„Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią. Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių.“
Evangelija pagal Matą 27, 50-52
Kai Jėzus mirė, įvyko daug keistų dalykų. Kai JIS dar kabėjo ant kryžiaus, užtemo saulė, kraštą apgaubė tamsa; atmosfera tapo labai neįprasta. Kai JIS mirė, įvyko žemės drebėjimas, skeldėjo uolos. Ir daugelis užmigusiųjų prisikėlė ir pasirodė žmonėms.
Tamsa rodo Dievo liūdesį ir kančią dėl Savo mylimo Sūnaus. Taip, kaip plyšo šventyklos uždanga, taip plyšo iš skausmo dangiškojo Tėvo širdis. Ir JIS buvo čia! JIS parodė Savo jėgą per žemės drebėjimą, kaip kad jau kelis kartus buvo Senajame Testamente aprašyta. JIS gali skaldyti kalnus! O taipogi ir mūsų problemas ar uolas, už kurių mes slepiamės. JIS yra mūsų gyvenimo ir mirties Viešpats; daugelis šventųjų prisikėlė iš savo kapaviečių, mirtis jų nebegalėjo išlaikyti.
Šventyklos uždanga atskyrė Visų Švenčiausiąją – Dievo buveinę. Niekas negalėjo į ją įžengti, prisiartinti prie Dievo, nes Dievas yra šventas, o mes žmonės – nesame tokie. Kai Dievas perplėšė uždangą, tuo pasakė: „Šio atskyrimo daugiau nereikia! Kelias pas mane yra laisvas! Jėzus mirė dėl žmonijos kalčių, tad žmonės yra laisvi, be kaltės. Prašau, ateikite į Visų Švenčiausiąją, į Mano artumą, kad galėtume patirti bendrystę!“ Nėra jokio kito kelio pas Dievą; tik Dievas gali ateiti pas mus. Mes žmonės esame nešventi, nuodėmingi ir pilni kalčių. Bet Jėzus ištyrina mus! JIS gyvena mumyse ir Dievas mato ne tik mane, bet ir Jėzų. Tik taip mes galime patirti bendrystę su Visagaliu, Šventuoju Dievu. JIS mane myli ir ilgisi.
Dėkoju, Tėve, kad suplėšei uždangą! Daugiau nebėra atskirties tarp Tavęs ir manęs. Jėzus mirė, kad aš galėčiau gyventi; kad galėčiau ateiti pas Tave. JIS nuplovė mane nuo visų mano kalčių ir aš galiu, Tėve, kalbėtis su Tavimi. Kelias pas Tave yra laisvas!