Žymų Archyvai: atleidimas

Niekada nebus pamiršta!

Posted on by — Nėra komentarų ↓

Tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.
Psalmė 139,16

Prieš porą dienų mane apėmė gilus liūdesys. Nes yra tiek daug dalykų, kurių aš nebeprisimenu! Kiek daug dienų jau nugyvenau, bet kiek mažai iš jų prisimenu! Taip paprastai pamiršau šias dienas, pilnas rūpesčių, džiaugsmo, darbo ir kitų įspūdžių. O tada atėjo dar viena mintis: kai mirsiu, mano vaikai dar žinos, kas aš buvau, bet mano anūkai ir proanūkiai? Aš tiesiog išeisiu, būsiu pamirštas, taip pat kaip mano proseneliai, kurių vardų aš net nežinau. Tačiau kai išliejau savo širdį Viešpačiui, Jis atsakė, kad turi knygą, kurioje užrašytos visos dienos. Kai būsiu pas Jį, Jis duos man tą knygutę ir leis ja džiaugtis ir dalintis su draugais. Tačiau tada aš būsiu truputį suglumęs: trūksta daug puslapių! Viešpats sako, kad šie puslapiai yra ištrinti ir tikrai pamiršti; tai nutikę blogi dalykai. O, – pagalvojau, – kaip gerai! Tada galiu kiekvienam parodyti savo knygutę! Ten užrašyti tik geri, džiugūs dalykai! Taip, šitaip yra, kai Jėzaus kraujas padengia nuodėmes; už Jį nuplautas esu aš! Danguje vėl susitiksiu su daugeliu gerų draugų ir savo tėvais, kurių labai pasiilgau. Ten bus šventė! Ir kiekvienas galės rodyti kitam savo knygutę. Turėsim, ką paskaityti!

Ačiū Jėzau, Tu nepamiršai nė vienos dienos, taip pat ir manęs Tu niekada nepamiršti! Kaip gera, kad Tu padengei ir pamiršai mano nuodėmes; bet nepamiršai manęs! Džiaugiuosi, kad būsiu su Tavimi ir pamatysiu savo mylimuosius. Tu esi mano gyvenimo Viešpats!

Trys žingsniai į išgydymą

Posted on by — Nėra komentarų ↓

VIEŠPATS pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius. VIEŠPATS davė Jobui dvigubai daugiau negu jis buvo anksčiau turėjęs.
Jobo knyga 42, 10

Jei patiriame daug blogio, mūsų širdyje gali atsirasti kartėlis. Mums sunku atleisti ir dar sunkiau melstis už kaltuosius. Bet Jėzus to nori! JIS nori, kad mes taptume laisvi nuo kartėlio, savigailos, neapykantos ir kankinančių savigraužos minčių. Todėl Jis parodė kelią, kaip galime iš to išeiti: per atleidimą ir maldą.
Jobas visiškai nesuprato Dievo valios jam. Bet patyręs Dievo artumą, galėjo patikėti savo likimą į galingo ir mylinčio Viešpaties rankas. Jis nebepyko daugiau dėl savo likimo ir nebekaltino Dievo dėl savo kančios. Tuomet Dievas žengė dar vieną žingsnį: Jis norėjo, kad Jobas atleistų piktiems jo draugams. Tai jam tikrai nebuvo lengva padaryti, bet Dievas pats jam padėjo. O tuomet sekė paskutinis žingsnis: Jobas turėjo už savo draugus pasimelsti, kad Dievas jų nenubaustų. Jobas atliko šiuos žingsnius, o Dievas jį gydė, iš vidaus ir išoriškai.

Jėzau, Tu nenori, kad mūsų širdys prisipildytų kartėlio. Tu nori mus išlaisvinti! Atleisk mūsų širdžių kartėlį, savo teisumą bei netikėjimą einant mums skirtu gyvenimo keliu. Padėk mums atleisti sau patiems, o taip pat ir kitiems žmonėms, kurie mums nusikalto. Ateik į mūsų širdis ir padėk mums tai padaryti! Mums sunku vieniems, mums reikalinga Tavo pagalba! Ir tuomet, brangus Jėzau, pripildyk mūsų širdis savo ramybe.

Tėvai atleidžia!!

