„…Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį.“
1 Samuelio 16, 7b
Kai rytais pažvelgiu į veidrodį, kartais pagalvoju, jog mano nosis yra per stora, aš turiu per mažai plaukų, mano dantys – negražūs, akys – per šviesios, ir… Kartais esu savo išvaizda labai nepatenkintas. O kai pažvelgiu į nupoliruotas žvaigždžių nuotraukas, tai atrodau sau visiškai netobulas. Bet kai pažvelgiu į kitus žmones, jie taip pat nėra tobuli: per stori arba per ploni, per seni arba per jauni, be plaukų arba nesušukuotais plaukais, turintys per didelį veidą arba per daug raukšlių… Na, kažkaip darosi sudėtinga, jei vertiname kitus tik išoriškai. Tuomet kiekviename randame netobulumų.
Kartais aš taip galvoju apie kitus: Taip juk negalima daryti! Taip nesielgiama! Koks egoistas! Bet tokių klaidų randu ir pas save. Ne visada elgiuosi ir aš teisingai; kartais ateinu per vėlai, kartais blogai galvoju apie kitus arba ieškau sau naudos. Kas yra iš tikro tobulas?!? Nežinau, ar tokį apskritai pažįstu. Tuomet tyloje kalbuosi su Viešpačiu. Atnešu Jam savo nesėkmes ir nusivylimą pačiu savimi. JIS sako: „Aš Tave išsirinkau, nes myliu Tave. Tu man patinki. Tavo išvaizda nuolat keičiasi; tačiau AŠ žvelgiu į Tavo širdį. Žinoma, ten dar yra išdidumo, teisuoliškumo, godumo ir geismo; tačiau Jėzus už visa tai atleido. AŠ matau, jog Tavo širdis ilgisi manęs. Matau Tavo mažą silpną meilę man ir ištikimybę. Matau, kaip labai Tau manęs reikia, – kaip mažam vaikui motinos. Pasigailėsiu Tavęs; vienam juk Tau bus per sunku. Esu su Tavimi, nes esi man brangus ir vertingas. Matau Tavo širdį taip, kaip nė vienas kitas. Taip, AŠ myliu Tave!“
Dėkoju, dangiškasis Tėve, kad turiu Tave! Tu esi taip arti manęs, – negaliu to suvokti. Dėkoju, kad mane nuolat nustebini Savo Meile ir Gailestingumu. Ši diena priklauso Tau!