„VIEŠPATIES ranka nėra sutrumpėjusi,
kad negalėtų gelbėti,
nei Jo ausis apkurtusi,
kad neišgirstų.
Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo jūsų Dievo,
jūsų nuodėmės uždengė Jo veidą,
ir Jis nebegirdi jūsų.“
Izaijo knyga 59, 1-2
Pirmiesiems airių vienuoliams atvykus į Vokietiją skelbti evangeliją, jie nerado žodžio nusakyti nuodėmei. Bet rado iliustraciją: tarp dviejų Baltijos salų buvo siaura, gili vandens juosta, kuri jas skyrė. Tuo žodžiu jie apibūdino ir atskirtį nuo Dievo, o atskirus veiksmus – nuodėme. Šią sąvoką senieji germanai galėjo gerai suprasti!
Taip, nuodėmė apibūdina mūsų būseną po atsiskyrimo nuo Dievo, ir nuodėmė yra šios atskirties pasekmė. Tačiau Dievas ilgisi Savo vaikų ir JIS nutiesė tiltą per tarpeklį, kuris skiria abi šalis. Kitoje pusėje yra Dievo šalis, tad Jėzus yra tas tiltas, kuriuo galime iš vienos salos papulti į Dievo Karalystę.
Nieko nėra blogiau už neištikimybę. Yra sunku atleisti už tai, ir dar sunkiau – vėl laimėti pasitikėjimą. Bet iš tikro daugelis taip elgiasi su Dievu. Jie yra neištikimi. Išgelbėjimo jie ieško draudimuose, kituose žmonėse, profesijoje, savo pačių imidže ar fitneso studijoje. Dievas yra viena iš jų gyvenimo figurų, tačiau ne centre. Jie neturi asmeninio ryšio su Viešpačiu, tik religingai apie Jį kalba.
Jei Tu Šiuo metu esi atskirtyje nuo Dievo, tuomet apsigręžk ir greitai grįžk atgal pas Jėzų! JIS atleidžia Tavo neištikimybę ir apvalo nuo visų nuodėmių! JIS nori Tave pripildyti Savo Dvasia, kad Tu bet kokiu momentu galėtum išlikti Jam ištikimas. Vaike, JIS laukia Tavęs!
Dėkui, Jėzau, kad atleidi man mano neištikimybę, kai einu savo keliais. Tu neleidi man tiesiog pabėgti, bet eini šalia ir ieškai manęs tol, kol surandi. Taip, Viešpate, aš esu čia! Priimk mane vėl kaip Savo vaiką, noriu ilsėtis Tavo stipriose rankose ir visam laikui likti arti Tavo širdies. Tu esi mano Išlaisvintojas, mano gyvenimo šaltinis!