Šeima – 2020 02 04

Jėzus klausia:
„Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“
Evangelija pagal Matą 12, 48

Jėzus svečiavosi vienuose namuose, kur buvo pilna žmonių, norinčių Jį pamatyti ir išgirsti. Tuomet atėjo Jėzaus šeima ir norėjo su Juo pasikalbėti, ir jie liepė Jį pašaukti. Bet Jėzus paklausė: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“ Ir jis ištiesė ranką virš mokinių ir tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina.“
Kartais mes, krikščionys, esame vieniši savo šeimoje. Jie nesupranta mūsų tikėjimo, mūsų poelgių, Evangelijos ir to, kad ilgimės draugystės su broliais ir seserimis. Jie mano, kad esame „šiek tiek išprotėję“ ir nori mus sugrąžinti į įprastą kelią. Jėzui ši kova pažįstama. Štai kodėl Jis mus guodžia: šeima yra ten, kur vadovauja Dievas. Ten, kur kartu garbinamas Jėzus, yra tavo namai ir šeima. Tai irgi klystantys žmonės, tačiau jie seka Jėzumi. Daugybė nusivylimų kyla dėl mūsų šeimų ir sutuoktinių, vaikų ar tėvų. Tai visada mus sujaudina iki pat širdies gelmių. Kaip mes norėtume, kad ir jie pažintų Jėzų! Bet dažnai jie to nenori.
Turime nuspręsti, ar norime pildyti šeimos norus, ar toliau sekti Jėzumi. JIS mus tyloje paguodžia, kai išliejame Jam širdį. JIS turi būdų ir galimybių, kaip per tave palaiminti tavo šeimą. JIS girdi tavo maldą už taviškius. Ir dažnai, nors, deja, ne visada, mūsiškiai ateina pas Jėzų – anksčiau ar vėliau. Mūsų maldos nėra veltui!
Jėzus dovanoja mums brolius ir seseris, kai mūsų šeima mus atstumia, išjuokia ar laiko išprotėjusiais. JIS suteikia mums tikėjimo tėvus ir motinas. JIS pats yra šalia ir laiko ranką virš mūsų. JIS kalba mums širdin meilės žodžius. Pas Jį randu tai, ko taip labai reikia mano sielai.

O, Viešpatie! Tu žinai mano situaciją. Kaip gerai, kad nesu vienas, bet Tu ten šalia, paguodi ir padrąsini. Tu parodai man kelią, kuriuo turiu eiti. Dėkoju!!!

Nebijau jokio pavojaus

Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes TU su manimi.
Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane
.“
Psalmyno 23, 4

Buvo laikas, kai patyriau daug nelaimių. Nuolat kažkas atsitikdavo arba kas nors sugesdavo. Mane vis pasitikdavo nauji „siurprizai“. Kartą mane apėmė tokia baimė, kad ryte jau prieš atsikeliant galvojau: „Kas gi vėl šiandien atsitiks?!“ Važiuodamas automobiliu būdavau labai įsitempęs, vis laukdamas, kad įvyks kažkas blogo. Mano nelaimės tapo kitų aptarinėjamos. Nors ir meldžiausi, vis labiau manyje kerojosi baimė ir nesaugumas. Kol neperskaičiau šios eilutės ir į ją neįsikabinau: „…Nebijau jokio pavojaus, nes TU – su manimi..“ Ilgus mėnesius kovojau vidinę kovą: pirmoji reakcija būdavo baimė, o tuomet sekdavo mano atvirkštinė reakcija-apsisprendimas: nebijosiu! Drauge su JUO šią kovą laimėjau! Nes JIS iš tikro yra su manimi. JIS atlygino visą žalą. Mano pasitikėjimas JUO augo. JIS iš tikro yra Gerasis Ganytojas, Kuris nuoširdžiai rūpinasi savo avelėmis. Ir net einant per tamsiausią slėnį, JIS yra šalia. JIS paima savo vaiką į glėbį ir jį atsargiai neša pirmyn, į savo karalystę. JO vaikams niekas negali pakenkti!

