„Jei VIEŠPATS nestato namų,
veltui triūsia tie, kurie juos stato.
Jei VIEŠPATS nesaugo miesto,
veltui budi sargai.
Tuščia jums anksti keltis ir vėlai eiti gulti,
jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną,
nes tais, kuriuos myli, VIEŠPATS pasirūpina jiems tebemiegant.“
Psalmyno 127, 1-2
Visos pastangos ir darbai, kuriuos atliekame be Viešpaties, yra veltui. Net jei rezultatas yra labai geras; anksčiau ar vėliau mes jį prarasime. Žinau tai iš savo protėvių, kurių net vardas neišliko; o jų darbai išnyko visai, niekas daugiau apie tai nežino. Nėra amžinos net Egipto piramidės, kurios pamažu irsta; o apie jų pastatymą taip pat beveik jau nieko nebežinome… Viena mano teta prieš mirtį pasakė, jog ji visai nejautė gyvenimo skonio, nors visapusiškai mėgavosi juo. Malonumai, atostogos ir gražios dienos gana greitai pasimiršta – tiesiog visa tai taip greitai išnyksta…
Žinoma, ir sudėjus rankas sėdėti nereikia; mes neturime tapti tinginiais. Dievas nesaugos miesto vienas ir nestatys vienas namo, – ryte prabudus neišvysime naujo namo sode. Ne, JIS nori, kad mes su JUO drauge gyventume ir dirbtume. JIS nori laiminti mūsų rankų darbus. JAM yra svarbu, kad mes Juo pasitikėtume ir būtume tame aktyvūs. JIS daug kuo pasirūpins, net mums to nepajutus, taip apsaugodamas mus nuo daugelio sunkumų ir aplinkkelių. O jei kartais ir pasidarys sunku, JIS yra šalia ir padės mums tai įveikti. Gyventi su JUO apsimoka! JIS žvelgia į tai, ar mes esame JAM ištikimi; nepaisant to, kokia yra mūsų užduotis: didelė ar maža; svarbi ar nesvarbi.
Dėkoju, dangiškasis, Tėve kad Tu manęs ieškai! Tyloje TU nuveiki tiek daug, tiek daug visko sutvarkai, ir taip man padedi išvengti daugelio aplinkkelių ir sunkumų. Juk Tavo mintys man – tik geros. Padėk man šiandien gyventi! Trokštu pasitikėti Tavimi ir drauge su Tavimi eiti gyvenimo keliu. Dėkoju, kad esi šiandien su manimi ir mane palaikai.