„Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų.“
Laiškas hebrajams [žydams] 12, 14-15.
Jėzus sako, kad JIS yra tiesa, ir tiesa išlaisvins mus. Tiesa, kurios nesilaikome – mūsų neišlaisvina. Tai – tik tam tikra nuomonė. Tiesa išlaisvins mus tik tuomet, jei mes ja gyvensime. Mes siekiame santaikos, bet mūsų širdyse tiek sumaišties! Neteisingas poelgis mūsų atžvilgiu, neleidžia mums nusiraminti. Tai tarsi mūsų širdyje auganti karti žalinga šaknis. Tuomet karčius žodžius pradeda kalbėti ir mūsų liežuvis. Ir tokiu būdu, savo karčiomis ir neigiamomis kalbomis, mes užteršiame visą mus supančią aplinką. Kiek daug žalos, dėl karčių ir pavydžių kalbų, patiria šeimos ir bendruomenės! Kiek sumaišties į mūsų širdis atneša karčios žalingos mintys! Kiek santaikos ir šventumo (Dievo artumo) prarandame, vien dėl to, kad užuot siekę šventumo, daugiau dėmesio skiriame kartumui!
Santaika mumyse ir mūsų aplinkoje – šeimoje, santuokoje, darbo vietoje, bendruomenėje egzistuos tik tokiu atveju, jei tuoj pat, nedelsiant atleisime, ir taip elgsimės nuolat, kol tai mums taps įpročiu. Taip, kaip Jėzus mums nuolat atleisdamas turi mums naują viltį, taip turime gyventi ir mes. Tuomet mūsų karti ir sužeista širdis bus pagydyta ir santaika įsiviešpataus mumyse ir mūsų aplinkoje. Ir taip mes tapsime gyvenimo šaltiniu tiems, kurie vis dar ieško santaikos. JIS yra mūsų santaika!!! JO dėka mes sugebame atleisti.
Malda: Dėkoju Jėzau, kad pasigaili manęs ir nuolat padedi man atleisti kitiems. Aš nebenoriu savo širdyje palikti vietos kartėliui, net ir dideliuose ginčuose trokštu Tavo dangiškos santaikos! Dėkoju, kad Tu gyveni manyje ir padedi visose situacijose. Dėkoju, kad esi šalia manęs!