„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkasFariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės plėšikai, sukčiai, svetimautojai arba va kaip šis muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.’’ O muitininkas, atokiai stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik, mušdamasis į krūtinę, maldavo: ‘Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui! Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“
Evangelija pagal Luką 18, 10-14
Prieš kurį laiką buvau pamaldose ir į jas atėjo vyras, gyvenantis gatvėje. Nors jis buvo blaivus, bet nuo jo dvelkė stiprus kvapas. Matėsi, jog jis yra išgeriantis. Neilgai trukus jis dingo iš šventųjų susirinkimo. Vėliau žmonės kalbėjo: „Kokia laimė, kad mes ne tokie!“ Bet Dievas man parodė, jog savo širdyse jie net blogesni: „Prieš dešimtmetį kai kurie iš jų lygiai taip pat gyveno nuodėmėse. Ir kiti apie juos kalbėjo lygiai taip pat blogai. Niekas neturėjo jiems vilties, tik AŠ, Viešpats. Aš mačiau jų širdis ir ištraukiau juos iš purvo . O dabar jie galvoja, kad jie tai patys užsitarnavo…“
Kai kurie šventieji iš tikro galvoja, jog užtenka to, kad jie duoda dešimtinę, nėra išsiskyrę, negeria, nerūko, nešoka ir nedainuoja… ir dar skiria Dievui kasdien po 3 minutes savo laiko. Jie spinduliuoja pasitenkinimu savimi. O aš?! Aš stengiuosi ieškoti kelio su Dievu; nuolat esu pavojuje eiti savo keliais, nuolat mane atakuoja priešas arba žmonės blogai kalba apie mane; dažnai jaučiu, kaip manyje vėl sustiprėja senasis AŠ, ir aš tampu išdidus bei visada teisus. Ne, tikrai nesu geras! Turiu nuolat kabintis į Jėzų ir priimti Jo atleidimą. Einant per gyvenimą man reikia Jo, mano Viešpaties ir Draugo, – vienas neišgyvenčiau. Tačiau esu laimingas, kad galiu kalbėtis su savo Viešpačiu; JIS paglosto mano galvą ir sako: „Aš myliu Tave! Niekuomet Tavęs, mano mylimas vaike, nepamiršiu ir nepaliksiu. Esu su Tavimi bėdoje ir nešu Tave. Esu su Tavimi saulėtomis dienomis ir džiaugiuosi su Tavimi. Būkime draugais!“
O Jėzau, kaip gerai, kad pažįstu Tave! Kaip gera būti drauge! Dėkoju, kad turi man viltį ir galiu būti su Tavimi. Tu manęs nesmerki ir niekuomet neišjuoki. Tu padedi man atsitiesti, net jei septynis kartus parklumpu. Tu esi Viešpats, Kurį aš myliu!