„Jis nepadarė nuodėmės ir Jo lūpose nerasta klastos.
Šmeižiamas Jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino,
bet visa pavedė teisingajam Teisėjui.”
1 laiškas Petro 2, 22-23
Dievas žino, kad šiame pasaulyje nėra daug teisybės. Žmonės suteikia vieni kitiems daug kančios. Todėl Dievas siuntė savo sūnų Jėzų, kad Jis būtų mums pavyzdys, parodytų, kaip elgtis.
Su Jėzumi taip pat buvo pasielgta labai neteisingai. Dažnai buvo kėsintąsi į jo gyvybę. Bet vietoj to, kad bijotų ar paskęstų nuogąstavimuose Jis tyloje ieškojo Dievo ir ramino Jame savo širdį. JIS žinojo, jog niekas nevyksta be Dievo žinios! Todėl jautėsi Dieve saugus ir stiprus. Kai Jį norėjo nukryžiuoti, Jis vėl nuėjo į Getsemanės sodą pabūti tyloje. JIS žinojo, kas Jo laukia, tad prašė Dievo patraukti šią kančios taurę nuo Jo. Tačiau pridūrė: „Teįvyksta, kaip nori! Tebūnie Tavo valia! Taip Jis šį reikalą, kaip ir savo gyvenimą, pilnai atidavė į dangiškojo Tėvo rankas, teisingajam Teisėjui. O Dievas iš Jo gyvenimo ir mirties padarė kažką nuostabaus:
„Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą.“ (eil. 24-25)
Dievas vis tik išgelbėjo Jėzų, vėl Jį prikėlė. Per Jėzaus kančią Jis išgelbėjo ir išlaisvino taip pat ir mus. Jei mes kenčiame ir patiriame neteisybę, Jis leis įvykti ir kažkam geram mumyse ar kituose žmonėse. Todėl paveskime save Dievui ir mokykimės ištverti neteisybę. Patikėkime visus savo reikalus teisingajam Teisėjui ir nekeršykime, neatsilyginkime patys. Mūsų gyvenimai Jo stipriose rankose!
Jėzau, aš pavedu savo reikalą Tau. Nenoriu piktu atsakyti į piktą. Noriu atleisti! Nenoriu pats teisti ir keršyti, bet noriu Tavyje rasti ramybę. Taip, kaip Tu buvai saugus ir nuo visko apsaugotas pas Tėvą ir JIS Tavimi rūpinosi, taip ir aš noriu mokytis pasitikėti savo Dievu. JIS dar niekuomet manęs nenuvylė!