuoniolika metų sirgo, nes ją buvo sukaustęs demonas. Jos nugara buvo sutraukta ir ji negalėjo išsitiesti. Jėzus pašaukė moterį pas save ir tarė: „Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!“ – ir uždėjo ant jos rankas. Ji tuoj pat išsitiesė ir pašlovino Dievą. Bet pamaldieji pasipiktino, nes tai buvo šventas šabas. Jėzus juk galėjo gydyti pirmadienį…
JIS jiems atsakė: „Argi kas iš jūsų neatriša šabo dieną nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?! Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šabo dieną?“ Priešininkai buvo sugėdyti, o visi žmonės džiaugėsi visais dideliais darbais, kuriuos padarė Jėzus.
Jėzus šią neturtingą moterį vadina „Abraomo dukra“, taigi tikėjimo dukra, Abraomo palikuone. Abraomas buvo vadinamas „Dievo draugu“, nes pasitikėjo Dievu. Moteris ėjo jo pėdomis, nes laikėsi tikėjimo, kol Jėzus galiausiai ją išgydė. Prireikė dešimtmečių, kol Abraomas susilaukė sūnaus, o moteris buvo išlaisvinta po aštuoniolikos metų – tai ilgas laikas, bet galų gale tikėjimas nugalėjo.
Netgi tikėjimo vaikas gali būti kankinamas ir surištas šėtono. Gyvatė kanda mums į kulną, bet turėtume užminti jai ant galvos. Ji gali mums nežmoniškai apsunkinti gyvenimą, tačiau kaip tikėjimo vaikai mes nugalėsime. Mūsų tikėjimas ir galingas Jėzaus žodis visada nugalės.
Įstatymas, pamaldumas ir šventumas nepadeda. Gyvasis Jėzaus žodis yra aukščiau visko. JIS nepaiso mūsų idėjų ir gydo, kada ir kaip Jam patinka. Mes niekada neturėtume jam kliudyti!
Tikėjimas Jėzumi nugali. JIS pažadėjo mus išgelbėti ir mes nepasiduosime tol, kol nebūsime visiškai išpirkti nuo visų kankinimų ir vergijos. JIS yra Nugalėtojas!!!

Ačiū tau, Jėzau, Tu nugalėjai šėtoną ir kartu su Tavimi mes galime nugalėti jį. Tu nori mums suteikti laisvę, atpirkimą, atleidimą, ramybę ir džiaugsmą. Tavo valia mums gera! Ačiū!!

Pamąstymas – birželio 8 d.

„Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus.“
Evangelija pagal Joną 3, 17-18

Ar tai ne nuostabu?! Nepaisant to, kas Tu esi ir ką Tu iki vakar darei, jei tiki Dievo Sūnumi, daugiau nebėra jokios bausmės ir jokio teismo, jokio pasmerkimo! Tu esi išgelbėtas!!
Prieš kelias dienas buvau viename gimtadienyje. Pirmiausia visi buvo labai malonūs ir bendraujantys. Bet žmonės toliau gėrė alkoholį ir pamažu pasirodė, kas iš tikro buvo jų viduje. Į šviesą iškilo tiek daug skausmo! Ten buvęs vyriausias šeimoje sūnus galvojo, jog mama jo nemyli. Vaikai nežinojo, kokios nuotaikos bus šiandien jų mama ar tėtis. Ten buvo jauna moteris, kuri ieškojo meilės, net nesvarbu, kokios. Kitam atsivėrė beribė vienatvė. O kitai – beviltiškumas ir ateities nematymas… Tai buvo pasaulis, kurį Jėzus nori gelbėti! Todėl JIS ir atėjo į šį pasaulį!! JIS žino, kad be Jo iš tikro nėra jokios vilties, ateities, nėra meilės, priėmimo; yra tik smerkimas, vienatvė, neteisingi pasitenkinimai, beviltiškumas. Prieš kurį laiką buvau viename krikščioniškame pagalbos centre, kur žmonės, patyrę gyvenime nesėkmę per Jėzų randa išlaisvinimą. Koks džiaugsmas liejosi iš jų veidų! Nauja viltis atgaivino šiuos žmones! Vienatvė pasitraukė, praeities naštos – ištrintos. Žinoma, iš jų matosi nelengva jų praeitis; jų sveikata sutrikdyta. Tačiau akys spinduliuoja! Už tokius žmones Jėzus mirė ant kryžiaus, juos JIS išvadavo ir pripildė nauju gyvenimu. To kaina buvo labai didelė, tačiau JIS tai darė iš meilės; JAM nebuvo jokia kaina per didelė, kad išgelbėtų savo žmones.

Dėkoju, Jėzau, kad esi iš tikro šio pasaulio Gelbėtojas! Dėkoju, kad Tave radau! –Kas būtų kitaip iš manęs buvę?! Tu esi mano Gelbėtojas, Išvaduotojas, Išlaisvintojas; Tu esi mano gyvenimo šaltinis, mano viltis, mano ateitis ir mano jėgos. Kaip gera, kad turiu Tave!