Ačiū, Jėzau, Tu esi mano Gerasis Ganytojas! Net blogu laikotarpiu Tu laikai mane savo stipriose, mylinčiose rankose. Ekstremaliai visko pilname laikotarpyje randu prie Tavo širdies ramybę. Tu manimi rūpiniesi, net jei einu per tamsiausią slėnį; tuomet TU per jį mane perneši. Tu esi mano Išvaduotojas.

Atpirktas ir išlaisvintas  –  2020.02.03

Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi.
Evangelija pagal Joną 8, 36

Tai yra tai, ko nori Jėzus: mus išlaisvinti, padaryti mus laisvus, kad galėtume gyventi laisvi. Na, jeigu taip nėra! Tuomet patiriamas didžiulis džiaugsmas! O daugeliui ir visiškas pasidavimas: Taip, jeigu tik tai būtų tiesa… Nes jie nors ir krikščionys, ir tikintys, vis dėlto yra suvaržyti. Laiko bėgyje jie prarado viltį. Visgi šiandien yra ta diena, kai Jėzus nori iš naujo pažadinti viltį.
Tai, jog šiandien yra tiek daug suvaržytų ir nelaisvų krikščionių, reiškia: arba bažnyčios ir bendruomenės moko kažką ne taip, arba Jėzus nepasakė tiesos, arba žmonės nepakankamai stengiasi. Bet mūsų Žodis sako, jog Jėzus išlaisvina žmones ir kad jie gali stengtis tiek, kiek tik nori, – vieniems jiems tai nepavyks.
Mums reikia Dvasios dovanų, kad išlaisvintume žmones. Pažinimo dovanos: Kodėl žmogus suvaržytas, kokias teises turi velnias? Atskyrimo dovanos: ar suvaržymas grynai žmogiškas ar sąlygotas priešo? Dovanos suvaržyti tamsybių jėgas ir išlaisvinti žmogų. Ligų išgydymo dovanos, kad išgydyti ligų sukaustytą žmogų. Vidinio išgydymo dovanos, kad būtų išgydomos dvasinės traumos ir šoką sukėlusios patirtys… Visos dovanos yra būtinos, norint žmonėms iš tikrųjų būti išlaisvintiems!
Jėzus išgelbėjo mus ant kryžiaus. JIS išpirko mus iš mirties, iš nuodėmės, iš prakeikimo ir visko, kas mums paruošia problemų. Mums tereikia pamatyti, kad įgyvendiname šį atpirkimą ir tampame laisvi.
JIS tame mielai padės! Nes tik Sūnus gali iš tikrųjų išlaisvinti.
Yra tiek daug ženklų, kaip Viešpats išlaisvino. Net ir po metų sukaustymo JIS išlaisvins. JIS nesitaiksto su tavo padėtimi, JIS nori aktyviai įsikišti.
Paskutiniu metu dažnai galėjau melstis už žmones, kurie jau ilgus metus buvo suvaržyti. Ir jie tapo laisvi. Kokie jie šiandien laimingi! Tikro džiaugsmo šventės danguje ir žemėje!

Dėkoju, Jėzau, Tu esi mūsų Atpirkėjas ir Išlaisvintojas! Tu atpirkai mus ant kryžiaus ir trokšti, kad mes gyventume laisvėje, be rūpesčių ir džiaugsmingi. Kaip gerai, kad Tu esi! Dėkoju!!

JIS atgaivina

VIEŠPATS ­ mano Ganytojas,
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose jis mane guldo,
prie ramių vandenų gano.
JIS atgaivina mano gyvastį
ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.