Posted on by — Nėra komentarų ↓

„Auštant Jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie Jo, o Jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami Jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė AŠ tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“
Evangelija pagal Joną 8, 2-11

Prieš keletą dienų mano mažasis vieną vakarą manęs paklausė, ar Dievas tikrai atleido visas jo nuodėmes. Tad galėjau jam atsakyti, jog Dievui nėra sunku atleisti jo nuodėmes. Nes JIS mano mažąjį labai myli, – daug stipriau net už mane! Ir taip, kaip aš jam iškart atleidžiu kiekvieną jo kaltę ir net pamirštu ją, lygiai taip pat elgiasi su juo ir Jėzus. Aš juk nerenku vaikų nuodėmių savo širdyje, kol ši apkarsta. Ne, aš atleidžiu jiems visas jų klaidas ir nuodėmes; nes jie – mano vaikai! Esu įsitikinęs, jog iš jų išaugs geri žmonės. Toks yra tėvas savo vaikų atžvilgiu. Ar Dievas turėtų būti kitoks?! JIS nėra smulkmeniškas asmuo, viską užsirašinėjantis į savo knygą ir po to atsiteisiąs su mumis. Jei mes esame Jo vaikai, Jis iškart ir mielai mums atleidžia. Juk JIS yra mūsų Tėvas! Žinoma, kartais mano mažasis nusipelno bausmės. Tuomet man būna be galo sunku. Tai turi būti prasminga bausmė, kad jis rastų teisingą kelią ir savo elgesio nebekartotų. Tačiau, jei aš pastebiu, kad jam iš tikro gaila dėl savo poelgio, aš palengvinu bausmę arba visai atleidžiu jį nuo jos. Dievas lygiai taip pat elgiasi su mumis: JAM be galo sunku mus bausti, nes JIS mus labai myli. Todėl Jėzus bausmę ir pasmerkimą už mūsų nuodėmes prisiėmė sau, kad mus nuo to išlaisvintų. Tokia yra Dievo Meilė!

Dėkoju, Jėzau, kad mane TAIP myli, kad atleidi man visas mano kaltes! Tu vietoj manęs leidai pasmerkti ir nubausti save. Dabar esu laisvas Dievo vaikas. Oi, kaip gera, kad Tu kaskart iš naujo atleidi man kaltes ir aš galiu būti Tavo mylimas vaikas! Ačiū!

Patirti neteisybę

Posted on by — Nėra komentarų ↓

„Jis nepadarė nuodėmės ir Jo lūpose nerasta klastos.
Šmeižiamas Jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino,
bet visa pavedė teisingajam Teisėjui.”
1 laiškas Petro 2, 22-23

Dievas žino, kad šiame pasaulyje nėra daug teisybės. Žmonės suteikia vieni kitiems daug kančios. Todėl Dievas siuntė savo sūnų Jėzų, kad Jis būtų mums pavyzdys, parodytų, kaip elgtis.
Su Jėzumi taip pat buvo pasielgta labai neteisingai. Dažnai buvo kėsintąsi į jo gyvybę. Bet vietoj to, kad bijotų ar paskęstų nuogąstavimuose Jis tyloje ieškojo Dievo ir ramino Jame savo širdį. JIS žinojo, jog niekas nevyksta be Dievo žinios! Todėl jautėsi Dieve saugus ir stiprus. Kai Jį norėjo nukryžiuoti, Jis vėl nuėjo į Getsemanės sodą pabūti tyloje. JIS žinojo, kas Jo laukia, tad prašė Dievo patraukti šią kančios taurę nuo Jo. Tačiau pridūrė: „Teįvyksta, kaip nori! Tebūnie Tavo valia! Taip Jis šį reikalą, kaip ir savo gyvenimą, pilnai atidavė į dangiškojo Tėvo rankas, teisingajam Teisėjui. O Dievas iš Jo gyvenimo ir mirties padarė kažką nuostabaus:
„Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą.“ (eil. 24-25)
Dievas vis tik išgelbėjo Jėzų, vėl Jį prikėlė. Per Jėzaus kančią Jis išgelbėjo ir išlaisvino taip pat ir mus. Jei mes kenčiame ir patiriame neteisybę, Jis leis įvykti ir kažkam geram mumyse ar kituose žmonėse. Todėl paveskime save Dievui ir mokykimės ištverti neteisybę. Patikėkime visus savo reikalus teisingajam Teisėjui ir nekeršykime, neatsilyginkime patys. Mūsų gyvenimai Jo stipriose rankose!

Jėzau, aš pavedu savo reikalą Tau. Nenoriu piktu atsakyti į piktą. Noriu atleisti! Nenoriu pats teisti ir keršyti, bet noriu Tavyje rasti ramybę. Taip, kaip Tu buvai saugus ir nuo visko apsaugotas pas Tėvą ir JIS Tavimi rūpinosi, taip ir aš noriu mokytis pasitikėti savo Dievu. JIS dar niekuomet manęs nenuvylė!