Nepadalinta širdis

Duok man, Viešpatie, nepadalintą šidį! Noriu mylėti Tave ir garbinti visą savo gyvenimą. Noriu su Tavimi turėti harmoningus santykius. Noriu mylėti tai, ką myli Tu, ir nekęsti, ko Tu nekenti. Noriu būti nedidelis Tavo paveikslas: geras, švelnus, kantrus, malonus, pilnas gailestingumo ir užuojautos. Viešpatie, aš negaliu to padaryti, padaryk tai manyje Tu!

Viešpats pažadėjo: jei klausysi manęs ir mylėsi, Aš užpildysiu tavo širdį ir Tu laikysiesi mano įsakymų, nes mane myli. Aš duosiu tau naują širdį, tikrą, ir išimsiu tą akmeninę širdį, kurioje pilna šalčio, vienatvės, savigailos ir kaltinimų. Ji turi mirti. Tau reikia naujos širdies, užpildytos manimi!

Vientisa širdis – toks mūsų sprendimas. Dažniausiai mes žinome, kas mus nuo jos skiria: mūsų atsdavimas „Facebook“, televizorius, sportas, karjera, malonumai… yra tiek daug gerų dalykų, atskiriančių mus nuo geriausio. Bet mes norime tai paaukoti ir gyventi Viešpačiui. Jis nori nuolat mums duoti minčių apie tai, kaip daug, daug geriau galėtume panaudoti savo laiką.

Vientisa širdis. Mąstau apie Saliamoną, karaliaus Dovydo sūnų. Jo širdis nebuvo visiškai pašvęsta Viešpačiui. Jis mylėjo svetimas moteris ir jos tapo jam spąstais. Jis garbino Viešpatį šventykloje, bet jo širdis buvo kitur. Mes negalime taip elgtis!!!

Jei mylime tai, ką Jis myli, jei nekenčiame ir atmetame dalykus, kurių JIS nemėgsta, taip tapsime viena su Viešpačiu širdimi ir siela. Tada Jis gali mumyse ir per mus įsikūnyti. Tada įvyks didelių dalykų, kurių mes nelabai pastebėsime, nes žvelgsime į Viešpatį, o ne į didžius stebuklus. JIS gyvena ir sėdi mūsų širdžių soste ir gali veikti taip, kaip nori. Kaip mums gerai!!!