Tėvai atleidžia!!

„Auštant Jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie Jo, o Jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami Jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė AŠ tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“
Evangelija pagal Joną 8, 2-11

Prieš keletą dienų mano mažasis vieną vakarą manęs paklausė, ar Dievas tikrai atleido visas jo nuodėmes. Tad galėjau jam atsakyti, jog Dievui nėra sunku atleisti jo nuodėmes. Nes JIS mano mažąjį labai myli, – daug stipriau net už mane! Ir taip, kaip aš jam iškart atleidžiu kiekvieną jo kaltę ir net pamirštu ją, lygiai taip pat elgiasi su juo ir Jėzus. Aš juk nerenku vaikų nuodėmių savo širdyje, kol ši apkarsta. Ne, aš atleidžiu jiems visas jų klaidas ir nuodėmes; nes jie – mano vaikai! Esu įsitikinęs, jog iš jų išaugs geri žmonės. Toks yra tėvas savo vaikų atžvilgiu. Ar Dievas turėtų būti kitoks?! JIS nėra smulkmeniškas asmuo, viską užsirašinėjantis į savo knygą ir po to atsiteisiąs su mumis. Jei mes esame Jo vaikai, Jis iškart ir mielai mums atleidžia. Juk JIS yra mūsų Tėvas! Žinoma, kartais mano mažasis nusipelno bausmės. Tuomet man būna be galo sunku. Tai turi būti prasminga bausmė, kad jis rastų teisingą kelią ir savo elgesio nebekartotų. Tačiau, jei aš pastebiu, kad jam iš tikro gaila dėl savo poelgio, aš palengvinu bausmę arba visai atleidžiu jį nuo jos. Dievas lygiai taip pat elgiasi su mumis: JAM be galo sunku mus bausti, nes JIS mus labai myli. Todėl Jėzus bausmę ir pasmerkimą už mūsų nuodėmes prisiėmė sau, kad mus nuo to išlaisvintų. Tokia yra Dievo Meilė!

Dėkoju, Jėzau, kad mane TAIP myli, kad atleidi man visas mano kaltes! Tu vietoj manęs leidai pasmerkti ir nubausti save. Dabar esu laisvas Dievo vaikas. Oi, kaip gera, kad Tu kaskart iš naujo atleidi man kaltes ir aš galiu būti Tavo mylimas vaikas! Ačiū!

Mano mylimas vaikas!

„O dabar šitaip kalba VIEŠPATS, Kuris tave sukūrė, Jokūbai, Kuris tave padarė, Izraeli: „Nebijok, nes AŠ išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.“
Izaijo knyga 43, 1

Aš nesu Dievo marionetė, nors esu Jo. Tai labiau panašu į mamą sakančią vaikui: ´Mano mažyli!´, bet vaikas vis tiek turi daug laisvės. Arba į nuotaką, sakančią jaunikiui: ´Tu esi mano!´bet jis nėra jos nuosavybė. Šis ´MANO´reiškia labai labai artimą meilės ryšį. Vienas priklauso kitam, vienas aukojasi kitam ir ieško tik tai, kas kitam gera. Taip elgiasi Dievas su mumis, ir taip galime elgtis su Juo. JAM nereikia didelių kūrinių Jo garbei, taip pat – jokių išorinių, prabangių ritualų. JIS nori mano meilės! Ir taip pat – kad aš priimčiau Jo meilę. JIS yra labai arti, nes nori mane mylėti. Jis ilgisi manęs ir trokšta, kad būčiau labai arti ir leisčiau Jam mane mylėti. JAM nereikia nei mano darbo, nei pinigų; JIS trokšta manęs! JIS nori prisiimti atsakomybę ir rūpestį už mano gyvenimą, nors aš lieku absoliučiai laisvas. JIS nori dėl visko tartis su manimi. JIS nori, kad jausčiausi Jame saugus ir nuo visko apsaugotas, kad manęs nekamuotų baimės ir rūpesčiai, ir nevestų link neteisingų sprendimų. JIS nori būti mano mylimu Dievu, o aš noriu būti Jo mylimas vaikas.

Dėkoju, Tėve, kad esu Tavyje saugus! Dėkoju, kad Tu manęs niekuomet nebaudi, bet pataisai. Tu esi su manimi, rūpiniesi manimi, teiki savo apsaugą ir visuomet man padedi. Nuostabu pažinti Tave ir eiti per gyvenimą drauge su Tavimi.