Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę.
1 Petro laiškas 5, 5
Tikėjimo gyvenime yra daug dalykų, kurių išdidieji niekada nepatiria. Tik nuolankusis patiria palaiminimus, slypinčius šiuose dalykuose.
Tai, pavyzdžiui, krikštas, nuodėmių išpažinimas, sielovada, paskutinė vakarienė ir badavimas. Visa tai simboliniai veiksmai, per kuriuos Dievas įdeda daug palaiminimų ir kurių išdidusis nemėgsta. Jis instinktyviai priešinasi krikštui ir ieško visų įmanomų priežasčių, kodėl jis nėra būtinas. Bet Dievo palaiminimai priklauso tiems, kurie yra paklusnūs ir leidžiasi krikštijami, visai kaip Jėzus buvo pakrikštytas. Kas gi tokio gali slypėti tame, kad įbrendi į vandenį ir leidiesi panardinamas? Negali to paaiškinti, bet palaiminimą gali matyti.
Taip kaip sirui Naamanui, kuris kentėdamas nuo raupsų atėjo pas Elišą ir turėjo triskart pasinerti į purviną Jordano upę. Jis taip pat buvo išdidus, kažkas tokio paprasto kaip tokiam sunkiam gydymui jam paprasčiausiai buvo per maža. Damaske jis galėjo daug geriau nusiprausti švaresnėse upėse. Vis dėlto, kai jis tapo paklusnus ir triskart paniro į Jordaną, buvo išgydytas. Tai yra Dievo veikimas per šiuos simbolinius veiksmus, per kuriuos ir įvyksta išgydymas, jis neįvyksta per šiuos veiksmus savaime.
Išdidus žmogus tikrai nedaro nieko blogo. Todėl jis ir neatliekia nuodėmių pripažinimo, nebent labai paviršutiniškai. Nuolankus žmogus gali matyti ir pripažinti savo nuodėmes, klaidas, nusižengimus ir nesėkmes. Jis gali prašyti atleidimo ir jį gauna; – ir tada ateina džiaugsmas! Sąžinės našta dingo, ir vėl esi laisvas! Kaip gerai tai veikia!! Kai aš pirmąkart išpažinau savo nuodėmes, tai buvo sąmoningas mano kalčių sąrašas. Ir mano namų grupės vadovo pažadas gauti atleidimą per Dievą taip pat buvo labai sąmoningas, bet ir kupinas tikėjimo. Tuomet aš palengvėjau mažiausiai 30 kilogramų ir dienų dienas galėjau dainuoti bei šokti.
Visada didelis palaiminimas buvo tame, kad turėdamas problemų galėdavau išsikalbėti su patikimu broliu, tada galėdavome kartu už tai melstis. Dievas daug judesio įnešdavo.
Taip pat ir šiame paprastame paskutinės vakarienės panaudojime slypi didžiulis palaiminimas. Kai tampame pilni tikėjimo, juntame prisikėlusiojo buvimą šalia. Ir kas JAM turėtų priešintis? Tai yra mūsų sielos ir kūno išgydymo šaltinis.
Dėkoju, Jėzau, už šiuos mažus pratimus, kurie man labai labai padeda. Dėkoju, kad Tu man visada padėjai ir mane laiminai. Tikrai, Viešpatie, noriu priartėti prie Tavęs, labiau Tave suvokti, labiau Tave jausti ir tapti labiau tokiu, koks Tu esi.