Nes tokia Dievo valia – jūsų šventėjimas.
1 laiškas Tesalonikiečiams 4, 3
Pastaruoju metu tyrinėjau keletą atsivertimo, įvykusių paskutiniais metais ir šimtmečiais, istorijų. Visur panašus šablonas, ir jeigu lyginsime save su jais, vadinasi, esame toli nuo atsivertimo.
Pirmiausia, nuodėmių pripažinimas. Truputį: Kiekvienas turi nuodėmių – to prieš Dievą paprasčiausiai per maža. Atsivertimo metu žmonės verkia dėl savo pernelyg didelės kaltės. Jie neberanda ramybės tol, kol Dievas jiems neatleidžia ir jie negauna ramybės ant Golgotos kryžiaus. Tai prasideda nuo krikščionių ir tuomet plinta kituose. Tai kurgi mes, krikščionys, esame šiandien? Atgailos ašaros retai rieda. Nekalbant apie tai, kad norėtume atitaisyti savo kaltę. Ne, nuodėmių pripažinimas čia nėra plačiai paplitęs, norisi būti geru ir stipriu.
Antras labai svarbus dalykas yra tyrumo ir šventėjimo siekimas. Jei jau pripažinome savo nesėkmes ir kaltes, žinome, jog priežastis yra mūsų užsispyrusioje širdyje, mūsų senasis Aš yra gebantis daryti blogus dalykus, nepajėgus atsinaujinti, pagyti arba taisytis. Jis blogas, iš pagrindų. Mes stengiamės, bet mes nepriartėjame prie tikslo, senasis aš nepasiduoda. Mums reikia naujos širdies, kurią dovanoja Jėzus; aš vadinu ją Jėzaus širdimi. Mums reikia Dievo Dvasios mumyse, leidžiančios augti naujo gyvenimo vaisiams: kantrybei, draugiškumui, dosnumui, nuolankumui, meilei, džiaugsmui, ramybei, savęs disciplinai ir t.t. Kuo daugiau vietos JIS užima mumyse, tuo panašesni į Jėzų mes galime tapti.
O tada atsiduriame trečiame punkte: Savęs atsisakymas.
Pastebime, kad esame tik žmonės ir neprisiartinsime prie Dievo. Mums tai paprasčiausiai nepavyks.
Bet štai Dievo Dvasia mus priims į Savo mokyklą ir taip mus ves, kad savo senąjį aš atiduosime mirčiai, išsiskirsime su savo troškimais, norais ir tikslais. Galų gale mes net atsisakysime savo pačių valios, kad Dievo valia mus valdytų. Daugiau mums nieko nebereikia, nes Dievas rūpinasi mumis. Mes galime JAM visiškai atsiduoti ir JIS ne tik mus visiškai pripildys, bet ir galės per mus atlikti Savo darbus pasaulyje.
Gaila, bet dauguma per sunkumus pasiekia tik pirmąjį tašką. Tai nemalonu, skausminga. Pasaulyje juk būna linksmiau. Antras punktas, šventėjimas, apskritai sunkiai suvokiamas… Kur esame mes? Kur Dievo Dvasia veikia mus šiuo metu? Ar Ji pavargusi atsitraukė? Tuomet sugrįšk prie Jėzaus kryžiaus, priimk atleidimą, leiskis nuplaunamas ir ieškok JO iš naujo tam, kad tavo gyvenimas įgautų prasmę ir tikslą, kad sugrįžtų džiaugsmas ir tave persmelktų ramybė. Nebūk šaltas ir drungnas, dek Viešpačiui Jėzui Kristui!
O Jėzau, aš dar taip nutolęs nuo to, kad būčiau geras Kristaus sekėjas! Aš taip toli nuo Tavęs! Viešpatie, uždek ir vėl tą seną ugnį, atleisk mano nusižengimus, mano neveiklumą, patogumą, malonumo principą. O, Viešpatie, man reikia naujos širdies!