Psalmyno 23,1-3

Tik Jame nurimsta mano širdis. JIS geriausiai žino, ko man reikia, kad manyje viešpatautų gili ramybė ir dieviškas malonumas. Todėl aš didelę reikšmę teikiu ryšiui ir nuolatiniams santykiams su Juo. Kalba eina ne apie tai, kiek aš tam skiriu laiko (kai kurie dienos bėgyje turi nedaug laisvo laiko), bet apie santykių kokybę. Atsiranda ir tokių, kurie savo laiką eikvoja tokiems nereikšmingiems dalykams, ir apribodami savo santykius su VIEŠPAČIU skiria Jam vos du kartus po penkias minutes per dieną. Tokiu atveju troškimai tikrai nebus išpildyti…
Pažvelgęs į savo gyvenimą pastebiu, kad aš ne visada ėjau teisingu keliu. Keletą kartų buvau nuklydęs į kairę ir į dešinę, kartais likau stovėti vietoje, arba netgi ryžausi eiti atgal. Tačiau Dievas dar tuomet, kai mane pašaukė, žinojo, kad esu gana užsispyręs ir, kad rinksiuosi šiuos klaidingus kelius ir takelius. Bet nepaisant to, JIS pašaukė mane ir pasakė man „Taip“. Jo sukurtas planas ir mintys apie mane užkirto kelią tiems klystkeliams. Kartais aš Jį pamesdavau iš akių, tačiau JIS visuomet stebėjo mane. JIS ieškojo savo prapuolusios avelės, kol ši pagaliau vėl prigludusi ilsėjosi prie Jo širdies! Tos bėdos ir neramumai man buvo duoti tam, kad aš JĮ vėl surasčiau ir JIS leidosi būti surastu. Savo gyvenimo pabaigoje aš norėčiau ištarti tokius žodžius: Aš ėjau Jo keliais ir pasiekiau tikslą. Nes JIS yra ištikimas ir dėl Jo Vardo taip ir bus.

Ačiū, Jėzau, Tu vadovauji ir vedi mane. Tavo rankose mano gyvenimas yra saugus, nes Tavo mintys apie mane – tik geros.Prie Tavo širdies nurimsta manoji širdis, nes ją užlieja Tavo ramybė. Šalia Tavęs ir su Tavimi išsipildo visi mano troškimai.

Tėvo meile – 2020.02.02

Argi Efraimas man vis dar brangus sūnus,
mano numylėtas vaikas?
Juk kada tik nuo jo nusigręžiu,
vis menu jį su ilgesiu.
Mano širdis dėl jo plaka,
aš tikrai jo pasigailėsiu, ­ tai VIEŠPATIES žodis”.
Jeremijo knyga 31, 20

Kartais Dievas turėtų mums prikišti, kad mes esame per daug užsispyrę, per išdidūs arba kad einame savo keliais. Ir vis tik: JIS tikrai pasigaili mūsų, nes mes Jo širdis dėl mūsų plaka. Jo mintys nuolat sukasi apie Tave, nes Tu esi Jo numylėtas vaikas. Kaip Tėvas užjaučia savo vaikus, taip užjaučia Dievas Tave! Ne bausmės ar kirčiai, bet Jo karšta meilė, gailestingumas ir kantrybė turi atgręžti Tavo širdį į Jį. Kaip galima tokį Viešpatį ir Tėvą nemylėti?! Kaip gali būti, kad širdis nenori gręžtis į tokį mylintį Tėvą. Net pati išdidžiausia ir labiausiai užsispyrusi širdis nusilenks prieš Jį. Jo Meilė ir Gailestingumas tai pasieks. Kartais mūsų širdis yra kaip sausa kieta kempinė. Tik kai kempinė įkrenta į vandenį ir juo prisipildo, tampa minkšta ir švari.

Ačiū Tėve už Tavo gailestingumą man! Tu žinai mano širdį; ji yra tokia išdidi ir užsispyrusi. Atleisk man ir pripildyk mano sausą ir kietą širdį savo begaline meile. Tik Tavo viską viršijanti meile gali ją suminkštinti. Tėve, ilgiuosi Tavęs!

