Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę,
jo šlovės giesmę ištikimųjų sueigoje.
Ps 149, 1
Viešpaties šlovinimas man išeina į gera. Tada mano nuotaika pakyla ir naujai į viską pažvelgiu. Nusimetu tamsias ir nerimo pilnas mintis, nusisuku nuo tuštybės.
Man svarbu atpažinti kartėlį ir jo atsisakyti. Svarbu klausytis, ką galvoju ir sakau sau. Tačiau negaliu į tai žiūrėti pernelyg rimtai, turiu tvirtai stovėti ir savo mintis atremti Dievo žodžiais, kitaip grįšiu į purvą.
Turiu atleisti, kad būčiau laisvas nuo kartėlio ir manęs neužvaldytų pyktis. O tam man padeda šlovinimas.
Visas mano gyvenimas turėtų būti nauja giesmė, skirta Viešpačiui. Giesmė Jam, mano nuostabiajam Gelbėtojui ir Atpirkėjui.
Mano mintys ir jausmai turi išlaisvėti nuo rūpesčių, kartėlio, pykčio, depresijos ir kaltės. Štai kodėl sąmoningai šlovinu Viešpatį, kuris nori man visur padėti, kad galėčiau gyventi naują gyvenimą ir neužstrigti sename. Aš giriu Jo gerumą, nes Jis man atleidžia. Prašau Jo Šventosios Dvasios, kuri atskleidžia ir pašalina rūpesčius, kartėlį, pyktį, savigailą ir visa kita, kas mane atitolina nuo Dievo. Prieš Jėzaus kryžiaus aš apsivalau nuo visų kalčių ir dėkoju Jam, kad manęs neslegia kaltė. Aš giriu Jį, nes Jis yra Viešpats ir manęs nekamuoja rūpesčiai. Aš šlovinu Jį, nes Jis yra šalia ir manęs nekankina vienatvė.
Jis viską išsprendžia, kai Jį šlovinu. Tačiau aš turiu eiti Jo keliais ir daryti tai, ką Jis sako. Jei nenoriu girdėti, esu pats kaltas, kai įstringu purve. Ne, aš verčiau Jį girsiu, atiduosiu Jam savo rūpesčius ir mielai dirbsiu. Aleliuja!
Ačiū, Tu mane myli! Tu esi labai arti manęs, padėk man visuose, net ir mažiausiuose, kasdieniuose dalykuose. Kaip gerai, kad esi mano pagalbininkas, gelbėtojas ir draugas!!!