„Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą.“
Evangelija pagal Luką 17, 15
Vienas iš dešimties išgydytų raupsuotų vyrų grįžo pas Jėzų, Kuris jį išgydė. Jis buvo toks laimingas!!!! Jam net norėjosi dainuoti ir šokti bei šlovinti Dievą galingu balsu!!
nėra parašyta, kas atsitiko su kitais devyniais. Galbūt jie tapo vėl susiraukusiais žmonėmis, klausančiais, kodėl Dievas anksčiau jų neišgydė… Arba: Kodėl jie apskritai susirgo. Jie buvo išgydyti kūnu, bet jų širdis liko ta pati. Jų mintys sukosi tik apie juos pačius. Tuomet širdis tampa pilna kartėlio, yra vieniša, pavydi, pažeidžiama ir depresyvi.
Tik vienas iš jų buvo iš tikro pakeistas! Dėkingumas keičia širdį. Tuomet pavyksta nukreipti žvilgsnį nuo savęs link Vieno, Kuris gelbsti, išlaisvina ir gydo. Dėkingumas pradžiugina mūsų širdį; dėkingumas moko mus pasitikėti Viešpačiu; dėkingumas mūsų širdį išlaisvina ir daro ją „lengvą“. Dėkingumas yra gyvenimo stilius, Kurį parodė mums Jėzus savo pavyzdžiu.
Jei sunku dėkoti, skaitykime 103 psalmę ir melstis: „Šlovink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk, koks JIS geras [ką gero
JIS yra tau padaręs]!“
Ačiū, Jėzau, kad išgelbėjai mano gyvenimą iš pražūties, kad atleidai visas mano kaltes, išgydai mano nuodėmes. TU sotini mano gyvenimą gėrybėmis, kad būčiau jaunas ir stiprus lyg erelis. TU vykdai teisumo darbus, darai, kas teisinga, visiems engiamiesiems. Tešlovina mano siela TAVE, savo galingąjį Viešpatį! Juk kaip tėvas gailisi savo vaikų, taip TU gailiesi manęs… (pagal Ps 103).