Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“.
Evangelija pagal Matą 19, 14
Mano berniukai santykio su Dievu mokosi lygiai taip pat kaip kvėpavimo, bėgiojimo, elgesio prie stalo, važiavimo automobiliu…. visa tai visiškai normalu ir natūralu ir jie tai pastebi. Ir jeigu bažnyčioje jiems pasidaro nuobodu, jie neturi tiesiog išsėdėti to laiko. Galvoju, tikėjimas įtakos jų gyvenimą; aš nieko nebegaliu dėl jų padaryti; – visa kita, ką galiu dėl jų padaryti tėra antraeiliai dalykai. Jie mato, kaip aš bendrauju su Dievu, kaip aš gyvenu tikėjimu kasdienybėje ir tai kartoja.
Bet kaip dažnai vaikams trukdoma ateiti pas Jėzų! Tiek daug tėvų apskritai nesuteikia jokios informacijos apie Jėzų ar Dievą. Tiek daug gyvena religinį gyvenimą, tačiau neturi santykio su Dievu; – vaikai tai greitai perpranta. Tiek daug tėvų grasina savo vaikams, lyg būtų „blogasis Dievas”, o ne „mylintis Dievas”. Galima taip auklėti vaikus, būnant jiems atgrasiu pavyzdžiu, kad jie niekada netaps tikintys.
Mes, tėvai, turime skirti nepaprastą dėmesį tam, kaip tikėjimas artinasi prie vaikų. Esame jiems pavyzdys, – ir todėl yra taip svarbu, kad mes elgtumėmės su Dievu natūraliai, kad įdomiai, tarsi artimai patyrę pasakotume biblines istorijas, kad mes kartu su jais melstumėmės ir patys tikėtume tuo, ko meldžiame!
Jėzus teisus: Mes patys turime tapti kaip vaikai, kad turėtume savyje dangaus karalystę. Turime turėti vaikišką tikėjimą dangiškuoju Tėvu. Tik šitaip gali pavykti krikščioniškasis vaikų auklėjimas; – ir, žinoma, su Dievo pagalba. Kaip dažnai aš meldžiuosi už savo vaikus? Ar man svarbiausia yra tai, kad jie taptų dangaus karalystės gyventojais? Ar teturiu laiko tik tam, kad sutepčiau jiems sumuštinį ir visai neturiu laiko pokalbiams?
Vaikai išgyvena skirtingus raidos, taip pat ir tikėjimo tarpsnius. Turime skirti daug laiko tam, kad suprastume savo vaikus. Laimei, yra gerų knygų, kurios mums padeda, pvz., TeamF veikla (Vokietijoje), autoriai Sandforth’ai.
Vaikai taip pat labai greitai pastebi, kad mes juos nuvertiname. Tuomet jie užsisklendžia. Atsitraukime tiesiog nuo savo vaikų ir apmąstykime, ar mes tikrai turime juos koreguoti.
Su savo suaugusiais vaikais daug ką dariau neteisingai, nenoriu klysti su savo mažaisiais. Su didžiaisiais man belieka tik malda ir pokalbiai; – ir aš turiu šiomis galimybėmis pasinaudoti. Dievui esu labai dėkingas už visus savo vaikus; – tiek daug galiu iš jų išmokti; jie mane įtakoja. Kaip gerai!
Dėkoju už vaikus, Jėzau! Dėkoju, kad esi jų draugas ir taip nuoširdžiai juos myli! Dėkoju, kad klausaisi jų maldų!! Padėk, kad aš niekada netrukdyčiau jų tikėjimui! Ir suteik išminties, kantrybės ir meilės auklėjime! Dėkoju!