Jėzus sako: „Zachiejau, greit lipk žemyn!“
Evangelija pagal Luką 19, 5
Jėzus keliavo į Jeruzalę. Tik Jis žinojo, kas Jo laukia. JIS kelis kartus tai buvo sakęs mokiniams, bet nepanašu, kad jie išgirdo. Pakeliui į Jeruzalę Jėzus užsuko į Jerichą. Jį sekė daugybė žmonių, o išmaldos prašantis neregys sušuko: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus pašaukė jį pas save ir išgydė jo akis. Visi, kas tai matė, garbino Dievą. Galima tik įsivaizduoti, kaip garsas apie Jėzų pasklido po visą miestą. Visur skambėjo: „Ateina Jėzus!“, ir žmonės susirinko pamatyti Jo, kuris pagydė akląjį. Jėzus ėjo lėtai, nes buvo per daug žmonių.
Jeriche gyveno vyras, muitininkų viršininkas, praturtėjęs dėl korupcijos. Jo vardas buvo Zachiejus. Jis taip pat norėjo pamatyti, kas yra šis Jėzus. Tačiau minia užstojo Zachiejui, nes jis buvo labai žemas. Zachiejus visaip bandė įsiveržti į tarpą, bet negalėjo – žmonių buvo per daug. Tada jam kilo mintis: jis nubėgo priekin keliu, kuriuo turėjo ateiti Jėzus, ir įlipo į nedidelį šilkmedį. Zachiejus atsisėdo ant šakos ir žiūrėjo į apačią. Ir tada jis pamatė Jėzų, einantį per minią. „O, štai tas vyras!“ – pagalvojo Zachiejus. Jį sužavėjo Jėzus, Jo gerumas, kantrybė ir orumas. „Koks tai malonus, stiprus karalius!“ – pamanė Zachiejus. Jis žavėjosi šiuo Jėzumi, apie kurį jau buvo tiek daug girdėjęs, ir džiaugėsi, kad pagaliau jį sutiko. Staiga minia sustojo. Jėzus apsižvalgė, o tada Jėzus pažvelgė į medį taip, lyg kažkas būtų pasakęs, kad ten yra Zachiejus. Jėzus pažvelgė į Zachiejaus akis, ir šiose akyse Zachiejus pamatė visą dievišką meilę, visišką jo priėmimą, kurio visą gyvenimą trūko, Dievo gerumą, visą Dievo gilybę. Ir Zachiejus pamatė, kad Jėzus jį gerai pažinojo, bet jo neteisė. Jėzus geranoriškai pažvelgė į Zachiejų sakydamas: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ Zachiejus nebesistebėjo, kad Jėzus žino jo vardą – juk Dievas žino kiekvieno žmogaus vardą. Zachiejus nulipo, o iš tikrųjų skubėdamas nuslydo medžiu ir džiaugsmingai sutiko Jėzų. Zachiejus taip didžiavosi, kad buvo žemaūgis…
Jėzus nematė visų kitų, bet norėjo pasisvečiuoti pas Zachiejų. Ne pas išdidžius fariziejus, ne pas vyriausiuosius kunigus ar mokslininkus, bet pas jį, mokesčių rinkėją. Tačiau žmonės supyko, sukilo ir greitai ėmė blogai kalbėti apie Jėzų. Jei Jėzus būtų pranašas, Jis žinotų, kas yra Zachiejus, ir neitų pas jį! Taigi žmonės pyko ant Jėzaus, užuot džiaugęsi Juo ir Zachiejumi.
Zachiejus paruošė labai linksmą vakarienę. Jis buvo gerai nusiteikęs, nes susirado tikrą draugą. Jėzus išgydė jį nuo nepilnavertiškumo ir kompleksų dėl žemo ūgio. JIS išgydė didžiulį meilės stygių, kurį jautė Zachiejus, ir jo širdin įpylė begalinės meilės. JĖZUS atleido viską, ką Zachiejus padarė ir apgavo. Jis padarė Zachiejų tikru žmogumi: maloniu, laimingu ir mielu. Zachiejus buvo be galo laimingas! Pažvelgęs į Jėzų, jis tarė: „Viešpatie, man nebereikia pinigų. Pusę atiduosiu vargšams. O jei ką nors apgavau, atlyginsiu keturgubai.“ Taip Zachiejaus praeitis buvo apvalyta, ir Jėzus juo didžiavosi. Buvusiam mafijos bosui, sukčiui, paklydusiai aviai, Jis pasakė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“
Ačiū, Jėzau, už išganymą! Mane Tu taip pat priėmei ir vadini savo vaiku. Kaip tai gerai! Ačiū, kad pasirinkai mane, nes be Tavęs būčiau pasimetęs. Ačiū!!!