Kaip tėvas gailisi vaikų, taip VIEŠPATS gailisi pagarbiai jo bijančiųjų.
Ps 103, 13
Vos tik parašiau pamąstymą apie dangiškojo Tėvo gailestingumą, gavau brangios draugės elektroninį laišką. Apsiašarojau jį skaitydamas. Taip, štai koks yra mūsų brangus Dangiškas Tėvas!
Nuostabu, kad ji susitaikė su tėvais ir dabar iš visos širdies juos myli. Tai įmanoma tik todėl, kad Jėzus mums padeda atleisti ir tai iš tiesų padaro. Tai nėra pamaldūs jausmai, o tikrovė: net ir su tokia praeitimi Jėzus atneša atleidimą ir meilę. Nuostabu, kaip veikia mūsų Viešpats ir kokia stipri atleidimo jėga.
Nepasiduok! Tu taip pat per Jėzų gali susitaikyti su savo tėvais! JIS to trokšta!!!
Sveikas, Frankai,
norėjau nuoširdžiai padėkoti už paskutinį pamąstymą (apie mūsų Tėvą).
Nuo tada, kai pradėjau lankytis pas krikščionį psichologą, supratau keletą dalykų.
Kai skaičiau tavo el. laišką, aš žinojau, kad Dievas man vėl sako: „Aš ten buvau!“ Tai supratau tik dabar.
Kai man buvo maždaug ketveri metai, tėvai pasistatė naują namą. Netrukus po to, kai persikėlėme, jie ėmė savaitgaliais išeidinėti su draugais gerti ir palikdavo mane vieną su mažąja sesute. Vis dar atsimenu, kaip naktimis ieškodavau jų dideliame, tamsiame name. Kartais verkdama eidavau jų ieškoti į gatvę. Kai tėvai sugrįždavo, tėvas mane visada mušdavo. Jis būdavo girtas. Kažkada jie pradėjo užrakinti duris, kad negalėčiau išeiti.
Priešas mėgsta meluoti vaikams! „Nesivargink!“ „Niekas tavęs negirdi!“ „Tu esi sunki našta!“
Vėliau, praėjus daugeliui metų ir ėmus manyje rėkti priešo balsams, vieną kartą užsitaisiau 9 milimetrų pistoletą ir prisigėriau. Išjungiau namuose šviesas ir norėjau nusižudyti. Aš viską sugadinau: savo santuoką, draugystes, darbą… Ir štai sutikau Jėzų.
Visada žinojau, kad tą tamsų vakarą, kai norėjau viską užbaigti, Jis buvo šalia. Bet tik neseniai man paaiškėjo, kad Viešpats buvo su manimi ir vaikystėje. Jis buvo šalia tamsoje, kai kenčiau baimę. Jis buvo su manimi, kai tėvas grįžęs namo mane mušdavo. Sumušimų sukeltas skausmas buvo geriau nei baimė vienumoj. Kartą jis taip man trenkė, kad sprogo ausies būgnelis. Kaip bebūtų keista, tai jaučiu kaskart sėdėdama lėktuve, kai skrendu namo…
Bet Viešpats tada buvo su manimi. Jis buvo šalia, mano gerasis, mylintis tėtis!!!! Jis viską matė ir viską – VISKĄ – panaudojo geram (ir vis dar naudoja!)… Savo tėvams nebejaučiu nieko bloga. Taip tiesiog buvo.
Ačiū, Frankai! Ačiū, kad klausaisi Viešpaties!!!!! Kad Jis yra taip arti tavęs ir kad tuo daliniesi su mumis!!!!
O Jėzau, palaimink mano gerą draugę! Ir tegul ji tampa palaiminimu daugeliui! Padėk mums atleisti savo tėvams ir nuoširdžiai juos mylėti. Ačiū!!!