„Aš - gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš - gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.”
Evangelija pagal Joną 10, 11-16
Kuomet avys priklauso ne man, aš esu tik „išnuomotas“ darbuotojas, man jos nėra labai svarbios. Aš atlieku savo darbą, tačiau ne iš visos širdies. O jei avys mano, tuomet daug ką aukoju, kad tik jos gautų tai, kas geriausia. Aš žinau, kada joms reikia pailsėti, kada joms yra per tolimas kelias, kur yra geriausia žolė ir saldžiausias šaltinis; nes savo aveles myliu. Taip elgiasi ir Jėzus. JIS yra Gerasis Ganytojas, Kuris tikrai labai gerai žino, ko reikia Jo kaimenei. JIS žino pačios mažiausios avelės vardą. Ir JIS žino kiekvieną savo avelių ypatumą. JIS jas tiesiog myli! Jei ateina piktas vilkas, Jis atsistoja priešakyje gindamas kaimenę; ir geriau jau leistųsi suplėšomas į gabalus nei paaukotų nors vieną avelę. Jei kuri avelė pasiklysta, nieko nelaukdamas Jis be atvangos jos ieško, tol, kol randa. Tuomet švelniai parneša atgal prie kaimenės. JIS džiaugiasi matydamas žaidžiant jaunus avinėlius. Jam gera matyti, kaip meiliai avys-motinos elgiasi su savo vaikais. JIS yra susirūpinęs besilaukiančiomis avimis ir apdairiai elgiasi su jomis. JIS iš tikro yra Gerasis Ganytojas, Kuriam neabejodami galime patikėti savo gyvenimus.
Dėkoju, Jėzau, kad esi mano Gerasis Ganytojas! Tu esi susirūpinęs manimi ir apdairiai neši mane savo stipriose rankose! Tu pažįsti mano balsą, kai kreipiuosi į Tave; ir iškart mane girdi. Tu pažadėjai: Niekas negali išplėšti Tavęs iš Mano rankų. Dėkoju, kad esu Tavyje saugus ir nuo visko apsaugotas.