Apie Jobą

„Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave.”
Jobo knyga 42:5

Jobas buvo vienas didžiausių savo laikų išminčių ir mokytojų. Tačiau jis pateko į nelaimę nežinodamas kodėl. Jo draugai atėjo jo paguosti. Jie kaltino jį dėl nelaimės, kad jis išsivaduotų iš jos ir nelaimė praeitų. Tačiau jis nesuvokė jokios kaltės. Kančios buvo tokios stiprios, kad jis norėjo mirti. Jis norėjo suvesti sąskaitas su Dievu ir eiti su Juo į teismą, nes jautėsi nekaltas. Jis visiškai nesuprato savo kančios prasmės.
Taigi jis kaltino Dievą ir karštai skundėsi. Po kurio laiko Dievas jam atsakė. Dievas parodė jam savo kūrybinę galią ir išmintį formuojant kosmosą, gamtą ir gyvūnus. Dievas paklausė Jobo: ,,Kur tu buvai, kai Aš visa tai sukūriau? Ar supranti visų šių dalykų seką?
Jobas pripažino, kad Dievas viską stebėjo ir valdė iki smulkmenų, ko jis pats negalėjo padaryti. Jis visada suprato tik nedidelę didelio pasaulio paveikslo dalį. Matydamas ir stebėdamasis Dievo galia, jis nusilenkė šiam galingam Kūrėjui ir prisipažino, kad niekada iš tikrųjų nematė Dievo. Jis tik mąstė apie Dievą, bet Jo nematė. Iš tikrųjų jis visai nepažino Dievo! Jis buvo sakęs protingas kalbas apie Dievą, bet pats Jo nepažino. Tačiau dabar jis matė Dievą, dabar jis pažino Dievą asmeniškai.  Jis sugebėjo atitraukti žvilgsnį nuo savęs ir savo išminties doktrinos ir atpažinti Dievą kaip asmenį, jis sugebėjo matyti Dievą kaip antrininką ir kalbėtis su Juo.
Koks yra mūsų santykis su Dievu? Ar Dievas turi vadovautis mūsų mintimis? Ar tyliai kaltiname Dievą, kad jis kaltas dėl mūsų nelaimių? Ar pažįstame Dievą kaip savo Tėvą ir Kūrėją, ar labiau kaip teisėją ir didybę? Ar galime bėgti pas Jį ir ieškoti prieglobsčio Jo glėbyje? Ar galime verkti ant Jo peties ir leisti Jam mus paguosti? Ar galime Juo tikėti ir pasitikėti net tada, kai nesuprantame? Koks mūsų santykis su Dievu?

Dėkojame Tau, Jėzau, Tu parodei mums Dievą! Tu kalbėjai apie Jį ir laimėjai mūsų pasitikėjimą. Tu atvėrei kelią į Tėvo širdį. Dėl Tavęs galiu tikėti ir pasitikėti, esu saugus stiprioje, mylinčioje Dievo rankoje!

Dievas yra ištikimas

„Ištikimas yra Dievas, jus pašaukęs į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus bendrystę.”
1-as laiškas Korintiečiams 1,9

Korintiečiai buvo labai gyva bažnyčia. Joje buvo daug įvairių krypčių ir skirtingų, kartais keistų žmonių. Būtent šiems šiek tiek chaotiškiems žmonėms Jėzus čia ir sako: Dievas yra ištikimas! Jis jus pašaukė, Jis jus sustiprins, Jis jus išlaikys nepriekaištingus, Jis jus saugos, nes esate pašaukti bendrauti su Jėzumi Kristumi.
Kartais patys jaučiamės tokie chaotiški ir nelabai žinome, kur yra priekis, o kur galas. Kartais mus slegia priešiškos, tamsios jėgos, kartais mūsų pačių nuodėmės ir sąžinės graužatis, kartais blogos gyvenimo aplinkybės, ir vis dėlto galioja toks sakinys: Dievas ištikimas, per kurį esi pašauktas! Jis laikosi savo žodžio! Ir Jis tikrai niekada neišleidžia mūsų iš akių, niekada mūsų nepamiršta, neapleidžia ir neišmeta iš savo karalystės. Amen.
JIS mus pažįsta ir žino, kas vyksta mūsų viduje. Štai kodėl Jis vėl atneš ramybę. Jis žino šių dienų pabaigą, todėl jau dabar yra kupinas pasitikėjimo. Leiskitės užkrėsti Jo viltimi dėl jūsų!
Esame pašaukti bendrauti su Jėzumi. Tiesiog nuostabu tyliai pasėdėti ir tapti viena su Juo. Jausti, kaip Jis yra šalia. Kaip Jis mane supa ir kalba meilės žodžius arba darniai tyli.Problemos tampa mažos, o meilė – didelė. Saugūs Jame, štai kaip tai yra. Tylios šlovinimo giesmės kyla į dangų, nes širdis tampa kupina dėkingumo. Joje atsiranda išsipildymas, kurio niekur kitur neįmanoma rasti. Čia atskleidžiama geros santuokos paslaptis: giliausia bendrystė vienas su kitu. Tai visų mūsų troškimų tikslas: Bendrystė su Dievu, įžengimas į Dievo harmoniją. Širdžių vienybė. Jėzau, kaip aš Tave myliu!

