Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“
Evangelija pagal Luką 17, 17-19
Dievas daro tiek daug stebuklų; mums taip dažnai padeda ir gelbsti. Ir vis tik mes gana greitai tai pamirštame ar galvojame, kad tai buvo tik laimingas atsitiktinumas. Kaip Dievas turėtų jaustis?!
Dievas mus jau taip dažnai išlaisvino. Bet žmogus grįžta atgal prie savo senojo gyvenimo ir gyvena kaip anksčiau. Jis į savo Dievą neatsigręžia…
Dievas mums taip mielai padeda! Mes norime Jam atnešti garbę už tai, o ne tikėti atsitiktinumais! JOS Žodis – visuomet paskutinis! Todėl norime gręžtis į savo Dievą ir atnešti Jam visą garbę. „Mūsų tikėjimas“ mums padėjo, todėl norime „keltis ir eiti“! JIS mus gelbsti tam, kad mūsų gyvenimai pasikeistų. JIS turi būti mūsų gyvenimo centras. Tuomet JIS bet kokiu metu galės mus išgelbėti, išlaisvinti ir padėti.
Kartais naudinga įsigyti nedidelį dienoraštį, kuriame užsirašome visus Dievo prisilietimus. O kai mums kartais pasidaro blogai , tuomet galime pasiskaityti. Tai mus vėl padrąsina ir stiprina mūsų pasitikėjimą Dievu. Taip galime nepamiršti Jo stebuklų.
Jėzau, nenorėčiau būti kaip tie devyni. Tu išgelbėjai ir išlaisvinai mane, kai ėmiau Tavimi pasitikėti. Nenoriu taip elgtis, kaip iki šiol. Trokštu garbinti Tave ir gyventi naują gyvenimą! Tu esi mano Gerasis Ganytojas!