Dosnus iš širdies

„… Atėjo visi tie, kurių širdis buvo dosni ir kuriuos skatino jų dvasia, atnešdami VIEŠPAČIUI auką Susitikimo Palapinės statybai, visai jos tarnybai…“
Išėjimo knyga 35, 21

Meilė ir dėkingumas daro mus pajėgius aukoti. Dievas aukojo Savo Sūnų, Tėvai aukojasi dėl vaikų. Taip, meilė tai daro įmanoma! Ir jei kas nors mums sudėtingoje situacijoje padeda, mes esame dėkingi tai išreikšdami didelėmis dovanomis. Tik žmonės, kurie yra patys viską užsidirbę, arba jaučiasi viskam turintys teisę, be savanaudiško tikslo negali laisvai ir linksmai duoti. Jie per daug užsiėmę savimi. Žmogus, kuris nepasitiki Dievu ir netiki, jog Dievas Juo rūpinasi, negali dovanoti linksmai. Nes juk negali žinoti, kada galbūt pačiam prireiks! Rūpinimasis yra šių žmonių prioritetas.
Kaip gerai, kad tikėjimas išlaisvina! Mes galime tikėti, kad JIS mumis rūpinasi! Mes galime parodyti savo dėkingumą!! Mes galime mylėti Dievą, save pačius ir kitus bei rodyti jiems meilingą rūpestį!!! Nuostabu, kai siela yra laisva nuo šio sukimosi apie save, ir kai randa save tikėjimo laisvėje, dėkingume, džiaugsme ir meilėje! Dievas yra taip arti mūsų širdžių ir traukia Savo vaikus prie Savo širdies taip, kad jie taptų laisvi duoti. Tuo metu, Mozės laikais, izraelitai tiek daug visko sunešdavo, kad Mozė turėjo juos stabdyti. To buvo tiesiog per daug! (eil.36, 5)

Malda: Taip, Tėve, Tu esi apstumo Dievas! Tu visko turi užtektinai ir nuolat mane apdovanoji. Tavimi galiu pasitikėti, man nereikia pačiam viskuo pasirūpinti. Taip mano siela tampa laisva. Suteik man dėkingą, linksmą ir mylinčią širdį! Tebūna ji kaip Tavo.