Ačiū Tau, Jėzau, Tu atvėrei kelią į Dievą! Tu sumokėjai už mūsų kaltę ir nesėkmes, dabar esame be kaltės! Galime bendrauti su dangiškuoju Tėvu ir su Tavimi. Kaip tai yra gera!

Mano gyvenimas

„Tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos.”
Psalmyno 139:16

Kartais esame visiškai nepatenkinti savo gyvenimu. Yra tiek daug dalykų, kurie nėra malonūs! Galbūt liga, skausmingas artritas ar net vėžys? Galbūt nedarbas? Galbūt kas nors mirė? Arba jūsų mylimas partneris nori skyrybų? Arba vaikai maištauja ir nuklysta nuo kelio? Yra tiek daug dalykų, kurie gali sukelti mums tikrų sunkumų! Ir tada mes sakome: Dievas yra Viešpats, Jis viešpatauja. Ar išvis tuo tikime? O gal karaliauja nelaimės? Mirtis? Ligos?
Kai Dievas mane sukūrė motinos įsčiose, Jis viską sudėliojo taip, kad Jam patiktų. Jis buvo patenkintas, net jei nebuvau tobulas kaip angelas. Ir kai Jis pažvelgė į mano gyvenimo knygą, taip pat buvo patenkintas. Kiekviena diena yra šios knygos puslapis. Aš pats būčiau norėjęs išplėšti kelis puslapius ir norėjęs, kad tų dienų niekada nebūtų buvę! Bet Dievas tai pamatė ir pasakė: Mes galime tai padaryti. Jis ir aš kartu, mes esame stiprūs! Ir iš tiesų, po kiekvieno kritimo Jis man vėl padėdavo atsikelti. Po kiekvienos ligos ir po kiekvienos kančios ateidavo geras Jo palaiminimo laikas. Vis dar nežinau, kodėl Viešpats leido tiek daug nutikti mano gyvenime. Bet Jis kažką sumanė, ir aš galiu tai priimti iš Jo rankų. Jis tikrai yra mano Viešpats nuo įsčių iki mirties.  Štai ko mane išmokė gyvenimas: JIS yra Viešpats, kuris viešpatauja! Ne liga, ne mirtis, ne nelaimė. Ne, Jėzus yra stipresnis ir viską nugali.
Štai kodėl džiaugiuosi, kad esu gyvas, ir galiu Jį už tai šlovinti. Čia, žemėje, nieko nėra 100 proc. tobulo, tačiau JIS yra nuostabus, JIS yra Dievo kūrinys; – teesie Jo valia!!!

Ačiū Tau, Jėzau, Tu turi mane ir mano gyvenimą visiškai savo rankose. Tu viešpatauji. Tu esi Viešpats. Ir aš galiu viską priimti iš Tavo stiprios, mylinčios rankos. Dėkoju Tau, kad esi su manimi!!!

Aš Jam esu brangus

„Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“
Evangelija pagal Matą 10, 29-31

Dievas iš tikro viską laiko savo stipriose rankose! Niekas neįvyksta be Jo žinios. Net kiekvienas plaukas ant mano galvos yra Jam žinomas! Jis žino visą mano kūną ir palaiko jo gyvybę; be Jo iškart įsiviešpatautų chaosas ir aš mirčiau. Jis taip pat žino mano mintis ir mano pojūčius. Jis visur nori įgyvendinti savo gerąją valią ir mane laiminti. Todėl Jis sako: „Nebijok!“ Tačiau mano gyvenimas yra sudėtingas Dievo ir mano valios tvarinys. Visuomenė, kurioje gyvenu, daro mano mintims ir pasaulio supratimui nemažą įtaką. Kiti žmonės taip pat dalyvauja mano gyvenime, nepriklausomai nuo to, ar aš to noriu, ar ne. Mano gyvenimas – labai sudėtinga raizgynė; kas jame iš tikrųjų vadovauja?! Esu labai laimingas, kad visada ir visur mano Dievo žodis – paskutinis. JIS tiek daug nuo ko mane apsaugojo ir tiek daug kur dovanojo savo palaiminimus, kad galiu Juo pasikliauti. JIS viską apie mane žino; aš JAM esu labai labai brangus!

