Kaip nuotaka džiaugiasi jaunikis,
taip tavimi džiaugsis tavo Dievas.
Izaijo 62, 5
Nepasitikėjimas savimi yra opi daugelio problema. Jie mato daugybę savo klaidų ir mano, kad visi kiti irgi jas mato. Jie negali tinkamai priimti meilės, nes visai nemyli savęs.
Vienas mano sūnus nerimavo dėl savo išvaizdos ir manė, kad visi pastebi būtent tam tikrą dalyką. Ši objektyvi smulkmena jį taip prislėgė, kad jam dažnai kildavo suicidinių minčių. Jis darė viską įmanoma, kad tik jo problema išnyktų. O priešas, žinoma, pasinaudojo proga ir nuolatos jam prikaišiodavo: „Niekas tavęs nemėgsta. Tu negražus, tu likimo klaida.“ Ir jis vis labiau grimzdo į melancholiją.
Jokie pokalbiai nepadėjo, jis tiesiog žiūrėjo į šią mažą dėmę ir daugiau nieko nebematė. Reikėjo daug laiko, kol tai praėjo. Šiandien jis spinduliuoja pasitikėjimu savimi, nors „problema“ išliko. Bet jis gabus kitiems dalykams ir aplinkiniai jį dėl to vertina.
Jėzui lengva mus mylėti. JIS netgi mumyse gyvena, nes nori būti labai, labai arti mūsų. Bet tas, kuris pats save pasmerkia, negali tuo iš tikrųjų patikėti ir vien žinių nepakanka. Mums reikia Jo Šventosios Dvasios, kuri mums labai aiškiai parodo: aš esu kažko vertas, nes Jėzus mane myli. Šis pasitikėjimas Jėzumi yra geresnis už pasitikėjimą savimi, nes Jėzus yra uola, kuri niekada nesikeičia. Jei Jis mums sako „taip“, niekas negali pakeisti Jo nuomonės. Tai mes dažnai keičiame savo nuomonę.
Kas teisus: tu ar Jėzus? JIS, tiesa? Štai kodėl kiekvieną rytą ar kitu metu reikia sau pasakyti: JIS mane myli, aš Jam patinku, Jis gyvena manyje. Viena ar kita gali būti netobula, tačiau Jėzus vis tiek gyvena manyje. JIS turi šviesti per mane ir manyje. Aš noriu Juo tikėti: Aš esu gražus. Esu nepakartojamas. Aš esu kažkas!!!
Ačiū Tau, Jėzau, Tu mane sukūrei, nors ir darau klaidų, esu dėmėtas ir netobulas. Tu mane myli. Tu gyveni manyje. Tu nori būti labai arti manęs. Atleisk, kad netikiu!!!! Aš noriu matyti save taip, kaip Tu mane matai. Padėk man!!!