„Džiaukis, bevaike, niekada negimdžiusi!
Krykštauk ir ratuok, gimdymo skausmuose negulėjusi!
Juk pamestoji turi daugiau vaikų,
negu turinti vyrą“, sako VIEŠPATS.
Paplatink savo palapinės aikštę,
ištempk savo pastogės dangas nešykštėdama,
pailgink palapinės virves ir tvirtai įkalk kuolus!
Izaijo knyga 54, 1-2
Viešpats pažįsta vienatvę. Jėzus ją pakankamai dažnai išgyveno čia žemėje. Tačiau sunkiausia jam buvo, kai Jis prisiėmęs visų mūsų kaltes kabojo ant kryžiaus. Tuomet Dievas Jį paliko, – dėl mūsų kalčių. Jį smerkė ir keikė žmonės, o Jo Tėvas, Šventas Dievas, negalėjo tęsti bendrystės su Juo, apsiniaukė net dangus. Mūsų nuodėmių našta ir Dievo atsiribojimas buvo toks galingas, kad Jėzus mirė greitai. JIS tapo auka dėl mūsų kalčių ir nuodėmių, kad Dievas daugiau niekada mūsų nepaliktų. JIS visa tai pakėlė, kad mums daugiau nereikėtų dėl to kentėti. Tokia didi yra JO Meilė mums!
Dievas norėtų šiandien paguosti vienišus ir paliktuosius. JIS sako: „Tavo vienatvę ir apleistumą aš prisiėmiau sau ir užnešiau ant kryžiaus“. Tai kažkada tikrai pasibaigs! Gali būti, kad šis vienatvės laikas Tau kažkokiu būdu yra naudingas. Bet kai tik Viešpats palieps, jis baigsis. JĖZUS yra labai arti Tavęs ir nori būti Tavo geriausias draugas ir Tėvas. JIS nori su Tavimi kalbėtis ir bendrauti. Kai Tu išmoksi palaikyti ryšį su Juo ir priklausyti daugiau nuo Jo nei nuo žmonių, JIS vėl grąžins Tave į bendrystę su kitais ir Tu tapsi palaiminimu jiems. Džiaukis tuo jau dabar, nes Viešpats išpildys savo Žodį ir Tu turėsi daug dvasinių vaikų, kurie ieškos Tavo artumo ir pagalbos. Praplėsk savo širdį jiems netaupydamas joje vietos!
Dėkoju, Jėzau, kad pažįsti mane. Tu žinai mano vienatvę ir apleistumą. Ir esi su manimi, manęs niekuomet nepalieki. Dėkoju, kad su Tavimi daugiau nesu vienišas! Tu esi mano Dievas, Kuris mane myli!