„Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas,
kad įgytume išmintingą širdį.“
Psalmyno 90,12
Įsivaizduok, jei šiandien ryte, tik pabudus, Dievas Tau būtų pasakęs: „Šiandien yra Tavo paskutinė diena čia žemėje. Šįvakar pasiimsiu Tave į Savo namus.“ Tokioje situacijoje pirmiausia turbūt labai išsigąstume ir maldautume Dievo: Tik ne dabar! Dar laukia šitiek nenuveiktų darbų, be galo daug reikalų, ne, dar ne laikas! Ir tuomet pradedama galvoti, ką būtų galima nuveikti artimiausiomis valandomis, kas yra svarbiausia. Siekdami susitaikymo, bandome skambinti vaikams ar tėvams, nes susipykus į kapą, juk, nesinori eiti. Taip pat susiskambiname su draugais bei darbo kolegomis, kad būtų pamiršti visi smulkūs ginčai ir nugalėtų taika. Norint išvengti problemų tarp paveldėtojų, reikia sutvarkyti visus turto palikimo klausimus ir parašyti testamentą. Tačiau, man atrodo, kad svarbumo reikšmė yra dvejopa: susitaikymas su žmonėmis ir ramybės palydėtas „išėjimas namo“, bei Dievo Ramybė, patvirtinanti, kad tai iš tiesų yra „išėjimas Namo“.
Jei mūsų gyvenimo nuostata būtų tokia, kad ši diena yra paskutinė – taptume daug išmintingesniais. Tos nerimą keliančios smulkmenos taptų visiškai nereikšmingos. O dabar mes atiduodame visas savo jėgas ir energiją norėdami susitaikyti su mums brangiais žmonėmis; prašome atleidimo ir atleidžiame patys.
Taigi, gyvenkime šiandien taip, lyg tai būtų paskutinė diena! Tuomet, visų pirma tapsime išmintingais patys, o taip pat išmintingai elgsimės su šalia esančiais žmonėmis ir išmintingai planuosime savo laiką.
Susitaikykime su Dievu! Visokį nepasitenkinimą Jam: „Kodėl Tu taip padarei? Kodėl leidai vienai ar kitai situacijai įvykti?“ – stenkimės pamiršti ir sakyti „TAIP“ Jo numatytam keliui, net ir tuomet, jei mums jis atrodo nesuprantamas. Priimkime Jo sakomą „TAIP“, Meilę bei Susitaikymą. Nustokime maištauti prieš savo Kūrėją.
Malda: Dėkoju, Tėve, kad Tavo mintys apie mane – tik geros!! Dėkoju, kad atleidai man ir padedi atleisti kitiems. Tu žinai mano kelią, todėl vesi mane teisinga linkme. Matai mane nuo gimimo iki mirties; – aš sugebu matyti tik nedidelę savo gyvenimo atkarpą. Bet galų gale, Tu lauksi manęs; pasiimsi mane į Savo Karalystę ir mano širdis nurims šalia Tavosios. Dėkoju Tau už suteiktą ramybę.