„Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.“
Evangelija pagal Luką 22, 14-15
Paskutinį kartą Jėzus valgo kartu su savo mokiniais. Šis valgymas drauge buvo gilios draugystės ženklas. Jėzus žinojo visa tai, kas šią naktį įvyks, ir JIS džiaugėsi galėdamas būti drauge su Savo mylimais mokiniais. JIS kiekvieną pažinojo, žinojo, kas Jį išduos, ir kas Jo tris kartus išsižadės. Ir vis tik Jo širdis buvo pilna meilės kiekvienam iš jų. Vienas iš mokinių, Jonas, buvo glaudėsi prie Jo krūtinės (Jn 13, 23): „Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės; [tai buvo tas, kurį Jėzus mylėjo.]“.
Kuomet tai perskaičiau, pagalvojau: aš norėčiau būti šiuo mokiniu! Taip arti Jėzaus širdies! Ten yra saugumas, priėmimas, paguoda, apsauga, ramybė… Ten norėčiau likti visam laikui!
Ten JIS sako: „AŠ jums palieku ramybę, duodu jums Savo ramybę. Ne taip AŠ ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27). „AŠ jums tai kalbėjau, kad Manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: AŠ nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
Dėkoju, Jėzau, kad Tavyje esu saugus. Tavo širdyje yra vietos man, ir aš ateinu pas Tave, kad mane paguostum, padrąsintum ir nugalėtum mano nuogąstavimus. Tu esi mano Viešpats, Kuris mane nuoširdžiai myli!