Psalmyno 23,1-2

VIEŠPATS ­ mano Ganytojas,
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose JIS mane guldo,
prie ramių vandenų gano.“
Psalmyno 23,1-2

Niekas neturėtų manęs įtakoti labiau nei vienintelis VIEŠPATS. Aš pats galiu nuspręsti, kiek man dirbti ir dėl to nerimauti; bet lygiai taip pat aš galiu rinktis kelią su Juo, darydamas tik tai, ką JIS man yra numatęs. Tuomet daugiau nepatirsiu įtampos ir JIS galės mane vesti savo žaliuojančiose pievose ir leis ilsėtis prie ramių vandenų. Bet nėra taip paprasta viską, kuo mes iki šiol užsiėmėme, staiga mesti ir pradėti daryti tai, ką mums yra numatęs Jėzus. Bet jei mums tai pavyksta, įtampa sumažėja, o dangiška ramybė užima mumyse vis didesnę dalį. Prisimink Mariją, Mortos seserį, kuri, palikusi darbus atsisėdo prie Jėzaus kojų. Tai tapo jos ramybės vieta kasdienybės šurmulyje. Nors sesuo ir nesuprato, Viešpats labai laimino Mariją, nes žinojo jos širdies ilgesį ir troškimą.
Ten, prie Jėzaus kojų, yra ir mūsų ramybės vieta, mūsų ramybės šaltinis. Juk taip paprasta savo darbų įkarštyje bent trumpam pakelti akis į mūsų VIEŠPATĮ ir paprašyti Jo pagalbos! Didelė palaima ir slypi būtent tame, jog nenukreipsime savo žvilgsnio nuo Jėzaus ir kartu su JUO atliksime savo darbus. JIS nenori, kad aptingtume, bet JIS žino, kad mums reikia ramybės, vedančios į Jo artumą.

Ačiū, Jėzau, Tu rūpiniesi manimi! Tu esi mano Gerasis Ganytojas, saugiai vedantis mane per gyvenimą. Reikiamu metu Tu parūpini ramybės vietą prie vandens; Tu nuvedi mane prie žaliuojančių pievų. Savo gyvenimą galiu pilnai pavesti Tau.

Tiek daug naštų!  –  2020.02.01

Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.
Laiškas Galatams 6, 2

Kartais taip norėčiau, kad kas nors padėtų nešti. Dviese ar trise viskas daug, daug lengviau! Mano nerniukai padeda man mažuose praktiniuose darbuose, o tai didžiulis palengvinimas. O aš padedu jiems, ten, kur patiems nepavyksta, pvz., nuvežu ten, kur su autobusu jie patys negali. Ši abipusė pagalba puikiai funkcionuoja, ir mes galime pasitikėti vieni kitais, be to mums nereikia garsiai „diskutuoti“, kas kokį darbą turi atlikti. Tai iš tiesų veikia nervus atpalaiduojančiai!
Jėzus padeda nešti manąsias naštas. Tai taaaaip gera, taip ramina, kad JIS yra Viešpats, kuris viską taip nuostabiai valdo. Aš nesu tinginys, bet gera yra žinoti, kad JIS visur įsikiša, sukuria kelius ir galimybes, kad visa veda prie geros pabaigos. Kartais meldžiuosi už žmones, ir našta tampa sunki. Kaip gerai, kad ne aš pats turiu nešti visą atsakomybę, bet kad ją perima Jėzus!
JIS neša mano naštas, susijusias su šeima, su automobiliu, su pragyvenimo šaltiniu, su amžiumi, su namu … visas smulkmenas ir kasdieninius dalykus JIS neša su manimi. Kaip gera yra turėti tokį draugą, kiek daug nervų ir energijos tai sutaupo! JIS yra draugas, su kuriuo aš viską galiu aptarti ir kuris turi tiek gerų idėjų. – Bet turėti draugą žmogų šalia man taip pat būtų labai labai miela…
Taip pat ir mano naštą, susijusią su pačiu manimi, su mano nesugebėjimu ir „mažomis silpnybėmis“, JIS neša kartu. JIS turi kur kas daugiau kantrybės su manimi negu aš pats. JAM atleidimas nėra problema, – o po to vėl ir vėl seka nauja pradžia.
JIS neša mano naštas, susijusias su broliais. Juk žinai, broliai ir seserys dažnai būna per daug niūrūs, šykštūs, per daug kalba, yra geresni visa ko žinovai… Kartais tikrai nepakeliama su tokiais broliais! Bet JIS kantriai juos priima, supranta jų naivumą ir egoizmą, ir visiškai nesupranta mano nekantrumo.
Kaip gera turėti tokį draugą!!!
Ar žinote tokią dainą: Koks gi draugas yra mūsų Jėzus?

