Jėzus kalno pamokslo metu sako:
Įeikite pro ankštus vartus!
Evangelija pagal Matą 7, 13
„… nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“.
Vien tik mūsų sprendimas yra tai, ar mes einame siauru keliu, ar plačiu; ar – pro ankštus vartus, ar pro erdvius. Tai visiškai nepriklauso nuo mūsų pamaldumo ar nuo to, kaip išskirtinai gerai ir religingai mes gyvename. Apskritai mes pernelyg daug galvojame apie tai, ką mes galime daryti ir ko nedaryti, užuot apsvarstę šį esminį sprendimą. Tai vadinama legalizmu ir primena fariziejus: Aš turiu, privalau, reikia.
Vis dėlto Dievas galvoja kitaip. JIS mato, kokiame kelyje tu esi ir per kokius vartus tu atėjai.
Ankšti vartai yra Jėzus. Niekas negali pro juos praeiti, jeigu prieš tai neatsikratė savo nešulių. Nes su nešuliais netilpsi pro malonės vartus. Tie nešuliai yra mūsų kaltės, nesėkmės ir nuodėmės, mūsų rūpesčiai ir baimės. Su jais mes negalime lipti į kalnus! Kelias veda mus per svaiginančias aukštumas ir gilius slėnius. Jis toks siauras, kad našta mus numestų. Šalin ją! Tai juk tik nešuliai!!
Kelias yra Jėzus. JIS yra vienintelis priėjimas prie Dievo, vienintelis kelias į dangų. Tačiau kas seka JUO, turi atlaikyti ir JO auklėjimą. Auklėjimas vyksta su meile, tačiau jis vis vien labai kietas. Jis nori iš mūsų paimti viską, ko gyvenimui su Dievu mums nereikia, ir suteikti viską, kas mums reikalinga. Mūsų storas aš turi būti pašalintas. Mūsų norai. Mūsų dykinėjimas. Mūsų kartėlis, išdidumas ir savigaila. Mūsų klaidinga religija, kuri verčiau nuolat dės pastangas negu priims dovanas. Tiek daug yra visko, nuo ko mus Jėzus norėtų išlaisvinti! Ir tiek daug visko, ką JIS norėtų mums padovanoti; – juk su pilna ranka nieko negali priimti.
Kelias 23 psalmėje yra gerai aprašytas. Jis nelengvas, bet Dievas visada yra šalia. Gerasis Ganytojas žaliose pievose mane guldo, prie ramių vandenų mane gano; padengia stalą mano priešų matomoje vietoje, sklidina mano taurė. Taip gera eiti su Viešpačiu, pagauti JO malonę, jausti JO buvimą, nešiotis JO ramybę širdyje. Tikrai, aš visados gyvensiu Viešpaties namuose!
Štai jau daugel metų einu šiuo keliu. Buvo daug gražių akimirkų. Nenorėčiau jo keistis su tais, kurie plačiuoju keliu eina į pražūtį.
Dėkoju, Jėzau, kad Tu mane patraukei pro duris ir atvedei į kelią! Ne visuomet tai paprasta, bet kaip kitaip būčiau Tave pažinęs? Kaip aš galėčiau gyventi be Tavęs ir ateiti pas Dievą? Man reikia Tavęs!!