„O dabar šitaip kalba VIEŠPATS, Kuris tave sukūrė, Jokūbai, Kuris tave padarė, Izraeli: „Nebijok, nes AŠ išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.“
Izaijo knyga 43, 1
Aš nesu Dievo marionetė, nors esu Jo. Tai labiau panašu į mamą sakančią vaikui: ´Mano mažyli!´, bet vaikas vis tiek turi daug laisvės. Arba į nuotaką, sakančią jaunikiui: ´Tu esi mano!´bet jis nėra jos nuosavybė. Šis ´MANO´reiškia labai labai artimą meilės ryšį. Vienas priklauso kitam, vienas aukojasi kitam ir ieško tik tai, kas kitam gera. Taip elgiasi Dievas su mumis, ir taip galime elgtis su Juo. JAM nereikia didelių kūrinių Jo garbei, taip pat – jokių išorinių, prabangių ritualų. JIS nori mano meilės! Ir taip pat – kad aš priimčiau Jo meilę. JIS yra labai arti, nes nori mane mylėti. Jis ilgisi manęs ir trokšta, kad būčiau labai arti ir leisčiau Jam mane mylėti. JAM nereikia nei mano darbo, nei pinigų; JIS trokšta manęs! JIS nori prisiimti atsakomybę ir rūpestį už mano gyvenimą, nors aš lieku absoliučiai laisvas. JIS nori dėl visko tartis su manimi. JIS nori, kad jausčiausi Jame saugus ir nuo visko apsaugotas, kad manęs nekamuotų baimės ir rūpesčiai, ir nevestų link neteisingų sprendimų. JIS nori būti mano mylimu Dievu, o aš noriu būti Jo mylimas vaikas.
Dėkoju, Tėve, kad esu Tavyje saugus! Dėkoju, kad Tu manęs niekuomet nebaudi, bet pataisai. Tu esi su manimi, rūpiniesi manimi, teiki savo apsaugą ir visuomet man padedi. Nuostabu pažinti Tave ir eiti per gyvenimą drauge su Tavimi.