Ačiū, Tėve, kad esi su manimi, todėl nebijosiu! Tavo Dvasia turi man vadovauti, persmelkti mano kūną, sudėlioti mano mintis į savo vietas ir atnaujinti mano jausmus. Ir visa tai, kad skiria mane nuo Tavęs, prašau, atskleisk ir padėk man gyventi pagal Tavo gerąją valią man! Tu esi mano Viešpats ir Dievas, šiandien noriu „slėptis“ Tavo rankose. Nebijok! – tai Tavo Žodis man.

Kasdienis šlovinimas Dievui

„Šlovinkite VIEŠPATĮ!
Šlovinkite VIEŠPATĮ Jo Šventykloje,
šlovinkite Jį dangaus skliauto galybėje!
Šlovinkite Jį už Jo didžius darbus,
šlovinkite Jį dėl Jo iškilios didybės!
Šlovinkite Jį ragų gaudesiu,
šlovinkite Jį arfa ir lyra!
Šlovinkite Jį būgnelio žvangučiais ir šokiu,
šlovinkite Jį stygomis ir trimitais!
Šlovinkite Jį skambiais cimbolais,
šlovinkite Jį žvangančiais cimbolais!
Visi, kas gyvas, šlovinkite VIEŠPATĮ!“
Psalmyno 150

Mes norime Dievą šlovinti ir garbinti! Iš pradžių tai yra sprendimas. Bet kai pradedame tai daryti, iškart pastebime, kaip mus pripildo džiaugsmo Dvasia ir mūsų žvilgsnį vis labiau nukreipia į galingąjį Viešpatį, į Jėzų, Karalių Karalių. Ateis diena, kai Viešpats surinks visus savo šventuosius ir neapsakomas šlovinimas liete liesis; mūsų širdys prisipildys dėkingumo ir garbinimo, ir mes negalėsime kitaip, kaip tik Jį šlovinti. Į rankas paimsime viską, su kuo tik įmanoma groti, ir dainuosime bei šoksime Jam. Daugiau nebus apribojimų. Ir to „skonį“ jau dabar šiek tiek galime pajausti šventųjų susirinkimuose, – šlovinimas nukreipia mūsų žvilgsnius ir širdis į Jėzų. Kai esame pavargę ar prislėgti, šlovinimas mums padeda. Nes Šventoji Dvasia ateina ir iš naujo mus pripildo savo jėgomis, viltimi ir džiaugsmu. Šlovinti Viešpatį mes galime įvairiai, ne vien muzikos instrumentais…Visa mūsų diena gali būti kaip Dievo šlovinimas!

Ačiū, Tėve, už Tavo begalinį gerumą ir Tavo galingą jėgą! Mes nukreipiame savo žvilgsnius į Tave, nes Tu mus myli ir esi su mumis. Šiandien norime viską, ką darome, daryti lyg šlovinimą. Pripildyk mus savo neapsakomu išgelbėjimo džiaugsmu! Nes Tu esi šalia!!

Mūsų požiūris

Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“
Evangelija pagal Luką 17, 17-19

Dievas daro tiek daug stebuklų; mums taip dažnai padeda ir gelbsti. Ir vis tik mes gana greitai tai pamirštame ar galvojame, kad tai buvo tik laimingas atsitiktinumas. Kaip Dievas turėtų jaustis?!
Dievas mus jau taip dažnai išlaisvino. Bet žmogus grįžta atgal prie savo senojo gyvenimo ir gyvena kaip anksčiau. Jis į savo Dievą neatsigręžia…
Dievas mums taip mielai padeda! Mes norime Jam atnešti garbę už tai, o ne tikėti atsitiktinumais! JOS Žodis – visuomet paskutinis! Todėl norime gręžtis į savo Dievą ir atnešti Jam visą garbę. „Mūsų tikėjimas“ mums padėjo, todėl norime „keltis ir eiti“! JIS mus gelbsti tam, kad mūsų gyvenimai pasikeistų. JIS turi būti mūsų gyvenimo centras. Tuomet JIS bet kokiu metu galės mus išgelbėti, išlaisvinti ir padėti.
Kartais naudinga įsigyti nedidelį dienoraštį, kuriame užsirašome visus Dievo prisilietimus. O kai mums kartais pasidaro blogai , tuomet galime pasiskaityti. Tai mus vėl padrąsina ir stiprina mūsų pasitikėjimą Dievu. Taip galime nepamiršti Jo stebuklų.

