Jėzus sako:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau tau:
Kai buvai jaunas, pats susijuosdavai
Ir vaikščiojai, kur norėjai.
O pasenęs tu ištiesi rankas, –
Kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“
Evangelija pagal Joną 21,18.
„Vieni didžiuojasi savo karo vežimais,
kiti – savo žirgais, o mes didžiuojamės
VIEŠPATIES, mūsų Dievo, vardu.“
Psalmyno 20, 8.
Kai aš jaunas buvau, galvojau, kad tik panorėjęs galėčiau apversti pasaulį aukštyn kojomis. Toks stiprus ir išmintingas jaučiausi esąs. Bet užklupus ligoms vis dažniau pradėjau jausti savo ribas. Nuo daugelio ligų Dievas apsaugojo mane, nuo kai kurių pagydė, o su keleta leido kovoti pačiam. Tuomet prie to dar prisidėjo mano paties elgesio pasekmės ir su tuo susijusi kančia. Bet JIS ir tuomet saugojo mane ir neleido man įsivelti į nepageidautinas pinkles. Iš kai kurių problemų Jis ištraukė mane. O per kai kurias turėjau pereiti. Aš taip ir likau iki galo to nesupratęs, ir pykau ant šio visagalio Dievo… juk Jis visose situacijose galėjo ištraukti mane vienu savo žodžiu!!! Būtent tuomet aš ir radau šį Žodį Jono evangelijoje. Jėzus paaiškino man, kad sava stiprybė veda mus savais keliais ir, kad tai yra ne kas kita, kaip tik pasididžiavimas, maištas ir pasitikėjimas savimi. O tai nėra tikėjimas ir priklausomybė nuo Viešpaties Dievo. JIS nori perjuosti mane, tai reiškia paruošti ir vesti į ten, į kur aš pats niekuomet nebūčiau ėjęs. JIS nenori jokios kitos stiprybės šiame kelyje ir užduotyse, kaip tik Savo Jėgos. JIS nori visiškos priklausomybės nuo Jo.
Kaip gerai, Jėzau, kad aš galiu Tavimi pasitikėti. Mano jėgos neneša pergalės, bet Tu, tik Tu vienas tai sugebi. Aš esu labai ribotas, bet Tu esi beribis. Siųsk savo Šventąją Dvasią ir pripildyk mane savo jėga, savo drąsa ir išmintimi! Aš noriu eiti Tavo keliu. Ačiū, kad esi šalia!