Dėkoju, Jėzau, Tu tikras Super-Draugas! Prie Tavęs galiu išsiverkti, galiu rūstauti bei suteikti savo pykčiui oro; – Tu tai atlaikysi. Ir Tu visuomet turi teisingus žodžius ir terapiją man. Manąją naštą Tu neši taip, lyg ji būtų Tavo. Tu paimi mano rūpesčius bei nuogąstavimus, ir nesielgi taip, lyg būtų tai mažmožiai. Tu iš tikrųjų rūpiniesi manimi. Dėkoju, Jėzau!

Dievo meilė – 2020.01.31

O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.
Laiškas romiečiams 5, 5

Tik viltis skatina mus gyventi. Mes viliamės tol, kol kvėpuojame. Tačiau kiek vilties mūsų gyvenime buvo sudaužyta?!.. Kiek vilties prarandama skiriantis arba kai vaikai auga ir tampa visai kitokiais, nei mes tikėjomės; arba kai gydytojas nustato, jog nebeliko vilties pasveikti. Žmogiška viltis yra labai ribota.
Kitaip yra su Dievo viltimi mūsų širdyse. Tai viltis, kuri išlieka net mirties akivaizdoje. Tad ir gyvenime ji iš tikrųjų mus laiko! Dievo Dvasia, kurią Jis pats įdėjo į mūsų širdį, teikia mums šią viltį, viršijančią kartais ir protą. Tai – labai stiprus žinojimas, kad Dievas ištęsi tai, ką pažada. Žinojimas, kad Dievas mane palaiko ir niekuomet nepaliks. Ji nepriklauso nuo išorinių aplinkybių ir stovi tvirtai kaip uola bangų mūšoje. Jei Dievas mane taip karštai myli, kas blogo man gali nutikti? JIS gi saugo savo vaiką!
Kartais mes pasimetame kitų dalykų sukūryje ir mūsų širdyse lieka maža vietos Dievo meilei. Tuomet nusilpsta ir sumažėja ir mūsų džiaugsmas, viltis bei sąžinė. Skirkime laiko Viešpačiui, kad Jis galėtų dirbti mūsų širdyse ir mūsų širdis įgautų vis daugiau erdvės Jo meilei ir vilčiai!!

Ačiū, Tėve, kad turi daug daug vilties man! Tau nesu joks beviltiškas atvejis. Ir kai kartais aš matau tik tamsą, Tu matai jau šviesą! Išliek savo viltį mano širdin! Tuomet ji galės džiugiai spurdėti ir linksmai dainuoti!

Samuelio antra knyga 7,14–15a

„Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nedorai pasielgs, bausiu jį žmonių lazdomis ir žmonių smūgiais. Bet savo ištikimos meilės neatimsiu…“
Samuelio antra knyga 7,1415a

