„Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, tai kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?! Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis. Tačiau visa mes lengvai nugalime per Tą, Kuris mus pamilo. Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.”
Laiškas romiečiams 8, 31-39
Tai kas gi gali būti prieš mus?! Kas gali mus kaltinti, smerkti? Kas gali atskirti nuo Dievo meilės?! Niekas, iš tikro – absoliučiai niekas! Tik mes patys galime leisti kaltintojui mus apkaltinti, ir mes patys save pasmerkiame. Mes netikime, jog Dievas mumis rūpinasi. Mes labiau nei Dievo balsą girdime priešą, kuris mus nori nuliūdinti. Mes abejojame Dievo meile ir paliekame savo širdyse vietos rūpesčiams. Taip daugiau neturi būti. Geriau tikėkime Žodžiu, kurį Dievas mums paliko, ir pasitikėkime Juo.Pasilikime Jo meilėje, leiskime Jam mumis rūpintis. Eikime gyvenimo keliais drauge su Juo, visiškai pasikliaudami mūsų mylimu Viešpačiu.
Dėkoju, Jėzau, kad ištarei man bekompromisinį TAIP. Tavo TAIP neturi jokių ribų. Net jei aš darau ką nors neteisingai, Tu esi šalia ir mane palaikai. Tu priimi mane tokį, koks esu. Tu turi man daug vilties. Tu esi Viešpats, Kurį aš myliu!