„Ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą. Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems”.
Laiškas romiečiams 8:26-28
Mes vis dar gyvename savo mirtinguose kūnuose ir laukiame galutinio atpirkimo, kurį mums atneš Jėzus. Vis dar gyvename viltimi dėl šlovės, kuri mūsų laukia danguje. Dabar mes esame čia, su savo apribojimais ir suvaržymais, ir dalijamės kančia, kaip ir visi kiti žmonės. Tačiau kad nenusimintume, Dievas mums davė savo Šventąją Dvasią. Ji mumyse atgaivina tikėjimą ir viltį, kad, nepaisydami savo apribojimų, galėtume džiugiai Jo laukti. JIS turi mums gerą tikslą ir JIS jį pasieks!
Dievo Dvasia atstovauja mums maldoje. Ko turėtume melstis? Mes nesuprantame tiek daug dalykų; paprastai tiksliai nežinome, kaip sekasi kitam žmogui; ne visada žinome Dievo ketinimus. Tačiau Dvasia žino viską; Ji net ištyrinėjo Dievo širdies gelmes. Taigi JI gali melstis tiksliai taip, kaip reikia mūsų lūpomis. Jis taip pat ištiria mūsų širdis, kad galėtų išreikšti tai, ką mes galbūt tik miglotai nujaučiame. Galime leisti Šventajai Dvasiai melstis maldos kalba; galime tiesiog nutilti ir atsidusti Dievui; taip pat galime atsiskleisti Dievui ieškodami tik Jo buvimo ir patys nieko nedarydami bei nekalbėdami; taip pat galime maldingai skaityti psalmę ir taip melstis Dievo žodžiu. Dievas žino, ką turime omenyje! Jis viską išves į gera; taip Jis pažadėjo.
Ačiū Tau, Jėzau, Tu mums davei Šventąją Dvasią! JI suteikia mums drąsos ir padaro mūsų širdis šviesias, kad galėtume džiaugsmingai giedoti! Dėkojame, kad Šventoji Dvasia gyvena mumyse ir tyrinėja mūsų širdis, mūsų vidų. Taigi Tu visada tiksliai žinai, kas mumyse vyksta. Dėkojame, kad girdi ir supranti mūsų atodūsius ir dejones. Tu gera mums ketini ir visa atvesi į gerą pabaigą.