Tikrai tu Dievo Sūnus!
Evangelija pagal Matą 14, 33 Mokiniai valtimi pirma yrėsi į kitą krantą, o Jėzus nakties metu atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Jie, manydami, kad tai šmėkla, ėmė šaukti iš baimės. O JIS tarė: „Pasitikėkite, tai aš; nebijokite!” Petras buvo žvalus ir tarė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Ir Jėzus tarė: „Eik!“ Tada Petras išlipo iš valties, – ir vanduo jį laikė, nuėjo juo lyg per pievą! Jis švytėjo ir džiaugėsi. Tačiau pamatęs besiblaškančias bangas bei stiprų priešpriešinį vėją, jis pagalvojo: Tai neįmanoma! – išsigando ir pradėjo skęsti. Jis sušuko „Viešpatie, gelbėk mane!!“ Jėzus nepuolė mokyti tardamas religinius posakius, tačiau tučtuojau ištiesė ranką, sugriebė jį ir pasiėmė su savimi. JIS tarė „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Mokiniai pagarbino Jėzų sakydami „Tikrai tu Dievo Sūnus!“Aš seku šia istorija.
Kuomet Jėzus atėjo, mokiniai JO nepažino, jie bijojo. – Taip vis dar yra ir šiandien, kuomet JIS ateina. Ypač piemenys bijo dėl savo bendruomenių ir vengia prieiti prie Viešpaties, nes neatpažįsta JO, kuomet JIS ateina. Trūksta sąveikos tarp įvairių dovanų, tokių kaip pranašavimas, dvasių skyrimas ir gyvas mokymas. Pas mus viskas priklauso tik nuo piemenų bei raidei ištikimų mokytojų, visa gali tapti labai vienpusiška.
Petras laukia, ar Jėzus pakvies jį ateiti. Jis juk žino, kad vandeniu eiti neįmanoma. O Jėzus sako „Ateik!“, ir jis eina. O štai kiti 11, kurie neturėjo tiek daug pasitikėjimo, lieka valtyje. Kuriems priklausome mes? Ar kartais bent šiek tiek rizikuojame dėl Viešpaties? Ir ar iš tikrųjų laukiame, kol JIS ištars „Ateik!“?
Jėzus nekomentuoja ir nemoko religiniais posakiais, kuomet Petras pradeda skęsti. JIS iškart puola jam padėti. Lygiai taip pat turi būti ir pas mus: Be jokių sąlygų, be religinių posakių ir kaltinimų turime griebti ir padėti.
Jėzus yra toks nuostabus, toks neįprastas, toks stulbinantis! Jei jau kartą JĮ patyrėme, garbiname ir meldžiamės JAM, niekada to nepamirštame. Kiek daug žmonių jau Jėzus yra pagydęs ar kaip nors kitaip jiems padėjęs, o jie tai pamiršo. Ir, manau, deja, kad mes nesame geresni. Turėtume labiau JUO pasitikėti, ieškoti JO vedimo, pasitikėti JUO, kuomet JIS pradeda veikti, nebebijoti, ne visada klausytis tik savo logikos… Mums reikia JO, gyvojo Dievo Sūnaus! JAM vienam priklauso visa garbė ir šlovė, mano padėka, mano gyrius, mano giesmė! JIS yra nuostabus!!
Evangelija pagal Matą 14, 33 Mokiniai valtimi pirma yrėsi į kitą krantą, o Jėzus nakties metu atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Jie, manydami, kad tai šmėkla, ėmė šaukti iš baimės. O JIS tarė: „Pasitikėkite, tai aš; nebijokite!” Petras buvo žvalus ir tarė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Ir Jėzus tarė: „Eik!“ Tada Petras išlipo iš valties, – ir vanduo jį laikė, nuėjo juo lyg per pievą! Jis švytėjo ir džiaugėsi. Tačiau pamatęs besiblaškančias bangas bei stiprų priešpriešinį vėją, jis pagalvojo: Tai neįmanoma! – išsigando ir pradėjo skęsti. Jis sušuko „Viešpatie, gelbėk mane!!“ Jėzus nepuolė mokyti tardamas religinius posakius, tačiau tučtuojau ištiesė ranką, sugriebė jį ir pasiėmė su savimi. JIS tarė „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Mokiniai pagarbino Jėzų sakydami „Tikrai tu Dievo Sūnus!“Aš seku šia istorija.
Kuomet Jėzus atėjo, mokiniai JO nepažino, jie bijojo. – Taip vis dar yra ir šiandien, kuomet JIS ateina. Ypač piemenys bijo dėl savo bendruomenių ir vengia prieiti prie Viešpaties, nes neatpažįsta JO, kuomet JIS ateina. Trūksta sąveikos tarp įvairių dovanų, tokių kaip pranašavimas, dvasių skyrimas ir gyvas mokymas. Pas mus viskas priklauso tik nuo piemenų bei raidei ištikimų mokytojų, visa gali tapti labai vienpusiška.
Petras laukia, ar Jėzus pakvies jį ateiti. Jis juk žino, kad vandeniu eiti neįmanoma. O Jėzus sako „Ateik!“, ir jis eina. O štai kiti 11, kurie neturėjo tiek daug pasitikėjimo, lieka valtyje. Kuriems priklausome mes? Ar kartais bent šiek tiek rizikuojame dėl Viešpaties? Ir ar iš tikrųjų laukiame, kol JIS ištars „Ateik!“?
Jėzus nekomentuoja ir nemoko religiniais posakiais, kuomet Petras pradeda skęsti. JIS iškart puola jam padėti. Lygiai taip pat turi būti ir pas mus: Be jokių sąlygų, be religinių posakių ir kaltinimų turime griebti ir padėti.
Jėzus yra toks nuostabus, toks neįprastas, toks stulbinantis! Jei jau kartą JĮ patyrėme, garbiname ir meldžiamės JAM, niekada to nepamirštame. Kiek daug žmonių jau Jėzus yra pagydęs ar kaip nors kitaip jiems padėjęs, o jie tai pamiršo. Ir, manau, deja, kad mes nesame geresni. Turėtume labiau JUO pasitikėti, ieškoti JO vedimo, pasitikėti JUO, kuomet JIS pradeda veikti, nebebijoti, ne visada klausytis tik savo logikos… Mums reikia JO, gyvojo Dievo Sūnaus! JAM vienam priklauso visa garbė ir šlovė, mano padėka, mano gyrius, mano giesmė! JIS yra nuostabus!!
Dėkoju, Jėzau, Tu esi mano Gelbėtojas!!