Jėzau, nenorėčiau būti kaip tie devyni. Tu išgelbėjai ir išlaisvinai mane, kai ėmiau Tavimi pasitikėti. Nenoriu taip elgtis, kaip iki šiol. Trokštu garbinti Tave ir gyventi naują gyvenimą! Tu esi mano Gerasis Ganytojas!

Dievas yra geras

Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera.
Pradžios 1,31

Dievo darbai yra visada geri! JIS pats yra Gerasis (Mato 19,17: Jėzus pasakė: Vienas tėra Gerasis). Kadangi Dievas yra tik geras, ir Jame nėra nieko neteisinga, apgaulinga ar pikta, Jis gali padaryti mums tik gera. JIS niekada negalvoja apie mus piktai, Jis niekada nėra savanaudiškas, pavydulingas, tironiškas arba kerštingas ir norintis pakenkti. Ne, Jis galvoja apie mus tik gerai ir daro mums tik gera!
Mano patirtis su valdžia ne visada buvo gera. Būdavo ir nepasitikėjimo. Turime saugotis, kad neturėtume nepasitikėjimo Dievo atžvilgiu! Jis yra Gerasis, Jis Pats yra Meilė. Apsisprendimas pasitikėti ir tikėti neleidžia atsirasti nepasitikėjimui.
Dievas kuria gera; taip pat ir mūsų gyvenime. Jis nori apvainikuoti mūsų gyvenimą, vesti jį prie gero tikslo. JIS nori mus pačius paversti brangiais vainikais. „JIS viską sukuria nauja! Kas sena praėjo, štai, viskas nauja.” Ar tai nėra mums nuostabi viltis?

Ačiū, Tėve, už Tavo gerus planus ir mintis apie mane! Ačiū, kad atnaujini mane; duodi man naują širdį, kuri seka Tavimi. Tu pakeiti mane, atnaujini mano mąstymą, jausmus ir veiksmus. Tu vedi mane prie tikslo. Šį rytą aš noriu Tau atsiduoti iš naujo ir džiaugtis Tavo gerumu. Tu esi su manimi!

Normalus krikščioniškas gyvenimas

„Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės: kad nebūtumėte tarytum neišmanėliai, bet kaip išmintingi.”
Laiškas Efeziečiams 5:15

„Gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos.Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia.  Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios. Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį,  visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.”(Ef 5:16-20)
Jau tada buvo piktų dienų! Ir vis dėlto Dievo šlovinimas persmelkia niūrią dieną! Jis išsklaido rūką, gaubiančias niūrias mintis, depresiją, grasinimus ir baimes. Dievo šlovinimas išlaisvina! Pagalvokite apie Paulių ir Silą kalėjime, kaip jie šlovino Dievą, ir Jis atsiuntė žemės drebėjimą, kad juos išgelbėtų. Tikėjimas žino, kad Dievas yra labai arti manęs ir gali bet kada įsikišti. Net koncentracijos stovykloje Korė ten Bumas (Corrie ten Boom) galėjo paliudyti: „Dievas yra šalia! Jis mus perneša! Jis supa mus savo meile ir galinga ranka!” O Steponas patyrė, kaip angelai jį nunešė, kai buvo užmėtytas akmenimis – jis buvo laimingas, kad yra Jėzaus rankose.
Todėl, brangūs broliai ir seserys, nekreipkime per daug dėmesio į aplinkybes, bet žvelkime į Jėzų, mūsų Gelbėtoją. Jis visada turi mums išeitį. Jis visada viską laiko savo rankose. Jis tvarko ir mūsų gyvenimus!
Štai kodėl mes norime atidėti į šalį viską, kas trukdo mums gyventi pagal tikėjimą, visus laiko gaišintojus ir nenaudingus dalykus. Norime nuolat šlovinti Jį savo širdyse, garsiai ar tyliai.
Norime nuolat dėkoti ir giedoti! Visose situacijose, visuose dalykuose, kiekvienoje situacijoje!
Ir jei dar taip negyvename, norime tai praktikuoti ir prašyti Šventosios Dvasios, kad ji mus pripildytų ir valdytų. Tik su Ja tai gali tapti tikrove. Ji suteikia mums šį naują požiūrį į dalykus, Jis suteikia mums tvirtą kaip uola tikėjimą, Ji suteikia mums saugumą, viltį ir džiaugsmą šiam naujam gyvenimui!

Ačiū Tau, Jėzau, Tu atsiuntei mums Šventąją Dvasią, kad galėtume gyventi pagal Tavo valią – kupini džiaugsmo, be nereikalingų rūpesčių, ramybėje! Dėkojame Tau, Tu įgyvendini savo žodžius!

