„Keliu akis į kalnus - iš kur ateis man pagalba?
Mano pagalba ateina iš VIEŠPATIES,
Kuris padarė dangų ir žemę.
Tavo kojai suklupti JIS neleis;
Tas, Kuris tave globoja, budi.
Štai Izraelio Globėjas – nei snaudžia, nei miega!
VIEŠPATS tave saugo,
tavo dešinėje – VIEŠPATS – tavo užuovėja.“
Psalmyno 121, 1-5
Kaip gera, kad mes turime tokį didį Dievą!! JIS nei snaudžia, nei miega, bet mus nuolat saugo. Kai žvelgiu į kalnus, į rūpesčių kalnus arba užduotis, kurios guli prieš mane, man praeina drąsa ir tampu bejėgis. O kai žvelgiu į savo Viešpatį, Kuris mano dešinėje, įgaunu drąsos ir jėgų. JIS yra tas, Kuris sukūrė žemę ir dangų, Kuris mane priėmė jau nuo vaikystės. Kaip gi JIS galėtų nesirūpinti savo vaiku?!
Kartais man atrodo lyg būčiau vienas kalnų slėnyje, apsuptas didžių kalnų – nesimato jokios išeities; aš esu visiškai vienas. Bet Viešpats yra šalia! Taip pat ir tokiuose tamsiuose vienišumu pažymėtuose slėniuose JIS yra šalia, paėmęs mano ranką veda mane. JIS guodžia ir suteikia užtikrintumą: „Niekada aš Tavęs nepaliksiu vieno!“
Dėkoju, mano dangiškasis Tėve, už Tavo Artumą! Tu niekada nepalieki savo vaiko vieno; TU niekada nemiegi ir nesnaudi. Esi nuolatos šalia, net man miegant. Tu rūpiniesi manimi ir per viską pervesi. Ačiū, kad esi su manimi!!