Taip pat ir Dievas, paliepęs Dovydui, kad šis pasakytų savo sūnui Salomonui šiuos žodžius, turėjo galvoje ir Savo sūnų Jėzų ir kitus Dievo vaikus, įtikėjusius į JĮ per Jėzų. JIS nori būti tavo tėvu, o tu turėtum būti JO vaiku. Mano vyresnysis mažasis labai greitai pastebi, kad savo mažajam jaunėliui kartais turiu užbrėžti ribas, tam, kad jis nepradėtų meluoti ar nesugalvotų dar kokių nors kvailysčių. Žinoma, jis supranta, kad auklėju jį iš meilės. Jei sugalvočiau nė vieno iš jų neauklėti, atrodytų, kad aš visiškai nesirūpinu jų ateitimi.
Bet aš myliu juos ir noriu, kad gyvenime jie remtųsi tvirtomis vertybėmis! Taigi, lazdomis ir smūgiais auklėti nebūtina, bet griežtumo vaikams reikia. Šiandien vienoks, rytoj kitoks, tokio auklėjimo būdo vaikai nesupranta. Taip pat ir mes, Dievo vaikai, nesuprastume Dievo, jei JIS kasdien būtų vis kitoks. Tačiau Dievas visada išlieka toks pat, tiek kūrimo metu, tiek šiandien ir per amžius. JIS trokšta be galo daug vaikų; JIS išlieja mums savo ištikimąją meilę; JIS išauklėja mus tokiais žmonėmis, kurie neša Jam šlovę. JIS toks nuoširdus, mylintis, gailestingas Tėvas! Net ir tuomet, kai mums atrodo, kad JO auklėjimo būdas per griežtas ir per ilgai trunkantis, JIS yra numatęs tam tikslą. Ir tai nėra bausmė, nes bausmės kainą jau sumokėjo Jėzus. JIS yra mums maloningas ir esantis visada šalia, kad nelaimės atveju galėtų mums kuo greičiau padėti. JO tvirtose rankose mes esame visiškai saugūs!

Ačiū, Tėve, kuris esi danguje, Tu užlieji mane Savo meile ir ištikimybe. Nors ir nematau Tavęs, vistiek galiu jausti Tavo meilę ir rūpestį. Net ir tuomet, kai mano kelias driekiasi sunkia vaga, Tu paimi mano naštą ir nuvedi mane laiku prie vandens į ramybės oazę. Kaip gerai, kad Tu esi šalia manęs!

Dievo pagalba – 2020 01 30

„… tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.“
Evangelija pagal Matą 8, 8

Šimtininkas turėjo sergantį tarną, kurį labai brangino. Jis nuėjo pas Jėzų ir paprašė pagalbos. Jėzus norėjo ateiti ir jį išgydyti, bet šimtininkas nusižemino: nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Žinai, aš pats turiu kareivių, kuriems įsakau, ir jie paklūsta. Jėzų nustebino toks tikėjimas ir tarnas po valandos pasveiko.
Šimtininkas žinojo nematomo dangaus pasaulio dėsnius. Jis žinojo apie egzistuojančius angelus ir jėgas ir jautėsi esąs kariuomenėje. Todėl jam nebuvo sunku patikėti, kad Jėzui užtenka vieno žodžio, jog išgydytų sunkiai sergantį tarną, kuris guli paralyžiuotas namuose ir kenčia skausmus. Jei Jėzus iš tikrųjų yra Mesijas, Gelbėtojas ir Gydytojas, tada Jam pakanka pasakyti tik žodį. Jei Jis nėra Mesijas, Jam nereikia ateiti, nes tai nepadės.
Taigi kyla klausimas, kuo tikime: ar Jėzus turi galią, ar ne? Ar Jėzus nori išgydyti ir padėti, ar Jam trūksta valios? Ar mes Jam rūpim?
Mes žinome: JIS mirė ant kryžiaus kęsdamas baisų skausmą, kad mes būtume išgelbėti. JIS mus mylėjo iki mirties. Dievas Jį prikėlė ir dabar sėdi Dievo dešinėje mus užtardamas. Taip, Jis tars žodį, kad Jo tarnai pasveiktų, būtų išgelbėti ir vėl laisvi. Nes JIS mus myli ir turi galią. Jis neabejingas.
Taip, kaip šimtininkas išėjo ieškoti Jėzaus, taip ir mes tyloje arba kartu melsdamiesi mes laukiame Jėzaus žodžio. Ir tuo sekame.
Kartais mes patys užsisklendžiame neatleisdami ir apkarsdami. Kartais mus valdo prakeiksmai. Kartais tiesiog nepaklusnumas Dievui. Kas mums trukdo? Kaip galime jų atsikratyti? JIS turi mums žodį Biblijoje, tyloje ar per brolį. JIS nori išgydyti, išgelbėti ir išpirkti.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu niekada nepasikeitei! Tu myli savo žmones, kiekvieną iš jų! Tu nori padėti ir mes Tavęs laukiame! Ateik ir padėk. Dėkoju!!!