Evangelistas

„Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam…“
Laiškas romiečiams 1, 16

Jėzaus Kristaus Evangelija turi jėgą! Ji gali išgelbėti bet kokiu metu ir iš kiekvienos situacijos. Tai yra jėga, kuri keičia mano gyvenimą, jei tik to noriu ir tuo tikiu, – aš to noriu! Kartais man trūksta tikėjimo konkrečiuose dalykuose, tačiau ir čia galiu prašyti savo Viešpaties pagalbos, – kad jį man suteiktų. Ir tuomet tikėjimas pamažu pradeda augti. JIS yra tas, Kuris dovanoja mums tikėjimą ir pasitikėjimą.
Futbolo komandos turi savo sirgalius ir pasekėjus. Kai kurie jų demonstruoja tai labai aiškiai ir garsiai, kiti yra santūresni, tačiau jie visi yra tame visa širdimi. Mes esame Jėzaus pasekėjai. Kai kurie tai rodo savo aplinkai labai aiškiai, kiti – kiek ramiau. Tai priklauso nuo mūsų dovanų. Ne kiekvienas yra evangelistas. Esama maldininkų ir ramių krikščionių, ištikimų. Kaip mes elgiamės Evangelijos atžvilgiu, priklauso nuo dovanos, kurią Dievas yra davęs. Todėl nereikia dėl to jausti sąžinės graužimą. Jei JIS yra mano gyvenimo Viešpats, tai man nereikia Jo gėdytis. JIS užimą pirmąją vietą mano širdyje.

Dėkoju Jėzau, kad pas mus atėjai. Kitaip nebūtume išgirdę apie Dievo didžią meilę! Leisk mums būti Tavo liudytojais, kad tavo Evangelija pasiektų mūsų šalies žmones. Tu davei mums įvairių dovanų, padėk jas naudoti papildant vienas kitą, vienybėje. Evangelija išgelbėjo mane ir vis dar gelbsti; Tavo jėga gyvena manyje!!

Dvasinė kova

„Tedžiūgauja ištikimieji, pasiekę garbę,
iš džiaugsmo tegieda visą naktį.
Tešlovina jie Dievą savo lūpomis,
dviašmenį kalaviją rankoje telaiko,
kad įvykdytų atpildą tautoms ir padarytų teismą gentims,
sukaustydami jų karalius pančiais ir jų didžiūnus grandinėmis…“
Psalmyno 149, 5-8

Šią psalmę vadinu savo kovos psalme. Kadangi joje aprašoma, kaip mes – Dievo kareiviai – turime kovoti su savo priešu: „šlovinimo giesmės lūpose, kaip dviašmenis kalavijas rankose.” Dėl mūsų žemės ir žmonijos karštai varžosi Dievo meilė ir priešo neapykanta. Priešas yra melagis, žudikas ir griovėjas bei kaltintojas. Jis įneša kivirčus ir sužlugdo žmones visur, kur tik gali ir kur jo klausomasi. Bet Dievas vis tik yra daug daug galingesnis! JIS nori atnešti mūsų širdims ramybę, o į tarpusavio santykius – santarvę. JIS nori, kad mes kovotume dėl žmonijos dvasinę kovą. Kur skamba Dievui šlovė ir padėka, JIS yra arti, skleidžia savo ramybę, savo šviesą ir viltį. Mes negalime įsivaizduoti, kokią didelę reikšmę turi mūsų šlovinimas! Priešas bet kokiu atveju traukiasi! O Dievas tada gali daryti savo darbą. Mes nesiekiame Dievo teismo žmonėms, bet trokštame, kad priešiškai nusiteikę karaliai, didžiūnai ir dvasinės blogio jėgos, laikančios savo grandinėse daugelį tautų, būtų nugalėtos ir Jėzaus Kristaus, Karalių Karaliaus, surakintos. Todėl giedame apie Dievo pergalę ir šloviname Jėzų, savo Išvaduotoją! Ir naktį mes šloviname Jėzų, Kuris mus myli ir išlaisvina bei visuomet yra su mumis. Mes žvelgiame į savo Viešpatį, Kuris niekada mūsų neišleidžia iš savo akių. JIS yra Nugalėtojas!

Ačiū, Jėzau, kad išpirkai mus iš piktojo valdžios. Dabar Tu esi mūsų Viešpats!! Tu esi su mumis ir mus saugai. Mes šloviname ir garbiname Tave, Karalių Karalių, nes Tu esi visų Stipriausias, Tu esi Nugalėtojas!