Jėzus sako kalno pamoksle:
Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta:
Akis už akį ir dantis už dantį.
Mato 5, 38
„… O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.“
Jėzus yra labai radikalus. JIS pats taip gyveno ir apaštalai taip gyveno. Bet tai visiška priešingybė tam, kas pagal prigimtį yra mumyse. Jei mums kažkas daro pikta, tai tampame kerštingais ir to neužmirštame niekada. Piktais žodžiais ir mažyčiais adatos dūriais pykdome tą žmogų, o teisiami ginamės. Kad tik nesitaikstytume!
Jėzus nori pakeisti mūsų vidų, kad mes nebūtume kerštingi. JIS nori mums duoti kitą širdį, kuri myli net piktadarį. JIS tai parodė savo pavyzdžiu ir ant kryžiaus meldėsi už savo kankintojus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro!“ – tai nebuvo tušti, pamaldūs žodžiai, jie kilo giliai iš širdies. Jis tikrai mylėjo kankintojus.
Kaip galiu aš tam pikta linkėti, kurį myliu? Taip neišeina. Taigi aš turiu priimti neužtarnautą Jėzaus meilę, tą nepelnytą atleidimo ir valančią malonę ir leisti Jo Dvasiai pripildyti save. Jo Dvasia turi gyventi manyje, būti tikrai gyva manyje, kad galėčiau mylėti. Tik tada įstengsiu iš širdies atleisti ir net laikyti atsuktą kitą skruostą. Tada galėsiu vagiui dar duoti papildomai. Tada galėsiu ir tam paskolinti, kuris niekada negrąžina.
Bet apaštalai neleido, kad juos išnaudotų be jokio pagrindo ir padarytų durų kilimėliais. Jie žinojo savo teises. Ir kreipė dėmesį ne į kiekvieną neteisybę. Paskaityk, kaip Paulius Filipuose atkreipia dėmesį į tai, kad jie nuplakė tikrą Romos pilietį! Būtų kliuvę visiems tame dalyvavusiems. Ir Jėzus prieš nukryžiavimą ne su viskuo taikstėsi (Jn.18,22f.).
Mes turime būti artimame ryšyje su Jėzumi, kad žinotume, ką reikia daryti: gintis ar ne. Bet turime būti visada pasiruošę, viską dėl Jėzaus paaukoti ir net smūgius priimti. Kaip gerai, kad JIS mūsų neišleidžia iš akių!!
Ačiū Jėzau,Tu savo nukryžiavime viską pakentei. Kaip avis, vedama pjauti, neatvėrei savo burnos. Tu dėl manęs kentėjai! Ačiū!! Dabar noriu aš dėl Tavęs truputį pakentėti. Prašau, duok man naują širdį, kuri tave mylėtų ir net tuos, kurie man daro pikta! Vienas –a iš savęs aš negaliu!